Kūtvėla keliauja į Oslą. Antroji diena: muziejų maratonas Bygdoy pusiasalyje.

Antrąją kelionės dieną paskyrėme Bygdoy pusiasalyje esantiems muziejams. Aplankėme ledlaužį Framą, plaustus Kon-Tiki ir Ra II, jūreivystės muziejų, žydų holokausto centrą, vikingų laivų muziejų ir muziejų po atviru dangumi. Visi šie muziejai yra pasiekiami autobusu Nr. 30. Šios lankytinos vietos sezono metu dirba iki 18.00. val. ir visos priima Oslo Pass.

Ledlaužis "Framas".

Pirmasis mūsų aplankytas objektas šiandien-ledlaužis "Framas". Jis darbą pradeda anksčiausiai, 9.00 val., o kiti pusiasalio muziejai-tik nuo 10.00 val. Tiesą pasakius, "Framas" buvo moksliniams tyrinėjimams skirtas laivas, ne ledlaužis tiesiogine prasme, bet jo konstrukcija buvo tokia, kad leido laivui įšalti leduose. Jo pirmtakas buvo ledų gniaužtuose nuskandintas, neišgyveno dvidešimt įgulos narių, žuvo ir keletas gelbėjimo misijos žmonių. Tuomet dar nebuvo laivo, kuris galėtų atlaikyti tokį ledų spaudimą, ir kapitono Nanseno sprendimas tyčia leisti "Framui" įšalti leduose Arkties vandenyne buvo iš anksto laikomas savižudiška misija. Bet "Framui" vis dėlto savo naujoviško dizaino dėka pavyko sėkmingai atlaikyti ledų spaudimą. Į planuojamą 3-5 metų kelionę buvo rūpestingai parinktos maisto atsargos. Be kūniško peno, buvo atkreiptas dėmesys į dvasinę įgulos būklę: apie 600 tomų knygų buvo atrinktos į laivo biblioteką, buvo atgabenti pusiau-automatiniai vargonai su šimtu melodijų, saloną puošė žymių dailininkų darbai, o laivo gydytojas tapo ir laivo žurnalistu.

Kūtvėla keliauja į Oslą. Pirmoji diena: Aker Brygge rajonas ir apylinkės.

Dėl šios kelionės išimtinai kalta yra Aistė iš Keliauk info. Aš tik pasidalinau socialiniuose tinkluose informacija, kad Ryanair iš Kauno į Oslą skraidina už €5 (rašau ir žodžiais, kad nebūtų nesusipratimų-penkis eurus), o jinai ir sako, tai ką mes vis dar čia veikiame? Dar truputį pasitampėme, nes Aistei reikėjo su viršininku susitarti ar išleis ją, bet po poros valandų jau turėjome bilietus. Aišku, ne už €10 į abi puses, taip sistema nedirba, galutinė skrydžių kaina tik su rankiniu bagažu buvo kažkur €37. Bet kai tiesioginis reisas iš Kauno ir tik 1,5 val., tai už tokią kainą lėktuve galima ir pastovėti arba kaboti kaip vynuogių kekei iš lauko pusės.

Į Kauną važiavau traukiniu, o ten jau Aistė žadėjo pasiimti.

Mūsų pigusis skrydis leidosi Oslo Rygge oro uoste. Šiaip tai reiktų neklaidinti keleivių ir, kaip anglai sako, kastuvą vadinti kastuvu, nes oro uostas yra ne Osle, o Moss miestelyje keliasdešimt kilometrų nuo Oslo. Pervežimą autobusu buvome nusipirkusios internetu dar Lietuvoje, bet bilietą galima įsigyti ir iš vairuotojo, priima kreditines korteles. Rygge Ekspressen autobusas į abi puses kainavo 300 NOK, apie €34. Šitas autobusas yra pritaikytas prie Ryanair skrydžių ir lauks, jeigu kartais lėktuvas vėluos (kuom aš abejoju, nes Ryanai turi puikų punktualumo rodiklį). Galutinė autobuso stotelė yra centrinė autobusų stotis.

Blogeriai svečiuose pas Vilniaus merą rado vietą Žvaigždžių alėjai.

Po platų atgarsį blogosferoje sukėlusios blogerių savireklamos savaitės, Vilniaus meras ponas Remigijus Šimašius paprašė Jo Malonybę Žiurkėną Rokiškį Visvaldą Rabinovičių (Visvaldo vardas kildinamas iš dviejų lietuviškų žodžių "visata" ir "valdovas") suorganizuoti ir jam blogerių. Sakė, kavos išgersime, pyragą suvalgysime.

Šimašius Towers.

