Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Kūtvėla veprinėja po Ukmergės kraštą: malonūs atradimai ir skaudūs praradimai.

Sunday, August 14, 2016

"Ar tu jau lankeisi Ukmergės krašto dvaruose?"- paklausiau kolegės blogerės Aistės iš Keliauk.info. "Kai kuriuose, bet seniai, todėl nesiskaito,"- atsako ji su diplomatiniu suktumu. O aš- iš viso nesilankiau, todėl tikrai nesiskaito. Kadangi praeito apsilankymo Ukmergėje metu gavau detalų rajono žemėlapį su sužymėtomis lankytinomis vietomis, tai problemos sprendimas kaip ir aiškus- važiuojame!

Kadangi Aistė gyvena Kaune, tai į Ukmergę atvažiavau savarankiškai reguliaraus susisiekimo autobusu iš Vilniaus, o ten jau užėmiau garbingas jos automobilio šturmano pareigas. Vėl teko važiuoti TOKS firmos autobusu, todėl šiek tiek nerimavau, nes praeitame reportaže nepagyriau jų už autobuso kokybę. Bijojau, kad dabar vairuotojas užtrenks duris prieš nosį  ir pasakys: "Eik pėsčia, kad nepatinka". Tačiau to neįvyko, o ir autobusas šį kartą buvo žymiai geresnės kokybės. Tik labai užlaiko vairuotojus bilietus paskutinę minutę perkantys keleiviai. Nepaisant to, į Ukmergę atvažiavau beveik nevėluodama. Netoli autobusų stoties esančiame PC "Eifelis" pasiėmiau kavos išsinešimui ir vakarykštę bandelę (jau po 9.00 val., bet šviežios produkcijos dar nėra, palaukit, ateis LIDL, suksitės kaip bitės avilyje) ir pajudame Pabaisko link.

Pabaiskas seniai buvo mano kelionių radare, bet tik dabar pavyko iki jo nusikrapštyti. Be reikalo užmiršta vieta, per mažai reklamuojama turizmą plėtojančių institucijų. Juk tai- mūsų antrasis Žalgiris! Tiesa, pirmasis Žalgiris gavo tiek viešųjų ryšių dėmesio, kad turistų saulę daug kam užgožė.

P1530779.JPG
Kodėl čia nėra kavinės, suvenyrų skyrelio ir Žygimanto Kęstutaičio laikų riterio su šarvais vaikams užimti?


pabaiskas
Kūtvėla lankosi Pabaiske.
1432-1435 m. mena dviejų pretendentų į LDK valdovus nesantaiką. Po Vytauto mirties Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu tapo Jogailos brolis Švitrigaila Boleslovas, kuriam po perversmo teko bėgti į Polocką, o Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu buvo paskelbtas Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis. Netruko susiformuoti dvi stovyklos: etninė Žygimantą remianti Lietuva, Gardinas ir Brasta prieš rusėniškas Švitrigailą palaikančias žemes Polocką, Vitebską, Smolenską, Voluinę, Kijevą. Žygimantą Kęstutaitį -po priesaikos-  ėmė palaikyti Lenkija, Švitrigailą- Livonijos ordinas. Švitrigailai pavyko surengti penkias karines kampanijas į etninės Lietuvos žemes, o šeštąja-ir lemiamąja- tapo Pabaiskas.




Švitrigaila čia buvo sužlugdytas ir pasitraukė į Polocką. Ir jeigu Žalgiris sutriuškino Kryžiuočių ordiną, tai Pabaiskas sudavė galutinį smūgį Livonijos ordinui. Atminti pergalei Žygimantas Kęstutaitis fundavo Pabaiske esančią Švč. Trejybės bažnyčią. Atsiradus bažnyčiai, netruko atsirasti ir miestelis, kuris iš mūšio lauko "pobojowisko" laikui bėgant tapo Pabaisku.

P1530784.JPG
Rugsėjo pirmoji, t'sakant.
P1530788.JPG
Ursulijus Lepečkojauskas susidomėjęs klauso Pabaisko istorijos.
P1530790.JPG
Pabaisko mūšio eiga.
P1530792.JPG
Švč. Trejybės bažnyčia Pabaiske.  Perstatyta XIX a. pagal architekto J. Levuazjė projektą.

P1530798.JPG
Šventorius.
P1530799.JPG
Čia ilsisi Montvilų giminė.

P1530802.JPG
Tokie suklypę varteliai daug ką papasakotų.
O kaip susiklostė mūsų brolžudiško mūšio herojų likimai? Ar jie buvo laimingi, turtingi, mylimi? Deja. Žygimanto Kęstutaičio valdymu nepatenkinti didikai (sakoma, Skirgailos šalininkai) 1440 m. suorganizavo sąmokslą, kurio metu Trakų pusiasalio pilyje kunigaikštis buvo nužudytas. Istorija pasakoja, kad Žygimantas turėjęs dresiruotą mešką (ar tai lokį), kuri laisvai vaikštinėjo. Meška buvo įpratusi letena pabraižyti duris, kad ją įleistų. Tai žinoję sąmokslininkai "pasibraižė" pas kunigaikštį į menę, o tas, nieko nenujausdamas, juos įsileido...Taip jau susiklostė aplinkybės, kad Žygimantas Kęstutaitis mūsų istorijoje susilaukė ir daug negatyvių vertinimų, todėl sunku rasti objektyvų šio valdovo veiklos vertinimą. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu mūsų didikai be lenkų didikų pritarimo paskelbė vos trylikos metų sulaukusį Kazimierą, Jogailos sūnų.

