Prahos Kalėdinė mugė

Kelionės į Prahą tikslas buvo apsilankyti Kalėdinėje mugėje. Dar pernai užsikrėčiau Kalėdų dvasia Taline, tai visus metus taupiau naujai kelionei. Labai norėjome į Stokholmą, nes ten labai gražiai minima Šv. Liucijos diena, bet skrydžių tvarkaraštis ir kainos buvo baisūs.Tačiau pasitaikė sąlyginai nebrangūs bilietai į Prahą, ir štai-Kūtvėla jau pakuojasi lagaminą. Prahoje Kaledinės mugės išsibarsčiusios po visą miestą, bet pati smagiausia yra senamiestyje prie rotušės. Gražiai papuošta eglutė, nemokami koncertai, karštas vynas, suvenyrų nameliai, įvairus maistas (pradedant keptais kaštonais baigiant karštu šokoladu)-tik sniego va nebuvo ir niūkstis tvelkėsi visas dienas. Tai štai jums kelios apsiniaukusios nuotraukos iš mugės.

Pirmas vaizdas į Rotušės aikštę. 

Šv. Mykolo/Nikalojaus bažnyčia ir apžvalgos pakyla. 

Prahos Kalėdinė eglutė.

Vengriškas skanumynas nukeliavęs iki Čekijos.  Toks mūsų šakočio antros eilės keistasis pusbrolis iš Transilvanijos. 

Prekybos nameliai. 

Janas Husas žvelgia virš mugės. 

Mugės vaizdas.

Sutemus-visai kitos spalvos. 

Prakartėlė. Pagal dydį-tikras prakartas. 

Kūtvėlos atspindys burbule. 

Kainos mugėje labai įvairios. 100 CZK- 13 LTL.

• karštas vynas 30-50 CZK (toliau nuo senamiesčio -pigiau)
• Vengriškas-čekiškas gardėsis (oficialus vengriškas pavadinimas "kürtőskalács", nagi pabandykit ištarti, Čekijoje žinomas kaip "Trdelnik") 50-60 CZK
• eglutės žaisliukų kainos 40-250 CZK (pagal dydį, techniką, etc.)

Iš bado mugėje tikrai nemirštama: čeburieko tipo kepiniai, dešros, troškiniai, medaunykai,- kiekvienam pagal kainas ir apetitą. Reikia atsargiai elgtis perkant maistą, nes daugelio patiekalų kainos nurodytos ne už porciją, o už 100 gramų, todėl neatsargiai užsipageidavus galima gauti baisią sąskaitą.  Didelis nepatogumas yra mažas stovimų vietų prie staliukų kiekis ir bene visiškas suoliukų nebuvimas, kas verčia eiti prisėsti į brangiąsias kavines, todėl tikrai pravertsų "pašikniukas" prisėdant ant bordiūro, te Kalėdų dvasia apšviečia kalbininkus. Koncertų programa labai plati, nuo vaikiukų pipiriukų "Jingle Bells" čirpavimo iki jaunimo choros dainavimo a capella. Nemažai koncertų vyksta bažnyčiose, bilietų kainos 300-700 CZK (pusvalandis prieš koncertą galima pabandyti nusiderėti).

Trūko tik gulbės pieno ir bent trupučio sniego. Kalbant apie rankdarbius, visiškai nesimatė namudinių vilnonių megztų kojinių ir pirštinių kaip kad mūsų mugėse būna (nors fabriko gaminių netrūko). Iki šiol rimtai nevertinau tokio mūsų paveldo, bet reikia pripažinti, kad raštuotos pirštinės ar kojinės būtų tikrai papuošę Prahos Kalėdinę mugę (drąsiai net ir ant eglutės kabinti), nors šalčio stoka gal ir nebūtų pavertę jų paklausia preke.

Daugiau informacijos anglų kalba-žvelkite čia.

Su meile, kaip visada susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Medaunykaitė

Kūtvėla straksi per kupstus Alionių pelkėje : opapa gangam stail, opapa!

