Trijų žvaigždžių Mickūnai.

Mickūnai man seniai kirbėjo mintyje, o po sėkmingos išvykos į Panerius ir Baltąją Vokę Vilniaus visuomeniniu transportu, nutariau pilnai išnaudoti nuolatinį mėnesio bilietą ir apžiūrėti toliau nuo centro esančias vietoves (jeigu kam įdomu, sekantis Kūtvėlos turistinis taikinys-Naujoji Vilnia). Mickūnuose aš turėjau labai konkretų interesą, apie kurį bus vėliau.

Kas tie Mickūnai? XVII-XVIII a. Mickūnuose minimas Vilniaus vyskupijos kapitulos dvaras, o koplyčia davė pradžią gyvenvietei. Po 1795 m. Mickūnus valdė privatūs asmenys, 1802 m. Mickūnuose gimė gydytojas, rašytojas, etnografas, bajoras Stanislovas Moravskis. Jis buvo vienintelis karaliaus Stanislovo Augusto šambeliono Apolinaro Moravskio ir Marijos Semeškaitės sūnus. Vilniuje Stanislovas Moravskis pelnė "Gražiojo Moravskio" pravardę, nes, sakoma, buvo damų numylėtinis. Nors buvo slaptos studentų draugijos narys, asmeninės pažintys jį apsaugojo nuo suėmimo, bet jo bendražygiai buvo tardyti, įkalinti, ištremti. Sakoma, Stanislovą Moravskį labai persekiojo kaltės jausmas, kad jam pavyko išsisukti. Santykiai su tėvais nebuvo idealūs, po motinos mirties jis netrukus išvyko į Sankt Peterburgą ir į Lietuvą grįžo tik po tėvo, su kuriuo nesutarė, mirties. Jis apsigyveno Ustronėje ir ėmėsi literatūrinio darbo, o man būtų įdomu pavartyti jo "Keleri mano jaunystės metai Vilniuje". Stanislovas Moravskis mirė 1853 m., palaidotas Nemajūnuose. Kitas iškilus asmuo, turėjęs nuosavybės Mickūnuose, buvo Vilniaus universiteto profesorius, gydytojas Augustas Liudvikas Bekiu. Jis kartu su gydytoju Jozefu Franku 1808 m. įkūrė Vakcinacijos institutą kovoti su raupų plitimu-tai buvo pirmasis tokio pobūdžio institutas Rusijos imperijoje ir vienas pirmųjų Senajame Pasaulyje. Tai buvo labdaringa įstaiga ir Vilniaus bei Vilniaus apylinkių gyventojai buvo skiepijami nemokamai. Rusijos caro administracija institutą po 1831 m. sukilimo uždarė, bet jis vėl atnaujino veiklą 1886 m. Raupai (šiandien laikomi sėkmingai išnaikintais) buvo infekcinė liga, nuo kurios mirdavo trečdalis ligonių. Profesorius Bekiu buvo atsakingas ir už Vilniaus išvalymą po Napoleono atsitraukimo ir tai buvo labai konkretus valymas: trisdešimt tūkstančių kareivių lavonų reikėjo surinkti ir palaidoti sklype už miesto įtvirtinimų. Taipogi, caras Aleksandras I davė tikslius įsakymus dėl kritusių arklių bei mieste likusių sužeistųjų kareivių padėties. Už savo pastangas profesorius Bekiu buvo apdovanotas medaliu- tai bene vienintelis atvejis istorijoje, kai apdovanojamas gydytojas, palaidojęs tiek daug žmonių (medikų jumoras). Pats profesorius Bekiu mirė nuo žaibo, kuris nutrenkė jį pro langą bute viename iš Vilniaus kiemelių,-sakoma, tai buvo Dievo pirštas, nes profesorius, esą, bendradarbiavo su Rusijos caro administracija persekiojant slaptoms draugijoms priklaususius studentus. Bent taip manė poetas Adomas Mickevičius, šį siužetą aprašęs vienoje savo knygų ir už tai mirtinai susipykęs su profesoriaus posūniu, irgi poetu, Julijumi Slovackiu. Dabar abudu poetai guli amžinatilsio Krokuvos Vavelyje-mirtis yra tikrasis "svieto lygintojas". XIX a. Mickūnuose pastatyta mūrinė bažnyčia, 1871-1915 m. paverta stačiatikių cerkve. Mickūnuose 1905 m.apsilankė Feliksas Dzeržinskis ir organizavo mitingą prieš Rusijos valdžią. Kraštas buvo okuptuotas Lenkijos po Pirmojo pasaulinio karo, bet 1939 m. grąžintas Lietuvai. Sovietmečiu Mickūnai oficialiai tapo miesteliu, čia buvo Felikso Dzeržinskio vardo kolūkio centrinė gyvenvietė. Mickūnų herbas patvirtintas 2013 m.: mėlyname skyde banguoja stilizuotos M formos sidabrinė juosta ir trys auksinės septynkampės žvaigždės. Trys žvaigždės simbolizuoja čia gyvenusius tris žymius Vilniaus universiteto auklėtinius, to meto šviesuolius, daug nuveikusius šalies kultūros labui.

