Kūtvėla knygas ne tik skaito, ne tik rašo, bet ir pati pasigamina.

Taigis, kovo mėnesio pabaigoje mūsų ekipažas į Medininkų pilies festivalį pateko į auto-įvykį ir nukentėjo. Kol kas tebevyksta ikiteisminis tyrimas ir daugiau techninės informacijos negaliu pateikti. Aš buvau viena iš labiausiai fiziškai nukentėjusių asmenų, o emocines traumas, manau, patyrėme mes visi. Kol supratau, kad tas mane persekiojantis dvokas yra sukrešėjęs manko kraujas panagėse, praėjo kelios dienos. Mane iš mašinos lupo su gaisrine. Pirma mintis: ar juda kojos? Išlupa mane su gaisrine, veža, krato...skausmas!!! Greitukės moteris kalbina mane ir ragina vairuotoją. Tada daug lempų. Rentgenas. Kerpa rūbus nuo manęs. Daug lempų ir daug skausmo. Stato kateterį. Naktis reanimacijoje. Gert neduoda parą laiko!!!

Rytinis gydytojo vizitas. 

-Kas čia per nesąmonė?! Tuojaus pat nuimt!

-Profesorius X liepė, daktare...
-O kodėl jūs jo klausėt?!
-Mes negalime  ginčytis su profesoriu, daktare ...
-Bet profesoriaus kartais galima neišgirsti!

Po reanimacijos buvo krūtinės traumos gydymas, dubens kaulų operacija, reabilitacija velnio ambulatorijoje sanatorijoje "Energetikas" Šventojoje, dabar nedirbu ir esu kampininkė pas tėvus. Protelis, kaip galite suprasti, net pietų nepareina pagal geriausias žemaičių tautosakos tradicijas, o fiziškai irgi ne darbininkė esu, todėl bandau suimti save į nagą ir neleisti depresijai įleisti šaknis. Ir štai-užsiregistravau Coursera portale į kursą apie viduramžių rankraštines knygas. Nors profesorė iš Ispanijos angliškai kalba su tokiu akcentu, kad plaukai kojų tarpupirščiuose pastyra, po truputį iriuosi į priekį. Projektinei daliai reikės sukurti tokią knygą, todėl pirma užduotis yra gauti "pergamento". Žinoma, galima naudoti tikrą pergamentą, tik kaina projekto bus kosminė. Taigi, video demonstracijos metu buvo naudojamas kartonas, bet kartono nusipirkti kanceliarinių prekių parduotuvėje gali bet kas, net ir mano žiurkėnas Kristupėlis, todėl aš nusprendžiau eiti nepramintu keliu ir savo projektui popierių pasidaryti pati. O tai nėra taip jau ir sunku. 

Pirmiausia reikėjo apsispręsti dėl jau turimo popieriaus. Mūsų buto ūkyje gausi sankaupa žurnalų su TV programa (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad juose kartais ir apie keliones būna prašyta). Coursera kursai yra nemokami (yra galimybė mokėti už pridėtines paslaugas kaip rimtesni kursai, pažymėjimai ir pan.) ir todėl šis projektas taipogi turi kainuoti nedaug, arba iš viso nekainuoti. Mano suvalkietiški-zanavykiški genai man liepia net žirkles taupyti ir tik prie svečių naudoti. Taigi, medžiaga projektui yra. 

Atsiprašau, Nomeda, turėsiu žurnalą sudraskyti. Viskas dėl mokslo. Tikiuosi, tu supranti. 

Vieno žurnalo viršelį nuplėšiau ir atidėjau šalin, o didesnę dalį puslapių suplėšiau į smulkius skutelius. Rekomenduojama būtent plėšyti, o ne karpyti žirklėmis. Kai mano darbo vieta panašėjo į išprotėjusio žiurkėno irštvą, atėjo tėtė ir pasiūlė pasinaudoti kokio biuro dokumentų smulkintuvu. Aš išdidžiai atsakiau, kad viduramžiais tokia technika neegzistavo, į ką mano tėtė atsakė, kad "Savaitės" žurnalo su švino raidėmis tada irgi nebuvo. Tiesą sakant, argumentą dėl švino dar reikės pagrįsti, bet projekte kalba eina apie rankraštines knygas, todėl nekantrauju kai reikės pasigaminti savo rašalą. Plėšant puslapius labai svarbu skutelius padaryti kuom smulkesnius, todėl labai pavargo rankos ir paskaudo pirštai. Nenuostabu, kad knygos buvo tokios brangios. 

