Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Rubrika "Matau atsiveriantį dangų": Quattor Virgines Capitales.

Wednesday, March 8, 2017

Quattor Virgines Capitales, arba -galima sakyti-"keturios bazinės šventosios" yra tradiciškai Romos katalikų bažnyčios raštuose minimos Šv. Dorotėja iš Cezarėjos, Šv. Kotryna iš Aleksandrijos, Šv. Barbora ir Šv. Margarita iš Antiochijos. Antrasis Vatikano susirinkimas (1962-1965) nusprendė, kad šventųjų asmenų gyvenimo ir kankinystės aprašymai privalo atitikti istorinius faktus. Šiam tikslui prireikė ilgų studijų metų ir buvo peržiūrėtas Romėnų kankinystės sąrašas (Martyrologium Romanum), kuris po naujos redakcijos buvo išleistas lotynų kalba 2001 m. Pataisytas leidimas išėjo pakartotinai 2004 m., pasipildęs 117 asmenų, paskelbtų palaimintaisiais ar šventaisiais 2001-2004 m., ir šventų vyrų ir moterų vardais iš seniausių laikų, neįtrauktų į ankstesnį leidimą. Šiai dienai Romos katalikų bažnyčia turi 7,000 šventųjų ir palaimintųjų, kurių kultai yra oficialiai pripažinti.

Šv. Dorotėja iš Cezarėjos mirė apie 311 m. (IV a.). Sunku pasakyti, ar tokia mergelė-kankinė yra realiai gyvenusi, informacija labai fragmentiška. Ji tradiciškai laikoma Diokletiano persekiojimo laikų auka, nors sutariamas jos gyvenimo laikotarpis yra jau po Diokletiano valdymo. Tai tik vienas pavyzdys, kad religininė tradicija ir realios datos ne visada sutampa, todėl tenka tiesiog tikėti. Ankstyviausias Dorotėjos paminėjimas yra veikale Martyrologium Hieronymianum, datuojamame V a. Ten minimi tik trys faktai apie Šv. Dorotėją: kankinystės diena, kankinystės vieta, ir jos bei Teofilijaus vardai.

Legenda tvirtina, kad mergelė-kankinė Dorotėja mirė 311 m. vasario 6 d., Diokletiano persekiojimo laikotarpiu, Cezarėjoje Kapadokijoje. Ją suėmė, teisė, kankino ir nuteisė mirti už krikščionių tikėjimą. Vedant Dorotėją į ešafotą, pagonis teisininkas Teofilijus iš jos pasityčiojo, pavadinęs ją Kristaus nuotaka ir paprašęs ją atsiųsti vaisių iš Rojaus sodo. Legenda turi keletą versijų, vienoje iš jų prieš egzekuciją Šv. Dorotėja  per šešių metų berniuką (greičausiai-angelą) perdavė Teofilijui savo galvos apdangalą, o jame po Dorotėjos egzekucijos Teofilijus rado egzotiškų vaisių ir gėlių. Teofilijus atsivertė į krikščionybę, buvo sulaužytas ant rato ir mirė. Ši bazinė legenda vėlesniais laikais buvo išplėtota ir papildyta. Yra nuomonių, kad legenda atsirado V-VI a., nes tiesiog reikėjo pasakojimo prie jos vardo liturginiame kalendoriuje. Vakarų Europoje Šv. Dorotėja garbinama nuo VI a. Jos kultas ypač paplito viduramžiais. Šv. Dorotėja yra laikoma sodininkų globėja, ji taipogi rūpinasi aludariais, nuotakomis, floristais, pribuvėjomis ir jaunavedžiais.

Dailėje Šv. Dorotėją priimta vaizduoti kartu su angelu, pasipuošusią gėlių vainiku, dažnai nešančią pintinę su rožėmis, kartais žvaigždžių fone.