Kai virš trisdešimties asmenų Feisbuke paspaudė "Yes" renginio skiltyje apie sekmadienio žygyje į Alionių pelkę, buvo ko sunerimti. Tame pačiame Feisbuke sklandė gandas, kad Vilnius-Utena maršrutu pro Glitiškes važiuoja riboto pajėgumo autobusai ir tokio kiekio žygeivių sankaupa prie durų gali tiesiog išvesti vairuotoją iš pusiausvyros. Pabiro klausimai, gal reiktų bilietus dar iš vakaro nusipirkt? Žygio vadovas Tadas Šidiškis po viskam jau minėjo, kad to autobuso vairuotoją jau buvo išvakarėse susiradęs ir veiksmų eigą aptaręs (both thumbs up!). Man pasisekė, kad kolega žygeivis Marko važiavo su mašina, tai pakeliui sutiko ir mane įsimesti, tegul tik Ponas Dievas ir pelkių maumas duoda jam sveikatos. Buvo tik viena problema-Kūtvėla nugoglino ne ten, kur reikia.

Pagaliau džiaugiuosi, kad ilgai nežinota mane kamavusios negalios diagnozė yra nustatyta. Internautas Eimantas V. pasakė, kad aš kenčiu nuo geografinio kretinizmo. Šios negalios simptomai yra nesiorientavimas geografinėje erdvėje ir visiškas žemėlpaių nesupratimas. Gydytis patarė vystant vidinį kompasą pagal įsimintiniausius gatvės ženklus: parduotuvė, bomžas, konteineriai, mašina....Ir dar protingas knygas liepė skaityti, kad žinočiau, kas yra "viadukas". Aš žinau, kas yra viadukas (na, atrdo, kad žinau), bet surasti tašką žemėlapyje ir nustatyti iš kurios pusės jis viaduko atžvilgiu yra- va jau ir geografinio kretinizmo priepuolis. Bet viskas gerai, kas gerai baigiasi.

Nemokamos ekskursijos: nuoširdi savanoriška veikla ar gerai suregzta suktybė?

Europoje yra paplitusios nemokamos ekskursijos, po kurių galima palikti gidui arbatpinigių, jeigu ekskursija patiko. Šios ekskursijos sutraukia daug žmonių, kurie lankosi mieste pirmą kartą ir nori pagalbos jame susiorientuoti, kas yra visiškai logiška. Vieni gidai į arbatpinigius žiūri labai atsainiai, kiti-teko girdėti- tarpuvartėse tiesiog nureketuoja turistus. Kadangi ir Vilniuje yra siūlomos nemokamos ekskursijos po senamiestį, tai naujausios žinios mane labai suneramino ir nuliūdino, jau nekalbant apie tai, kad be galo pikta pasidarė.

Visų pirma, neaiškios tokias nemokamas ekskursijas teikiančių asmenų kvalifikacijos. Be abejo, man niekaip nepavyks įrodyti, kad gidauti būtinų būtiniausiai reikalingas gido pažymėjimas (popieriukas žinių neprideda, ar ne?), kuris gaunama po beveik pusės metų trukmės kursų, ir kad miestą mylintis čia gimęs ir augęs apsiskaitęs žmogus negali gidauti dėl biurokratinių kliūčių. Nemokamos ekskursijos yra nemokamos, todėl ir šias paslaugas teikiantiems asmenims turėti išsiėmus individualios veiklos pažymą ar verslo liudijimą iš Mokesčių inspekcijos irgi, kiek suprantu, nereikalinga. O arbatpinigiai, berods, iš viso neapmokestinami. Tokios nemokamos ekskursijos sutraukia daug žmonių, norinčių gauti tą pačią paslaugą pigiau, nei siūlo mokamos ekskursijos (krachaborai nelaimingi, kaip pasakytų garbusis A. Užkalnis, ir būtų tūkstantį kartų teisus), todėl gidai, už savo paslaugas imantys (dažnai fiksuotą) mokestį, lieka be klientų. Aš pati esu buvusi nemokamose eksursijose Taline per Kalėdų mugę ir Varšuvoje per savo gimtadienį. Buvau akla kaip kurmis. Arbatpinigių nepalikau, nes jeigu eksursija nemokama ir iš savanoriškų pagrindų, tai nemokama iki galo. Dabar man dėl to didelė gėda.

