Kūtvėla keliauja į malonų miestą Marijampolę arba Cukrumi nubarstytas lietuviškasis Majamis.

Reportažo partneris: Marijampolės turizmo informacijos centras.

Nenoriu girtis, ale šį savaitgalį svečiavausi Marijampolėje. Žemėlapiai nesutaria dėl geografinės šio miesto padėties: Suvalkijoje ar Sūduvoje yra toji Marijampolė? Geografinės priklausomybės nustatymo metodika yra labai paprasta- jeigu gimei Marijampolėje, tai esi tikras sūduvis, o jeigu "atsivilkai" iš kitur, t.y. persikėlei čia gyventi, tai esi suvalkietis. Genialu!

Paminklas Tautai ir kalbai, Marijampolė.

Į Marijampolę laikinai "atsivilkti" ketinau jau seniai, ir štai pagaliau prisiruošiau! Apie Marijampolę buvau girdėjusi tik tiek, kad tai labai gražiai tvarkomas miestas ir kad Marijampolės savivaldybė geriausiai Lietuvoje įsisavina ES lėšas, bet jų neiššvaisto visokioms biezabrazijoms, o protingai investuoja į miesto gerbūvį, kad čia būtų gera marijampoliečiams ir miesto svečiams. Marijampolės miesto pradžia yra Kvietiškio dvaras, kurį 1717 m. pastatė Prienų seniūnas grafas Morkus Antanas Butleris ir jo žmona Pranciška Ščiukaitė Butlerienė. Vieta, reikia manyti, buvo iš tiesų graži, nes dvaro pavadinimas greičiausiai kildinamas iš lenkiško žodžio "kvietkas", t.y. gėlė. Tuo laikotarpiu prie dvarų kūrėsi miesteliai, todėl netoli Kvietiškio dvaro išaugo miestelis Starapolė, šiandieninės Marijampolės pradininkas  (pirmas Starapolės paminėjimas datuojamas 1732/1736 m., iki tol vietovė žinota kaip Pašešupio kaimas). Pats Marijampolės pavadinimas pirmą kartą paminėtas 1750 m., o sovietinės okupacijos metais 1955-1989 m. miestas buvo vadinamas Kapsuku. Šiandien Marijampolė didžiuojasi susigrąžinusi istorinį pavadinimą ir nedaro jam gėdos. Taigi, dėl ko verta "vilktis" į Marijampolę?

Kūtvėla keliauja į laimingų žmonių miestą Uteną.

Reportažo partneris: Utenos turizmo informacijos centras. 

"Jau esame nusikratę bjauriu ir mus žeminančiu prietaru, jog tuo tik esą verta domėtis ir stebėtis, ko svetimose šalyse gali pamatyti, o ko mūsų pačių žemėje yra, į tai nesą prasmės nė žiūrėti; nebėra man reikalo kalbėti, jog pažinti, kas yra aplinkui mūsų gimtąją trobą, nūnai yra tapę būtinu dalyku, ir svarbiau tatai yra mūsų tautiečiams negu užsienių visos prašmatnybės ir gražūs renginiai [...]"- rašė kunigas, literatas, kraštotyrininkas, Žemaitijos bajorų šeimoje gimęs Liudvikas Adomas Jucevičius (1813-1846). Teisybę parašė-egiptus ar turkijas dažnas lietuvis geriau pažįsta negu savo kraštą, todėl šį kartą Kūtvėla išsirengė patyrinėti paslaptingąją Nalšios žemę.

