Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Dangiškoji fotografų globėja, bet fotografuoti negalima: Šv. Veronika ir Tikrasis Atvaizdas.

Monday, July 17, 2017

Šv. Veronika neminima Biblijoje, ji figūruoja tik šeštoje Kryžiaus Kelio stotyje. Pasakojama, kad Kristaus veidu sruvo kraujas ir prakaitas jam einant į Golgotą, o tarpe žioplių buvo moteris, kuriai jo pasidarė gaila ir ji jam pasiūlė savo šydą veidui nusivalyti. Šis šydas, dabar saugomas  Šv. Petro bazilikoje Vatikane tarp vertingiausių relikvijų, turi jame atsispaudusį Kristaus veido atvaizdą. Ši relikvija ypač išgarsėjo XIII- XV a., kai jis buvo viešai rodomas ir nuodėmės buvo atleidžiamos prieš jį meldžiantis. Tačiau nėra žinoma, ar šiandien Vatikane saugomas Šv. Veronikos šydas yra tikrasis, nes 1527 m. Roma buvo užpulta ir nusiaubta, daug vertybių sunaikinta. Jo reprodukcijos buvo tokios gausios, kad 1616 m. buvo Popiežiaus valia uždrausta jas daryti, o 1629 m. esančios kopijos turėjo būti sunaikintos arba pristatytos į Vatikaną-nepaklusus grėsė ekskomunikacija. Šiuo metu yra žinomos šešios išlikusios Šv. Veronikos šydo relikvijos (viena žinoma Hofburgo rūmuose Vienoje, kitos minimos Ispanijoje ir Italijoje) visgi kažkaip padarytos specialiai 1617 m. (tai rodo, kad originalusis šydas visgi greičiausiai išgyveno Romos antpuolį 1527 m.), viena jų ir yra saugoma Vatikane, bet nei viena nebuvo moksliškai tirta. Tokie stebuklingai atsiradę vaizdai yra vadinami acheiropoieta- "ne rankų darbo", šiam tipui priskiriama ir Turino drobulė.

Mattia Preti - Santa Veronica con il velo.jpg
Mattia Preti, "Šv. Veronika su šydu", 1655-1660. Wikipedia, Public Domain.

Vatikane saugomas šydas yra saugomas specialiame rėme ir išstatomas viešam garbinimui kartą per metus, bet tokiu atsumu, kad tik meltis ir lieka, nes atidžiau apžiūrėti nėra kaip. Todėl, nepaisant visokių ekskomunikų iš anksčiau, XIX a. buvo padarytos šio šydo trečiojo tipo relikvijos- nauji šydai buvo priliesti prie ikonos.

[Intarpas: Trys relikvijų tipai: 1) autentiška relikvija (šventojo asmens kūno dalis) 2) dalinai autentiška relikvija (daiktas, prie kurio lietėsi šventasis asmuo: šydas, kryžius, rožinis, etc.) 3) neautentiška relikvija (nauju daiktu liečiamasi prie kuom autentiškesnės relikvijos, kaip jau aprašytu Šv. Veronikos šydo atveju. Beje, manau Jums yra tekę matyti, kaip cerkvėse tikintieji sarkofagus nosinaitėmis patrina? Garantuota trečiojo tipo relikvija!]

Tiesa, originalusis šydas gali būti įvairių peripetijų dėka iškeliavęs iš Romos ir dabar saugomas kapucinų Šv. Veido vienuolyne Monopele (Italijoje), o tam pagrįsti randama įvairių argumentų, pvz.: Šv. Veronikos šydas Vatikane neberodo jokio veido, jo neįžiūrėjo net vienas iš paskutiniųjų asmenų matęs šią relikviją a.a. Jonas Paulius II; be to, originaliajame šyde Jėzaus akys atmerktos, o reprodukcijose jis užsimerkęs; dar įtarimų kelia jau minėtasis Popiežiaus reikalavimas reprodukcijas naikinti-ar ne todėl, kad niekas nepalygintų jų su originalu, kurio-čia ir paaiškėtų baisus skandalas!- Vatikane nebėra, nes jis apie 1608 m. iš ten pavogtas? O kur dar tas viešas šydo rodymas Vatikane tik kartą per metus ir per didelį atstumą- kam taip daroma? Ne tik kad Vatikano saugomas Šv. Veronikos šydas moksliškai netirtas- jo negalima net fotografuoti. Minčių, kaip sakoma, kyla įvairių.

Tikras šios paslaptingos moters vardas mums liko nežinomas (yra minimas variantas- graikiška Berenicė, pergalę nešanti). Manoma, kad  jos vardas kilo nuo lotyniškos frazės vera icon- tikrasis atvaizdas- ir laiko eigoje, kalbai rutuliojantis, tapo Veronika. Šv. Veronika yra minima liepos 12 d., ji globoja skalbėjus ir fotografus (excuse the pun). Kadangi patikimų žinių iš šios moters biografijos nėra, yra įvairių legendų apie jos šydo gydomąją galią- sakoma, jis padėjo pasveikti imperatoriui Tiberijui.