Šiandien man netikėtai ir labai nemaloniai atsivėrė akys (ir čakros, ir veido poros) ir tam esu dėkinga kitai kelionių tinklaraštininkei iš Olympic Wanderings parašiusiai įrašą Are Free Walking Tours Really Free?

Trumpai tariant, viskas vyksta taip. Įmonė ar asmuo, pavadinkime juos "Nemokamas sūris pelėkautuose", siūlo nemokamas ekskursijas įvairiuose Europos miestuose. Jų ekskursijų laikas ir vieta yra skelbiami iš anksto internete ir labai dažnai priderinami prie renkamų konkurentų mokamų ekskursijų laiko ir vietos (nesakau, kad visada, bet tai logiška-ten būna didžiausia turistų sankaupa tuo metu). Atvykęs "Nemokamas sūris pelėkautuose" gidas dažnai pasiūlo atminčiai pasidaryti grupinę nuotrauką, ir turistai džiugiai sušoka į kadrą. Iki šios dienos turbūt nežinojote, kad už kiekvieną kadre užfiksuotą galvą gidas sumoka savo darbdaviui, t.y. tam, kuris organizuoja šias nemokamas ekskursijas, apie 3 EUR (čia eurinėse valstybėse, ne eurinėse valstybėse galvos mokestis gali skirtis). Taip, Jūs mane gerai supratote, gidas sumoka už tai, kad gauna darbo. Negi neturėtų būti atvirkščiai? Pasirodo, ne. Tada po ekskursijos gidas tiems, kurie liko nepabėgę (kad nereiktų duoti arbatpinigių), pasiunčia vokelį, maišelį, puodelį ar kitą tarą į kuria jam subyra arbatpinigiai, ir meldžiasi, kad bent jau išeitų lygiomis ar keliais eurais į pliusą, nes kitaip jis ką tik susimokėjo už privilegiją 2-3 valandas vedžioti turistus po galbūt ne patį geriausią orą, didelį lietų ar spaudžiantį šaltį ir dar reikėjo liežuvį laužyti užsienio kalba. Taigi, norint normaliai išeiti į pliusą, reikia kad kiekvienas iki galo ekskursiją išklausęs turistas paliktų bent 10 EUR (3 EUR jau gido atseikėti už privilegiją dirbti, o juk ne visi turistai lieka iki ekskursijos pabaigos, taigi kažkam iš likusiųjų ištvermingiausiųjų reikia padengti susidariusį skirtumą).

Kuom tai skiriasi nuo tradicinės mokamos ekskursijos? Tokios nemokamos ekskursijos yra ne kas kita kaip labai gudriai apeinami mokesčių ir turizmo paslaugų teikimo įstatymai, gaunamos neapmokestinamos pajamos, iškreipiama konkurencija, suteikiama klaidinga informacija ir skleidžiama teisybės neatitinkanti reklama. Gink Dieve, jokiu būdu nedrįstu baksnoti pirštu į Vilniuje rengiamas nemokamas ekskursijas ir teigti, kad jos irgi tokiu pačiu principu veikia, bet vien jau šios informacijos pakanka, kad imtum kritiškai galvoti. Blogiausia visoje šioje situacijoje yra tai, kad nukenčia patys gidai, kurie sutinka dirbto tokiomis sąlygomis ir, tiesiogine prasme, tampa nusikaltimo bendrininkais. Skaitote ir nesitiki, ar ne? Kažkokia mafija, ne kitaip.

Kūtvėla per nemokamą ekskursiją Taline. Oi kokia gėda pelėda. 

