"Maro Diena": literatūrinė provokacija ir propaganda apie Kauną ir ne tik.

Štai ir aš perskaičiau antrąją Andriaus Tapino knygą "Maro diena". Ne tik perskaičiau, bet ir pauosčiau. Kai socialiniuose tinkluose kilo diskusija apie spaustuvės dažais kvepiančias knygas, tai ir pauosčiau. Ko tik žmogus nepadarysi, literatūros kritiku būdamas.

"Apie funikulierius bus?"- dalykiškai pasiteiravau Andriaus Tapino dar gerokai prieš knygos pristatymą miestui ir pasauliui.
"Ne,"- kaip kirviu nukirto gerbiamas Autorius.

Net klaviatūrą kava apspjoviau. Tai kaip čia dabar, kaip tai knygoje apie Kauną nebus rašoma apie funikulierius?! Galbūt gerbiamas Autorius buvo paveiktas kokio nors Vilniaus universiteto dominijos alchemikų išradimo? Juk Kaunas be funikulierių tai kaip Antonijus be Kleopatros, Romeo be Džuljetos, Šerlokas Holmsas be daktaro Vatsono! Su kritikais taip nekalbama.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad knygos veiksmas nukelia skaitytojus į 1907 m., o funikulieriai Kaune atsirado tik 1931 m. Tačiau ar negali, pavyzdžiui, Vilniaus legatas Antanas Sidabras į kalną pasikelti kokia nors vietos mechanikų sukonstruota bėgine transporto priemone ir tada žiebti kokiam nors blogiečiui į dantis? Žinoma, gali. O ta bėginė transporto priemonė ir būtų funikulieriaus prototipas. Todėl aš raginu gerbiamą Autorių apsvarstyti šią galimybę. Tuo labiau, kad susitikime su skaitytojais Knygų mugės metu jis prisipažino pirmojoje knygoje padaręs klaidų. Tada skaitytojai galėtų džiaugtis turėdami first edition ir  revised second edition! O kauniečiai šį klausimą galėtų apsvarstyti rerefendume. Taigi, aš pasakiau, o kauniečiai žinokitės.

Tada pradėjau skaityti knygą ir supratau, kad funikulieriaus nebuvimas Kaune nėra vienintelė to miesto problema.

Funikulieriaus nebuvimas knygoje-ne vienintelė miesto bėda.

Šita knyga yra visiška provokacija sustabarėjusiam mąstymui ir absoliuti lietuvių* kultūros propaganda.

Rasta internetuose. Idėjos autorius sunkiai atsekamas.

Toliau bus atskleidžiamas Andriaus Tapino knygos "Maro diena" siužetas, todėl knygos neskaitę ir nenorintys susispoilinti malonumą tegul paskaito kad ir Žemaitės "Sutkus".

Tarp Vasario 16-sios ir Kovo 11-sios: mėnuo laiko pamąstymams apie Nepriklausomybę.

Ir šiemet per Vasario 16-ją neketinau niekur lįsti iš namų. Esu didelė šalčmirė, o visi istoriniai lūžio taškai pas mus atsitiko žiemą: Vasario 16-ji, Kovo 11-ji, Sausio 13-ji (kuri, kažkodėl, iki šiol vis dar darbo diena), tiesa, bent su liepos 6-ją pasisekė. Bet vis dėlto užsitraukiau ant kūno kelis sluoksnius žiemos sezonui pritaikytų drabužių, apsišiltinau iš visų pusių, ir išriedėjau šventiško Vilniaus pasižiūrėti.

Lietuvių tautos folkloras. Autorius nežinomas.

Šiandien miestas, nepaisant spaudusio šaltuko, buvo pilnas žmonių. Labai daug kas buvo su mažais vaikais ir dar mažesniais paltukais aprengtais šunimis. Taipogi, nemažai buvo turistų, kurie su žemėlapiais rankoje klaidžiojo po Vilnių ir nustebę dairėsi. Jaunimas, kurio troleibuse šalinasi visi padorūs piliečiai, šiandien spjaudė tarp dantų ant šaligatvio ir sakė viens kitam, o tu žinojai, blyn, kad Lietuva buvo didžiausia Europos valstybė, blyn?

 Buvo šalta, bet puiki diena.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalis 2015.

