Kitame Vltavos krante: Mažasis miestas su Šv. Mikalojaus bažnyčia ir Prahos pilis su Loreta.

Kitapus Vltavos plyti visai kitoks pasaulis. Nutrepsėjus per tiltą ir įžengus pro Mažojo kvartalo (Mala Strana) vartus, pirma mintis, pamačius mažas senovines gatveles, buvo tokia: mes dvi dienas praleidome ne toje miesto dalyje.

Vartai į Rojų. Na, beveik.

1257 m. atsiradęs Mažasis kvartalas buvo Otakaro II skirtas vokiečių kolonistams. Šio valdovo valdymo metais jo imperija nusidriekė net iki Adrijos jūros, šiandien žiūrint į žemėlapį tai atrodo labai keistai. XV-XVI a. čia dažnas svečias buvo gaisras, todėl statybos buvo intensyvios. Šį rajoną netrukus pamėgo aristokratija ir turtingieji, todėl čia kūrėsi jų nuolatinės rezidencijos, kilo puikūs rūmai ir didingos bažnyčios. Svarbos ir iškilmingumo šiam kvartalui netrūko -Mažojo kvartalo gatvėmis ėjo valdovo karūnavimo procesijos.

Mostecka gatvės namai.

Prahos senamiestis: ar iš balos tas dailumas?

Prahos senamiestis yra tikrai labai gražus. Pasižadėjau sau būtinaičia vėl sugrįžti, pasiimti batono, prisėsti prie upės ir lesinti gulbes, o man priešais akis bus Pražsky hrad.  Ir batonas bus didelis, ir gulbių bus daug. O kad neatrodytų kaip grąsinimas, pereiname prie nuotraukų :-)

Prahos pilis, Pražsky hrad. Jai bus atskiras įrašas. 

Čia grįžusi maitinsiu gulbes. 

Kūtvėla Prahoje. Jai už nugaros- Karolio tiltas, Prahos pilis ir Šv. Vito katedros bokštai. 

Po nedidelio klaidžiojimo radau Rotušės aikštę su joje dominuojančia Tyno Mergelės Marijos bažnyčia. 

Rott namas ir kepti kaštonai, kurių skonis primena žarijose keptą bulvę.

Rott namas yra didelis renesanso stiliaus pastatas, kuriame ilgas tradicijas puoselėja maždaug "Pasidaryk pats" stiliaus parduotuvė su visokiais namų ūkyje reikalingais daikčiukais. Šito pastato pamatinis akmuo padėtas XIII a., o pirmasis rašytinis paminėjimas siekia 1401 m. 1488 m. šitame pastate buvo atspausdinta pirmoji čekiška Biblija. Tuo metu namas vadinosi "Pas tris rožes" ir jo fasade buvo pavaizduotas 1743 m. įvykęs Marijos Teresės karūnavimas. Fasade tuomet buvo emblema su trimis rožėmis (todėl namas ir vadinosi "Pas tris rožes"), kurios buvo skirtos, jeigu tikėti labai pamokančia legenda, čia tuo metu gyvenusioms trims jaunoms merginoms, kurios vis negalėjo išsirinkti jaunikių, pasitikėjo vedybų konsultantu ir neteko visų pinigų. Dabartinį vaizdą namas įgijo XVII a. ir pasipuošė vėlyvojo rensanso ir ankstyvojo baroko bruožais. 1855 m. jį įsigijo sutuoktiniai Rott praplėsti savo verslui, ir nuo tada namas vadinamas U Rotta.

Pirmame mėlyno namo aukšte yra Starbucks kavinė. 

"Minutės namas" su sgrafito papuošimais.

Tas juodai baltas name antrame plane yra tipiškas renesanso stiliaus namas, papuoštas sgrafitu. Keletą šios puošybos pavyzdžių atidi akis gali pastebėti Vilniaus senamiestyje. Siena padengiama balto, paskui juodo tinko sluoksniu ir norimas paveiksliukas išskutinėjamas juodame sluoksnyje taip, kad norimas raštas atsidengia baltame rašte. Rašytojas F. Kafka XIX a. pab. gyveno šitame name su savo tėvais, šitame name gimė trys jo seserys. Originalusis pastatas datuojamas vėlyvosios gotikos periodu XV a. Jis buvo žinomas kaip "Pas baltąjį liūtą" ir čia veikė vaistinė. Šiuo metu namas vadinamas mažybiniu "Minutės" vardu nuo žodžio "diminutyvas", nes čia pardavinėdavo tabaką mažais kiekiais. Šitą namą kartu su kitais pastatais pikta ranka kėsinosi nugriauti XX a., bet laimė, kad nepavyko. 1919 m. buvo aptikti sgrafitai, vaizduojantys Habsburgų monarchus Filipą II, Rudolfą II ir Maksimilijaną II. Dabar pastatas priklauso senamiesčio rotušės kompleksui.

