Malonūs atradimai Daugpilyje tęsiasi. Daugpilio rajono pasiūlymai turistams: nuo tanko iki alpakos.

Reportažo partneriai Daugpilio turizmo informacijos centras ir autobusų firma Ecolines.

Ryte po pusryčių mus vėl padalino į dvi grupes pagal kalbas. Mano rusų/anglų kalbos grupė rytą pradėjo nuo legendarinio latviško gėrimo "šmakovkos", o mūsų nuodėmę užmaliavojo, jeigu taip galima sakyti, kita mūsų grupė sinagogoje. Paskui apsikeitėme vietomis, juk už gerą reikia atlyginti, ar ne?

Kūtvėla (dešinėje) ir ožys Filia. JuRita zoosodas.

Ar žinote, kas Latgaloje yra tyras kaip šaltinio vanduo ir stiprus kaip tvirtas žemdirbio rankos paspaudimas? Ogi "šmakovka"- ne stipresnė kaip 45' naminė degtinė! "Šmakovkos" muziejus pristato šio tradicinio Latgalos alkoholinio gėrimo gamybos tradicijas. Šiam muziejui įrengti latviai panaudojo dalinę Europos sąjungos paramą. Norintys gali ir įsigyti šio produkto. Nenoriu atimti iš gido duonos, todėl visas technologines ir ideologines vingrybes paliksiu jam išaiškinti per ekskursiją. Yra nedidelė degustacija. Redakcija pasisako už saikingą alkoholio vartojimą.

Darbo priemonė.

"Granionyj stakan".

Laiko mašina.

Ursulijus Lepečkojauskas tikrina laiko mašiną.

Vienu iš šios kelionės pliusų buvo galimybė apsilankyti Daugpilio sinagogoje. Čia galima pasiklausyti gido pasakojimo apie Daugpilio žydų gyvenimą, apsilankyti sinagogoje, pamatyti judaizme naudojamus liturginius reikmenis. Apsilankymą reikia derinti iš anksto, kontaktus nurodo Daugpilio turizmo informacijos centro puslapis (Daugpilio ir Latgalos žydų muziejus ir sinagoga), šio reportažo rašymo metu atsiskaitymas už ekskursiją yra savanoriška auka (dydis nenurodomas). Yra galimybė įsigyti knygelių apie žymius šio krašto žydų kilmės asmenis. Mums ekskursiją vedė gerb. Josifas Ročko. Jis paaiškino, kad sinagoga pavadinta "Kadiš"- tai yra malda, skaitoma artimiausio velioniui giminaičio per gedulingą minėjimą. Sinagogoje yra vyrų ir moterų dalys. Moterų dalys sinagogose sukurtos ne veltui, ir čia anaiptol ne jokie antifeminizmai ar diskriminacijos. Tiesiog, kai Dievas tvėrė pasaulį, jis sutvėrė sutvėrimą, ryškesnį už saulę, gaivesnį už vėją, švelnesnį už pūką- Moterį. Ir vyrams, besimeldžiantiems kartu su tokiu sutvėrimu vienoje patalpoje, sunku sukaupti mintis ir visą dėmesį skirti maldai. Na, sakė mums mūsų gidas, dar moterys baisiai plepa. Va kas neplepa, tai rankraštis, kuriam perrašyti reikia metų laiko, visai kaip vaiką pagimdyti, toks rankraštis su liturginiu tekstu gimsta kaip žmogus, tarnauja žmonėms ir kai susidėvi, jis laidojamas kaip žmogus per specialią ceremoniją, todėl, trūkstant minimalaus vyrų skaičiaus sinagogoje pradėti pamaldoms, toks rankraštis užskaitomas kaip vienas trūkstamas vyras.

Menora ant sinagogos vartų.

Daugpilis- Latvijos turizmo magnetas. Netikėti malonūs atradimai Latvijoje.

Reportažo partneriai Daugpilio turizmo informacijos centras ir autobusų firma Ecolines.

Kai matai baltus arklius, reikia keisti gyvenimo būdą.

