Kur susitinka lietuviškas šokoladas ir latviškas ledas. Šiauliai- Jelgava, ledo skulptūrų festivalis.

 

Yra toks nedidelis pasienio miestelis Latvijoje, kur kasmet susitinka giminės, draugai ir pažįstami- Jelgava (buv. Mintauja). Čia į kasmetinį ledo skulptūrų festivalį suvažiuoja visa Lietuva. Nors į Jelgavą dabar jau galima nuvažiuoti iš Vilniaus tiesiogiai traukiniu, pasvėrus visus už ir prieš nusprendžiau, kad optimaliausias variantas bus parsiduoti kokiais nors kelionių agentūrai. Pasirinkimas-nors vežimu vešk. Kelionės pasiūlymą sudaro dvi dalys: programa iki Jelgavos ir programa Jelgavoje. Turistai gali rinktis teatralizuotą ekskursiją Jaunpilyje, pažintinę ekskursiją Rygoje, degustaciją sūrių, sulos, česnakų ar grybų ūkyje Latvijoje, Biržų alaus kelią, mano programoje buvo pasiūlymas važiuoti per Šiaulius aplankant „Rūtos“ šokolado gamyklą.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalio laureatas.

Šeštadienio rytas paškudnas, lynoja. Iki 2G autobuso brendu per suplaktą su smėliu sniegą kaip ta eilėraščio ragana-nepalikdama pėdų. Iš po nosies nuvažiuoja vienas autobusas, laimei-sekantis už keturių minučių, kitaip jau vėluočiau atvykti į išvykimo vietą prie Spaudos rūmų. Autobusas vėžlina, surenka visus raudonus šviesoforus, todėl prie mūsų turistinio autobuso puolu lyg ten būčiau pamačiusi vartus į Rojų. Grupė pasitaikė labai punktuali, todėl išvykstame laiku. Važiuoti reikės, deja, bet per Kauną, nes pusė grupės įlips tenai. Sustojimą į tualetus tenka vos ne išsireikalauti, nes kažkodėl išvykę laiku jau vėluojame, bet, turbūt, gamtoje kitaip ir nebūna. Šitam šventam reikalui stojame nedidelėje degalinėje, o paskui jau tik Kryžkalnyje, kur pasiseka eilėje prie infrastruktūros išsirikiuoti prieš privažiuojant kitam turistiniam autobusui. Įdomumo dėlei- mūsų grupėje buvo 48 turistai.

Megaturas firmos autobusas pasirodė be galo komfortabilus. Daug erdvės kojoms, patogios atsilenkiančios sėdynės, vairuotojas pasirūpino netgi prailgintoju su rozetėmis pasikrauti telefonams, o gidė priminė prisisegti saugos diržus. Pasaulis mažas, nes sutinku keliautoją, kuri mane prisimena iš kelionės į Gotlando salą. Kelias neprailgsta, nes jį trumpina gidės pasakojimas ir jos vykdomos fiskalinės operacijos, nes reikia surinkti pinigus už Šokolado muziejų Šiauliuose ir organizuotus pietus.

Prieš kurį laiką klausiau Jūsų, ar verta eiti į Šokolado muziejaus programą. Mums siūlyta ekskursija po muziejų ir edukacija, kurios metu galima pasidaryti savo šokoladinių saldainių, paskui pietų metas ir laisvas laikas apsipirkti firminėje parduotuvėje. Ekskursija su edukacija vienam žmogui kainuoja 25 EUR. Man asmeniškai tai pasirodė per brangu, bet lemiantis faktorius buvo tas, kad apie šią pramogą nėra jokių atsiliepimų. Dabar kainos visur labai sukilusios, žmonės ieško geriausio vertės ir kokybės santykio, todėl aš pasišykštėjau ir nusprendžiau tiesiog turėti daugiau laisvo laiko Šiauliuose. Mano šios dienos tikslas visgi buvo Jelgava. Kiek šnekėjau su žmonėmis po pietų, įspūdžiai labai skirtingi-vieniems patiko, kitiems-nelabai. Firminėje parduotuvėje eilė ilgiausia, dirba tik viena kasa, tai pardavėja po devintu prakaitu, nenuostabu, kad nelabai mandagi. Pagundai įsigyti šokoladinių saldainių neatsispiriu ir aš.

