Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Savaitgaliais lankome kaimynus: Kūtvėla keliauja į Daugpilį. Pirmoji diena.

Friday, September 22, 2017

Jeigu reiktų išvardinti turistiniais tikslais aplankytas Latvijos vietas, dauguma žmonių pirmiausiai paminėtų Rygą su gražiu senamiesčiu ir įdomiais muziejais, Ventspilį su sutvarkytais paplūdimiais ir atrakcijomis vaikams, Rundalės pilį su nuostabiu sodu, galbūt ir Jelgavą su ledo ir smėlio skulptūromis. O štai Daugpilis vargu ar bus atsidūręs turistų radare, nors svečių iš Lietuvos trūkumu jis tikrai negali skųstis. Pasinaudojusi galimybe partneriauti su autobusų firma Ecolines ir Daugpilio TIC, praleidau dvi dienas antrame pagal dydį Latvijos mieste ir likau labai patenkinta savo kelione.

Daugpilis yra ne, kaip galima pagalvoti, "miestas su daug pilių", o tik kuklus "pilis prie Dauguvos upės" kažkada buvusioje etninėje sėlių žemėje (sėliai asimiliavosi su latgaliais). Čia gyvena latvių, rusų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, lietuvių, žydų ir kitų tautybių žmonės. Šiame krašte vaikai auga poliglotais, nes reikia bent kiek įvaldyti latvių, latgalių, rusų, anglų, netgi vokiečių kalbas. Miesto ištakos siekia senus laikus, kai žmonės iš Gotlando vandens keliu siekė dabartinių Rusijos ir Graikijos teritorijas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Daugpilis paminėtas 1275 m., kai Livonijos ordino nariai, vadovaujami magistro Ernsto fon Ratzeburgo, pastatė tuometinę Dunaburgo tvirtovę. Ši vietovė tapo žinomu prekybos centru. Po Livonijos ordino panaikinimo 1561 m. vietovė perėjo Lenkijos karūnai (negaliu sakyti Abiejų Tautų Respublikai, nes Liublino unija buvo tik 1569 m.) ir gavo herbą, tačiau 1577 m. kraštą nusiaubė Ivanas Žiaurusis, kuris pastatė naują tvirtovę jau kitoje vietoje. Steponas Batoras suteikė Magdeburgo teises 1582 m. Pasibaigus Šiaurės karui 1721 m. vietovė perėjo carinei Rusijai. Tada buvo vykdomas Peterburgas-Varšuva kelio projektas, vystėsi pramonė ir prekyba, todėl žymiai išaugo gyventojų skaičius, buvo pastatyta nauja, jau trečia, tvirtovė. Caras Aleksandras III nusprendė miestą pervadinti Dvinsku 1893 m., o 1920 m. jis tapo Daugpiliu. Daugiau kaip 70 proc. Daugpilio pastatų nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, o koks likimas ištiko žydų tautybės žmones- mums žinoma iš istorijos. Išsivadavęs iš sovietų valdžios, Daugpilis šiandien yra istoriškai daugiakultūris miestas, gerbiantis įvairias tradicijas.

P1580492
Sveiki atvykę į Daugpilį!
Pasirinkau Ecolines autobusą su planuojamu išvykimu iš Vilniaus penktadienį 17.30 val., kuris Daugpilyje būtų apie 20.30 val. Pastaruoju metu tenka pripažinti, kad visi tarptautiniai autobusai kiek vėluoja, bet čia turbūt įtakos turi kelio remonto darbai ir sugrįžęs rudens eismas. Keliavau maršrutu Kaunas-Rezekne per Vilnių, Uteną, Zarasus ir Daugpilį, o Rezekne buvo numatytas persėdimas keleiviams, vykstantiems į Maskvą. Aš išlipau anksčiau-Daugpilyje.

Kūtvėla vėl keliauja į Gardiną arba Įkaitų išlaisvinimo drama!

Monday, September 11, 2017

Kelionė į Gardiną buvo gimimo dienos dovana mano sesei ir man. Pasidairiusios po siūlomus variantus, programas, kainas, ir planuojamus išvykimo laikus, apsisprendėme keliauti su "Grūda". Su jais buvau Gotlande ir kelionėje buvo tam tikrų minusų, bet visgi nusipirkome jų kelionę į Gardiną. Pirkome internetu, užpildėme reikiamus popierius elektroniniu paštu-visai patogu. Pagrindinis rūpestis buvo apdrausti mamą (visiems turistams privaloma draustis keliaujant į Baltarusiją), nes reikėjo asmeniškai vykti į draudimo agentūrą- asmenys virš 65 m. internetu nedraudžiami. Išvykimo laikas pasirodė labai neblogas- 06.00 val. šeštadienio rytą. Į kelionę išsiruošėme aš, mano mama ir mano sesė. Šeimos vyrai (tėtė, švogeris, žiurkėnas Kristupėlis, šuva Kimas) ir sesės katinas liko namie.

Šiek tiek buvo nesklandumų su sėdimomis vietomis autobuse, nes autobusinis turistas būna kaip Švč. Trejybė:jis turi tris sėdimąsias vietas. Pirmoji vieta yra sutartyje, kurią turistas pasirašo su kelionių agentūra, antroji vieta, patikslinta, yra jam atsiunčiama pora dienų iki kelionės, o trečioji vieta yra ta, kurią jis gauna autobuse pagal gido turimą sąrašą, nes į kelionę išvykstantis autobusas kardinaliai skiriasi nuo numatyto kelionės sutartyje. Retais atvejais būna ir ketvirta vieta, nes bent 2-3 žmonės keliauja "ne savo vietose". Laimei, stovėti neprireikė, o šalia manęs buvo laisva vieta.

