Mane galima sutikti:

********

"Vėjų valdovas": M. K. Radvilos Našlaitėlio pėdomis. Knygos recenzija.

Sunday, November 3, 2013

Knygų apžvalgos šitame dienoraštyje retos, bet pasitaiko. Štai mūsų leidybos padangėje pasirodė nauja kregždė- "Vėjų valdovas". Jos autorius Tomas Staniulis aprašo 2009-2011 m. vykusias keliones laivais sekant prieš maždaug  430 metų tuo pačiu maršrutu keliavusio M.K. Radvilos Našlaitėlio pėdomis. Istorinės rekonstrukcinės kelionės metu lietuvių įgula garsino Lietuvos vardą užjūriuose ir ieškojo naudingo bendradarbiavimo galimybių su užsienio partneriais. Kelionės eigoje buvo bandoma atskleisti ir Radvilos Našlaitėlį kaip politiką, diplomatą, kariškį, literatą, piligrimą, riterį. Jeigu tai būtų tiesiog eilinis istorinis romanas, kokių dabar netrūksta mūsų padangės knygynuose, šios recenzijos nebūtų buvę, tačiau knygoje susipina kelionės, nuotykiai, psichologija, žmonių santykiai, politika, istorija... O su istorija, "tautų motina", aplaidžiai elgtis negalima. Nesakau, kad autorius elgėsi aplaidžiai rašydamas apie istorinius faktus, bet keletas jų išties mane užkabino ir privertė pasigilinti į tam tikrus niuansus.  Tai skaitymas šios knygos man gavosi tokia savotiška piligrimystė po istoriją.

Knygos viršelis.


Pirmiausia ir svarbiausia, žinoma, yra misija. Ko gi tie žmonės blaškosi po pasaulį, negi, kaip klasikoje tapuose "Trijuose muškietininkuose" dainuojama, ramybė žmonėms ne pagal kišenę? Kelionės M.K. Radvilos Našlaitėlio pėdomis istorinis pagrindimas, pasak prof.dr. A. Bumblausko, akcentuotų tai, kad aptariamuoju laikotarpiu, t.y. prieš maždaug 430 metų, "vakarietiškos Europos kultūros reiškiniai pirmą sykį į Lietuvą ir LDK žemes įžengė nevėluodami "(psl 12). Čia turimas omenyje yra ankstyvasis barokas. Iš tiesų, viduramžiai mūsų žemėse užsitęsė netrumpai, LDK didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas Senasis dar patyrė tiek vėlyvųjų viduramžių, tiek vėlyvojo renesanso įtaką. Renesansą į mūsų kraštą atnešė Žygimanto Senojo sutuoktinė iš Italijos-Bona Sforca. Italijoje renesansas atsirado labai anksti, XIV-XV a., iš ten plito po Europą XV-XVI a., o Lenkijos ir LDK žemes pasiekė ir truko XVI-XVII a.pr. Iš esmės, Italijos renesanso saulėlydis buvo didžiosios dalies Europos renesanso saulėtekis. Vakarų Europos kultūros lėtas plitimas į mūsų žemes papildomai buvo sąlygojamas ir vėlyvo mūsų krikšto-Lenkija krikštijosi 966 m., o Lietuva-1251 m (Mindaugas), nors apie realų Lietuvos krikštą geriau kalbėti nuo 1387 m. (Jogaila ir Vytautas). Taigi, paskutiniai Europos pagonys krikštijosi žymiai vėliau nei artimiausias kaimynas žemėlapyje Lenkija. Nesakau, kad Vakarų kultūra visiškai nėjo į pagoniškas žemes, tačiau sparta nebuvo tokia, kokia būtų galėjusi. Iš kitos pusės, tai reiškia, kad su Bona Sforca atėjęs brandusis renesansas jau buvo išgrynintas architektūroje, mene, literatūroje, madose, stalo kultūroje, muzikoje ir kituose visuomeninio gyvenimo reiškiniuose. Be abejo, tam tikrai visuomenės daliai tai buvo savotiškas šokas, sakoma, kad 1517 m. Žygymantui Senajam parodytame portrete Bona Sforca buvo pirmoji moteris, kurią mūsų didikai pamatė su iškirpte. Ankstyvasis barokas Italijoje gimsta su Il Gesu novatoriškąja bažnyčia Romoje 1583 m., o 1586 m. Radvila Našlaitėlis pradeda statyti tokios pat mados bažnyčią Nesvyžiuje. Tik trijų metų skirtumas-tai rekordas. Žinoma, norintys LDK "pritraukti" prie Europos gali džiūgauti-nagi va, ir mes- pagaliau lygiateisiai europiečiai. O man labai gaila. Gaila iškirstų pagoniškų giraičių, išmuštų žalčių, pamirštų skaityti baltiškųjų runų...Negi mes taip jau blogai gyvenome be tos Europos?

