Vilniaus amatai atgimsta Gyvajame Muziejuje

Praeitą penktadienį apsilankiau naujai atsidarančiame amatų centre vienoje Vilniaus senamiesčio gatvelių. Oficialaus atidarymo dar nebuvo, kai kurios ekspozicijos tik įrenginėjamos, bet jaučiasi pakili nuotaika ir nuoširdus džiaugsmas pirmaisiais žingsniais. Kalbu apie Savičiaus g. 10 įsikūrusias "Vilniaus dailiųjų amatų asociacijos "Senųjų amatų dirbtuves", kuriose eksponuojami senųjų amatų darbo įrankiai, dirbiniai, matomas darbo procesas. Dirbtuvės pristato  Vilniaus miesto meistrystės istoriją nuo pat pirmųjų Gedimino laiškų. Taip pat  reprezentuojami ir etnografiniai bei šiuolaikiniai amatai. “Senųjų amatų dirbtuvėse” vykdomi edukaciniai užsiėmimai ir mokymai, ekskursijos, pristatančios amatus, veikia amatininkų dirbinių ekspozicijos - pardavimai, kur pristatomi lietuvišką tautinį savitumą labiausiai reprezentuojantys amatininkų dirbiniai, baltų genčių ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinio paveldo objektų rekonstrukcijos, meno dirbiniai, suvenyrika. 

Knygrišystės salė.

Klaipėda: kas liko už kadro

Mūsų trys didieji miestai- Vilnius, Kaunas ir Klaipėda- yra visi skirtingi. Vilnius yra pripažintas Baroko miestas su Viduramžių gatvių tinklu senamiestyje, nors modernėjančiame mieste tas barokas dusdamas skęsta pliene, stikle ir cemente. Kaunas yra Renesanso miestas, su aiškiu tokiems miestams geometriniu planu, grazie a Bona Sforza. Na, o Klaipėda yra vokiško stiliaus miestas su fachverkiniais pastatais. Klaipėda man paliko dvejopą įspūdį, love and hate at the same time. 

Keliavau su TOKS autobusų firma. Autobusas Klaipėdą pasiekia greičiau nei traukinys, žymiai patogiau sėdėti (nesant žmonių-ir gulėti). Bilietą pirkau internetu gerokai prieš kelionę. Bilietas į abi puses kainavo kažkas apie 85 LT, bet 18 LT kainavo taksi į autobusų stotį, todėl reiktų pridėti prie kelionės kainos. Autobuso išvykimo laikas buvo 6.00 ryto, kai dar joks visuomeninis transportas nekursavo. 9.45 buvome Klaipėdoje.

Nakvynės pradėjau ieškotis labai anksti. Hosteliai, t.y. mano finansinio pajėgumo įstaigos, yra tik dvi, abidvi siūlo mixed dorms. Šios kelionės metu būčiau mielai ėmusi vienvietį kambarį, bet tokio tiesiog nebuvo. Į mixed dorm nenorėjau dėl saugumo ir privatumo priežasčių. Svečių namai ir viešbučiai skelbė tokias kainas, kad  beliko tik gūžčioti pečiais. Mano graudulingas atsišaukimas į visuomenę sulaukė atgarsio ir man buvo parekomenduotas vienos mokyklos bendrabutis, nesant jų užsakymų priimantis iš pašalies, už labai padorią kainą. Buvo duotas ir telefono numeris. Bet aš nepasitikiu telefonais ir rezervacijomis, kurių negaliu atsispausdinti. Taigi, galiausiai perlipau per save ir, che sera sera, užsisakiau lovą dviem naktims keturviečiame kambaryje Klaipeda Hostel. Išpurčiau ilgai kauptą kiaulę-taupyklę ir galiu asmeniniu pavyzdžiu pailiustruoti, kad monetų kaupimas yra rezultatyvus, nes sukauptos sumos užteko nakvynei apsimokėti, apie 70 LT. O pasisekė kaip aklai vištai grūdas: pirmą naktį miegojau visiškai viena, o antrą naktį buvo vidutinio amžiaus moterėlė porai valandų. Šis hostelis yra tik per gatvę nuo autobusų stoties ir per gatvę nuo geležinkelio stoties, 20 min. pėsčiomis iki senamiesčio, šalia yra IKI parduotuvė ir kavinė bei viešojo transporto sustojimas. Autobusas Nr. 8 veža iki senamiesčio, Akropolio ir BIG'o. Hostelyje yra dušas, saugojimo spintelės, patalynę ir rankšluostį galima išsinuomoti, yra šaldytuvas, arbatinukas, viryklė, indai, nemokamai galima gauti Klaipeda In Your Pocket žurnaliuką, o lietui lyjant-pasiskolinti skėtį. Aš buvau ekstazėje, o čia kaip iš Užkalnio visas žąsis gauti.

