Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": pagaliau atskleista Žemaitės paslaptis.

Tuesday, December 12, 2017

Polinkį prie literatūros turėjau visą gyvenimą. Jau vaikystėje atsiskleidė mano kaip poetės gabumai ir šviesios atminties senelių tarpe turėjau didelė pasisekimą, tiesa, artimos giminystės dėka jie galėjo būti kiek neobjektyvūs. Vėliau nesunkiai rašiau trumpus romanėlius apie gyvūnus ir scenarijus japoniškai animacijai. Tiesa, visi šie kūriniai tebėra iki šiol nepublikuoti ir kada nors bus pagrindas žymios lietuvių rašytojos Elės Pranaitytės biografijai. Neblogai sekėsi rašyti fan fiction, o nuo susižavėjusių gerbėjų iki šiol patikimai saugo slapyvardis. Vienintelis naudingas dalykas išsineštas iš mokyklos buvo per fizikos pamoką sužinotas gyvsidabrio nukenksminimo metodas-sudaužius termometrą, jį tuoj pat reikia aplieti aliejumi. Tiesa, dabar atsirado elektroniniai termometrai ir kalafiorai geriau apkepa ant sviesto nei ant aliejaus, bet reikia manyti, kad tokios pažangos mūsų fizikos mokytojas neplanavo.

Su Žemaite mano santykiai mokykloje buvo mandagiai vėsūs. Mums pagal programą reikėjo skaityti "Petrą Kurmelį". Tai buvo tie laikai, kai nagrinėjamus kūrinius garsiai skaitydavome klasėje. Visi net kvapą užgniaužę laukdavome tos vietos, kai piršlys pasakys Petrui, kad vesdamas Marcę jis "gaus pinigų kaip įklotų". Kas yra įklotai nepriklausomoje Lietuvoje jau žinojome. Kvatodavomės nuoširdžiai. Dar lietuvių kalbos mokytojai į stalčių įdėjome negyvą pelę (pelė jau buvo negyva, kai ją radome). Antrą kartą mano gyvenime Žemaitė atsirado prieš porą metų, kai pasirodė Andriaus Tapino "Maro diena", kur lietuvių literatūros realizmo šauklė pavaizduota kaip iki dantų apsiginklavusi skarota žvalgų vadė. Kvatojausi nuoširdžiai.

Bet Dievas trejybę myli: mano rankose vėl knyga, ir vėl ta pati Žemaitė, tokia pažįstama iš mokyklos laikų ir tokia neteisingai nesuprasta. Šioje nedidelės apimties (230 psl) knygoje nagrinėjama Žemaitės meilės istorija. Tiesa, ši siužeto linija sumaniai įpinta tarp kitų paskutinių rašytojos gyvenimo metų įvykių, jos aktyvios visuomeninės veiklos, karo baisumų. Autorė Aldona Ruseckaitė parašė drąsią knygą, nes Žemaitė ir meilė, netgi užgniaušta iš knygos puslapių besivaduojanti erotika, iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesuderinami dalykai. Bijau, kad jaunimas pirma ims skaityti šį romaną, o tik paskui gilintis į Žemaitės kūrinius mokyklinėje programoje, nes jiems bus smalsu, ką parašė ši aistringa moteris. Negaliu patikėti, kad ši knyga išleista jau prieš porą metų, o aš ją pražiopsojau, net ir dabar atkreipiau dėmesį tik jai šmėstelėjus socialiniuose tinkluose.

