Mane galima sutikti:

********

Europe in My Region Blog Contest: The Anyksciai Treetop Walking Path

Monday, June 26, 2017

This blog post is an entry to "Europe in My Region Blog Contest" as an acknowledgement for the European Union funding to Lithuania.

This treetop walking path is the only such path in the Baltic countries and even in the Eastern Europe. The path is situated in Anyksciai forest near the Puntukas stone, which honours two famous Lithuanian aviators Steponas Darius and Stasys Girėnas. The path starts on the ground and slowly rises to the height of 21 meter and runs 300 metres, concluding with the observation tower at the height of 34 meters. Visitors can admire the bend of Šventoji river during four seasons of the year. The design of the path is based on the folklore ribbon and the prominent rhombus symbol.

The main argument against this project was the fear that hordes of tourists will destroy the sanctity and the quietness of the Anyksciai forest, and that they will trample on the forest ground and ruin the flora beyond recovery. Fears were not grounded because the sensational treetop walk enables a large amount of people to enjoy the scenery without actually stepping on it. This may be the reason the Anyksciai treetop walking path won the first award from the United Nations World Tourism Organization in 2016 as the most innovative tourism project.

The path was opened by the President of Lithuania Dalia Grybauskaitė on 07 August, 2015. The total European Union funding for this project was 2,5 mln Euros. Since then, the Anyksciai treetop walking path has been a tourism success in Lithuania and very popular with neighbouring countries. The first opening weekend welcomed 11,000 visitors. Naturally, the first season was challenging with parking and catering issues because nobody could have assumed such popularity of a seemingly humble project.

P1470058

P1470066


P1470072


P1470082


P1470092


P1470112


Official information about EU funding and the Anyksciai treetop walking path: Anykščiuose atidarytas medžių lajų takas (LT)
Official website of the Anyksciai treetop walking path with visitor information: MEDŽIŲ LAJŲ TAKO KOMPLEKSAS (LT)

This blog post has been brought to you by Ele Pranaityte. Tweet to me @Kootvela.

Pasakojimas apie tai, kaip Kūtvėla gamino rašalą, bet pagamino būdą apeiti Verygą.

Thursday, May 25, 2017

Sunkumus pripažįstu-popieriaus pasigaminti nepavyko. Tiksliau, vis dar nepavyko, nes tebevyksta džiūvimo procesas. Manau, kad be reikalo juokiausi iš projekto kolegų, kurie juoda kava spalvino kartoną, nes jie bent jau turi ant ko rašyti, o aš -vis dar ne. Kita vertus, yra laiko susikaupti ties sekančiu projekto žingsniu- rašymo priemone ir rašalu.

P1570616 - Copy
Popieriaus blynas vis dar kepa. Iš kur tas baisus plėmas?
Su rašymo priemone yra paprasčiausia: susirandi gulbę. išpeši plunksną iš kairiojo sparno jeigu esi dešiniarankis, plunksnos pūkus nulupi, o smygalą nusmailini peiliu vienu iš trijų būdų pagal tai, kokį rašto šriftą nori išgauti. Pamenate tuos paveikslus, kur žmonės rašo plunksnuota plunksna? Dailininkų išmislas! Kadangi Justiniškėse gulbę sunkoka rasti, o ir radus abejoju, ar taip paprasta bus jos nenudobus tą plunksną gauti, o aš gi pasisakau už gyvūnų teises, tai tėvams prisakiau vedžiojant šunį žiūrėti po kojomis ir nešti namo visas balandžių ir kitokias plunksnas, kurias tik ras.

Nors Viduramžiais žmonės žinojo spalvotus rašalus, populiariausia rašalo spalva buvo juoda. Grubiai tariant, rašalas buvo gaminamas iš natūralios medžiagos (augalinės ar gyvulinės kilmės) arba mineralo (akmens), reagento rašalui padaryti iš minėtų medžiagų ir reagento rašalui tapti lipniu-apie tai tuoj bus detaliau papasakota. Juodas rašalas buvo gaminamas iš augalinės kilmės medžiagos. Išlikę receptai rašalams nėra pilni, nes juos kūrė savo amato specialistai, kurie daug jiems žinomų dalykų neužrašė, todėl šiandien man tenka imtis abrakadabros. Beje, kai kurie senųjų rašalų komponentai šiandien nebus parduodami be papildomo užsakovo asmens duomenų patikrinimo, nes tie komponentai šiandien yra žinomi kaip kenksmingi sveikatai. Taigi, ko reikia norint namų salygomis pasigaminti netoksiško viduramžiško juodo rašalo? Štai vienas receptas, bet Jūs gal atsisėskite tvirčiau.

Kūtvėla knygas ne tik skaito, ne tik rašo, bet ir pati pasigamina.

Tuesday, May 23, 2017

Taigis, kovo mėnesio pabaigoje mūsų ekipažas į Medininkų pilies festivalį pateko į auto-įvykį ir nukentėjo. Kol kas tebevyksta ikiteisminis tyrimas ir daugiau techninės informacijos negaliu pateikti. Aš buvau viena iš labiausiai fiziškai nukentėjusių asmenų, o emocines traumas, manau, patyrėme mes visi. Kol supratau, kad tas mane persekiojantis dvokas yra sukrešėjęs manko kraujas panagėse, praėjo kelios dienos. Mane iš mašinos lupo su gaisrine. Pirma mintis: ar juda kojos? Išlupa mane su gaisrine, veža, krato...skausmas!!! Greitukės moteris kalbina mane ir ragina vairuotoją. Tada daug lempų. Rentgenas. Kerpa rūbus nuo manęs. Daug lempų ir daug skausmo. Stato kateterį. Naktis reanimacijoje. Gert neduoda parą laiko!!!