Tiems, kuriems yra priimtina "nemokamai" vaikščioti po miestą su gido kvalifikacijos neturinčiu asmeniu (kuris galbūt yra istorikas ar šiaip apsiskaitęs žmogus, juk literatūrą tą pačią vartome, ir puikiai pažįsta miestą bei mėgsta gidauti) noriu priminti, kad gidai Lietuvoje gali dirbti tik turėdami gido pažymėjimus, kuriuos išduoda Valstybinio Turizmo Departamentas. Pagal Lietuvos Respublikos Turizmo įstatymą, gidas – teisės aktų nustatytus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantis fizinis asmuo, kuris ekskursijų metu suteikia specialią informaciją apie lankomus muziejus, meno galerijas, gamtos, kultūros, mokslo, parodų ar kitus objektus arba vietoves. Gido profesinė kvalifikacija suteikiama aukštąjį išsilavinimą turintiems asmenims, išklausiusiems ne trumpesnį kaip 250 akademinių valandų specialų gidų rengimo kursą, o gidų rengimo programa turi apimti šiuos dalykus: Lietuvos turizmo teisės pagrindus ir gido profesinės etikos bei profesinės veiklos aspektus, Lietuvos kultūros, istorijos, geografijos pagrindus, turizmo išteklių apžvalgą, pasaulio ir Lietuvos architektūros ir dailės raidos pagrindus, gido komunikaciją ir retoriką, bendravimo psichologijos pagrindus ir sėkmingai atlikus visas kurso metu skiriamas praktines užduotis. Vilnius yra UNESCO pasaulio paveldo objektų sąraše, todėl yra kreipiamas dėmesys tam, ar turistus po miestą lydintys gidai turi reikiamas kvalifikacijas (kad nepasakotų istorinės teisybės neatitinkančių faktų kaip tas, kad Šv. Onos bažnyčios plytos raudonos dėl to, kad jos sumūrytos naudojant gyvūnėlių kraują) ir todėl vasaromis vykdomi gido pažymėjimų patikrinimai. Dar 2006 metų Delfi straipsnyje informuojama, kad bene trečdalis Vilniaus ekskursijų pravedamos nelegalių gidų.

Bet palikime mūsų gražųjį miestą diskusijos šalikelėje ir pagalvokime, ką daryti Kūtvėlai, š.m. gruodžio 9 dieną turinčiai užsakytą "nemokamą" ekskursiją Prahoje. Eiti? Neiti? Eiti ir palikti arbatpinigiams tiek, kiek už tradicinę mokamą ekskursiją? O gal eiti ir nepalikti nieko-juk tokie gidai šiomis ekskursijomis patys save baudžia? Ar patiems teko dalyvauti nemokamose eksursijose?

Daugiau pasiskaitymui:

Caitlyn iš Olympic Wanderings: Are Free Walking Tours Really Free?
Rick Steve: The Ethics of "Free" Tours

Su meile ir kaip visada susivėlusi

Jūsų Kūtvėla

P.S. Kūtvėla turi gido pažymėjimą, išduotą Lietuvos Turizmo Deparamento prie Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijos, bet šitas straipsnis niekaip tokio fakto neįtakotas.

Obuolys nuo obels iš tiesų netoli krenta: Vazų dinastijos atstovų portretai.

Apie aštuoniasdešimt metų trukęs Vazų dinastijos valdymas Lenkijos-Lietuvos valstybėje paliko gilų pėdsaką mūsų istorijoje. Detaliau susipažinti su šios epochos bruožais galima apsilankant atkurtuose Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų rūmuose ir apžiūrint archeologinės dalies ekspozicijas. Kartais pažindintis tenka kelis kartus, nes vis ką nors pražiopsai. Man sunkiausia įvaldyti portretų atskyrimo meną, o kartais net abejoju, ar teisingi užrašai šalia jų tikrai teisingi. Ir štai kodėl:

Raskime skirtumus :-)

Šaltinis: Wikipedia. Dailininkas P.P. Rubensas (1577-1640)

Portretuose pavaizduoti  ATR valdovas Žygimantas Vaza ir jo sūnus Vladislovas Vaza. Abudu Vazų dinastijos atstovai įamžinti to paties dailininko- Petro Pauliaus Rubenso (taip, jo tikrai toks vardas buvo). Žygimanto Vazos portretas datuojamas apie 1624-sius metus ir, jeigu ne deponuotas, yra saugomas ir eksponuojamas Gripsholmo pilyje Švedijoje. Vladislovo Vazos portretas datuojamas taip pat apie 1624-sius metus ir yra saugomas ir eksponuojamas Krokuvos Vavelio karališkojoje pilyje. Už Vladislovo Vazos figūros besidriekiantis peizažas rodo 1621 metų Chotino mūšio lauką, kur J.K. Chodkevičiaus vadovaujama armija sustabdė Osmanų imperijos plėtrą į Vidurio Europą.

Skirtumus prašome rašyti į komentarus.

Kūtvėla

Tinklasklaidos atstovai svečiuose pas TEO

Lietuviškosios blogosferos pažibų ir skaitmeninio tinklasklaidos elito išvažiuojamojo posėdžio dienotvarkė buvo tokia: Hostex serverių apžiūra, TEO šviesolaidinio interneto tiekimo punktas, TEO situacijų stebėjimo centras, ir viso ko matyto aptarimas dūzgės* metu. Kūtvėla labai mėgsta, kai ją kur nors kviečia, nes tai jai padeda jaustis narcizu ir jai tai patinka.

Narcizas (arba labai graži Kūtvėla). Skolinta iš: http://lt.wikipedia.org/wiki/Narcizas (c) Know Nothing. 

Kūtvėlai tik va nepatinka, kai ekskursijos metu negalima fotografuoti. Tada Kūtvėla šiurpina visus išsitraukdama užrašų knygele ir rašiklį.

"UAB" Hostex serverių patalpos įsikūrusios buvusiame karinės paskirties pastate, tačiau toks saugumas yra tikrai ne dėl to, kad pikti nuo interneto sutrikimo kenčiantys vartotojai nešturmuotų patalpų (ten netgi valytoja nesilanko). Mus pasitikęs įmonės darbuotojas papasakojo apie įvairius techninius niuansus. Sužinojome, kaip svarbu yra nepertraukiamas elektros tiekimas, pakalbėjo apie aušinimo subtilumus ir kokių priemonių imamasi visgi dingus elektrai (na, kur nors miesto pakarščiuose kokiai bobutei kastuvu rausiant daržą ir perkirtus kokį elektros kabelį). Dar pamatėme išmontuotą serverį, kuris dirbo penkis metus, -jame nė dulkelės. Negalėjome patikėti aplink mus blizgančia pavyzdine švara. Visą gyvenimą laukiau, kada man prireiks mokykloje man nesėkmingai bandytų įsisavinti fizikos pradmenų ir šiandien buvo tasis vakaras, tačiau Kūtvėlos žinios šioje srityje per menkos net užrašams, todėl viskas, ką prisimenu, buvo apie tai, kad dujos išstumia orą (ar atvirkščiai). Neklauskit, kam to prireikė. Tada mums parodė kas tai yra serveris ir kuriame iš serverių jie laiko Delfi (kurį buvo neprieteliai užpuolę ir liko su ilga nosimi). Tai tokia gana didelė patalpa, kur stovi juodos spintukės su klientų duomenimis serveriuose, o kad viršum buvo uždengta permatoma plėvele, tai pasijautėme esantys interneto viduje kaip pomidorai šiltnamyje. Jausmas maždaug toks:

Fiksuoto ryšio telefonais Lietuvoje naudojasi daug žmonių, netgi mano močiutė. Jai 93 metai, padaro skanius cepelinus, žiūri šokių ir dainų šou, kritikuoja valdžią, bet va mobiliojo ryšio telefonu naudotis turbūt neišmoks. Čia jaunas žmogus kartais nežinai ką nuspausti, tie daiktai už savo vartotojus protingesni, tai ką jau čia kalbėti apie senąją kartą. Toliau pasipuošėme mėlynomis tapkutėmis ir pasižiūrėjome viso ko širdį, taip vadinama POP. Tapkutės reikalingos tam, kad nuo mūsų avalynės nešvara nepatektų į aparatų vidų ir nepridarytų ko nereikia.