Čia teka Vilnia.

Maloniai nustebau, kad pro Mickūnus teka Vilnia. Taip taisyklingai reiktų vadinti mūsų Vilnelę! Vaizdingos jos vietos yra Belmonto kriokliai ir Pūčkorių atodanga. Į Mickūnus iš Baltupių atvažiavau su dviem persėdimais: pirmiausia iki Žaliojo tilto, tada 6G autobusu iki Naujosios Vilnios žiedo ir iš ten retai kursuojančiu 67 autobusu iki Mickūnų.

Tylusis Panerių memorialas ir tuščiasis Baltosios Vokės dvaras.

Prieš kelias dienas saulėtą popietę grožėjausi Vilniaus senamiesčiu ir gurkšnojau aperolio kokteilį terasoje turbūt mažiausiai tam tinkamoje vietoje-kavinėje priešais Vilniaus geto aukų aikštę ir jos paminklą su lankytojų paliktais akmenukais, o man už nugaros buvo paminklas Cemachui Šabadaui-Daktarui Aiskaudai. Vilniaus žydų kvartalas, geto pavadinimą gavęs baisiais nacių okupacijos metais, šiandien pilnas privačių apartamentų, kavinių, butikų, bet žydiškieji jo ženklai laiko ir žmogaus pastangomis beveik ištrinti. Šiuo metu vyksta iniciatyva Stiklo kvartale įkurdinti penkis sieninės tapybos piešinius, vaizduojančius kadaise ten nufotografuotus žydus-trys tokie paveikslai jau yra. Taigi, sėdėjau aš buvusiame Vilniaus žydų kvartale, kur vaikščiojo didysis išminčius Gaonas, kur stovėjo reikšminga visai Europai Didžioji sinagoga, kur buvo įkurtas JIVO institutas, kur mokėsi Žakas Lipšicas ir Chaimas Sutinas, kur geto sąlygomis veikė teatras, kur buvo sukaupta turtinga Strašūno bibliotekos kolekcija-taigi, aš sėdėjau, gurkšnojau kokteilį, visa savo esybe suvokiau, kur aš esu, ir tada prisiminiau, kad Paneriuose taigi dar nebuvau buvusi.