Viskas klostėsi daugiau mažiau sklandžiai iki sustojimo į WC netoli Merkinės, kai nusprendžiau gidei pasakyti, kad mes planuojame Gardine atsiskirti ir vaikščioti savarankiškai. Trumpai tariant, "Grūda" visą autobusą turistų paėmė įkaitais! Sukėliau tikrą revoliuciją, nes pradėjau įkaitų išlaisvinimo operaciją. Kodėl mus paėmė įkaitais gidė nepaaiškino, todėl pasakoju kaip supratau. Tam, kad nusipirktume iš "Grūdos" bevizio režimo leidimą (5 eur žmogui), pačiai agentūrai reikia pirkti bent dvi turistines paslaugas Gardine, kad tą leidimą Gardino kelionių agentūra jiems parduotų. Problema, kaip supratau, buvo ta, kad "Grūda" jau užmokėjo už apžvalginės ekskursijos gidą ir Religijos muziejaus bilietus, o dabar tikėjosi susirinkti tą sumą iš mūsų. Todėl už neinančius į ekskursiją turėtų sumokėti einantys arba neinantys į ekskursiją turi vis tiek susimokėti ir tada gali neiti. Aš atsisakiau mokėti už paslaugą, kurios neimu, ir cypiantiems "Kodėl mes turime mokėti už jus?" aiškinau, kad tikrai  neturi mokėti už mane, nes tos paslaugos negausiu. Pora žmonių stebėjosi, nes jų turimame kelionės aprašyme Religijos muziejus neįtrauktas. Gidė stresavo ir aiškino, kad ji turi savo programą, kurią ir vykdys, o kad mūsų programos skiriasi (mano turimoje programoje, gautoje perkant internetu, kaip mokami objektai buvo paminėti Senoji pilis, Naujoji pilis ir Sinagoga, bet kai gavome bevizio režimo leidimą (tą, po 5 eur), jie ten nebuvo įtraukti, kaip ir "Grūdos" programoje nebuvo įtrauktas Religijos muziejus) tai yra mūsų problemos. Mano aiškinimas, kad mes ir taip eisime į bent tris muziejus, netiko, o bendravome su gide rėkdamos viena ant kitos per pusę autobuso. Mano mama išsigando, kad reikia eiti su visais, kitaip iš keršto gali palikti mus Gardine. Turėjome apie tris valandas pagalvoti, nes Baltarusijos pasieniečiai mano, kad bet koks autobusas su lietuviais turistais importuoja demokratiją ir turi būti kratomas. Pildėme ir tas absurdiškas migracines korteles.

Trumpai ilgai tariant, aš pasisakiau darysianti kaip esu susiplanavusi, o mama su sese-kaip jos nori, suaugusios moterys gali pačios spręsti. Aš skausmingai reaguoju į reketą, šantažą ir neteisybę, o šios trejybės per pusvalandį gavau sočiai ir kelionės nuotaika buvo sugadinta. Čia iš karto noriu pasakyti, kad tokia įkaitų paėmimo drama susiklostė, nes nebuvo komunikacijos iš "Grūdos" pusės, kad jų kelionės programa yra PRIVALOMA vykdyti. Todėl jeigu ketinate su šia agentūra keliauti ir galvojate, kad bus kaip normaliose kelionėse, kur galima atsiskirti nuo grupės ir savarankiškai vaikščioti arba neiti į tam tikrus mokamus objektus, tai šiuo atveju galite stipriai nusivilti. Tiesa, gidė pripažino, kad jėga priversti mūsų negali eiti su visais, bet buvo labai nelaiminga mus paleidusi. Negaliu pasakyti, kaip baigėsi rinkliava už Gardino gidą ir Religijos muziejų likusiai grupei. Kodėl mokant po 5 eurus už bevizio režimo leidimą negalima Gardino tyrinėti savarankiškai-man liko mistika. Už ką tie pinigai? Beje, yra galimybė nusipirkti bevizio režimo leidimą iš Bezviz tinklalapio, kaina vienam žmogui 12 eurų, kaina krenta iki 10 eurų žmogui už 20 ir daugiau turistų grupę.

Gruda_Gardinas
Kur čia įtrauktas Religijos muziejus ir kur parašyta, kad programą vykdyti privaloma?
Taigi, Gardine mes atsiskyrėme ir pirmiausia nuėjome į Senąją pilį. Ji svarbi tuom, kad kažkada ją statė Vytautas Didysis. Šiandien ji tikrai nebeprimena tų laikų, o ekspozicija-labai savotiška. Apie Gardiną išsamiai aš esu rašiusi savo ankstesniame reportaže, todėl nesikartosiu. Čia šiandien yra krašto muziejus, jame galima pamatyti įvairių archeologinių radinių, gyvūnų iškamšų, herbariumo kolekciją, tautinės buities rakandų ir tautinių drabužių, netgi Antrojo pasaulinio karo ekspoziciją. Man patiko iš šiaudų pinti cerkvės ikonostaso vartai, ir Stepono Batoro karūna ir skeptras. Trumpai tariant, iš Senosios pilies liko tik pavadinimas. Bilieto kaina: 4,50 BYN (1 eur- 2 BYN), būna nuolaidų. Pilies prieigose yra WC, muziejaus lankytojams nemokamas, kitiems- 0,50 BYN.

20170909_115119
Gardinas ne veltui pavadintas Gardinu, t.y. "gorodit"- Miestas Saugotojas. Sunku būtų paimti.

Įdomioji Vilniaus kiemelių anatomija.

Wednesday, August 23, 2017

Šiandien Vilniaus architektai susiduria su kitokiais iššūkiais nei architektai XV, XVI, XVII ar net ir XVIII a. architektai. Vilniuje nėra išlikusio nei vieno nepažeistos anatomijos kiemelio, todėl teks rekonstruoti skolinantis trūkstamus elementus iš kitur. Jeigu šiandien mūsų miestų architektūrą įtakoja blogas meninis skonis ir absoliutus atsakingas pareigas užimančių asmenų nesigaudymas istorijoje, tai anksčiau architektams galvas skaudėjo dėl miesto higienos, pastatų savininkų hierarchijos ir tranzitinio eismo ribojimo.