Švitrigaila, sunkaus charakterio lietuvis, nors ir vedęs Tverės kunigaikštytę, ne visada sulaukė paramos ir savo rusėniškose žemėse. Visgi jis susitaikė su Kazimieru Jogailaičiu ir išbuvo Voluinės ir Lucko kunigaikščiu iki savo mirties 1452 m. (Tai įdomu: Lucko pilį 1340-1384 m. statė Liubartas, bet mūrine tvirtove ją pavertė Švitrigaila 1430-1452 m.)

 Užkabiname šiek tiek Ukmergės.

P1530805.JPG
Paminklas Vilkmergei. Skulpt. V. Ketvirtis, 1987 m.
P1530812.JPG
Ursulijus Lepečkojauskas klausosi legendos apie Vilkmergę.

merga
Kelionių Merga Kūtvėla ir Vilko Merga Vilkmergė.
DSC_9570
Asmenukė! Dėkui Aistei už foto.
Mūsų kelias dabar suka į Veprių miestelį, kurį reikia labai barti. Ukmergės rajono žemėlapyje Veprių miestelyje pažymėta daug visokių dalykų, todėl su didelėmis viltimis ten nuvažiavome. Tačiau rajono žemėlapis nėra detalus, todėl tiksli išvardintų lankytinų objektų vieta neaiški. Pasistatėme automobilį netoli bažnyčios ir dairomės, kur čia yra koks nors informacinis centras. Žinoma, nieko panašaus čia nėra, bet aš jau esu patyrusi keliautoja, todėl drąsiai spaudžiu bibliotekos durų rankeną (jeigu taip jau tiksliai, ten buvo Ukmergės rajono savivaldybės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Veprių filialas). Kai nėra informacinio centro turistams, visada reikia eiti į seniūniją, biblioteką, savivaldybę ir pan. Turėkite tai omenyje keliaudami po mažiau išreklamuotas Lietuvos vietas.

Mus sutikusi maloni moteris net sutriko nuo klausimų lietaus: ar turite detalių miestelio žemėlapių? Tik senus? Paimsime ir senus. Nerandate? Tiek to. O lankstinukų kokių apie meteoritą? Dar neišleido...O kur akmuo Mokas? Kaip kaip, žvyrkeliu, tada nuokalne, tada mišku...O kelio nuorodos yra? Nėra, aišku, žvyrkeliu-nuokalne-mišku...Laukinis turizmas. Pasirodo,Veprių miestelis garsėja tuom, kad yra meteorito krateryje. Juros periode prieš 165 milijonus metų čia, kur bindzinėjo dinozaurai, nukrito meteoritas ir išmušė 550 m. gylio ir 8 km. diametro kraterį. Žinoma, šiandien viskas yra palaidota po kultūriniu sluoksniu ir tų meteorito priplotų dinozaurų liekanų pamatyti neina, bet nėra nei informacinio stendo šiam unikaliam įvykiui paminėti, nei kokio foto-sustojimo. Tikras apsileidimas! O reikia taip nedaug...

P1520495
Pavyzdys: Bledo ežeras Slovėnijoje. Kodėl Vepriai atsilieka? Gal pas juos kasdien meteoritai krenta?

Vepriuose yra gražiai prižiūrėtas koplytstulpis Baro konfederacijos įvykiams atminti. Tai buvo pirmasis Lenkijos ir Lietuvos bandymas išlaisvinti iš Rusijos imperijos kontrolės. Baro konfederatai reikalavo valstybę stiprinančių reformų ir naujo karaliaus, laikydami Stanislovą Augustą Poniatovskį Rusijos statytiniu. Manoma, kad būtent vieno iš šios konfederacijos vadų Simono Kosakovskio garbei Vepriuose ir buvo pastatytas koplytstulpis XVIII a. pab.-XIX a. pr. Konfederacija paskelbė Rusijai karą. 1771 m. konfederatams pavyko suimti karalių, bet gabenamas į Jasna Goros vienuolyną areštantas pabėgo. Įvyko daug didesnių ir mažesnių susirėmimų, bet 1772 m. Rusija, Prūsija ir Austrija visgi pasidalino mūsų valstybę. Praėjus dviems savaitėms po pasidalinimo akto pasirašymo, pasidavė paskutinė konfederatų citadelė Čenstakavoje. Dalis Baro konfederatų emigravo, dalis buvo ištremti į Sibirą, dalį paėmė į carinę armiją.

Simono Kosakovskio biografija-įspūdinga. Baro konfederacijos vyriausiasis maršalas subūrė 4,000 asmenų būrį, vieną mobiliausių visoje konfederacijoje, ir dažnai puldinėjo rusų kariuomenės dalinius. Tačiau pamiršo užgautas ambicijas ir susitaikė su Stanislovu Augustu Poniatovskiu, tapo pro-rusiškos partijos lyderiu, gavo Rusijos generolo majoro laipsnį. S. Kosakovskis palaikė ryšius su Targovicos konfederatais, Baro konfederatų oponentais, o Jekaterinai II rašė taip : "Nematau ir niekas negali pamatyti mūsų krašto visuotinės laimės be pagarbos didžiajai kaimyninei valstybei, kurios interesas – matyti mus protingais ir laimingais." Rusų daliniams užėmus Vilnių, Kosakovskis tapo Lietuvos didžiuoju etmonu. 1793 m. derantis dėl antrojo padalinimo sąlygų karalius įgalino Kosakovskį derėtis su Rusijos puse. 1794 m. Tado Kosčiuškos sukilimo metu Lietuvos didysis etmonas buvo suimtas, nuteistas ir pakartas priešais Vilniaus rotušę. Jo palaikus priglaudė Jonavos Šv. Jokūbo bažnyčia.


P1530815.JPG
Baro konfederacijos įvykiams atminti.
P1530817.JPG
Koplytstulpis Vepriuose. Skulpt. V. Žentelis.