Holokausto tragedijos vietos yra "tamsusis turizmas", bet jis irgi yra svarbus. Sunku pasakyti, kiek yra holokausto aukų kapų Lietuvoje, minima apie 250 tokių vietų. Dabar gamta yra padariusi savo ir neretai, jeigu nėra aiškių kelio nuorodų ar jeigu jos nėra įtrauktos į įvairius registrus, tokios vietos lieka neprieinamos miško glūdumoje. Kita vertus, nemažai masinių kapaviečių yra netoli miestelių-stovint prie tokio holokausto memorialo, galima girdėti skambant miestelio bažnyčios varpus ar lojant ūkininko šunis. Panerių memoriala iš Vilniaus galima pasiekti traukiniu (kelionės trukmė-vos aštuonios minutės) arba Vilniaus visuomeniniu transportu autobusais Nr. 8, 20, 51 ir 62 (stotelė "Aukštieji Paneriai) bei 15-20 min pėsčiomis. Yra apie ką pagalvoti einant tas minutes, nes 1941 m. iš Panerių kelio atgal nebuvo.

Iš Baltupių iki Aukštųjų Panerių važiavau su dviem persėdimais, užtrukau apie valandą laiko. Savaitgaliais visuomeninis transportas į Vilniaus užkaborius ir taip retai užsuka. Verta turėti vandens buteliuką ir užkandžių, nes laukti sekančio autobuso gali tekti nuo pusvalandžio iki, jeigu labai nepasiseks, valandos laiko. Tiesa, vanduo pravers labiau, nes ši išvyka apetitą atmuš ilgam.

Aukštieji Paneriai.

Buvau maloniai nustebinta, kad į tolimesnius Vilniaus kampelius važiuoja kondicionuojamieji moderniškieji autobusai su elektroniniais stotelių ekranais salonuose, todėl atvažiavau labai patogiai. Kiek nerimavau, ar pavyks susiorientuoti, ar bus kelio nuorodos, ar neteks brautis per neįžengiamas girias...Bet nerimavau be reikalo.

Kelio nuoroda prie pat Aukštųjų Panerių stotelės.

Viadukas virš geležinkelio. Juo reikia eiti į kitą pusę.

Panerių geležinkelio stotis.

Nuoroda į Panerių memorialą kitapus geležinkelio viaduko, netoli nuo Panerių geležinkelio stoties.

Agrastų gatvė, vedanti prie Panerių memorialo. 

Panerių memorialo prieigos.

Paneriai buvo mėgstama vilniečių vasarvietė, 1939 m. turėjusi kurorto statusą. Lietuva 1939 m. atgavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, bet, kaip sakoma, "Vilnius mūsų, o mes- rusų",- Raudonoji armija ėmė šeimininkauti Lietuvoje. Aukštuosiuose Paneriuose sovietams buvo statomos kuro saugyklos ir amunicijos sandėliai. Čia vokiečių okupantai iš pradžių laikė ir žudė karo belaisvius, o nuo 1941 m. liepos pradėjo masiškai naikinti civilius gyventojus. Manoma, kad iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje gyveno apie 220,000 žydų. Po karo Paneriuose dirbusi sovietų Ypatingoji medicinos komisija ištyrė vietą: ekspertų išvados, liudininkų parodymai ir matematiniai skaičiavimai leido manyti, kad Paneriuose buvo nužudyta daugiau kaip 100,000 žmonių (apie skaičius dar pakalbėsime). Didžiausią aukų skaičių sudarė žydai, tačiau šalia jų atgulė romai, katalikų kunigai ir vienuolės, sovietai belaisviai, Vietinės rinktinės kariai, lenkai, lietuviai, inteligentai... Nuo 1948 m. teritorija buvo pamažu tvarkoma kaip atminimo vieta. Prisipažinsiu, nesitikėjau, kad Panerių memorialo teritorija tokia didelė. Miškinga graži vietovė labai tyli, ramybę sudrumsčia autobusu lenkiškais numeriais atvažiavusi vokiškai kalbanti turistų grupė, kuri prie memorialo ima ilgesingai dainuoti man nežinoma kalba.

Įžengiu į Raudų mišką.

Aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas ir mineraliniu vandeniu trykštantis Birštonas.

