Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. III dalis.

 

Šiandien buvo labai intensyvi diena. Labai anksti ryte išsiregistravau iš viešbučio. Metro stotyje papildžiau Navigo Pass brangiu bilietu, apimančiu 1-5 zonas. Rekomenduoju turistams pirkti būtent dienos bilietus, o ne atskirus bilietus vienkartiniam važiavimui, nes Paryžiaus visuomeniniame transporte būna sutrikimų, kai nekursuoja transportas kuria nors kryptimi ir reikia ieškoti alternatyvų. Važiuoju iki Gare de Lyon, kur seku ženklus, rodančius bagažo saugyklą. Užeinu. Lietuvoje gyvename kaip Dievo užantyje, nes galime bagažo saugyklomis naudotis nekontroliuojamai, o dar kai kur bagažą saugoti paima darbuotojas. Čia turiu praeiti saugumo patikrą tam, kad įeičiau į spintelių saugyklą. Dar iš anksto nusiėmiau grynųjų pinigų, nes saugykloje nėra priimamos banko kortelės. Informacija pasenusi, korteles priima, bet aš duodu saugyklos darbuotojui grynus pinigus. Jis banknotą pakeičia čia pat esančiame automate ir padeda man apsimokėti už bagažo saugojimą. Para saugojimo laiko mano kuprinei kainuoja 5.50 EUR, bet pati saugykla nedirba visą parą. Užsuku pusryčiams į kepyklėlę. Pasiimu vaisių salotų- kelionės metu labai svarbu valgyti vaisius.

Kūtvėla lankosi Fontainebleu rūmuose.

Žiūrau telefono navigacijoje kaip toliau važiuoti, tai vos vynuoge nepaspringstu. Sutrikęs eismas, remonto darbai, ieškokite alternatyvaus maršruto. Bet yra sekantis reisas, už 7 min., kuris dar siekia Fontainebleu Avon stotį. Švieslentėse netrukus užsidega platforma, iš kurios išvyksta mano traukinys, ir aš neriu traukinio link. Prie laiptų į platformą yra Navigo Pass žymeklis. Man buvo kilęs tas logiškas klausimas, kodėl reikia žymėti bilietus kaskart važiuojant, jeigu bilietas galioja parą laiko? Protingiausias atsakymas, kurį radau, buvo tas, kad taip sekama kokie maršrutai populiarūs, o kokie ne, ir taip koreguojami tvarkaraščiai.

Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. II dalis.

 

Švinta čia vėlai, todėl dar prietemoje esu prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Man labai patogu važinėtis metro su persėdimais į RER traukinius. Turiu rezervuotą bilietą į Saint Chapelle pasigrožėti vitražais. Grožio mylėtojų šiandien netrūksta, vėl driekiasi eilės. Turiu laisvo laiko, todėl dairausi kas dar Paryžiuje geresnio. Netikėtai prieinu sekantį šios dienos lankytiną objektą- Saint Severin bažnyčią, bet ji dar uždaryta. Užeinu į nebrangią užeigą paragauti lietinių, kuriais garsėja Prancūzija. Kavos neužsisakau, jau minėjau, kad ji man Paryžiuje nepatiko. Lietiniai kaip lietiniai, nieko ypatingo.

Saint Chapelle koplyčia, Paryžius.

Rytas Paryžiuje.

Nebrangus bistro.

Garsiosios Paryžiaus creppes.

