Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Atminties maršas Molėtuose- kelionė laiko mašina į 1941-sius metus.

Tuesday, August 30, 2016

Rugpjūčio 29 d. dalyvavau Molėtuose (Malat) vykusiame Atminties marše, kuriame išgyvenę Holokaustą žmonės kartu su kitais geros valios žmonėmis paminėjo čia 1941 m. sušaudytus du tūkstančius Molėtų žydų praeidami nuo buvusios sinagogos iki masinės kapavietės (apie 1,6 km). Noriu pasidalinti šios dienos įspūdžiais ir mintimis.

Niekada negalvojau, kad į Molėtus, kurių apylinkėse praleidau ne vieną laimingą vasarą būdama vaikas, atvyksiu ne kaip turistė, o kaip..nežinau kas, piligrimė? Iki Mariaus Ivaškevičiaus straipsnio nežinojau, kokia didelė, kokia skaudi žaizda yra ant šio ežerų krašto. Nežinojau, nes-tiesą sakant- niekada plačiau nesidomėjau šia tema (žinote, kaip būna, "Lyg savų problemų nėra"). Laimingai susiklosčius mano darbo aplinkybėms- minėjimas vyko darbo dieną, pirmadienį- ir žinomam žurnalistui Andriui Tapinui paskelbus, kad jis organizuoja autobusą neturintiems savo transporto, daug ir negalvojau-tiesiog pajutau, kad turiu būti Molėtuose tą pirmadienį. Šiandien man sąvoka "pilietinė visuomenė" nustojo būti tuščiu riešuto kevalu, kuri barškina politikai artėjant rinkimams kaip ta Ledynmečio voverė. Dangus irgi buvo mūsų pusėje, nes daugiau tų trijų nukritusių lašų Viešpats taip ir nepaleido ant mūsų galvų.


Malat1
Rikiuojame mūsų pulkus prie Panoramos.
Į Molėtus atvykome apie valanda laiko iki minėjimo pradžios. Mažas, tylus, gražiai už ES lėšas tvarkomas miestelis šiandien buvo sausakimšas.


Malat2
Ruošiama scena. Šioje vietoje buvo sinagoga, iš kurios Molėtų žydai buvo išvesti mirti. Kėdės skirtos garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos susirinkusiems dalyviams, o ne kostiumuotiems politikams.
Molėtų kultūros centre buvo suorganizuota Molėtų žydų bendruomenės nuotraukų paroda. Molėtų žydų palikuonys išsiskyrė iš minios segėdami ženkliukus "I am Malat". Matėsi nemažai žmonių, prisisegusių geltonas žvaigždes iš kartono. Spaudžiamos rankos, mezgamos pažintys, nubraukiama ašara.


Malat3
Ruošiamasi rugsėjo pradžios renginiams.
Malat4
Parodoje, skirtoje Molėtų žydams prisiminti.

Malat5
Imberlach desertas.
Organizatoriams noriu pasakyti atskirą ačiū, nes iš tiesų buvo apie viską pagalvota: transportas sunkiai vaikštantiems žmonėms, kokybiška dalomoji informacinė medžiaga, nemokamas vanduo, budinti greitoji pagalba, patruliuojantys policininkai.


Malat6
Pora minučių iki minėjimo pradžios.
Malat7
Taisomės kur randame laisvą žolės plotelį.


Malat8
Jie gelbėjo žydus.

Malat9
Kalba Izraelio ambasadorius Lietuvai.
Šiandien, šalia praktinio "pilietinės visuomenės" sąvokos pritaikymo, pačiupinėjau ir kitą sąvoką-"kosmopolitinė visuomenė". Minėjime plevėsavo Lietuvos trispalvė, Vytis, Izraelio vėliava, Lenkijos vėliava, net maža Latvijos vėliavėlė buvo prisegta prie dviračio (mano žiniomis, Latvijos Salaspilio koncentracijos stovykloje mirusių žmonių skaičius iki šiol nenustatytas). Minėjimas vyko lietuvių, anglų, rusų kalbomis. Žmonių jūra buvo įvairiaspalvė: nuo Vilniaus universiteto studentų iki katalikų (jeigu neklystu-pranciškonų) kunigo su abitu. Tarpusavyje žmonės kalbėjosi lietuviškai, rusiškai, lenkiškai, žydiškai... Mūsų kraštas toks istoriškai multikultūrinis, kad mokytis rusų kalbos reikia ne todėl, kad turime didelę kaimynę, kuri prieš sankcijas mokėjo už mūsų pieną kelis kartus brangiau nei mes ir mūsų verslininkai šoko padespanus aplink kiekvieną sunkvežimį, vairuojamą vairuotojo už minimumą, o todėl, kad iš tiesų gyvename multikultūrinėje visuomenėje.

Minėjimas truko nepilną valandą. Man labiausiai įsirėžė Lietuvos žydų bendruomenės vadovės Fainos Kukliansky žodžiai, kuriuos ji perdavė nuo scenos. Jinai pacitavo iš Kauno geto per stebuklą pabėgusią ir Holokaustą išgyvenusią profesorę Ireną Veisaitę: "Šiandien man šventė, nes pagaliau sulaukiau tos dienos, kai žydų tragedija yra pripažinta visos Lietuvos tragedija." Netrukus prasidėjo maršas.