Daugpilio turizmo informacijos centras organizavo dviejų dienų tarptautinę turizmo profesionalų kontaktų biržą ir savo turizmo galimybių pristatymą. Šis reportažas skirtas trumpai akcentuoti paties Daugpilio lankytinas vietas ir detaliau papasakoti apie naujai aplankytą Daugpilio rajoną. Taip yra, nes prieš kelis metus Daugpilyje praleidau dvi dienas ir viską detaliau jau aprašiau, todėl nenoriu kartotis. Mano ankstesnius reportažus rasite čia: Savaitgaliais lankome kaimynus. Daugpilis, pirmoji diena: Daugpilio tvirtovė, Latgalos zoosodas, Zino inovacijų centras, Emma meno kambarys.   Savaitgaliais lankome kaimynus: Daugpilis, antroji diena: istorinis miesto centras, bažnyčių kalva, šratų fabrikas, krašto muziejus, "šmakovkos" muziejus. Keliaujame traukiniu į Daugpilį: ką pamatyti per 7 valandas?: vienos dienos išvyka į Daugpilį traukiniu.

Nors į Daugpilį ir kursuoja traukinys iš Vilniaus, jo reisai numatyti tik savaitgaliais ir todėl į Daugpilį atvažiavau Ecolines autobusų firmos autobusu. Jis kiek vėlavo atvykti į Vilnių, bet į Daugpilį atvykome laiku. Man patinka važiuoti šiais autobusais, nes jie tikrai labai patogūs, ir aš taip sakau ne todėl, kad gavau nemokamą bilietą-jie tikrai labai patogūs. Autobuse yra tualetas, galima įsigyti gėrimų ir užkandžių, visą kelią lydi autobuso stiuardesė, yra nemokamas wi-fi, pasižiūrai du filmus-ir tu jau vietoje!

Mūsų autobusas į Daugpilį.

Su daina ir darbas lengvai einasi.

Daugpilyje mūsų delegacija buvo apgyvendinta "Hotel Latgola" viešbutyje. Aš čia gyvenau ir praeitą kartą, kai svečiavausi Daugpilyje. Viešbutis yra miesto centre, netoli autobusų stoties, šalia yra tramvajaus sustojimas ir keletas prekybos centrų, pašto skyrius, turizmo informacijos centras. Nemokamas wi-fi viešbutyje buvo labai lėtas, bet užtat savas mobilus ryšys dirbo kaip bitutė. Pusryčiai gana monotiniški, bet bado šmėklą nuo durų atginti galima: košė, dešrelės, kiaušinienė, virti kiaušiniai, duona, kumpis,sūris, daržovės, jogurtas, vaisiai... Jeigu man pačiai reiktų rinktis kur gyventi, tai rinkčiausiu šį viešbutį, nes man jis jau pažįstamas.

Skruzdžių liūtas, gaidžių kopa, meškos šikna, vilko galva: dzūkiškas safaris Marcinkonyse.

"Lietuvos geležinkeliai" savo 160-ties metų jubiliejaus proga dovanojo įvairių nemokamų ekskursijų po savo valdas, todėl po turiningos ekskursijos Kybartuose su dideliais lūkesčiais kitą savaitę nubildėjau į Marcinkonis. Į pačią ekskursiją be reikalo sudėjau tiek daug vilčių, o pati kelionė traukiniu namo vos nepasibaigė Anos Kareninos metodu.

