Aplediję mūsų žiemos – ledo luitai, kur dairais…Pirmasis ledo skulptūrų festivalis Pakruojyje.

Šį rytą mane ištiko sunkus pokelioninio pirdikulito priepuolis (moksliškai  vojazhicus pirdiculiticus), nes būdama žinoma pravadyrė ir avantiūristė vakar įgyvendinau savo slaptą planą užkeliauti pusę Lietuvos mano naiviai sukeleivių draugijai tikintis, kad važiuojame tik į Pakruojo ledo skulptūrų festivalį. Aha, sėkmytės. Dabar vaikštau po namus vienais apatiniais (iš kurių, pasak Aistės, naudos jokios, nes juos mato tik Kristupėlis) ir pati savimi didžiuojuosi. O savo klastingus žabangus paspendžiau anksti, kad niekas nesuprastų mano tikrųjų kėslų ir išvyką į Pakruojo ledo skulptūrų festivalį susiderinome gerokai iš anksto. Kelionės išvakarėse į slaptą rankinuko skyrių įsidėjau kelių atlasą ir dar kai ką. Išvažiavome iš Vilniaus visai padoriu laiku, apie 8.00 val. ryto. Nusiminiau, nes mano šturmano vieta buvo užimta- išspaudė mane kaip inkštirą kokį sėdėti galiorkoje, kur iš pasipiktinimo viduje burbuliuodama įsitaisiau, bet tai tik paskatino mane kuom greičiau imtis veiksmų mano genialiajam planui įgyvendinti ir taip atkeršyti už manęs paniekinimą.

Pirmiausia priverčiau savo sukeleives sutikti, kad bent iki vidurdienio Pakruojyje nėra ko būti (nes ledo skulptūrų apšvietimas bus tik sutemus- tokio logiško argumento tos humanitarės negalėjo atmesti), todėl verta aplankyti pakeliui esančias vietas, pavyzdžiui, pats laikas sukti į Ukmergę, pas šunelį Keksą. Dar trys sekundės ir įvažiavimas dings iš galinio veidrodėlio vaizdo- bet Kūtvėla pasižymi greita reakcija net ir ant galinės automobilio sėdynės (tik jau be užpakalinių minčių prašome). Ir štai-mes jau Ukmergėje. Nes neužsukti pas Keksą važiuojant pro šalį-tai kaip dietinę kokakolą gerti.

Kūtvėla lanko Ukmergės Keksą. 

Jau esu skundusis, kad Kekso skuptorius (R. Širvelis) padarė klaidą, kad Keksą sukūrė tokį mažą- tokio gėrio ir grožio turi būti daug! Su šia mintimi sutiko ir mano sukeleivės (ekipaže buvo keturios moterys, iš jų trys doros ir viena nedora, dar buvo trys išmanūs telefonai-niekšai ir vienas neišmanus telefonas-riešutų gliaudymo priemonė), kurios šiek tiek nusiminė dėl Kekso gabaritų. Bet man neužteko vien jas klasta nuvilioti prie Kekso ir ten skaudžiai nuvilti, oi ne, tai buvo tik pradžia mano klastingo šios dienos plano, nes toliau priverčiau jas -visas!- užsikabaroti į Ukmergės piliakalnį, kuris žiemą labai gražiai atrodė. Nors lėšos piliakalnio aplinkai tvarkyti yra skirtos, kol kas nesimato jų tikslingo panaudojimo, nes laiptai į piliakalnį tebėra tokie pat apleisti, kaip ir anksčiau. Bet mums tai kas, į piliakalnį galima lipt ir keturiomis, mes lengvų kelių neieškome <<insert evil laugh here>>.

Ukmergės piliakalnis.

Sentikių cerkvė nuo Ukmergės piliakalnio.

