2017 m. vasario 27 d., pirmadienis

Aplediję mūsų žiemos – ledo luitai, kur dairais…Pirmasis ledo skulptūrų festivalis Pakruojyje.

Šį rytą mane ištiko sunkus pokelioninio pirdikulito priepuolis (moksliškai  vojazhicus pirdiculiticus), nes būdama žinoma pravadyrė ir avantiūristė vakar įgyvendinau savo slaptą planą užkeliauti pusę Lietuvos mano naiviai sukeleivių draugijai tikintis, kad važiuojame tik į Pakruojo ledo skulptūrų festivalį. Aha, sėkmytės. Dabar vaikštau po namus vienais apatiniais (iš kurių, pasak Aistės, naudos jokios, nes juos mato tik Kristupėlis) ir pati savimi didžiuojuosi. O savo klastingus žabangus paspendžiau anksti, kad niekas nesuprastų mano tikrųjų kėslų ir išvyką į Pakruojo ledo skulptūrų festivalį susiderinome gerokai iš anksto. Kelionės išvakarėse į slaptą rankinuko skyrių įsidėjau kelių atlasą ir dar kai ką. Išvažiavome iš Vilniaus visai padoriu laiku, apie 8.00 val. ryto. Nusiminiau, nes mano šturmano vieta buvo užimta- išspaudė mane kaip inkštirą kokį sėdėti galiorkoje, kur iš pasipiktinimo viduje burbuliuodama įsitaisiau, bet tai tik paskatino mane kuom greičiau imtis veiksmų mano genialiajam planui įgyvendinti ir taip atkeršyti už manęs paniekinimą.

Pirmiausia priverčiau savo sukeleives sutikti, kad bent iki vidurdienio Pakruojyje nėra ko būti (nes ledo skulptūrų apšvietimas bus tik sutemus- tokio logiško argumento tos humanitarės negalėjo atmesti), todėl verta aplankyti pakeliui esančias vietas, pavyzdžiui, pats laikas sukti į Ukmergę, pas šunelį Keksą. Dar trys sekundės ir įvažiavimas dings iš galinio veidrodėlio vaizdo- bet Kūtvėla pasižymi greita reakcija net ir ant galinės automobilio sėdynės (tik jau be užpakalinių minčių prašome). Ir štai-mes jau Ukmergėje. Nes neužsukti pas Keksą važiuojant pro šalį-tai kaip dietinę kokakolą gerti.

P1570330
Kūtvėla lanko Ukmergės Keksą. 
Jau esu skundusis, kad Kekso skuptorius (R. Širvelis) padarė klaidą, kad Keksą sukūrė tokį mažą- tokio gėrio ir grožio turi būti daug! Su šia mintimi sutiko ir mano sukeleivės (ekipaže buvo keturios moterys, iš jų trys doros ir viena nedora, dar buvo trys išmanūs telefonai-niekšai ir vienas neišmanus telefonas-riešutų gliaudymo priemonė), kurios šiek tiek nusiminė dėl Kekso gabaritų. Bet man neužteko vien jas klasta nuvilioti prie Kekso ir ten skaudžiai nuvilti, oi ne, tai buvo tik pradžia mano klastingo šios dienos plano, nes toliau priverčiau jas -visas!- užsikabaroti į Ukmergės piliakalnį, kuris žiemą labai gražiai atrodė. Nors lėšos piliakalnio aplinkai tvarkyti yra skirtos, kol kas nesimato jų tikslingo panaudojimo, nes laiptai į piliakalnį tebėra tokie pat apleisti, kaip ir anksčiau. Bet mums tai kas, į piliakalnį galima lipt ir keturiomis, mes lengvų kelių neieškome <<insert evil laugh here>>.