Kita įdomi autoriaus iškelta mintis (psl. 60) yra apie tai, kad riteriai neturėjo kur grįžti- "didžioji dalis riterių buvo įvairių dinastijų palikuonys, pavainikiai ir didikai be paveldėjimo teisės, jų gimtinėse niekas nelaukė". Iš tiesų čia galima įžvelgti istorijos vingrybes: kiek vaikų buvo viduramžių šeimose ir kodėl sostinę Vilnių Gediminas paliko jauniausiajam sūnui? Savaime suprantama, krikščioniškas gyvenimo būdas nepropagavo saugaus lytinio gyvenimo, todėl vaikų skaičius šeimose svyravo vidutiniškai nuo 4 iki 8. Žinoma, mirtingumas irgi buvo didelis. Tačiau, tarkime, išgyvena 6 vaikai kilmingoje šeimoje. Duokime dvi dukras ir tam tarpui pamirškime jas (tradiciškai išsimokslinimas joms bus pakankamai ribotas, auklėjimas bus pagal Bažnyčios mokymą ir rankdarbiai, o kur dar laukia deramo kraičio išlaidos). Taigi, turime keturis sūnus. Pirmasis sūnus bus dvasininkas, tai-šeimos prestižo reikalas atiduoti vyriausiąjį sūnų arba vyriausiąją dukrą tarnauti Dievui (Lietuvoje tai dažniausiai atsitikdavo su tekėti netinkamomis dukromis nepaisant jų eiliškumo, kurios turėdavo kokią kūno ydą). Jam reikės įgyti deramą išsilavinimą, įsigyti aprangą, brangias knygas (pirmosios spausdintinės knygos kainavo apie tris avis) ir panašiai-didelės išlaidos, nors paskui jis jau bus vienuolyno rūpestis ir išlaikomas iš jos iždo. Antrasis sūnus, po dukrų kraičių ir brolio dvasininko, jau greičiausiai bus meistras ir savo laimės kalvis; iš mažens bus pristatytas kur mokiniu už mokestį ir kops karjeros laiptais kalvėje, puodžių ceche ar audėjo dirbtuvėse; nemažai atsieis privaloma pameistrio kelionė po Europą metus ar du tobulinantis, be to, savas vaikas juk, reiks padėt įsirengti dirbtuves (nebent ves kokio meistro našlę). Po dviejų dukrų kraičių ir dviejų sūnų išlaidų į gyvenimą, trečias sūnus bus riteris, ypač jeigu tėvai kilmingi (mitas, kad tik kilmingieji tapdavo riteriais). Tai-nepigus malonumas, vėl gerokai patuštinsiantis šeimos iždą, bet jis jau keliaus po pasaulį laimės ieškoti, karo menu duoną ir tarnybą užsidirbdamas, turtą ir titulą užsitarnaudamas. 1374 m. anglų riterio ginkluotė buvo įvertinta trijų metų patyrusio meistro alga, jau vien šalmas kainavo karvę. Ir lieka jaunėlis sūnus, pagrandukas. Tėvas, ištekinęs dvi dukras ir pastatęs ant kojų tris sūnus, jau pats metuose ir pavargęs, ką gi paliksi pagrandukui, jeigu ne tai, kas lieka,- tėvų pilis/namas/ūkis? Taip ir tėvo geriausiai prižiūrėtas perlas, sostinė Vilnius, atiteko Jaunučiui, nes kitais sūnumis Gediminas jau buvo pasirūpinęs- Liubartas gavo Volynę, Karijotas-Naugarduką, Kęstutis-Trakus, Algirdas-Vitebską, aprūpinti buvo ir kiti mažiau istorijai žinomi Gedimino sūnūs. Taigi, riteriai taip ir eidavo į karo žygius, laimės ieškoti. Mums labiau žinomas variantas yra tas, kad pirmagimis sūnus ir yra paveldėtojas, tačiau, pvz. XVI-XVII a. Švedijos karalius spręsdavo kuriam iš sūnų palikti sostą, t.y. nebūtinai gimęs pirmiau ir karaliausi.