Zhemaite
"Žemaitės paslaptis".
Mano prosenelė, mano šviesios atminties Močiutės mama, buvo Žemaitės amžininkė. Mano močiutė turbūt neskaitė Žemaitės, bet tikrai skaitė "Altorių šešėly". Šią knygą ji skaitė slapta naktį, po kaldra pasišviesdama žibintuvėliu, kaip ji pati mums pasakojo, nes tai buvo baisiai nepadori knyga. Tiesa, pergyventi, kad ją su tokia literatūra užklups jos Žemaitės amžininkė mama labai nevertėjo, nes mano prosenelė nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Mano prosenelė, neabejotinai geras ir doras žmogus, buvo neraštinga. Aš esu ketvirta karta nuo jos, turiu du aukštuosius universitetinius išsilavinimus. Mano močiutė išklausė mokytojų kursus ir tapo mokytoja. Ji turėjo dar vieną brolį ir seserį- broliui liko tėvų ūkelis, o sesuo liko nemokyta, nes išleisti į mokslus neturtingas Šakių "kriaučius" galėjo tik vieną vaiką. Tiesa, buvo viena galimybė- mano močiutės nuostabus charakteris mokėjo patraukti žmones, jai viena vienuolė pasiūlė stoti į vienuolyną, o jau tenais seserų išsilavinimu yra pasirūpinama. Visgi, šiuo pasiūlymu pasinaudoti neprireikė.

Knyga "Žemaitės paslaptis" mane užkabino labai asmeniškai. Šiandieniniam žmogui sunku suprasti Žemaitės patarimus vaikams, kad būtina mokytis ir šviestis. Tačiau jeigu esate mano amžiaus, 30-40 metų ribose, labai gali būti, kad irgi esate ketvirta karta nuo visiškai beršaščių protėvių. Šiandien Lietuvoje mokslas yra privalomas asmenims iki šešiolikos metų, o dar ne taip seniai žmonės liko beraščiais, nes užsimokėti už mokslus neturėjo kuom. Švietimas buvo, yra ir bus visos žmonių civilizacijos variklis, Žemaitė tai puikiai suprato, tik gal nemokėjo taip skambiai pasakyti. Žemaitė rašė apie tai, ką ji pati matė ir patyrė, todėl kai kurios knygos pastraipos net šokiruoja savo realizmu- štai gyveni Vilniuje, reikia nueiti į parodą, o negali, nes... batai suplyšo. Šiandien pas daugelį moterų namuose apsigyvena šimtakojis, o dar ne taip seniai-kas yra tos keturios kartos?- batų pora buvo viena, ir jai suplyšus kildavo didelių nepatogumų. Žemaitė tą kartą į miestą norėjo eiti basa, bet visgi pasidrovėjo-kaip ne kaip, sostinė tai ne kaimas.

Manau, mokykloje pateikti šią knygą bus nelengva dėl temos tabu, bet inteligentiškas žmogus ją turėtų įsigyti savo bibliotekai (kol vaikai maži, ją galima kartu su "Altorių šešėly" laikyti ant viršutinės lentynos, kai vaikai užaugs tiek, kad tą lentyną pasiektų, patys ir neraginami perskaitys).

Mokykloje per literatūros pamokas nagrinėjamos temos nesuprantamos šiandieniniam jaunimui- kaip galime tikėtis, kad, tarkime, šiuolaikiniai hipsteriai įžvelgtų Katrės situacijos bejėgiškumą, kai ją, suaugusią moterį, raudančią tėvai prievarta ištekina? Mes net ir savo rašytojus mokykloje išmokstame matyti kaip angelus-belyčius: Lietuvos rašytojus atnešė gandras, jie niekada nesikeikė, jie niekada nerūkė ir nevartojo svaigalų, jie niekada neužsiiminėjo seksu, jie tik rašė ir dirbo Lietuvai, kol visiškai neromantiškai numirė nuo išsekimo ir ligos. Po tokio frigidiško požiūrio ne tik į lietuvių, bet ir pasaulio literatūrą mokykloje negalima tikėtis, kad vakarykštis dvyliktokas-rytojaus studentas staiga ims ir atras gimtosios kalbos tiesą, meilę, gėrį ir grožį. Pradedu rimtai galvoti apie literatūros kursus suaugusiems.