Rytinis gydytojo vizitas. 
-Kas čia per nesąmonė?! Tuojaus pat nuimt!
-Profesorius X liepė, daktare...
-O kodėl jūs jo klausėt?!
-Mes negalime  ginčytis su profesoriu, daktare ...
-Bet profesoriaus kartais galima neišgirsti!

Po reanimacijos buvo krūtinės traumos gydymas, dubens kaulų operacija, reabilitacija velnio ambulatorijoje sanatorijoje "Energetikas" Šventojoje, dabar nedirbu ir esu kampininkė pas tėvus. Protelis, kaip galite suprasti, net pietų nepareina pagal geriausias žemaičių tautosakos tradicijas, o fiziškai irgi ne darbininkė esu, todėl bandau suimti save į nagą ir neleisti depresijai įleisti šaknis. Ir štai-užsiregistravau Coursera portale į kursą apie viduramžių rankraštines knygas. Nors profesorė iš Ispanijos angliškai kalba su tokiu akcentu, kad plaukai kojų tarpupirščiuose pastyra, po truputį iriuosi į priekį. Projektinei daliai reikės sukurti tokią knygą, todėl pirma užduotis yra gauti "pergamento". Žinoma, galima naudoti tikrą pergamentą, tik kaina projekto bus kosminė. Taigi, video demonstracijos metu buvo naudojamas kartonas, bet kartono nusipirkti kanceliarinių prekių parduotuvėje gali bet kas, net ir mano žiurkėnas Kristupėlis, todėl aš nusprendžiau eiti nepramintu keliu ir savo projektui popierių pasidaryti pati. O tai nėra taip jau ir sunku. 

Pirmiausia reikėjo apsispręsti dėl jau turimo popieriaus. Mūsų buto ūkyje gausi sankaupa žurnalų su TV programa (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad juose kartais ir apie keliones būna prašyta). Coursera kursai yra nemokami (yra galimybė mokėti už pridėtines paslaugas kaip rimtesni kursai, pažymėjimai ir pan.) ir todėl šis projektas taipogi turi kainuoti nedaug, arba iš viso nekainuoti. Mano suvalkietiški-zanavykiški genai man liepia net žirkles taupyti ir tik prie svečių naudoti. Taigi, medžiaga projektui yra. 

P1570578
Atsiprašau, Nomeda, turėsiu žurnalą sudraskyti. Viskas dėl mokslo. Tikiuosi, tu supranti. 
Vieno žurnalo viršelį nuplėšiau ir atidėjau šalin, o didesnę dalį puslapių suplėšiau į smulkius skutelius. Rekomenduojama būtent plėšyti, o ne karpyti žirklėmis. Kai mano darbo vieta panašėjo į išprotėjusio žiurkėno irštvą, atėjo tėtė ir pasiūlė pasinaudoti kokio biuro dokumentų smulkintuvu. Aš išdidžiai atsakiau, kad viduramžiais tokia technika neegzistavo, į ką mano tėtė atsakė, kad "Savaitės" žurnalo su švino raidėmis tada irgi nebuvo. Tiesą sakant, argumentą dėl švino dar reikės pagrįsti, bet projekte kalba eina apie rankraštines knygas, todėl nekantrauju kai reikės pasigaminti savo rašalą. Plėšant puslapius labai svarbu skutelius padaryti kuom smulkesnius, todėl labai pavargo rankos ir paskaudo pirštai. Nenuostabu, kad knygos buvo tokios brangios. 


Kaip Ursulijus Lepečkojauskas tapo pirmuoju Lietuvos meškiumi kosmose: NASA paroda Varšuvoje.

Tuesday, March 14, 2017

Facebook'as yra mano mėgstama terpė kelionių fazanamas medžioti, o vienas pasirodė netgi labai riebus- nuo lapkričio mėnesio veikianti NASA remiama paroda Varšuvoje, iki kurios uždarymo liko vos pora savaičių! Atsisakius ekipažui iš Vilniaus, kelionės planus teko pakoreguoti ir netgi užsisakyti nakvynę Kaune. Bilietus į parodą nusprendėme pirkti brangiausius, po 70 PLN (apie 16 eurų), nes jie buvo su atvira lankymo data, o pigesni bilietai buvo su nurodyta įėjimo valanda. Kadangi mes nežinojome tikslaus savo atvykimo laiko, tai bilietai su atvira data buvo tiesiog idealus pasirinkimas. Tačiau ne viskas taip paprasta, kai kuriais klausimais Lenkija vis dar yra sovietinio bloko šalis: informacija apie parodą pateikiama lenkiškai ir angliškai (nes NASA konsultantai iš Hiūstono turbūt atsisakė lankyti lenkų kalbos pamokėles), bet internetinio bilietų pardavimo sistema buvo tik lenkiška. Bet čia lenkai dar walked the extra mile in client service ir padarė taip, kad net ir pagūglėtransleitinus pirkimo metu privalomai reiktų įvesti lenkišką ir tiktai lenkišką telefono numerį ir lenkišką adresą, kas pirkimą iš Wilno padarė neįmanomu. Lenkijos neapykanta turistams tiesiog žeidžia, tą jau patyriau savo praeitos viešnagės Varšuvoje metu. Bet, laimei, to paties Facebook'o drauguose turiu tokį Jaceką, kuris sutiko reabilituoti savo tėvynę, mums tarpininkauti ir tuos bilietus nupirkti. Bet tuom istorija nesibaigia- kai kelionės diena jau buvo ant nosies, pas Jaceką namuose dingo interneto ryšys. Nors sienomis lipk iš pasiutimo su valedoliu už abiejų žandų! Laimei, viskas išsisprendė, Jacekas susigrąžino internetus, nupirko mums bilietus, permetė man juos e-paštu ir netgi sutiko pinigus atgauti grynais eurais Varšuvoje.