Taigi liepos 17 d., penktadienį (populiariausią kelionių agentūrų ir oro linijų griūčių savaitės dieną), tik rinktiniai, blogosferos elitui priklausantys blogeriai rinkosi Vilniaus savivaldybės foje. Ponas Konanas Griovėjas Remigijus Šimašius (čia jį taip ponas Andrius Užkalnis pavadino savo facebook'o paskyroje, bet ponas Užkalnis nėra blogeris, todėl jam blogerių teisės neišmokės autorinio atlyginimo už manęs šito pacitavimą, taip kad matote, kaip blogeriais būti apsimoka) buvo gerai nusiteikęs, o Gedimino pilies kalnas- dar nenukastas.

Ponas Skirmantas Tumelis (kurio vardas kildinamas iš dviejų lietuviškų žodžių "lemti" ir "sumaniai") mus liftu pakildino į dvidešimtą Šimašius Towers aukštą, iš kur atsiveria Vilniaus panorama.

Kūtvėla grožisi Vilniaus panorama.

Gražus tas Vilnius.

Kadangi yra žmonių ant Lietuvos kurie nežino, kas tie blogeriai, tai vyresnio amžiaus tikinčios moterėlės socialiniuose tinkluose žegnojosi šnibždėdamos: "Iliuminatai". Labai taikliai pasakyta- juk blogeriai neša pasauliui pažinimo šviesą! Dar sakė, kad meras blogerius nupirko savo įvaizdžiui gerinti. Aš vis pasitikrinu slaptą tokiems reikalams atsidarytą ofšoruose sąskaitą-kaip nėra mano melejonų, taip nėra. Spėju, čia bus Visvaldas Rabinovičius pasidarbavęs, viską sau susiglemžęs, godi maža pelė.

Va jie, tie baisieji Iliuminatai. Fotografavo ponia Ieva Pakarklytė.

Dabar pagal šitą nuotrauką seksime, kas ilgiau nepasirodys internetuose, tuoj siųsime gelbėjimo komandą, nes gal koks žiurkėnas internetų laidus pergraužė. Kas ten juos žino, tuos graužikus, jiems bile dantis pagaląsti.

Po džiaugsmingų krykštavimų, lydimų šokoladinių saldainių popierėlių šiugždenimo, blogeriai apklausė Vilniaus merą. Pora valandų pralėkė kaip kad nebuvusios, ir jeigu merui nebūtų reikėję dalyvauti kitame renginyje, apklausa būtų tęsusis iki paryčių. Pakalbėjome apie Vilnių, ko jam trūksta, ką reikia tobulinti. Iliuminatai blogeriai kiekvienam klausimui turėjo savo nuomonę, todėl artimiausiu metu Seime blogerių partijos nebus-per daug skirtingos nuomonės.

Garsiai kaip puodo dangtis ant keraminių virtuvės grindų plytelių visuomenėje nuskambėjęs Žvaigždžių alėjos projektas irgi buvo pakutentas. Juokais nejuokais ir sugalvojome- o jeigu prie Planetariumo? Erdvė apleista, reikia gyvinti, o planetos ir žvaigždės kaip ir artimos giminės. Tuo pačiu aptarėme ir Tautų teisuolės Onos Šimaitės gatvės atsiradimą naujoje vietoje.

Dviračių takus kuruoja bent penkios skirtingos institucijos, kurios tarpusavyje nesitaria. Bet to dar per maža, tų institucijų atstovai nepakelia subinių iš kėdžių ir net neaplanko tų vietų, kur bus daromas tviračių takas. Taip, čia rimtai, pats meras sakė. Tik mandagiai, ne taip kaip aš. Taip aklai Vilniuje gimstant dviračių takams ir gaunasi ant jų pastatomos viešojo transporto stotelės ir kiti nesusipratimai, kurie žudo. Tiesiogine prasme. Neseniai mirė dvidešimt ketverių metų jaunuolis, palikęs našlę su spetynių mėnesių kūdikiu ant rankų. Kitas darbo nematomis pavyzdys- Vilniaus prezidentūra. Ją projektavo XIX a. architektas Stasovas ant savo darbo stalo Sankt Peterburge, o kai prasidėjo darbai išiaškėjo, kad pastatas per ilgas. Tam, kad pastatas tilptų, išgriovė Vilniaus universiteto kiemelio sieną. Mūsų dviračių takų korifėjai dirba sekdami geriausiomis carinės deržavos tradicijomis.

Paklausiau mero dėl galimybės turistams pakilti į apžvalgos aikštelę. Sakė, pagalvos.

Visuomeninis transportas bus reformuojamas: grįš naktiniai autobusai, o autobusai į oro uostą bus papildomai ženklinami, kad ir užsieniečiams būtų aišku. Į mano kuklų pageidavimą bet jau svarbiausias stoteles pranešinėti ir anglų kalba buvo pasakyta, kad tai neįmanoma, nes e-bilieto programavimas to neleidžia. Kažkoks ten GPS nesueina. Jau nekalbu apie vis dar pieno riebumą rodančias švieslentes, kurios turėtų rodyti visuomeninio transporto grafikus. Rukažopai dirbo, ne kitaip.

