Mane galima sutikti:

********

LUNIatikai žygiuoja per miestą: žieminis kitokio Vilniaus veidas

Thursday, December 20, 2012

"Vakarais Vilniuje tamsu, tad pasiimkite žibintuvėlį. Apsirenkite labai šilta sportine apranga. Neužmirškite fotoaparato," buvo pasakyta. Tai retas atvejis mano visuotinio bastymosi patirtyje, kai prireikia ir žibintuvėlio, ir šiltos sportinės aprangos. Geriau pagalvojus, ir termosas su arbata būtų pravertęs.

"Dar ne visi Vilniaus kiemai užtverti prašmatniais vartais ir užrakinti devyniomis spynomis. Naudokimės proga," kvietė Laisvasis universitetas (LUNI). Kadangi aš niekada nesispyrioju pasibastyti su fotoaparatu, o dar kai vietos tokios andergroundinės (po Černobylio kelionės man jau niekas nebaisu),  tai pasigailėjau tik vieno-kad vis dar neturiu šiltų vilnonių "baisiakelnių" žiemai. Laukit, tuoj pradėsiu ir po kanalizacijas landžioti ir reportažus iš ten rengti.


Susitikome 18.00 val. Lukiškių aikštėje prie čiuožyklos, kurią mums paliko "Anos Kareninos" filmavimo grupė. Šiaip ne taip per baisiausius kamščius rinkosi žmonės iš visų pusių. Susirinko ne taip mažai, kažkas apie 40-50 žmonių, nors girdėjau kalbant, kad būna ir žymiai daugiau.



P1180102
Butaforija, vadinasi.

P1180103
Bag ne kokia bilietų būdelė-ledų kioskas. Teks pažiūrėti filmą.

P1180106
Ant ledo, tiesiogine ta frazės prasme. Belaukiant kol susirinks ekskursijos dalyviai. O dar neseniai čia ratus suko Kiti ir Levinas.
Lukiškių pavadinimas kilo, manoma, nuo totoriaus Luko vardo. Jis ten turėjęs dar Vytauto laikais žemės sklypą, o vietovė dar buvo vadinama Totorių Lukiškėmis. Nuo XVI a. Lukiškėse buvo uostas ir sandėliai. XVII a. čia buvo įrengtos kapinės neturtingiesiems. Didikas Chreptavičius paskyrė pinigų domininkonų bažnyčios statybai (apie ją jau esu rašiusi: Bažnyčia prie Lukiškių aikštės ). XIX a. buvo daug statybų, tiestos naujos gatvės.


Tęsiame ekskursiją ir einame iki apleistos Jokūbo ligoninės. Tuntas žmonių verčiasi per pusnis ir išgąsdina mašinų stovėjimo aikštelės sargą. Jis net per tokį šaltį išsirito iš savo būdelės ir riktelėjo: "Alio, jaunimas, kur einat???". Draugo aplankyt, dėde, juk ligoninė :-)


P1180110

P1180111

P1180113

1808 m. buvo įsteigta Šv. Jokūbo ligoninė, pirmoji pasaulietinė ligoninė Vilniuje. 1863 m. šiuose pastatuose buvo kalintas iki nuosprendžio vykdymo Z. Sierakauskas. Ligoninės veikla sustabdyta 2003 m. 2001 m. pastatai parduoti iš varžytinių, planuojama įrengti butus. Kolegos iš Pamiršta.lt turi irgi gražių nuotraukų.

Tarp Vasario 11-sios ir Jakšto gatvių yra taip vadinama "Amerikankė".

P1180119

P1180121

P1180122

"Amerikanke" vadinamas gyvenamasis kvartalas, kuriame apsigyveno į "sovietinį rojų" atvilioti emigrantai iš Amerikos (daugiausia-Lotynų Amerikos).

Dar buvo kelios perėjos; perėjus vieną jų atsidūrėme prie labai gražaus namo Jakšto gatvėje nr.9.


P1180123

P1180124

P1180126
Durų rankena. Dabar taip nebedaro....

P1180127

Statybos laikas 1860-1914 m. Daugiau informacijos apie šio pastato įvertinimą rasite čia: http://vilnius21.lt/ajaksto9-n1651.html .


P1180129
"O kam tau tas garsiakalbis?' -"Kad jūs mane geriau girdėtumėte."
Prie Operos ir baleto teatro mane ištiko kultūrinis šokas. Ne, ne "Barborą Radvilaitę" žiūrėjome.