P1570332
Ukmergės piliakalnis.
P1570335
Sentikių cerkvė nuo Ukmergės piliakalnio.
Panevėžyje buvome apsisprendusios pietauti,- protingai nujautėme, kad Pakruojyje gali būti sunku pavalgyti, nes bus daug žmonių. Tačiau pietauti buvo kiek per anksti, todėl iš slaptojo rankinės skyrelio, kur buvau piktavališkai įsidėjusi kelių atlasą, išsitraukiau ir Panevėžio lankytinų vietų žemėlapį, kurį gavau per paskutinę Adventur parodą. Pirmiausia sustojome prie centrinio pašto, kur įsigijome kuklių suvenyrų. Katukui Fricui Rokiškyje teks pasitenkinti atvirute iš Panevėžio su katukų abrozdėliu, nes atvirukų Panevėžyje su Panevėžio vaizdais tiesiog nebuvo. Kyla mintis kodėl taip yra, negi Panevėžys taip neturi kuom pasigirti? Miesto žemėlapis buvo talentingai klaidinantis, o ir gudrafonai-niekšai braižė kažką panašaus į Marso- Centurijaus Alfos trajektoriją, todėl teko paklaidžioti ieškant Don Kichoto ir miesto įkūrėjo didžiojo kunigaikščio Aleksandro.





P1570338
"Ekrano" bendrovės dovana miesto bendruomenei. Skulptorius H. Orakauskas, 2003 m. 

P1570343
Kūtvėla ir Don Kichotas. 
Panevėžys man pasirodė tokios savotiškos, keistos architektūros miestas. Praleidome čia per mažai laiko, kad galėtume vertinti objektyviai, bet pirmas įspūdis užsifiksavo kaip chaotiškas, neprižiūrėtas, tuščias miestas. Žinoma, šiltuoju metų laiku čia galbūt daugiau gyvybės ir miestas puošnesnis? Nustebino, kad nakvynės kainos Panevėžyje kosminės, nors pats miestas tikrai nėra turizmo Meka.

P1570350
Neabejotina miesto puošmena.

P1570352
Miesto įkūrėjas didysis kunigaikštis Aleksandras. Skulptorius S. Kuzma, 2003 m.
Prie Senvagės paminklas miesto įkūrėjui Aleksandrui iškilo minint miesto 500 metų jubiliejų. Turiu pasakyti, kad šis paminklas yra vienas iš gražiausių mano matytų paminklų Lietuvoje. Papietavome "Čili" tinklo maitinimo įstaigoje (restoranu dėl pusėtino maisto ir baisiaus apšnerkštimo WC vadinti nedrįstu, bijau įžeisti), bergždžiai paspaudėme užrakinto turizmo informacijos centro durų rankeną, ir palei Senvagę grįžome prie automobilio, kuris nuo šios kelionės bus žinomas kaip Žaliasis Linksmamoblis. Pakeliui stabtelėjome prie Panevėžio lėlių vežimo teatro.

P1570366
Paminklas rašytojui H. K. Andersenui. Skulptorius A. Vytėnas. Skirta miesto 502-sioms metinėms.

P1570370
Yra ir tokio paveldo. Vienas jau sutvarkytas, kitas dar kantriai laukia savo eilės.

P1570376
Seniausias miesto namas. 
Šis namas yra ne tik seniausias namas Panevėžyje, bet ir seniausias archyvo pastatas Lietuvoje. 1612 m. Žygimantas Vaza leido Žemaitijos bei Upytės seniūnui Jeronimui Valavičiui Panevėžyje pradėti teismo ir jo archyvo statybą. Archyvas pagal paskirtį buvo naudojamas iki XIX a. antros pusės. Išliko išsaugotos 109 bylos, kurias dabar saugo Vilniaus universiteto rankraštynas ir Lietuvos valstybės istorijos archyvas. Dabar čia muziejus, kuriame galima susipažinti ir su garsiojo Čičinsko istorija. Apie Čičinską ir jo sandėrį su Tamsos Valdovu man pasakas sekdavo mano šviesios atminties senelis, ir visose jo pasakose Čičinskas pergudraudavo kanopėtąjį- matyt, mainais į nemirtingumą raguotasis iškeitė nuovokumą.

P1570374
Užrašas ant senojo namo.