Panevėžyje buvome apsisprendusios pietauti,- protingai nujautėme, kad Pakruojyje gali būti sunku pavalgyti, nes bus daug žmonių. Tačiau pietauti buvo kiek per anksti, todėl iš slaptojo rankinės skyrelio, kur buvau piktavališkai įsidėjusi kelių atlasą, išsitraukiau ir Panevėžio lankytinų vietų žemėlapį, kurį gavau per paskutinę Adventur parodą. Pirmiausia sustojome prie centrinio pašto, kur įsigijome kuklių suvenyrų. Katukui Fricui Rokiškyje teks pasitenkinti atvirute iš Panevėžio su katukų abrozdėliu, nes atvirukų Panevėžyje su Panevėžio vaizdais tiesiog nebuvo. Kyla mintis kodėl taip yra, negi Panevėžys taip neturi kuom pasigirti? Miesto žemėlapis buvo talentingai klaidinantis, o ir gudrafonai-niekšai braižė kažką panašaus į Marso- Centurijaus Alfos trajektoriją, todėl teko paklaidžioti ieškant Don Kichoto ir miesto įkūrėjo didžiojo kunigaikščio Aleksandro.

"Ekrano" bendrovės dovana miesto bendruomenei. Skulptorius H. Orakauskas, 2003 m. 

Kūtvėla ir Don Kichotas. 

Panevėžys man pasirodė tokios savotiškos, keistos architektūros miestas. Praleidome čia per mažai laiko, kad galėtume vertinti objektyviai, bet pirmas įspūdis užsifiksavo kaip chaotiškas, neprižiūrėtas, tuščias miestas. Žinoma, šiltuoju metų laiku čia galbūt daugiau gyvybės ir miestas puošnesnis? Nustebino, kad nakvynės kainos Panevėžyje kosminės, nors pats miestas tikrai nėra turizmo Meka.

Neabejotina miesto puošmena.

Miesto įkūrėjas didysis kunigaikštis Aleksandras. Skulptorius S. Kuzma, 2003 m.

Prie Senvagės paminklas miesto įkūrėjui Aleksandrui iškilo minint miesto 500 metų jubiliejų. Turiu pasakyti, kad šis paminklas yra vienas iš gražiausių mano matytų paminklų Lietuvoje. Papietavome "Čili" tinklo maitinimo įstaigoje (restoranu dėl pusėtino maisto ir baisiaus apšnerkštimo WC vadinti nedrįstu, bijau įžeisti), bergždžiai paspaudėme užrakinto turizmo informacijos centro durų rankeną, ir palei Senvagę grįžome prie automobilio, kuris nuo šios kelionės bus žinomas kaip Žaliasis Linksmamoblis. Pakeliui stabtelėjome prie Panevėžio lėlių vežimo teatro.

Paminklas rašytojui H. K. Andersenui. Skulptorius A. Vytėnas. Skirta miesto 502-sioms metinėms.

Yra ir tokio paveldo. Vienas jau sutvarkytas, kitas dar kantriai laukia savo eilės.

Seniausias miesto namas. 

Šis namas yra ne tik seniausias namas Panevėžyje, bet ir seniausias archyvo pastatas Lietuvoje. 1612 m. Žygimantas Vaza leido Žemaitijos bei Upytės seniūnui Jeronimui Valavičiui Panevėžyje pradėti teismo ir jo archyvo statybą. Archyvas pagal paskirtį buvo naudojamas iki XIX a. antros pusės. Išliko išsaugotos 109 bylos, kurias dabar saugo Vilniaus universiteto rankraštynas ir Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Dabar čia muziejus, kuriame galima susipažinti ir su garsiojo Čičinsko istorija. Apie Čičinską ir jo sandėrį su Tamsos Valdovu man pasakas sekdavo mano šviesios atminties senelis, ir visose jo pasakose Čičinskas pergudraudavo kanopėtąjį- matyt, mainais į nemirtingumą raguotasis iškeitė nuovokumą.

Užrašas ant senojo namo.