Vilnių ir Marcinkonis jungia tris kartus per dieną atvažiuojantis traukinys. Ši jungtis yra labai svarbi, nes ant jos suverti Paneriai, Lentvaris, Senieji Trakai, Rūdiškės, Varėna, Zervynos...Patys Marcinkonys yra Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje, todėl čia mielai traukiniu dienai atvažiuoja užsieniečiai turistai iš Vilniaus. Ekskursija Marcinkonyse turėjo prasidėti 13.00 val., todėl į ją iš Vilniaus buvo patogu atvažiuoti 10.20 val reisu, kuris distanciją įveikia per porą valandų. Vilniuje traukinys buvo pilnas, nes gražų, nors ir apniukusį, savaitgalį žmonės paskyrė išvykoms į gamtą-visur kyšojo dviračiai, miegmaišiai, turisto kuprinės, kibirai grybams ir meškerės, ant kurių vis "užkibdavo" nuolat zujančios uniformuotos traukinio palydovės...Traukinys mums buvo paduotas vėl moderniškasis, keleiviai net aikščiojo iš susižavėjimo, o jau savo vietas užėmusios moterys net pavargo atsakinėti į "Ar čia į Marcinkonis?" klausimus kas trisdešimt sekundžių..."Ne, į Mėnulį",-burbtelėjo viena. Ką aš galiu pasakyti-pats caras, visos Rusios patvaldys, viešpats, didysis kunigaikštis ir žemių paveldėtojas, taip patogiai nevažinėjo!

Atvykome į Marcinkonis.

Kadangi tai buvo vienas iš paskutinių šio ciklo renginių, noriu uždaryti temą komentaru, kas buvo negerai. Kūtvėla nėra kokia nors nedėkinga gyvulė ir todėl pirmiausia nori padėkoti "Lietuvos geležinkeliams" už gražią iniciatyvą, bet organizacines skyles reikės lopyti. Man susidarė toks įspūdis, kad visi renginiai buvo suorganziuoti skubos tvarka ir visiškai neatsižvelgiant į protingumo principus, net patys gidai nelabai žinojo, ką jiems reikės daryti. Ekskursijų pradžia buvo nesuderinta su traukinių atvykimais, todėl arba reikėjo atvykti dviem valandom anksčiau ekskursijos pradžios arba penkiolika minučių vėliau ir tikėtis, kad gidas susivoks palaukti artimiausio traukinio. Nebuvo pasiūlyta į ekskursijas atvykti traukiniais nemokamai, turint tik patvirtintą registraciją, toks jausmas, kad visa programa buvo skirta aplinkinių rajonų gyventojams su nuosavais automobiliais. Gidai suprato savo užduotis skirtingai, todėl ekskursijų sudėtis ir kokybė žymiai skyrėsi, iš anksto nebuvo žinoma preliminari programa, neįvardintos planuojamos lankytinos vietos, todėl iš toliau atvykusiems tai kėlė organizacinių ir informacinių nepatogumų. Atskira tema- vietas rezervavę, bet į ekskursijas neatvykę žmonės. Tiesa, atšaukti ekskursijos elektroniniu būdu ir grąžinti nemokamą bilietą taipogi nebuvo galimybės.

Jeigu Kybartuose mūsų ekskursija truko tris su puse valandos ir mes ne tik kad išvaikščiojome visus Kybartus, bet ir palindome po jais į požemius, tai ekskursija Marcinkonyse truko 45min. ir mes nuo stoties perono nenutolome. Šituom aš nenoriu nieko kritikuoti, tiesiog jeigu važiuoji dvi valandas dėl keturiasdešimt penkių minučių, tai truputį laiko atžvilgiu nelogiška, tik tiek, kad ir pačiuose Marcinkonyse yra kuom užsiimti, bet tai reikia žinoti ir iš anksto planuoti, nes kitas traukinys į Vilnių-tik penktą valandą vakaro. Tiesa, renginio organizatoriai nurodė, kad ekskursijos trukmė bus viena valanda, bet man susirašius su jais negalėjo pasakyti, nei kas ves ekskursiją, nei ką mums ten parodys...Beje, Marcinkonyse nėra bankomato, o grynųjų čia gali prireikti, todėl verta jais pasirūpinti prieš kelionę.

Mūsų traukinukas iš Vilniaus.

