Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Skandalas! Itališkai šveicariški menininkų nuotykiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Tuesday, August 8, 2017

Prieš porą metų įsigijau Judith Lewonig knygą apie Lietuvos ir Austrijos istorines ir kultūrines sankirtas. Perku tokias knygas iš profesinio smalsumo- esu gidė. Mano surinkta turtinga ir gerai prižiūrėta biblioteka savo laiku bus pradžia kam nors didingam, kaip kad Žygimanto Augusto dovanotos knygos pradėjo Vilniaus universiteto bibliotekos kolekciją. Šiemet pasirodė nauja šios autorės knyga. Nė kiek nedvejodama ją nusipirkau internetu (su pristatymu į paštomatą), nes tokios specializuotos knygos išleidžiamos nedideliu tiražu ir pražiopsojus paskui būna sunku gauti. Tuo metu, kai pirkau naująją knygą, dar buvau nevaikštanti po avarijos ir kreipiausi pagalbos į internetus. Ponia Smiltė per savo pietų pertrauką paėmė mano knygą iš paštomato ir kartu su dviem kurasanais atvežė man į namus. Net nežinau, kuom labiau džiaugiausi, knyga ar tais kruasanais. O, sako, knygnešiai tik prie caro buvo. Tebėr, ir šiandien tebėr.

Perskaičiau naująją J. Lewonig knygą ir likau šokiruota. Kaip autorė dabar gali žmonėms į akis pažiūrėti? Mes visą laiką tikėjome, kad Vilnius yra šiauriausias barokinis miestas nuo Alpių ir jame didingiausius statinius sukūrė italų meistrai. Taigi pasirodo kad ne, ne italų meistrai, o šveicarų! ŠVEICARŲ! Tai kaip mums dabar re-brandintis? Lyg maža to būtų, kad šveicarai Tilžės sūrį pasiglemžė, tai dar nori ir mūsų barokines bažnyčias nusavinti!

P1210989
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje sietynas.
Bet prieš faktus nepašokinėsi: nuo XVI iki XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dirbo apie 30 menininkų iš Tičino kantono Šveicarijoje. Šis kantonas šiandien save pristato kaip "culturally Italian but politically Swiss" ir žemėlapyje ribojasi su Italija. Šveicarų menininkai ėjo atsakingas pareigas mūsų karaliaus ir didžiojo kunigaikščio dvaruose, vykdė įtakingiausių didikų užsakymus: skurdaus Šveicarijos kantono menininkai keliavo po Europą ir ieškojo pelningų užsakymų, kartais ir patys vykdvo į iškvietimus pas turtingus užsakovus. "Tičiniškiausia" LDK vieta buvo Vilniaus Antakalnis. Taip jau lėmė aplinkybės, kad dėl geografinės Tičino padėties šie menininkai minimi Šiaurės Italijos ir Lombardijos kontekste.

Giovannis Pietras Pertis ir Giovannis Maria Gallis, kilę iš Mendrizijaus krašto pietiniame Tičine, į mūsų kraštus atvyko tiesiai iš Milano. Šie menininkai 1676/1677-1684 m. sukūrė stiuko lipdinius Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. Giovannis Pietras Pertis apsiprato čia ir netrukus į Vilnių atvyko apie dešimt jo giminaičių, kurie padėjo įgyvendinti kitus jo projektus. Tiesa, tičiniečiai neužsibūdavo mūsų krašte, jie atlikdavo užsakymus, kurie trukdavo nuo kelių metų iki kelių dešimtmečių, ir tada grįždavo į savo gimtinę; Pertis irgi buvo išvykęs po Šv. Petro ir Povilo projekto pabaigimo, bet vėliau sugrįžo ir 1689 m. jau dirbo Vilniaus vaivadai J.K. Sapiegai statydamas jo rūmus Antakalnyje ir skundėsi, kad garbusis vaivada nevykdo pažadų ir nemoka atlyginimo. Pertis mirė Vilniuje 1714 m., sulaukęs 66-rių metų.

Perti ir Galli bendradarbiavimas Antakalnyje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero truko aštuonerius metus-tokio kito nerasime nei XVII, nei XVIII a. Manoma, kad Marijos Magdalenos skulptūrai pozavo Perti žmona: jis vedė Mariją Magdaleną Palloni, tapytojo iš Florencijos Michelangelo Palloni dukrą 1682 m., ir padėjo savo uošviui Pažaislio vienuolyno ansamblio darbuose. Marijos Magdalenos skulptūra yra bene gražiausia kompozicija visame interjere, matomai sukurta su meile. Užsukite pasižiūrėti!

Apie Šveicarijos ir LDK ryšius daugiau informacijos rasite:

Gal kartais turite panašaus "kompromato" ant kito ne tam žemėlapio kampeliui priskirto menininko?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Barokaitė

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...