Kol pietavome, saldžiu balsu suokdama įsiūliau prieš Pakruojį dar užsukti į Joniškėlį, apie kurio dvarą buvau viena ausimi girdėjusi. Joniškėlio dvaras priklausė didikų Karpių giminei, bet bus jau virš septyniasdešimt metų, kai Karpiai čia nebegyvena. Nors per 400 metų skaičiuojamame ir sovietmečiu išdraskytame dvare didikai nebegyvena, per Vėlines netrūksta smalsuolių, mat sakoma, kad čia tie buvę dvarininkai vaidenasi. Karštą pietiečių temperamentą į šaltą lietuvišką žemę atsivežę Karpiai išgarsėjo kaip savotiški ekscentrikai net ir savo epochos matais matuojant.

Joniškėlio Karpių dvarą lanko ekskursija.

Joniškėlio krašto muziejus. Žinoma, nedirba.

Pasakojama, kad Karpių dvaro gėlyne augo net tūkstantis rožių, o pačiame rožyno centre puikavosi imperatoriškoji Juodoji rožė su raudonais krašteliais. Karpių dvaro sodininkui net buvo prisakyta, kad už imperatoriškąją rožę šis atsako savo galva. Žmonės prisimena, kad viena XIX a. žiema buvo itin šalta ir snieguota, todėl ėmė eižėti stiklinis oranžerijos stogas - o ten žiemoti buvo atnešta Juodoji rožė, ir tuomet sodininkas ją pridengė savo kūnu. Sodininkas nukraujavo mirtinai. Žmogaus gyvybės pareikalavusi rožė žydėjo iki sovietmečio. Sakoma, kad giedromis ir žvaigždėtomis žiemos naktimis buvusios oranžerijos vietoje aptinkama rausvo sniego-vietiniai gyventojai tiki, kad ir šiandien čia dirba sodininko vėlė. 

XIX a. vid. Joniškėlyje siautė cholera. Didikai Karpiai nutarė izoliuoti dvarą ir teritoriją apsupo kareiviai. Visgi, nelaimė prasismelkė į kumetyną, kur susirgo vienas dvaro tarnas. Tuomet dvarininkas Karpis liepė aklinai užkalti kumetyno langus ir duris, pasmerkdamas visus kumetyno gyventojus lėtai mirčiai, jeigu ne nuo choleros, tai nuo bado ir troškulio. Tačiau net ir vėliau, pasibaigus epidemijai, kumetyne apgyvendinti žmonės mirdavo neaiškiomis aplinkybėmis. Vietiniai gyventojai ir dabar nenori eiti pro buvusį dvaro kumetyną. Kita legenda paaiškina, kodėl Joniškėlio bažnyčia yra vienintelė tokia Lietuvoje, panaši į ant pakylos padėtą karstą. Pasakojama, kad XVIII a. pab. dvare gyveno du broliai Karpiai, kurie labai nesutarė. Kai kalvėje ant priekalo buvo rasta vieno iš jų galva, dvare ėmė darytis nepaaiškinami dalykai, kilti gaisrai...Sakoma, kad antrasis brolis, Benediktas Karpis, nuvyko pas Romos popiežių prašyti atleidimo už brolžudystę. Jam buvo atleista, bet prisakyta pastatyti tokią bažnyčią kaip atgailą, matomą pro dvaro langus.

Dar pasakojama apie Benedikto Karpio ir dvaro skalbėjos meilę. Žinodamas, kad tėvų palaiminimo tokiai santuokai negaus, per vieną iš puotų Benediktas Karpis į pokylių salę įžengė su savo išrinktąja ir pareiškė, kad tai-jo sužadėtinė. Apstulbę svečiai netruko atpažinti skalbėją. Ryte merginos pėdsakai buvo ataušę. Sielvartaujantis Benediktas Karpis dešimčiai metų užsidarė savo kambaryje, o pikti liežuviai plakė, kad skalbėja nužudyta, o jos širdis išplėšta ir užmūryta Benedikto kambario sienoje. Kai dvaras dar buvo gyvenamas, naktimis girdėjosi besivaidenančios skalbėjos žingsniai.
Šaltinis: Didikų vėlės klaidžioja po dvarą. 