Šv. Mykolo bažnyčių Prahoje ne viena, viena jų yra Rotušės aikštėje. Šiaip su religija Čekijoje įtempta-tai daugiausia ateistų prieskaičiuojanti tauta Europoje, pasirodo. Nors yra planuojama Prahoje atidaryti dar keturias bažnyčias, senosios yra masiškai uždaromos ir paverčiamos klubais, viešbučiais, muziejais, ir koncertų salėmis.

Kairėje matome Šv. Mykolo bažnyčia.

Pirmojoje XVIII a. pusėje šį baroko šedevrą pastatė K.I. Dientzenhoferis. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje minima nuo 1273 m. 1735 m. pabaigtos barokinės bažnyčios interjeras buvo kažkur išgabentas 1781 m., kai imperatorius Juozapas II įsakė uždaryti visuomenei naudos neteikiančius vienuolynus. 1870 m. ši bažnyčia atiteko stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo atiduota kareiviams, kurie kartu su to laikmečio menininkais atkūrė bažnyčios interjerą, kuriuo ir šiandien galima grožėtis. Lankytojus stebina įspūdingas sietynas, labai panašių man teko matyti lankantis Suprašlio Lavroje.

Rotušės aikštė apsupta dailių namų su visiškai skirtingais fasadais.

Štorcho namas (su raiteliu), "Akmens avinas", "Akmens stalas", ir matosi "Pas vargšelį" kampas, į kadrą netilpo "Aukso vienaragis".

Neorenesansinį pastatą Štorcho namą, dar vadinamą "Akmens Madona", puošia XIX a. pab. M. Alešo tapybinė kompozicija, vaizduojanti Šv. Vaclovą ant žirgo.

Freska iš arčiau. 

XVI a. pr. "Akmeninio avino" namo fasade vaizduojama jauna mergelė su avinu. Dėl avino panašumo į mitologinį gyvūna vienaragį, namas dar buvo vadinamas "Vienaragiu". "Aukso vienaragyje" veikė kavinė, kurioje rinkdavosi literatai, jų tarpe ir F. Kafka. Čia reiktų pastebėti, kad visokios emblemos ant fasadų, šventųjų statulos ant namų kampų ir keisti pavadinimai buvo vietoje šiandieną mūsų naudojamų namų numerių adresuose.

Žymiausias Prahos senamiesčio objektas, sutraukiantis tuntus turistų (ir ne ką mažiau kišenvagių ir visokių keistų niekniekių pardavėjų), yra garsusis laikrodis.

Štai jis, turistų nymylėtinis.

Kas valandą mušantis ir judančių figūrėlių paradą rodantis laikrodis buvo sukurtas XV a. pradžioje. Meistrui -baiminantis, kad jis nepakartotų tokio šedevro kitur-buvo išdurtos akys, talk about gratitude. Jeigu tikėti vietine legenda, aklasis meistras nusižudė nušokdamas į laikrodžio mechanizmą, kuris nuo to sugedo, ir ilgą laiką niekas nežinojo kaip jį sutaisyti, bet šio fakto patvirtinimo niekur neradau. Žemiau įkeliu video iš Youtube, kur įamžintas 600-sis laikrodžio jubiliejus.

Praga caput regni- Prague is the capital of the realm. 