Bernardinų gatvė turi išlaikiusi savo belangiškumą. Toks gatvės aklinumas pirmiausia saugojo miestiečius nuo smarvės ir bakterijų. Miestas iki XVIII a. buvo valomas du kartus per metus, prieš Kalėdas ir Velykas, XVIII-XIX a. kuopimas padažnėjo iki karto per metų ketvirtį. Iki XIX a. gatvėse tekėjo nutekamieji grioveliai, į kuriuos gyventojai pildavo nesudeginamas šiukšles, tame tarpe-ir naktinių puodų turinį. Prie vartų į namus buvo tilteliai, kad gyventojai nesušlaptų kojų nuotekomis, o XIX a. atsirado dengti kolektoriai. Dalis pastatų šioje gatvėje priklausė Kapitulai, todėl gatvės aklinumas skyrė Dievo žmones nuo paprastų mirtingųjų. Taipogi, man teko girdėti, kad storas mūras bent kažkiek ribojo triukšmą, kurį keldavo per bruką dardėdavę pirklių vežimai naktį: dieną jiems į miestą įvažiuoti buvo draudžiama, jie stovyklavo miesto prieigose ir tik miestui nuėjus ilsėtis galėjo įvažiuoti.

IMG_4599
Bernardinų gatvės aklinumas.
Seniau namų fasadai buvo ištapyti freskomis, virš amatininkų užeigų kabojo jų amatarą reklamuojanti iškaba, o kilmingų šeimų namus rodė virš centrinių vartų buvęs šeimos herbas. Jų ir šiandien galima surasti senamiestyje, tik reikia geriau dairytis. Vienas geriausiai išlikusių-Kajetono Nagurskio herbas Universiteto/Šv. Jono gatvių sankirtoje. Vartuose būdavo langelis, pro kurį vartininkas, namų tarnas ar pats šeimininkas pažiūrėdavo į svečią ir įeisdavo (arba ne). Į kiemelį patekęs svečias pamatydavo galerijas, kuriomis vaikščiojo gyventojai ir kvėpavo grynu oru. Minima, kad net iki XIX a. tokiuose kiemeliuose buvo laikomos malkos, kudakavo vištos, kriuksėjo paršiukas ir galvas kėlė viena ar kita daržovė.

IMG_4554
Kajetono Nagurskio herbas.
Medines galerijas gražiai atkūrė Adomo Mickevičiaus muziejus savo kiemelyje, o mūrines galerijas turi tik kokie trys kiemeliai Vilniuje, vienas jų yra Alumnato kiemelis Universiteto gatvėje. Kažkada buvusios atviros arkados vėlesniai amžiais buvo užmūrytos, pritaikant pastatą butams. Mickevičiaus muziejaus kiemelis turi išsaugojęs gervę, kuria sunkūs kroviniai buvo keliami į viršutinius aukštus, ir nišą, kurioje buvo to namo gyventojų šventojo globėjo paveikslas (daug tokių nišų šiandien yra negaiestingai užmūrytos).

20708242_10207275215237483_3728211100140106167_n
A. Mickevičiaus muziejaus kiemelyje galima pamatyti medines galerijas, gervę ir nišą šventojo paveikslui.
IMG_4606
Galerijos iš arčiau.
IMG_4545
Alumnato kiemelio galerijos. 
Galbūt patys to nežinodami, vilniečiai ir vėlesniais laikais atkuria senąsias istorines tradicijas. Sidabryno Marija Pilies gatvės kiemelyje atsirado, kai po Antrojo pasaulinio karo šie pastatai buvo perduoti įvairioms menininkų organizacijoms. Dievo Motinos skulptūrą prie Vilnelės rado vienas antikvaras, sutvarkė reikiamus leidimus ir įkėlė į nišą (kadaise joje galbūt buvo kėlimo mechanizmas-gervė, skirtas prekėms į antrą ar trečią aukštą užkelti).

P1410542
Sidabryno Marijos kiemelis.

IMG_4200
Sidabryno Marija po Antrojo pasaulinio karo atsirado, manoma, dalinai išlikusioje gervėje.
IMG_4813
Barzdaskučių kirpyklos iškaba netoli Bastėjos, Anno Domini 2010.
O kokių įdomių miesto anatomijos istorijų Jūs žinote?

Su meile ir, kaip visada susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Anatomaitė

Tyli ežerų krašto pasaka: Kūtvėla lankosi Zarasuose.

Friday, August 18, 2017

Pasakojama, kad kažkada ant didelės kalvos gyveno milžinų šeima, kurioje augo milžinukas Azerasas, kuris mėgo žaisti slėpynių. Vieną dieną šeima išėjo į mišką ir milžinukas pasislėpė taip gerai, kad tėvai ilgai negalėjo rasti, ir užsnūdo. Tėvas pradėjo šaukti "Azerasai, Azerasai!", o aidas jam atsakė "Zarasai, Zarasai!". Išgirdęs balsus, milžinukas atsibudo ir susirado tėvus, tada visi laimingai grįžo namo. Vėliau, kai čia įsikūrė žmonės, jie ir pavadino miestą Zarasais. Festivalio "Galapagai" metu negalėjau skirti pakankamai dėmesio pačiam miesteliui, tai ištaikiau dieną sugrįžti. Mane labai domina mažų miestelių turistinis potencialas. Ar Zarasai gali tapti turistų traukos centru?- Be abejo, kad taip!

P1580368
Ežerų krašto grožis.