Hostelio WC. Samurai Champaloo.

Dienos kelionė į Nidą

Turėjau Klaipėdoje vieną papildomą dieną, todėl reikėjo apsispręsti kur ją praleisti- Nidoje ar Ventės rage. Atsižvelgus į transporto grafikus ir stoteles, pasirinkau Nidą. Turbūt Jus nustebins tas faktas, kad iki šiol Nidoje nebuvau buvusi. Kažkada vaikystėje su tėvais atstogavome Šventojoje, prisimenu juodą jūrą ir degtukų dėžutę, katron dėdavau rastus gintariukus, siaubingą vėją, skrydį lėktuvu, kai turėjau sėdėti tėtei ant kelių ir labai pykau, nes negavau atskiros sėdimos vietos, ir lūžusią savo dešinę ranką. Oras ir šiandien nieko gero nežadėjo: dangus buvo apsiniaukęs, vos keli laipsniai šilumos, vėjuota. Bet kol akmenimis nelyja, reikia judėti. Keltas "Kintai", be kurio Klaipėdos uostas turbūt neįsivaizduojamas, sūpavosi prieplaukoje kaip laivelis iš riešuto kevalo, žvejai ilgaauliais batais ir dviratininkai su neperšlampamomis striukėmis šildėsi trepsėdami; benamiai katinai prie statybvietės oriai niekino savo maistelio lėkštutes (pagarba statybininkams už benamiukų globą). "Kintams" pastarasis savaitgalis išvis pasitaikė nelengvas, nes reikėjo atlaikyti nuolatinę burlaivio "Kruzenshtern" konkurenciją. Nepaisant visų oro krečiamų šunybių, keleivių susirinko nemažai. Bilietas keltu į abi puses kainavo 2.90 LT. Kitoje pusėje jau mūsų laukė autobusas į Nidą (10 LT į vieną pusę, visu litu pigiau nei buvo. Čia tai nerealiai. Ar dar žinote kitą atvejį Lietuvoje, kai kas nors būtų atpigęs, o ne pabrangęs?! ) O dar šios kelionės metu mačiau dvi stirnas ir lapę, woot!

Autobusas yra priderintas prie kelto tvarkaraščio ir sudaro įtartiną įspūdį, kad kažkur Lietuvoje transportas yra palankus keleiviams. Esu nemažai kritikavusi transporto sistemą Lietuvoje, todėl faktas, kad kažkur yra tokia tvarka, kad tik išlipęs gali persėsti ir keliauti sau ramiai toliau man buvo neįtikimas, kol neišbandžiau savo kailiu. Tai čia žinokit yra gėris. Autobusas Nidoje sustojo netoli turizmo informacijos centro. Jo darbuotoja, paklausta, ką galima per dieną pamatyti Nidoje, žemėlapyje tik apibraukė Parnidžio kopą.

Dabar nesupraskite manęs neteisingai. Parnidžio kopą tikrai reikia pamatyti. BET! Jokios rekomendacijos apie kitas vertingas lankytinas vietas negavau. Toks vaizdas, kad atostogaujančią turizmo informacijos centro darbuotoją pakeitė gretimos kavinės padavėja, kuriai algos nemoka jau mėnuo laiko, ir kuri visą gyvenimą gyvena Nidoje ir net neįsivaizduoja, ką čia įdomaus galima pasiūlyti šitame smėlyne net ir vienai dienai. Jeigu ne mano polinkis į avantiūrizmą, nebūčiau šiandien pamačiusi daug gražaus. Beje, tuo atveju, jeigu šitai skaito Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojai, Jūsų pieskose prismaigstyti ženklai ape tai, kad po kopas vaikščioti draudžiama nifiga neveikia, nes radau Parnidžio kopoje kojas iki vienos vietos suleidus bandą studentų, o jų tarpe buvusi negrė*  jau buvo spėjusi ir kačiukų prisilaužyti. Jokio supratimo, kur atvažiavo ir kaip reikia elgtis. Aišku, nuvijau juos nuo kopos piktai lodama, bet ar mano tai darbas?