Prie Saint Chapelle koplyčia rikiuojasi net keturios eilės: eilė lankytojams be bilietų, eilė lankytojams su bilietais lygiai valandai (X.00), eilė lankytojams su bilietais pusvalandžio laikui (X.30) ir eilė organizuotos didelėms grupėms. Dabar suprantu, kodėl tiek daug skundų internete dėl šio lankytino objekto, nes turistams sunku susigaudyti į kurią eilę jiems rikiuotis. Vienas apsauginis po devintu prakaitu bando padėti bent kokius civilizacijos pagrindus. Aplink vaikšto ginkluoti žandarai, nes Saint Chapelle koplyčia yra dalis komplekso, kuriam priklauso Teisingumo rūmai. Čia ne tik rentgeno aparatu tikrinamas rankinis bagažas (rankinės, kuprinės…), bet ir kiekvienas įeinantis skenuojamas tokiame rentgeno burbule. Kiek pavargstame prie patikros, nes pusei žmonių reikia nusirišti šalikus ir nusivilkti viršutinius rūbus kad nusiimtų rankines. Mat, visi esame prisiskaitę siaubų apie kišenvagius, todėl visi laiko savo vertingus daiktus arčiau kūno. Tiesa, jau nebe triusikėliuose.

Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. I dalis.

Man katastrofiškai negalima leisti naudotis internetais vėlyvais vakarais, nes lengvai pasiduodu pigių skrydžių reklamoms ir tampu jų siūlomų kelionių auka. Pirmą kartą lankiausi Paryžiuje kai buvau studentė ir man kelionę į Paryžių autobusu su „Novaturu“ padovanojo seneliai už gerai išlaikytus egzaminus. Tada dar gyvenome prie lito ir keliauti savarankiškai nebuvo įprasta. Visi keliaudavo su agentūromis, o į savarankiškus keliautojus būdavo žiūrima atsargiai, kaip į laukinius avantiūristus ir neaiškios reputacijos nuotykių ieškotojus, nuo kurių reikia laikytis kuo toliau. Prisimenu, tos pirmos kelionės metu gyvenome viešbutyje Montmartre ir rajonas jau tada garsėjo savo palaidumu, vakarais į gatves išeidavo įdomiai apsirėdžiusios nesunkaus elgesio damos. Litus ir į juos iškeistus eurus, kad nepavogtų, tada moterys nešiojomės pačioje saugiausioje vietoje -triusikėliuose. Antrą kartą Paryžiuje buvau jau prie euro, kai su tuo pačiu „Novaturu“ (čia galėtų būti jų apmokėta reklama) keliavau po Luaros slėnio pilis. Tada mūsų viešbutis buvo tokiame rajone, kad net nesiekė turistinis žemėlapis ir aš pasiklydau. Tą dieną aš atsiskyriau nuo grupės ir vykdžiau savo asmeninę turistinę programą, už ką mane aprėkė mūsų gidė, nors jai buvau iš anksto pasisakiusi, kad kartu su grupe niekur neisiu, nes esu buvusi visose vietose kur jie eis. Teisybės dėlei, kelionės pabaigoje vertinant gidės darbą anketose visas autobusas skyrė jai žemus balus, už ką ji labai pyko. Bet Dievas trejybę myli, todėl aš ir vėl Paryžiuje.

Kūtvėla ir vėl Paryžiuje.

Mūsų greičiausiai Baltijos šalyje auganti ekonomika nepajėgi paleisti naktinius autobusus sostinėje, todėl į oro uostą važiuoju taksi. Skrydį vykdė Wizzair oro linijos. Jų klientų aptarnavimas man labiau patinka už Ryanair, bet Ryanair niekada neprašo matuoti mažo rankinio bagažo, o Wizzair labai dažnai tai daro. Vilniaus oro uoste daliai mūsų keleivių teko grūsti kuprines į nemokamo rankinio bagažo išmatavimus atitinkantį gardelį. Aš praslinkau nepaliesta, nors širdelė drebėjo. Dar vakare išmatavau savo kuprinę su siuvimo „centimetru“ ir ji tikrai leistino dydžio, bet argi su tais biurokratais pakariausi? Niekas nebuvo išsipirkę prioritetinio įlaipinimo, o laukimo eilėje laikas žymiai trumpesnis nei Ryanair. Skrydis buvo labai ankstyvas, bet sėdžiu viena eilėje netoli pustuščio lėktuvo uodegos tualeto, todėl susirangau ir nusnaudžiu, kaip ir draugiškai pasiknarkdamas visas lėktuvas. Leidžiamės liūdnos reputacijos Paryžiaus Beauvois oro uoste, kuris net nėra Paryžiuje. Liūdną reputaciją šiai vietai suteikia šūsnys neigiamų atsiliepimų iš keleivių, kurie nėra matę blogo gyvenimo ir reikalauja aptarnavimo su šampanu, kai turi biudžetą tik limonadui.