P1530820.JPG
Pagrindinės lankytinos vietos - ant Veprių bibliotekos sienos.
P1530822.JPG
Informacinis terminalas.
Situacija su turistine informacija nėra visiškai beviltiška, nes bibliotekoje yra informacinis terminalas, kur galima paspaudyti ant Google Maps ir susižiūrėti kas kur yra. Tada teks nusirašyti viską ant popieriuko (arba nusifotografuoti), nes atsispausdinti šitas terminalas neduoda. Iš dalies jį ir kaltinu dėl mūsų tolimesnių nuotykių. Ir dar suabejojome kaip ten su tuo terminalu būna savaitgaliais, jeigu biblioteka nedirba? Tačiau 2016 m. mažoji Lietuvos kultūros sostinė nesiliauja stebinusi. Maloniai. Štai-naujausias Veprių "gyventojas"- šernas.

P1530828.JPG
Kūtvėla ir Veprių Knyslius.Skulpt. V. Žentelis.
P1530832.JPG
Du žvėrys.
Nėra čia ko stebėtis, kad Vepriuose šernas atsirado, nes miestelio pavadinimas kildinamas iš jau nebenaudojamo žodžio "veprys" ar "vepris", reiškiančio šerną. Dar pasakojama, kad panašiai tuo metu kai velnias nešė akmenį daužti Anykščių bažnyčios, jo nelabasis kolega nešė kitą akmenį per Veprius, tada dar bevardžius. Bet, kaip jau būna su tais velniais, sugiedojo gaidys ir akmuo nukrito tarp piliakalnio ir Riešės upelio. Guli tas akmuo ten ir žviegia. Niekas negalėjo suprasti, ko tas akmuo nori, ir kaip jį nutildyti. Pro šalį keliavo vienas bajoras iš slavų šalies, sustojo prie žviegiančio akmens ir paklausė: "Co kšičeš, jak wiepše?"- Ko rėki, kaip šernas? Ėmė jis ir atspėjo akmens vardą, ir akmuo nutilo. Taip vietovė ir gavo Veprių vardą, o pats akmuo buvo suskaldytas ir panaudotas dvaro tvartų statybai.

P1530837.JPG
Akį traukianti mergaitė. Skulpt. V. Žentelio diplominis darbas- dovana Vepriams.
O ant kraičio skrynios su kanklėmis rankose sėdi Geldutė. Legenda pasakoja, kad čia gyvenęs kunigaikštis Gelvonis turėjo dukrą Geldutę. Kai kunigaikštis išvyko į karą, dukrelę prižiūrėti paliko gerosioms pušyno laumėms. Dėl to labai supyko piktosios ežero laumės. Pagrobė jos, nelabosios, Geldutę ir su visa kraičio skrynia paskandino ežere. Tačiau ne nuskandino, nes kartą per metus, Joninių naktį, leidžia piktosios ežero laumės Geldutei ant kraičio skrynios į ežero paviršių iškilti. Graudžiai kankliuoja Geldutė, drąsaus jaunikaičio-gelbėtojo laukdama, bet dar nei vienam nepasisekė.


P1530834.JPG
Žuvusiems už Lietuvos laisvę.

P1530842.JPG
Viršaitis J. Šarka 1933 m. pasirūpino šulinio iškasimu, ką mini memorialinė lenta.


P1530844.JPG
Veprių bažnyčia. Archit. V. Stapulkovskis.
Pirmoji Veprių bažnyčia minima nuo XVI a., bet naujoji bažnyčia buvo pastatyta 1910 m. kunigo T. Vasiliausko (palaidotas šventoriuje) rūpesčiu. Bažnyčios statybas dosniai parėmė grafas Marijonas Broel Pliateris. Bažnyčią 1944 m. atsitraukdami nuskriaudė vokiečiai: susprogdino bokštą, sunaikindami du varpus ir vargonus. Ne viena karta kunigų rūpinosi bažnyčios atkūrimu.

P1530846.JPG
Veprių Kalvarijos.
Lietuvoje turime tris Kalvarijas: Žemaičių, Vilniaus ir Veprių. Veprių Kalvarijos turi 35 stotis ir driekiasi 5 km. Jos buvo pastatytos 1846 m. Gyventojai tvirtina, kad prie stočių buvo išberta po saują žemės iš Jeruzalės. 1963 m. ateistų nugriautos, 1989 m. atkurtos Kalvarijos vėl kviečia maldininkus.

P1530851.JPG
Netikėtas atradimas- varpai!

P1530858.JPG
Mecenatų dėka Vepriuose bus nauji varpai.

P1530853.JPG
Meldžiame Viešpatį.
Veprių Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčios varpus atkurti sugalvojo vepriškis Romas Petras Šaulys dar 2013 m. Jo dėka atsirado pirmasis varpas, antrajam paaukojo lėšų verslininko Ramūno Garbaravičiaus šeima, už dar du varpus sumokėjo įmonės "Elektrobig" ir "Achema". Iš tiesų, ponas Šaulys teisus- reiktų paprašyti ponios Merkel, kad paremtų atkūrimą to, ką jos tėvynainiai suniokojo.

P1530871.JPG
Nuostabiai graži Marija Rožinio Karalienė.
P1530869.JPG
Veprių bažnyčios 100 metų jubiliejui: 1910-2010 m.

P1530865.JPG
Veprių bažnyčia.
P1530861.JPG
Stabtelime prie kunigo T. Vasiliausko kapo.
Pasigrožėjusios bažnyčia susidėliojame tolimesnį planą, kuris visas netrukus nueis žiurkėnui ant uodegos. Pirmiausia sukame buvusio dvaro link. Kryptis kaip ir aiški, tik kai detalaus žemėlapio nėra, pasiklysti tarp smilgų labai lengva. "Stok!!!"- šūkteliu Aistei. Va, koks radinys!