Šviečia naktį, šviečia dieną: Your Great Escape Elektrėnuose.

Pastaruoju metu man teko rimtai savimi susirūpinti, nes žmonės ėmė mane stabdyti tiesiog gatvėje ir klausinėti, kodėl nebekliauju. Kokia trumpa ta žmogiškoji atmintis! Pandemija nuėjo į antrąjį planą ir žmonės pamiršo, kad dar ne taip seniai ne tai kad į užsienį, bet į gretimą savivaldybę išvažiuoti nebuvo galima. Bet Redakcija visada atsižvelgia į konstruktyvią kritiką ir štai Kūtvėla kyla į pirmąją 2024-ųjų metų komandiruotę ir ne vieną, o su Ursulijumi Lepečkojausku! 

Pontoninis tiltas ant Elektrėnų marių.

Jeigu pakelti užpakalį nuo sofos pasirodė visiškai misija įmanoma net ir spaudžiant sausio minusui, tai atgal užpakalį ant sofos padėti liepė piniginė. Net ir mažiausias pirstelėjimas -tai jau atsiprašau Gerbiamo Skaitytojo- yra dviženklė eurų sumą. Su Vilniaus atlyginimu aš Vienoje jaučiausi visai komfortabiliai, bet žiūrint viešbučių kainas Kaune ar Jonavoje man ten norisi nuvažiuoti ir turizmo korifėjams pamatuoti temperatūrą. Mano informatoriai pranešė (Kūtvėla visur turi savo agentų), kad šiemet Adventuro turizmo parodoje nedalyvaus kaip minimum viena, o gal ir dvi savivaldybės. Sakė- brangu, o naudos mažai. Kur jums bus naudos, jeigu turizmo informacijos centrai ar ne pusę metų savaitgaliais nedirba.  

Ir čia į pasaulinę turizmo sceną įžengia Elektrėnai su savo Your Great Escape. Šiaip jie visada buvo mano kelionių radare, bet pasipylė traukiniai į Rygą, ledo festivaliai Lietuvos dvaruose ir kitos žemiškosios pagundos, atitolinančios mus nuo dvasingo kelio pas savo Kūrėją. Bet beneršiant po Elektrėnų turizmo informacijos centro puslapį akis ėmė ir užkliuvo už „Your Great Escape“, tai kur jau čia paleisi tokią lydeką.

Your Great Escape.

Vienas iš akivaizdžių privalumų yra nebrangus tarpmiestinis susisiekimas autobusu su Elektrėnais. Atsižvelgiant į šviesųjį/tamsųjį paros metą ir Elektrėnų turizmo informacijos centro darbo laiką, renkuosi TOKS Neo liniją. Esu jau anksčiau važiavusi šios markės autobusais, man patiko. Juose yra elektros lizdai, nemokams wi-fi, sėdimos vietos suprojektuotos su didesniais tarpais ir išdėstytos šachmatine tvarka, galima už bilietą atsiskaityti banko kortele. Vilnius-Kryžkalnis-Klaipėda, iki Elektrėnų 40 minučių ir bilietas kainuoja 4,50 EUR.

Viena: imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. Antroji diena.

Antras rytas hostelyje jau kiek geresnis, nors pirmą naktį naujoje vietoje visada miegu blogai. Padeda tai, kad artimiausia aplinka kažkiek pažįstama, nėra tokio pirmos dienos streso. Su kambariokėmis irgi pasisekė, visos iki vidurnakčio savo gulte, netriukšmingos ir nekonfliktiškos, nors kažkuri knarkia. Pusryčiai gausūs ir sotūs, oras šviečiasi puikus.

Kūtvėla lankosi Vienoje.

Viena: imperija, kurioje niekada nenusileidžia saulė. Pirmoji diena.