Cranach, Lucas, d.Ä. - Die Heilige Dorothea - c. 1530.jpg
Šv. Dorotėja. Lukas Kranachas Vyresnysis, apie 1530. Wikipedia Commons.
Šv. Kotryna iš Aleksandrijos mirė apie 305 m. (IV a.) Manoma, kad jos tėvas buvo Aleksandrijos Egipte gubernatorius valdant imperatoriui Maksimijanui (Maksimui). Šv. Kotryna labai anksti susidomėjo mokslu. Sakoma, kad Mergelės Marijos su Kūdikėliu apsireiškimas ją paskatino atsiversti į krikščionybę. Prasidėjus persekiojimams, Šv. Kotryna nuėjo pas imperatorių priekaištauti dėl jo žiaurumo. Imperatorius sukvietė penkiasdešimt pagonių filosofų ir oratorių į debatus prieš ją ir jos argumentus už krikščionybę, bet debatus laimėjo Šv. Kotryna. Keletas to fakto paveiktų oponentų atsivertė į krikščionybę ir buvo tuoj pat nužudyti, o Šv. Kotryną suėmė. Jos aplankyti atėjo keli šimtai žmonių, jų tarpe buvo ir imperatoriaus žmona Valerija Maksimila, kuri atsivertė į krikščionybę ir buvo už tai nužudyta- taip bandoma paaiškinti, kur imperatoriaus žmona tiesiog dingo 312 m. Šv. Kotrynos  nei kankinimai, nei siūloma santuoka neprivertė pakeisti įsitikinimų. Imperatorius įsakė sulaužyti Kotryną ant rato, bet šis nuo jos prisilietimo tiesiog subyrėjo. Šv. Kotryną teko nukirsdinti.

Legenda sako, kad angelai nunešė jos kūną ant Sinajaus kalno, kur jis buvo rastas IX a. Kiek anksčiau, dar VI a., imperatorius Justinianas ten įkūrė jos vardo vienuolyną. Šv. Kotrynos iš Aleksandrijos realus egzistavimas irgi yra mokslo žmonių ginčijamas, jam paremti maža duomenų. Ankstyviausias šios šventosios paminėjimas aptinkamas 976 m. imperatoriaus Bazilijaus II dokumente. Jos kultas išpopuliarėjo viduramžiais, ypač dėl jai priskiriamo gebėjimo tarpininkauti tarp mirštančio ir jos pagalbos besišaukiančio asmens bei Kristaus. Jos populiarumas ėmė blėsti XVIII a. Ji buvo pašalinta iš oficialių gerbimų 1969 m. (nes jos realiu egzistavimu abejojama ir šiandien), tačiau 2002 m. ją grąžino tikintiesiems garbinti dėl tikinčiųjų spaudimo šiuo klausimu.

Šv. Kotrynos iš Aleksandrijos kankinystės diena yra laikoma lapkričio 25 d. Vakarų bažnyčioje ir lapkričio 24 d. Rytų bažnyčioje, nors tiksli šios atskirties kilmė nežinoma. Šv. Kotryna iš Aleksandrijos globoja jaunas merginas, studentes, račius (šiek tiek ironiška), mechanikus, teologus, oratorius, filosofus. Sakoma, ji buvo viena iš šventųjų, kuriuos matė savo regėjimuose Žana d'Ark. Pirotechnika praturtintas "Šv. Kotrynos ratas" yra jos kulto palikimas.

Dailėje Šv. Kotryna iš Aleksandrijos tradiciškai vaizduojama su ratu, kurį sulaužė tik prisilietusi, arba tokio rato fragmentu. Jos plaukai būna palaidi, kaip priimta pas netekėjusias mergeles. Dar vienas dažnas šios šventosios vaizdinys- jos sužadėtuvės su Kūdikėliu.