P1530883.JPG
Nuostabu.
Dar prie bažnyčios mačiau kryžių Marijos apsireiškimui 300 metų jubiliejui (2008 m.) paminėti, bet daugiau detalių niekur pateikta nebuvo. Sprendžiame dilemą- čia tos pievos po kairei, ar visgi dar važiuoti tiesiai? Tiesiai pavažiavome ir iš miestelio išvažiavome, o kelio nuorodų-jokių. Sukamės atgal į pievas.

P1530885.JPG
Rodyklės kryptimi sekant- Marijos apsireiškimo vieta???
Kasausį ausį. Paprastai tokiose vietose būna bent nedidelis Lurdas padarytas, o čia...Net nenušienauta. Bijo, kad jeigu nušienaus, taip patiks, kad dar kartą apsireikš? Netoli darže kapstosi moterėlė, bet negi eisi per tas pievas klaustis, dar išgąsdinsiu, pamanys, kad tikrai apsireiškė. Jau namie nosį įbedus į kompiuterį randu: "Į vakarus nuo Sietynų k., pamiškėje yra šventa vieta, kurioje, kaip liudijama, vietos gyventojai 1960 m. yra apsireiškusi Švč. Mergelė Marija. Apytikrėje apsireiškimo vietoje sovietmečiu pastatytas aukštas geležinis kryžius, dažytas baltai, su šviesiai mėlynais papuošimais. Jo apačioje yra koplytėlė su Marijos skulptūra ir tvorelė." Sakau, be normalaus turistinio žemėlapio Vepriuose su detaliai sužymėtomis lankytinomis vietomis- bėda.

O bėda viena nevaikšto.


P1530892.JPG
Veprių dvaras.
Veprių dvaras minimas nuo XVI a. Jį valdė Kęsgailos, Oginskiai, Šemetos, Tyzenhauzai. 1808 m. dvarą iš Tyzenhauzų nusipirko J. Kosakovskis. 1855 m. dvarą įsigijo Podbereskiai, o dar vėliau- grafai Pliateriai. 1923 m. dvaras buvo nacionalizuotas. Šiuo metu dvarą valdo Valstybės turto fondas, o jo būklė- kaip matote. Dar yra 5 ha parkas su atkurtais tvenkiniais. Netoliese- kelių aukštų daugiabučiai, o kieme užsukančius turistus pasitinka pririštas sarginis katinas. Spėjame, kad pririštas jis dėl savo meilumo, kad neišvažiuotų su kokiu turistu nežinoma kryptimi.

P1530898.JPG
Veprių dvarininkas, jo kilnybė Leopoldas Kacinauskas.
Prie dvaro arti eiti ir baisu, kad koks paveldo gabalas atskilęs nekaukštelėtų per pakaušį, tai sukame vairą ieškoti ypatingo šaltinio ir Moko akmens. Pakeliui dar tiek visko randame, todėl mane jau ima panika, kad nespėsime įvykdyti susiplanuotos programos, nes jau diena įpusėjo, o mes iš tų Veprių išvažiuoti niekaip negalime. Pirmas neplanuotas sustojimas- prie Veprių ežero. Čia visa krantinė sutvarkyta, kaip pasakoje.

P1530899.JPG
Darbas meistrą giria.
P1530902.JPG
Paminklinis akmuo.
P1530903.JPG
Įkvepiantys žodžiai.
P1530906.JPG
Užtvanka.
P1530911.JPG
Neptūnas (?) stebi gražiai sutvarkytą paplūdimį. Yra nusileidimas prie vandens.


DSC_9662
Persirengti maudymuisi-jokių problemų.
Informaciniame terminale buvo pasakojama apie Žuvintės šaltinį, o aš kaip tik išvakarėse ir socialiniuose tinkluose radau šio unikalaus gamtos reiškinio paminėjimų, tai užsidegiau azartu.

P1530825.JPG
Žuvintės šaltinis.

Šis šaltinis įdomus tuom, kad jame vanduo tiesiog "verda". Paties vandens čia tik apie 30 cm., bet smėlis siekia iki 5 m. gylį. Tokį dalyką tikrai ne kasdien pamatysi, tai dairomės. Kelio nuorodų į šitokią įžymybę-jokių, kliaujamės moteriška nuojauta. Rezultatas? Prašom.


P1530919.JPG
Ne, ne Žuvintės šaltinis, o miško kelias.
Aistė kategoriškai atsisako toliau važiuoti. Sako, kaip aš Kasko paaiškinsiu kur mes esame, kai reikės traukti už užpakalio iš dumblynės? GPS jau verkia kamputyje.


P1530921.JPG
Kūtvėla nesužavėta rajono kelių infrastruktūra.
Laimei, Aistė buvo su pastiprinimu- ant galinės sėdynės sėdėjo jos tikras Vaikas. Tai tas jos tikras Vaikas ir sako- o pėsti ten toli? Aistė lieka prie automobilio, o mudvi patraukiame kur akys veda. Aplenkiame antrą tokią balą ir visai netrukus randame šaltinį.


P1530926.JPG
Žuvintės šaltinis.
Šaltinis atsirado dirbtinai, išgręžus ir neužtamponavus gręžinį. Žuvintės upelio teritorija yra valstybinis kraštovaizdžio draustinis. Netoli esančioje Sukinių pievoje gyvena saugomos drugelių rūšys: stepiniai perliukai ir juodieji aplonai, auga šalmuotosios gegužraibės ir raudonosios gegūnės.


                                   (Jūsų dėmesiui: 1 min. trukmės video apie verdantį šaltinį.)