Kažin, ar būčiau į Birštoną nuvažiavusi savanoriškai, nes šią vasarą, gėda ir prisipažinti, tingisi tiesiog begėdiškai. Praėjo ir entuziazmas lėkti su vėju plaukuose po Lietuvą, nes šeimos biudžeto perskirstymas šiuo metu nėra kelionių naudai. Tačiau vienos skaitomiausių Lietuvos kelionių tinklaraštininkių padėtis visgi įpareigoja volens nolens savaitgalį keltis pusę šešių ryto ir važiuoti inspektuoti Lietuvos. Peržiūrėjau nakvynės kainas Birštone ir pasibaisėjau-padorios moterys tiek neuždirba, teks apsisukti per vieną dieną. Iš Vilniaus į Birštoną kursuoja keletas tiesioginių autobusų, man labai tiko atvykti apie 9.10 val. ir išvykti apie 19.30 val. Pagrindinis kelionės tikslas, žinoma, buvo Nemuno kilpų regioniniame parke pastatytas aukščiausias Lietuvoje apžvalgos bokštas.

Kūtvėla lankosi Birštone.

Drugelio miestas Visaginas. Miestas su atominiu šleifu, šlamančiais pušynais ir kvepiančiomis žemuogėmis.

Reportažo partneris: Visagino turizmo informacijos centras.

Pasauliui dūstant nuo perteklinio turizmo, vis daugiau kalbama apie keliavimą ne sezono metu ir mažiau populiarių vietų lankymą. Lietuvoje irgi galima keliauti darniau, tvariau ir atsakingiau, juolab kad su kai kuriomis Lietuvos vietomis turime neblogą susisiekimą autobusais ir traukiniais. Kviečiu pasidairyti po Lietuvos atominį miestą-Visaginą. Kiekvieną kartą, kai mano kelionių horizontas prasiplečia už K raidės ribų ir siekia toliau Kauno ar Klaipėdos, mano tėvams ir draugams kyla natūralus klausimas o ko ten kuistis į tą Dievo ir turistų pamirštą Lietuvos kampelį? Tiesa, Visaginą vis dažniau atranda turistai ir už tai reikia dėkoti naujam serialui "Černobylis".

Dabartinėje Visagino/Ignalinos teritorijoje seniau buvo keli kaimai. Šia teritorija susidomėjo Sovietų sąjunga, nes netoliese yra Drūkščio ežeras, kurio vanduo buvo planuojamas panaudoti atominės elektrinės poreikiams. Atominės energijos specialistai apžiūrėjo dvi vietoves- Ignalinos/Visagino apylinkes ir Drūkščio ežero apylinkes iš dabartinės Baltarusijos pusės, bet specialistams visgi labiau patiko Lietuvos pusė. Naująjį miestą statė specialiai su tikslu apgyvendinti dauguma rusakalbius atominės elektrinės darbuotojus ir jų šeimas: čia iš visos Sovietų sąjungos važiavo aukštos kvalifikacijos atominės energijos specialistai ir ne tik, jiems buvo statomi butai, atidaromos parduotuvės, steigiamos mokyklos ir ligoninės...Gatvės buvo tiestos plačios ir be šviesoforų, kad būtų patogu evakuotis, todėl dabar vairuotojų egzaminas laikomas Utenoje, kur yra šviesoforų. Drugelio formos Visagino miesto projektą parengė architektas V. Akutinas, projektas startavo 1975 m. Sakoma, kad Senovės Gaikijoje drugelis simbolizavo sielą. Net ir šiandien Visagine galima sutikti vyresnio amžiaus žmonių, kurie savo rankomis statė namus, kuriuose dabar gyvena. Tiesa, Visaginas yra tik pusė drugelio- žlugus sovietinei santvarkai sustojo ir atominio miesto statybos, o uždarius atominę elektrinę žmonės ir taip ėmė išsivažinėti-kas atgal į Rusiją, kas į kapitalistinius Vakarus, kas į didesnius Lietuvos miestus...Šiandien Visagino gyventojų skaičius siekia apie 20,000 žmonių. Kai 1975-1977 m. prasidėjo miesto statybos darbai, buvo svarstomi atominiam miestui prasmingi Aušrinės, Broluvos, Galiūnų, Drauguvos, net Atomavos pavadinimai, galiausiai buvo pasirinkta Antano Sniečkaus (1903-1974 m.) pavardė - jis buvo didžiai gerbiamas funkcionierius ir socialistinio darbo didvyris, LKP CK pirmasis sekretorius ir pirmųjų masinių Lietuvos gyventojų trėmimų organizatorius, kurį pakeikė jo tikra motina; taip 1977 m. Sniečkus tapo miesto tipo gyvenviete, o 1984 m. buvo paleistas pirmasis Ignalinos atominės elektrinės reaktorius. Visagino pavadinimas miestui buvo suteiktas 1992 m., 1995m. buvo suteiktos miesto teisės, 1996 m. buvo patvirtintas miesto herbas. Visagino pavadinimas parinktas dėl kadaise apylinkėse gyvavusio kaimo pavadinimo, be to, šalia tyvuliuoja Visagino ežeras, o legenda pasakoja, kad apylinkės ežeruose gyveno daug gyvačių, nuo kurių visiems gintis reikėjo-taip "visi ginasi" tapo Visaginu.