Sveikinu "Žemaitės paslapties" autorę parašius novatorišką, drąsią, stiprią knygą. Tai nėra seiliuotas meilės romanas (kokius dabar labai populiaru "kepti" pagal vieną šabloną) ar nykus faktų ir skaičių kratinys (kokiais nežinia kodėl tampa žymių asmenų biografijos). Šioje knygoje rašytojos asmenybė suspindi naujomis spalvomis ir atspalviais, priartinama prie šių dienų skaitytojo. Tai neabejotinai gaivaus vėjo gūsis mūsų lituanistikos padangėje. Ačiū.

Aldona Ruseckaitė, "Žemaitės paslaptis", Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015 m.


Kalėdinis nušvitimas Širvintose: miestas, kurį įkūrė briedžiai.

Sunday, December 10, 2017

Jau tapo įprasta, kad Vilniaus ir Kauno Kalėdų eglutės tarpusavyje rungtyniauja socialinėje medijoje, bet šiemet, kaip koks Pilypas iš kanapių, į lyderių gretas ėmė ir iššoko Širvintos. Juk ne veltui sakoma, kad kartą metuose ir lazda iššauna. 

eglenight
Širvintų eglė, 2017 m.
Iš kokios pusės konkurencijos vėjas pučia parodė ponia Dovilė Audėjūtė iš Širvintų, pasidalinusi TV balsavimo rezultatais. Tai privertė mane atsiversti Lietuvos žemėlapį ir pasižiūrėti, kur yra tos Širvintos.

sadbuttrue
Spėju, Širvintų miestelio patriotai balsavo galingai.
Negalėjau likti abejinga tokiam iššūkiui ir nusprendžiau asmeniškai įsitikinti, ar ta Širvintų eglutė tikrai tokia graži. Be to, mane domina Lietuvos miestelių turistinis potencialas: didmiesčiuose turistai išlepinti pasirinkimo gausos, o mažesnieji miesteliai kažkodėl vangiai pritraukia turistus. Įvedžiau "Ką pamatyti Širvintose" į paieškos sistemą ir ašaromis springamas Gūglė tik antrame rezultatų puslapyje iškosėjo Širvintų rajono savivaldybės puslapį. Jame pasirinkus "Apie rajoną"-> "Lankytinos vietos", galima atsisiųsti Širvintų krašto turizmo vadovą (PDF formatas, spausti čia). Pačioms Širvintoms tenka tik keturi objektai: bažnyčia, du paminklai prie jos ir buvęs NKVD namas. Taigi, informaciją apie lankytinus objektus Širvintų mieste teko rankioti kaip žvirbliui trupinius.


Kas liko už kadro Dubline?

Tuesday, December 5, 2017

Taigi, laikas buhalterinei suvestinei ir įspūdžių apibendrinimui. Dublinas man pasirodė labai įdomus, saugus, gana švarus miestas. Infrastruktūra turistams labai gera, o istorinis miestas turi ką parodyti. Turistų mieste tikrai labai daug.

P1590019
Dublino gatvės.
Skrydis su Ryanair trunka apie 3 val 15 min. Dublinas gyvena dviem valandomis  atgal nuo Vilniaus, todėl net ir vėlyvas skrydis yra tam tikras laiko išlošimas.

Pervežimas iš oro uosto galimas visuomeniniu transportu ir pervežamaisiais autobusais darbo metu arba pervežamaisiais autobusais nakties metu, kai nebekursuoja visuomeninis transportas. Naktį išvykimas iš oro uosto būna kas 30 min. Bilietus galima įsigyti internetu arba vietoje susiradus autobusą. Aš naudojausi Aircoach paslaugomis.

Hostelis turi didelį trūkumą- jame priima dideles moksleivių grupes. Pabandykite užmigti, kai trisdešimt hormonų nekontroliuojančių paauglių klykia koridoriuose kiaurą naktį. Todėl neduosiu į jį nuorodos, nes nerekomenduoju jame apsistoti.

