Kelionė į Kijevą: ketvirtoji diena.

Šiandien nuvažiavau į tradicinės architektūros ir kaimiško gyvenimo būdo muziejų Pirogov kaime. Pats patogiausias būdas yra važiuoti metro iki Vystavkobyi Tsentr ir ten išlipus į paviršių dairytis mikroautobuso Nr. 172 arba Nr. 173, nes jų abiejų galutinė stotelė yra šis buities muziejus. Kelionė mikroautobusu Kijeve kainuoja 3 UAH. 150 ha plotą užimantis muziejus po atviru dangumi buvo pradėtas kurti 1969 metais, o lankytojams duris atvėrė (tiklsiau, vartus atkėlė) 1976 metais. Šiuo metu yra apie 300 statinių, atkeltų iš įvairių Ukrainos regionų. Gana įspūdingai atrodo vėjo malūnai. Šiuo metu Pirogovo buities muziejus yra didžiausias tokio tipo muziejus Rytų Europoje. Čia taipogi vyksta įvairios šventės ir renginiai, todėl galima pasižiūrėti jų renginių kalendorių prieš planuojat apsilankymą. Jeigu yra galimybė, įsimeskite kaliošus, nes daug kur teks bristi per žolę, o ryte gali būti rasos. Įėjimas 30 UAH (apie 10 LTL). Mano jau pagirtoje knygelėje apie Kijevą yra detalus šio muziejaus žemėlapis. Muziejuje yra speciali erdvė pavalgyti iš įvairių restoranėlių (šašlykai ten populiariausias patiekalas ir pakankamai skanūs, sočiai papietauti galima už 95 UAH) arba yra speciali erdvė kur galima valgyti iš savo lauknešėlio.

Šis muziejus man paliko labai didelį įspūdį. Rekomenduoju čia pasivaikščioti neskubant, tam reiktų gero pusdienio. Atrinkau pačias įspūdingiausias nuotraukas, bet tikslių regionų dabar nepasakysiu, todėl jos beveik visos bus be komentarų. Kasose perkant bilietą siūlo ir žemėlapį.

Kelionė į Kijevą: trečioji diena.

Dar vakar su savo pamaldžiąja drauge grįždama iki skausmo pamuštomis kojomis (judėjau beveik kaip ta klumpelė infuzorija- blakstienų pagalba) buvau pastebėjusi gražiai apšviestus porą labai įdomių pastatų, tai šiandien (išsivirusi du kiaušinius sau ir draugiškai įmetusi dar porą į savo puodą amerikietei savanorei, su kuria dar ir paplepėjome virtuvėje; ana juos į lėktuvą pasiims, tikiuosi gerai suvirė, nes skystį atims per patikrą) maniau pasidarysiu sau pigią  kelionės dieną, nes juk paminklai darbo valandų neturi, o ir bilietų jiems nereikia. Bet Kūtvėla šaudo, Dievas kulkas gaudo.... :-) Šiandien buvo visus miesto žulikus sutraukianti kelionės diena.

Vienas įdomesnių paminklų neypatingai toli mano hostelio yra paminklas Tarasui Ševčenko ir jo vardo universitetas.

Turistai su gidu prie T. Ševčenko paminklo. 

T. Ševčenko vardo universitetas.

Burokinės spalvos pastato fasadas traukia akį. Legenda sako, kad raudonai nudažyti jį liepė Nikolajus I po studentų riaušių kad parodytų, kaip universitetui gėda dėl tokių studentų. Tačiau kur kas realesnis paaiškinimas yra tas, kad raudonos ir juodos spalvų derinys sutampa su Šv. Volodimiro ordino spalvomis- 1834 metais įkurtas Kijevo universitetas ir buvo pavadintas Šv. Volodimiro vardu.

Kelionė į Kijevą: antroji diena.