Ir toks vyriškis prie šaltinio atvažiavęs. Klausiu, gal vietinis, žino kur Moko akmens ieškoti. Mosteli ranka kažkur į mišką. Netoli, sako. Norėjau paskambinti Aistei, kad procesas valdomas, bet ryšio nebuvo. Ieškome to akmens, bet nesėkmingai, tik erkes smilgose sunervinome. Akmuo Mokas garsėja dviem dalykais: jis yra trečias pagal dydį akmuo Lietuvoje ir jo (beveik) niekas neranda.
Grįžtame it Moką kandę į Veprius, nes nuo tilto dar į priekį važiuodamos pastebėjome nuostabias skulptūras sutvarkytoje poilsiavietėje.


P1530938.JPG
Veprių atsakymas Egipto sfinksui.
P1530931.JPG
Veprių monumentaliosios skulptūros. Skulpt. J. Žentelis, 1982 m.

P1530941.JPG
Veprių krašto muziejus.
Veprių krašto muziejaus nebuvome planavę lankyti, bet panaršiusi Internete radau intriguojančių nuotraukų. Nusprendžiame užsukti. Darbo laikas I-V 9.00-17.00, nurodytas telefono numeris. Ir užrakinta. O aš turiu nepaaiškinamą alergiją telefonams. Tiesiog nekenčiu kalbėtis telefonu, o jeigu dar reikia kam nors paskambinti-tragedija. Todėl ir čia patrypčiojome ir išvažiavome. Jeigu į muziejų reikia skambintis telefonu-mūsų akimis, toks muziejus nedirba. Betgi visiškai suprantama, kodėl Vepriai nori "to keep a low profile" turizmo srityje: sužinoję apie tokį grožį suplūs čia tuntai turistų, teks statyti viešbutį ir apiforminti kurorto statusą, o tada bus atia atia ramiam gyvenimui. 

Kelias į Siesikus veda per Deltuvą, kur sustojame prie Evangelikų reformatų (kalvinistų) bažnyčios griuvėsių. Ši bažnyčia minima nuo 1611 m. ir yra viena pirmųjų reformatų bažnyčių Lietuvoje, pasakoja informacinis stendas. Fundatoriais neoficialiai laikoma Podberskių giminė (iš  db. Baltarusijos žemių), kurie testamentu palikdavo bažnyčiai turto. Vėliau bažnyčia rūpinosi Deltuvos valdytojai Gruževskiai. 1815 m. bažnyčia buvo paversta grūdų sandėliu. 1841 m. Gruževskiai pardavė Deltuvos dvarą Tiškevičiams, tuo laiku iš vietovės išvyko nemažai protestantų tikėjimo žmonių ir pats pastorius. Nuo Pirmojo pasaulinio karo čia pamaldos nevyko, nors vietiniai žmonės prisimena kartą per metus atvykdavus pastorių su grupele maldininkų. 1919 m. bažnyčią nuniokojo bolševikai, tikėdamiesi čia rasti aukso. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai susprogdino ir šios bažnyčios bokštą kaip galimą stebėjimo punktą. Sprogimo metu nukentėjo visas pastatas, o metams bėgant nuo nepriežiūros pavirto tokiais griuvėsiais. Pokario metais prie vienos iš sienų NKVD'istai užkasdavo išniekintus partizanų kūnus (1989 m. perlaidoti Dukstynos kapinėse).

P1530945.JPG
STOP ženklas.
P1530958.JPG
Ursulijus Lepečkojauskas prie Deltuvos bažnyčios griuvėsių.
P1530956.JPG
Man priminė Visbio (Gotlando salos sostinės) bažnyčių griuvėsius.
P1530950.JPG
Pelėsiais ir kerpėm apaugus aukštai, Deltuvos štai galinga bažnyčia...
Knygoje "Protestantizmo paveldas Lietuvoje. Kelionių vadovas." (R.V. Lingys, Edukologija, 2013 m.) randu tokią informaciją. Deltuva, kaip viena seniausių Lietuvos vietų, minima nuo 1219 m. Nuo 1555 m. ją valdė evangelikas A. Višnioveckis. Miesteliu Deltuva vadinama nuo 1560 m. Pirmasis gi evangelikų reformatų bažnyčios paminėjimas Deltuvoje yra 1570 m., teigia šis kelionių vadovas. Sunykusia bažnyčia XVII a. ėmė rūpintis jau anksčiau minėtoji smulkiųjų bajorų Podbereckių giminė, kurios rūpesčiu buvo pastatyta mūrinė bažnyčia. Deja, pats fundatorius, Breslaujos maršalas J. Podbereckis, mirė taip ir nepamatęs bažnyčios užbaigtos. Architektūros specialistų akimis, ši bažnyčia turėjo atlikti ir gynybines funkcijas. Tolimesnė bažnyčios istorija sutampa su jau mano papasakota.

P1530967.JPG
Siesikų pilis.
Kai įsukame į Siesikų pilies kiemą, čia jau stovi vienas ekipažas, kuris paskui šeimininką užeina vidun. Durys užsidaro, tai nedrįstame brautis. Pasivaikštome aplink. Siesikų pilis-viena iš nedaugelio mūsų krašte išlikusių renesansinių pilių. Kai pasidalinau šia nuotrauka socialiniuose tinkluose, manęs sukruto visi teirautis, kaip man patinka Baltarusijos pasienis (Norviliškės). Teko įrodinėti GPS duomenimis, kad esame kažkur vidurio Lietuvoje. Dabartinis savininkas A. Matulaitis rūpinasi pilies atkūrimu, man teko girdėti tik gerus atsiliepimus. Pilis per savo gyvenimą buvo rekonstruota net aštuonis kartus, todėl slepia ne vieną paslaptį. Jas gliaudyti padeda architektės G. Kirdeikienės tyrimas bei 1725 m. inventorizacijos duomenys. Daumantai-Siesickiai dvare gyveno iki švedų kariuomenės užpuolimo 1704 m. Vėliau dvaras, kaip Marcijanos Siesickaitės kraitis, atiteko kunigaikščiui Mykolui Radvilai. 1745 m. jau negyvenamą Siesikų dvarą nusipirko Konstantinas Daugėla ir jo giminė dvarą valdė iki 1940 m. Sovietmečiu  rūmuose veikė mokykla, gyveno mokytojai ir ūkio darbininkai. Po to čia buvo ūkio kontora, vėliau – sandėliai.