Kūtvėla yra rekordininkė- buvau viena iš 8381 keleivių spalio 1 dieną skrendančių iš Vilniaus oro uosto. Sugriežtinus keleivių patikrą nusidriekė ne vieną papiktinusios eilės, todėl aš šaknis prie įlaiptinimo vartų įleidau gerokai iki laipinimo pradžios. Mano skrydis į Vieną visgi buvo pusvalandžiui atidėtas, bet tai dar nieko palyginus su Stambulu, kuris praėjo pasų patikrą ir sėdėjo mažame ne Šengeno zonos gardelyje papildomas dvi valandas, nes jų pasiimti turėjęs atskristi lėktuvas Stambule nekilo dėl oro sąlygų. 

Vienos opera.

Mano rankinis bagažas (minkšta kuprinė) tilpo po sėdyne priešais, tik arba ta eilė siauresnė, arba lėktuvas pasitaikė mažesnis, nes jaučiausi truputį klaustrofobiškai. Kadangi Kūtvėla yra taupi pelė ir biudžetas jai ne tuščias žodis, tai ir skridau atsitiktine tvarka parinktoje vietoje per eilės vidurį prispaudusi kelius prie krūtinės. Bet už 54 eurus skrendant į abi puses tai iš mano pusės jau gėda būtų skųstis! 

Dvi svarbiausios pasaulinės aviacijos kalbos.

Skrydis truko vos pusantros valandos, tai čia kaip autobusu iš Vilniaus iki Kauno nuvažiuoti, tik dar kavos pasiūlo. Vienos oro uostas man padarė didelį įspūdį. Bagažo atsiėmimo salėje elektriniuose tablo matėsi magiški žodžiai: Chichinau, Yerevan, Taipei… Atvykimo salėje kiek paklaidžiojau, kol radau mažutytį Vienos turizmo informacijos stendą ir įsigijau Vienna City Card.

Vienoje yra dvi turistams skirtos miesto kortelės labai panašiu ir dėl to painiu pavadinimu: Vienna City Pass ir Vienna City Card. Apie jų panašumus ir skirtumus dabar jau galiu apsiginti kelionės daktaro disertaciją. Iš esmės, apčiuopiamo sutaupymo perkant kurią nors iš jų, negu mokant už lankytinus objektus atskirai, nėra. Aš pasirinkau Vienna City Card, nes su ja yra galimybė įsigyti ir pervežimą iš oro uosto, o Vienna City Pass kortelės privalumas būtų nebent tik pirmenybinė eilė lankytinose vietose. Nei vienos iš šių kortelių man nepavyko gauti kaip kelionių blogerei nemokamai; deja, bet po C-19 daug kur buvo apkarpyti turizmo reklamos biudžetai ir žurnalistams dabar sunkiau gauti nuolaidų.

Kokie yra Vienna City Pass 72 valandoms privalumai? Visų pirma, neribotas naudojimasis visuomeniniu transportu visoje Vienoje. Labai patogu keliaujantiems su daug persėdimų ar judant po miestą spontaniškai. Taipogi, yra galimybė papildyti šią kortelę pervežimu iš oro uosto, 24 valandų miesto turistiniu hop on/ hop off autobusu arba netgi abiem šiais variantais. Be to, šios kortelės turėtojai gauna nedidelių nuolaidų lankytiniems bilietams daugelyje Vienos muziejų. Tokios kortelės kaina 72 valandoms vien tik naudojant visuomeninį transportą ir nuolaidas muziejams yra 29 eurai, o papildant oro uosto pervežimu bus 51 euras.