Miegojau neypatingai gerai, nes kaimynas už sienos knarkė. Žmogus imi vienvietį kambarį tam, kad išsimiegotum ir tau niekas neknarktų, bet ne, šio prakeiksmo Kūtvėlai išvengti nepavyks. Šiek tiek gelbėjo mandagus beldimas į sieną, kuri pasirodė iš gipskartonio. Gerai įtempus ausis, galima netgi dalyvauti gana intelektualiame pokalbyje, vykstančiame gretimame kambaryje. Virtuvėje pusryčiams buvo padėta pintinėlė su kiaušiniais,batonas, sviesto, pieno pakelis ir žiupsnelis "miūslių" juo užsipilti. Kiaušinius kiekvienas pusryčiautojas pasigamina pats-verdasi, kepasi... Savitarna, žodžiu. Juk nevirti kiaušiniai šaldytume dar pastovės kelias dienas, o virti ir nesuvalgyti bus išmetami. Ale gerai, kad tokia moterėlė tenais jau pusryčiavo, o tai būčiau pradėjusi luptis žalią kiaušinį, pripratusi gi buožiškai pusryčiauti kur maistu stalai nukloti, kad net lūžta. Įsikalbėjom moteriškai, tai jinai į Pečerską Lavrą buvo susiruošusi. Išvakarėsė jai iš hostelio kambario piniginę pavogė, todėl per visą savo viešnagę rakinau savo urvelį kambarėlį net ir į čia pat esantį tualetą bėgdama naktį. Aš įsiprašiau kartu su ja eiti, nors ir nebuvau tai dienai taip susiplanavusi. Buvau girdėjusi, kad Lavroje reikia atitinkamai rengtis, tai skarelę ir sijoną buvau įsidėjusi. Sijoną turiu tokį iš avies vilnos, juodą, pas United Colours of Benetton pirktą, brangų ir geros kokybės. Įsimečiau į terbukę ir išėjome.

Artimiausia metro stotis norint pasiekti Pečerską Lavrą yra Arsenalna. Tik išnirus į žemės paviršių visokių kioskų apsuptyje verslūs žmonės teikia įvairias paslaugas: pavyzdžiui, gal norite pasisverti? O gal norite šaukšto su savo vardu? Įsivaizduokite, kaip skanu su tokiu bus srėbti košę vakarienei. Tarp viso šito verslo kvartalo pūpsojo turistinės informacijos būdelė. Turistinė informacija Kijeve teikiama tokiuose kioskuose-būdelėse, kur visko reikia pro langiuką prašyti parodyti iš vitrinos. Nusipirkau tai, ko ieškojau- Kijevo turistinį gidą. Lonely Planet gidai apie Ukrainą mūsų kraštuose kainuoja 80 LTL ir net negresia jokios nuolaidos, o čia pasiėmiau gidą anglų kalba, gal su nelabai kokybiškomis nuotraukomis, bet su gerais žemėlapiais ir esmine informacija už 151 UAH (apie 50 LTL). Paskui reikėjo pereiti požemine perėja. Šioje požeminėje perėjoje, kaip ir keletoje kitų Kijeve, buvo įrengtas požeminis prekybos centras su visokiais versliukais ir maitinimo įstaigomis. O dar gerokai nepriėjus prie Lavros yra keletas lankytinų vietų.

Štai paminklas holodomoro aukoms.

Holodomoro aukoms atminti.

1932-1933 metais atsitiko viena didžiausių nacionalinių katastrofų šiuolaikinės Ukrainos istorijoje. Iki šiol nesutariama dėl bado priežasčių (nors populiariausia versija yra ta, kad Sovietų režimas jį sukėlė dirbtinai);  Ukrainos parlamentas holodomorą pripažino genocidu. Manoma, kad aukų skaičius siekia 7-10 milijonų žmonių. 2008-aisiais Europos Parlamentas savo ruožtu priėmė rezoliuciją, kuria holodomoras buvo pripažintas nusikaltimu žmogiškumui. Daugiau pasiskaitymui čia: Holodomoras Ukrainoje: „Valgyti savo vaikus – barbariška“.  Netoli paminklo holodomoro aukoms yra ir obelisko formos paminklas Antrojo pasaulinio karo kariams. Jo papėdėje dega amžinoji ugnis, o nuo terasos atsiveria vaizdas į Dunojų ir Kijevo panoramą.

Memorialas Antrojo pasaulinio karo kariams. 

Vaizdas į Kijevą. 

Šlovės alėja. 

Keletas įdomesnio stiliaus namų.

Kijevo Pečerską Lavrą sudaro didžiulis kompleksas pastatų. Jeigu būsite Kijeve ir sumanysite ją aplankyti, tai drąsiai skirkite visą dieną. Žemiau įdedu nuotrauką, jau vėliau darytą iš garlaivio: visa tai, ką matote joje, yra Pečerska Lavra. 