Sekantis lankomas objektas buvo TEO situacijų stebėjimo centras.

NASA control room :-)

Ekranuose matomi visokie reikalingi matyti dalykai, taipogi matoma koks vaizdas pasiekia vartotojus per žydruosius TV ekranus. Užtikrinamas budėjimas, todėl net naktį dingus televizijos signalui apie tai bus žinoma. Be abejo, dar greičiau apie tai įspės patys vartotojai minties greičiu užgulę telefonus. O pagrindinė mūsų kraštuose pasitaikanti visokio ryšio sutrikimų priežastis yra vėtra.

Po vėtros. Šaltinis: http://www.weather.gov

Praktiškas dalykas TEO siūlomoje televizijoje yra ir galimybė įsirašyti mėgstamas laidas, kurias galima pasižiūrėti vėliau. Deja, kol kas reklamos iš įrašų išmesti negalima (taip, to paklausėme). O reiktų! Juk štai per LNK rodo tokį turkišką serijalą, kur jauna žmona senam vyrui ragus įtaisė su jo sūnėnu (žinau, pačiai baisu) ir pačioje intrigos vietoje tik pyst ir penkiolikos minučių reklama. Ar taip galima? Arba nori moteris ramiai pažiūrėti kaip sultonas Suleimanas klaidatikius į ožio ragą riečia, tai ne, reklamos daugiau nei serijalo. Ne-ge-rai.

Vakarą pabaigėme dūzgėje Mindaugo g. Vilniuje esančio Comfort Hotel viešbučio restorane. Viešbučiui parinktas rajonas negarsėja dorybingumu, o jį užsisakę turistai tą šlovingą praregėjimo akimirką tvirčiau sugniaužia savo lagaminų ant ratukų rankenas. Bet pasirodo, šito viešbučio statybos kainavo tik 30 mln litų ir jo developeriai džiaugėsi, kad tiek mažai, mat anie yra pripratę prie Norvegijos kainų, o atidaryme pats restoranų korifėjus A. Užkalnis buvo. Beje, crème brûlée -pasakiškas, kaip ir aptarnavimas.

Kaip užaugusiai tai laikais, kai internetas į kompiuterį atitekėdavo per modemą, o telefono sąskaitos dviejų dirbančių asmenų su dviem vaikais šeimą pastatydavo ant finansinės bedugnės ribos (nors vaikai stengdavomės modeminiu internetu naudotis tik 24:00-6:00 intervale, kai pigiau būdavo), tai buvo įdomi patirtis ar toli obuolys nuo obels nuriedėjo.

Kartu su manimi dalyvavo:

Renginio siela ir smegenys Skirmantas Tumelis
Garbingi prelegentai:
Enorca
Leo Lenox
Ignas Maižius
Geležinė Lapė
Nerius Jasinavičius
Rokiškis Rabinovičius
Powiukė
Paulius Gaurilčikas
Antanas Bubnelis

Sąrašas nužiūrėtas pas Enorcą, nes Kūtvėlos atmintis kaip pas auksinę žuvelę ir daugiau trijų vardų per dieną jinai neatsimena. Enorca sakė, kad jeigu kas buvote pamirštas pagarbinti, tai skųskitės pas ją komentaruose, tai kai pas ją pasiskųsite, tai ir aš papildysiu.

Su meile,

Kūtvėla

* Lietuviškai tai būtų afterpartis.