2016 m. rugsėjo 21 d., trečiadienis

Kelionė į Minską: svečiuose pas mūsų bulves mėgstančius kaimynus. Ketvirtoji diena.

Štai ir išaušo Didžioji Diena, kuriai ruošiausi du mėnesius. Visas hostelis išlydėjo iškilmingai mosikuodamas vėliavomis (katinas Tuzikas mosikavo uodega, žinoma). Šiek tiek nuotaiką sugadino prapliupęs lietus ir pakeistas troleibusų maršrutas. Laimei, viskam buvau pasiruošusi, todėl su geru laiko avansu atvykau į Sporto rūmus. Protingai padariau, kad bėgimui apsirengiau dar hostelyje, nes taip sutaupiau daug laiko. Daiktus atidaviau saugoti, į kišenių įsimečiau obuolį, ir patraukiau dairytis kas aplink vyksta, o vyko daug ir visko.

20160904_101554
Čia mums medalius ruošia!
vizov
Kūtvėla priima iššūkį.
medals
Savanoriai triūsia prie finišo linijos.
organize
Savanoriai rikiuoja daugtūkstantinius bėgikų pulkus.

Bėgikai po truputį stojosi į savo vietas. Organizatoriai buvo euforijoje- šiemet dalyvauti bėgime pareiškė norą apie 20,000 žmonių. Euforijai nuslūgus ir pasipylus dalyvių komentarams darosi aišku, kad dalis dalyvių buvo studentai, suginti atstovauti savo aukštajai mokyklai. Iš 20,000, nefinišavo apie 4,000. Distancijoje buvo pagrindinės dvi problemos- žmonės, kurie nusprendė visą distanciją įveikti pėsčiomis užkimšo visus įmanomus ir neįmanomus tarpus, todėl 3/4 distancijos tiesiog ėjau, o likusį atstumą tursenau kaip koks ežiukas, kol pabaigoje, jau išėjus į finišo tiesiąją, viskas buvo panašu į Pergalės dienos maršą su universitetų vėliavomis. Kita problema buvo už finišo linijos, kai kilo grūstis dėl medalių ir eilės prie vandens. Bet kaip pirmam kartui, mano lūkesčiai buvo pateisinti. Juk ne kasdien tave į startą išlydi baltosios meškos! 

Oficialus Kūtvėlos rezultatas: 00:42:31, įveikiau 5 km distanciją 7445-ta ir bendroje šios trasos įskaitoje užėmiau 2984-tą vietą. Viso 5 km distanciją įveikė 9918-ka bėgikų.
after
Kelios minutės po finišo.

medal
Reprezentacinė foto.
               (Minsko pusmaratonis. Baltarusijos lengvosios atletikos federacijos video)

Ratais kvadratais grįžau į hostelį (dėl nukreipto eismo). Duše nusiploviau tą nedidelį prakaitą (pėsčias kulniuodamas daug nesuprakaituosi) ir vėl išlindau miesto žiūrėti.


2016 m. rugsėjo 18 d., sekmadienis

Kelionė į Minską: svečiuose pas mūsų bulves mėgstančius kaimynus.Trečioji diena.

Šiandien į mano planus apeiti išsirinktas lankytinas vietas įsiterpė mugė, bulviniai blynai ir fejerverkai, tai gavosi toks vėtymasis ir mėtymasis po visą miestą.

P1540302
Solomonas verkia kamputyje.

P1540304
Cerkvių Minske daug net ir gyvenamuosiuose rajonuose.
Moskovsky kapinės netoli nuo Nacionalinės bibliotekos garsėja kaip žymių žmonių panteonas. Jos man paliko neblogą įspūdį. Aiškiai išskirti Sovietinės sistemos aktyvistų palaidojimai, kitoje kapinių dalyje- meno ir kultūros veikėjų panteonas.

P1540317
Ten ne medaus bačkutė? Paminklas Surganovui.

P1540321
Meniniu požiūriu labai gražus paminklas.
P1540333
Minsko išvaduotojai.

P1540338
Ruslanas žuvo su "Lokomotiv" kolektyvu lėktuvo katastrofos metu pakeliui į Minską. 