Man liko padaryti pirmąjį žingsnį šioje kosminėje odisėjoje ir nusigauti iki Kauno (kur gyvena mūsų ekipažo vairuotoja Aistė) Kovo 11-osios dienos ryte  iki 08.00 val. On a side note, važiuoti į Varšuvą, lankyti amerikoniškas parodas, pirkti šampūnus užsienio kapitalo prekybcentryje- štai kur tas saldus Nepriklausomybės vaisius, apie kurį po 1990 m. gimusi ir sovietų lažo netempusi karta net nesusimąsto.

passport
Passport Index 2017: lietuviams nereikia vizų į 149 šalis. https://www.passportindex.org/
Latvija: 148/11/34; Estija: 147/12/35; Lenkija: 149/10/31. Mūsų kaimynams latviams viza papildomai reikalinga į Kubą, o mūsų draugams estams- į Kubą ir Gambiją.

Rubrika "Matau atsiveriantį dangų": Quattor Virgines Capitales.

Wednesday, March 8, 2017

Quattor Virgines Capitales, arba -galima sakyti-"keturios bazinės šventosios" yra tradiciškai Romos katalikų bažnyčios raštuose minimos Šv. Dorotėja iš Cezarėjos, Šv. Kotryna iš Aleksandrijos, Šv. Barbora ir Šv. Margarita iš Antiochijos. Antrasis Vatikano susirinkimas (1962-1965) nusprendė, kad šventųjų asmenų gyvenimo ir kankinystės aprašymai privalo atitikti istorinius faktus. Šiam tikslui prireikė ilgų studijų metų ir buvo peržiūrėtas Romėnų kankinystės sąrašas (Martyrologium Romanum), kuris po naujos redakcijos buvo išleistas lotynų kalba 2001 m. Pataisytas leidimas išėjo pakartotinai 2004 m., pasipildęs 117 asmenų, paskelbtų palaimintaisiais ar šventaisiais 2001-2004 m., ir šventų vyrų ir moterų vardais iš seniausių laikų, neįtrauktų į ankstesnį leidimą. Šiai dienai Romos katalikų bažnyčia turi 7,000 šventųjų ir palaimintųjų, kurių kultai yra oficialiai pripažinti.

Šv. Dorotėja iš Cezarėjos mirė apie 311 m. (IV a.). Sunku pasakyti, ar tokia mergelė-kankinė yra realiai gyvenusi, informacija labai fragmentiška. Ji tradiciškai laikoma Diokletiano persekiojimo laikų auka, nors sutariamas jos gyvenimo laikotarpis yra jau po Diokletiano valdymo. Tai tik vienas pavyzdys, kad religininė tradicija ir realios datos ne visada sutampa, todėl tenka tiesiog tikėti. Ankstyviausias Dorotėjos paminėjimas yra veikale Martyrologium Hieronymianum, datuojamame V a. Ten minimi tik trys faktai apie Šv. Dorotėją: kankinystės diena, kankinystės vieta, ir jos bei Teofilijaus vardai.

Legenda tvirtina, kad mergelė-kankinė Dorotėja mirė 311 m. vasario 6 d., Diokletiano persekiojimo laikotarpiu, Cezarėjoje Kapadokijoje. Ją suėmė, teisė, kankino ir nuteisė mirti už krikščionių tikėjimą. Vedant Dorotėją į ešafotą, pagonis teisininkas Teofilijus iš jos pasityčiojo, pavadinęs ją Kristaus nuotaka ir paprašęs ją atsiųsti vaisių iš Rojaus sodo. Legenda turi keletą versijų, vienoje iš jų prieš egzekuciją Šv. Dorotėja  per šešių metų berniuką (greičausiai-angelą) perdavė Teofilijui savo galvos apdangalą, o jame po Dorotėjos egzekucijos Teofilijus rado egzotiškų vaisių ir gėlių. Teofilijus atsivertė į krikščionybę, buvo sulaužytas ant rato ir mirė. Ši bazinė legenda vėlesniais laikais buvo išplėtota ir papildyta. Yra nuomonių, kad legenda atsirado V-VI a., nes tiesiog reikėjo pasakojimo prie jos vardo liturginiame kalendoriuje. Vakarų Europoje Šv. Dorotėja garbinama nuo VI a. Jos kultas ypač paplito viduramžiais. Šv. Dorotėja yra laikoma sodininkų globėja, ji taipogi rūpinasi aludariais, nuotakomis, floristais, pribuvėjomis ir jaunavedžiais.

Dailėje Šv. Dorotėją priimta vaizduoti kartu su angelu, pasipuošusią gėlių vainiku, dažnai nešančią pintinę su rožėmis, kartais žvaigždžių fone.