Ekskursijos metu sužinojome, kad pirmasis Rusijos imperijoje geležinkelis 1853 m. buvo nutiestas tarp Sankt Peterburgo ir Carskoje Selo (27 km), bet tai buvo privatus caro geležinkelis. Valstybinės reikšmės geležinkelis Sankt Peterburgas-Varšuva atskirais etapais buvo nutiestas 1853-1862 m.  Daugpilis buvo prijungtas 1860 m., Vilnius buvo prijungtas dviem metais vėliau 1862 m. Tais pat metais prijungta Varšuva, kuri sudarė traukinių jungtį su Viena. Kelionės traukiniais buvo labai brangios, todėl tai sau galėjo leisti tik aristokratai ar kokie turtingi verslininkai, ne veltui į Nicą žiemomis ant prancūziškos saulytės šildytis juos vežęs maršrutas buvo pakrikštytas "Didžiųjų kunigaikščių traukiniu". Krymo karas (1853-1856) buvo sustabdęs geležinkelio plėtrą, bet jam pasibaigus darbai atsinaujino. Šis faktas svarbus, nes jis parodo, kokia technologiškai XIX a.vid. buvo atsilikusi Rusija- didžioji Europos dalis jau keliavo traukiniais, o Rusijos imperijoje tekdavo samdyti vežiką su arkliu; Europoje buvo galingi garlaiviai, o Rusijoje-nuo vėjo kaprizų priklausomi burlaiviai...Karo neįmanoma laimėti tokiomis sąlygomis. Geležinkelio statybos darbai užsiklojo ant kitų to meto reformų, tarkime, baudžiavos panaikinimo, kai jau vyko savotiška žemės reforma. Geležinkeliams tiesti žemė būdavo išperkama arba nusavinama, dėl to vyko keli teismų procesai, kai žemės savininkai bylinėjosi su caro administracija, o buvo ir tokių vietovių, kurios kategoriškai atsisakė jungtis prie geležinkelio. Caras Aleksandras II įsakė statyti geležinkelį valstybės lėšomis 1857 m. sausio 26 d. Geležinkelis turėjo sujungti 1,250 km. Geležinkelio statybos direktoriaus pavaduotoju paskirtas Stanislovas Kerbedis- šis gabus, talentingas, inovatoriškas inžinierius caro administracijos buvo apdovanotas septyniais ordinais, jo garbei nukalti du medaliai; pirmas pastovus tiltas per Vyslą Varšuvoje pastatytas pagal jo projektą ir pavadintas jo garbei (karo metais susprogdintas, dabar atstatytas kitu pavadinimu ).

Ką pamatyti Kybartuose? Caro traukinio parkingas, Europos Sąjungos siena, pabėgęs Prezidentas ir sirpstantys mangai.

Lietuvos Geležinkeliai mini garbingą 160-ties metų jubiliejų ir šia proga parengė daug visokių ekskursijų po savo valdas. Žinoma, nemokami bilietai tuoj buvo išgraibyti, man pavyko pačiupti du: į Kybartus ir į Marcinkonis. Kybartais mane sudomino prieš kelias savaites Vilniuje Turizmo gatvėje gautas Kybartų bendruomenės parengtas lankstukas apie Kybartų lankytinas vietas, o ypač-neseniai sutvarkyti senieji rūsiai, kur šiaip be susitarimo nepateksi. Bet šiandien gavau žymiai daugiau, negu tikėjausi, o Kybartai man atsiskleidė kaip stiprus turistų traukos taškas. Kybartus ne kartą geru žodžiu minėjo mano šviesios atminties Senelis, iš tų kraštų kilęs Leonardas Pranaitis.

Betgi apie viską nuo pradžios.

Vilnius sostine laikomas nuo 1323 metų, bet jo organizuotas susisiekimas su kitais Lietuvos miestais taip ir liko įstrigęs Gedimino valdymo epochoje. Vežėjai skundžiasi, kad nėra keleivių, keleiviai skundžiasi, kad tvarkaraščiai neįmanomi, taip ir sukasi uždaras pragaro ratas. Ekskursija Kybartuose buvo numatyta 12.00 val. Peržiūrėjau visus įmanomus ir neįmanomus organizuoto susisiekimo variantus iš Vilniaus ir optimaliausias sprendimas pasirodė reisinis autobusas į Kauną 06.20-07.50 ir traukinys į Kybartus 08.15-09.41. Žinoma, kelionė buvo savo sąskaita, bet užtat ekskursija-nemokama, tai kaip suvalkietė, galima sakyti, išėjau tas ant to:-) Šiek tiek nerimavau, ar pavyks laiku Kaune persėsti, aš labai nemėgstu tokių trumpų laiko tarpų.