Tiesiog norisi grįžti ir kiekvieną Prahos senamiesčio namą apžiūrėti nuo pamatų iki stogo. O visa tai, ką dabar perskaitėte, susiradau bent dviejose knygose, Internete, tinkamai suredagavau ir čia jums perpasakojau. Bent dalį šios informacijos būtų logiška tikėtis gauti per ekskursiją, ar ne? Neseniai esu rašiusi apie nemokamas ekskursijas ir svarsčiusi, ar tik jos nėra musėkautai turistams. Informuoto smalsumo vedamos, prisijungėme prie nemokamos ekskurijos Prahoje. Deja, likome labai nepatenkintos šia patirtimi. Išties, turbūt pati būdama gide, aš iš savo kolegų tikiuosi daugiau profesionalumo ir mažiau cirko. Palikusi atsiliepimą gerai žinomame kelionių portale Trip Advisor, sulaukiau spaudimo iš ekskursiją vedusios gidės tą atsiliepimą pašalinti. Labiausiai nustebino komentarai "tu gi nieko nemokėjai" (arbatpinigiai, kuriuos visgi palikome sprukdamos iš ekskursijos nesiskaito?), "man reikia maitinti vaikus" (du iš trijų jau seniai pilnamečiai, bet, matyt labai alkani pilnamečiai) ir "tai buvo praleista gera proga patylėti". Dabar aišku, kodėl toks neproporcingas neigiamų, vidutiniškų ir panegirikas giedančių komentarų santykis. Bet Kūtvėla tiki savo atsiliepimu kaip Evangelija ir nesiruošia trauktis.

Pasiskaitymui apie Prahą:
Andrew Cusack: Praga Caput Regni
The Looptail: 48 Hours in Prague
Things That Make Me Go Aagghh: Prague city break travel blog
Uncornered Market: Insider’s Prague: Tourist Traps to Avoid, What to Do, Where to Eat
Travel with Bender: Our Almost Christmas In Prague

Su meile,

Kūtvėla

Josefov rajono žydiškojo paveldo kompleksas-tikra aukso gysla!

Sinagogų komplekso lankymas Prahoje į mano pirmapradį planą niekaip neįėjo. Pigus skrydis apribojo mus trimis su puse dienomis Čekijos sostinėje, iš kurių pusdienis buvo skirtas visiškai bukaprotiškai ekskursijai po senamiestį su gide (dabar ana verkia man privačiai į žinutes, nes gavo blogą atsiliepimą, ir pasakoja, kokia aš bloga, kaip mane žemelė nešioja, ir liepia atsiimti savo žodžius, nes, tipo, Kalėdos, nu), o viena pilna diena buvo rezervuota Kutnos Horos kaulų koplyčios lankymui (meh). Bet moterys jau tokios, kai pamato paveiksliuką, tai ir užsimano-tai batų, tai auskarų, tai sinagogos. Kai mano kelionės draugė pamatė Ispaniškosios sinagogos interjero nuotrauką, tai ir zyzė nenumaldomai, kad reikia pamatyti. Iš tiesų, žydų paveldo objektų lankymą drąsiai galima vadinti kelionės highlight'u (čia kad kalbos tyrumo puoselėtojai gautų progos pašnypšti), nes kiti galvoti kad bus highlight'ai (ar jau girdžiu šnypštimą?) buvo meh.

Off topic: manęs čia kartą paprašė paaiškinti, kas tas Meh, tai čia rodau:

Meh :-(

Kai pagaliau sinagogas pavyko inkorporuoti į kelionės maršruto išklotinę, paaiškėjo, kad bilieto kaina -tiesiog šiurpinanti. Man būtų pilnai užtekę pasivaikščioti po senąsias žydų kapines, bet jų atskiras lankymas neįmanomas.

Art Nouveau architektūra Prahoje.

Vakarų pasaulyje XIX-XX a. sandūroje praūžęs architektūros, tapybos, skulptūros stilius ypatingai suklestėjo 1890-1910 m. Ispanijoje šis stilius žinomas Modernizmo vardu, Vokietijoje- kaip Jugendstilius, Austrijos-Vengrijos teritorijoje jis vadinamas Secesija, o Italijoje jį pažįsta kaip Stile Liberty. Ypatingai gražiai šis stilius, sakoma, atsiskleidė to laikmečio stiklo dirbiniuose, ojuvelyrika ir keramika patyrė ryškią Japonijos kultūros įtaką. Šitas stilius dar ypatingas tuom, kad jis buvo naudojamas visur kasdieniame gyvenime: moterų drabužiai, papuošalai, gatvių plakatai ir ženklai, baldai, indai, traukinių ir metro stotys. Stiliaus vardas kildinamas iš Paryžiaus galerijos Maison de l'Art Neuveau, kurios vokietis savininkas S. Bingas eksponavo ir pardavinėjo šiuo stiliumi atliktus darbus. Geriausiai žinomas čekų šio stiliaus atstovas yra Alfonsas Mucha.