Yra toks nedidelis miestelis Jelgava Latvijoje, kažkada gražiai Mintauja vadintas, netoli pasienio su Lietuva. Šitas mažas miestukėlis visiems galėtų būti dideliu pavyzdžiu, kaip reikia pritraukti turistus. Žiemą, kai turistinis sezonas yra nebent kur slidinėjimo kurortuose ant slidžių ar Turkijoje ant baseino krašto, į Jelgavą suvažiuoja turistai iš viso regiono pasižiūrėti tris dienas trunkančių ledo skulptūrų atlaidų. Latviškai tomis dienomis susikalbėti sunku, nes miestelis net verda nuo lietuvių turistų, suvažiavusių čia dideliais turistiniais autobusais. Ir nuoširdžiai sakau- kai atvažiavau su firma į pirmą ledo skulptūrų festivalį, aš ir pamačiau tik ledo skulptūras, bet kai atvažiavau savarankiškai- aš pamačiau ledo skulptūrų festivalį. Ir šiemet net nebereikėjo braidyti po purvą iki kelių, nes, be to, kad spaudė didelis šaltis, festivaliui buvo skirta naujai sutvarkyta vieta miestelio centre.

Taigi, anksti ryte, stengdamasi labai nebildėti, pasidariau termosą karštos arbatos, šiek tiek užkandau, ir tyliai išslinkau iš savo hostelio Rygoje.

Hostelis Rygoje, kur ant palangės gertas braškių sidras ir klausytąsi Bryan Adams.

Į Jelgavą iš Rygos atvažiavau nedideliu maršrutiniu autobusu. Jie kursuoja kas pusę valandos ir kartais būna, kad juos sustabdo ir patikrina bilietų kontrolė. Bilietus greitai išperka, todėl reiktų nevėpsoti. Kelionė trunka nepilną valandą, o autobusų stotis Jelgavoje yra netoli istorinio centro. Kadangi aš atbildėjau dar labai anksti (nes norėjau išnaudoti šviesų paros metą), tai mano nakvynės vieta dar buvo neatlaisvinta. Iki 13.00 val. galėjau užsiimti kuom tik noriu, todėl autobusų stotyje palikau saugoti savo kuprinę, kad nereiktų beveik 6 kg ant kupros tampytis. Tiesa, buvo šiek tiek vargo kol ją užsegiau, nes neplanuotai teko įgrūsti tenais didelį termosą su arbata, bet dar negimė tokia moteris, kuri nemokėtų užsegti kuprinės vien dėl tos banalios priežasties, kad kuprinė yra perpildyta. Turizmo informacijos centras, kuris yra gal 10 min. pėsčiomis nuo autobusų stoties, dar nebuvo atidarytas (žiemos sezono metu jis pradeda darbą vėliau), todėl turėjau valandą laiko susirasti laukiniams arkliams, kurie buvo viena iš mano kelionės į Jelgavą priežasčių.

Įspūdžiai iš Rygos turizmo mugės Balttour 2015.

Tarptautiniame Kipsala parodų centre Rygoje š.m. vasario 6-8 d. vyko dvidešimt antrasis Balttour renginys. Jis yra laikomas svarbiausiu Baltijos šalių regiono turizmo reklamos renginiu, kur yra atstovaujami apie 40-ties šalių turizmo interesai. Tuo noriu pasakyti, kad dalyvauja mažiau, nei 40 šalių, bet į jas visas galima nusipirkti keliones :-)  Šiais metais buvo prognozuojama, kad parodoje apsilankys apie 30.000 lankytojų. Šiuo metu Ryga siūlo tiesioginius skrydžius į virš 100 krypčių- o VTD per savo Facebook paskyrą pranešė, kad prie Rygos oro uosto yra iškabinta lauko reklama, kur Lietuva yra Lonely Planet rekomenduotina kryptis!

Taigi, tokia buvo turizmo situacija tą apsiniaukusią vasario dieną, kai Kūtvėla niurnėdama paliko savo jaukų hostelį Cinnamon Sally Hostel nelabai jaukiame stoties rajone ir, taupydama tuos kelis eurus, į parodą nuėjo pėsčia. Oro temperatūra buvo kažkur tarp 0'C ir +2'C, todėl gatvės buvo pažliugusios. Nutirpus sniegui, pasirodė neprižiūrimo miesto grimasos. Gerai, kad mano apsilankymo tikslas buvo paroda, o ne pažintis su miestu-būčiau labai nusivylusi. Nušiuręs, apleistas, sovietinio paveldo vis dar neatsikratęs miestas su atitinkamu ankstyvų žmonių kontingentu. Tos kelios dienos Rygoje privertė liūdnai suprasti, kad mūsų regione vien tik su anglų kalba dar labai ilgai toli nenuvažiuosi- rusų kalbos dar labai daug kur reikia (nebent, žinoma, sklandžiai mokate latviškai).