Vera Icon galima pamatyti ant renesansinio koklio Valdovų rūmų ekspozicijoje ir ant Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios įėjimo fasado. Gal Jūs žinote ir kitų vietų? Pasidalinkite.

Jūsų pamaldžiai nusiteikusi,

Kūtvėla

Too many tourists spoiling your photos? #GOVILNIUS!

Thursday, July 13, 2017

Naujausia Vilniui skirta rinkodaros kampanija gali patikti, gali nepatikti, bet faktas tas, kad ji nepalieka abejingų. Reklaminį klipą kūrė "Socialus marketingas", o jo atstovas Arijus Žakas savo paskyroje Facebook'e patikslino, kad sprendimas skirtas Latvijos rinkai ir latvių reakcijos buvo "žiauriai pozityvios". Sprendimas grindžiamas mėnesiui uždaromu Vilniaus oro uostu ir dėl to sumažėsiančiais turistų srautais-nes kam gi patinka grumdytis minioje? Paskatinti reklamos, latviai nukreipiami į informacinį puslapį Go Vilnius, kuriame yra nustatinėjama kiekvieno apsilankymo trukmė ir kokia informacija domina potencialų turistą. Kol kas 60 proc. Latvijos naršytojų informaciniame puslapyje praleidžia pusantros minutės.




Papildomos informacijos ir atsakingų asmenų komentarus galima rasti čia: „Go Vilnius“ reklama: gyvybingą Rygą iškeiskite į tuščią Vilnių. Man asmeniškai įdomu, kaip bus pamatuota kiek Latvijos turistų atvyko šios reklamos dėka ir kiek jie paliko mums savo eurų su gražiąja Milda. Šiuo metu absoliučių išlaidūnų titulą pelno Japonijos turistai su 454,4 EUR už savo viešnagę pas mus, kuri trunka vos 1,5 nakvynės.

Beje, nuolaidos kodas autobusams Ryga-Vilnius ir Vinius-Ryga galioja ne tik latviams, paso perkant bilietą pateikti nereikia :-) #travel_hack :-) 

Laipni lūdzam Lietuvā!


Vilniaus gatvės menas: kur ta riba tarp meno ir vandalizmo?

Sunday, July 9, 2017

Prisipažinsiu, kad gatvės menas man niekada neatrodė patrauklus. Viskas, kas susiję su gatve-gatvės menas, gatvės maistas, gatvės mergos- man atrodė žema, pigu ir vulgaru. Kartais ir dabar taip atrodo, tik su amžiumi žmogus  kai kuriuos dalykus mažiau imi į plaučius. Bet pastaraisiais metais gatvės menas išsikovojo pripažinimą kaip meno šaka, jo taškai traukia turistus, ištapytos sienos netgi tampa savotiška Meka, kaip kad Lenono siena Prahoje.

P1420517
Iš kelionės archyvo. Lenono siena Prahoje. Menas ar vandalizmas?
Kadangi mano sveikata taisosi lėtai, trepokuoju Vilniaus ribose ir susilaikau nuo ilgų kelionių. Reikia naudotis proga, kol orai geri, tai pasižiūrėjau, ką siūlo Vilniaus turizmo informacijos centras ir radau Vilniaus gatvės meno žemėlapį su 20 lankytinų objektų. Kadangi daugelį jų galima pasiekti visuomeniniu transportu ir pėsčiomis, ryžausi paskirti dieną ir patyrinėti, ką vietiniams ir miesto svečiams siūlo Vilniaus gatvės menas. Ar jau išdidžiai stovime šalia Berlyno ir Niujorko?

Reformacijai 500 metų arba Reformatų architektūros trupinėliai Vilniuje.

Wednesday, July 5, 2017


logo_panaudojimas
Reformacijai 500 metų.
"Daugiau nei tūkstantmetį Vakarų Europoje dominavo viena Bažnyčia. Romos katalikų tikyba buvo vienintelė oficiali religija, o jos centre-Romos popiežius, karūnuodavęs karalius ir rengdavęs kryžiaus žygius. Tačiau daugiau nei prieš penketą amžių šį Vakarų ir Vidurio Europos konfesinį monopolį sukrėtė lūžis, ne visada sutartinai vadinamas Reformacija. Reformacijos Lietuvoje istorija įvairuoja nuo didikų iki valstiečių, nuo džiaugsmo iki skaudžių netekčių, nuo kūrybos ik griovimo. 1517 m. eilinio vokiečių vienuolio Martyno Liuterio 95 tezėmis įžiebta ugnis, apšvietusi Romos katalikų bažnyčios ydas, sukėlė vieną lemtingiausių Vakarų civilizacijos lūžių, kurios pasekmės iki šiol ženklina šiandieninės Europos (ir ne tik jos) visuomenės socialinį, kultūrinų, politinį ir net ekonominį gyvenimą. Jau kitais 1518 m. į Lietuvą atkeliavusios M. Liuterio tezės žymėjo naujos istorinės raidos pradžią." -savo knygos "Protestantizmo paveldas Lietuvoje" įvade rašo Rolandas Vytautas Lingys.