Viename iš skyrių nuotykiautojai kalbasi apie tai, ar Lietuva-jūrinė valstybė. LDK "nuo jūros iki jūros" (psl. 63) koncepcija yra teisinga ir klaidinga tuo pat metu. Taip, jūros abidvi buvo, tik vat priėjimas prie jų-gėdingai mažas, kad net nepadoru apie tai kalbėti. Gal todėl ir mūsų valdovai nesukūrė rimto LDK laivyno, kai tokie žemės kurmiai buvome?

LDK Vytauto valdymo pabaigoje. Šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Vytautas_Didysis (c)Knutux
Dar paminimas faktas, kad, Radvilai Juodajam pavėlavus į posėdį, Žygimantas Augustas sveikindamas jį atsistodavo (psl.64). Šis sakinys be platesnio konteksto nėra pakankamai informatyvus, tai panagrinėkime situaciją plačiau. Knygoje-mokslinių straipsnių rinkinyje "Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha" (psl 116) rašoma, kad valdovas, pasitikdamas pasiuntinius, tardamas siunčiančios šalies valdovo vardą a) atsistodavo pilnu ūgiu, jeigu abudu būdavo vienodo rango b) pakildavo pusiau c) pasikeldavo ant alkūnės ir d) nesikeldavo visiškai. Toks pasikėlimas iš sosto vykdavo pasiuntinių priėmimo metu ir būdavo priėmimo pradžioje, tai pasiuntiniai jau galėdavo suprasti, kurlink krypsta reikalai. Taigi, pasveikinimas valdovui atsistojus reiškia pripažinimą kito asmens sau lygiu.

Aptariama ir Kolumbo ekspedicija. Ferdinandas II Katalikas (psl. 68) rėmė Kristupą Kolumbą ir jo 1492 m. ekspediciją. Yra žinoma, kad praktinis parėmimas buvo gautas karalienei Izabelei I pasiryžus užstatyti savo brangenybes, nes po kampanijos Granadoje iždas buvo nepajėgus pats vienas finansuoti šios ekspedicijos. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ne visi šaltiniai pritaria šiai minčiai-yra teigiančių, kad Granados užkariavimas atnešė pakankamai turto ir šiai ekspedicijai paremti, o karalienės brangenybės jau ir taip buvo užstatytos. Tačiau daugiau šaltinių paremia mintį, kad Ispanijos karūna buvo finansiškai sunkioje būklėje po karo ir Ferdinandas II jau buvo benumojąs ranka į kelerių metų senumo vis dar siūlomą Kolumbo idėją. Benaršydama internetuose radau įdomų straipsnį: "With an enthusiasm worthy of herself and of the cause, Isabella exclaimed, “I undertake the enterprise for my own crown of Castile, and will pledge my jewels to raise the necessary funds.” This was the proudest moment in the life of Isabella; it stamped her renown forever as the patroness of the discovery of the New World." (Šaltinis:Nobility.org: Isabella offers her jewelsTo neprireikė, nes reikiama parama iš Ispanijos karūnos iždo visgi buvo gauta. O Izabelės užmojis nepraėjo veltui, štai Amerikoje išleistas pašto ženklas šios ekspedicijos jubiliejui. 