Žaliojo tilto skulptūros bus nukeltos, nes kelia grėsmę žmonių gyvybei. Mano nuomone, tokio išprievartauto meno vieta-sąvartyne. Ir nereikia čia pasakoti, kad tos statulos yra Lietuvos istorijos dalis. Į sąvartyną, ir viskas.

Merui dažnai prikaišioja, kad daug sėdi Facebook'e ir mažai dirba, todėl jam skiriu šiuos žodžius nuo Kaune, Vienybės aikštėje, esančio paminklo. Taip jis galėtų atsakinėti į daugiau plušėti raginančius komentarus.

Dar labai norėjau iš viršaus pažvelgti į Vilniaus Šanchajumui vadinamą Šnipiškių rajoną, bet jį užstojo dangoraižiai. Mano svajonė yra čia įkurti vietinės reikšmės Rumšiškes su amatų centru, kavine ir turizmo informacijos centru.

Šanchajaus nesimato per dangoraižius.

O dabar papasakosiu Jums trumpą istoriją, tikrą atsitikimą iš Kūtvėlos gyvenimo. Tada dar lankiau mokyklą (baigiau 2000-siais m.) ir tikrai ne aukštesniąsias klases. Vieną vakarą nusirenginėjau miegoti ir pastebėjau ant kojų burokinės spalvos taškelius. Jų buvo tiek, kad pagalvojau apie išbėrimą. Kadangi mano mama yra med sistra vojenoj podgotovki, tai ji vaikystėje mane su sese yra kvalifikuotai slaugiusi. Parodžiau įtariamą bėrimą mamai. Kitas epizodas, kurį prisimenu- nes labai daug vandens nuo to laiko nutekėjo- yra greitoji pagalba ir Santariškės. Guldoma į ligoninę, įtariamas kraujo vėžys.

Aš neapsimesiu, kad žinau, ką teko išgyventi mano tėvams, nes tai gali tik tas, kuris pats patyrė tokį siaubą. Po medikų apžiūros- gera naujiena: tai ne kraujo vėžys, o trombocitopenija. Palata dalinausi su  kitais, vėžiu sergančiais vaikais. Buvo atvejų, kai vėžys pasirodydavo stipresnis. Gydė mane tuo metu kaip galėjo (prisimenu, kad be vaistų dar reikėjo gerti morkų ir burokų sultis, kurių nemėgau, ir kurias mama spaudė namie savo rankomis), liga nuo to karto neatsikartojo. Vaiko atmintis neišsaugojo vyriausiojo gydytojo veido, bet pavardę ir iš miego pažadinta pasakyčiau: A. Savinas.

Man iki šiol pasisekė, bet nuo vėžio nei vienas nesame apsaugotas. Lietuvoje yra daug sergančių vaikų, o nekompensuojami vaistai- brangūs. Į susitikimą su meru atėjusi "Mamų unijos" savanorė, "Lietuvos garbės" laureatė Ieva Krivickaitė norėjo nusifotografuoti su meru savo lėšų rinkimo kampanijai: iki šių metų rugpjūčio 15 d., t.y. per mėnesį surinkti 30, 000 EUR paremti vėžiu sergančių vaikų gydymą.

"Nusiskusiu plaukus dėl sergančių vaikų" yra šios kampanijos šūkis.

Čia noriu gerbiamo Skaitytojo paprašyti: jeigu Jūs skaitote mano blogą ir mano tekstai Jums patinka ar yra naudingi, paaukokite šiai kilniai akcijai. Paaukokite, net jeigu Jūs į mano blogą užsukote pirmą kartą. Rekvizitus, reikalingus padaryti pavedimą, rasite "Mamų unijos" tinklalapyje.  Žvaigždės- tai ne tik ranka ant grindinio, žvaigždės- tai vaikai ant mamų rankų, todėl neleiskime joms užgesti. Net ir 1 EUR gali padėti. Frazė "Mes kartu galime padaryti pasaulį geresnį" dar niekada neskambėjo taip vietoje, kaip čia ir dabar.

Ačiū už Jūsų gerumą. Ir ačiū, kad mane skaitote.

Kūtvėla

Pas merą lankėsi ir savo įspūdžius aprašė: 

Nerius iš Common Sense
Žiurkėnas Rokiškis
Justė Enorca
Giedrė iš Giedrės blogas
Adomas iš Riedančios uolos
Mantas Malcius ir Kaimo lenciūgas
Raidė, kurios niekas nemoka parašyti ksi


(bus daugiau)

Ar mums reikia vienadienių turistų, kurie iš esmės mums kenkia? Ir dar apie tai, ką Lietuvoje jiems turime parodyti.