Martyno Liuterio mokymo sėkla įkrito į purią ir derlingą Lietuvos žemelę, bet čia jos daigais ne visada džiaugtąsį: šis tikėjimas sulaukė daug negatvyvumo iš savo amžininkų, net ir šiame įraše neapsieisiu be aštresnių žodžių cituojant to meto šaltinius. Žygimantas Augustas domėjosi liuteronų tikybos pagrindais (pikti liežuviai plaka, kad pakeitęs tikybą galėtų lengviau skirtis su žmona, bet kas ten žino tikrąsias priežastis). Jo dvare dirbę liuteronai pamokslininkai ir giedotojai kaltinti valdovo rezidencija ir visą Lietuvą "užkrėtę erezija". Yra manoma, kad evangelikų liuteronų bendruomenė savo veiklą Vilniuje pradėjo 1552 m., bet istorikai yra linkę labiau laikytis 1555 m. datos, kada pirmosios pamaldos buvo užfiksuotos istoriniuose šaltiniuose. Iki šiol nežinoma, kas buvo jas laikęs Joannesas Wicklefas. Tuometinės bendruomenės daugumą sudarė pirkliai ir amatininkai (dažnai tai buvo seniai Vilniuje gyvenantys vokiečių kilmės miestiečiai bei naujai atvykstantieji). Šia bendruomene domėjosi ir Prūsijos kunigaikštis Albrechtas. Pirmasis reformuoto tikėjimo idėjas mums atvežęs asmuo buvo vienuolis bernardinas Jonas Kamorovskis, 1518 m. grįžęs iš Liono Prancūzijoje, bet siekę stabdyti tokių minčių plitimą, Vilniaus katalikų bažnyčios vadovai uždraudė Vilniaus bernardinams ir pranciškonams lankytis vieniems pas kitus.

P1570664
Valdovų rūmai.

Kūtvėla vėl eksperimentuoja. Gal kam reikia mažo mielo dinozauro?

Friday, June 30, 2017

Tuo metu, kai Daenerys auklėja savo drakonus, o skaisčios Vilniaus mergelės bėga nuo Bastėjos bazilisko net sijonus pasikaišiusios, Kūtvėla susirado iš Varšuvos Koperniko mokslo muziejaus parsineštą dinozauro kiaušinį ir nutarė pagal instrukcijas jį išperinti. Dinozauro jauniklis užaugs iki pilno dydžio per 5-8 dienas. Tiranozauras Rex, sakoma, svėrė apie penkias tonas. Dėl visa ko parašysiu Stevenui Spielbergui ir paklausiu, ar yra laisvas aptvaras Juros periodo parke.


Pirmoji diena: dinozauro kiaušinis užmerkiamas į vandenį. Noriu sekti progresą, todėl indą suradau permatomą- žiurkėno Kristupėlio smėlio indelį. Kiaušinio smaigalyje buvo skylė, pro kurią vanduo pateko ir į kiaušinio vidų. Norite spėti, kokios veislės dinozauras dabar plaukioja vaisiaus vandenyse?

20170630_212450
Kūtvėla ruošiasi tapti dino-mama.


Antroji diena. Ryškėja trūkiai kiaušinyje, bet dinozauriuko dar nesimato. Padėtis stabili ir stebima.

Trečioji diena. Kiaušinis skyla, gyvybė eina į pasaulį. Nekantriai laukiam toliau.

20170702_214951
Trečioji perinimo para.
Ketvirtoji ir penktoji dienos. Kiaušinio skilimas padidėjo, bet visgi prireikė "Cezario pjūvio" lukštui, kad mažylis ateitų į šį pasaulį. Kūtvėla ir jauniklis jaučiasi gerai. Einu į dekretą.


P1570769
Kūtvėla išperėjo dinozaurą.
Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų,

Kūtvėla Mamaitė

Europe in My Region Blog Contest: The Anyksciai Treetop Walking Path

Monday, June 26, 2017

This blog post is an entry to "Europe in My Region Blog Contest" as an acknowledgement for the European Union funding to Lithuania.

This treetop walking path is the only such path in the Baltic countries and even in the Eastern Europe. The path is situated in Anyksciai forest near the Puntukas stone, which honours two famous Lithuanian aviators Steponas Darius and Stasys Girėnas. The path starts on the ground and slowly rises to the height of 21 meter and runs 300 metres, concluding with the observation tower at the height of 34 meters. Visitors can admire the bend of Šventoji river during four seasons of the year. The design of the path is based on the folklore ribbon and the prominent rhombus symbol.

The main argument against this project was the fear that hordes of tourists will destroy the sanctity and the quietness of the Anyksciai forest, and that they will trample on the forest ground and ruin the flora beyond recovery. Fears were not grounded because the sensational treetop walk enables a large amount of people to enjoy the scenery without actually stepping on it. This may be the reason the Anyksciai treetop walking path won the first award from the United Nations World Tourism Organization in 2016 as the most innovative tourism project.

