Mane galima sutikti:



Adventur 2018 parodoje Litexpo š.m. sausio 26-28 d.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": pagaliau atskleista Žemaitės paslaptis.

Tuesday, December 12, 2017

Polinkį prie literatūros turėjau visą gyvenimą. Jau vaikystėje atsiskleidė mano kaip poetės gabumai ir šviesios atminties senelių tarpe turėjau didelė pasisekimą, tiesa, artimos giminystės dėka jie galėjo būti kiek neobjektyvūs. Vėliau nesunkiai rašiau trumpus romanėlius apie gyvūnus ir scenarijus japoniškai animacijai. Tiesa, visi šie kūriniai tebėra iki šiol nepublikuoti ir kada nors bus pagrindas žymios lietuvių rašytojos Elės Pranaitytės biografijai. Neblogai sekėsi rašyti fan fiction, o nuo susižavėjusių gerbėjų iki šiol patikimai saugo slapyvardis. Vienintelis naudingas dalykas išsineštas iš mokyklos buvo per fizikos pamoką sužinotas gyvsidabrio nukenksminimo metodas-sudaužius termometrą, jį tuoj pat reikia aplieti aliejumi. Tiesa, dabar atsirado elektroniniai termometrai ir kalafiorai geriau apkepa ant sviesto nei ant aliejaus, bet reikia manyti, kad tokios pažangos mūsų fizikos mokytojas neplanavo.

Su Žemaite mano santykiai mokykloje buvo mandagiai vėsūs. Mums pagal programą reikėjo skaityti "Petrą Kurmelį". Tai buvo tie laikai, kai nagrinėjamus kūrinius garsiai skaitydavome klasėje. Visi net kvapą užgniaužę laukdavome tos vietos, kai piršlys pasakys Petrui, kad vesdamas Marcę jis "gaus pinigų kaip įklotų". Kas yra įklotai nepriklausomoje Lietuvoje jau žinojome. Kvatodavomės nuoširdžiai. Dar lietuvių kalbos mokytojai į stalčių įdėjome negyvą pelę (pelė jau buvo negyva, kai ją radome). Antrą kartą mano gyvenime Žemaitė atsirado prieš porą metų, kai pasirodė Andriaus Tapino "Maro diena", kur lietuvių literatūros realizmo šauklė pavaizduota kaip iki dantų apsiginklavusi skarota žvalgų vadė. Kvatojausi nuoširdžiai.

Bet Dievas trejybę myli: mano rankose vėl knyga, ir vėl ta pati Žemaitė, tokia pažįstama iš mokyklos laikų ir tokia neteisingai nesuprasta. Šioje nedidelės apimties (230 psl) knygoje nagrinėjama Žemaitės meilės istorija. Tiesa, ši siužeto linija sumaniai įpinta tarp kitų paskutinių rašytojos gyvenimo metų įvykių, jos aktyvios visuomeninės veiklos, karo baisumų. Autorė Aldona Ruseckaitė parašė drąsią knygą, nes Žemaitė ir meilė, netgi užgniaušta iš knygos puslapių besivaduojanti erotika, iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesuderinami dalykai. Bijau, kad jaunimas pirma ims skaityti šį romaną, o tik paskui gilintis į Žemaitės kūrinius mokyklinėje programoje, nes jiems bus smalsu, ką parašė ši aistringa moteris. Negaliu patikėti, kad ši knyga išleista jau prieš porą metų, o aš ją pražiopsojau, net ir dabar atkreipiau dėmesį tik jai šmėstelėjus socialiniuose tinkluose.

Zhemaite
"Žemaitės paslaptis".
Mano prosenelė, mano šviesios atminties Močiutės mama, buvo Žemaitės amžininkė. Mano močiutė turbūt neskaitė Žemaitės, bet tikrai skaitė "Altorių šešėly". Šią knygą ji skaitė slapta naktį, po kaldra pasišviesdama žibintuvėliu, kaip ji pati mums pasakojo, nes tai buvo baisiai nepadori knyga. Tiesa, pergyventi, kad ją su tokia literatūra užklups jos Žemaitės amžininkė mama labai nevertėjo, nes mano prosenelė nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Mano prosenelė, neabejotinai geras ir doras žmogus, buvo neraštinga. Aš esu ketvirta karta nuo jos, turiu du aukštuosius universitetinius išsilavinimus. Mano močiutė išklausė mokytojų kursus ir tapo mokytoja. Ji turėjo dar vieną brolį ir seserį- broliui liko tėvų ūkelis, o sesuo liko nemokyta, nes išleisti į mokslus neturtingas Šakių "kriaučius" galėjo tik vieną vaiką. Tiesa, buvo viena galimybė- mano močiutės nuostabus charakteris mokėjo patraukti žmones, jai viena vienuolė pasiūlė stoti į vienuolyną, o jau tenais seserų išsilavinimu yra pasirūpinama. Visgi, šiuo pasiūlymu pasinaudoti neprireikė.