P1540342
Šv. Petro ir Povilo cerkvė.
1611-1613 m. pastatyta bažnyčia turi aiškių gynybinės sistemos požymių. Tai rodo, kad ši bažnyčia buvo netoli miesto pilies ir galėjo atlaikyti užpuolimą. Beveik du šimtus metų ši cerkvė buvo vienintelė stačiatikių šventovė tuometiniame katalikiškame Minske. Kurį laiką cerkvės patalpose yra gyvenęs pats Kijevo metropolitas. Po gaisro XVIII a. cerkvė buvo apleista, bet netrukus ją puikiai perstatė už Jekaterinos II paaukotas lėšas. 1933 m. cerkvę uždarė sovietų valdžia. Cerkvės rūsiuose žmonės slėpėsi nuo bombų Antrojo pasaulinio karo metais. Po karo čia buvo butai, archyvas. 1991 m. cerkvė buvo grąžinta tikintiesiems ir prasidėjo interjero atkūrimo darbai. Šiuo metu cerkvėje galima pamatyti atidengtas XVII- XIX a. freskas. Šioje cerkvėje yra ikona su trijų Vilniaus stačiatikių kankinių relikvijomis. Pataikiau, kaip visada, į pamaldas. Batiuška apie sugyventinius kalbėjo, barėsi. Sakė, neieškokite lengvo kelio. Kai tuokiatės, virš galvų karūnas laiko-tai kankinių vainikai. Santuoka-tai kankinystė, kuriai reikia kantrybės. Moterys skarelių kampais ašaras šluostėsi.


2016 m. rugsėjo 16 d., penktadienis

Ką pasakoja ir ką nutyli Vilniaus miesto gatvių lentelės?

Kaip gerai, kad kunigaikštis Gediminas buvo pagonis. Nors jo mirties aplinkybes gaubia paslapties šydas, palaidojo jį, reikia tikėti, pagal geriausias pagonių tradicijas sudegindami su turtingomis įkapėmis. Nes jeigu kunigaikštis Gediminas būtų buvęs palaidotas pagal geriausias katalikų tradicijas, jam dėl to, kas pastaruoju metu vyksta Vilniuje reiktų arba atsisėsti grabe iš nuostabos (kas būtų kiek nepatogu ir kaktą į antvožą nusibrozdinti galima) arba apsiversti grabe iš pykčio (kas vėlgi sukeltų tam tikrų nepatogumų dėl ribotos erdvės). O man asmeniškai liūdna, kad Vilnius eina tamsiu ksenofobijos ir fašizmo keliu.

Žinoma, ne  pats Vilnius eina- miestas pats nieko nedaryti negali. Daro konkretūs žmonės, kurie labai dažnai dar turi ir konkrečius vardus ir pavardes bei konkrečias pareigybes. Vilniaus laimė ir nelaimė viename yra tai, kad jis neturi savo šeimininko-Vilnius yra visų. Čia, istorinėje LDK sostinėje, maišėsi ir persimaišė įvairios tautos, kurios laikė šį miestą savu (Vilniaus savivaldybės duomenimis, Vilniuje gyvena net 128 tautybių gyventojai). Istorijos nereikia užmiršti, klastoti ar neigti- Vilnius nuo kunigaikščio Gedimino laikų buvo kosmopolitiškas miestas. Kosmopolitiškais būti sunku nebuvo- istoriškai Vilniuje susiformavo gyvenamieji kvartalai, kur įsikurdavo vienodos tautybės arba bent vienodos konfesijos gyventojai. Toks opus dalykas kaip tautybė net ir nevargino to meto žmonių, svarbiau buvo pilietybė ir išpažįstama religija. Nesakau, kad kvartalų sistema tai labai jau didelė tolerancija ir visi ten tuose kvartaluose gyveno nesipešdami- per tą tūkstantį metų buvo visko.

O štai pastarųjų savaičių įvykiai sukeltų ne vieno kunigaikščio pasipiktinimą. Iš to, kaip klostosi įvykiai viešojoje erdvėje, galima pagalvoti, kad Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius atsikėlė vieną rytą ir, kol kompiuteris lėtai burgzdamas krovė Feisbuką, ėmė ir sugalvojo sukiršinti tautą- ims ir atidengs lenteles su gatvių pavadinimais svetima kalba! Lietuva yra teisinė valstybė, kur veikia įstatymai, ir štai čia mane apima tikrasis siaubas ir neviltis: mūsų biurokratinė sistema yra kaip devyngalė hidra, kai kiekvieną pirstelėjimą, tai jau atsiprašau gerbiamo Skaitytojo, reikia derinti su kiekviena hidros galva atskirai, o paskui dar ir su uodega.