The path was opened by the President of Lithuania Dalia Grybauskaitė on 07 August, 2015. The total European Union funding for this project was 2,5 mln Euros. Since then, the Anyksciai treetop walking path has been a tourism success in Lithuania and very popular with neighbouring countries. The first opening weekend welcomed 11,000 visitors. Naturally, the first season was challenging with parking and catering issues because nobody could have assumed such popularity of a seemingly humble project.

P1470058

P1470066


P1470072


P1470082


P1470092


P1470112


Official information about EU funding and the Anyksciai treetop walking path: Anykščiuose atidarytas medžių lajų takas (LT)
Official website of the Anyksciai treetop walking path with visitor information: MEDŽIŲ LAJŲ TAKO KOMPLEKSAS (LT)

This blog post has been brought to you by Ele Pranaityte. Tweet to me @Kootvela.

Pasakojimas apie tai, kaip Kūtvėla gamino rašalą, bet pagamino būdą apeiti Verygą.

Thursday, May 25, 2017

Sunkumus pripažįstu-popieriaus pasigaminti nepavyko. Tiksliau, vis dar nepavyko, nes tebevyksta džiūvimo procesas. Manau, kad be reikalo juokiausi iš projekto kolegų, kurie juoda kava spalvino kartoną, nes jie bent jau turi ant ko rašyti, o aš -vis dar ne. Kita vertus, yra laiko susikaupti ties sekančiu projekto žingsniu- rašymo priemone ir rašalu.

P1570616 - Copy
Popieriaus blynas vis dar kepa. Iš kur tas baisus plėmas?
Su rašymo priemone yra paprasčiausia: susirandi gulbę. išpeši plunksną iš kairiojo sparno jeigu esi dešiniarankis, plunksnos pūkus nulupi, o smygalą nusmailini peiliu vienu iš trijų būdų pagal tai, kokį rašto šriftą nori išgauti. Pamenate tuos paveikslus, kur žmonės rašo plunksnuota plunksna? Dailininkų išmislas! Kadangi Justiniškėse gulbę sunkoka rasti, o ir radus abejoju, ar taip paprasta bus jos nenudobus tą plunksną gauti, o aš gi pasisakau už gyvūnų teises, tai tėvams prisakiau vedžiojant šunį žiūrėti po kojomis ir nešti namo visas balandžių ir kitokias plunksnas, kurias tik ras.

Nors Viduramžiais žmonės žinojo spalvotus rašalus, populiariausia rašalo spalva buvo juoda. Grubiai tariant, rašalas buvo gaminamas iš natūralios medžiagos (augalinės ar gyvulinės kilmės) arba mineralo (akmens), reagento rašalui padaryti iš minėtų medžiagų ir reagento rašalui tapti lipniu-apie tai tuoj bus detaliau papasakota. Juodas rašalas buvo gaminamas iš augalinės kilmės medžiagos. Išlikę receptai rašalams nėra pilni, nes juos kūrė savo amato specialistai, kurie daug jiems žinomų dalykų neužrašė, todėl šiandien man tenka imtis abrakadabros. Beje, kai kurie senųjų rašalų komponentai šiandien nebus parduodami be papildomo užsakovo asmens duomenų patikrinimo, nes tie komponentai šiandien yra žinomi kaip kenksmingi sveikatai. Taigi, ko reikia norint namų salygomis pasigaminti netoksiško viduramžiško juodo rašalo? Štai vienas receptas, bet Jūs gal atsisėskite tvirčiau.

Kūtvėla knygas ne tik skaito, ne tik rašo, bet ir pati pasigamina.

Tuesday, May 23, 2017

Taigis, kovo mėnesio pabaigoje mūsų ekipažas į Medininkų pilies festivalį pateko į auto-įvykį ir nukentėjo. Kol kas tebevyksta ikiteisminis tyrimas ir daugiau techninės informacijos negaliu pateikti. Aš buvau viena iš labiausiai fiziškai nukentėjusių asmenų, o emocines traumas, manau, patyrėme mes visi. Kol supratau, kad tas mane persekiojantis dvokas yra sukrešėjęs manko kraujas panagėse, praėjo kelios dienos. Mane iš mašinos lupo su gaisrine. Pirma mintis: ar juda kojos? Išlupa mane su gaisrine, veža, krato...skausmas!!! Greitukės moteris kalbina mane ir ragina vairuotoją. Tada daug lempų. Rentgenas. Kerpa rūbus nuo manęs. Daug lempų ir daug skausmo. Stato kateterį. Naktis reanimacijoje. Gert neduoda parą laiko!!!

Rytinis gydytojo vizitas. 
-Kas čia per nesąmonė?! Tuojaus pat nuimt!
-Profesorius X liepė, daktare...
-O kodėl jūs jo klausėt?!
-Mes negalime  ginčytis su profesoriu, daktare ...
-Bet profesoriaus kartais galima neišgirsti!