Cranach, Lucas, d.Ä. - Die Heilige Dorothea - c. 1530.jpg
Šv. Dorotėja. Lukas Kranachas Vyresnysis, apie 1530. Wikipedia Commons.
Šv. Kotryna iš Aleksandrijos mirė apie 305 m. (IV a.) Manoma, kad jos tėvas buvo Aleksandrijos Egipte gubernatorius valdant imperatoriui Maksimijanui (Maksimui). Šv. Kotryna labai anksti susidomėjo mokslu. Sakoma, kad Mergelės Marijos su Kūdikėliu apsireiškimas ją paskatino atsiversti į krikščionybę. Prasidėjus persekiojimams, Šv. Kotryna nuėjo pas imperatorių priekaištauti dėl jo žiaurumo. Imperatorius sukvietė penkiasdešimt pagonių filosofų ir oratorių į debatus prieš ją ir jos argumentus už krikščionybę, bet debatus laimėjo Šv. Kotryna. Keletas to fakto paveiktų oponentų atsivertė į krikščionybę ir buvo tuoj pat nužudyti, o Šv. Kotryną suėmė. Jos aplankyti atėjo keli šimtai žmonių, jų tarpe buvo ir imperatoriaus žmona Valerija Maksimila, kuri atsivertė į krikščionybę ir buvo už tai nužudyta- taip bandoma paaiškinti, kur imperatoriaus žmona tiesiog dingo 312 m. Šv. Kotrynos  nei kankinimai, nei siūloma santuoka neprivertė pakeisti įsitikinimų. Imperatorius įsakė sulaužyti Kotryną ant rato, bet šis nuo jos prisilietimo tiesiog subyrėjo. Šv. Kotryną teko nukirsdinti.

Legenda sako, kad angelai nunešė jos kūną ant Sinajaus kalno, kur jis buvo rastas IX a. Kiek anksčiau, dar VI a., imperatorius Justinianas ten įkūrė jos vardo vienuolyną. Šv. Kotrynos iš Aleksandrijos realus egzistavimas irgi yra mokslo žmonių ginčijamas, jam paremti maža duomenų. Ankstyviausias šios šventosios paminėjimas aptinkamas 976 m. imperatoriaus Bazilijaus II dokumente. Jos kultas išpopuliarėjo viduramžiais, ypač dėl jai priskiriamo gebėjimo tarpininkauti tarp mirštančio ir jos pagalbos besišaukiančio asmens bei Kristaus. Jos populiarumas ėmė blėsti XVIII a. Ji buvo pašalinta iš oficialių gerbimų 1969 m. (nes jos realiu egzistavimu abejojama ir šiandien), tačiau 2002 m. ją grąžino tikintiesiems garbinti dėl tikinčiųjų spaudimo šiuo klausimu.

Šv. Kotrynos iš Aleksandrijos kankinystės diena yra laikoma lapkričio 25 d. Vakarų bažnyčioje ir lapkričio 24 d. Rytų bažnyčioje, nors tiksli šios atskirties kilmė nežinoma. Šv. Kotryna iš Aleksandrijos globoja jaunas merginas, studentes, račius (šiek tiek ironiška), mechanikus, teologus, oratorius, filosofus. Sakoma, ji buvo viena iš šventųjų, kuriuos matė savo regėjimuose Žana d'Ark. Pirotechnika praturtintas "Šv. Kotrynos ratas" yra jos kulto palikimas.

Dailėje Šv. Kotryna iš Aleksandrijos tradiciškai vaizduojama su ratu, kurį sulaužė tik prisilietusi, arba tokio rato fragmentu. Jos plaukai būna palaidi, kaip priimta pas netekėjusias mergeles. Dar vienas dažnas šios šventosios vaizdinys- jos sužadėtuvės su Kūdikėliu.

Caravaggio - Saint Catherine of Alexandria - Google Art Project
Šv. Kotryna iš  Aleksandrijos. Carvaggio, apie 1598. Wikipedia Commons.
Šv. Barbora mirė 267 m. (III a.), nukirsdinta savo pačios tėvo. Legenda pasakoja, kad jos pagonis tėvas saugojo ją nuo išorinio pasaulio užrakinęs bokšte. Yra kelios legendos versijos, vienoje jų mergelė-kankinė Šv. Barbora atsivertė į krikščionybę, o kai jos tėvas išvyko į kelionę, liepė bokšte iškirsti tris langus- po vieną Dievui Tėvui. Dievui Sūnui ir Šv. Dvasiai. Kai ji grįžusiam tėvui prisipažino pakeitusi tikėjimą ir paaiškino apie langų prasmę, šis išsitraukė kardą jai nužudyti, bet stebuklingai bokšte atsirado plyšys ir Šv. Barbora transportavosi į kalnus, kur du aviganiai ganė savo bandas. Kai tėvas ėmė jos ieškoti, vienas aviganis atsisakė padėti, o kitas išdavė ją, bet tuomet pavirto akmeniu, o jo banda- skėriais. Net ir kankinama prefekto įsakymu, Šv. Barbora neatsisakė savo įsitikinimų, o jos žaizdos stebuklingai užgydavo. Galiausiai, ji buvo nuteista mirties bausme nukirsdinant, o bausmę įvykdyė jos tėvas. Tiesa, grįštantį namo jį nutenkė žaibas.

Šv. Barboros kankinystės diena laikoma gruodžio 4 d.,-taip tvirtina Aukso Legenda (Legenda Aurea), 1260 m. surinktas šventųjų gyvenimų leidinys, tapęs bestseleriu viduramžiais. Jos kultas Rytuose žinomas nuo IX a. Ankstesnėse nei VII-IX a. kankinysčių aprašymuose jos vardas neminimas, abejojama ir ar tokia moteris yra realiai gyvenusi. Šv. Barbora tradiciškai saugo nuo žaibo ir gaisro (manoma, dėl jos tėvo mirties aplinkybių), taipogi saugo nuo staigios ir žiaurios mirties darbe, ji dar globoja gaisrininkus, artileristus, kalnakasius ir kitus asmenis, dirbančius su ginklais ir sprogmenimis. Jos statula buvo laikoma laivuose buvusiose parako saugyklose. Tačiau dėl to, kad negalima įrodyti Šv. Barboros realaus egistavimo ir jos kankinystė greičiausiai išgalvota, jos reikšmė kanoninės bažnyčios akyse menko ir jos minėjimas liturginiuose kalendoriuose nyko. Tiesa, ji tebeminima Romėnų kankinystės sąraše (Martyrologium Romanum), pirmą kartą sudarytame 1583 m.

