Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Septintoji ir paskutinė diena Ispanijoje: San Lorenzo de El Escorial kompleksas.

Sunday, November 22, 2015

Esu akredituota Valdovų rūmų gidė, todėl turistams pasakoju, kad jungtis tarp karaliaus privačių apartamentų ir Šv. Kazimiero koplyčios galimai nusižiūrėta Vazoms artimo (giminyste ir religinėmis pažiūromis) Ispanijos valdovo dvare, o konkrečiai- El Escorial rūmuose. Sakoma, kad Ispanijos karalius niekada nematė ryto saulės šviesos, nes jo apartamentai skendėjo milžiniškos bazilikos šešėlyje, o pro apartamentų langus galėjo matyti karališkojo mauzoliejaus vietą (o dar konkrečiau- savo tėvo ir motinos amžino poilsio vietą. Kažkaip lietuviškai vėliniška, sakyčiau.). Na ir užsikepiau aš tą El Escorial pamatyti. Kaip Kūtvėla tarė, taip padarė. Traukinys į El Escorial išvyksta kartą per valandą ir važiuoja gerokai virš valandos, bet tai yra vietinio susisiekimo traukinys, todėl kurį laiką teko pastovėti, bet žmonės netruko išlipti didesnėse stotyse, o tada kad ir gulėti galėjau. Į El Escorial stotį traukinys atvyko ne tai kad pustuštis, bet gal su dešimčia keleivių tik (užtat jame uoliai patruliavo ginkluota apsauga). Iki rūmų teko nemažai pėdinti, bet vis tiek buvau viena pirmųjų lankytojų, o ITIC pažymėjimas mane vėl apsaugojo nuo bilieto. Išleidau kelis eurus audiogido nuomai, bet tai pasirodė išmesti veltui pinigai, nes tiek pat informacijos buvo nemokamai galima pasiskaityti stenduose salėse, arba išgirsti iš visažinių rusių gidžų, kurios skardeno ten po visas sales.

P1480310
Pirmas žvilgsnis į El Escorial rūmus.

P1480317
Kūtvėla stovi prie savo gidės svajonės išsipildymo.
Šis pastatas geriausiai iliustruoja dvasinius ir kultūrinius Ispanijos Aukso Amžiaus principus, pasakoja suvenyrų skyriuje nusipirktas iliustruotas gidas. Kai daugelis šalių priėmė reformuotą tikybą, Ispanija liko katalikybės gynėja Europoje, taipogi iškilo pasauliniu lygiu savo sudarytomis dinastinėmis santuokomis ir teritorine plėtra- juk jai teko ir beveik visa neseniai atrasta Amerika.



Originalusis pastatas buvo pastatytas kaip bažnyčia ir vienuolynas Šv. Jeronimo ordino vienuoliams ir kaip amžino poilsio vieta Karoliui V su žmona, jų sūnui Pilypui II, visiems giminėms ir paveldėtojams, o vienuoliai (jų buvo šimtas) meldėsi nepertraukiamai už karališkosios šeimos narių sielų išganymą. Šalia atsirado ir apartamentai karaliams apsistoti. 1557 m. rugpjūčio 10 d. Pilypas II pasiekė pergalę prieš Prancūzijos karalių Henriką II, o ši diena yra Šv. Lauryno diena- taip dalinai istorikai aiškina komplekso pavadinimą.

Pilypas II tapo Ispanijos ir Indijų karaliumi 1556 m. Iki tol jis tau valdė Neapolį, Siciliją, Milaną, ir Nyderlandus. Jis perėmė valdžią palaipsniui iš savo silpstančio tėvo Karolio V, kurio imperijoje, sakoma, niekada nesileido saulė. Karalius asmeniškai prižiūrėjo visą komplekso statybą, vadovaujama Juan Bautista iš Toledo. Architektas buvo asmeniškai paskirtas karaliaus, jam asmeniškai ir atsiskaitė, apeidamas vienuolyno priorą. Juan Bautista iš Toledo anksčiau dirbo su Mikelandželu Vatikane. Vieno architekto komanda netrukus buvo pastiprinta kitu architektu, Juan de Herrera, o  XVIII a.  komplekse dirbo architektas Juan de Villanueva. Kompleksą nusiaubė gaisras XVII a., turtingos kolekcijos išgrobstytos Nepriklausomybės karo metais,  XIX a. vienuolynas buvo paleistas, o nuosavybė perėjo Karūnai. 1885 m. Jeronimitus pakeitė Augustijonai. Paskutinį kartą kompleksas buvo restauruotas 1986 m.

Bazilika buvo svarbi komplekso dalis. Ją sudaro dvi dalys- vienoje galėjo melstis paprasti žmonės, o kitoje buvo karališkoji koplyčia. Įdomioji dalis yra prie centrinio altoriaus. Jam iš abiejų pusių yra cenotafai: Karolis V su šeima ir Pilypas II su šeima. Po kiekvienu cenotafu yra durys, vedančios į karaliaus ir karalienės miegamuosius. Taigi, galima sakyti, Pilypas II miegojo virš tėvo kapo, o meldėsi po sau skirtu cenotafu. Pilypas II cenotafe pavaizduotas su savo žmonomis Elžbieta Valua, Marija Portugale, ir Ona Austre (Anglijos Marija Tiudor kažkodėl nepavaizduota). Karolis V pavaizduotas su žmona Izabele, dukra Marija, ir savo seserimis Marija Vengre ir Eleonora Prancūze. Kai Pilypas II ketvirtą kartą liko našliu, karalienės apartamentai atiteko jo dukrai Izabelei Klarai Eugenijai. Komplekse verta aplankyti puikiai ištapytą biblioteką, karališkąjį panteoną (viena dalis skirta karaliams ir karalienėms, kita-karališkiesiems vaikams), pamatyti paveikslų kolekcijas. Fotografuoti negalima.