Nemokamas ekskursijas  (rekomenduojama gidui palikti arbatpinigių) siūlo ne viena įmonė. Aš buvau su Dublin Free Walking Tour. Mes ėjome į pietinį Dublino rajoną, bet jie siūlo ir nemokamai pažiūrėti šiaurinę miesto dalį. Pietinėje miesto dalyje aplankomi istoriniai ir architektūros paminklai, o šiaurinė miesto dalis pasakoja apie airių nepriklausomybės kovas. Esant norui, galima eiti į abi ekskursijas tą pačią dieną, nes pietinė ekskursija trunka 11.00-14.00 val., o šiaurinė prasideda nuo 15.00 val. Susitikimo vieta abiems ekskursijoms- Dublino Spyglys.

Muziejai Dubline yra nemokami, išskyrus keletą vietų. Aš mėgstu muziejus, todėl nardžiau po juos kaip žuvis vandenyne. Daug laiko neturintiems siūlau užsukti į Nacionalinę galeriją, Archeologijos muziejų ir Taikomosios dailės muziejų. Guiness muziejus yra muziejus apie alų, bet ne apie alaus daryklą, po ją turistai nevedžiojami, bet įdomi paties tokio muziejaus koncepcija.

Kalba yra airių (gėlų) ir anglų.

Valgyti ir gerti Dubline nebus problema. Čia ne jūs alines rasite, o alinės ras jus. Alaus galima paragauti visokeriopais kiekiais. Maistas sotus ir nelabai egzotiškas: mėsa, bulvės, morkos, įvairios sriubos, tešoje kepti pyragai, žuvis su bulvytėmis. Sotu, nors nelabai skanu. Yra tailandietiškų užeigų, McDonaldų, prancūziškų konditerinių.

Miesto visuomeninis transportas yra nerealus gėris. Autobusai važinėja dažnai, bet reikia susistabdyti ranka, įlipama ir išlipama per priekines duris, vidurines duris išlipti atidaro esant perpildytam autobusui. Mokama grynais vairuotojui (monetos, be grąžos) arba specialiose vietose perkami e-bilietai. Aš pirkau nuolatinį turisto bilietą savaitei Leap Visitor Card ir tikrai jį atvažinėjau.

Eismo taisyklės nerašytos, pėstieji niekada nelaukia žalios šviesos, netgi neieško perėjų. Iš pradžių buvo baisu palįsti po autobusu, bet po kelių dienų įgudau pažeidinėti taisykles ne blogiau nei dubliniečiai.

Suvenyrai ne problema, kiekvienas ras ko nori. Pilna tradicinių suvenyrų su Airijos simbolika: raktų pakabukai, puodeliai, sniego gaubliai, magnetukai, virtuvės rakandai...Yra gurmaniškų dovanų: dailios dėžutės su arbata, saldumynai su Guinness alumi, sausainiai prie arbatos.

Išvykos iš Dublino-pagal poreikius. Tikrai yra daug dienos kelionių, geriausia teirautis turizmo informacijos centruose. Turizmas Dubline tikrai didelė industrija, todėl norima išvyka visada bus suorganizuota.

Skrydis Vilnius-Dublinas-Vilnius: 77,00 eur
Pervežimas iš oro uosto naktį: 7,00 eur
Pervežimas į oro uostą dieną: apie 4 eur
Nuolatinis bilietas visuomeniniam transportui 7 dienoms: 40,00 eur
Hostelis, 8 vietų kambarys su pusryčiais: 141 eur
Dienos išvyka į Milžinų kelią: 67 eur
Maistas: 85,00 eur
Mokamos lankytinos vietos: 43 eur
Suvenyrai: 93,00 eur

Viso: 560 eur apvalinant į didėjimo pusę.

Airijos sostinė Dublinas: dienos kelionė į Milžinų kelią Šiaurės Airijoje.