Dailėje Šv. Barborą įprasta vaizduoti arba su trilangiu bokštu, arba su taure; dažnai ji laiko kardą-savo kankinystės instrumentą.

Ghirlandaio St Barbara Crushing her Infidel Father, with a Kneeling Donor
Šv. Barbora, triuškinanti savo netikintį tėvą priešais klūpantį paveikslo užsakovą.
 Domenico Ghirlandaio, apie 1473 m. Wikipedia Commons.
Šv. Margarita iš Antiochijos mirė 304 m. (IV a.). Jos kankinystės diena tradiciškai Rytų bažnyčioje minima liepos 17d., o Vakarų bažnyčioje ji minima liepos 20 d., jos realus egzistavimas abejojamas ir popiežius Gelazijus I paskelbė ją apokrifine šventąja dar 494 m. Šios šventosios kultas suklestėjo Vakaruose kryžiaus žygių metu.

Jau minėta Aukso Legenda pasakoja, kad Šv. Margarita gimė Antiochijoje, o jos tėvas buvo pagonių šventikas. Mergaitė anksti neteko motinos ir ją augino krikščionė moteris iš apylinkių, Kai Šv. Margarita atsivertė į krikščionybę ir pasižadėjo gyventi skaistybėje, tėvas jos atsižadėjo, o auklė įvaikino. Jos abi gyveno ūkyje ir augino avis. Šv. Margaritai piršosi gubernatorius Olybrijus, tik reikalavo atsisakyti tikėjimo. Ji nesutiko, todėl ją suėmė ir kankino. Kankinimų metu įvyko keletas stebuklų,-vieno jų metu Šv. Margaritą prarijo Šetonas slibino pavidalu. Jai pavyko ištrūkti gyvai dėka kryžiaus, kuris sudirgino slibiną (drįstu spėti-slibiną supykino?). Pastarasis stebuklas laikomas apokrifiniu.

Rytų bažnyčioje Šv. Margarita iš Antiochijos tapatinama su Šv. Marina ar Šv. Pelagėja. Jos kultas paplito Anglijoje, kur priskaičiuojama daugiau kaip 250 jos vardo bažnyčių. Šv. Margarita laikoma nėštumo globėja. Ji buvo plačiai žinoma nuo XII a.iki XX a., bet tada dėl realių įrodymų apie jos egzistavimą stokos tapo nebe tokia gerbiama. Ji buvo viena iš šventųjų, pasirodžiusi Žanos d'Ark regėjimuose.

Dailėje Šv. Margarita iš Antiochijos vaizduojama įvairiose kompozicijose su slibinu.

Raffael 101.jpg
Šv. Margarita ir slibinas. Rafaelis, apie 1518 m. Wikipedia Commons. 
Ar šiuolaikinei moteriai,- feministei, karjeristei, leidžiančiai palydovus į kosmosą- reikia religijos? Pasakojimą pabaigti noriu pacituodama kultūros istorikę, Lietuvos ambasadorę prie Šventojo Sosto Ireną Vaišvilaitę: "[...] bažnyčios nėra muziejai, stiliaus pavyzdžiai ar koncertų salės-jose ir šiandien tebegyvuoja tai, vardan ko jos buvo statytos. Ir tai didžiulis turtas, nes daug kartų suplėšytas Lietuvos istorijos ir kultūros audinys išsaugojo nenutrauktas gijas, kurios kaip mitinės Ariadnės siūlas gali padėti rasti taką prie gyvojo vandens versmių, be kurių Vilnius nebūtų tuo, kas jis yra-vienas iš didžiausių Europos miestų, kurio nepažįstant ir nežinant apie čia besiskleidusią įvairialypę krikščioniškąją tradiciją neįmanoma kaip reikiant suprasti ne tik Lietuvos, bet ir Europos."

Su švente, mielos moterys!

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Nulinkusitulpaitė

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": politika ir kopūstai. Kopūstalogija?

Monday, March 6, 2017

Šiandien visą dieną galvoju apie kopūstus. Ne, palikuonių turėti neketinu. Įsivaizduoju, kad važiuoju autobusu Vilnius-Varšuva. Važiuoju ir užsnūstu, nes reikėjo anksti keltis. Prabundu staiga, žvelgiu pro langą,- nu ir kaip susiorientuoti Lietuvoje ar Lenkijoje esi, o telefonas išsikrovęs? Ogi viskas labai paprasta. Lenkijoje reguliariai pakelėse bus išstatyti arba kryžiai su kaspinais, arba Dievo Motinos statulos, prie kurių trinsis labai menkai apsirengusios panelės, nes kaip tik yra patogus nusukimas į miškelį "papoteriauti". O laukas nuo horizonto iki pat kelio dulkių bus apsodintas kopūstų galvomis. Kai pirmą kartą tokį vaizdą pamačiau, pamaniau, kad taip ir atrodo Rojus. Lietuvoje gi akis net per lango stiklą badys baisūs šabakštynai. Kažkada, seniai seniai Europos Sąjungos pradžioje Lietuvoje, už nedirbamą žemę netgi mokėdavo.

Ne mes vieni šioje valtyje: "Farmer earns pounds 19,000 a year for growing nothing: For five years, the only 'crop' on 215 high-quality arable acres has been grass."-rašo Independent. Tiesa, straipsnis 1994 m.