Po reanimacijos buvo krūtinės traumos gydymas, dubens kaulų operacija, reabilitacija velnio ambulatorijoje sanatorijoje "Energetikas" Šventojoje, dabar nedirbu ir esu kampininkė pas tėvus. Protelis, kaip galite suprasti, net pietų nepareina pagal geriausias žemaičių tautosakos tradicijas, o fiziškai irgi ne darbininkė esu, todėl bandau suimti save į nagą ir neleisti depresijai įleisti šaknis. Ir štai-užsiregistravau Coursera portale į kursą apie viduramžių rankraštines knygas. Nors profesorė iš Ispanijos angliškai kalba su tokiu akcentu, kad plaukai kojų tarpupirščiuose pastyra, po truputį iriuosi į priekį. Projektinei daliai reikės sukurti tokią knygą, todėl pirma užduotis yra gauti "pergamento". Žinoma, galima naudoti tikrą pergamentą, tik kaina projekto bus kosminė. Taigi, video demonstracijos metu buvo naudojamas kartonas, bet kartono nusipirkti kanceliarinių prekių parduotuvėje gali bet kas, net ir mano žiurkėnas Kristupėlis, todėl aš nusprendžiau eiti nepramintu keliu ir savo projektui popierių pasidaryti pati. O tai nėra taip jau ir sunku. 

Pirmiausia reikėjo apsispręsti dėl jau turimo popieriaus. Mūsų buto ūkyje gausi sankaupa žurnalų su TV programa (teisybės dėlei reikia pasakyti, kad juose kartais ir apie keliones būna prašyta). Coursera kursai yra nemokami (yra galimybė mokėti už pridėtines paslaugas kaip rimtesni kursai, pažymėjimai ir pan.) ir todėl šis projektas taipogi turi kainuoti nedaug, arba iš viso nekainuoti. Mano suvalkietiški-zanavykiški genai man liepia net žirkles taupyti ir tik prie svečių naudoti. Taigi, medžiaga projektui yra. 

P1570578
Atsiprašau, Nomeda, turėsiu žurnalą sudraskyti. Viskas dėl mokslo. Tikiuosi, tu supranti. 
Vieno žurnalo viršelį nuplėšiau ir atidėjau šalin, o didesnę dalį puslapių suplėšiau į smulkius skutelius. Rekomenduojama būtent plėšyti, o ne karpyti žirklėmis. Kai mano darbo vieta panašėjo į išprotėjusio žiurkėno irštvą, atėjo tėtė ir pasiūlė pasinaudoti kokio biuro dokumentų smulkintuvu. Aš išdidžiai atsakiau, kad viduramžiais tokia technika neegzistavo, į ką mano tėtė atsakė, kad "Savaitės" žurnalo su švino raidėmis tada irgi nebuvo. Tiesą sakant, argumentą dėl švino dar reikės pagrįsti, bet projekte kalba eina apie rankraštines knygas, todėl nekantrauju kai reikės pasigaminti savo rašalą. Plėšant puslapius labai svarbu skutelius padaryti kuom smulkesnius, todėl labai pavargo rankos ir paskaudo pirštai. Nenuostabu, kad knygos buvo tokios brangios. 


Kaip Ursulijus Lepečkojauskas tapo pirmuoju Lietuvos meškiumi kosmose: NASA paroda Varšuvoje.

Tuesday, March 14, 2017

Facebook'as yra mano mėgstama terpė kelionių fazanamas medžioti, o vienas pasirodė netgi labai riebus- nuo lapkričio mėnesio veikianti NASA remiama paroda Varšuvoje, iki kurios uždarymo liko vos pora savaičių! Atsisakius ekipažui iš Vilniaus, kelionės planus teko pakoreguoti ir netgi užsisakyti nakvynę Kaune. Bilietus į parodą nusprendėme pirkti brangiausius, po 70 PLN (apie 16 eurų), nes jie buvo su atvira lankymo data, o pigesni bilietai buvo su nurodyta įėjimo valanda. Kadangi mes nežinojome tikslaus savo atvykimo laiko, tai bilietai su atvira data buvo tiesiog idealus pasirinkimas. Tačiau ne viskas taip paprasta, kai kuriais klausimais Lenkija vis dar yra sovietinio bloko šalis: informacija apie parodą pateikiama lenkiškai ir angliškai (nes NASA konsultantai iš Hiūstono turbūt atsisakė lankyti lenkų kalbos pamokėles), bet internetinio bilietų pardavimo sistema buvo tik lenkiška. Bet čia lenkai dar walked the extra mile in client service ir padarė taip, kad net ir pagūglėtransleitinus pirkimo metu privalomai reiktų įvesti lenkišką ir tiktai lenkišką telefono numerį ir lenkišką adresą, kas pirkimą iš Wilno padarė neįmanomu. Lenkijos neapykanta turistams tiesiog žeidžia, tą jau patyriau savo praeitos viešnagės Varšuvoje metu. Bet, laimei, to paties Facebook'o drauguose turiu tokį Jaceką, kuris sutiko reabilituoti savo tėvynę, mums tarpininkauti ir tuos bilietus nupirkti. Bet tuom istorija nesibaigia- kai kelionės diena jau buvo ant nosies, pas Jaceką namuose dingo interneto ryšys. Nors sienomis lipk iš pasiutimo su valedoliu už abiejų žandų! Laimei, viskas išsisprendė, Jacekas susigrąžino internetus, nupirko mums bilietus, permetė man juos e-paštu ir netgi sutiko pinigus atgauti grynais eurais Varšuvoje.