Nalšios žemė rašytiniuose šaltiniuose minima tik 1229-1298 m., paskui ji buvo inkorporuota į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir jos atskirų paminėjimų nebebuvo. Nėra tiksliai sutariama dėl Nalšios lokalizavimo, bet Česlovas Kudaba tvirtino, kad "Nalšios žemėje pateka saulė". Viduramžių Lietuvos geografija, pasak istoriko Gintauto Zabielos, yra menkai tyrinėta sritis, ypač mažai žinoma apie istorinės Lietuvos branduolį- Rytų Lietuvą. Istoriografinė tradicija Aukštaitijai priskiria Nalšią, Deltuvą, Upytę, Lietuvą, Nerį ir Deremelą. Nors Nalšia buvo didelė žemė, rašytiniai šaltiniai apie ją skurdūs. Žymiausias Nalšios kunigaikštis buvo Daumantas, kurio žmoną, kaip rašo istoriniai šaltiniai, "sulaikė" karalius Mindaugas. Pavydo apimtas (kitur tvirtinama, kad politinių aplinkybių apimtas) Daumantas nužudė Mindaugą, o tada su trim šimtais žmonių bėgo nuo keršto į db. Rusijos žemes, priėmė stačiatikių krikštą, vedė Aleksandro Nevskio anūkę Mariją, tapo Pskovo kunigaikščiu, o po mirties tapo dar ir stačiatikių šventuoju; jo žmona jį pergyveno aštuoniolika metų, o našlauti pasitraukė į vienuolyną ir pasirinko Mortos (Marfos) vardą, ji taipogi kanonizuota. Pskove Mirožo vienuolyne buvo saugoma ikona, kur šalia Mergelės Marijos nutapyta šventoji kunigaikščių Daumanto ir Marijos pora, dabar ji yra viename Pskovo muziejuje. Pskovo pilies įtvirtinimai tebevadinami Daumanto siena. Istorinės Nalšios žemės apėmė dabartinius Ignalinos ir Švenčionių rajonus, dalį Molėtų, Utenos ir Zarasų rajonų, siekė db. Breslaują Baltarusijoje. Būtent Utenoje mudu su Ursulijumi Lepečkojausku ir apsilankėme. Beje, kas dėl tekančios saulės, tai Utenoje 1956 m. vasario 1 d. užfiksuotas Lietuvos šalčio rekordas su minus 42,9'C. Matyt, tą dieną saulė buvo pasislėpusi.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Utenoje.

Įvedus į Gūglę "kelionė į Uteną" galima surasti įdomių paieškos rezultatų, tik ne visai tokių, kokių galima tikėtis: "Vienas vyras nepatenkins visų tavo poreikių. Ką daryti?", "Laidojimo paslaugos Utenoje" (ačiū, man dar anksti), "Utenos dekano vizitacijos ataskaita 1900 metais". Tai rodo, kad Utena nėra didelis taškas Lietuvos turizmo radare, todėl tikiuosi, kad šis reportažas bus naudingas informacijos šaltinis. Utenos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1261 m., kai Mindaugas perleido Uteną (tada-Utten) kalavijuočių ordinui už suteiktą pagalbą*. Utenos vardas kildinamas iš to paties arba panašaus vardo upelio, nors yra ir legenda apie kunigaikštį Utenį, pastačiusį Utenos pilį ir taip įkūrusį miestą.

Utenos herbe-pasaga, laimės ir sėkmės simbolis. Ją radusieji namo nešdavosi, "ausytėmis" aukštyn virš įėjimo į namą durų kaldavo linkėdami, kad namuose visada visko pilna būtų. Tik turtingi žmonės galėjo sau leisti geležį švaistyti arkliams kaustyti. Arkliai čia mylimi, artojui duoną uždirbdavo, o regionas garsus žirgų lenktynėmis ant užšalusių ežerų. Tačiau Utenos herbas buvo sukurtas kreivarankiškai 1969 m. sovietmetyje, todėl gavosi nei šioks, nei toks- kokie turtai gali kauptis tokioje pasagoje, kuri aukštyn kojomis viską išbarsto? Aštuonkampė žvaigždė herbe reiškia sparčiai augantį miestą, o ir šiandien Utena garsėja savo pramonės rajonu: čia įsikūrė mėsos, pieno, tekstilės, alaus pramonės įmonės.

*Istorikas Tomas Baranauskas teigia, kad šis Mindaugo dovanojimo aktas yra vėlesnė falsifikacija, o iš tiesų Utena pirmą kartą paminėta 1373 m. Hermano Vartbergės Livonijos kronikoje.

Piligriminis Šv. Jokūbo kelias Lietuvoje: Kūtvėla išbando Punia-Alytus atkarpą.