Ursulijus Lepečkojauskas vyksta į Visaginą. Be bilieto, žinoma, nes meškiai Lietuvos geležinkeliais keliauja nemokamai.

Į Visaginą atvykau penktadienį vakare. Planavau atvykti po darbo tarpmiestinio susisiekimo autobusu, bet paskutinę minutę planai pasikeitė ir spėjau įšokti į traukinį dvi minutės iki jo išvykimo. Į Visaginą patarčiau keliauti būtent traukiniu, nes juo kelionė trunka apie 2 val. 20 min., galima pramankštinti kojas, yra tualetas, o mažas autobusas be patogumų važiuoja 2 val. 40 min. ir sustoja nežinia kur, nes aiškiai išreikštos autobusų stoties Visagine nėra. Geležinkelio stotis yra už miesto, tačiau prie traukinių grafiko yra priderintas miesto autobusas. Mane paslaugiai pasitiko Visagino informacinio centro darbuotojas Germanas ir automobiliu pamėtėjo iki nakvynės vietos.

Instrukcija turizmo rinkodaros specialistams: kas yra kelionių blogeriai ir kaip su jais dirbti?

Internetinė žiniasklaida šimtamyliais žingsniais lenkia tradicinės žiniasklaidos suteikiamą informacijos perteikimą- su visa pagarba spausdintiniam žodžiui, sutikime, kad informacijos apie dominančią kelionės kryptį seniai ieškome Google paieškos sistemoje, o ne bibliotekos lentynose. Šiuolaikiniai žmonės tiesiog neturi laiko krapštytis bibliotekų kataloguose ir ieškoti 2012 metų straipsnio apie stintų šventę Palangoje, kai visa reikalinga informacija per penkias sekundes suteikiama internete. Taigi, šis įrašas bus skirtas turizmo rinkodaros specialistams (tame tarpe ir turizmo informacijos centrų darbuotojams), kuriems darbas su nuomonės formuotojais ("influenceriais") yra nepažinta teritorija ir jie dar nemoka dirbti su internetine žiniasklaida, o gal tiesiog nepasitiki savo jėgomis, jiems trūksta reikiamų įgūdžių ar tiesiog nedrąsu pradėti. Galbūt nedirbama su blogeriais iš užsienio dėl to, kad turizmo rinkodaros specialistai Lietuvoje kuklinasi savo anglų kalbos žinių? To nereikia gėdytis, nei vienas negimėme viską mokėdami, todėl tikiuosi, kad šis įrašas bus naudingas.

Partnerystė su Visit Brussels- trijų dienų Briuselio miesto kortelė su transportu padengė mano muziejų lankymo išlaidas.