Monday, November 27, 2017

Airija turi tiek daug parodyti turistams, kad neabejotinai teks sugrįžti dar ir dar kartą, o šios kelionės metu įgyvendinau seną svajonę-pamatyti Milžinų kelią, Giant's Causeway. Gerokai iš anksto nusipirkau kelionę internetu iš vietinės agentūros, bet ji tikrai populiari ir išvykstama kasdien, todėl labai iš anksto pirkti nėra būtina. Aš netgi nežinojau visų galimų tokios išvykos variantų, būčiau sutaupiusi 20 eurų su kita firma, kuri netgi daugiau laiko prie objektų būtų davusi. Na, bet ir gudri višta kartais uodegą išsidilgina.

Išvykome apie 6.30 ryto nuo turistų susrinkimo taško prie Molly Malone skuptūros. Netrukus kirtome sieną ir įvažiavome į Šiaurės Airiją, kuri priklauso Britanijos karūnai. Trumpam sustojome degalinėje papildyti kofeino baterijas (tik eurų turintiems mokėti galima bankine kortele, nes čia jau galioja svarai sterlingai) ir štai mes jau prie Dark Hedges, kuriuos išgarsino filmas "Sostų karai". Išgarsino taip, kad turistai eina be perstojo, todėl vietiniai gyventojai išsireikalavo turistus uždrausti, todėl įstatymas dabar draudžia eismą šioje vietoje (išskyrus tam tikras išimtis). Prieš du šimtus metų Stiuartų šeima pasodino apie 150 medžių alėją, kuri taip žavi filmo gerbėjus.

P1590881
Turistai ir medžiai.

P1590892
Kūtvėla grožisi senąja alėja.
Kitas mūsų sustojimas buvo prie beždžionių tilto tarp pakrantės uolų, bet dėl didelio vėjo turistams jis buvo uždarytas. Mums leido pasivaikščioti pakrante ir iš tolo į jį pavėpsoti. Aš, žinoma, piktinausi. Perėjau Alionių pelkę, perėjau Skersabalių beždžionių tiltą žiemą, o čia žmonės dreba dėl menko vėjūkščio! Deja, tokia čia tvarka, teko paklusti.


Airijos sostinė Dublinas: kaip po iliuminuotų manuskriptų ir įstabių gyvūnų Kūtvėla pateko už grotų.

Monday, November 20, 2017

Vakar vakare per savo gudrafoną nusipirkau bilietą apžiūrėti Kells knygą-seniausią Airijos iliustruotą rankraštį. Ir labai gerai padariau, nes eilė prie bilietų buvo begalinė. Manoma, kad ši knyga buvo parašyta IX a. Tai-keturios Evangelijos lotynų kalba. Jos nuostabi puošyba traukia smalsuolius iš viso pasaulio. Nuo XVII a. ji saugota nebe Kells vienuolyne, kuris buvo sugriautas po vieno sukilimo, o Dubline ir eksponuojama nuo XIX a. vid. Per metus ją aplanko 500,000 turistų. Kasdien ekspozicijai atverčiamas naujas puslapis!Trinity koledžo suvenyrų parduotuvė buvo viena brangiausių, kokiose man teko smalsauti.

P1590739
Molly Malone-populiarus turistų surinkimo taškas Dubline.

P1590744
Trejybės koledžo kieme.

P1590750
Čia mokėsi Oskaras Vaildas. Ir va kaip baigė...

P1590752
Ilgoji biblioteka. Sakoma, čia George Lucas buvo įkvėptas "Žvaigždžių karams".

Airijos sostinė Dublinas: alaus ir muziejų duetas tęsiasi.

Thursday, November 16, 2017

Nors Guinness reklaminėje brošiūroje sakoma, kad tai puikus būdas dieną užbaigti, nematau priežasčių, kodėl tai negali būti puikus būdas dieną pradėti. Tiesą sakant, aš netgi rekomenduoju dieną pradėti nuo šio lankytino objekto, nes jis labai populiarus ir kai susirenka visi išsimiegoję ir pavalgę viešbučių svečiai autobusuose, tai ten alaus lašui nėra kur nukristi.

P1590517
Ilgametės tradicijos.

P1590520
Čia daug alaus tilptų.

P1590521
Kūtvėla suka į dešinę. She is always right.