Dangun Ėmimo (Uspenje) cerkvė. Atstatyta 1998-2000 metais, nes Antrojo pasaulinio karo metais buvo susprogdinta.

Sakoma, kad seniausia ir pati gerbiamiausia Lavra iš visos Rusios žemių yra Kijeve. Lavra yra graikų kilmės žodis, reiškiantis gatvę arba kaimą. Pečerska reiškia, kad netoliese yra olos; jose ilsisi šventųjų atsiskyrėlių palaikai. Posakis "Moki žodį-žinai kelią" matyt bus visgi kilęs iš šių kraštų, kaip pasakoja mano knygelė apie Kijevą, nes visais laikais piligrimai traukė į šią šventovę, bet daugumai geografinės žinios buvo nepažįstamos. Tačiau kad ir kur jie būtų Rusioje, atsirasdavo kas nors, galintis nukreipti juos Kijevo link. Pirmieji atsiskyrėliai gyveno po žeme ir meldėsi požeminėse šventyklose, tačiau su laiku išaugo ir šis didžiulis pastatų kompleksas. Ne kartą Lavra buvo nukentėjusi nuo gaisro ar politikos; prie sovietų ant Dangun Ėmimo cerkvės buvo pakabintas užrašas "Vienuoliai yra mirtini darbo žmonių priešai". Mano kelionės draugė pasirodė esanti sumani moteris ir nusivedė mane tiesiai ten, kur už 25 UAH žmogui renkamos grupės į ekskursiją po Tolimąsias Olas (yra dar ir Artimosios Olos). Iš tiesų pagrindinis įėjimas sutraukia turistus, kurie yra tikri turistai ir juos reikia tinkamai apmokestinti, o tikintieji žino praėjimus toliau nuo centrinio įėjimo, kur olų lankymui bilieto nereikia-galima net be ekskursijos, tik žvakutę nusipirkti reikia. 

Kaip bilietą mes irgi gavome po žvakelę. Gidė papasakojo trumpą olų atsiradimo istoriją ir nuvedė prie įėjimo į Tolimąsias Olas. Čia man reikėjo užsivilkti sijoną, neturinčioms buvo duotos tokios staltiesės apsirišti. Tada užsidegėme žvakeles ir laikėme tarp pirštų taip, kaip paveiksliukas rodė,- kad nepadegtumėm vieni kitų. Vorele ėmėme leistis į olas. 293 metrų ilgio, 5-20 metrų gylio ir maždaug ištiestos rankos pločio labirintais ėjome vieni paskui kitus, pasišviesdami žvakėmis. 124 šventųjų atsiskyrėlių palaikai ilsisi stiklo sarkofaguose, nuo galvos iki kojų uždengti siuvinėtais audeklais. Tikintieji lenkiasi ir bučiuoja sarkofagus, meldžiasi. Judėjimas labai ribotas, oras greitai apsunksta, darosi karšta; keletui žmonių pasidarė negera. Sienose matosi langiukai mano kumščio dydžio-čia būdavo atsiskyrėliai, kurie užsimūrydavo ir melsdavosi už žmoniją iki kol nebepajėgdavo pasiimti maisto per langelį. Panašiai įrengtos ir Artimosios Olos, 383 metrų ilgio, 5-20 metrų gylio; bet čia žymiai daugiau žmonių ir didelė grūstis. Artimosiose Olose ilsisi 79 palaikai, jų tarpe- pats legendinis bogatyrius Ilja Muromecas, turėjęs realų prototipą.  

Komplekso teritorijoje yra nuostabus rožynas. Spalio mėnuo, o rožės žydi.

Kijevo Pečerskos Lavros rožės.

Buvo jau kažkur antra valanda dienos, vis daugėjo žmonių, tai jau ir mudvi ėjome sau. Komplekso lankymo kainos priklauso nuo to, ką norite pamatyti. Įėjimas į teritoriją prie Dangun Ėmimo cerkvės kainuoja 3 UAH. Ekskursija į Tolimąsias Olas, kaip jau minėjau, kainuoja 25 UAH, bet nėra privaloma, galima nusipirkti žvakutę (1-5 UAH) ir lankytis pačiam. Dar komplekso teritorijoje veikia muziejus, kuriam šiandien jau nė jėgų, nei noro nebebuvo.