Dar išvakarėse susipakavau maisto atsargų, nes kelionėje svarbiausia yra badu nenumirti. Kas ten žino tuos Kybartus, ar bus ten kur duonos kriaukšlę gauti? Žadėjau įrašyti YouTube video apie maistą kelionėms, susipirkau iliustracijų ir viską per savaitgalį surijau, bet minties nepamiršau, būtinai tokį video įrašysiu. Prašau pažiūrėti kitus mano video ir prenumeruotis. Kuprinę vienos dienos išvykoms irgi turiu gerą, neseniai vietiniame kuistuke radau. Žinoma, nepamirštas buvo ir Ursulijus Lepečkojauskas! Ryte teko keltis labai anksti ir pirmuoju autobusu per Baltupius atvažiavau į Vilniaus autobusų stotį. Labai gerai padariau, kad bilietą pirkau internetu išvakarėse, nes dirbo tik viena bilietų kasa, o eilė buvo kilometrinė. Autobuso vairuotojas buvo nepatenkintas keleiviais, kurie pirko iš jo bilietus ir neturėjo lygios sumos, nes buvo užlaikomas dėl grąžos atidavimo-rytais 10 eurų kupiūra vairuotojų geriau nepiktinti. Reisą vykdė TOKS autobusų firma, į kelionę buvo išleistas senolis paklypęs dviaukštis autobusas, aš tokių labai nemėgstu, bet pėsčia gi neisi. Žmonių nelabai daug, galutinis taškas, berods, Skuodas, bet aš išlipu Kaune ir dar spėju pasiimti kavos išsinešimui, nes oras labai drungnas, ant lietaus. Greitu žingsniu įveikiu atstumą tarp Kauno autobusų stoties ir traukinių stoties, užsikabaroju į Kybartų krypties platformą ir ten net atsilošiu iš netikėtumo. Ant bilieto parašyta 3 klasė, jau nusiteikiau į Kybartus dardėti caro laikų traukiniu su mediniais suolais (netgi savotiškai simboliška būtų), o čia stovi moderniškoji raudonoji automotrisė! Nežinantiems-tai vieno vagono mažas traukinukas, talpinantis apie 90 keleivių. Aš du kartus pasitikrinau, ar čia tikrai į Kybartus toks moderniškas traukinys paskirtas. Negėda būtų ir pačiam carui taip keliauti!

Kybartuose (paskutinė stotelė) išlipo gal dešimt žmonių. Išlipau ir aš, galima sakyti, stačiai Kybartų stoties viršininkui į glėbį. Mat, dėl kažkokių organizacinių nesklandumų, programa keitėsi kelis kartus ir buvo iki galo nesuderinta, ar šiuo reisu vyks ar nevyks grupė keleivių. Na, žymią keliautoją ir blogerę Kūtvėlą, būna, pasitinka su gėlėmis, duona ir druska, bet kad sutiktų pats stoties viršininkas-tai pirmą kartą! Esu labai dėkinga ponui Sauliui Baikščiui už man paskirtą laiką ir aprodytus Kybartus, nes tas dvi valandas iki ekskursijos ir pravaikščiojome kartu po miestelį.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Kybartuose. 

Automotrisės salonas.

Kybartų geležinkelio stotis.

Kybartų geležinkelio stotis, galima sakyti, yra miestelis, kuris niekada nemiega, kaip koks Niujorkas ar Las Vegas (jeigu rašau Niujorkas, tai gal ir Lasvegasas?), nes čia privalomai sustoja sunkvežimiai, krovininiai traukiniai ir keleiviniai traukiniai į Kaliningradą. Kybartuose vyksta pasienio ir muitinės patikra, perkabinamas šilovežis- rusiškas šilovežis prikabinamas ir tempia traukinį apie 1 km iki kitos patikros-šį kartą jau Rusijos Federacijos teritorijoje, lietuviškas šilovežis tempia keleivinį traukinį iki Lietuvos sienos ir keičiamas į baltarusišką, jeigu kertama Lietuvos-Baltarusijos siena.