Man liko padaryti pirmąjį žingsnį šioje kosminėje odisėjoje ir nusigauti iki Kauno (kur gyvena mūsų ekipažo vairuotoja Aistė) Kovo 11-osios dienos ryte  iki 08.00 val. On a side note, važiuoti į Varšuvą, lankyti amerikoniškas parodas, pirkti šampūnus užsienio kapitalo prekybcentryje- štai kur tas saldus Nepriklausomybės vaisius, apie kurį po 1990 m. gimusi ir sovietų lažo netempusi karta net nesusimąsto.

passport
Passport Index 2017: lietuviams nereikia vizų į 149 šalis. https://www.passportindex.org/
Latvija: 148/11/34; Estija: 147/12/35; Lenkija: 149/10/31. Mūsų kaimynams latviams viza papildomai reikalinga į Kubą, o mūsų draugams estams- į Kubą ir Gambiją.

Rubrika "Matau atsiveriantį dangų": Quattor Virgines Capitales.

Wednesday, March 8, 2017

Quattor Virgines Capitales, arba -galima sakyti-"keturios bazinės šventosios" yra tradiciškai Romos katalikų bažnyčios raštuose minimos Šv. Dorotėja iš Cezarėjos, Šv. Kotryna iš Aleksandrijos, Šv. Barbora ir Šv. Margarita iš Antiochijos. Antrasis Vatikano susirinkimas (1962-1965) nusprendė, kad šventųjų asmenų gyvenimo ir kankinystės aprašymai privalo atitikti istorinius faktus. Šiam tikslui prireikė ilgų studijų metų ir buvo peržiūrėtas Romėnų kankinystės sąrašas (Martyrologium Romanum), kuris po naujos redakcijos buvo išleistas lotynų kalba 2001 m. Pataisytas leidimas išėjo pakartotinai 2004 m., pasipildęs 117 asmenų, paskelbtų palaimintaisiais ar šventaisiais 2001-2004 m., ir šventų vyrų ir moterų vardais iš seniausių laikų, neįtrauktų į ankstesnį leidimą. Šiai dienai Romos katalikų bažnyčia turi 7,000 šventųjų ir palaimintųjų, kurių kultai yra oficialiai pripažinti.

Šv. Dorotėja iš Cezarėjos mirė apie 311 m. (IV a.). Sunku pasakyti, ar tokia mergelė-kankinė yra realiai gyvenusi, informacija labai fragmentiška. Ji tradiciškai laikoma Diokletiano persekiojimo laikų auka, nors sutariamas jos gyvenimo laikotarpis yra jau po Diokletiano valdymo. Tai tik vienas pavyzdys, kad religininė tradicija ir realios datos ne visada sutampa, todėl tenka tiesiog tikėti. Ankstyviausias Dorotėjos paminėjimas yra veikale Martyrologium Hieronymianum, datuojamame V a. Ten minimi tik trys faktai apie Šv. Dorotėją: kankinystės diena, kankinystės vieta, ir jos bei Teofilijaus vardai.

Legenda tvirtina, kad mergelė-kankinė Dorotėja mirė 311 m. vasario 6 d., Diokletiano persekiojimo laikotarpiu, Cezarėjoje Kapadokijoje. Ją suėmė, teisė, kankino ir nuteisė mirti už krikščionių tikėjimą. Vedant Dorotėją į ešafotą, pagonis teisininkas Teofilijus iš jos pasityčiojo, pavadinęs ją Kristaus nuotaka ir paprašęs ją atsiųsti vaisių iš Rojaus sodo. Legenda turi keletą versijų, vienoje iš jų prieš egzekuciją Šv. Dorotėja  per šešių metų berniuką (greičausiai-angelą) perdavė Teofilijui savo galvos apdangalą, o jame po Dorotėjos egzekucijos Teofilijus rado egzotiškų vaisių ir gėlių. Teofilijus atsivertė į krikščionybę, buvo sulaužytas ant rato ir mirė. Ši bazinė legenda vėlesniais laikais buvo išplėtota ir papildyta. Yra nuomonių, kad legenda atsirado V-VI a., nes tiesiog reikėjo pasakojimo prie jos vardo liturginiame kalendoriuje. Vakarų Europoje Šv. Dorotėja garbinama nuo VI a. Jos kultas ypač paplito viduramžiais. Šv. Dorotėja yra laikoma sodininkų globėja, ji taipogi rūpinasi aludariais, nuotakomis, floristais, pribuvėjomis ir jaunavedžiais.

Dailėje Šv. Dorotėją priimta vaizduoti kartu su angelu, pasipuošusią gėlių vainiku, dažnai nešančią pintinę su rožėmis, kartais žvaigždžių fone.