Daugiau informacijos apie lankytinas vietas, darbo laiką, kainas : National Kyiv-Pechersk Historical and Cultural Preserve.

Požeminėje perėjoje prisėdome gauti ne tik dvasinio, bet ir kūniško peno. Plovas (tikras, su kumino prieskoniais) ant svorio ir plikoma žalia arbata kainavo apie 40 UAH. Dar 19 UAH sumokėjau už šviežiai spaustas aplesinų ir kivių sultis, o mano kelionės draugė užsirašė naują sulčių receptą. Dar pasivaikščiojome po miestą, aplankėme netoli Šv. Mykolo cerkvės esančią ikonų galerija, nusipirkome vaisių ir grįžome į hostelį.

Netoliese Arsenalna metro stoties įėjimo yra Kofium kavinė. Užsisakiau du kruasanus su persikais ir puodelį kavos. Kai kruasaną atneš apibarstytą cukraus pudra ir jį reiks imti su šakute ir peiliu-Jūs Ukrainoje. Kruasanai buvo švieži ir traškūs, bet nuotaiką kiek gadino netoliese sėdintys stipriai pagiringi vyrukai, kurie per planšetinį kompiuterį ieškojo skelbimų ir skambino ieškodami moterų draugijos. Vis klausė "Mergaičių turit"? Tada klausė "Ar gražios?" ir tada sakė "Visi jūs taip sakot".

Niam niam. Viso- 44 UAH. 

Pakeliui iki hostelio dar stabtelėjome kepyklėlėje, kur nusipirkau čiabatos su alyvuogėmis. Kainavo brangiai, 60 UAH, bet maitinausi jomis dvi dienas, tokios didelės buvo ir ilgai šviežios išsilaikė. Kojas jau buvau atmušusi iki skausmo. Virtuvėje trumpai šnektelėjau su belgu, dirbančiu Ukrainoje nelegaliai. Hostelyje buvo apsistoję nemažai amerikiečių savanorių, kurie čia praleido du metus mokydami anglų kalbos ir vakarais bendrojoje virtuvėje kepėsi bulves (man su savo karštu vandeniu užpilamais makaronais tenais sėdint net seilė tįso). Hostelis pasitaikė geras tuom, kad čia naktimis žmonės miega.

Taip baigėsi mano antroji diena Kijeve.

Su meile,

Kūtvėla Uostantirožaites

Kelionė į Kijevą: pirmoji diena.

Mintis pamatyti Kijevą kilo dar gegužę grįžtant iš Minsko, tik nesitikėjau, kad tai pavyks įgyvendint taip greitai. Po puikiai praleistos savaitės Baltarusijos sotinėje pamaniau, kad reiktų pasinaudoti tam tikrais privalumais kaip dar mano nepamiršta rusų kalba, lankomo krašto kultūrinis savitumas bei euro nebuvimas ir aplankyti Ukrainos sostinę. Ir štai užmatė mano žvitri akis internetuose irgi Feisbūkuose, kad Wizzair kompanija (čia vienos iš tų pigių oro linijų, kur iš moterų šakočius atiminėja, nes tie netelpa į rankinukus) skraidina į Kijevą už labai gerą kainą. Tokią gerą, kad net pinigų bankinėje kortelėje turėjau iškart užsimokėti. Skrydis truko kažkur 1 val. (bet oro uoste, be abejo, reikėjo būti žymiai anksčiau nei išvykimo laikas nurodytas ant bilieto). Svarbu atsiminti, kad keliaujant į Ukrainą reikalingas pasas ir pro akylą pasų kontrolę prasmukti su ID kortele tikrai nepavyks. Wizzair laukimo zona praėjus pasų patikrą labai mažytė, paprastas sumuštinis su vištiena ir majonezu kainuoja 9.90 LTL (!!!). Laukimo zonoje buvo du variantai stumti laiką: mokytis atmintinai savo pasą puslapis po puslapio arba stebėti priešais įsitaisiusią ukrainiečių lesbiečių porelę, kurios visą laukimo laiką meiliai čiupinėjosi. Turistai.