Kol pietavome, saldžiu balsu suokdama įsiūliau prieš Pakruojį dar užsukti į Joniškėlį, apie kurio dvarą buvau viena ausimi girdėjusi. Joniškėlio dvaras priklausė didikų Karpių giminei, bet bus jau virš septyniasdešimt metų, kai Karpiai čia nebegyvena. Nors per 400 metų skaičiuojamame ir sovietmečiu išdraskytame dvare didikai nebegyvena, per Vėlines netrūksta smalsuolių, mat sakoma, kad čia tie buvę dvarininkai vaidenasi. Karštą pietiečių temperamentą į šaltą lietuvišką žemę atsivežę Karpiai išgarsėjo kaip savotiški ekscentrikai net ir savo epochos matais matuojant.

P1570379
Joniškėlio Karpių dvarą lanko ekskursija.

P1570396
Joniškėlio krašto muziejus. Žinoma, nedirba.
Pasakojama, kad Karpių dvaro gėlyne augo net tūkstantis rožių, o pačiame rožyno centre puikavosi imperatoriškoji Juodoji rožė su raudonais krašteliais. Karpių dvaro sodininkui net buvo prisakyta, kad už imperatoriškąją rožę šis atsako savo galva. Žmonės prisimena, kad viena XIX a. žiema buvo itin šalta ir snieguota, todėl ėmė eižėti stiklinis oranžerijos stogas - o ten žiemoti buvo atnešta Juodoji rožė, ir tuomet sodininkas ją pridengė savo kūnu. Sodininkas nukraujavo mirtinai. Žmogaus gyvybės pareikalavusi rožė žydėjo iki sovietmečio. Sakoma, kad giedromis ir žvaigždėtomis žiemos naktimis buvusios oranžerijos vietoje aptinkama rausvo sniego-vietiniai gyventojai tiki, kad ir šiandien čia dirba sodininko vėlė. 

XIX a. vid. Joniškėlyje siautė cholera. Didikai Karpiai nutarė izoliuoti dvarą ir teritoriją apsupo kareiviai. Visgi, nelaimė prasismelkė į kumetyną, kur susirgo vienas dvaro tarnas. Tuomet dvarininkas Karpis liepė aklinai užkalti kumetyno langus ir duris, pasmerkdamas visus kumetyno gyventojus lėtai mirčiai, jeigu ne nuo choleros, tai nuo bado ir troškulio. Tačiau net ir vėliau, pasibaigus epidemijai, kumetyne apgyvendinti žmonės mirdavo neaiškiomis aplinkybėmis. Vietiniai gyventojai ir dabar nenori eiti pro buvusį dvaro kumetyną. Kita legenda paaiškina, kodėl Joniškėlio bažnyčia yra vienintelė tokia Lietuvoje, panaši į ant pakylos padėtą karstą. Pasakojama, kad XVIII a. pab. dvare gyveno du broliai Karpiai, kurie labai nesutarė. Kai kalvėje ant priekalo buvo rasta vieno iš jų galva, dvare ėmė darytis nepaaiškinami dalykai, kilti gaisrai...Sakoma, kad antrasis brolis, Benediktas Karpis, nuvyko pas Romos popiežių prašyti atleidimo už brolžudystę. Jam buvo atleista, bet prisakyta pastatyti tokią bažnyčią kaip atgailą, matomą pro dvaro langus.

Dar pasakojama apie Benedikto Karpio ir dvaro skalbėjos meilę. Žinodamas, kad tėvų palaiminimo tokiai santuokai negaus, per vieną iš puotų Benediktas Karpis į pokylių salę įžengė su savo išrinktąja ir pareiškė, kad tai-jo sužadėtinė. Apstulbę svečiai netruko atpažinti skalbėją. Ryte merginos pėdsakai buvo ataušę. Sielvartaujantis Benediktas Karpis dešimčiai metų užsidarė savo kambaryje, o pikti liežuviai plakė, kad skalbėja nužudyta, o jos širdis išplėšta ir užmūryta Benedikto kambario sienoje. Kai dvaras dar buvo gyvenamas, naktimis girdėjosi besivaidenančios skalbėjos žingsniai.