Kai per turizmo naujienų parodą "Adventur 2018" tyrinėjau Alytaus stendą, gavau informacijos apie Camino Lituano, t.y. lietuviškąjį Šv. Jokūbo piligrimų kelią. Šv. Jokūbo piligriminis kelias, kuriuo nuo viduramžių eina piligrimai, 1987 m. paskelbtas pirmuoju Europos kultūros keliu. Tuo metu Lietuva buvo už "geležinės uždangos" ir piligrimai negalėjo viešai išreikšti savo religinių įsitikinimų. Tačiau dėka daugelio darbščių žmonių dabar nepriklausomoje Lietuvoje turime keturis lietuviškus Šv. Jokūbo piligriminius kelius, vedančius į Santjago de Kompostelą Ispanijoje: Žemaitijos/Karaliaučiaus, Šiaulių, Kauno ir Vilniaus. Jie visi yra pripažinti tarptautiniu lygiu ir sertifikuoti Europos Tarybos kultūros kelių institute. Be to, vidinis žiedas jungia vienuolika Lietuvoje esančių Šv. Jokūbo bažnyčių. Piligriminiai keliai padeda susipažinti su senąja architektūra, bažnyčiose sukauptomis dailės vertybėmis, muzikiniu ir kulinariniu krašto paveldu. Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje globoja Vilniaus arkivyskupas G. Grušas.

Kūtvėla eina Šv. Jokūbo keliu Lietuvoje.

Santjago de Kompostelos katedroje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai-prie jų prisiliesti ir keliauja visos Europos piligrimai. Kai kurie nueina dar apie 100 km iki Finisterės, kuri iki Amerikos atradimo buvo laikoma žemės kraštu, ir čia iš jūros pasiima piligrimystės įrodymą-kriauklę. Sakoma, kad tokia kriaukle Šv. Jokūbas pasisemdavo vandens. Jokūbas, dar gerokai prieš tapdamas šventuoju, su broliu Jonu buvo paprasti Galilėjos ežero žvejai, kol vieną gražią dieną juos tapti žmonių sielų žvejais pakvietė Jėzus Kristus. Šventajame Rašte Jokūbas minimas vos kelis kartus, o po Jėzaus mirties išvyko pamokslauti į Iberijos pusiasalį, db. Ispaniją. Pastoracinis darbas ėjosi nekažin kaip, todėl netrukus Jokūbas, vis dar ne šventasis, grįžo į Palestiną. Pakeliui Saragosoje, sakoma, jam apsireiškė Mergelė Marija (šis apsireiškimas laikomas vieninteliu jos apsireiškimu jai dar gyvai esant) ir paprašė pastatyti bažnyčią stulpo, prie kurio buvo nuplaktas Jėzus, garbei. Jokūbas šį prašymą įgyvendino- db. Saragosoje pastatė La Iglesia de la Virgen del Pilar katedrą, o Pilara iki šiol yra labai populiarus moters vardas Ispanijoje. Erodo Agripos įsakymu Jokūbas buvo nužudytas (sakoma-nukirsdintas) ir todėl jis laikomas pirmuoju apaštalu kankiniu. Tada Jokūbo mokiniai pavogė jo kūną iš Jeruzalės ir  jūrininkų nevaldomų laivu be burių ir irklų perplaukė Viduržemio jūrą ir atvyko į Iberiją (kodėl Jokūbo kūną reikėjo išvogti, man išsiaiškinti nepavyko). Čia Jokūbas ir buvo palaidotas. Palaidotas ir 750-čiai metų pamirštas. Tiesą sakant, vietiniams gyventojams ir taip buvo ką veikti, nes beveik 800 metų truko Iberijos pusiasalio atkariavimas iš musulmonų. Ir štai apie 813 m. vienuolis atsiskyrėlis rado apaštalo Jokūbo ir-pasisek tu man taip- dviejų jo mokinių palaikus. Nedidukė koplyčia, kurioje palaikai buvo perlaidoti, tapo vyskupystės centru. Popiežius Aleksandras III Santjago de Kompostelą 1189 m. paskelbė šventu miestu greta Romos ir Jeruzalės, o piligrimams keliaujantys į Santjago de Kompostelą šventaisiais metais (kai Šv. Jokūbo diena, liepos 25, išpuola sekmadienį) užskaitoma skaistykla. Tačiau netruko atitikti taip, kad šiuo keliu teko trepsėti už bausmę nesunkius nusikaltimus padariusiems asmenims ir piligrimystės prestižas smuktelėjo, o piligrimo lazda buvo reikalinga ne tiek ėjimui palengvinti, kiek atsimušti nuo tokių "piligrimų". 1578 m. Santjago de Kompostelą aplankė Jurgis Radvila, vėliau tapęs Vilniaus vyskupu ir kardinolu. Reformacija sudavė stiprų smūgį piligrimystės tradicijoms, o Apšviestajame XVIII a. kelias pradėtas užmiršti. Po Didžiosios Prancūzijos revoliucijos ir Napoleono karų realiai piligrimais išliko tik Ispanijos ir Portugalijos gyventojai. Lyg to būtų maža, per suirutes 1518 m. Šv. Jokūbo palaikai dingo ir buvo atrasti tik 1879 m., tada jų autentiškumą patvirtino Popiežiaus bulė. Po beveik šimto metų Camino de Santiago vėl atgimė, Europos Taryba 1987 m. išleido deklaraciją, kuria pakvietė Europos valstybes atgaivinti šį piligriminį maršrutą. Tai veikia, nes piligrimų skaičius kasmet auga ir Šv. Jokūbo keliu per metus eina apie 200,000 piligrimų. Šv. Jokūbo kelias 1993 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Na, iki Ispanijos man dar toli, bet Lietuvoje dvasingai patrepsėti irgi galima. Taigi, kaip tas daroma?