P1590525
Traukiam kuponą.
Neaprašinėsiu čia alaus gaminimo proceso ir visko, ką mačiau, nes tai būtų beprasmiška. Šią daryklą-muziejų būtina aplankyti patiems ir viską pamatysite gyvai geriau, negu čia perskaitysite. Prabuvau ten geras porą valandų, o neskubantys gali čia maklinėti ir pusę dienos.


Airijos sostinė Dublinas: kelias nuo gyvenimo žiedų iki mirties glėbio.

Thursday, November 9, 2017

Šiandieną pradėjau Dublino botanikos sode, iki kurio patogiai atvažiavau autobusu nuo savo hostelio. Teko šiek tiek palaukti, kol jie atsidarė. Šis botanikos sodas turi du privalumus: jo lankymas yra nemokamas ir jis yra netoli istorinių Glasnevin kapinių, kurios irgi lankomos nemokamai. Ar girdite muziką? Tai mano suvalkietiški genai iš džiaugsmo dainuoja.

P1590394
Graži kompozicija.

P1590401
Čia toks papartis.

P1590415
Rožių sodas.

Airijos sostinė Dublinas: tęsiame pažintį su miestu, kur alaus upės teka. Antroji diena.

Monday, November 6, 2017

Rytas prasidėjo anksti, nes vakar nedirbo paštas (buvo sekmadienis), todėl prieš pradedėdama šturmuoti muziejus užsukau į centrinį paštą išsiųsti atvirukų namie pasilikusiems. Centrinis Dublino paštas buvo pastatytas 1818 m. ir buvo paskutinis svarbus Jurgio (ar Keturių Jurgių :D) laikų architektūros pavyzdys. Pastatas buvo 1916 m. sukilimo dalyvių štabas ir todėl britų artilerija jį sunaikino. Dabar atstatytame pastate yra šiems įvykiams ir pačiam pastatui skirta paroda. Žinoma, veikia ir pats tikrasis paštas. Manoma, kad Dublino gyventojams šis pastatas yra miesto ikona, turbūt kaip vilniečiams Gedimino pilis (ir artimiausiu metu nežada nugriūti).

P1590199
Dublino centrinis paštas.

P1590200
The Spire.
Šioje vietoje, kur styros šis smaigalys, stovėjo Nelsono kolona, pastatyta 1809 m., bet 1966 m. airiai ją susprogdino, po to 2002 m. čia atsirado The Spire. Pavadinimą sunku išversti- strėlė, špilis, smailuma...Kankinasi ir patys Dublino gyventojai, ko tik jie nesugalvoja: the Stiletto in the Ghetto, the Stiffy by the River Liffey, the Pin in the Bin, the Erection at the Intersection... Žinoma, lyginant su mūsų Vilniaus "vambzdžiu", tai šita "erekcija" yra tikras dizaino perlas.


Airijos sostinė Dublinas: pirmoji pažintis su miestu, kur alaus upės teka.

Friday, November 3, 2017

Savaitė Dubline pralėkė nepastebimai. Airijos sostinė turi daug ką parodyti turistams, todėl pavyko tik kartą iš ten iškišti nosį, nes buvau iš anksto nusipirkusi dienos kelionę į Milžinų kelią (Giant's Causeway) Šiaurės Airijoje. Nors Dublinas yra nedidelis ir visiškai apeinamas pėsčiomis, jame tiek daug nemokamų muziejų ir mokamų-deja- alinių, kad turistus net prakaitas išmuša. Skrydis su Ryanair truko 3 val 15 min ir 00:25 vietos laiku (mes Lietuvoje gyvename + 2 val) leidomės Dublino oro uoste. Naktį kas pusvalandį iš ten išvyksta autobusai į miesto centrą (7 eur), dieną kursuoja visuomeninis transportas (2,80 eur). Buvau iš anksto susižiūrėjusi kaip nuvykti iki savo hostelio, nors jų nurodymai buvo kiek netikslūs ir geras penkiolika minučių vidury nakties laužiausi į gretimą supermarketą. Kitą rytą po pusryčių išėjau miesto žiūrėti.