"Vilniaus miesto savivaldybės Valstybinės kalbos reikalų visuomeninė komisija ir Lietuvos nacionalinė vartotojų federacija išplatino pareiškimą, kuriame išreiškiamas nepritarimas Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyvai dėl dvikalbių gatvių pavadinimų." - šaltinis R.Šimašiui – kalbos komisijos raginimas nedelsiant nuimti gatvių pavadinimų lenteles nelietuvių kalbomis. Pats Vilniaus meras teigia, kad šių lentelių atidengimas suderintas su Valstybine lietuvių kalbos komisija, idėja neužkliuvo nei Vyriausybei, nei Užsienio reikalų ministerijai. Dar galvas kelia ūsuoti bebrai (© Andrius Tapinas), kurie šnypščia, kad taip Vilniaus meras kaupia rinkiminį kapitalą. O aš pasakysiu-ir ačiū Dievui, kad rinkimai artėja, nes bent rinkiminiais metais Marijos žemėje kas nors daroma, manęs dėl rinkimai kas metai galėtų vykti, nes jeigu ne tas kartą į kelis metus balso teisę turinčio elektorato pamaloninimas gatvių apšvietimu, darželių renovacija, sutvarkytais parkais, tvarkingu transportu ir panašiai,-tai mes ir sėdėtume apsimynę mėšlais iki kaklo. 

Į lietuvių kalbą, kuri kalbos sargų dėka netrukus bus tokia graži kaip esperanto ir tokia naudojama kaip prūsų (© Gintautas Tamulaitis), niekas Vilniaus gatvėse nesikėsina. Gatvių lentelės su išverstais pavadinimais yra miesto puošmenos, tūkstantį kartų geresnės už liebeskindus, kurių pilnos mūsų aikštės. Aš netgi būčiau už tai, kad gražiai sutvarkytume Jono Basanavičiaus gatvę Vilniuje vietoje jam siūlomo paminklo prie Filharmonijos, kur neabejotinai bus suręsta kokia nors baibokiška pramonė-kitaip nelabai mokame. Dar daugiau- šių lentelių atsiradimas Vilniuje yra grynas visuomenės interesas, kurį ginti privalome aukščiausiame lygmenyje. Čia bus mūsų tolerancijos Staliningradas. 


P1540741
Trumpa situacijos reziume.

Šiuo metu Lukiškių aikštėje vyksta archeologiniais kasinėjimai. Vertingiausiu radiniu laikoma Livonijos moneta, kuriai gali būti 700 metų. Gali būti, kad ta moneta patį Gediminą yra mačiusi. Manau, kad sutvarkius Lukiškių aikštę joje turėtų atsirasti nedidelis aikštės muziejus, kur būtų glaustai pristatoma aikštės istorija ir archeologiniai radiniai, nes jeigu jie suguls į kokio nors muziejaus fondus, tai tiek mes juos ir tematysime. O netoliese yra pirmasis šio paskaojimo bone of contention-Vašingtono aikštė.


2016 m. rugsėjo 15 d., ketvirtadienis

Kelionė į Minską: svečiuose pas mūsų bulves mėgstančius kaimynus. Antroji diena.

Ryte iš lovos išsiritau anksti, nes šiandien buvome susitarę su hostelio šeimininke mane priduoti į migracijos departamentą. Nuvažiuojame su persėdimu mes į tą garbingą įstaigą, kur dar ir į penktą aukštą užsiropščiame pas tetulę su uniforma, ir ten sužinome, kad Lietuvos ir Latvijos piliečiams Baltarusijoje registracija nereikalinga būnant iki trisdešimties dienų, kai anksčiau reikėjo registruotis penkių dienų bėgyje. Mano šeimininkė buvo švelniame šoke. "В соответствии с действующими международными соглашениями граждане Латвийской Республики, Литовской Республики, Российской Федерации и Украины могут находиться на территории Республики Беларусь в течение 30 дней со дня въезда без оформления регистрации".- Šaltinis: УВД Миноблисполкома, 2012 m. Tai čia viskas gerai, nusprendėme. Ir jai mažiau lakstymo, ir mums, lietuviams turistams, mažiau trukdymosi nuo turistinės programos. O jeigu ir Gardiną mums beviziu režimu atidarys, tai zuisime po Baltarusiją kaip kurmiai pas poną Aidą Puklevičių sode. Šeimininkė grįžo namo, o aš pradėjau rimtai tyrinėti Minską.

Komarovkos kaimelis iki 1812 m. priklausė Radviloms. Apie šį kaimelį to meto spauda rašė kaip apie pavojingą, bakterijomis knibždančią pelkę. Spėju, kad kaimelio pavadinimas ir žodis "uodas" kažkaip reikšmingai susiję. 1920 m. pelkę nusausino ir tramvajaus linija sujungė Komarovką su Minsko centru. Po Antrojo pasaulinio karo išnyko medinė statyba, atsirado J. Kolaso aikštė. 1979 m. buvo pastatytas dengtas turgus, laikui bėgant atsirado gražių skulptūrų.

P1540152
Dama su šuneliu.

P1540153
Kūtvėla ir Dama su šuneliu.