Bendrai paėmus, mane nuvylė ši kelionė. Suprantama, kad dvasiniu pagrindu paremtas statinys negali tviskėti žemiška prabanga, jo neaplenkė gaisras ir karas, bet vis tiek tikėjausi kažko prašmatnesnio. Vietoje to, kad, kaip aš įsivaizdavau, mėgaučiausi istorinėmis meno vertybėmis visą dieną, man užteko vos poros valandų viskam apeiti. Miestelis be šio rūmų muziejaus daugiau nieko įdomaus negali pasiūlyti, o restoranuose viskas sukeltomis kainomis turistams.

P1480321
Bazilika.

P1480329
Centrinis El Escorial rūmų fasadas.

P1480326
Kairėje- nieko doro nesiūlantis turizmo infromacijos centras.
P1480341
Laimei, radau įėjimą į sodus.

P1480342
Iš sodo pasimato visas pastato dydis.

P1480344
Rūmai yra kalnuotoje vietovėje.

P1480354
Renesanso architektūros šedevras.

P1480364
Žmonių tiek, kiek matote.

P1480367
El Escorial rūmų sodai.

P1480370
Barokinio sodo užuomina.

P1480377
Vaizdas atsispindi vandenyje, fone liūdi vieniša gulbė.

P1480382
Kūtvėla lankosi El Escorial rūmuose.

P1480398
Šis kompleksas yra UNESCO saugomas.

P1480402
Bazilikos kupolas matosi iš alėjos.

P1480404
Iki traukinių stoties čia geras pusvalandis pėstute.

P1480405
Kalnų viršūnes paslėpė rūkas.
Grįžau į lietaus merkiamą Madridą ir buvo jau pavakarys. Nežinau kodėl, bet užsukau į turizmo informacijos centrą. Paskutinė diena Madride, o man lygtais kažkas šnaždėjo, kad būtinai reikia užeiti. Ir ką sau galvojate? Radau, kad šiomis dienomis Madride pristatoma "Titaniko" paroda, į kurią Rygoje nenuvažiavau dėl kojos traumos. Va kur puiki gimtadienio dovana! Užsukau valandai pasistiprinti į mano jau pamiltą Mercado de San Miguel, kur puikiai praleidau laiką ir susipažinau su įdomiais žmonėmis.

P1480408
Paragavau ir šių skanumynų.

P1480412
"Titaniko" paroda buvo šiame centre po žeme.
Paroda -puiki. Nepigi, bet į kainą įeina audiogidas, kuris veda per visas sales. Pradžioje audiogidas supažindina su laivo istorija, pagrindiniais žmonėmis, paskui veda per kelionę iki nelaimės valandos. Pasirodo, laive buvo įrengta kalėjimo kamera, nes trečios klasės keleiviai galėjo kelti problemų. Gelbėjimosi valčių buvo dvi eilės reklaminėje medžiagoje, bet paskui buvo pareikalauta padidinti pasivaikščiojimų zoną ant denio, ir viena eilė valčių dingo...Ekspozicijoje buvo ir sušalęs ledo lyties gabalas pačiupinėti. Papasakojo ir tikrąją Leonardo ir Kate filme suvaidintą istoriją- vyras visgi buvo vedęs ir pabėgo su mylimąją į Ameriką, bilietus nusipirkę ne savo vardais. Sukrėtė tragedijos metu vykę dalykai- vyrų neleido į valtis (į kai kurias visgi jiems pavyko patekti), jūreiviai gaudė moteris ir vaikus ir metė į valtis, net jeigu jos ir norėjo likti laive su savo vyrais...Orkestras grojo "Nearer, my God, to Thee". Maždaug nuo pusės parodos moterys šniurkštė į nosines, o su jomis buvę vyrai sutrikę laikė jas už rankų, o jų sutrikę veidai buvo tokie "Nu, neverk, nes aš nė velnio nežinau ką daryti, kai tu verki".

Antros klasės keleivių sąraše, kurie neišgyveno katastrofos, radau lietuviškai skambančią pavardę- Montvila. Juozapas Montvila, kunigas, užleido savo vietą gelbėjimosi valtyje kitiems, klausė išpažinčių ir guodė keleivius iki galo. Jis nuskendo, bet jo kūnas, net jeigu ir buvo rastas, taip ir nebuvo atpažintas. Šiuo metu vis dar sprendžiamas jo beatifikacijos procesas.

Išsižliumbusi iki soties, grįžau į hostalį ir susipakavau savo kuprinę. Buvau iš anksto internetu užsisakiusi pervežimą į oro uostą, bet hostalis dar pigiau būtų suorganizavęs. Man išvykstant buvo ketvirta valanda ryto, tai kambario raktą palikau specialioje dėžutėje prie durų. Į oro uostą mane atvežė per 20 min, tai niekas dar nedirbo normaliai, net pavalgyti nebuvo kur. Laimei, paskui atsidarė nebloga vieta pusryčiams. Lėktuve sėdėjau paskutinėje eilėje, o ten buvo siaubingas šaltis. Pasisekė, kad eilė priešais buvo tuščia, tai aš greitai persimečiau ten ir pramiegojau visą skrydį. Buvo panašu į kelionė autobusu, tik ore, nes lėktuvas truputį vibravo (o gal gale labiau jautėsi). Manau, visi tie pardavimai ore labai padeda "užkalbėti dantį"- kai ore turbulencija, o tau siūlo kavos, neatrodo labai baisu. Na, o kelionė iš oro uosto į namus niekuom ypatingu nepasižymėjo. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pamatyti Madrido sostinę ir tuos kelis istorinius miestus.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Žaliapipirytė

0 comments:

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...