Dublino miestas įsikūrė pilies ir dviejų katedrų kvartaluose, dviejų upių sankirtoje. Upė Poddle (šiandien po žeme) čia įtekėjo į upę Liffey, o jų sankirtoje susiformavo toks juodas ežeras, senąja airių kalba pavadintas Dubh Linn, kitaip- Juodas Tvenkinys. Taigi, iš esmės Dublino miesto pavadinimas ir reiškia Juodas Tvenkinys. Čia  841 m. atplaukę vikingų piratai įkūrė laikiną stovyklą, kurios vietoje išaugo pirmoji pilis, vėliau ėmė kurtis miestas. Olafas tapo pirmuoju Dublino karaliumi 853 m., tačiau jau 902 m. airiai išvijo vikingus ir septyniolika metų gyveno ramiai, kol 919 m. vikingai grįžo ir atsiėmė Dublino kontrolę. Vikingai valdė Dubliną dar du šimtus metų. Jie buvo verslūs žmonės: importavo savo juvelyrinius dirbinius, pardavinėjo airius vergus. Manoma, kad Dublinas buvo vienas didžiausių vergų centrų vikingų imperijoje.

Tačiau 1014 m. Dublino vikingus ir jų sąjungininkus sumušė karalius Brianas Boru prie Klontarfo (Clontarf). Po keturiasdešimties metų Dubliną perėmė airis Leinsteris ir tapo jo valdytoju. Nepaisant suiručių, Dublinas išliko Airijos didžiausiu uostu. Normanai atvyko 1170 m. ir 1171 m. Anglijos karalius Henrikas I prijungė Dubliną prie savo karūnos, tuom atverdamas kelią Bristolio pirkliams-kolonizatoriams. Dublinas tapo Anglijos dalimi ir 1204 m. Anglijos karalius Jonas I (blogietis iš Robino Hudo) liepė pastatyti atitinkamą pilį. Netruko iškilti ir dvi katedros. Kaip dažnai būna viduramžių miestuose, ne kartą Dubliną siaubė gaisrai ir ligų epidemijos. XIV a. maras nustekeno Dubliną ir ekonominė būklė buvo sunki iki pat XVII a., kai miestas vėl pradėjo augti.

Dublino "Aukso amžiumi" vadinamas keturių Jurgių (keturi karaliai tokiu vardu valdė Angliją 1714-1830) laikotarpis, kai buvo pastatyti gražieji pastatai, nutiesti bulvarai, apsodinti skverai. XVIII a. Dubline gyveno ir kūrė garsieji rašytojai ir filosofai, klestėjo teatrai ir muzikinis gyvenimas. Beveik šimtą metų nutykę karai dėl religijos leido plėtotis pramonei ir žemės ūkiui. Dublinas tebebuvo Airijos didžiausias uostas. Miesto gyventojų skaičius augo stipriai, todėl reikėjo tiesti naujas gatves ir statyti naujus namus. Tačiau ne viskas auksas, kas auksu žiba- saujelė protestantų elito kontroliavo absoliučią daugumą ekonomikos, o didžioji dauguma katalikų net neturėjo teisės balsuoti, jų ekonominė padėtis buvo sunki, negaudavo darbo, sunkiai pragyvendavo, jiems buvo pastatytos labdaringos ligoninės. Nenuostabu, kad 1789 m. įvyko pirmasis sukilimas prieš Anglijos karūną.