Šiaip nebūčiau rašiusi šito įrašo, bet pamačiau pas poną Aidą Puklevičių ant Facebook'o sienos tokį pastebėjimą, kuriuo -su gerbiamo Aido leidimu- dabar čia su mielais Skaitytojais ir dalinuosi.

Ponas Aidas Puklevičius dalinasi savo pastebėjimais.

Mano nuomonė sutampa su Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidento p. Dariaus Miklovo pozicija, todėl p. Aido Puklevičiaus Facebook'o paskyroje besiveisiantys pikti komentatoriai man pasiūlė palaipsniui mažinti tabletes. Tai šituom Kūtvėla nori nuraminti savo gerbėjus, kad sveikata nesiskundžia, netrukus žada eiti į 40 km pėsčiųjų žygų, o iš tablečių vartoja tik Magnio B6 kompleksą dėl rytinių kojų spazmų, validolį, ir dar kartais Ibumetin moteriškomis dienomis, ir visi šie vaistai-nereceptiniai. Betgi grįžkime prie turizmo.

Prieš skaitant toliau, siūlau susipažinti su pilnu straipsniu, kuris taip papiktino p. Aidą: Lietuvos pajūrio kurortai spjaudosi po kruizinių laivų turistų viešnagių.

Ironizuodamas p. Aidas mini turistų Palangoje laukiančius "džiaugsmus": cukraus vatą, dainininkę Katunskytę, karbonadą su užkeptų sūriu ir majonezu. Manau, kad p. Aidas taiko šią pastabą ne vien tik vienadieniams turistams iš kruizinių lainerių, bet ir visam Lietuvos turizmo sektoriui (jeigu klystu-laukiu p. Aido pastabos komentaruose). Bet in medias res mano tinklaraščio įrašo tema yra vienadienių turistų buhalterinė apskaita pajūrio turizmo sektoriuje.

Turbūt visi mes esame kada nors buvę vienadieniais turistais. Iš kokių sudedamųjų dalių susideda vienos dienos išvyka, ir kokią naudą ar žalą ji padaro vietinei infrastruktūrai? Panagrinėkime konkretų pavyzdį: Vokietijos kruizų bendrovės laineris "Aida Cara" pirmą kartą šiemet lankėsi Lietuvoje. Tiksliau, Klaipėdos regione. Techninis laivo gedimas sulaikė mūsų svečius dviems paroms, bet tikėsimės jiems viešnagės tai nesugadino. Kruizinio lainerio keleivių sąraše buvo virš 1,000 turistų iš Vokietijos ir Austrijos. Derybos dėl šio kruizo vyko penkerius metus. Kelionė trunka 14 dienų, aplankomi beveik visi Baltijos jūros uostai, o vienam keleiviui šis kruizas kainuoja vidutiniškai €4,000. Šiemet Klaipėdoje laukiama 50-ties kruizinių laivų, kurie atplukdys per 50,000 turistų. Tokią informaciją pateikia straipsnis Į Klaipėdą užsukęs laineris stebina baru ir kainomis.

Taigi, kruizinis laivas įplaukia į uostą. Vieno lainerio rinkliava uostui, aukščiau paminėto straipsnio duomenimis, yra €12,000, o pernai metų rinkliavos iš kruizinių laivų sudarė vos 2% uosto pajamų. Na, mokesčius reikia mokėti, todėl kruzinio laivo administracija atsisveikina su tais €12,000, kurie papildo Klaipėdos uosto biudžetą. Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija rinkodarai šiemet skyrė €43,000, dar €37,000 numatė skirti Klaipėdos miestas.

Toliau- iškilmingas keleivių pasitikimas ir turizmas pajūrio regione prasideda.

Daugiau nei 500 turistų į ekskursijas buvo išvežioti 10 autobusų. Manau, kad kruzinių lainerių kompanija bendradarbiauja su vietinėmis turizmo agentūromis. Štai Jums kitas konkretus pavyzdys- daugiau nei 850 turistų iš "Serenade of  Seas" pasirinko turizmo agentūros "Klaipėdos Mėja" organizuojamas ekskursijas po Klaipėdos regioną, populiariausia ekskursija buvo "Gintaro keliu", rašoma straipsnyje Kruizinis laivas atplukdys tūkstančius turistų. Kadangi tokių ekskursijų kainos yra susitarimo tarp paslaugos pirkėjo ir teikėjo dalykas, kiek eurų papildė šios turizmo agentūros sąskaitą nesiimu spėlioti, nors neabejoju, kad nuo šių pajamų bus sumokėti reikiami mokesčiai į biudžetą; vėlgi, uždirba ir vietiniai gidai.