Šaltinis: Didikų vėlės klaidžioja po dvarą

O štai panašiu aptariamu laikotarpiu, XVIII-XIX a. sandūroje, Paštuvos dvarininkas Ignas Karpis pamilo savo baudžiauninkę Martą. Jam išvykus į užsienį, dvarininko sesuo gelbėjo šeimos garbę liepdama nuplakti dvaro baudžiauninkus, kurių tarpe buvo ir Marta. Plakė Martą, matomai, pagal specialų dvarinko sesers užsakymą, nes grįžęs Ignas neberado mylimosios gyvųjų tarpe. Jis liepė pasodinti tas rykštes, kuriomis plakė baudžiauninkus- viena jų išaugo į tuopą. Ignas Karpis buvo pirmasis savo dvaruose Lietuvoje panaikinęs baudžiavą (1810 m. vykdant Igno Karpio testamentą, Karpai pirmieji Rusijos imperijoje ir antrieji Europoje panaikino baudžiavą) ir išlaisvinęs 700 baudžiauninkų. 


P1570384
Joniškėlio Karpių dvaras. Karpiai jį valdė 1723-1940 m. 

P1570393
Ar drįstumėte čia apsinakvoti? 
Laimei, kad apie šituos baisumus informaciją randu saugiai ir šiltai sėdėdama namie ir gurkšnodama arbatą, nes jeigu apie tai būčiau žinojusi anksčiau, tai  wild horses couldn't drag me į tą prakeiktą dvarą. Bet jeigu norite surengti įsimintiną išbandymą pabroliams, tai yra siūlomos naktinės ekskursijos po dvarą. Programoje rašoma, kad "paslaptingasis dvaro šeimininkas parodys pačius šiurpiausius sodybos kampelius bei papasakos neužmirštamų ir anaiptol ne silpnų nervų žmonėms skirtų istorijų. Pažintinė programa organizuojama tik tamsiuoju paros metu. Programos dalyviai privalo turėti prožektorius, avėti patogią, neperšlampančią avalynę bei dėvėti šiltus rūbus. Ši programa rekomenduojama ne jaunesniems kaip 13 metų asmenims." Susigundėte? Duokite žinoti, kaip eisis, o aš einu patikrinti ar gerai duris užrakinau ir susirasti rožančiaus. Dėl visa ko...

Buvo pats laikas pasidomėti, kaip ten reikalai Pakruojyje, kur vyko pirmasis Lietuvoje ledo skulptūrų festivalis. Automobiliai buvo statomi trimis eilėmis apie dvarą, bet kai už vairo Gintarė, tai dėl parkingo neverta nerimauti-ji ir ant siūlo sugebėtų prisiparkuoti, todėl netrukus jau tiesėme kontrolei savo bilietus. Prisipažinsiu, kad pirmas įspūdis buvo taip sau. Atsiliepimai apie renginį labai įvairūs, bet didžiaja dalimi sutinku su kritika: nesklandumai su nuorodomis į bilietų pirkimą internete, dvaro teritorijoje visiškas nuorodų nebuvimas, renginio metu nebuvo platinama renginio programa ir dvaro žemėlapis, buvo papildomų mokesčių, bet blogiausia tai, kad visur buvo labai slidu ir neapšviesta, o ledo skulptūros buvo tik daromos. Jelgavoje šis renginys jau virto katastrofa, bet nereikia sekti jų pavyzdžiu. Bilietų kaina buvo tikrai neadekvati už tokį aplaidumą- mačiau, kaip viena moteris paslydo ir pargriuvo prie ledo skulptūrų. Apėjome visas skulptūras per pusę valandos, paragavome karšto alaus, ir viskas, nėra ką veikti. Tiesa, buvo dvaro parfumerija, kostiuminė, ir pan. pramogos, kur buvo  galima įsigyti nebrangių suvenyrų, bet toks vaizdas, kad visas festivalis yra skirtas pirkimo generavimui už tai labai ką mainais duodant, o ir visas dvaro pastatų apipavidalinimas man toks kičinis pasirodė. Bet kiekvienam savo, ar ne?