Diena pasitaikė graži, saulėta ir pakankamai šilta. Štai čia yra pirmasis Nidos vaizdas, kurį pamačiau. Kurį laiką buvau stipriai nusivylusi. Tiek buvau prisiklausiusi, kad Nidoje yra gražu, kad vaizdai įspūdingi, Užkalnis restoranuose valgo, ir t.t., bet pirmas įspūdis buvo taip sau. Tai dar sustiprino žinutė iš Tele2, pasveikinusi mane Rusijos teritorijoje ir pateikusi paslaugų kainas. Tas "Kruzenshtern" Klaipėdoje turbūt kokia rusų invazija, ne kitaip.

Keli namai ir nė gyvos dvasios. Nė šuva neloja.

Triguba K: Kūtvėla ir "Kruzenshtern" Klaipėdoje

Balandžio 19-21 d. buvau Klaipėdoje pasižiūrėti antro pagal didumą pasaulyje mokomojo burlaivio "Kruzenshtern". Ši geniali mintis mane susirado, apniko ir nedavė ramiai miegoti naktimis dar per turizmo mugę "Adventur".  Turbūt pamenate mano graudulingą kreipimąsi į visuomenę "Nepalik Kūtvėlos nakvoti ant suoliuko Klaipėdoje" ir labai ačiū geros valios žmonėms, suskatusiems padėti.

Reklama:

Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Kruzenshtern_(ship) (c) Żeglarz

 Realybė:

Bet apie viską iš pradžių.

Žygis po Neries regioninį parką

Įminkit mįslę-keturgyslę: kas keliasi sekmadienį 6.30 ryto, kai visi normalūs žmonės dar miega?

Atsakymas: žygeiviai.

Nes 8.20 jau turime būti Vilniaus geležinkelio stotyje, iš kur 8.42 traukinys į Kauną mus už maždaug 40min. išleis Baltamiškio stotelėje (7.20 LT).

Šiandien žygiavome po Neries regioninį parką Bražuolės ir Dūkštelės pakrantėmis. Žygio metu numynėme 15 km. "Sako, senovėje žmonės gyvendavo kol pasendavo. Kai žinodavo, kad jau greit koks žmogus mirs, tai pasodina į karstą, duoda jam kepalą duonos, ąsotį vandens ir išveža prie tokių uolų, skalų.Ten buvo uolos tokios didelės, kalnai. Išveža jį prie tų uolų ir palieka ten mirti. O vieną žmogų, sako, išvežė su karstu ir viską jau ten jam paruošę, o jis ir nemirė. Tai, sako, atsikėlė ir žiūri tas žmogus – karstų pristatyta daug, numirėlių guli ten daugybė… O jis ir galvoja:”Ką man dabar daryti?” Jis ir sumanė iš ten pabėgti. Išsirinko ir paėmė karstą patį geriausią iš kito numirėlio, iš įkapių suvijo virveles ir nuėjo ant to kalno krašto, ant tų uolų. O ten giliai giliai vanduo - tai Neris ten buvo. Na, ir jis nuleido karstą ir pats nusileido į tą vandenį ir nuplaukė karste. Plaukė plaukė - išplaukė į kažkokią salą. Ten sala buvo Neries viduryje, prie Ausiutiškių irgi tokia sala yra. Išplaukė į tą salą, na, jau sutemo, vakaras. O saloje gulėjo  didelis akmuo. Tai tas žmogus prisėdo prie to akmens, prisiglaudė ir sėdi saloje, užsnūdo. O prie akmens ant žemės buvo kažkokio paukščio kiaušiniai. Jam užmigus, atskrido labai didelis paukštis į savo lizdą, rado žmogų, užkabino nagais jį už drabužių ir išnešė į krantą.  Ten krante buvo kaimelis, tai jis ten nuėjo ir dabar ten gyvena ir degtinę geria. Tai taip išeina, kad prie tų uolų jau kitas pasaulis buvo. O tas žmogus atsidūrė jau aname pasaulyje, bet buvo už kitus stipresnis, pasistengė - ir vėl šiame pasaulyje gyvena." Ir čia tik maža detalė, ką slepia Neries regioninis parkas

Pirmas įspūdis tik išlipus miške-kontrastingas: vienur jau pavasaris, kitur dar žiema pozicijų neužleidžia.