"The Loyds are among some 1,600 British farmers who took the European Union's set-aside policy as far as it could go, moving all their cropland out of production. It began six years ago as an experiment in trying to bring down crop surpluses. Farmers could volunteer to stop growing crops in return for direct payments. Now set-aside is at the heart of the Common Agricultural Policy (CAP), with the majority of British lowland arable farms compelled to cease growing on at least 15 per cent of their acreage. This year, an area the size of Surrey will be out of production."

Surrey plotas yra 1,663 km2. Išmokų gavėjai privalėjo šienauti du kartus per metus, o šieną turėjo supūdyti ar kitaip neapdirbti, nes panaudojimo ar pardavimo atveju negautų išmokų.

Vaizdas keliaujant po Lietuvą vis dar daugelyje vietų leidžia manyti, kad pinigų kranelis nedirbamai žemei teka dosniai. Tiesa, objektyvumo dėlei reikia turėti omenyje, kad kai kur žemė gali būti valstybinė, savininkai emigravę, ar yra kitų kliūčių jai dirbti. Tačiau kirtus Lenkijos sieną ir pervažiavus ją visą, pavažinėjus po Čekiją ir aplinkines šalis tenka pripažinti, kad ten vertinamas, purenamas ir apsodinamas kiekvienas kurmrausis, net jeigu šalia jo ir nestovi Dievo Motinos abrozdas. Baltarusijoje nušienaujamos visos pakelės, net jeigu pas juos opoziciją ir muša. Tiesa, šiais metais opozicijos mušimo tradicijoms ten smarkiai nusižengta, bet pakelės liko tokios pat tvarkingos.

Mano šių metų Kaziuko mugės grobis. Deklaruota tautos pageidavimu. Va ką geba sukurti darbščios mūsų rankos!
Žemės gabalėlio turėjimas buožinimo laikais visą jį nuo aušros iki sutemų savo rankomis raususią šeimą įtraukdavo į rizikos grupę ir galėjo išsiųsti į gulagus perauklėti. Trys kartos nueina ir už protėvių žemę, kurios saują pasiėmę šie vežėsi į Sibirą, paveldėtojai ima išmokas, kad tos žemės nedirba. Bet čia jau etikos klausimas.

Yra apie ką pagalvoti auginant pomidorus balkone.

Jūsų Kūtvėla

Aplediję mūsų žiemos – ledo luitai, kur dairais…Pirmasis ledo skulptūrų festivalis Pakruojyje.

Monday, February 27, 2017

Šį rytą mane ištiko sunkus pokelioninio pirdikulito priepuolis (moksliškai  vojazhicus pirdiculiticus), nes būdama žinoma pravadyrė ir avantiūristė vakar įgyvendinau savo slaptą planą užkeliauti pusę Lietuvos mano naiviai sukeleivių draugijai tikintis, kad važiuojame tik į Pakruojo ledo skulptūrų festivalį. Aha, sėkmytės. Dabar vaikštau po namus vienais apatiniais (iš kurių, pasak Aistės, naudos jokios, nes juos mato tik Kristupėlis) ir pati savimi didžiuojuosi. O savo klastingus žabangus paspendžiau anksti, kad niekas nesuprastų mano tikrųjų kėslų ir išvyką į Pakruojo ledo skulptūrų festivalį susiderinome gerokai iš anksto. Kelionės išvakarėse į slaptą rankinuko skyrių įsidėjau kelių atlasą ir dar kai ką. Išvažiavome iš Vilniaus visai padoriu laiku, apie 8.00 val. ryto. Nusiminiau, nes mano šturmano vieta buvo užimta- išspaudė mane kaip inkštirą kokį sėdėti galiorkoje, kur iš pasipiktinimo viduje burbuliuodama įsitaisiau, bet tai tik paskatino mane kuom greičiau imtis veiksmų mano genialiajam planui įgyvendinti ir taip atkeršyti už manęs paniekinimą.

Pirmiausia priverčiau savo sukeleives sutikti, kad bent iki vidurdienio Pakruojyje nėra ko būti (nes ledo skulptūrų apšvietimas bus tik sutemus- tokio logiško argumento tos humanitarės negalėjo atmesti), todėl verta aplankyti pakeliui esančias vietas, pavyzdžiui, pats laikas sukti į Ukmergę, pas šunelį Keksą. Dar trys sekundės ir įvažiavimas dings iš galinio veidrodėlio vaizdo- bet Kūtvėla pasižymi greita reakcija net ir ant galinės automobilio sėdynės (tik jau be užpakalinių minčių prašome). Ir štai-mes jau Ukmergėje. Nes neužsukti pas Keksą važiuojant pro šalį-tai kaip dietinę kokakolą gerti.

P1570330
Kūtvėla lanko Ukmergės Keksą. 
Jau esu skundusis, kad Kekso skuptorius (R. Širvelis) padarė klaidą, kad Keksą sukūrė tokį mažą- tokio gėrio ir grožio turi būti daug! Su šia mintimi sutiko ir mano sukeleivės (ekipaže buvo keturios moterys, iš jų trys doros ir viena nedora, dar buvo trys išmanūs telefonai-niekšai ir vienas neišmanus telefonas-riešutų gliaudymo priemonė), kurios šiek tiek nusiminė dėl Kekso gabaritų. Bet man neužteko vien jas klasta nuvilioti prie Kekso ir ten skaudžiai nuvilti, oi ne, tai buvo tik pradžia mano klastingo šios dienos plano, nes toliau priverčiau jas -visas!- užsikabaroti į Ukmergės piliakalnį, kuris žiemą labai gražiai atrodė. Nors lėšos piliakalnio aplinkai tvarkyti yra skirtos, kol kas nesimato jų tikslingo panaudojimo, nes laiptai į piliakalnį tebėra tokie pat apleisti, kaip ir anksčiau. Bet mums tai kas, į piliakalnį galima lipt ir keturiomis, mes lengvų kelių neieškome <<insert evil laugh here>>.