O dabar - įdomioji dalis. Ant čekio gražiai išmušta tai, ko nesako oficialūs Vienna City Pass atstovai. Čekis pateikia išklotinę taip: 72 valandų visuomeninio transporto bilietas 17,10 eurų (jis tiek ir kainuoja Vienoje perkant vien tik jį), oro uosto pervežimas į abi puses 22,00 eur (perkant oro uosto pervežimus atskirai, galima sutaupyti daugiau, bet su šia kortele įskaičiuotas bet koks pervežimas iš oro uosto, tai labai suteikia lankstumo keliaujant), ir -dėmesio!- 7 dienų nuolaidų muziejams paketas už 11,90 eurų. Tai reiškia, kad įsigijusi šią kortelę aš iš esmės susimokėjau 11,90 eurų už tai, kad lankytinose vietose mokėčiau 1-3 eurais mažiau, neva turistinė miesto kortelė duoda nuolaidų. Tai puoliau skaičiuoti, ar nepermokėjau. Skubu nuraminti- esu sutaupiusi visus tris eurus už muziejų bilietus su šiuo „nuostabiu“ pasiūlymu!

Jauniausias Vilniaus rajonas Balsiai: gyvenimas tarp mitologijos ir gamtos.

 

Vasara-kelionių metas. Taip galvoja ne tik Kūtvėla, bet ir kokie trys milijonai lietuvių, todėl visos populiarios poilsio vietos užgultos taip, kad obuoliui nėra kur nukristi, o neišnuomoti lieka tik gandralizdžiai, bet Palangos verslininkai ir į juos jau dairosi. Visiškai nesinori užpakaliuotis su minia ir muštis eilėje dėl su sūriu užkepto karbonado, todėl mano akys nukrypo į Vilniaus gyvenamuosius rajonus. Juolab, kad vasarą keliauti yra labai brangu, o gyvenu iš mokytojos atlyginimo.

„Neakivaizdinis Vilnius“ portale išsirenku Balsius. Toks man visai nepažįstamas Vilniaus kampelis, bet pasiekiamas visuomeniniu transportu, o aš dar turiu galiojantį nuolatinį bilietą. Oras bjūra, ant lietaus, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada niekur nepakeliausi. 

Apie Balsius keliautojams įdomios informacijos internete negausu. Paieškos rezultatai siūlo kelionę į Balio salą (ačiū, ne) ir išmeta kelerių metų senumo straipsnį apie galimai nelegaliai pastatytą kryžių, kuris sukiršino bendruomenę. Balsiai yra vienas jauniausių Vilniaus rajonų, apsuptas brandaus miško ir Neries kilpų, o Verkių regioniniame parke yra ir ežerų. Profesoriaus Norberto Vėliaus iniciatyva čia gatvės pavadintos baltų mitologinių dievybių vardais (tas nepasitenkinimas kryžiumi man jau atrodo logiškas, turbūt kažkam ėmė padai svilti). Balsiuose 1939 m.buvo numatyta statyti karinį oro uostą, nes čia iškrinta mažiausiai kritulių ir rečiausiai būna rūkas. Prisimenu kaip skridome iš Prahos, kuri principe yra dauboje, ir rūkas buvo toks tirštas, kad už oro uosto autobuso lango tik vata matėsi. Mūsų pasiimti atskridęs lėktuvas pusantros valandos suko ratus virš Prahos, ieškodamas kaip nusileisti. Mūsų Balsiai kur kas geresni!

Aš išlipu truputį ne ten, kur reikia, nes Kūtvėla gi lengų kelių neieško ir šiaip yra žinoma avantiūristė, bet jeigu ketinate sekti mano pėdomis, tai geriausia išlipti stotelėje „Balsių mokykla“. Šiuo metu čia stoja Nr. 65, 76 ir 120 autobusai.

Pirmas žvilgsnis į Balsius-labai teigiamas.

Bičių dievas Bubilas.

Kūtvėla ir Bubilas. Tas celofano maišelis yra gili filosofinė mūsų kartos prasmė. 

Balsių stotelė.

Balsių progimnazijos teritorijoje yra įkurtas pažintinis botaninis sodas ir pojūčių skveras. Aplinką puošia įvairios baltiškos dievybės. Baltupių progimnazija buvo pirmoji po Nepriklausomybės pastatyta mokykla Vilniuje. O Balsių pradinė mokykla jau netrukus bus perpildyta, nes Balsiai muša Vilniaus gimstamumo rodiklius.