Baltų kelias į kuršių paveldą: Liepoja-Embutė-Skrunda-Saldus.

Ryte po pusryčių (kai pusryčiams gauni silkės, tai žinai, kad esi Skandinavijoje) dar turėjau laiko trumpai apsižvalgyti Liepojoje. Pirmas įspūdis labai geras, bet reiktų sugrįžti čia ilgesniam laikui. Viešbutyje pasiėmiau lankstinuką su miesto žemėlapiu ir pažintiniu maršrutu lietuvių kalba. Latviai yra nuostabūs, nes visa informacinė medžiaga lankytinose vietose buvo parengta lietuviškai ir tai nebuvo tik mūsų VIPinei grupei-visuose turizmo informacijos centruose yra informacijos lietuviškai.

Liepoja, dar vadinama "Vėjų miestu", yra trečias didžiausias Latvijos miestas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Liepoja paminėta 1253 m. sutartyje tarp Kuršo vyskupo ir Livonijos Ordino magistro kaip gyvenvietė "villa Liva", o iki XVI a.pab. vadinta Lyva. Prie uosto vokiečiai įkūrė savo gyvenvietę Libau, kuri XVII a. pradėta vadinti Liepoja. Čia ėjo senasis kelias iš Marienburgo į Rygą, bet gyvenvietė buvo neįtvirtinta ir arti karingų lietuvių, todėl gyventojų negausėjo ir vietovė neklestėjo. Paskutinysis Livonijos Ordino magistras ir pirmasis Kuršo hercogas Gotardas Ketleris XVI a. vietovę perleido Prūsijai. Per penkiasdešimt Prūsijos valdymo metų Liepoja pirmą kartą suklestėjo, bet netrukus buvo grąžinta į Kuršo hercogystę. Miesto teises Liepoja gavo XVII a. ir tuomet vėl ėmė vystytis. Augti miestui labai trukdė XVII ir XVIII a. karai, gaisrai, maro epidemijos, bet XVIII a. visgi pavyko pertvarkyti uostą ir pradėti priimti didelius laivus. Vystėsi ne tik prekyba, bet ir amatai. Po Tado Kosciuškos sukilimo vietos dvarininkai pasiprašė prijungiami prie Rusijos imperijos, inicijavo atsiskyrimą nuo Lenkijos ir tapo Rusijos Kuršo gubernija. Liepoja XIX a. tapo tikru pramonės centru, labai reikšminga buvo naujoji geležinkelio linija, 1899 m. Liepojoje ėmė kursuoti pirmasis Baltijos šalyse elektrinis tramvajus. Vienas iš miestą garsinančių turistinių objektų-garsusis Karosta kalėjimas (sakoma, labiausiai vaiduoklių apsėsta vieta pasaulyje). Liepojoje įsikūrė Rusijos laivyno bazė. Iš Liepojos uosto XX a.pr. emigrantai iš Rusijos imperijos išvyko į JAV, nes buvo tiesioginis susisiekimas garlaiviais su Niujorku. Tarpukaryje Liepoja buvo Latvijos sostinė, čia dirbo Latvijos laikinoji vyriausybė. Liepojoje mokėsi ne vienas Lietuvos šviesuolis: Jonas Biliūnas, Balys Dvarionas, Antanas Smetona, Aleksandras Stulginskis, Antanas Vienuolis... Sovietmečiu nemaža Liepojos gyventojų dalis buvo ištremta į Sibirą, Liepojoje įrengtas karinis uostas lėmė miesto uždarymą.

Kažkodėl man priminė Eilatą Izraelyje. Jau, matyt, nuo "Karvučių" haliucinacijos prasidėjo.

Labai gražus viešbutis su kepyklėle.

Viešbučio holas.

Šiltuoju metų laiku čia gera prisėsti.

Vidury betono džiunglių-senovinis medinukas.

Čia vis dar žydi rožės.