Tačiau prieš sėsdami į autobusus, mūsų svečiai turi galimybę Klaipėdos teatro aikštėje apsilankyti jomarke ir įsigyti suvenyrų. Pernai tai buvo sunku, nes Klaipėdos senamiestyje nebuvo valiutos keityklos, o litų turistai, žinoma, neturėjo, o mūsų prekeiviai neturėjo bankinių kortelių skaitytuvų. Toks jomarkas rengiamas, jeigu į uostą atplaukia didesnis nei 200 m ilgio laivas- "Aida Cara" šį kvalifikacinį barjerą įveikė. O mūsų naujoji valiuta euras tikrai nebuvo kliūtis nusipirkti suvenyrų.

Taigi, turime 500 turistų ir 10 autobusų. Ir štai jie visi, jau dabar dailiai gintarų karoliais pasipuošę, nuvažiuoja papiktinti gerbiamą Neringos merą p. Darių Jasaitį. Kad Jums būtų paprasčiau sekti mano mintį, pacituosiu ištrauką iš straipsnio.

„Įsivaizduokit, kaip atrodo per patį vasaros įkarštį autobusais užkištos siauros Nidos gatvės. Čia kuriam laikui apsigyvenę poilsiautojai negali normaliai privažiuoti iki poilsinių. Eismas mieste visiškai sutrinka. Didžiausias galvos skausmas būna iškuopti kalnus šiukšlių ir ištuštinti viešuosius tualetus po tokio atvykėlių antplūdžio. Juk būna, kad vienu metu atvažiuoja apie tūkstantis žmonių“, – nuogąstavo Neringos meras.

Dėkoju už kantrybę, mano gerasis Skaitytojau, nes štai ir išėjome į finišo tiesiąją. Gerbiamą Neringos merą irgi galima puikiai suprasti, nes šiukšlių išvežimas ir viešieji tualetai yra vienos iš opiausių visos Lietuvos turizmo infrastruktūros problemų. Tie €12,000, kurie papildė Klaipėdos uosto biudžetą, greičiausiai ten ir liks, o štai Neringos savivaldybei ką daryti? Juk atvažiavo 500 žmonių, po kurių reikia viską iškuopti. O kas sumokės? Čia man būtų įdomu sužinoti, ar nebūtų galima kol kas savanorišką nacionalinio parko lankytojo bilietą tokiam gausiam turistų būriui padaryti privalomą? Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos nuo šių metų yra įvedusi savanorišką bilietą, pajamos už kurį eitų lankomos saugomos teritorijos infrastruktūrai ir švietėjiškai veiklai vykdyti. Daugiau sužinosite čia: Valstybinių parkų lankytojo bilietas. Kuršių nerijos nacionalinis parkas galėtų taikyti kruizinių laivų turistams VSTT nustatytą tarifą: vienkartinis lankytojo bilietas kainuoja €1.00 (vieną eurą) ir galioja penkias dienas. Taigi, tokiu būdu būtų galima gauti €500, kurių-mano nuomone- tikrai turėtų pakakti aplinkai sutvarkyti.

O ką gi veikia, Jums turbūt knieti sužinoti, 500 turistų iš Vokietijos ir Austrijos Neringoje?

Laive pasisotinę turistai į kavines krante nevaikšto ir apsipirkinėti nenori. Neringoje jie aplanko Saulės laikrodį, Mirusias kopas, Thomo Manno namelį,-rašo straipsnis Lietuvos pajūrio kurortai spjaudosi po kruizinių laivų turistų viešnagių. 

Deja, taip jau yra. Kruiziniai laivai pritraukia keleivius siūlydami įvairius maitinimo paketus, pasitaiko ir  pasiūlymas su "viskas įskaičiuota", todėl visiškai suprantama, kad už paslaugą/produktą vieną kartą jau susimokėjęs žmogus nenori išlaidauti. Ir tai nesusiję su tautybe, taupo visi, ypač jeigu jau sumokėjo €4,000. Be to, jokia kruizinių laivų kompanija nenori, apsaugok Viešpatie, apsinuodijimo maistu, todėl galbūt netgi ir nepataria maitintis krante, o gal ir patys žmonės vengia šaltos keistos rožinės sriubos iš keistos daržovės. Tačiau šiuo metu nemokamai pasinaudoję kelių ir tualetų infrastruktūra, 500 žmonių palieka vos kelis eurus Kuršių nerijoje, nes iš mokamų objektų čia jiems numatytas tik Tomo Mano namelis, kurio bilietas kainuoja €1,74 (ekskursijos kaina užsienio kalba €8,64). Reikia tikėti, pajamos už bilietus tikrai neina infrastruktūros tvarkymui, nebent kiek tai liečia muziejaus teritoriją.