Baltosios rožės ir bučiuotinos varlės miestas Alytus.

Reportažo partneris: Alytaus turizmo informacijos centras.

Savaitgalį turiningai praleidau pačiame nelietuviškiausiame Lietuvos mieste- Alytuje. Kodėl pačiame nelietuviškiausiame? Todėl, kad miestas garsėja baltąja rože savo herbe ir japonišku Kęstučio Ptakausko "Ryto rasos" sodu. Alytaus rajono herbe irgi veši ne kokios rūtos, o tikrų tikriausios lelijos (nors, tiesą sakant, dėl rūtų lietuvybės aš irgi stipriai abejoju). "Po to [1377] maršalas brolis Gotfrydas [iš Lindeno] ir didysis komtūras brolis Riudigeris iš Elnerio niokojo Merkinės ir Alytaus žemes, į kurias įsiveržė iš ryto. Tose apylinkėse buvo matyti keturi kariuomenės būriai, kurie sugrįžta be nuostolių, užmušę daug stabmeldžių ir parsivarydami belaisvių."- taip rašė Vygandas Marburgietis. Prie Alytaus kryžiuočiams buvo patogu persikelti per Nemuną ir žygiuoti į kitas Lietuvos žemes ir todėl, deja, pirmasis rašytinis Alytaus paminėjimas yra susijęs būtent su kariniu turizmu. Galimai Algirdo statyta Alytaus pilis minima 1384 m. Magdeburgo teises Alytui suteikė Steponas Batoras 1581 m.

Kūtvėla lankosi Alytuje.

Į Alytų patogu atvažiuoti autobusu iš Vilniaus (6,50-7.00 eur), reisai kursuoja praktiškai kas 20-30 minučių. Patariu prieš kelionę pasiteirauti ar autobusas stoja Alytaus centre ("prie savivaldybės"), ar iš karto vyksta į autobusų stotį, esančią gerokai toliau nuo centro. Netoli autobusų stoties yra visuomeninio transporto stotelė, kurioje stoja Alytaus mikroautobusai. Nuo autobusų stoties iki Alytaus centro rekomenduoju važiuoti iki stotelės "Sodra". Vienkartinis bilietas be nuolaidos kainuoja 0,60 eur., perkama iš vairuotojo.

Alytaus mikroautobusų schema.

Alytuje yra kelios vietos apsistoti nakvynei. Mane maloniai priėmė svečių namai/viešbutis "Šolena", esantys Alytaus centre, iš čia patogu apeiti visas lankytinas vietas pėstute. Kambarys buvo nedidelis, bet patogus: turėjau nuosavus patogumus ir dušą su rankšluosčiais, kambaryje buvo televizorius, mini šaldytuvas, arbatinukas, indai ir stalo įrankiai, netgi taurės šampanui; veikė nemokamas wi-fi. Pusryčių laikas derinamas diena anksčiau su viešbučio administracija. Rekomenduoju čia apsistoti, jeigu ieškositės nakvynės Alytuje.

"Šolenos" viešbutis Alytuje.

Plati lova, tilpo ir Ursulijus Lepečkojauskas. 

Ūkinis kampelis. 