O štai panašiu aptariamu laikotarpiu, XVIII-XIX a. sandūroje, Paštuvos dvarininkas Ignas Karpis pamilo savo baudžiauninkę Martą. Jam išvykus į užsienį, dvarininko sesuo gelbėjo šeimos garbę liepdama nuplakti dvaro baudžiauninkus, kurių tarpe buvo ir Marta. Plakė Martą, matomai, pagal specialų dvarinko sesers užsakymą, nes grįžęs Ignas neberado mylimosios gyvųjų tarpe. Jis liepė pasodinti tas rykštes, kuriomis plakė baudžiauninkus- viena jų išaugo į tuopą. Ignas Karpis buvo pirmasis savo dvaruose Lietuvoje panaikinęs baudžiavą (1810 m. vykdant Igno Karpio testamentą, Karpai pirmieji Rusijos imperijoje ir antrieji Europoje panaikino baudžiavą) ir išlaisvinęs 700 baudžiauninkų. 

Joniškėlio Karpių dvaras. Karpiai jį valdė 1723-1940 m. 

Ar drįstumėte čia apsinakvoti? 

Laimei, kad apie šituos baisumus informaciją randu saugiai ir šiltai sėdėdama namie ir gurkšnodama arbatą, nes jeigu apie tai būčiau žinojusi anksčiau, tai  wild horses couldn't drag me į tą prakeiktą dvarą. Bet jeigu norite surengti įsimintiną išbandymą pabroliams, tai yra siūlomos naktinės ekskursijos po dvarą. Programoje rašoma, kad "paslaptingasis dvaro šeimininkas parodys pačius šiurpiausius sodybos kampelius bei papasakos neužmirštamų ir anaiptol ne silpnų nervų žmonėms skirtų istorijų. Pažintinė programa organizuojama tik tamsiuoju paros metu. Programos dalyviai privalo turėti prožektorius, avėti patogią, neperšlampančią avalynę bei dėvėti šiltus rūbus. Ši programa rekomenduojama ne jaunesniems kaip 13 metų asmenims." Susigundėte? Duokite žinoti, kaip eisis, o aš einu patikrinti ar gerai duris užrakinau ir susirasti rožančiaus. Dėl visa ko...

Buvo pats laikas pasidomėti, kaip ten reikalai Pakruojyje, kur vyko pirmasis Lietuvoje ledo skulptūrų festivalis. Automobiliai buvo statomi trimis eilėmis apie dvarą, bet kai už vairo Gintarė, tai dėl parkingo neverta nerimauti-ji ir ant siūlo sugebėtų prisiparkuoti, todėl netrukus jau tiesėme kontrolei savo bilietus. Prisipažinsiu, kad pirmas įspūdis buvo taip sau. Atsiliepimai apie renginį labai įvairūs, bet didžiaja dalimi sutinku su kritika: nesklandumai su nuorodomis į bilietų pirkimą internete, dvaro teritorijoje visiškas nuorodų nebuvimas, renginio metu nebuvo platinama renginio programa ir dvaro žemėlapis, buvo papildomų mokesčių, bet blogiausia tai, kad visur buvo labai slidu ir neapšviesta, o ledo skulptūros buvo tik daromos. Jelgavoje šis renginys jau virto katastrofa, bet nereikia sekti jų pavyzdžiu. Bilietų kaina buvo tikrai neadekvati už tokį aplaidumą- mačiau, kaip viena moteris paslydo ir pargriuvo prie ledo skulptūrų. Apėjome visas skulptūras per pusę valandos, paragavome karšto alaus, ir viskas, nėra ką veikti. Tiesa, buvo dvaro parfumerija, kostiuminė, ir pan. pramogos, kur buvo  galima įsigyti nebrangių suvenyrų, bet toks vaizdas, kad visas festivalis yra skirtas pirkimo generavimui už tai labai ką mainais duodant, o ir visas dvaro pastatų apipavidalinimas man toks kičinis pasirodė. Bet kiekvienam savo, ar ne?

Pirmas įspūdis- šiukšlių maišų festivalis :-)

Vienaragis.