Pirmiausia, kas yra tas "blogeris", gal kažkoks blogietis iš Holivudo filmų? Anaiptol! Blogeris yra tinklaraštininkas, rašantis internetinį tinklaraštį/blogą/dienoraštį. Dabar su tekstu dirbantys internautai vadinami blogeriais, su video dirbantys internautai vadinami vlogeriais arba jūtūberiais (dėl YouTube paskyros), su nuotraukomis dirbantys internautai vadinami instagrameriais (dėl Instagram paskyros). Dažnai internautai turi kelias skirtingas socialinės medijos paskyras, o video pasakojimai YouTube jau vadinami nebe vlogais, o blogais. Dėl paprastumo toliau įraše visi internetinio turinio kūrėjai bus vadinami blogeriais.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalis-partnerystė su Ecolines. Labai patogu Europoje keliauti Ecolines autobusais. 

Ar visi blogeriai yra patikimi kaip auksas Šveicarijos banke? Ne. Reikia pripažinti, kad ir tarp mūsų, blogerių, pasitaiko supuvusių obuolių. Vieni blogeriai išpildo lūkesčius 120 proc., kiti blogeriai išpildo lūkesčius 100 proc., dar kiti blogeriai neišpildo lūkesčių iki galo, o patys nedoriausi blogeriai iš viso neišpildo jokių lūkesčių, dingsta kaip į vandenį ir galiausiai patenka į juoduosius PR ("Public Relations", "pijaro", ryšių su visuomene) sąrašus.

Daugpilio tvirtovėje gyvena šikšnosparniai. Partnerystė su Visit Daugavpils buvo labai darbinga.

Taigi, kaip neapsigauti ir neinvestuoti į vėją laukuose? Daug kas priklauso nuo blogerio patirties. Pirmiausia reiktų apsilankyti blogerio socialiniuose tinkluose ir susipažinti su jau anksčiau publikuota medžiaga ir blogerio rašymo stiliumi. Visada galima paprašyti blogerį atsiųsti naujausią blogerio CV ("Media kit"). Tai yra internetinis failas su informacija apie blogą su lankytojų statistika, tiksline blogo auditorija, svarbiausios partnerystės su kitais turizmo rinkodaros specialistais, rekomendacijos... "Media kit" neturi nustatytos formos šablono, todėl kiekvienas blogeris renkasi sau aktualų variantą.

Visit Oslo partneriai suteikė Oslo Pass-muziejų kortelę su transportu. 

Tarkime, apsisprendėte bendradarbiauti su blogeriu. Tokiu atveju blogerio sukurtas internetinis turinys bus pažymėtas kaip parama, rėmėjo turinys, partnerystė...Tokios yra taisyklės: kai blogeris gauna kokią nors prekę ar paslaugą, o ne perka savo lėšomis, yra sąžininga tai nurodyti savo skaitytojams. Tai yra nedidelis minusas blogeriui, nes jo skaitytojai gali pagalvoti, kad blogeris gavo kažką nemokamai ir dabar atidirbinėja rėmėjams reklamuodamas, nors prekė ar paslauga galimai nėra kokybiški. Tokiu atveju labai svarbu blogerio asmenybė ir jo kuriamos internetinio turinio patikimumas: sąžiningas blogeris neslėps prekės ar paslaugos trūkumų, jeigu jų bus. Blogiau būtų blogerio reputacijai, jeigu tokia prekės ar paslaugos apžvalga būtų atlikta ir vėliau paaiškėtų, kad tai buvo neatlygintinai suteikta prekė ar paslauga, o tai nebūtų aiškiai pažymėta. Kita vertus, jeigu blogeris pamato, kad viena ar kita įmonė parėmė kito blogerio sukurtą turinį, jis drąsiau kreipsis su savo užklausa, nes aišku, kad toji įmonė dirba su blogeriais. Užsienyje barteris nėra labai populiarus, nes kai kur tokias dovanas reikia deklaruoti ir susimokėti mokesčius valstybei, todėl kartais blogeriai barterio atsisako.