Aš pavadinau vienadienius turistus "nuostolingais", už ką mane negailestingai sumušė labai kritikavo p. Aido Facebook'o paskyros komentatoriai. Juokėsi jie iš manęs sakydami, o kokį jau ten be suvartoto šikpopieriaus tie turistai dar nuostolį daro? Tai, kaip matote, visgi daro. Nes nauda, negauta iš jų, ir yra nuostolis mūsų turizmo sektoriui. Naudą sukuria nakvojantis turistas, nes tada uždirba viešbutis ir maitinimo infrastruktūra, nakvojantis kelias naktis turistas papildomai duoda naudos transporto infrastruktūrai, muziejams ir/ar gidams, maisto ar suvenyrų parduotuvėms. O vienadienis turistas atvyko pavalgęs sočiai (galbūt, dar savo krepšelį su maistu iš lainerio atsargų įsimetęs), pasivažinėjo autobusu, pasiklausė gido, pasigrožėjo Baltijos jūra, pasinaudojo nemokamu viešuoju WC (arba už kokį simbolinį €0.30 mokestį), galimai apsilankė Tomo Mano namelyje, padarė kelias kopų nuotraukas, ir tuo pačiu autobusu buvo saugiai sugrąžintas į kruizinį laivą vakarienei. Realiai čia uždirbo tik kelionių agentūra, kuri suorganizavo autobusus su vairuotojais, gidus, ir sudarė ekskursinę programą. Žinant, kad kruizinis laineris yra stambus klientas, kuris gali būti ir pastovus klientas ateityje, nė kiek neabejoju, kad kruzinių laivų kompanija dar išsiderėjo gerą nuolaidą iš kelionių agentūros.

Skaičiuojama, kad savo viešnagės metu jau ant mūsų žemės stovėdamas vienas kruizinio lainerio keleivis išleidžia apie €50.

Su tokiomis, kaip mūsų, ir dar didesnėmis problemomis susiduria Barselonos gyventojai. Rekomenduoju dabar padaryti skaitymo pertrauką, užsiplikyti puodelį arbatos, ir pažiūrėti šį valandos trukmės video su angliškais subtitrais. Filmas apie kruzinių keleivių naikinamą Barselonos miestą vadinasi Bye Bye Barcelona. Oficialus tinklalapis: www.byebyebarcelona.com.

Ginkdieve, nesakau, kad kruizinių lainerių atplukdomi turistai yra koks nors blogis, su kuriuo reikia kovoti (kaip Barselonoje). Bet nesutinku ir su teiginiais viešojoje erdvėje, kad mūsų turizmo verslo pagrindinis tikslas yra išrengti turistus didelėmis kainomis, ir todėl čia niekas nevažiuoja (nebent čia apie apgyvendinimo sąlygas per Palangos vasaros sezoną, tada teisybė). Kruizinių laivų turistai gali būti pelningi, jeigu bus vieninga strategija, kaip tuos eurus paimti, bet dorai uždirbant, ir nieko neapiplėšinėjant. O strategijos taigi ir nėra! Tai, kad ponas Aidas Puklevičius piktinasi, yra tik pasekmė to, kad iki šiol Lietuva nėra sukūrusi vieningos turizmo strategijos, nepaisant to, kad turime devynias begalybes ministerijų, kurios už tai atsakingos, ir kurios Jums pasakoja, kad viskas čia su turizmu pas mus gerai, visos strategijos vietose. Bet kai mamos devynios, tai vaikas- alkanas.

Derybos su kruizinių laivų kompanija truko penkerius metus- ilgai teko įrodinėti, kad nesame paskutiniai sručiai. Bet iš tiesų, o kaipgi paskatinti tą turistą nakvoti, jeigu būtent nakvojantis turistas mums naudingas? Štai ponia Rita man leido pasidalinti jos įrašu socialiniame tinkle.

Ponia Rita Danė klausia Jūsų nuomonės.

Ponia Rita sako, kad mums trūksta turistinio identiteto. Gintarų prekeiviai Turgaus aikštėje Klaipėdoje vokiečiams gintarų nebeįsiūlo- šimtas metų kaip gintaras jiems ne naujiena, jeigu ne daugiau. Šiuo metu Vilniaus merui yra pateiktas siūlymas įvesti turistinę rinkliavą: 2016 m. turistas į miesto biudžetą sumokėtų €0.50, o nuo 2017 m.- €1.00 mokestį už naktį. Numatomos išimtys, o kam tiksliai bus skirtos surinktos lėšos dar neaišku, bet viena minima kryptis yra Vilniaus prisistatymas užsienyje. Specialistų skaičiavimais, taip kitais metais Vilniaus biudžetą papildytų apie €0,5 mln, 2017 m.- apie €1 mln, nuo 2018 m. ši suma būtų apie €2 mln. 