"A. Matulaitis tikisi, kad ateityje Siesikų dvaras taps kultūrinio turizmo traukos centru. Tačiau kol kas tenka plušėti iš peties ir laukti, kol svajonės galės išsipildyti. Pilį restauruojantys entuziastai nė vieno darbo nedaro atmestinai. Siekdami autentiškumo, nei vinių, nei vyrių, nei spynų, nei langų rėmų ir daugelio kitų dalykų parduotuvėse neperka, viską nukala, sumeistrauja, padaro patys. Viskas atkuriama pagal griežtus paveldosaugos reikalavimus. Pagal išlikusį vienintelį autentišką langą sukurti ir visi pirmo aukšto langai. A. Matulaitis norėtų, kad į pilį atvykę lankytojai pajustų tikrus Renesanso laikus, jiems būdingą dvasią. Jeigu ta erdvė, išlikusios sienos, pastatai galėtų kalbėti, jie dar daugiau atskleistų praeitimi besidomintiems žmonėms. Mūsų laikus pasiekusios pilies istorija įdomi ir įspūdinga."-  rašė Ant Siesikų kranto – pilis iš amžių glūdumos straipsnis dar 2013 m.
Siesikų pilies durys pro šalį keliaujantiems smalsuoliams atveriamos nemokamai, turintiems laiko ir noro siūloma valandos trukmės ekskursija. Telefonas nurodytas ant pilies durų.

Šios įspūdingos pilies statytoju laikomas kunigaikštis Gabrielius Daumantas Siesickis. Įdomus dalykas tos datos. Kunigaikštis Gabrielius mirė 1517 m., o tais metais Bona Sforca ištekėjo už Žygimanto Senojo. Ši valdovė labiausiai siejama su renesanso kultūros plėtra mūsų šalyje, bet kaip rodo datos, renesanso idėjas mūsų kunigaikščiai žinojo ir prieš šiai italei kertant valstybinę sieną. Šios giminės atstovas Daumantas laikomas Mindaugo žudiku, vėliau iškilusiu iki Pskovo kunigaikščio ir stačiatikių šventojo.

O mes važiuojame toliau- dar trys lankytini objektai sąraše. Ieškome Prezidento Antano Smetonos dvaro Užugiryje. Užugirio dvaro kompleksą sudaro ne vienas pastatas, šalia muziejaus (reikia skambinti telefonu, žagsiu aš) yra įsikūręs viešbutis su restoranu. Patenkame į patį pasiruošimo Smetoninėms įkarštį. Pasivaikštome, stengdamiesi netrukdyti, ir greitai pasišaliname. Nesužavėjo manęs aplinka.


P1530972.JPG
Pasaulio lietuvių bendruomenės dovanotas koplytstulpis 2016 m.

P1530978.JPG
Plane įvardintas kaip "gyvenamasis namas".
P1530984.JPG
Dvaro rūmai.
Dvaras lankymui atvertas tik 2014 m., o atidarymo juostelę perkirpo Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Sovietmečiu, žinoma, Smetonos dvarui pagarbos nebuvo-čia įsikūrė psichoneurologinė ligoninė. Atgavus Nepriklausomybę ligoninė buvo iškelta, bet dvaras taip ir liko be priežiūros. Dvaras įdomus tuom, kad jį 1934 m. savo 60-mečio proga Prezidentas gavo dovanų. Deja, 1940 m. sovietinės okupacijos metu Smetonos pasitraukė į Vakarus, vėliau- į JAV, kur 1944 m. A. Smetona žuvo gaisro metu. Palaidotas Ohajo valstijoje.

P1530987.JPG
Veikia bet kokiu oru ir nesibaigia baterijos.
Netoli Užugirio dvaro esančiame Užulėnio kaime yra Antano Smetonos gimtinė. Užulėnio kaimas nedidelis, bet čia užsuka nemažai lankytojų. Istorija prisimena, kad dar baudžiavos laikais Taujėnų dvaro valdytojams Radviloms priklausė Užugirio kaimas, kur gimė baudžiauninkas Jonas Smetona, paveldėjęs iš tėvo žemę (kitais šaltiniais remiantis- Jonas Smetona buvo laisvas žmogus, nes jo tėvas jau valdė žemę). Žmoną Julijoną Kartanaitę nusipirko iš Šilų dvaro už dešimt rublių ir tris gorčius medaus, -pasakoja straipsnis Čia dar tebeatmenami Prezidento žingsniai. Smetonų šeima įsikūrė Užulėnyje ir susilaukė septynių vaikų, kurių tarpe šeštasis ir buvo Antanas Smetona (g. 1874 m.). Pati sodyba neišlikusi. O kad žmoną jo tėvas dar pirko stebėtis nereikia- baudžiava mūsų krašte oficialiai panaikinta tik 1861 m.

P1530989.JPG
Čia gimė Prezidentas Antanas Smetona.



P1530995.JPG
Antanas Smetona buvo Nepriklausomybės akto signataras.
Sekantis mūsų sąraše esantis lankytinas objektas- Taujėnų dvaras. Šį kartą pavyksta pakeliui užgriebti ir šį tą iš partizanų istorijos: sustojame prie obelisko Vyčio apygardos partizanams. Iš tiesų ko labai trūksta, tai informacinio žemėlapio su partizanų kovų įamžinimo vietomis, nes dabar viskas "Oi oi oi stooooook čia kažkokia nuoroda!" metodu vyksta.