P1570332
Ukmergės piliakalnis.
P1570335
Sentikių cerkvė nuo Ukmergės piliakalnio.
Panevėžyje buvome apsisprendusios pietauti,- protingai nujautėme, kad Pakruojyje gali būti sunku pavalgyti, nes bus daug žmonių. Tačiau pietauti buvo kiek per anksti, todėl iš slaptojo rankinės skyrelio, kur buvau piktavališkai įsidėjusi kelių atlasą, išsitraukiau ir Panevėžio lankytinų vietų žemėlapį, kurį gavau per paskutinę Adventur parodą. Pirmiausia sustojome prie centrinio pašto, kur įsigijome kuklių suvenyrų. Katukui Fricui Rokiškyje teks pasitenkinti atvirute iš Panevėžio su katukų abrozdėliu, nes atvirukų Panevėžyje su Panevėžio vaizdais tiesiog nebuvo. Kyla mintis kodėl taip yra, negi Panevėžys taip neturi kuom pasigirti? Miesto žemėlapis buvo talentingai klaidinantis, o ir gudrafonai-niekšai braižė kažką panašaus į Marso- Centurijaus Alfos trajektoriją, todėl teko paklaidžioti ieškant Don Kichoto ir miesto įkūrėjo didžiojo kunigaikščio Aleksandro.



Bandelėmis kvepianti kelionė į nuodėmingą Klaipėdos šviesų festivalį.

Monday, February 20, 2017

Vakar vakare grįžau iš Klaipėdos ir iškart puoliau bučiuoti lapkytes Jo Mielybei Kristupėliui, kurio per tas dvi dienas baisiausiai pasiilgau-tik užrakinau duris išvažiuodama ir iš karto jau ir pasiilgau. Kol Jo Žiurkėniška Malonybė dabar teikiasi miegoti, skubu papasakoti apie kelionę į Lietuvos pajūrį. Išsiruošėme į kelionę dvi moterys (viena labai dora, kita-nelabai) ir du niekšai telefonai su GPS navigacijomis, kurias programuoja turbūt girtas barsukas, nes kitaip tų žemėlapių nurodymų paaiškinti nesugebėčiau. Išvažiavome iš Vilniaus dėl darbo aplinkybių palyginti vėlai vakare ir Klaipėdoje buvome apie pusę pirmos nakties. Apsistojome, kaip visada, Klaipeda Hostel, kur turėjome rezervavę dvivietį kambarį. Buvo dar minčių pavalgyti, bet iš nuovargio akys jau pačios merkėsi ir linko kojos, tai kritome į lovas. Tada Gintarė nusprendė, kad kažkur "bandelėm kvepia". Maniau, kad nuo juoko šonai suplyš. Kitą rytą pradėjome ne nuo bandelių, o nuo sotaus karšto mėsiško patiekalo kitapus gatvės esančio autobusų stoties pasažo kavinėje. Šlamščiu aš tą savo karbonadą, vadinasi, o Gintarė veizėja į gudrafoną, ir tada sako-keltas plauks valandą. O pas mus delfinai suplanuoti 12.00 val! Tai jau dabar po 11.00 val... Nurijau aš tą karbonadą paskubomis, sėdamės į automobilį, Gintarė miesto nežino tai aš už šturmaną, nu ir atveža mus tas dolbanūtas GPS prie Naujosios perkėlos ten kur jos fizinis adresas registruotas ir ten tikrai keltai nekelia. Laimei, buvau iš hostelio spausdintą miesto žemėlapį prigriebusi, tai pirštu vedžiodama po jį atnavigavau kur reikia ratais kvadratais. O ten mums kelią pastoja tokie barjerai ir bilietų kasos. Išpuolu kūlvirsčia iš automobilio, Gintarė laiko vairą įsikibusi ir koja ant greičio pedalo-jau nusiteikėme, kad į suplanuotą keltą pavėlavome-ir bėgu informacijos klaustis. "Ar į delfinariumą iš čia?"- verksmingu balsu teiraujuosi. "Čia, čia",- nuramina gera teta ir parduoda bilietą į keltą. Spaudžiame jau tada kaip kelias nupieštas, uosto darbuotojai tik rankomis moja kas ir kaip, užvažiuojame paskutinės į keltą. Tą pat minutę kyla tiltas ir išplaukiame! Spėjome į mums reikiamą keltą, negalime patikėti!!! Išlendame iš mašinos, žiūrome- kitas krantas matosi. Plaukiame gal 5 minutes kokias, tikrai ne valandą, kyla man klausimų kur ta nedora moteris tvarkaraščius žiūrėjo, nu bet...sakykime, "bandelėm kvepia". Bet nuotykiai neapleido mūsų visos viešnagės Lietuvos pajūryje metu.

P1560890
Ursulijus Lepečkojauskas (dešinėje) ir Amberis Vyšniakojauskas nekantriai laukia kelionės pas delfinus. 


Vienos dienos kelionė į Biržus ir Jelgavos ledo skulptūrų festivalį.