http://en.wikipedia.org/wiki/Isabella_I_of_Castile (c) Gwillhickers 


Karalienė Izabelė siūlo užstatyti savo brangenybes. http://en.wikipedia.org/wiki/Isabella_I_of_Castile (c) Dalv89
Grįžkime prie ankstyvojo baroko sklaidos LDK. 1605 m. iškilo pirmoji LDK barokinė katedra ir pirmoji barokinė jezuitų bažnyčia į šiaurę nuo Alpių (psl. 82). Kalba eina apie Nesvyžiaus Dievo Kūno bažnyčią, kurioje šiandien yra Radvilų mauzoliejus. Tiesiog noriu priminti, kad 1604 m. buvo pradėta statyti antroji tokia bažnyčia ir ji iškilo Vilniuje-tai Šv. Kazimiero bažnyčia. Jos statybos buvo baigtos tik 1618 m. Šią bažnyčią fundavo valdovai Vazos savo giminaičio kanonizacijos proga. Žiūrėdami į Nesvyžiaus bažnyčią turėtume matyti jai architektūriškai artimą ir Vilniaus bažnyčią, bet ją, deja, sudarkė caro laikais atliktas perstatymas į cerkvę.

Yra knygoje ir tam tikrų netikslumų, kaip (psl. 101) tunelio statybos. "Tada valdovas liepė nutiesti slaptą tunelį nuo Vilniuje esančių Valdovų rūmų palei Gedimino kalną iki Radvilų rūmų (šiuo metu-Taikomosios dailės muziejus)." Knyga, matyt, atiduota spaudai dar prieš Valdovų rūmų ekspozicijų atidarymą. Nebuvo slapto tunelio, buvo dengtos antžeminės galerijos, t.y. po žeme nebuvo lendama. Šios galerijos fragmentai rasti kasinėjimų metu ir galimai bus eksponuojami. Viena galerija išties buvo su db. Taikomosios dailės muziejumi, bet tenais tuo metu, Žygimanto Augusto laikais, buvo arsenalas, o Radvilų rūmai, su kuriais iš tiesų irgi buvo antroji jungtis, neišlikę, jie stovėję netoli db. funikulieriaus į Gedimino pilies bokštą. Tai galite pamatyti maketuose lankydamiesi Valdovų rūmuose.

Žinoma, neaplenkiama ir Barboros Radvilaitės asmenybė (psl. 103). "Deja, vos keletą mėnesių Lenkiją valdžiusi karalienė netikėtai miršta". Dėl to "netikėtai" nesu tikra. Karūna Barborai buvo uždėta jau pasiligojusiai, o netrukus ji visai atgulė. Atgulė taip, kad net  geležinė Bona Sforca ryžosi susitaikymui ir atsiuntė laišką su pripažinimu šios santuokos, koks skirtumas, galima ir nusižeminti, juk marti vis tiek jau viena koja anapus. Barbora Radvilaitė gi, savo ruožtu, po karūnacijos pasakė: "Kitą karūną Dangaus Tėvas man pažadėjo. Prašykite jį už mane, kad žemiškąjį skeptrą dangaus palme pakeistį, o mieląjį mano vyrą manęs gedintį paguostų" ("Valdovų meilės pėdsakais", Jadwiga Kudirko-Kudirkienė). Mirė ji, dabartiniu istorikų sutarimu, nuo gimdos ar gimdos kaklelio vėžio.

Rinkdamas medžiagą knygai autorius (psl. 113) surado tokį faktą, kad kilmingosios ATR damos mokėjo saugoti savo paslaptis ir visus bent kiek intymesnius laiškus naikindavo. Iškart prisiminiau nelaimingosios Marijos Antuanetės istoriją. Diplomatinių laiškų vogimas buvo savos rūšies menas, todėl, kad ir kaip skaudu turėjo būti, tiek Marija Antuanetė, tiek Marija Tereza degindavo viena kitos laiškus, -apie tai kalba Antonia Frazer savo knygoje "Marie Antoinette. The Journey". Kai kurie laiškai visgi išliko Vienos archyvuose ir A. Frazer galėjo juos pasklaidyti mūvėdama pirštines ir su šalia stovinčia sargyba. Iš viso motina ir dukra apsikeisdavo vidutiniškai 4-15 laiškų per metus, to pasekmėje žinomi 73 laiškai pasirašyti Marijos Terezos ir 95 pasirašyti Marijos Antuanetės (Šaltinis: “Madame ma chère fille”: The Performance of Motherhood in the Correspondence of Madame de Sévigné, Marie-Thérèse of Austria, and Joséphine Bonaparte to their Daughters).