P1540002.JPG
Vyčio apygardos partizanams pagerbti.


P1540006.JPG
Santūrus obeliskas.


P1540004.JPG
Ir jie neverkė, kad karjera griūna.
P1540005.JPG
Kam dėkingi esame.
Vienintelis šios dienos mokamas lankytinas objektas buvo Taujėnų dvaro parkas. Pats dvaras dabar yra viešbutis su restoranu (kur virtuvė jau šiandien nedirbo), todėl savarankiškai po interjerus pasmalsauti galimybių nebuvo. Restorane-kavinėje susimokame po 2 EUR už parko lankymą ir gauname parko žemėlapiukus.

P1540008.JPG
Taujėnų dvaro rūmai.

P1540052.JPG
Įspūdingas portikas.

Dvaras minimas nuo 1595 m. Vietovės pavadinimo kilmė- neaiški. Yra legenda, kad kartą čia keliu važiavo du vežimai, kinkyti arkliais, ir neprasilenkė, o nei vienas kelio užleisti nepanoro. Išlipo vežikai, iškinkė arklius, čiupo už vežimų ienų ir pradėjo muštis, sakydami "Va tau iena, va tau iena", taip ir atsirado Taujėnai. XVIII a. Taujėnus valdė grafas Benediktas Marikonis, gavęs dvarą kaip žmonos iš Radvilų giminės kraitį. Architektas Pietro de Rossi parengė projektą, pagal kurį 1802 m. buvo pastatyti klasicistinio stiliaus rūmai, užveistas angliško stiliaus parkas . Po Marikonio mirties dvaras vėl grįžo Radviloms. Rūmų interjeras buvo gausiai papuoštas Radvilų giminės portretais, skulptūromis, medžioklės trofėjais, senoviniais ginklais. Taujėnų dvaras Radviloms priklausė iki sovietmečio. Jį valdė Karolis Radvila ir jo sūnus Konstantinas Radvila (g. 1873 m.), kuris 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą ir ten mirė. Gražusis Taujėnų dvaras tapo kolūkinio ūkio kontora. Dabar dvaras-patikimose rankose, keliasi naujam gyvenimui.

P1540024.JPG
Graži amfora.
P1540046.JPG
Vaizdas į rūmus nuo tiltelio.

Radvilos parke laikė stirnas, danielius, įvairių paukščių, o didžiajame tvenkinyje, priešais dvarą, – gulbes. Dabartiniams šeimininkams prie širdies ir akmenys- jų daugybė suvežta iš visokių Lietuvos kampelių. 

P1540032.JPG
Šį 19 tonų sveriantį gražuolį dovanojo E. Vinskus iš Gaivenių kaimo Taujėnų seniūnijoje.

P1540034.JPG
Akmuo už Kūtvėlą aukštesnis.
P1540035.JPG
Nei Moko nereikia, kad ir kur jis ten slepiasi.

P1540037.JPG
Žiogų orkestras.
Taujėnų dvare yra viešėjusi Sofija Tyzenhauzaitė- pirmoji moteris rašytoja, rašiusi prancūziškai. Čia ji 1812 m. susipažino su Rusijos imperatoriumi Aleksandru I. Ši bičiulystė truko trylika metų  iki Aleksandro I mirties ir buvo, anot gandonešių, "peržengusi visas ribas". Napoleonui užėmus Vilnių, Sofijai teko pažintis ir su Prancūzijos imperatoriumi. Sofija buvo labai drąsi moteris. Draugystė su imperatoriumi pakėlė ją iki garbės damų (imperatorienės freilinos) rango. Nors pareigos-mano žiniomis- buvo nominalios, Sofija turėjo teisę segėti imperatorienės monogramą, puoštą brangiaisiais  akmenimis, kaip savo pareigybės skiriamąjį ženklą. Kai Napoleonas užėmė Vilnių ir pareikalavo pristatyti jam visą diduomenę, Sofija atvyko į priverstinį pasilinksminimą segėdama šią monogramą. Napoleonas atkreipė dėmesį į šį papuošalą, ir Sofija jam paaiškino, kas ir kaip. Napoleonui, kiek teko skaityti, toks įžūlumas netgi patiko. Rekomenduoju paskaityti Gabrielės Giunterytės- Puzinienės knygą "Vilniuje ir Lietuvos dvaruose" bei pačios Sofijos Tyzenhauzaitės "Reminiscencijas".

Paskutinis šiandien aplankytas dvaras- Šventupės. Vidun jau nepatekome, o ir aplinka žygdarbiams neįkvėpė. Languose boluoja reklaminė informacija dėl šarvojimo salės nuomos sąlygų (ne, ne pačiame dvare). Apie dvarą žinoma tik fragmentiškai, visur kartojama ta pati informacija, kad tai yra dvaras "Ukmergės rajone apie 2,5 km į šiaurės rytus nuo Vidiškių kaimo. Vidiškių dvaras kartu su miesteliu rašytiniuose šaltinuose minimi nuo 1492 metų, kai valdytojais įvardinti bajorai Vidiškiai. Yra išlikęs 1596 m. Vidiškių dvaro inventorius, sudarytas mirus Stanislovui Stanislovavičiui Vidiškiui ir jo žmonai Hanai Neviedomskai". Daugiau sužinoti nepavyko. Kažkur slypi ir stebuklingas šaltinis, bet net ir Gūglas Visagalis čia buvo bejėgis.

P1540056.JPG
Šventupės dvaras.