Viskas labai gerai. Jeigu turistas tikslingai atvyksta į Vilnių ir Lietuvą, tai tie keli eurai jo tikrai neatbaidys, ir-galų gale!- reikia pagaliau išmokti pritraukti tikrai ne trupingraužius turistus, kuriems kambarys būtinai turi būti su virtuve, nes pačiam gamintis maistą yra pigiau. Aš netgi bažnyčių lankymą turistams apmokestinčiau, bet čia bijau, kad p. Aido Puklevičiaus Facebook'o paskyros komentatoriai paskelbs mano medžioklę. Gerų minčių apie mūsų turizmo spragų užkaišymą pateikia p. Donatas Pocius savo tinklaraščio įraše Mirtis cepelinams, naujas liaudies buities muziejus ir kitos idėjos Lietuvos turizmui.

Realiai yra du keliai. Vienas kelias yra tas, kuriuo einame dabar. Pripažinkime, kad neturime nieko išskirtinio, kad turizmas pas mus plėtojamas kaip kiekvienai savivaldybei geriau matosi (o kai kur ir iš viso neplėtojamas, nes darbas žmogui kenkia), ir džiaukimės, kad kaimynai bėdoje nepalieka ir apsilanko Aušros Vartų Marijai nusilenkti, o paskui nueina karbonado suvalgyti. Kitas kelias yra susėsti už vieno stalo savivaldybių galvoms, turizmo departamento ir kultūros paveldo departamento atstovams, viešbučių savininkams, kelionių agentūrų direktoriams, gidų gildijų atstovams, muziejininkams ir pasikalbėti, kaip mes matome Lietuvą tiek Europos, tiek pasaulio, tiek ir pačios Lietuvos turizmo rinkoje, kur mūsų unikumas, ir kaip jį pristatyti, ir kokia kainodara turi būti. Nes gintaras, linas ir šaltibarščiai yra tik įkyrios musės zyzimas, kuriu mes tikrai negalime konkuruoti su Paryžiumi, Viena, Roma ar Stambulu, o turimų skrydžių žemėlapis irgi nepadeda (įdomu, kiek turistų iš Gruzijos pas mus apsilankė?). Apie turizmo skatinimą Lietuvoje esu rašiusi anksčiau, tai išsprendus mano sename įraše Turizmo skatinimas Lietuvoje: problemos ir ką daryti? minimas problemas būtų jau labai didelis žingsnis į priekį.

Tai kol kas tiek, nors tema- neišsemiama. Komentarai labai laukiami.

Myliu Jus, net jeigu šiemet ir atostogavote Palangoje.

Jūsų,

Gidė, mokytoja, blogerė ir aktyvi pilietė Kūtvėla

Atostogos Čekijoje: kas liko už kadro.

Kelionė buvo numatyta Air Lituania lėktuvu, bet dvi savaitės iki skrydžio oro linijos buvo uždarytos, ir teko greitai rinktis: ar atsisakyti kelionės, ar keliauti autobusu. Pasirinkau Ecolines maršrutą Vilnius-Praha-Vilnius per Marijampolę. Autobusai yra patogūs, ilga kelionė nelabai išvargino, nors miegoti sėdint ir nelabai pavyko.

Apgyvendinimas buvo hostelyje Prahoje ir viešbutyje Brno.

Prahoje gyvenau Dakura Hostel, kuris yra netoli Prahos pilies. Netoli yra tramvajaus ir metro stotys, parduotuvės, maitinimo įstaigos. Registratūra dirba visą parą, kambariuose veikia nemokamas wifi, galima gauti miesto žemėlapį. Dušai ir tualetai-koridoriaus gale. Vienitelė blogybė buvo ta, kad bendra virtuvė buvo priešais mano kambarį, todėl naktimis girdėjosi puodų skalambinimas ir sklido ne visada malonūs kvapai. Tačiau ausš kamštukai bent triukšmo problemą išsprendė. Šio hostelio atsiliepimuose triukšmas yra pagrindinis minimas trūkumas.

Kūtvėla Prahoje.

Brno gyvenau City Hotel Brno, bet jo nerekomenduočiau. Pats viešbutis-kaip viešbutis. Tvarkingas kambarys, kasdien valomas ir keičiami rankšluosčiai, yra televizorius, nemokamas wifi. Bet žadėto šaldytuvo nebuvo. Be to, šis viešbutis mėgstamas turistinių grupių, kurios paprastai atvyksta naktį, ir labai bilda visas pastatas. Be to, čia priimami svečiai su gyvūnais, todėl kambariuose palikti šunys cypia arba loja. Viešbutis yra šalia tramvajaus stotelės, bet vakarais ir savaitgaliais tramvajus važinėja praktiškai kas pusę valandos, o nebevažinėja nuo maždaug 23.00 val., todėl apie naktinį gyvenimą centre geriau pamiršti. Tik tiek, kad su ausų kamštukais galima miegoti, o ir kaina buvo gera.