Iškyla ir naujos detalės Radvilos Našlaitėlio gyvenime. Pasirodo, jis jau penkiolikos metų (galimai) buvo tapęs egzorcistu. Suprantu autoriaus pakrizenimą dėl Žiulio Verno romano "Penkiolikos metų kapitonas" sutapimo, beje, gera knyga. LDK III Statutas moters pilnametystę buvo nustatęs 13 metų, todėl, manau, vyras buvo pilnametis irgi panašaus amžiaus. Taigi, gal ir nereikia stebėtis, kad 15 metų Radvila Našlaitėlis jau kažko pasiekęs gyvenime? Žinoma, jeigu tas egzorcistines istorijas galima priimti už tikrą pinigą.

Sekančiame puslapyje aptinku, kad vienas garsus jėzuitas buvo apibūdinęs Radvilą Našlaitėlį kaip "linkusį į mirtį". Tiesą sakant, stebėtis reiktų, jeigų mūsų aptariamasis asmuo nebūtų linkęs į mirtį. Tam siūlau pavartyti gal nelabai patraukliu pavadinimu, bet gana įdomiai sudarytą M. Paknio "Mirtis LDK kultūroje XVI-XVII a.", kur pasakojama apie tai, kad "gerosios mirties vadovėliai" pasirodo mūsų krašte nebe lotynų, o lenkų ir lietuvių kalbomis, todėl negalime atmesti galimybės, kad Radvila Našlaitėlis buvo susipažinęs su šią literatūra, kur pateikiamas idealus mirties pasitikimo variantas. Ši literatūra buvo rekomenduojama kasdieniniam skaitymui.

Kitas mano aptiktas netikslumas yra (psl. 132) "Minėtoji Bohemijos princesė-ne kas kita, kaip Ona Jogailaitė, paskutinė Jogailos giminės atšaka". Paskutinioji Jogailaitė Ona buvo Žygimanto Augusto sesuo, nepalikusi paveldėtojo iš savo kūno ir kraujo, todėl ATR prasidėjo 80 metų trukęs Vazų dinastijos valdymas. O knygoje minima Ona Jogailaitė, Ferdinando I sutuoktinė (Ona, Žygimanto Augusto sesuo, buvo Stepono Batoro žmona), buvo Kazimiero IV anūkė ir Jogailos proanūkė; jos dukros Elžbieta ir Kotryna buvo Žygimanto Augusto žmonos. Bet čia lengva suklysti dėl vardų sutapimo.

Paskutinis paprastam lietuviui egzotika dvelkiantis faktas (psl.195) yra apie balzamavimo paslaptis. Radvilų kriptoje Nesvyžiuje ilsisi, sakoma, balzamuoti šios didikų giminės palaikai. Taipogi, Vilniuje, Šv. Dvasios vienuolyno požemiuose rasti gerai išsilaikę mumifikuoti palaikai. Vėliau tenais įsikurs Katalikiškų laidojimo apeigų muziejus. Video reportažas apie tai: http://tv.delfi.lt/video/opBlI2lp/

Jeigu skaitėte šią knygą, prašom pasidalinti savo nuomone komentaruose; taip pat lauksiu pastebėjimų ar komentarų, jeigu mano istoriniai pastebėjimai netikslūs. "Vėjų valdovą" rasite jų Facebook' o paskyroje paspaudę šią nuorodą. Išleido leidykla "Versus aureus".

Su meile,

Kūtvėla


0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...