Kelionės į Varšuvą partneris Warsaw Sightseeing Pass suteikė miesto kortelę su transportu. 

Turizmo rinkodaros specialistams yra du būdai, kaip dirbti su blogeriais. Pirmas būdas yra suteikti reikiamą paramą ir leisti blogeriui pažinti lankomo krašto turizmo resursus savarankiškai. Tokiu būdu prarandama arba labai susilpninama kelionės metu sukuriamo turinio kontrolė, nes blogeris yra laisvas pasirinkti, kokius turizmo objektys lankys, kokius vietinius patiekalus ragaus, kur nuklys...Antras būdas yra sudaryti detalią vizito programą ir vedžioti blogerį visur "už rankytės". Tokia programa būna labai intensyvi, nebūna laisvo laiko, bet galima kontroliuoti bent dalį turinio, tai yra puiki galimybė supažindinti blogerį su kokiu nors sunkiai atrandamu objektu ar labai konkrečiai paprašyti sukurti turinį apie vieną ar kitą objektą, kuriam norite gauti daugiau turistų dėmesio. Čia noriu pasakyti, kad abu būdai yra geri ir viskas priklauso nuo konkrečios situacijos. Noriu pabrėžti, kad blogeriui negalima statyti sąlygų ką ir kaip rašyti ar kalbėti, nes blogeriai yra dideli narcizai ir nemėgsta cenzūros. Jeigu norite 100 proc. kontroliuoti blogerio kuriamą turinį, tai patys parašykite atitinkamą iliustruotą pranešimą spaudai ir sumokėkite už jo patalpinimą bloge-tokia praktika irgi egzistuoja.

Partnerystė su Marijampolės TIC leido man pažinti šį nuostabų Lietuvos kampelį.

Kokios pagalbos iš turinio rinkodaros specialistų tikisi blogeris?

• Informacinė medžiaga ("Press kit") apie lankomo krašto turizmo objektus, miesto žemėlapis, įvairi reklaminė medžiaga, suvenyrai...Galima tartis dėl internetinio tokios medžiagos apipavidalinimo, nes kai kuriems blogeriams to tikrai užtenka. 
• Apgyvendinimas. Nakvynių skaičius priklauso nuo vizito trukmės tikslingumo; galima tartis dengti dalį nakvynės kainos. 
• Transportas. Dauguma turizmo rinkodaros specialistų nori dirbti su blogeriais, kurie gali pasirūpinti savo transportu patys, nes čia nusimato nemažos išlaidos.
• Papildomas maitinimas, kava ir desertas. Apgyvendinimo vieta greičiausiai suteiks pusryčius, bet kitas maitinimas dažniausiai finansuojamas iš asmeninio blogerio biudžeto. 
• Lankytinų vietų bilietai, ekskursijos. 
• Suvenyrai.

Suprantu, kad eurai turizmo rinkodaros specialistams iš dangaus nekrenta, todėl dažnai padengti visas blogerio išlaidas nebus galimybės, bet dėl to nereikia atsisakyti bendradarbiavimo: blogeriui skiriama pagalba priklauso nuo blogo turinio. Tarkime, blogeris rašo apie prabangias keliones, gyvenimą 5* viešbučiuose, keliones jachtomis...Tokiam blogeriui negalima siūlyti 2* viešbučio ir baidarės, nes jo skaitytojams tai bus neįdomu ir turizmo rinkodaros specialistų atstovaujamam kraštui naujų turistų nepritrauks. O jeigu blogeris rašo apie biudžetines keliones, netikslinga (nors malonu būtų) jį apgyvendinti Hiltone, nes jo skaitytojams tokia prabanga neįkandama ir naujų svečių Hiltonui nepritrauks. Kita vertus, jeigu pasišykštėsite, tai blogerio vizitas bus neigiama patirtis ir jis reklamuos tai, ką matė ar gavo-ar tikrai norite ant viso interneto sužibėti pigiu nušiurusiu viešbučiu su vakarykštės dienos bandelėmis pusryčiams? Laimei, kai kurie blogeriai nerašo apie neigiamas patirtis iš pagarbos kitiems vizito dalyviams, nesusijusiems su patirtais nemalonumais, bet tai lieka blogerio diskretiškumui. Reikia suprasti, kad nutylėta neigiama patirtis gali atsisukti prieš blogerį, jeigu jo skaitytojai ateityje nusipirks nekokybiškas prekes ar paslaugas. Taigi, rekomenduoju susipažinti su blogerio CV ("Media kit") ir išsiaiškinti jo keliavimo stilių, bet tuo pačiu nesistengti "prasisukti pigiai", nes blogeris, neva, "nėra tikras žurnalistas".