Išlipant (kadangi plepėjau su viena moterimi, klausėsi bent po dvi eiles iš abiejų pusių) pora sėdėjusi priešais mane man padavė kortelę su taksi telefonais, katrie yra ne žulikai ir ne brangininkai, nes mano pokalbio metu paminėta orientacinė kaina gauta iš hostelio privertė juos, švelniai tariant, krūptelėti. Kaipmat per praėjimo eilę (kol nusiėmėme rankinį bagažą ir apsirengėme) užvirė diskusija apie Kijevo taksi privalumus ir trūkumus. Man buvo toks kultūrinis šokas. Įsivaizduokite, susirenka kur nors būrelis lietuvių ir vienas sako: "Va vakar važiavau namo taksi "Greitvežata", kaip pigu buvo!", kitas pašnekovas svajingai priduria: "O vat mes visada užsisakome "Zvimbkbitute"-greiti ir tikrai pigūs", o trečias visus suniekina : "Niekus tauškiate, gerbiamieji, nėra geresnės taksi firmos kaip "Taksibeskiriamojoženklovita", ten vairuotojai su keleiviais pasisveikina. Ir baisiai pigiai veža!".

Pasų patikrinimo punktai Kijeve oro uoste bendri, nėra atskiros eilės ES piliečiams. Pareigūnas ilgai vartė mano pasą, žvelgė per didinamąjį stiklą, konsultavosi su kolegomis, klausinėjo kokiu tikslu atvykau, ar viena keliauju, ar pirmas kartas Ukrainoje. Kai stovi štampas pase, kad nebe pirmas, tai ir išsisukt neina. Bet esmi atpratusi nuo tokių kvotų ant rubežiaus, tai išsigandau, kad jeigu dar paklaus ir kur buvau pirmą kartą, o aš taip ir pasakysiu "Černobylis", tai mano kelionė į Kijevą ims ir pasibaigs oro uoste. Paskui mane protino hostelyje, kad reikia duodant pasą sakyti "Hello" ir nebus klausimų :-) Visgi praleido, matyt, patikima pasirodžiau.

Hostelyje buvau gerokai prieš įsiregistravimo laiką, bet mano urvelis kambarys buvo jau paruoštas. Buvau užsisakiusi vienvietį kambarį. Hostelio vyriškosios lyties gyventojai šmirinėjo po koridorius vienais labai labai labai aptemptais triusikėliais ir nusitvėrę dantų šepetėlius. Gal pas slavus taip įprasta? Iš to strioko net spynelę ant lagamino atrakinau iš kelinto karto, rankos drebėjo, net pamaniau, kad ne tuos rakčiukus pasiėmiau. Hostelis nebeturėjo miesto žemėlapių, todėl į dvyliktos valandos susitikimą garsiojoje Andrėjaus gatvėje nuvykau vidinio navigatoriaus, Kijevo metropoliteno ir gerų žmonių padedama. Metropolitenui pirkau magnetinę papildomą kortelę mokėti už metro, jos kaina 7 grivinos (UAH), paprašiau 10 bilietų po 2 grivinas, viso gavosi 27 UAH (valiutos kursas 10 UAH - kažkur 3,09 LTL). Nuvykusi į vietą pasiėmiau iš anksto suderėtą Kijevo miesto kortelę, apie kurią bus atskiras įrašas. Manėte, kaip tas klasika tapęs filmas sako, Stambulas-kontrastų miestas? Tai Kijevas ne ką mažiau spalvingas. Kur daugiau pamatysi prie traukinių stoties sėdinčias moteris su pasikabintais kartono lakštais "Квартира" ant krūtinės?

Kijevo miesto kortelė.

Kelionių depresija?

Nebe pirmą kartą mane kelios dienos prieš kelionę ištinka keista savijauta. Vietoj to, kad iš jaudulio žibėtų akys ir virpėtų rankos apima tingulys ir keistos mintys, kad tos kelionės-vienas vargas, gal geriau tiesiog imti ir nieko nepaveikti namie tą savaitę? Paaiškinimo šiai būklei nėra-į skrydį jau atlikta registracija, užsakytas taksi iki nakvynės taško, pirmą kartą užsakytas vienvietis kambarys "kaip žmogui". Viskas tiesiog puiku, nebrangu, oras žadamas geras ir barščiai skanūs bus, kelionės planas žiauriai nesudėtinga ir seniai suplanuota. O savijauta vis tiek va tokia:

Nnnnnunuoriu.....nnnieko nnnunuoriu.....

Kas tai yra? Tai rimta? Kuom tai gydoma?

Su meile,

Kūtvėla Neramidūšaitė