Cranach, Lucas, d.Ä. - Die Heilige Dorothea - c. 1530.jpg
Šv. Dorotėja. Lukas Kranachas Vyresnysis, apie 1530. Wikipedia Commons.
Šv. Kotryna iš Aleksandrijos mirė apie 305 m. (IV a.) Manoma, kad jos tėvas buvo Aleksandrijos Egipte gubernatorius valdant imperatoriui Maksimijanui (Maksimui). Šv. Kotryna labai anksti susidomėjo mokslu. Sakoma, kad Mergelės Marijos su Kūdikėliu apsireiškimas ją paskatino atsiversti į krikščionybę. Prasidėjus persekiojimams, Šv. Kotryna nuėjo pas imperatorių priekaištauti dėl jo žiaurumo. Imperatorius sukvietė penkiasdešimt pagonių filosofų ir oratorių į debatus prieš ją ir jos argumentus už krikščionybę, bet debatus laimėjo Šv. Kotryna. Keletas to fakto paveiktų oponentų atsivertė į krikščionybę ir buvo tuoj pat nužudyti, o Šv. Kotryną suėmė. Jos aplankyti atėjo keli šimtai žmonių, jų tarpe buvo ir imperatoriaus žmona Valerija Maksimila, kuri atsivertė į krikščionybę ir buvo už tai nužudyta- taip bandoma paaiškinti, kur imperatoriaus žmona tiesiog dingo 312 m. Šv. Kotrynos  nei kankinimai, nei siūloma santuoka neprivertė pakeisti įsitikinimų. Imperatorius įsakė sulaužyti Kotryną ant rato, bet šis nuo jos prisilietimo tiesiog subyrėjo. Šv. Kotryną teko nukirsdinti.

Legenda sako, kad angelai nunešė jos kūną ant Sinajaus kalno, kur jis buvo rastas IX a. Kiek anksčiau, dar VI a., imperatorius Justinianas ten įkūrė jos vardo vienuolyną. Šv. Kotrynos iš Aleksandrijos realus egzistavimas irgi yra mokslo žmonių ginčijamas, jam paremti maža duomenų. Ankstyviausias šios šventosios paminėjimas aptinkamas 976 m. imperatoriaus Bazilijaus II dokumente. Jos kultas išpopuliarėjo viduramžiais, ypač dėl jai priskiriamo gebėjimo tarpininkauti tarp mirštančio ir jos pagalbos besišaukiančio asmens bei Kristaus. Jos populiarumas ėmė blėsti XVIII a. Ji buvo pašalinta iš oficialių gerbimų 1969 m. (nes jos realiu egzistavimu abejojama ir šiandien), tačiau 2002 m. ją grąžino tikintiesiems garbinti dėl tikinčiųjų spaudimo šiuo klausimu.

Šv. Kotrynos iš Aleksandrijos kankinystės diena yra laikoma lapkričio 25 d. Vakarų bažnyčioje ir lapkričio 24 d. Rytų bažnyčioje, nors tiksli šios atskirties kilmė nežinoma. Šv. Kotryna iš Aleksandrijos globoja jaunas merginas, studentes, račius (šiek tiek ironiška), mechanikus, teologus, oratorius, filosofus. Sakoma, ji buvo viena iš šventųjų, kuriuos matė savo regėjimuose Žana d'Ark. Pirotechnika praturtintas "Šv. Kotrynos ratas" yra jos kulto palikimas.

Dailėje Šv. Kotryna iš Aleksandrijos tradiciškai vaizduojama su ratu, kurį sulaužė tik prisilietusi, arba tokio rato fragmentu. Jos plaukai būna palaidi, kaip priimta pas netekėjusias mergeles. Dar vienas dažnas šios šventosios vaizdinys- jos sužadėtuvės su Kūdikėliu.

Caravaggio - Saint Catherine of Alexandria - Google Art Project
Šv. Kotryna iš  Aleksandrijos. Carvaggio, apie 1598. Wikipedia Commons.
Šv. Barbora mirė 267 m. (III a.), nukirsdinta savo pačios tėvo. Legenda pasakoja, kad jos pagonis tėvas saugojo ją nuo išorinio pasaulio užrakinęs bokšte. Yra kelios legendos versijos, vienoje jų mergelė-kankinė Šv. Barbora atsivertė į krikščionybę, o kai jos tėvas išvyko į kelionę, liepė bokšte iškirsti tris langus- po vieną Dievui Tėvui. Dievui Sūnui ir Šv. Dvasiai. Kai ji grįžusiam tėvui prisipažino pakeitusi tikėjimą ir paaiškino apie langų prasmę, šis išsitraukė kardą jai nužudyti, bet stebuklingai bokšte atsirado plyšys ir Šv. Barbora transportavosi į kalnus, kur du aviganiai ganė savo bandas. Kai tėvas ėmė jos ieškoti, vienas aviganis atsisakė padėti, o kitas išdavė ją, bet tuomet pavirto akmeniu, o jo banda- skėriais. Net ir kankinama prefekto įsakymu, Šv. Barbora neatsisakė savo įsitikinimų, o jos žaizdos stebuklingai užgydavo. Galiausiai, ji buvo nuteista mirties bausme nukirsdinant, o bausmę įvykdyė jos tėvas. Tiesa, grįštantį namo jį nutenkė žaibas.