Partnerystė su Utenos TIC leido pažinti laimingą miestą su muzikiniu fontanu.

Iš kur gauti lėšų blogerio vizitui? Yra du būdai: nusimatyti lėšas darbui su blogeriais metiniame biudžete ir padengti kai kuriuos kaštus patiems arba ieškoti barterio su kitais vizito dalyviais (viešbučiu, restoranu, muziejumi...), kai mainais į suteikta prekę ar paslaugą blogeris pareklamuos šiuos barterio partnerius savo kelionės aprašyme. O galbūt, jeigu esate turizmo rinkodaros specialistas regione, pagalbos galite kreiptis į "centriuką" Vilniuje?

Partnerystė su Alytaus TIC leido pažinti Dzūkijos puošmenas.

Galima aptarti lūkesčius su blogeriu. Tai nėra būtina bendradarbiavimo sąlyga, bet kartais padeda išvengti nemalonių siurprizų. Deja, yra daug blogerių, kurie sugeba gauti paramą savo vizitui ir paskui dingsta kaip dūmas, neblaškomas vėjo, nenufilmavę nei vieno kelionės video, neparašę nei vieno blogo įrašo apie turizmo galimybes apsilankytame krašte ir t.t. Nauji kelionių blogai dygsta kasdien kaip grybai po gero lietaus, dabar kai kuriems blogeriams tai pasidarė kažkokia pigių ar netgi nemokamų "susikombinuotų" atostogų rūšis. Turiu už juos raudonuoti. Todėl prasideda nauja praktika, kai turizmo rinkodaros specialistai ir blogeriai sudaro rašytines sutartis, o šalia vizito paramos blogeris gauna ir finansinį atlyginimą už atliktą darbą.

Zarasų apžvalgos ratas-dalis ekskursijos po Zarasus, kurią man maloniai nemokamai pravedė tuometinis Zarasų TIC darbuojojas Kęstas. 

"Tai tie blogeriai visko nori nemokamai?"- klaidingas požiūris. Nuotraukų peržiūra ir redagavimas, teksto kūrimas, medžiagos surinkimas suėda daug laiko (jau nekalbu apie video redagavimą), kurį blogeris paima nuo apmokamo darbo ir šeimos, o dažnai už blogui sugaištą laiką niekas blogeriui neužmoka. Geras blogeris nežiūri į partnerystę su turizmo rinkodaros specialistais kaip į nemokamą pramogą, nes už suteiktą paramą reikia atsilyginti sukurtu turiniu. Tai turite atsiminti, kai gausite kitą blogerio laiškutį, net jeigu jame bus kalbama apie paramą, pagalbą, kaštų padengimą ("free", "complimentary", "support")-tai nėra kažkoks elgetavimas.

Camino Lituano-Alytaus TIC darbuotojų ir Punios seniūno pagalba piligriminės kelionės pradžią pasiekiau lengvai. 

Tokios būtų bendros gairės, bet tema yra plati ir reikšminga, todėl laukiu pastabų, pasiūlymų, komentarų.

Jūsų Kūtvėla