Dabartinio Zarasų miestelio teritorijoje piliakalnių neaptikta, bet jų gausumas apylinkėse rodo, kad kraštas tankiai gyventas I-II mūsų eros tūkstanmetyje ir čia buvo etninės sėlių žemės. XII-XIV a. dokumentuose Zarasai ir jų apylinkių ežerai neminimi, sunku pasakyti, kada atsirado Zarasų gyvenvietė, nes nėra pakankamų archeologinių duomenų, bet Zarasai miesteliu vadinami nuo 1522 m. Palanku kurtis Zarasuose buvo dėl prekybos kelio iš vidurio Lietuvos į Rygą ir Pskovą. XVI a. Zarasai minimi kaip viena iš Vilniaus vyskupijos valdų. 1613 m. Zarasai pirmą kartą pažymėti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje kaip "Jeziorosa". XVIII a. miestelis ir apylinkės nukentėjo nuo švedų antplūdžio ir maro, paskui caro nurodymu buvo perduoti Vilniaus generalgubernatoriaus išlaikymui. 1812 m. Napoleono karo metu buvo susirėmimas, yra likę prancūzų kapų. 1836 m. Zarasuose apsilankė Rusijos caras Nikolajus I, jį sužavėjo miestelis ir apylinkės taip, kad panoro pavadinti miestelį savo sūnaus ir įpėdinio garbei Aleksandrovsku, bet Rusijoje jau buvo toks miestas, todėl Zarasams "teko garbė" tapti Novoaleksandrovsku. 1917 m. miestui suteiktas Ežerėnų pavadinimas, bet šiandien žemėlapyje vėl rasime Zarasus. Ežeringasis Zarasų kraštas davė mums šviesuolių: Pažiegės kaime gimė kalbininkas Kazimieras Būga, Madagaskaro vienkiemyje -svarbus bažnyčios veikėjas arkivyspupas Mečislovas Rainys, Rokėnų kaime-kompozitorius ir pedagogas Juozas Gruodis. Zarasų miestelis užima 1750 ha, čia gyvena apie 8,000 gyventojų. Senoji Zarasų miestelio dalis yra urbanistikos paminklas: Zarasų išplanavimas yra vienintelis toks Lietuvoje tarp XIX a. taip vadinamų "rusų miestų" pavyzdžių. Šiandien Zarasai garsėja kaip kurortinė teritorija.

Ar tikrai turizmas = terorizmas?

Wednesday, August 16, 2017

Iš pradžių turizmas buvo gerai. Eurostat duomenimis, 2014 m. Europoje veikė 2,3 mln su turizmu susijusių įmonių, jos samdė 12,3 mln darbuotojų,- ši statistika yra iš 2017 m. balandžio mėn. duomenų, bet Eurostat ketina atnaujinti savo statistinę informaciją 2017 m. gruodį, todėl šiuo metu naujausi visuomenei prieinami duomenys yra iš 2014-2015 m. Tas pats pranešimas sako, kad 2015 m. daugiausia turistų iš užsienio sulaukė Ispanija, joje suskaičiuoti 270 mln turistų nakvynių, kas sudarė 21,3 proc. visos ES (28 narių) statistikos. Toliau seka Italija (193 mln nakvynių), Prancūzija (130 mln nakvynių), Jungtinė Karalystė (118 mln nakvynių). Tarp mažiausiai turistų iš užsienio sulaukusių šalių yra Liuksemburgas ir Latvija. Bet jeigu vertintume pagal turizmo tankumą/intensyvumą, t.y. kiek turistų iš užsienio ir vietinių gyventojų nakvynių tenka šaliai pagal jos turimą gyventojų populiaciją, 2015 m. tarp 28 ES narių populiariausiomis buvo Malta, Kroatija, Kipras, alpių regionai Austrijoje, Islandija ir Juodkalnija. Turizmui sukurta infrastruktūra prisideda prie vietovės plėtros, sukuria darbus, padeda kovoti su industrijos ir kaimo vietovių nykimu, tvarus turizmas padeda apsaugoti kutūrines ir gamtines vertybes. Bendra tendencija yra tokia, kad 1 iš 11 žmonių turi darbą turizmo dėka, o turizmas išlieka didžiausiu dardaviu pasaulyje.


Valstybinio turizmo departamento paskelbtoje 2014-2020 m. Lietuvos turizmo rinkodaros strategijos ataskaitoje (Word formato failas) rašoma: 2014 m.  Jungtinių Tautų Pasaulio turizmo organizacijos statistiniai duomenys rodo, kad turizmas netiesiogiai sukuria apie 9 proc. pasaulio bendrojo vidaus produkto, viena iš 11 darbo vietų sukuriama turizmo dėka. Turizmo eksportas sudaro 6 proc. viso pasaulio eksporto bei 29 proc. pasaulio paslaugų eksporto. Tarp svarbiausių pasaulyje eksporto sudėtinių dalių turizmas užima ketvirtą vietą po kuro, chemijos produkcijos ir maisto prekių. Bendros eksporto pajamos iš tarptautinio turizmo 2014 m. sudarė 1,1 trilijoną eurų. Šalių pajamos iš tarptautinio turizmo sudarė 937 mlrd. eurų (augimas 3,7 proc.), o 166 mlrd. eurų uždirbo keleivių pervežimo kompanijos. Strategijoje "Europa 2020" numatyta, kad Europa turi išlikti turistų lankomiausiu žemynu, kur vertinama regionų svarba ir įvairovė. 2014 m. 51,4 proc. visų užsienio turistinių kelionių pasaulyje teko Europai – ji išlieka lydere.

Tačiau pastarosiomis dienomis pasitaikė išpuolių prieš turistus vietivėse, kurios turizmo dėka tapo victims of its own success. World Travel Market straipsnyje A new challenge “overtourism” mini, kad pirmoji grotžymė #overtourism pasirodė 2012 m. balandį. Pastarosiomis dienomis ši grotžymė mirga marga spaudoje apie išpuolius prieš turistus. Pavyzdžiui, "Katalonų kraštutinių kairiųjų partijos „Liaudies vienybės kandidatūra“ (CUP) jaunimo sparnas „Arran“ paviešino vaizdo įrašą, kuriame nariai niokoja turistų dviračius. Be to, „Arran“ prisiėmė atsakomybę už tai, kad supjaustė vieno autobuso padangas, o ant jo priekinio stiklo dažais išpurškė žodžius: „Turizmas žudo kaimynystę.“ Autobusui padaryta žala siekia 1842 eurus." - praneša Barselonos gyventojams turistai galutinai įgriso. Kuom buvo iššauktas toks vandalizmas, vaizdžiai iliustruoja video Bye Bye Barcelona (55 min, ispanų kalba, subtitrai anglų kalba). 