Čia sugalvoti pavadinimui man pritrūko fantazijos.

Kaip manote, kokia čia pasaka?

Snaigė darbinėje aplinkoje.

Šitas elnias mums labiausiai patiko.

Pikačū. 

Real is beautiful.

Kūtvėlos atsakymas Playboy žurnalui tapo G+ dienos topu.

Iki sutemų buvo dar daug gražaus laiko, todėl ekspromtu nusprendėme (nes, ką jau čia slėpti, aš savo sukeleives įviliojau į turizmo informacijos punktą ir leidau "netyčia" rasti Šiaulių žemėlapį su Geležine Lape) nuvažiuoti iki Šiaulių pas Geležinę Lapę.

Kūtvėla ir Geležinė Lapė.

Geležinė Lapė. Autorius V. Puronas, 2009 m. 

Iš skardos pagamintoje septynių tonų svorio lapėje yra plieno širdis, sauganti informacinę kapsulę ateities kartoms. Šiauliai laiko save Šiaurės Lietuvos sostine, todėl Geležinė Lapė yra toks savotiškas atsakas Vilniaus Geležiniam Vilkui, nors buvo bandymų ja atsikratyti. Tiesa, vilniečiams-o turbūt ir ne tik jiems- geriausiai žinoma Geležinė Lapė turi edukacinį tinklalapį ir dar knygas rašo.

Graži Šiaulių katedra. 

"Verksmas". Autorius G. Lukošaitis, 2015 m. 

Gera idėja kiekvienam miestui.

Mūsų Žaliojo Linksmamobilio ekipažas iš kairės į dešinę: šturmanė Agnieška, vairuotoja Gintarė, atsarginio suoliuko šturmanė Neringa ir kelionės gyvenimo būdo projekto vadybininkė Kūtvėla. 

Fontanas "Pelikanai". Autorė B. Kasperavičienė, 1978 m. 

Šiaulių pėsčiųjų bulvaras. 

Tiek daug uždarytų kavinių...Vienas kitas žmogus gatvėje. Užsukome pavalgyti į "Čili" tinklo maitinimo įstaigą (higienos lygis buvo geresnis nei Panevėžyje, bet maistas toks pats šiaip sau) ir grįžome pasižiūrėti į apšviestas skulptūras Pakruojyje (bilietas galiojo visą dieną). Apie dvidešimt minučių stūmėmės kamštyje, bet dar dienos metu bevaikščiodamos buvome aptikusios tolimesnę automobilių stovėjimo aikštelę, kur laisvai prisiparkavome.

Mūsų gražuolis elnias.

Snaigė.

Katinėlis ir gaidelis.

Pasakų knyga.

Šviesų šou.

Viena iš didžiųjų skulptūrų.

Dar nebaigta.

Kortų namelis.

Vienaragis.

Tai kokia čia pasaka?

Kas gražu, tas gražu. 

Mano telefonas nekantriai pypsėjo- ne visi ekipažo nariai buvo ištirpę iš to grožio ir skubinosi namo. Tiesa, ir kelio gabaliukas laukė. Netrukus pajutau, kaip apsunksta galva ir markstosi akys- visgi nuovargis mane susirado. Į didesniuosius miestus-Panevėžį ir Šiaulius- norėčiau sugrįžti dienai ar dviem ir pasidairyti atidžiau, bet su ta salyga, kad pavyks rasti nakvynę už protingą kainą. Kas dėl Pakruojo, tai antireklamos jie pasidarė ilgiems metams į priekį, dabar teks atidirbinėti taisantis reputaciją, bet kitais metais, jeigu nebus kitų planų, galbūt užsuksime įvertinti kas pasiekta.

Ar Jūs ar buvote Pakruojo ledo skulptūrų festivalyje?

Išlaidos:

Kuras: 25 eurus/1 asm.
Bilietas į ledo skuptūras: 5 eurai/1 asm. pilna kaina
Maistas ir gėrimai: man asmeniškai apie 20 eurų.

Viso: 50 eurų.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Klastingavienakojytė