Knyga "Žemaitės paslaptis" mane užkabino labai asmeniškai. Šiandieniniam žmogui sunku suprasti Žemaitės patarimus vaikams, kad būtina mokytis ir šviestis. Tačiau jeigu esate mano amžiaus, 30-40 metų ribose, labai gali būti, kad irgi esate ketvirta karta nuo visiškai beršaščių protėvių. Šiandien Lietuvoje mokslas yra privalomas asmenims iki šešiolikos metų, o dar ne taip seniai žmonės liko beraščiais, nes užsimokėti už mokslus neturėjo kuom. Švietimas buvo, yra ir bus visos žmonių civilizacijos variklis, Žemaitė tai puikiai suprato, tik gal nemokėjo taip skambiai pasakyti. Žemaitė rašė apie tai, ką ji pati matė ir patyrė, todėl kai kurios knygos pastraipos net šokiruoja savo realizmu- štai gyveni Vilniuje, reikia nueiti į parodą, o negali, nes... batai suplyšo. Šiandien pas daugelį moterų namuose apsigyvena šimtakojis, o dar ne taip seniai-kas yra tos keturios kartos?- batų pora buvo viena, ir jai suplyšus kildavo didelių nepatogumų. Žemaitė tą kartą į miestą norėjo eiti basa, bet visgi pasidrovėjo-kaip ne kaip, sostinė tai ne kaimas.

Manau, mokykloje pateikti šią knygą bus nelengva dėl temos tabu, bet inteligentiškas žmogus ją turėtų įsigyti savo bibliotekai (kol vaikai maži, ją galima kartu su "Altorių šešėly" laikyti ant viršutinės lentynos, kai vaikai užaugs tiek, kad tą lentyną pasiektų, patys ir neraginami perskaitys).

Mokykloje per literatūros pamokas nagrinėjamos temos nesuprantamos šiandieniniam jaunimui- kaip galime tikėtis, kad, tarkime, šiuolaikiniai hipsteriai įžvelgtų Katrės situacijos bejėgiškumą, kai ją, suaugusią moterį, raudančią tėvai prievarta ištekina? Mes net ir savo rašytojus mokykloje išmokstame matyti kaip angelus-belyčius: Lietuvos rašytojus atnešė gandras, jie niekada nesikeikė, jie niekada nerūkė ir nevartojo svaigalų, jie niekada neužsiiminėjo seksu, jie tik rašė ir dirbo Lietuvai, kol visiškai neromantiškai numirė nuo išsekimo ir ligos. Po tokio frigidiško požiūrio ne tik į lietuvių, bet ir pasaulio literatūrą mokykloje negalima tikėtis, kad vakarykštis dvyliktokas-rytojaus studentas staiga ims ir atras gimtosios kalbos tiesą, meilę, gėrį ir grožį. Pradedu rimtai galvoti apie literatūros kursus suaugusiems.

Sveikinu "Žemaitės paslapties" autorę parašius novatorišką, drąsią, stiprią knygą. Tai nėra seiliuotas meilės romanas (kokius dabar labai populiaru "kepti" pagal vieną šabloną) ar nykus faktų ir skaičių kratinys (kokiais nežinia kodėl tampa žymių asmenų biografijos). Šioje knygoje rašytojos asmenybė suspindi naujomis spalvomis ir atspalviais, priartinama prie šių dienų skaitytojo. Tai neabejotinai gaivaus vėjo gūsis mūsų lituanistikos padangėje. Ačiū.

Aldona Ruseckaitė, "Žemaitės paslaptis", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015 m.


0 comments:

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...