Tailande nuo turistų uždaromi kai kurie paplūdimiai. Venecija neapsisprendžia dė kruizinių laivų priėmimo. Maljorkoje sukilo nuomos kainos. Net tokios brangios vietos kaip Edinburgas išsigando prarasti savo senojo miesto dvasią aplinkui steigiantis naujiems viešbučiams, restoranams, parduotuvėms: "Edinburgh has seen visitor numbers soar by more than half a million in the past five years to 3.85 million. Visitor spending has also soared over the same period, from £1.01 billion to £1.31 billion." Tačiau šie pinigai nusėda ne ten, iš kur išeina, ir tai tampa problema: turistams vilioti skiriami pinigai iš miesto biudžeto, t.y. mokesčių mokėtojų pinigai, o pajamas iš turistų pasiima viešbučiai, privačių butų savininkai, greito maisto restoranai, ir pan. o jų sumokami mokesčiai palyginus su investicijomis iš biudžeto tuos turistus pritraukti-labai maži. Ypatingai kenksminga turistų kategorija yra vienadieniai turistai, kurie atvažiuoja, perka greitą maistą vietoje vietinės virtuvės degustavimo, neperka jokių suvenyrų, palieka kalnus šiukšlių ir išvažiuoja.

Lietuva toli gražu nekenčia nuo turistų ordų, nors kartais kruizinių laivų ekskursijos ir užkemša Kuršių neriją. Manau, kad esame puiki alternatyva perimti bent dalį turistų perviršiaus iš kitų Europos krypčių. O kaip Jums atrodo?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla

Du lemtingi Tomo pavėlavimai: apie buvimo reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku svarbą.

Tuesday, August 15, 2017

Apaštalas Tomas nebuvo tas žmogus, kuris verčia draugus prie bažnyčios jo laukti ir vėluoti į Mišias, bet punktualumu jis irgi nepasižymėjo. Pirmą kartą jis sugebėjo pavėluoti į prisikėlusio Kristaus pasirodymą mokiniams ir nepatikėjo, kai kiti mokiniai tvirtino matę Kristų gyvą. Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu - tvirtai pasakė Tomas, o šituos jo žodžius užrašė Jonas (Evangelija pagal Joną 20, 25). Tokia galimybė atsirado maždaug po savaitės, kai Kristus vėl aplankė savo mokinius.  Tomui Jėzus tarė taip: "Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis". Tai girdėjo ir vėl į savo Evangeliją (20,27) užrašė Jonas, štai žmogus, kuris tikrai visada buvo laiku ir vietoje. Ši Biblijos scena įkvėpė ne vieną dailininką. Tomo provokacijos dėka Jėzus ištarė vieną garsiausių savo frazių: "Palaiminti tie, kurie tiki nematę".

Caravaggio - The Incredulity of Saint Thomas
Caravaggio [Public domain], via Wikimedia Commons, 1601-1602. 
Bet tos palaimos, matyt, buvo mažai, nes antras Tomo pavėlavimas buvo ne mažiau apmaudus- jis pražiopsojo Mergelės Marijos ėmimą dangun. Žina apie Dievo Motinos mirtį sukvietė Kristaus mokinius prie jos kūno, bet Tomas tuo metu misionieriavo Indijoje ir kelias buvo toks tolimas, kad jis tiesiog nesuspėjo laiku atvykti. Kai jis labai sielvartaudamas dėl velavimo atvyko trys dienos po Marijos laidotuvių, kiti apaštlai jo pasigailėjo ir atidarė Marijos karstą, kad Tomas galėtų pagerbti jos relikvijas- Dievo Motinos karste jie vietoje kūno rado tik jos šarvojimo drabužius (kitur- gėlių) ir labai nustebo. Apokrifiniai raštai mini, kad pats Jėzus nužengęs iš dangaus ir pasivadinęs motiną pas save tardamas: "Eikš, gražiausiasis perle". Kad ir kaip ten buvo, kadangiTomas nesuskubo laiku išlydėti Mergelės Marijos į paskutiniąją kelionę, tai jis ir atsisakė tikėti jos nužengimu dangun. Netekusi kantrybės, Marija numetė jam savo diržą iš dangaus kaip ženklą, kad ji tikrai ten. Ši Biblijos scena populiaresnė Rytų krikščionybėje nei pas mus ir negali pasigirti tokia dailės darbų gausa, kokia girtis gali pats Marijos dangun ėmimo siužetas.

Sebastiano Mainardi - Assumption of the Virgin with the Gift of the Girdle - WGA13865
Bastiano Mainardi [Public domain], via Wikimedia Commons, XVI a. 
Mergelės Marijos diržas yra vertinga relikvija ir šiuo metu saugoma Vatopaidi vienuolyno bažnyčioje ant Ato kalno Graikijoje. Deja, moterims lankytis šiame vienuolyne draudžiama (nors yra žinomi keli atvejai, kai vyrais persirengusioms moterims pavyko ten prasmukti).