P1540156
Vaikus balnas atlaiko, pati bijojau ropštis.
P1540161
Saulėgrąžų pardavėja.
P1540310
Ursulijus Lepečkojauskas neatsilaikė prieš tokią iškirptę.


2016 m. rugsėjo 13 d., antradienis

Kelionė į Minską: svečiuose pas mūsų bulves mėgstančius kaimynus. Pirmoji diena.

Olimpinė Lietuvos viltis Kūtvėla praleido savaitę dažnai paskutine Europos diktatūros citadele tituluojamame Minske, kur 5 km distancijoje tarptautiniame pusmaratonyje garbingai atstovavo Lietuvai, ir dabar skuba viską Jums papasakoti. Kelionė Vilnius- Minskas "Eurolines" firmos autobusu buvo patogi (iš dalies tą patogumą lėmė tik devyniolika keleivių visame autobuse) ir su pasienio sustojimais (kur iš Duty Free minskiečiai grįžo reikšmingai skambančiais krepšeliais nešini) užtruko nepilnai keturias valandas.

minskgates
Minsko vartai. Kairiajame bokšte esantis didžiausias Baltarusijoje laikrodis- Antrojo pasaulinio karo trofėjus.

Minske nori nenori, o rusų kalbą prisiminsi. O ką daryti, reikia kažkaip visuomeninio transporto bilietais apsirūpinti. Pirkau dešimties dienų nuolatinį bilietą metro, autobusams ir troleibusams (negalioja maršrutkėse), kainavo apie 7 EUR. Tokie ir kitokie visuomeninio transporto bilietai parduodami šarvuotuose kioskuose su užrašu "Minsktrans" (žemiau nuotraukoje-dešinėje); spauda, žemėlapiai, turistinės brošiūros ir vienkartiniai bilietai parduodami kioskuose su užrašu "Belsajuzdruk" (nuotraukoje-kairėje).

kiosks
Artimiausia geležinkelio ir autobusų stotims metro stotelė- Ploščia Lenina.
Metro yra gerai. Man su visa manta pavyko nesukelti įtarimo apsauginiams, kurie kada ne kada pasiveda prie patikros punkto vieną ar kitą asmenį (mačiau, kaip iš vieno vaikino kuprinės išimtą sąsiuvinį vartė) ir netrukus įsibrukau į troleibusą iki hostelio. Tame troleibuse pirmą kartą visos viešnagės metu ir susidūriau su nemandagiu elgesiu. Deja, žmonės Minske (sakoma, kad ir visoje šalyje) pasidarė labai nemandagūs, tiesiog chamai kai kuriais atvejais, jau nekalbu apie pardavėjas parduotuvėse. Bet pliusas tai, kad iš autobusų ir troleibusų dingo ten dežuravę bilietų pardavėjai- dabar bilietais reikia pasirūpinti iš anksto. Popieriniai bilietai žymimi komposteryje su skylute, o elektroniniams bilietams prie kiekvienų durų iš abiejų pusių yra po elektroninį komposterį ir labai patogu pasižymėti bilietus įlipant- nereikia, kaip geriausia gyvenimo kokybe garsėjančioje Europos valstybės sostinėje- blaškytis po visą saloną ieškant veikiančio e-komposterio.

eticket
E-komposteris Minske.

Gyvenau Your Hostel, kurio kokybės ir kainos santykis man pasirodė priimtinas. Tai pasirodė esantis šeimos verslas, pripildantis jų namą svečiais. Sekėsi man visomis naktimis, nes mūsų moteriškas kambarys nebuvo pilnas. Labai nuoširdi šeimininkė, sukasi kaip vijurkas palaikydama švarą ir tvarką, vieną vakarą gavo bulvių iš draugų, tai bulvinių blynų iškepė (Kūtvėla bulves skuto). Veikė wi-fi, tai buvo galima palaikyti ryšį su pasauliu. Vienintelis minusas- tai atstumas nuo centro, bet reguliariai važinėja troleibusai, per kokias 15 min. galima atvažiuoti iki Nemiga stotelės. Kitas dalykas, tai kad nėra asmeninių rakinamų spintelių, todėl vertingus daiktus galima duoti šeimininkei į seifą. Jeigu būtų daug žmonių, chaosas virtuvėje ir vonioje garantuotas, bet juk ne Hiltonas čia, o hostelis.

tuzikas1
Vyr. administracijos darbuotojas Tuzikas.

Susitvarkiau visus buhalterinius reikalus, apsivilkau patalynę, susidėliojau daiktus, išgėriau kavos ir nuskubėjau į Sporto rūmus atsiimti pusmaratonio dalyvio rinkinį.