P1570399
Pirmas įspūdis- šiukšlių maišų festivalis :-)

P1570401
Vienaragis.

P1570403
Čia sugalvoti pavadinimui man pritrūko fantazijos.

P1570404
Kaip manote, kokia čia pasaka?

P1570413
Snaigė darbinėje aplinkoje.

P1570421
Šitas elnias mums labiausiai patiko.

P1570426
Pikačū. 

P1570429
Real is beautiful.

P1570432
Kūtvėlos atsakymas Playboy žurnalui tapo G+ dienos topu.
Iki sutemų buvo dar daug gražaus laiko, todėl ekspromtu nusprendėme (nes, ką jau čia slėpti, aš savo sukeleives įviliojau į turizmo informacijos punktą ir leidau "netyčia" rasti Šiaulių žemėlapį su Geležine Lape) nuvažiuoti iki Šiaulių pas Geležinę Lapę.

P1570439
Kūtvėla ir Geležinė Lapė.

P1570441
Geležinė Lapė. Autorius V. Puronas, 2009 m. 
Iš skardos pagamintoje septynių tonų svorio lapėje yra plieno širdis, sauganti informacinę kapsulę ateities kartoms. Šiauliai laiko save Šiaurės Lietuvos sostine, todėl Geležinė Lapė yra toks savotiškas atsakas Vilniaus Geležiniam Vilkui, nors buvo bandymų ja atsikratyti. Tiesa, vilniečiams-o turbūt ir ne tik jiems- geriausiai žinoma Geležinė Lapė turi edukacinį tinklalapį ir dar knygas rašo.

P1570448
Graži Šiaulių katedra. 

P1570451
"Verksmas". Autorius G. Lukošaitis, 2015 m. 

P1570454
Gera idėja kiekvienam miestui.

P1570456
Mūsų Žaliojo Linksmamobilio ekipažas iš kairės į dešinę: šturmanė Agnieška, vairuotoja Gintarė, atsarginio suoliuko šturmanė Neringa ir kelionės gyvenimo būdo projekto vadybininkė Kūtvėla. 

P1570457
Fontanas "Pelikanai". Autorė B. Kasperavičienė, 1978 m. 

P1570459
Šiaulių pėsčiųjų bulvaras. 
Tiek daug uždarytų kavinių...Vienas kitas žmogus gatvėje. Užsukome pavalgyti į "Čili" tinklo maitinimo įstaigą (higienos lygis buvo geresnis nei Panevėžyje, bet maistas toks pats šiaip sau) ir grįžome pasižiūrėti į apšviestas skulptūras Pakruojyje (bilietas galiojo visą dieną). Apie dvidešimt minučių stūmėmės kamštyje, bet dar dienos metu bevaikščiodamos buvome aptikusios tolimesnę automobilių stovėjimo aikštelę, kur laisvai prisiparkavome.

P1570465
Mūsų gražuolis elnias.

P1570469
Snaigė.

P1570481
Katinėlis ir gaidelis.

P1570485
Pasakų knyga.

P1570486
Šviesų šou.

P1570491
Viena iš didžiųjų skulptūrų.

P1570495
Dar nebaigta.

P1570500
Kortų namelis.

P1570505
Vienaragis.

P1570510
Tai kokia čia pasaka?

P1570512
Kas gražu, tas gražu. 