Parodų centrą radau nesunkiai, nes iš anksto buvau žemėlapyje pasižymėjusi jo vietą. Buvau kaip tik atidarymo metu. Labai dėkoju organizatoriams už žurnalistinę akreditaciją, su kuria parodą aplankiau nemokamai. Deja, tarptautinio masto ši tarptautinė paroda vargu ar susilauks, nes absoliuti dauguma informacijos tik latvių kalba. Prie įėjimo susiradau savo pavardę akredituotų asmenų sąraše ir nekalbūs apsauginiai tik pamojo praeiti toliau, nes jų pagrindinis darbas buvo dėti antspaudukus ant kasos čekių. kurie ir buvo bilietai į parodą. Media centras, kur reikėjo atsiimti akreditacijos kortelę, buvo niekur nenurodytas, be jokios iškabos ant durų, o kai pagaliau jį radau, tai abejingi ir nekalbūs darbuotojai tą akreditaciją man įlaminavo. Jokių šypsenų ar small talk.Tada mane ištiko nedidelis mokamas šokas.

Mokama rūbinė.

Manau, media centre žurnalistams būtų galima nemokamai pasikabinti paltus, bet kadangi tokio pasiūlymo nesulaukiau, o kažkuom nepatenkintas personalas maloniam bendravimui nenuteikė, teko nuryti išdidumą ir krapštyti tą vieną eurą. "Ne Berlynas",- pagalvojau.

Kadangi paroda buvo tik atsidariusi, tai patys dalyviai dar tik ruošė stendus ir žiovavo. Pirmas vaizdas buvo klaikus. Ir žmonės už tai moka 6 eurus? Negalėjau atsistebėti. Maniau, gal sukti ienas lauk, nes čia buvo tik geras pavyzdys kaip garsi reklama padaro savo, bet paskui godumas paėmė viršų- kad jau gavau tą akreditaciją, reikia dar palaukti. Nes, nu, o gal?

Tai tas "Nes, nu, o gal?" ir išgelbėjo dieną. Ne, ne grožis, o būtent moteriškas smalsumas išgelbės pasaulį.

Tuk tuk! Kas ten? Tai aš- tavo sąžinė.

Porą savaičių man ramybės neduoda vienas klausimas, kurį ketinu užduoti kelionių tinklaraštininkų bendruomenei, bet vis nesirįžtu. Nes beveik žinau atsakymą ir bijau jį išgirsti.

Pasaulis verda. Rusija plėšo Ukrainą kruvinais gabalais, o Europos Sąjunga tesugeba išreikšti susirūpinimą. ISIS pjauna žmonėms galvas arba degina gyvus (nors spauda teigia, kad žmogžudysčių filmuotos medžiagos autentiškumo neina nustatyti). Boko Haram grobia mergaites. Michelle Obama vizito Saudo Arabijoje metu neryšėjo galvos apdangalo- baisus skandalas. Išgėrę vairuotojai žudo žmones keliuose ir yra paleidžiami į laisvę. Lietuvių vaikai Norvegijoje yra atimami, sakoma, norint atiduoti į bevaikes šeimas su netradicine seksualine orientacija. Kenčia benamiai gyvūnai, žiemą išmetami į gatvę. Ir dar, ir dar.

O mūsų, kelionių tinklaraštininkų, vienintelis rūpestis yra...su kuriomis oro linijomis pigiau yra nuskristi į Maldyvus? Kur pigesnis viešbutis- per Booking.com ar AirBnb? Kur mieste geriausias steiko restoranas? Kokį vyną prie steiko imti-baltą ar raudoną? Ispanišką ar prancūzišką?

Dangus ir žemė. Klausimas: ar mūsų prioritetai sudėti ten, kur reikia?

Jūs turbūt pasakysite, kad dar joks kelionių tinklaraštininkas nėra išsprendęs nei vienos aukščiau paminėtos problemos. Daugeliu atveju net valstybių galvos bejėgės. Todėl kaip ir nėra čia ko parintis. 

O aš negaliu nesiparinti. Bet ir galiu labai nedaug- tik pravesti vieną kitą labdaringą ekskursiją paremti beglobiams gyvūnams.

Nieko nenuveikiau šioje Žemėje. Nei gero, nei-tikiuosi-blogo. Absoliučiai nenaudinga egzistencija, kuri mėgsta baltą vyną ir jūros gėrybes.

Ačiū, kad mane skaitote.

Jūsų,

Kūtvėla