P1180130


Pasirodo, teatras buvusio dujų fabriko vietoje.1863 m. Peterburgo pirklys prancūzas A. Lalansas iš miesto dūmos gavo monopoliją organizuoti gatvių apųvietimą dujiniais žibintais. Buvo pastatytas dujų fabrikas. Tuomet gatvė vadinosi Dujų, o dabar-A. Vienuolio.

Trumpam stabtelime prie "Pramogų banko" pastato. Tai buvęs "Pergalės" kino teatras. Tada ir gatvė vadinosi kitaip- Gagarino g.

P1180132

P1180135

Pastatas pastatytas 1951 m. architekto Džovanio Rippa-Andžoleto. Stilius įvardijamas kaip "pokario retrospektyvinė architektūra". Šiuo metu pastatas yra valstybės saugomas.

O dabar, sako, praėjome daug bromų, bet šitoji bus ypatinga-dviaukštė, teks nulipt kopėčiomis. Kažkuri (ne aš!) burbteli, kad suknelių ir aukštakulnių ta proga tai nepaėmėme. Prieiname tą bromą.


P1180136

Ha, galvoju, apgavo :-) O gal čia dar ne ta broma?


P1180138

Oi, kaip juokinga, pagalvoju. Bet jau netrukus mums už kantrybę buvo atlyginta.


P1180144

Jeigu tikėti organizatoriais, tai tų kopėčių net nebuvo, jas jie nešė per visą senamiestį, sukeldami praeiviams keistų minčių, kad tik mums dabar patogiau būtų. Kopėčios tokios prastokos, medinės, sniego pilna, slidoka, bet pasišviečiant žibintuvėliais lipame.

P1180147
Anapus kopėčių bromos.
Patekome į labai gražų kiemą.


P1180148
Labai gražūs laiptai.

P1180152

Toliau mūsų kelias vingiavo nenukastomis, apipustytomis Vilniaus gatvelėmis. Kaip sako tas anekdotas, "Žmonėms buvo patarta be reikalo iš namų neiti tokiu oru. Pirmieji patarimo paklausė kelininkai".

Užeiname į "Lietuvos rašytojų sąjungą", K. Sirvydo g. 6. "Ooooooo...." nuvilnija per gretas. Interjerai tokie, kad net žandikaulis atvimpa. Atstačius jį į vietą, čiumpu fotoaparatą.


P1180161

P1180162

P1180164

P1180165

P1180168

P1180170

P1180175

XIX a. šis pastatas buvo vadinamas Ignacijaus Korvin-Milevskio rūmais. Pastatas yra valstybės saugomas, vertingųjų savybių pobūdis: architektūrinis, istorinis, archeologinis ir dailės. Detaliau: čia. Tačiau daugiau panaršius internete, deja, sužinau, kad tie puikūs laiptai pasitarnavo ne vienam žmogui nukeliaujant pas protėvius. Dabar jie, sakoma, jau sutvarkyti (visi ekskursijos dalyviai gyvi sveiki paliko patalpas). Patys rūmai pastatyti 1868 m. Pastatas iš pradžių priklausė žydams, vėliau jį nusipirko mano minėtasis Korvin-Milevskis, grafas. Jis buvo Rusijos dūmos deputatas. Pastate vykdavo parodos, šokių pamokos, visuomeniniai priėmimai, kultūriniai renginiai. Buvo sukaupta paveikslų kolekcija. Rūmus 1894  m. įsigijo grafas Antanas Tiškevičius, vėliau-1909 m. per varžytines kunigaikštienė M. Oginskienė. Tarpukaryje čia veikė bibliotekos filialas. Daugiau informacijos: šiame straipsnyje.

O mes dar ir į rūsį įlindom. Legaliai, žinoma. Procesas atrodė maždaug taip:


P1180182

O jau  viduje tai visokio gėrio ir turto kad sukaupta.


P1180184

P1180186

P1180187

P1180192
Raštingas žmogus buvo, ką bepridursi...

P1180193

P1180194

P1180195

P1180196

Bet jau nekantriai laukia žmogus su raktais, pats pirmininkas. Baikite, juokiasi, ten knygas vogti ir eikit lauk. Kad mes nevagiame, tik skaitome, ginamės. Tikrai, galite suskaičiuoti-visos tebėra vietoje. Nei pirštinių, nei kepurių neišbarstę, netrukus jau buvome prie Šv. Jurgio bažnyčios, K. Sirvydo g. 4.