1801 m. Airijos parlamentas buvo paleistas ir šalies valdymas perkeltas į Londoną, taip užkertant kelią Airijos savarankiškumui. XIX a. karalienės Viktorijos laikais buvo bandyta pagerinti katalikų airių gyventojų padėtų (jų Dubline buvo 80 proc.) ir įgyvendinti kai kurie įstatymų pakeitimai. Deja, Didysis Airijos badas nusinešė nesuskaičiuojamą kiekį aukų, bet Londonas praktiškai nei piršto nepajudino badaujantiems padėti. Didelė dalis airių pasirinko kelią į emigraciją. Airijos kova dėl nepriklausomybės nuo Anglijos karūnos tęsėsi dar ilgus metus ir tik 1922 m. Airija (be dalies šiaurėje) tapo nepriklausoma valstybe su sostine Dublinu. 1998 m. buvo pasiektas susitarimas dėl Šiaurės Airijos valdymo.

P1590019
Dublino gatvės.
Pirmas miesto vaizdas-labai malonus akiai. Dviaukščiai autobusai (7 dienų bilietas kainuoja 40 eur) kursuoja dažnai ir juose yra nemokamas wi-fi, yra dvi tramvajaus linijos. Daugybė vietų pavalgyti įvairiomis kainomis. Pagrindinėje gatvėje yra bent keturi turizmo informacijos centrai.


Rubrika "Pabertų minčių karoliai": would you like a cup of tea?

Tuesday, October 24, 2017

-Kaip jis atrodė?- paklausė Šerlokas Holmsas.
-Kaip džentelmenas, sere,- atsakė kebo vežikas. 

Aš visada prunkščiodavau skaitydama anglų klasikus (manau, ponas Konanas Doilis nesupyks, jeigu jį taip pavadinsiu), nes tuose puslapiuose, kuriuose raidėmis užšaldytas gyvenimas prieš porą šimtų metų, visada rasdavau ką nors juokingo šiuolaikiniam žmogui. Štai Šerlokas Holmsas puikiai suprato, ką jam atsakė vežikas, nors šiuolaikiniam žmogui jau vien žodis džentelmenas kelia šypseną. O jie, tie džentelmenai, dar ir savo dress-kodą turėjo.

Mano šviesios atminties Močiutės sekcija tebėra prikimšta arbatos servyzų* ir čekų krištolo vazelių. Nežinau, ar tai buvo prieškario buržuazijos nostalgija ar sovietmečio privalomi atributai, bet jie buvo uoliai naudojami. Vienas arbatos servyzas buvo laikomas neišpakuotas man kaip kraitis, iki vestuvių šiukštu nebuvo galima gauti. Kad nelabai tekėti norėjau, tai kitas klausimas. Bet arbatos servyzas, stalo įrankų komplektas, kalnas patalynės ir rankšluosčių Šerloko Holmso laikais man jau savaime būtų pritraukę kokį kraičio medžiotoją. Mums, vaikams, buvo juokinga matyti tuos visus stalo serviravimus priimant kokią pusseserę iš Šakių. Augome mes, augo ir Lietuvos ekonomika, atsirado vienkartiniai puodeliai ir dekadentiškas stalo dengimas priimti žmogų vis labiau atrodė prieštvaninis reikalas. Bet Močiutė darė savo ir nelabai paisė jaunimo nuomonės. Ir ką gi, ji visgi buvo teisi.

Trumpam ištrūkau į Airiją ir grįžau užsikrėtusi arbatos gėrimu. Airiai nėra tiek ištvirkę arbatos gėrimo ritualo klausimu kaip anglai, pas airius viskas kukliau ir paprasčiau (bet tokio kiekio kavos/arbatos outletų išsinešimui kaip pas mus tikrai nėra). Ištraukiau Močiutės servyzą ir apžiūrėjau-pilnas ir gerai išsilaikęs komplektas. Išploviau, sušluosčiau ir paskyriau lentyną sekcijoje. Vakarais gersiu arbatą ir grožėsiuosi indais. Servyzas pagamintas GDR, t.y Deutsche Demokratische Republik, kuri egzistavo 1949-1990 ir kuri, nepaisant žodžio demokratinė, buvo okupuota sovietų.

*Mūsų buto ūkyje sakoma "servyzas" su ilgąją y.

P1600024

Ar turite šeimos relikvijų servyzų pavidale?


Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...