Sunday, February 12, 2017

Šiemet į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį vykti neplanavau, nes jau pernai jis išsigimė. Tačiau viena akimi sekiau einamuosius kelionių įvykius ir pamačiau, kad Makalius organizuoja kelionę į šiemetinį festivalį, bet kažkodėl savaite anksčiau nei reikia. Pabarškinau klaviatūra į klaidą ir štai- gavau dovanų šią kelionę! O kadangi dovanotai kelionei niekas į programą nežiūri, tai ir sutikau. Juolab kad Jelgava kaip miestelis yra mano mylimas ir godojmas, o jie dar turi ir žaislų žiurkėnams zooprekėse, ko mūsų KIKA niekada nepasirūpina, todėl Kristoforą Mikalojų Radvilą-Žiurkėną (Kristupėlį) pamaloninti galėjau. Kelios dienos iki kelionės gavau programą su išvykimo laiku ir vieta. Išvykome 06.00 val. (rytiniai išvykimai yra RESIDENT EVIL), bet jau pirmuoju autobusu iš Baltupių galėjau atvažiuoti, tai nereikėjo taksi kviestis. Tada sekė dar vienas neišvengiamas blogis- 1,5 val. kelionė į Kauną paimti kitų turistų, tai buvo beviltiškai iššvaistytos mano nepakartojamo gyvenimo akimirkos. Po trumpo sustojimo Statoile prie Panevėžio, kur savo eurais pamaitinome besotį jo mokamo WC aparatą, mūsų šaunusis vairuotojas Raimundas suko vairą į Biržus. Mūsų gidas Deividas surinko eurus už mokamus ojektus ("Žaldoko alų" gavome dovanų! LIKE LIKE LIKE) ir pradėjome dirbti turistais.

P1560738
Ursulijus Lepečkojauskas irgi buvo šitoje kelionėje. 



Valstybinis Turizmo Departamentas vėl pritarkavo burokų. Šį kartą-už 140.000 EUR!

Friday, February 10, 2017

Valstybinis Turizmo Departamentas (toliau VTD) vis neišbrenda iš skandalų liūno. Neseniai spauda rašė apie šios institucijos nepajėgumą atstovauti turistams dėl savo įsipareigojimų nevykdžiusios portugalų turizmo įmonės. O dabar sužinome, kad Lietuvos turizmo galimybėms reklamuoti yra perkamos nuotraukos iš kitų šalių! Tačiau VTD nemato čia jokių problemų: pasirodo, iš reikalingų 700 nuotraukų, tik 350 turi būti originalios, t.y. fotografuotos Lietuvoje. Įstatymas nepažeistas, o į moralę galima nusivalyti kojas?

„Tai, kad jūsų paminėtos nuotraukos yra darytos ne Lietuvoje, nėra problema – šių konkrečių nuotraukų paskirtis yra perteikti emociją, susijusią su žiemos pramogom, lokacija jose jokio vaidmens neatlieka, iš jų neįmanoma identifikuoti, ar tai Lietuva, ar Latvija, ar Slovakija“, – 15min aiškino bendrovės „Turinio rinkodara“ direktorė Kamilė Jonikaitė. Toliau- dar gražiau:" [...]Mūsų atveju specialiai rengti fotosesiją, kad nuotrauką būtų galima panaudoti vieną dieną galiojančiam įrašui socialiniame tinkle, yra neracionalu – tai kainuotų daug brangiau, nei pirkti fotografiją iš fotobankų." Žinoma, juk 140.000 EUR yra tokie maži pinigai, kad užtektų vos kelioms nuotraukoms!

Internetai niekada nemiega. Tai-tik vienas iš pavyzdžių, kaip lietuviai sutiko šio ryto naujienas.
Aš asmeniškai vienos išvykos metu sugebu padaryti vidutiniškai 300 nuotraukų. Manau, jeigu VTD būtų kreipęsis į keliautojus ir paprašęs paremti juos savo fotografuotais Lietuvos vaizdais (nes, kaip jau minėjau, tai-brangus malonumas ir pirkti nėra už ką), tikrai būtų sulaukę gražių ir profesionalių vaizdų, o ir žinutė miestui ir pasauliui būtų buvusi nuostabi- visas šio projekto turinys būtų sukurtas Lietuvos gyventojų! Betgi mes kalbame apie instituciją, kuri net nesugeba pažaboti nelegalių gidų. Šiaip jau mano pažįstamų gidų tarpe VTD turi siaubingą reputaciją kaip pinigus ryjanti ir nieko nedaranti biurokratinė hidra, sukurta vienam kitam kažkam naudingam "projektėliui" prasukti. Kaip kitaip galima paaiškinti tą faktą, kad skandalas ant skandalo, o nubaustųjų nėra? Tiesa, VTD yra pavaldus Ūkio ministerijai.

Griežtai, bet teisingai. 2017-02-10. 
Pagaliau nors vienas aukštai pastatytas politikas susiprato, kad bent viešojoje erdvėje pasisakyti reikia. Tačiau labai abejoju, ar ir šį kartą pavyks rasti kaltuosius ir priversti juos prisiimti atsakomybę. Jeigu visi popieriai tvarkingi- būk tu dešimt kartų ministras ar prejmeras, bet hidra vis tiek daugiau galvų turi. Čia pas mus sistema yra brokuota iš prigimties- pradėkime nuo to, kad mes neturime normalios Lietuvos turizmo strategijos.

Kaip Puntukas nuo širdies nuriedėjo, nes tas Basanavičiaus paminklų konkursas tai klaikuma kažkokia. O šitas man patinka. 
PAPILYTA: visgi, yra teisybė ant šio margo svieto: „Real is beautiful“: dėl skandalu virtusio projekto atsistatydina Turizmo departamento vadovė. Nors, kaip sakė bėgdama nuo žurnalistų, ne, negėda.

Skaitykite daugiau:

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Realisbeautifulaitė 
Real is Beautiful.



Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...