P1540059.JPG
"Ukmergės melioracijos" pastatas kaimynystėje.
Grįžtame į Ukmergę pavalgyti, nes iki mano autobuso į Vilnių dar yra laiko. Apeiname Ukmergės senamiestį, mano ekipažas dar nori pamatyti Keksą.

kutvelakeksas
Iš kelionių archyvo: Kūtvėla ir Keksas. Skulpt. R. Širvelis.

P1540061.JPG
Dubenuotasis akmuo netoli Ukmergės kraštotyros muziejaus. Gerai užsimaskavęs.
Pavalgyti kur norime negauname, nes ten ruošiamasi didelėms iškilmėms rytoj. Variantų centre nedaug, o dar užmatau savo pažįstamą bekramsnojantį terasoje pas "Big Stone", tai ir mes užeiname. Te neišgąsdina Jūsų baltos staltiesės ir degančios žvakės-meniu ir kainos čia labai padorios, vėl galiu pagirti malonų aukštos klasės aptarnavimą. Suvalgėme labai skanių koldūnų, o aš gavau taurę raudono vyno. Būčiau ten visai mielai to vyno pakartojusi, bet jau temo po truputį, o Aistė dar norėjo po miestelį pasivaikščioti ir ne mėnesienos romantikoje. Taigi, galiausiai 19.20 val. reisu parvažiavau į Vilnių.

Šios dienos išlaidos:

  • bilietai autobusu: apie 11 EUR
  • smulkios išlaidos (WC, kava, bandelė, čipsai): 3 EUR
  • koldūnai ir vynas (+arbatpinigiai): apie 7, 50 EUR
  • kuras: 6 EUR žmogui (181 km)
  • Taujėnų parkas: 2 EUR
Viso: 29, 50 EUR

Na, o Vepriams- draugiškas patarimas. Jūs- nuostabūs, bet turistinės infrastruktūros klausimą reikia spręsti skubiai ir aukščiausiu lygiu. Jeigu nėra galimybių išleisti spausdintos informacinės medžiagos, paimkite pavyzdžiu Ukmergės sukurtą išmaniąją programėlę Ukmergė Info. Ją irgi reikia tobulinti (rimtai, prie lankytinų objektų tikrai reikėjo įdėti dienos horoskopą?), bet Romą irgi ne per vieną dieną pastatė. Šalia bažnyčios ir bibliotekos turite paštą- kur Jūsų atvirukai su šernu, antspauduojami specialiu antspaudu ir keliaujantys po Lietuvą ir už jos ribų? Yra autobusų stotelė- kokiu maršrutu kursuoja tarpmiestinis susisiekimas? Kur dviračių nuomos punktas? Ką skanaus šeimininkės gamina?
Jūs-nuostabūs, bet būkite dar nuostabesni.

Daugiau:
Ukmergė ir jos apylinkės - netikėtų atradimų kraštas
Vepriai dar neaptikti masinių turistų
Kultūrinis turizmas Lietuvoje... lietuviams. Ar įmanomas?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Šernaitė-Veprytė

7 comments:

said...

Norėčiau patikslinti, kad Siesikų pilį restauruojantis vyrukas yra ne savininkas, o nuomininkas, išsinuomojęs objektą 99 metams, ir kaip pats teigė, už savo pinigus jau apie dešimtmetį tvarko, pasamdęs 2 jaunus vyrukus, dabar jau apie 40 metų sulaukusius. Gaila, kad nepabendravot, neužėjot į vidų - įdomios patirtys.

said...

@Jolanta: jeigu 99 metams, tai kaip ir savininkas :-) Juk neišsikraustys iki to laiko? Straipsnis, kuriuo rėmiausi, įvardina kaip "šeimininkas".

said...

Labai informatyvus ir geras straipsnis. Ir - dėl veprių krašto muziejaus - vis dėlto reikėjo paskambinti tuo telefonu. Dėl tos priežasties, kad to muziejaus įkurėjas p. Jonas Žentelis yra jau garbaus amžiaus, aštuoniasdešimt kelerių metų - buvęs Veprių mokyklos mokytojas, choro vadovas ir nemainomas entuziastas bei vaikščiojanti enciklopedija. Dar mano mamai dėstė:) Tiek turėtų papasakoti apie Veprius bei apylinkes, kad turbūt ten turėtumėte ne vieną dieną, o visą savaitgalį praleisti:)

said...

Dėkui už pasakojimą , foto ir t.t.

said...

@Vytautas-nėr už ką.

@Dalija-manau, kad Vepriuose mes buvome ne paskutinį kartą. Dar ir raketų bazė kažkokia yra. Verkiant reikia padoraus krašto žemėlapio su lankytinomis vietomis.

Anonymous said...

Gerbiama Kūtvėla Vepryte,
lankstinukas apie Veprių kraterio apylinkių lankytinus objektus yra išleistas.
Jį galima įsigyti Ukmergės turizmo centre.
Kaip atrodo, galima pažiūrėti čia
http://www.krateris.eu/sveikatingumo-keliai/.
Visų lankytinų objektų vietos su koordinatėmis yra čia:
https://www.google.com/maps/d/viewer?mid=17rINsFeMvZkHUyxue067n1ZAuNw

sėkmės kelionėse po Veprių kraterio apylinkes
Mokas

said...

Gerbiamas Mokai,

Na, Ukmergę siekėme jau kelionės pabaigoje, tai lankstinukai jau ir pravertę nebebūtų. Pažiūrėjau Jūsų tinklalapį- mano akiai labai sudėtingai ten viskas, su tomis GPS programėlėmis nieko nemoku daryti, o ir miške GPS, va pats skaitėte, nesuveikė. Lankstinukas gerai kad parengtas, bet žemėlapis ten nėra detalus. Štai bandau išsididinti jį ekrane ir pamatyti tikslią Moko vietą- nesididina, iš karto peršoka į kitą nuotrauką.

Pastangas vertinu.

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...