Gimtadienio kelionė į Edinburgą. Antroji diena.

 

Daug keliautojų rekomendavo Dean Village, bet aš savo dieną pradedu Foot of The Walk. Pasivaikštau upės promenada, bet daug tam laiko skirti negaliu, nes reikia skubėti į Škotijos parlamentą, kur esu rezervavusi ekskursiją. Labai patogiai pasigaunu autobusą važiuojantį iki pat parlamento pastato. Mūsų ekskursija trunka apie 45 min. Gidas, vardu Craig, papasakoja trumpai Škotijos valstybingumo istoriją ir pavedžioja po labai avangardiškos architektūros pastatą. Viduje fotografuoti negalima, išskyrus parlamento posėdžių salę. Ar verta skirti laiko apsilankyti Škotijos parlamente? Manau, kad istorijos mėgėjams-tikrai taip. Škotijos ir Anglijos istorija kažkuo panaši į mūsų Liublino uniją su Lenkija. Nenorintiems ekskursijos, galima pasmalsauti ir patiems savarankiškai, bet tik ten, kur nereikia leidimo atidaryti durims.

Leith upės promenada.

Leith upės promenada.

Leith upės promenada.

Gimtadienio kelionė į Edinburgą. Pirmoji diena.

 [ Po pranešimo, kad tinklaraštis nebus atnaujinamas, gavau daug palaikymo žinučių. Net nesitikėjau, kad yra tiek daug skaitančių šį tinklaraštį. Palyginimui, jeigu vienas kelionių įrašas čia sulaukdavo 300 peržiūrų, tai jo publikavimas Facebook, su pasidalinimais ir komentarais, perkopė 10,000 skaitytojų auditoriją. Tačiau neseniai teko įsitikinti, kad Facebook platforma labai pažeidžiama, todėl kelionių pasakojimai bus dubliuojami čia, kad išliktų kaip archyvas.]

Aš jau daug metų puoselėju gražią tradiciją- kasmet savo gimtadienio proga pasidovanoti kelionę. Šį kartą garbė mane pasveikinti išpuolė Škotijos sostinei Edinburgui. Norėjau pakeliauti būtent savo gimtadienio mėnesį spalį, bet dėl įtempto darbo tvarkaraščio nebuvo galimybių rinktis patogaus skrydžio laiko, todėl tas mano gimtadieninis skrydis gavosi jau toks, koks gavosi, ir dar iš Kauno. Iš pliusų buvo laiko skirtumas, nes Škotija yra dvi valandos atgal nuo Lietuvos, tai realiai skrendi, bet neskrendi. Paprasta, bet genialu!

Kūtvėla lankosi Edinburge.

Sužinoję, kad spalį keliausiu į Edinburgą, draugai, su kuriais ir priešaik nereikalingi, žadėjo, kad ten bus daug vėjo ir dar daugiau lietaus. Aš, kaip gyvenanti šalyje, kurios pavadinimas kildinamas iš lietaus, tik stebėjausi tokiais nerimtais jų pašnekesiais. Bet mažą lietsargį pasiėmiau (visada jį vežuosi) ir storapadžius sportbačius išpurškiau apsauginiu purškalu. Miesto turizmui ir pasivaikščiojimams senamiesčio grindinio danga rekomenduoju Highland Creek liniją iš Deichmann. Taip apsiginklavus joks Edinburgas nebaisus.