Reikėjo smulkinti dar labiau. Tiesą pasakius, viso žurnalo neįveikiau. 

Sekantis žingsnis- smulkintą popierių užpilti karštu vandeniu ir imtis veiksmų, kad jie pavirstų į kaip galima labiau homogenišką košę. Tam tikslui virtuvėje pasikuičiau ir konfiskavau plastikinį dubenį (žinau, viduramžias tokių nebuvo, bet mano bandymus projektą vystyti vonioje šeima užblokavo dar pasiūlymo stadijoje) ir karbonado plaktuką (kažkas panašaus į šį instrumentą tikrai turėjo egzistuoti viduramžiais).

Projektas įsibėgėja.

Tada karbonado plaktuku tryniau ir traiškiau karštu vandeniu užpiltus skutelius. Procesas ėjosi lėtai, reikėjo vis pripilti vandens, galiausiai perėjau per visą košę rankomis iš to entuziazmo nagus nusiplikydama, nes užpyliau masę verdančiu vandeniu ir iš karto tai pamiršau. Nelaimingas atsitikimas prie konvejerio, taip sakant. 

Karbonadinamės.

Tikslas yra pasiekti vienodos konsistencijos košę, iš kurios ir bus daromas mano "pergamentas". Tiesą pasakius, savo knygai naudosiu popierių, nes pergamento struktūra, spalva, slidumas kardinaliai kitokie nei popieriaus. Tie, kurie seka kurso video pamokomis, turi šiuo metu kava spalvinti kartoną, norėdami išgauti "veršiuko odos kailinės pusės" efektą. Soriukas, vegetarai. Ir kavą, šiaip jau, gerti reikia. 

Traiškyti reikia negailestingai, kad neliktų neištirpusių paskirų žodžių ar sakinių pragmentų.

Tiesą sakant, dėl paskirų žodžių liekanų naujajame popieriuje aš nesijaudinu- brokas yra rankų darbo simbolis, nors ir labai pageidautina būtų jo išvengti. Blogiausiu atveju, šis popierius bus panaudotas knygos viršeliui, jeigu profesorė nesugalvos liepti eiti į skudurynus ir pirkti odinius rankinukus (ar batus!) ir iš jų daryti knygos viršelį. Kol kas mane labai jaudina naujojo popieriaus būsimas storis. 

Atskiedžiame kartu vandeniu ir košeliuojame toliau. 

Kai pagaliau išgavau daugiau ar mažiau homogenišką masę, atsidariau orkaitę ir patikrinau orkaitės skardos būklę. Ji būtų idealus modelis išlieti mano naują popierių, bet ant jos stovi keptuvų piramidė, į kurią kėsintis nedrįsau. Be to, niekada nežinai kada mama sugalvos kepti vištą. Taigi, sumažinau reikalavimus ir savo projektui paėmiau mažesnę kepimo skardą.

Ruošiame popieriaus modelį.

Supyliau visą paruoštą popieriaus masę ir išlyginau karbonado plaktuku. Vandens perteklių ilgai ir nuobodžiai šalinau indų plovimo kempinėle, kuri viduramžių Europoje gal ir nebūtų nusiuntusi manęs ant Inkvizicijos laužo. Dabar skarda su popieriaus mase džiūsta balkone, kur ją veikia saulės spinduliai. Dar būtų galima džiovinti orkaitėje arba su plaukų džiovintuvu, bet prie orkaitės buvo surengtas šeimos piketas prieš pažangą, o plaukų feno viduramžiais tikrai nebuvo. 

Taip gimsta laisvas žodis. 

Būsimojo popieriaus fragmentas. 

Dabar reikia laukti ir tikėtis, kad drėgname popieriuje neužsiveis pelėsis. neužaugs grybas, neįklimps voras...Nors sargybą statyk. Įdomu, kaip seksis toliau vystyti šią beprotybę.

Coursera kursas: Deciphering Secrets: The Illuminated Manuscripts of Medieval Europe
Pradžia: gegužės 22 d. 
Trukmė: 7 savaitės
Kaina: nemokamai
Kalba: anglų kalba

Rašykite man.

Jūsų Kūtvėla