Kūtvėla lankosi Brno arboretume.

Transportas šalies viduje yra labai gerai sutvarkytas. Susisiekimas su regionais pakankamai išplėtotas autobusais ir traukiniais ir nėra brangus. Ypač man patiko Brno tramvajai- punktualūs, švarūs, nebrangūs. Kai kurios stotelės-pagal pageidavimą, todėl reikia nepamiršti laiku paspausti žalio STOP mygtuko.

Maistas žiūrint koks ir kur. Paukštienos patiekalai brangūs ir rieboki, bet labai skaniai padaryti. Parduotuvėse galima rasti visko, ko tik širdis geidžia, nors lietuviška duona man vis tiek skaniausia. Pigiausiais vynas Čekijoje parduodamas tetrapakuose arba bambaliuose. 

Maži kelionių malonumai.

Lankytinos vietos reikalauja atidaus planavimo arba pakankamo laisvo laiko, nes Moravijoje visi apsilankymai pilyse ar rūmuose buvo tik ekskursijos metu su gidu. Laimei, didelių eilių prie bilietų nebuvo, ir į visas norimas ekskursijas patekau. Nekalbantiems čekiškai duos pasiskaityti medžiagą anglų kalba arba bus nemokamas audiogidas. Man labai patiko toks pasirūpinimas turistais. Pakankamas kiekis kelio nuorodų anglų kalba neleis pasiklysti.

Kalba yra didžiausia problema. Prahai tai negalioja, nes ji yra turistinis miestas, todėl angliškai ten galima susikalbėti. O štai Moravijoje-ne visada. Net traukinių stotyje Brno esantis informacinis centras, skirtas kelionėms traukiniais, neturi angliškai kalbančio darbuotojo (arba turi labai blogai kalbantį). Man draugė Eglė taip paaiškino: visi čia atvažiuojantys gyventi ir dirbti išmoksta čekų kalbą, o turizmas čia neišplėtotas, todėl anglų kalba ir nereikalinga. Šitokia situacija labai apsunkina informacijos paieškas internete, todėl patariu skaityti portalą Trip Advisor ir ten užduoti klausimus. Praverstų pasimokyti keletą naudingų frazių čekų kalba, tačiau daug šansų, kad susikalbėsite vokiškai.

Bendri įspūdžiai yra labai geri. Mane maloniai nustebino regioninis transportas. Iš Brno pasiekiami visi miestai miesteliukai aplink ir dar toliau, yra susisiekimas su Viena ir Bratislava. Autobusuose ir truakiniuose galima vežtis šunis. Tiesa, jie dažniausiai keliauja specialiuose krepšiuose, bet tokie tylūs, kad tik išplipant pamatai, kad dvi valandas už tavęs keliavo ir ilgaplaukis taksas. Transporto pigumas ir patogumas lemia tai, kad daug čekų važinėja po savo šalį. Labai daug žmonių tramvajuose su šiaurietiško vaikščiojimo lazdomis ir kuprinėmis važiuoja iki traukinių stoties, kur perka bilietus iki įdomesnių Moravijos kampelių. Labai Lietuvai reiktų tokio išplėtoto regioninio transporto, kad žmonės susipažintų su savo šalimi. Pabandykite va pusdieniui autobusu nuvažiuoti iš Vilniaus iki kokios Aukštadvario Velnio duobės ir atgal-niekaip.

Išlaidų išklotinė:

Kelionė Ecolines autobusu: €65
Apgyvendinimas: 5355 CZK (€198)
Transportas Čekijoje: 1925 CZK (€71)
Lankytinos vietos: 1995 CZK (€74)
Suvenyrai: 1149 CZK (€43)
Maistas (ir vynas): 2398 CZK (€89)

Viso: €540.

Aš manau, kad tai (apie buvusių 1900 LTL) yra labai padori suma. Žinoma, Prahoje leidau sau daugiau negu reikėjo, galėjau ir pataupyti, nes pradinis mano biudžetas šiai kelionei buvo €400. Tačiau nebuvau rimtai paskaičiavusi Prahos lankytinų vietų kainų ir buvau neatidi planuodama pietus ir vakarienes.

Šituom pasakaitės iš Čekijos baigiamos. Tiksliau, daroma pauzė, net turiu planų aplankyti Vieną, o autobusu Vilnius- Brno-Viena šitokia kelionė gali pigiai kainuoti, reikia tik variantus padėlioti. Manau, tuo pačiu paskirti dar porą dienų Moravijai, aplankant Valtice ir Lednice, tą patį Mikulovą. Iš komentarų privačioje erdvėje suprantu, kad Čekijos, Slovakijos ir Austrijos pakraščiai yra labai įdomūs mūsų keliautojams.


Dėkoju, kad mane skaitote, ir gerų kelionių!

Kūtvėla