Šv. Barboros kankinystės diena laikoma gruodžio 4 d.,-taip tvirtina Aukso Legenda (Legenda Aurea), 1260 m. surinktas šventųjų gyvenimų leidinys, tapęs bestseleriu viduramžiais. Jos kultas Rytuose žinomas nuo IX a. Ankstesnėse nei VII-IX a. kankinysčių aprašymuose jos vardas neminimas, abejojama ir ar tokia moteris yra realiai gyvenusi. Šv. Barbora tradiciškai saugo nuo žaibo ir gaisro (manoma, dėl jos tėvo mirties aplinkybių), taipogi saugo nuo staigios ir žiaurios mirties darbe, ji dar globoja gaisrininkus, artileristus, kalnakasius ir kitus asmenis, dirbančius su ginklais ir sprogmenimis. Jos statula buvo laikoma laivuose buvusiose parako saugyklose. Tačiau dėl to, kad negalima įrodyti Šv. Barboros realaus egistavimo ir jos kankinystė greičiausiai išgalvota, jos reikšmė kanoninės bažnyčios akyse menko ir jos minėjimas liturginiuose kalendoriuose nyko. Tiesa, ji tebeminima Romėnų kankinystės sąraše (Martyrologium Romanum), pirmą kartą sudarytame 1583 m.

Dailėje Šv. Barborą įprasta vaizduoti arba su trilangiu bokštu, arba su taure; dažnai ji laiko kardą-savo kankinystės instrumentą.

Ghirlandaio St Barbara Crushing her Infidel Father, with a Kneeling Donor
Šv. Barbora, triuškinanti savo netikintį tėvą priešais klūpantį paveikslo užsakovą.
 Domenico Ghirlandaio, apie 1473 m. Wikipedia Commons.
Šv. Margarita iš Antiochijos mirė 304 m. (IV a.). Jos kankinystės diena tradiciškai Rytų bažnyčioje minima liepos 17d., o Vakarų bažnyčioje ji minima liepos 20 d., jos realus egzistavimas abejojamas ir popiežius Gelazijus I paskelbė ją apokrifine šventąja dar 494 m. Šios šventosios kultas suklestėjo Vakaruose kryžiaus žygių metu.

Jau minėta Aukso Legenda pasakoja, kad Šv. Margarita gimė Antiochijoje, o jos tėvas buvo pagonių šventikas. Mergaitė anksti neteko motinos ir ją augino krikščionė moteris iš apylinkių, Kai Šv. Margarita atsivertė į krikščionybę ir pasižadėjo gyventi skaistybėje, tėvas jos atsižadėjo, o auklė įvaikino. Jos abi gyveno ūkyje ir augino avis. Šv. Margaritai piršosi gubernatorius Olybrijus, tik reikalavo atsisakyti tikėjimo. Ji nesutiko, todėl ją suėmė ir kankino. Kankinimų metu įvyko keletas stebuklų,-vieno jų metu Šv. Margaritą prarijo Šetonas slibino pavidalu. Jai pavyko ištrūkti gyvai dėka kryžiaus, kuris sudirgino slibiną (drįstu spėti-slibiną supykino?). Pastarasis stebuklas laikomas apokrifiniu.

Rytų bažnyčioje Šv. Margarita iš Antiochijos tapatinama su Šv. Marina ar Šv. Pelagėja. Jos kultas paplito Anglijoje, kur priskaičiuojama daugiau kaip 250 jos vardo bažnyčių. Šv. Margarita laikoma nėštumo globėja. Ji buvo plačiai žinoma nuo XII a.iki XX a., bet tada dėl realių įrodymų apie jos egzistavimą stokos tapo nebe tokia gerbiama. Ji buvo viena iš šventųjų, pasirodžiusi Žanos d'Ark regėjimuose.

Dailėje Šv. Margarita iš Antiochijos vaizduojama įvairiose kompozicijose su slibinu.

Raffael 101.jpg
Šv. Margarita ir slibinas. Rafaelis, apie 1518 m. Wikipedia Commons. 
Ar šiuolaikinei moteriai,- feministei, karjeristei, leidžiančiai palydovus į kosmosą- reikia religijos? Pasakojimą pabaigti noriu pacituodama kultūros istorikę, Lietuvos ambasadorę prie Šventojo Sosto Ireną Vaišvilaitę: "[...] bažnyčios nėra muziejai, stiliaus pavyzdžiai ar koncertų salės-jose ir šiandien tebegyvuoja tai, vardan ko jos buvo statytos. Ir tai didžiulis turtas, nes daug kartų suplėšytas Lietuvos istorijos ir kultūros audinys išsaugojo nenutrauktas gijas, kurios kaip mitinės Ariadnės siūlas gali padėti rasti taką prie gyvojo vandens versmių, be kurių Vilnius nebūtų tuo, kas jis yra-vienas iš didžiausių Europos miestų, kurio nepažįstant ir nežinant apie čia besiskleidusią įvairialypę krikščioniškąją tradiciją neįmanoma kaip reikiant suprasti ne tik Lietuvos, bet ir Europos."

Su švente, mielos moterys!

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Nulinkusitulpaitė

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...