Daug neskrebendama klaviatūra pateiksiu čia keletą vaizdelių, kurios pavyko užfiksuoti Prahos gatvėse. Kadangi šio stiliaus paveldo tyrinėjimas nebuvo mano kelionės tikslas, tai fotorafavimas gavosi toks epizodiškas. Jeigu vėl Kūtvėlos keliai pakryps į Prahą (o Kūtvėlos keliai nežinomi), norėčiau skirti daugiau laiko tokių pastatų apžiūrai įsigijus specializuotą knygelę su dėmesio vertais pastatais ir adresais (namų darbus keliaujant daryti yra tiesiog būtina). Vieno Prahos senamiestyje esančio istorinio žydų kvartalo gyvenamojo namo laiptinės durys buvo stiklinės (įsivaizduojate, stiklinės laiptinės durys! Pas mus jau be kodo nė bulvių pardavėjai neįeina.) ir naktį iš vidaus apšviestas matėsi vestibiulis, ažūru kaustyta lifto patalpa, sietynas...Spoksojau nosį prie stiklo priplojusi, turbūt net žymė liko. 

Dvi moterys ir pelėda. 

Atlantai laiko balkoną. 

Namo fasadas. 

Namo fasadas su moters figūra.

Papuošimai namo fasade.

Kubizmo stiliaus pastatas.

Čekijos kubizmas apima 1910-1925 m. laikotarpį. Šis avangardinis judėjimas buvo įkvėptas Prancūzijos kubistų darbų ir Čekijoje ypač klestėjo 1910-1914 m. Juodosios Madonos name Prahoje yra kubizmo stiliaus muziejus ir kavinė. Apie tai detaliau (ENG) neseniai parašė kita kelionių tinklaraštininkė Cheryl Howard: A Designer Geek’s Paradise – The House of the Black Madonna.

Municipalinis namas-muziejus-koncertų salė.

Municipaliniame name buvo surengta Art Nouveau paroda. Ją labai išgyrė reklamoje, todėl susigundžiau apsilankyti. Iš tiesų, pati vertingiausia dalis vos dvi sales užimančioje parodoje (už rūbinės paslaugas mokama papildomai, kaip kokioje Siemens arenoje) buvo nedidelis juvelyrikos stendas. Mūsų Taikomosios dailės muziejuje eksponuojama A. Vasiljevo suknelių ir aksesuarų paroda yra žymiai įspūdingesnė, nors apatines damų kelnaites su perskyrimu per-pardon!- klyną visai įdomu buvo pamatyti. Pats pastatas yra laikomas nacionalinio paveldo objektu. Jis stovi toje vietoje, kur Viduramžiais buvo įsikūręs karališkasis Bohemijos karališkasis dvaras, vėliau pastatas buvo apleistas, valdovams persikėlus į Prahos pilį. Kurį laiką čia veikė dvasininkų seminarija, bet ir jai išsikėlus šiame pastate buvo įkurdintos kareivinės bei karo akademija. 1902-1903 m. pastatas buvo nugriautas ir atsirado didelis laisvas žemės sklypas. Ir štai vieną dieną, po 6 milijonų Čekijos kronų, čia atsirado šis gražuolis pastatas. Didelė dalis lėšų nuėjo centraliniam šildymui, ventiliacijai, elektros instaliacijai, liftų įrengimui ir kitiems patogumams. Jeigu jus domina šio pastato interjeras, jį galima apžiūrėti tik per ekskursiją su gidu, bet šiam kartui aš to nebuvau įtraukusi į kelionės planą. 

Vakare prie pastato vandens taurėmis grojo šis menininkas. 

Pirmame aukšte veikia kavinė. Deja, geriausia šio degustacinio apsilankymo dalis yra interjeras. Meniu galima pasirinkti karštą gėrimą (kavą ar arbatą), torto gabalėlį ir nedidelę taurę vyno iš keleto sukomplektuotų meniu už fiksuotą kainą. Apsilankymui nepagelbėjo nė susiraukęs padavėjas, kuriam turistų apsilankymai trukdo dirbti. Labiausiai erzino čekų padavėjų tradicija pateikus sąskaitą čia pat ir stypsot ir laukt. Juk reikia duoti laiko Kūtvėloms centus iš slaptavietės iškrapštyti! Arbatpinigių šį kartą nepalikom. 