Malat10
Atminties maršo dalyviai. Žmonės vis atsisukdavo pasižiūrėti ir nustebdavo, kiek iš tikrųjų daug žmonių atėjo.

Malat11
Foto ir video medžiagos bus sukaupta visam archyvui.
Stengiausi eiti tik gatve (juk žydams buvo uždrausta vaikščioti šaligatviu?) ir stebėjau smalsuolių reakcijas. Nors mintis buvo ta, kad marše vietiniai žmonės dalyvautų, o ne smalsautų, matomai BVP kėlimas šalyje kai kuriems buvo prioritetas: į statomo namo balkius atsirėmę ir akimirkai nuščiuvę statybininkai su šalmais, dviračiu iki parduotuvės alaus atmynę iki juodumo įdegę vyrai, gėlių ir dėvėtų rūbų parduotuvių slenksčiuose sustojusios pardavėjos, akivaizdžiai šokiruota einančios minios mama su vaikišku vežimėliu, iš savo kiemo išvažiuoti negalintis vairuotojas- visi jie tylomis akimis nulydėjo mūsų eiseną. Tiesiog stovėjo ir žiūrėjo, net nesikalbėjo tarpusavyje. Pajutau tokį nedidelį deja vu, kad galbūt vietos gyventojams taip tylomis stebint (atvirai ar tik pro uždengtų langų užuolaidų plyšelius) ir vyko 1941-jų metų nusikaltimas. Ir tas jausmas buvo labai nemalonus. O žmonės eisenoje gyveno savo gyvenimą- kam reikia suorganizuoti koncertą bažnyčioje, kam nesiseka išnuomoti trijų kambarių buto.

Bet šiuos laikinus tylos įžadus davusius stebėtojus galima suprasti. Iki šiol tokie minėjimai buvo, tikiuosi nepasakysiu neteisybės, beveik išimtinai pačių žydų reikalas, prie kurio galbūt kažkiek prisidėdavo vietos savivaldybės. Molėtų pavyzdyje tai labai matosi, nes masinę kapavietę prižiūri molėtiškiai, kadangi pačių molėtiškių žydų tiesiog neliko. Taip per vieną dieną keliuose šimtuose (sic!) Lietuvos miestelių buvo sunaikinti žmonės, kurių šaknys šiose žemėse siekė tris šimtus metų.


Malat12
Maršo pabaiga- masinė žydų kapavietė, kur bus atidengtas paminklas.
Malat13
Žmonių jūroje.
Malat14
Laukiame prisijungiant visų. Masinis kapas neaptvertas tvorele, todėl akis neužkliūva, kad galbūt lipti nereiktų.
Ši diena, nepaisant ją lydinčio liūdesio šleifo, buvo gera ir šviesi diena, pilna optimizmo ir vilties. Vietiniai gyventojai spaudos komentaruose teigia, kad tūkstantis žmonių (tiek buvo šiandien) dar niekada nebuvo susirinkęs pagerbti žydų atminimo (kitur minimi ir du tūkstančiai). Minėjime prie masinio kapo buvo išsakyta mintis, kad būtinai reikalingas ir paminklas Pasaulio Teisuoliams iš Lietuvos, kur patys žydai irgi galėtų ateiti pareikšti pagarbą. Tai pasiūlė Leonas Kaplanas, kurio apie šimtas šeimos narių sugulė šioje duobėje. Vilniaus sinagogos kantorius atliko giesmę, o Vyriausiasis Lietuvos rabinas sukalbėjo maldą už mirusius. Ant kapo buvo išberta žemės iš Izraelio. Paminklo nuotraukos nepadariau, nes buvo didelė žmonių grūstis- kiekvienas norėjo padėti akmenuką, gėlių ar uždegti žvakutę. Akmenuką padėti pavyko ir man.

Šios dienos minėjime buvo pabrėžta, kad požiūris į Holokaustą Lietuvoje žymiai keičiasi. Manau, tai tiesa. Vis garsiau ir dažniau kalbama, kad Antrojo pasaulinio karo metu buvo nužudyta virš 200,000 ne Lietuvos žydų, bet Lietuvos piliečių. Šiandien buvo didelė tolerancijos ir pilietiškumo pamoka. Šiandien Molėtuose vykęs Atminties maršas ėjo ne tik už Molėtus, bet ir už Eišiškes, Joniškį, Kauną, Kėdainius, Kurklius, Leipalingį, Pandėlį, Sedą, Šiaulius, Šilalę, Švėkšną, Vilkiją, Vilnių, Zarasus...

Dar kartą dėkoju Andriui Tapinui ir jo žmonai Rasai už iniciatyvą pagelbėjant su transportu, renginio organizatoriams už puikiai apgalvotus praktinius klausimus, ir visiems geros valios žmonėms, tą dieną buvusiems kartu. Šiandien mes žengėme žingsnį iš tamsos. 

Daugiau:

M. Ivaškevičius: Aš- ne žydas.
Kultūros paveldo departamentas: Žydų kalbos - šių metų Europos žydų kultūros dienos tema. 
Molėtai Project 
Niekada daugiau.
Never again.

Su meile ir visada Jūsų

Kūtvėla

2 comments:

said...

"Foto ir video medžiagos bus sukaupta visam archyvui."
Eisenoje ėjome galima sakyti, šalia. :-)

said...

Reikėjo blogeriams marškinėlius pasidaryti vienodus :-)

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...