Labai dailus kiemelis:

P1180201

P1180202

Labai įspūdingos bažnyčios sienos.

P1180203

P1180204

Jeigu taip nuo pagrindų pradedant, tai buvo Vilniaus senosios regulos karmelitų vienuolynas ir Šv. Jurgio kankinio bažnyčia. Vienuolynas įkurtas 1506 m. Radvilų šeimos ten, kur tuo metu skaitėsi už Vilniaus miesto sienų. Vienuolynas statytas pergalei prieš totorius atminti, todėl gavo dvigubą pavadinimą- Šv. Jurgio (valstybės ir riterių globėjo) bei Švč. Mergelės Marijos Snieginės* (dar vadinamos Pergalingąja). Vienuolynas tapo ir savo fundatorių mauzoliejumi. Bet karas yra visa griaunantis dalykas. Šiandien bažnyčia nebeveikianti, priklauso M. Mažvydo bibliotekai, čia vis dar laikomos knygos. Įėjimas į bažnyčią-tik susitarus.

Neilgai trukus, grožimės įspūdingais Raudonojo Kryžiaus ligoninės kiemais.


P1180207

P1180210

P1180212

Toliau tenka priimti paskutinį šios ekskursijos iššūkį:


P1180214

Čia, kur lipame, yra prašmatnaus restorano stogas. Užlipti, pasirodo, dar niekis. Vienas kitą pastumdami ir patraukdami šiaip taip užsiritame. Bet paskui reikia laikantis už skersinio nučiuožti žemyn kitoje pusėje (tokiems "slabakams" kaip aš, kurie mokykloje padarydavo tris prisitraukimus per fizinio lavinimo pamoką ir iškišdavo liežuvį, labai didelis iššūkis). Po poros nesėkmingų bandymų, kurių rezultate prisiminėme, kaip faina čiuožti beveik plika sėdyne nuo kalniuko, vienas žygio draugas džentelmeniškai stoja gaudyti ir gelbėti čiuožiančių merginų (dinozaurai tai išmirė, o tikri vyrai, pasirodo, dar ne). Ir pasisek tu man taip :-) Bet kita grupės dalis pabūgo tokio nusileidimo, ir ėjo per restorano vidų (aš tai ne, aš tai drąsi). Įsivaizduoju, kaip viskas turėjo atrodyti restorano lankytojams- atsidaro durys, įžengia garsiakalbiu nešinas ekskursijos vadovas, braukdamas šerkšną nuo barzdos, o paskui jį, kaip ta rusų liaudies pasaka mokina, "а за ним как жар горя 33 богатыря ":-)

Ekskursiją pabaigėme netoli Katedros aikštės, o aš dar spėjau perbėgti per gatvę ir suspėti į autobusą namo.

Visas maršrutas sudėtas į Google Maps, spausti čia. Labai dėkoju ekskursijos organizatoriams už kopėčias ir gerai praleistą laiką, Lietuvos rašytojų sąjungai už kantrybę ir kad neužrakino mūsų rūsyje, ir visiems dalyvavusiems, kurie ritosi per pusnis kartu, ir dar vairuotojams, kad nesuvažinėjo ne vietoje einant per gatvę (atsiprašau!!!). Kelininkams tai nelabai dėkoju.

Su meile, kaip visada Jūsų susivėlusi

Kūtvėla Andergoundaitė

* Sniegine jinai vadinama pagal legendą. Sakoma, kad seniai seniai viena turtinga italų šeima nesusilaukė palikuonių. Jie nusprendė savo turtą palikti bažnyčiai ir meldėsi Mergelei Marijai, kad jinai duotų ženklą, kaip jinai nori tuos pinigus panaudoti. Ir susapnavo, kad ant vieno jiems žinomo kalno sninga, ir tenais reikia pastatyti bažnyčią. Jie nuėjo pas Popiežių pasitarti. Kai visi nuėjo patikrinti, ir ką manote, rado apsingtą tą kalną. Tai dabar ten banyčia pastatyta, o per pamaldas rugpjučio 5 d. barsto baltus rožių ir jaminų žiedlapius, tai atrodo, kad sninga. Bažnyčia yra Romoje, ji vadinasi Santa Maria Maggiore.


0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...