Manoma, kad Tomas buvo vienas iš dvynių šeimoje, nes jo tikrasis vardas yra "Tomas Dvynys", bet šiandien mes jį geriau žinome kaip Tomą Netikintįjį (arba Nevierną Tamošių). Jis minimas visose keturiose Evangelijose, o jo uždavinys yra užduoti, iš pirmo žvilgsnio, kvailus ir nepatogius klausimus, nes kiti apaštlai nedrįsta to padaryti bijodami apsikvailinti- bet Kristus atsako į tuos klausimus šiandien jau legenda tapusiomis frazėmis. Tomas apaštalavo toli už Romos imperijos ribų (minėtoje Indijoje) ir dėl to beveik nieko nežinoma apie jo kankinystę; manoma, kad jis buvo perdurtas ietimi ir mirė nuo kraujo netekimo.

Peter Paul Rubens - Martyrdom of St Thomas
Peter Paul Rubens [Public domain or Public domain], via Wikimedia Commons, 1636-1638.
Iki 1969 m. Šv. Tomas buvo minimas gruodžio 21 d., bet tada data buvo pakeista, kad nesutaptų su Adventu, į liepos 3 d. Šv. Tomas yra architektų globėjas.

Geros Jums Žolinės.

Jūsų Kūtvėla


Rubrika "Pabertų minčių karoliai": kaip baras ir vienuolynas vietos po Saule nepasidalino.

Sunday, August 13, 2017

Netyla skandalas dėl baro senamiestyje ir pranciškonų vienuolių konflikto. Šiaip būčiau nekreipusi į tai dėmesio ir leidusi jiems patiems tarpusavyje išsiaiškinti, bet paskutinė "15min" portalo publikacija "Vienuolių uždaryto sostinės baro „7 Fridays“ savininkas: tai tipinis reiderizmo atvejis" privertė mane reaguoti ir parašyti šį įrašą. Pateikiu screenshots iš straipsnio tam atvejui, jeigu šie teiginiai vėliau dingtų. Pirmiausia noriu panagrinėti du straipsnyje išsakytus pastebėjimus dėl nuosavybės teisių ir pasikeitusių savininkų skaičiaus.
Pranciskonai1
Ištrauka nr.1.
Noriu pastebėti, kad nuosavybės dokumentų reikalavimas šiam pastatui yra absurdiškas. Jis ne vakar čia iš Mėnulio nusileido, ar ne? Tereikia šiek tiek pagūglinti ir nuosavybės klausimas išspręstas: "
Žinokite; kad viena dominikonams buvo mūsų naujai pastatyta prieš porą metų mūsų mieste Vilniuje. Dėl tų, kurias [pastatėme] pranciškonams - vieną aukščiau minėtame mūsų mieste Vilniuje, kitą Naugarduke, - tai šią pastarąją sudegino Prūsijos kryžiuočiai, [stengdamiesi] mūsų krašte sugriauti krikščionybę ir išnaikinti pranciškonus. Ją šiais metais visagalio dievo, jo gimdytojos mergelės Marijos ir šventojo Pranciškaus garbei liepėme atstatyti, kad tie broliai be paliovos galėtų tęsti Kristaus garbinimą mūsų naudai, mūsų vaikų ir žmonų, o taip pat visų dievą Jėzų Kristų garbinančiųjų palaimingam išganymui." - Gedimino laiškas, datuotas 1323 sausio 25 d. 

Tiesa, pirmąją pranciškonų bažnyčią Vilniuje sunku lokalizuoti dėl istorinių šaltinių trūkumo, bet 1387 m. Jogailos dovanojimo akte minimi šioje meisto vietoje buvę "pranciškonų namai". Bažnyčia sudegė XV, XVII, XVIII a. Po vieno iš XVIII a. gaisrų bažnyčia atstatyta vėlyvojo baroko stiliumi, tuo metu buvo atstatomas ir vienuolyno kompleksas. Napoleono karo metais čia buvo karo ligoninė ir garsėjo tuo, kad čia neišgyveno nei vienas pacientas. Po trečiojo sukilimo (1863-1864 m.) buvo imtąsi represijų prieš Katalikų bažnyčią, todėl pranciškonų maldos namai buvo atimti ir uždaryti, turtas išdalintas kitoms bažnyčioms ir šiandien negailestingai prarastas. Nors vienuoliams pavyko nuosavybę atsiteisti, sovietmečiu pranciškonų turtas vėl buvo nacionalizuotas. Pranciškonams bažnyčia sugrąžinta 1998 m., bet per ilgus nepriežiūros metus labai nukentėjo interjeras (bažnyčia yra žinoma dėl Baltosios Mergelės skuptūros-tai retas besilaukiančios vaikelio Marijos atvaizdas, bet nėra žinomas jos autorius, sukūrimo datos svyruoja tarp 1676 ir 1750 m). Galiausiai, 2017 m. kovo 13 d. buvo priimtas sprendimas sugrąžinti pranciškonams ir vienuolyno pastatą. 

P1400593
Krištoliniai gotikiniai skliautai. Ne, ne vakar padaryti.
Taigi, kažkokie reikalavimai dokumentiškai pagrįsti nuosavybę, kuri yra pranciškonų valdoma nuo 1387 m., man atrodo absurdiški. Be to, šis kompleksas matė bent tris gaisrus, kurių metu galėjo supleškėti archyvai su visais dokumentais. Be to, sovietinė nacionalizacija buvo to meto represinio režimo įteisinta vagystė, tik nuo kada vagiui priklauso vogtas daiktas? Jeigu kam kyla klausimų ar tikrai pranciškonai valdė šį kompleksą, siūlau paskaityti straipsnį
VILNIAUS PRACIŠKONŲ (MAŽESNIŲJŲ BROLIŲ KONVENTUALŲ) VIENUOLYNAS ir Švč. Mergelės Marijos Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčia, pavartyti Mortos Baužienės knygą "Pasižvalgymas po senojo Vilniaus mūrus" (psl. 297) ar Irenos Vaišvilaitės knygą "Pasivaikščiojimai po krikščioniškąjį Vilnių" (psl. 160).