Su Art Nouveau judėjimo siejamo Alfonso Muchos "Slavų epas", jo magnum opus, buvo eksponuojama Veletržni rūmuose (17, 12 ir 24 maršruto tramvajai priveža prie pat pastato). Iš tiesų keistas jausmas vaikščioti po salę, pilną paveikslų, keturi ar penkis kartus didesnių už lankytojus. Už simbolines 10 Čekijos kronų lankytojai gali įsigyti informacinį bukletą apie paveikslus. Mucha šią paveikslų seriją nutapė 1910-1928 m. ir padovanojo Prahai su sąlyga, kad jie bus rodomi specialiame paviljone. Jo ilgametė svajonė nutapyti šią seriją buvo finansuota amerikiečio filantropo ir slavofilo Čarlio Richardo Kreino ir Mucha pagaliau galėjo apsilankyti visose planuotose įamžinti drobėje vietovėse,- Rusijoje, Lenkijoje, Balkanuose. Taipogi jis konsultavosi su istorikais tam, kad galėtų deramai atvaizduoti detales. Antrojo pasaulinio karo metais Mucha buvo tardytas Gestapo ir netrukus po šios sukrečiančios patirties mirė. Laimei, "Slavų epą" pavyko saugiai paslėpti nuo okupantų. Po karo grupelė patriotų perkėlė paveikslus į Muravsky Krumlov, kur jie išbuvo 45 metus, nes "buržua ir dekadento" Muchos darbams paviljono skirti nauja valdžia nesiteikė. Intensyvi teisinė kova prasidėjo tarp norinčių perkelti paveikslus į Prahą ir norinčių juos palikti ten, kur jie buvo. Perkėlimo šalininkai netgi teigė, kad paveikslo savininkai nėra Muchos paveldėtojai, nes paveikslų nuosavybė perėjo jų sponsoriui amerikiečiui, kuris paliko paveikslus Prahai, ir tam patvirtinti archyve rastos sutartys. Po dviejų metų disputo tarp Prahos ir Moravsky Krumlov, dvidešimties monumentalių paveikslų serija, protestuojant vietos gyventojams, meno istorikams ir restauratoriams, buvo perkelta į Veletržni rūmus Prahoje 2012 m., kur bus sekančius dvejus metus.

By Jiří Sedláček (Own work) [CC-BY-SA-3.0 (http://creativecommons.org/licenses/by-sa/3.0)], via Wikimedia Commons

Princesė Libušė, Prahos įkūrėja. 

Maniau, kad dėl nuotraukų stokos šis reportažas gausis trumpas, bet va prirašiau ištisą paklodę. Ar teko patiems matyti Prahos architektūrą, o gal lankėtės Rygoje? Kaip vertinate Art Nouveau?

Su meile,

Kūtvėla Artnouveautė

Karolio tiltas Prahoje- vienas geriausiai žinomų tiltų Europoje.

Reportažą apie Prahos įspūdžius pradedu bene geriausiai žinomu jos simboliu-Karolio tiltu. Magiškajame, auksiniame, šimtabokščiame Golemo mieste ant Vltavos upės krantų šis tiltas jungia Senamiestį (Stare Mesto) su Mažuoju miestu (Mala Strana). Kryžiaus riterių aikštėje, ant senojo valdovų karūnacijos kelio, stovi Karolio IV statula, kurio vardu ir pavadintas tiltas. Karolis IV buvo Jono Liuksemburgiečio ir Elžbietos iš Bohemijos sūnus. Pirmoji Karolio IV žmona buvo neabejotinai karališko kraujo nuotaka Blanša iš Valua, po jos mirties valdovas vedė vėl-Aną Palatinietę (Bavarę), Aną Šveidnic ir Elžbietą iš Pomeranijos. Karolio IV valdymo laikotarpis laikomas Bohemijos aukso amžiumi,o Praha tapo Šventosios Romos imperijos sostine.

Stare Mesto (Senamiesčio) pusės vaizdas.