Mano telefonas nekantriai pypsėjo- ne visi ekipažo nariai buvo ištirpę iš to grožio ir skubinosi namo. Tiesa, ir kelio gabaliukas laukė. Netrukus pajutau, kaip apsunksta galva ir markstosi akys- visgi nuovargis mane susirado. Į didesniuosius miestus-Panevėžį ir Šiaulius- norėčiau sugrįžti dienai ar dviem ir pasidairyti atidžiau, bet su ta salyga, kad pavyks rasti nakvynę už protingą kainą. Kas dėl Pakruojo, tai antireklamos jie pasidarė ilgiems metams į priekį, dabar teks atidirbinėti taisantis reputaciją, bet kitais metais, jeigu nebus kitų planų, galbūt užsuksime įvertinti kas pasiekta.

Ar Jūs ar buvote Pakruojo ledo skulptūrų festivalyje?

Išlaidos:

Kuras: 25 eurus/1 asm.
Bilietas į ledo skuptūras: 5 eurai/1 asm. pilna kaina
Maistas ir gėrimai: man asmeniškai apie 20 eurų.

Viso: 50 eurų.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Klastingavienakojytė

14 komentarų:

Aiste rašė...

Reikėjo vadovautis keliauk.info ir Panevėžy būtumėt neklaidžioję aplink Don Kichotą :)

Giedrė rašė...

O tai apie seniausią Panevėžio pastatą nežinojau. Ačiū! :)

Ele Pranaityte rašė...

@Aiste: tai čia buvo mano klastingojo plano dalis. Mes visai nepasiklydom.
@Giedrė: manau, kad nedaug kas žino apie jį XD.

Anonimiškas rašė...

Regis, skulptūras buvo galima apžiūrėti be problemų (ne taip kaip Jelgavoje). Ar daug žmonių buvo?

Ele Pranaityte rašė...

Kai ieškojome kur mašiną pasistatyti tai atrodė kad milijonas tų žmonių, bet viduje kažkaip išsisklaidė. Tiesa, sutemus prie skulptūrų buvo kiek sunkiau prieiti, bet tik prie didelių, nes ten dirbo menininkai ir žmonės juos klausinėjo visko. Mažosios skulptūros buvo iš abiejų pusių apžiūrimos. Tai tokio Jelgavos siaubo nebuvo.

Danutė rašė...

Šiemet buvau 2 ledo skulptūrų festivaliuose (Jiezne ir Jelgavoje),į šį, neturėjau galimybės. Jeigu taps tradicija aplankysim. Na, o Jelgavoje viskas buvo gerai (jau minėjau apie tai). Čia labai priklausė kada buvai. Mes SIAUBO nepatyrėm, tik malonumą. Trumpiau, kiekvienam savo,juokauju...

Ele Pranaityte rašė...

@Danutė: mes apie Jiezno renginį nežinojome. Ar jis irgi kasmetinis?

Danutė rašė...

Man atrodo,kad pirmą kartą. Pastebėjau, kad pradėjo organizuoti įvairius renginukus, jie tokie (man tik gal atrodo) dar labai kuklūs, bet žmonės juos organizuoja su didele meile.

giba rašė...

Aha. Klausiau savojo panevėžiečio, ar žino. Nežinojo. :)

Ele Pranaityte rašė...

@Danutė: o kur galima gauti informacijos apie Jiezno renginius ir turizmo įdomumus? Kuriam turizmo informacijos centrui jis priklauso?
@giba: nežinojo ko? :-)

Unknown rašė...

Spėju,kad nežinojo seniausio Panevėžio pastato:) p.s. Įdomu buvo sužinoti apie seniausią archyvo pastatą Lietuvoje

Danutė rašė...

Aš informaciją gaudau per FB ir kartais pasiseka.
https://www.facebook.com/Jiezno-kult%C5%ABros-ir-laisvalaikio-centras-1586863464913621/
Šiame tinklapyje apie renginius randu. O Jieznas priklauso Prienų rajonui.

Anonimiškas rašė...

Ar kitą savaitę apžvalga apie kosmoso parodą Varšuvoj? Sėkmingos kelionės ir laukiam įspūdžių.

Ele Pranaityte rašė...

@Anonymous: taip, planuojame imti tą parodą Varšuvoje.
@Danutė: dėkui, žinosiu.
@Ramunas: nu kažkaip visiems sensacija :D