Kas dėl to, kad milžiniškas kompleksas atiteko tik penkiems vienuoliams, tai- mano paskutine žinoma informacija remiantis- Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno komplekse dirba septyni broliai ir nieko, kažkodėl niekam nekliūva. Manau, statistika kitose vienuolijose panaši: 2014 m. duomenimis, Lietuvoje veikė 13 vyrų ir 40 moterų vienuolinių bendruomenių, kurioms priklausė 145 broliai ir 620 seserų. Paprasta matematika: vidutiniškai vienoje vyrų vienuolijoje gali būti 11 brolių, o vienoje moteriškoje vienuolijoje-15 seserų. Iš kur jų bus daugiau, kaip bene 60 metų Dievu buvo Kremlius?

Pranciskonai2
Ištrauka Nr.2.
Kas dėl įstatymo, kuris draudžia grąžinti pakeistas patalpas, tai norėčiau paklausti, kaip dėl įstatymo, draudžiančio vogti? Juk nepradėsite aiškinti, kad Rusijos caras ir sovietų Kremlius buvo teisėta valdžia ir jų nurodymu vienuolynų turtas Lietuvoje nusavintas legaliai? Tai, žinote, Hitleris irgi buvo teisėtai išrinkta valdžia, tik šiandien dėl to džiaugsmo mažai, ar ne? Jeigu nusavintas turtas pakeitė paskirtį ir buvo išparceliuotas, tai įvyko ne dėl vienuolių kaltės, nebent sakysite, kad okupuotiems broliams ir seserims reikėjo sėdėti kaip pelėms po šluota, neremti sukilimų prieš carą ir laiminti kruvinus sovietų darbelius? Baikit, nemanau. Aš suprantu, kad privatus kapitalas tvarkosi geriau ir žmonėms gali kilti klausimų, ką veiks vienuoliai susigrąžinę turtą-nors, geriau pagalvojus, tai pačių vienuolių reikalas-bet reikia turėti sąžinę ir pripažinti, kad dabartinis teismų slenksčio mindymas garbės nedaro ir baro savininkas rizikuoja prie baro pavadinimo prisegti skandalo šleifą.

Artėjant žydų Velykoms, Jėzus nukeliavo į Jeruzalę. Šventykloje jis rado prekiaujančių jaučiais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. Susukęs iš virvučių rimbą, jis išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus. Karvelių pardavėjams jis pasakė: „Pasiimkite savo paukščius ir iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“- Evangelija pagal Joną 2, 13–22.

O ką Jūs manote apie šią situaciją? Pasidalinkite nuomone komentaruose.

Jūsų Kūtvėla

Kelionės draudimas į Baltarusiją internetu: the good, the bad, the ugly.

Saturday, August 12, 2017

Kelionės į Gardiną be vizos išlieka populiaros, bet kelionės į Baltarusiją metu vis tiek reikia turėti privalomą sveikatos draudimą. Jį galima įsigyti ne vienoje kelionių agentūroje, bet nusprendžiau šį kartą apsidrausti savarankiškai internetu, nes man atrodo, kad draudžiantis asmeniškai kelionių agentūrose brangiau gaunasi. Pirmiausia pasidomėjau, ką apie šį draudimą rašo oficialusis Baltarusijos ambasados tinklalapis.

EmbassyInfo
Kur galima apsidrausti.
Tačiau lietuviškame Baltarusijos ambasados tinklalapio variante nėra nurodyta suma, kuriai privaloma apsidrausti, taigi tenka pakeisti kalbą iš LT į RU ir panaršyti po rusišką Baltarusijos ambasados tinklalapio variantą. Čia galima burbėti dėl informacijos trūkumo lietuviškajame variante, bet valstybinės įstaigos daug kur nėra vartotojui draugiškos.

EmbassyRU
Mums turėtų užtekti 10,000 EUR.
Toliau peržiūrėjau visas išvardintas draudimo bendroves ir savo patirtį įvertinau remdamasi dviem kriterijais: 1) draudimo reikalaujamai sumai galutinė mokėtina suma, kai turistinė kelionė yra vienos dienos ir draudžiamasis asmuo yra 36 metų amžiaus 2) bendras internetinio draudimo tinklalapio interfeiso patrauklumas, t.y. kaip lengvai radau informaciją ir kiek užtruko gauti sąskaitą. Draudimo bendroves bandžiau iš eilės, kaip nurodyta Baltarusijos ambasados tinklalapyje.

Visa informacija yra pateikiama teisinga šio įrašo publikacijos metu, vėliau ji gali keistis. 


Skandalas! Itališkai šveicariški menininkų nuotykiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Tuesday, August 8, 2017

Prieš porą metų įsigijau Judith Lewonig knygą apie Lietuvos ir Austrijos istorines ir kultūrines sankirtas. Perku tokias knygas iš profesinio smalsumo- esu gidė. Mano surinkta turtinga ir gerai prižiūrėta biblioteka savo laiku bus pradžia kam nors didingam, kaip kad Žygimanto Augusto dovanotos knygos pradėjo Vilniaus universiteto bibliotekos kolekciją. Šiemet pasirodė nauja šios autorės knyga. Nė kiek nedvejodama ją nusipirkau internetu (su pristatymu į paštomatą), nes tokios specializuotos knygos išleidžiamos nedideliu tiražu ir pražiopsojus paskui būna sunku gauti. Tuo metu, kai pirkau naująją knygą, dar buvau nevaikštanti po avarijos ir kreipiausi pagalbos į internetus. Ponia Smiltė per savo pietų pertrauką paėmė mano knygą iš paštomato ir kartu su dviem kurasanais atvežė man į namus. Net nežinau, kuom labiau džiaugiausi, knyga ar tais kruasanais. O, sako, knygnešiai tik prie caro buvo. Tebėr, ir šiandien tebėr.