Pusryčiai. Kol visko nesuvalgai-nuo stalo nepakyli :-)

Pažintį su Alytumi rekomenduoju pradėti nuo Alytaus turizmo informacijos centro, kur galima pasiimti miesto žemėlapį. Alytus lengvai apeinamas pėsčiomis, tik Alytaus piliakalnis ir garsusis pėsčiųjų/dviračių Baltosios Rožės tiltas yra toliau nuo centro. Rekomenduoju pasiimti turistinį miesto žemėlapį dviratininkams, nes jame pažymėtas geras ir įdomus maršrutas, o kur pravažiuoja dviratis, ten praeis ir pėstysis, tik reikia dairytis, kad koks velomaniakas nepasitaikytų. Dar Alytaus turizmo informacijos centre galima įsigyti įvairių suvenyrų su miesto simbolika ir atvirukų namie pasilikusiems (norite gauti atvirukus iš Kūtvėlos? Tapkite jos patreonu!), o Šv. Jokūbo kelio piligrimai gali gauti antspaudus į piligrimų pasus bei įsigyti ir pačius pasus.

Jelgavos smėlio skulptūrų festivalis "Žvėrių karalystė" ir laivo užgrobimas.

Kelionės partneris: autobusų įmonė Ecolines.

Į kasmetinį Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį šiemet išsiruošiau paskubomis. Laikas bėga kaip smėlis tarp pirštų, kelionė veja kelionę, todėl tik kelios dienos prieš festivalį susirūpinau važiuoti ar ne. Peržiūrėjau kelis kelionių agentūrų pasiūlymus, bet nei vienu nesisigundžiau. Tada sumaniau pakartoti savarankišką pernai metų išvyką į Jelgavą autobusu ir traukiniu. Susisiekimas su Lietuvos- Latvijos pasienio miesteliu Jelgava iš Vilniaus yra sudėtingas, nes nuo valstybės sienos tenka važiuoti nereikalingą valandos laiko atstumą iki Rygos, ten persėsti į traukinį arba mikroautobusą ir vėl valandą laiko važiuoti atgal, nes pasienyje nėra galimybės persėsti. Vasarą dar įmanoma per dieną susisukti, bet žiemą, ledo skulptūrų festivalio metu, jau tenka nakvoti Jelgavoje, nes ledo skulptūrų grožis atsiskleidžia sutemus, kai jos apšviečiamos. Ecolines autobusas po kelionės traukiniu į Augustavą man pasirodė kaip pasaka: patogios sėdynės su daug erdvės kojoms, nemokamas wi-fi, elektros rozetė, tualetas, planšetas su muzika ir filmais. Šio reiso autobusas buvo ilgos distancijos, todėl buvo ir autobuso palydovė, kuri rūpinosi keleiviais ir dokumentais. Kai autobuse būna palydovė, tuomet veikia ir mokamas bufetas, galima įsigyti užkandžių ir gėrimų. Jeigu nesate keliavę su Ecolines, tai tikrai rekomenduoju išbandyti ir užsiregistruoti jų lojalumo programoje, kaupti lojalumo taškus ir keliauti pigiau. Autobuse ir papusryčiavau-turėjau indelį salotų iš prekybos centro ir iš autobuso palydovės nusipirkau kavos.

Ecolines autobusus pažinsite iš geltonos spalvos. 

Iš Vilniaus išvykome 07:30 val. ir Rygoje buvome apie 11:30 val. Nors iš gretimos platformos išvyksta mikroautobusai į Jelgavą, šansų čia pat persėsti į Jelgavos briedžio logotipu papuoštą mikroautobusą nėra, nes jie kiekvienas talpina vos šešiolika keleivių ir bilietai tirpsta kaip sniegas gegužės saulėje. Bilietų nebuvo į sekančius du reisus, tai laimė, kad išvykimai į Jelgavą iš Rygos vyksta kas 10-15 min. Savo bilietą į Jelgavą pirkau Rygos autobusų stotyje esančiame bilietų automate ir mokėjau kreditine kortele. Įsėdimai į autobusus vykdomi pagal ant bilieto nurodytą vietą, todėl autobusų vairuotojai šūkčioja latviškai "Vienas...du...trys..." iki kol sulipa visi keleiviai. Tada, jeigu yra galimybė, priima keletą asmenų stovėti. Traukinys į Jelgavą yra pigesnis už autobusą, bet stoja toliau nuo centro ir jo grafikas yra retesnis. O šį kartą atvykimas į Jelgavos autobusų, o ne traukinių stotį turėjo netikėtą privalumą, nes tik išlipusią iš mikroautobuso mane pasitiko pažįstama liaudies muzika, o aikštėje priešais prekybos centrą liaudies kolektyvas iš Lietuvos šoko kepurinę.

Lietuvių liaudies šokiai.