Perskaičiau naująją J. Lewonig knygą ir likau šokiruota. Kaip autorė dabar gali žmonėms į akis pažiūrėti? Mes visą laiką tikėjome, kad Vilnius yra šiauriausias barokinis miestas nuo Alpių ir jame didingiausius statinius sukūrė italų meistrai. Taigi pasirodo kad ne, ne italų meistrai, o šveicarų! ŠVEICARŲ! Tai kaip mums dabar re-brandintis? Lyg maža to būtų, kad šveicarai Tilžės sūrį pasiglemžė, tai dar nori ir mūsų barokines bažnyčias nusavinti!

P1210989
Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje sietynas.
Bet prieš faktus nepašokinėsi: nuo XVI iki XVIII a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dirbo apie 30 menininkų iš Tičino kantono Šveicarijoje. Šis kantonas šiandien save pristato kaip "culturally Italian but politically Swiss" ir žemėlapyje ribojasi su Italija. Šveicarų menininkai ėjo atsakingas pareigas mūsų karaliaus ir didžiojo kunigaikščio dvaruose, vykdė įtakingiausių didikų užsakymus: skurdaus Šveicarijos kantono menininkai keliavo po Europą ir ieškojo pelningų užsakymų, kartais ir patys vykdvo į iškvietimus pas turtingus užsakovus. "Tičiniškiausia" LDK vieta buvo Vilniaus Antakalnis. Taip jau lėmė aplinkybės, kad dėl geografinės Tičino padėties šie menininkai minimi Šiaurės Italijos ir Lombardijos kontekste.

Giovannis Pietras Pertis ir Giovannis Maria Gallis, kilę iš Mendrizijaus krašto pietiniame Tičine, į mūsų kraštus atvyko tiesiai iš Milano. Šie menininkai 1676/1677-1684 m. sukūrė stiuko lipdinius Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. Giovannis Pietras Pertis apsiprato čia ir netrukus į Vilnių atvyko apie dešimt jo giminaičių, kurie padėjo įgyvendinti kitus jo projektus. Tiesa, tičiniečiai neužsibūdavo mūsų krašte, jie atlikdavo užsakymus, kurie trukdavo nuo kelių metų iki kelių dešimtmečių, ir tada grįždavo į savo gimtinę; Pertis irgi buvo išvykęs po Šv. Petro ir Povilo projekto pabaigimo, bet vėliau sugrįžo ir 1689 m. jau dirbo Vilniaus vaivadai J.K. Sapiegai statydamas jo rūmus Antakalnyje ir skundėsi, kad garbusis vaivada nevykdo pažadų ir nemoka atlyginimo. Pertis mirė Vilniuje 1714 m., sulaukęs 66-rių metų.

Perti ir Galli bendradarbiavimas Antakalnyje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios interjero truko aštuonerius metus-tokio kito nerasime nei XVII, nei XVIII a. Manoma, kad Marijos Magdalenos skulptūrai pozavo Perti žmona: jis vedė Mariją Magdaleną Palloni, tapytojo iš Florencijos Michelangelo Palloni dukrą 1682 m., ir padėjo savo uošviui Pažaislio vienuolyno ansamblio darbuose. Marijos Magdalenos skulptūra yra bene gražiausia kompozicija visame interjere, matomai sukurta su meile. Užsukite pasižiūrėti!

Apie Šveicarijos ir LDK ryšius daugiau informacijos rasite:

Gal kartais turite panašaus "kompromato" ant kito ne tam žemėlapio kampeliui priskirto menininko?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Barokaitė

Romantiška dienos kelionė į Latviją: nemirtingos smėlio skulptūros Jelgavoje ir nuodėmingos Rygos pagundos.

Sunday, August 6, 2017

Į Jelgavos smėlio skulptūrų festivalį planavau važiuoti birželio mėnesį, bet planus pakoregavo autoįvykis, kuriame nukentėjau, todėl labai apsidžiaugiau Facebook'e pamačiusi, kad Jelgava savo smėlio skulptūras laikys iki vasaros pabaigos. Kaip mat pradėjau dairytis akcijinių autobuso bilietų į Rygą, šį kartą vėl važiavau su Lux Express, nors jie ir atsisakė kompensuoti mano išlaidas bilietui, kurio nepanaudojau dėl avarijos. Šį kartą kelionė į abi puses buvo panaši į pervežimą šaldytuve dėl baisaus šalčio salone, kelionėje pirmyn nebuvo ausinių, o autobusas atgal vėlavo atvykti į išvykimo vietą 15 min. Dar kelionėje pirmyn už manęs sėdėjo pagyvenusi pora, kuri riejosi tarpusavyje visas keturias valandas. Tai iš autobuso Rygoje net neišlipau, o tiesiog evakavausi. Į Jelgavą bilietą gavau nesunkiai, kitas reisas buvo už 10 min. Išvažiavome pilnu net ne mikroautobusu, o tikru mikrobu pagal dydį. Jelgavoje iš karto nuėjau pavalgyti ir kol kimšau karbonadą savo mėgstamame bistro "Silva" dar ir lietus nulijo. Nors smėlio skulptūras mačiau šmėstelint dar pro autobuso langą, šiek tiek drebėjau dėl to lietaus,-visai be reikalo, kaip paskui pasirodė. Jelgavoje vyko kokia tai vaikų dviračių šventė, tai reikėjo dairytis, kad koks pyplys man pėdos nepervažiuotų. Smėlio skulptūros buvo kaip naujos, o ir lankytojų sulaukė nemažai. Daug buvo lietuvių šeimų su vaikais. Žinoma, buvome ir mes su Ursulijumi ir Dzintare Lepečkojauskais- tai buvo jų medaus mėnesio kelionė į žmonos gimtinę, o Dzintarė nusprendė priimti vyro pavardę.

1,000 tonų smėlio ir 17 profesionalių skulptorių- tokia šių metų statistika. Menininkai šiemet kūrė teatro tematika.

P1580221
"Vieniša lėlė", Karlis Ile, Latvija, užimta 2 vieta. Ar mes -ne marionetės likimo rankose?

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...