Caravaggio - Saint Catherine of Alexandria - Google Art Project
Šv. Kotryna iš  Aleksandrijos. Carvaggio, apie 1598. Wikipedia Commons.
Šv. Barbora mirė 267 m. (III a.), nukirsdinta savo pačios tėvo. Legenda pasakoja, kad jos pagonis tėvas saugojo ją nuo išorinio pasaulio užrakinęs bokšte. Yra kelios legendos versijos, vienoje jų mergelė-kankinė Šv. Barbora atsivertė į krikščionybę, o kai jos tėvas išvyko į kelionę, liepė bokšte iškirsti tris langus- po vieną Dievui Tėvui. Dievui Sūnui ir Šv. Dvasiai. Kai ji grįžusiam tėvui prisipažino pakeitusi tikėjimą ir paaiškino apie langų prasmę, šis išsitraukė kardą jai nužudyti, bet stebuklingai bokšte atsirado plyšys ir Šv. Barbora transportavosi į kalnus, kur du aviganiai ganė savo bandas. Kai tėvas ėmė jos ieškoti, vienas aviganis atsisakė padėti, o kitas išdavė ją, bet tuomet pavirto akmeniu, o jo banda- skėriais. Net ir kankinama prefekto įsakymu, Šv. Barbora neatsisakė savo įsitikinimų, o jos žaizdos stebuklingai užgydavo. Galiausiai, ji buvo nuteista mirties bausme nukirsdinant, o bausmę įvykdyė jos tėvas. Tiesa, grįštantį namo jį nutenkė žaibas.

Šv. Barboros kankinystės diena laikoma gruodžio 4 d.,-taip tvirtina Aukso Legenda (Legenda Aurea), 1260 m. surinktas šventųjų gyvenimų leidinys, tapęs bestseleriu viduramžiais. Jos kultas Rytuose žinomas nuo IX a. Ankstesnėse nei VII-IX a. kankinysčių aprašymuose jos vardas neminimas, abejojama ir ar tokia moteris yra realiai gyvenusi. Šv. Barbora tradiciškai saugo nuo žaibo ir gaisro (manoma, dėl jos tėvo mirties aplinkybių), taipogi saugo nuo staigios ir žiaurios mirties darbe, ji dar globoja gaisrininkus, artileristus, kalnakasius ir kitus asmenis, dirbančius su ginklais ir sprogmenimis. Jos statula buvo laikoma laivuose buvusiose parako saugyklose. Tačiau dėl to, kad negalima įrodyti Šv. Barboros realaus egistavimo ir jos kankinystė greičiausiai išgalvota, jos reikšmė kanoninės bažnyčios akyse menko ir jos minėjimas liturginiuose kalendoriuose nyko. Tiesa, ji tebeminima Romėnų kankinystės sąraše (Martyrologium Romanum), pirmą kartą sudarytame 1583 m.

Dailėje Šv. Barborą įprasta vaizduoti arba su trilangiu bokštu, arba su taure; dažnai ji laiko kardą-savo kankinystės instrumentą.

Ghirlandaio St Barbara Crushing her Infidel Father, with a Kneeling Donor
Šv. Barbora, triuškinanti savo netikintį tėvą priešais klūpantį paveikslo užsakovą.
 Domenico Ghirlandaio, apie 1473 m. Wikipedia Commons.
Šv. Margarita iš Antiochijos mirė 304 m. (IV a.). Jos kankinystės diena tradiciškai Rytų bažnyčioje minima liepos 17d., o Vakarų bažnyčioje ji minima liepos 20 d., jos realus egzistavimas abejojamas ir popiežius Gelazijus I paskelbė ją apokrifine šventąja dar 494 m. Šios šventosios kultas suklestėjo Vakaruose kryžiaus žygių metu.

Jau minėta Aukso Legenda pasakoja, kad Šv. Margarita gimė Antiochijoje, o jos tėvas buvo pagonių šventikas. Mergaitė anksti neteko motinos ir ją augino krikščionė moteris iš apylinkių, Kai Šv. Margarita atsivertė į krikščionybę ir pasižadėjo gyventi skaistybėje, tėvas jos atsižadėjo, o auklė įvaikino. Jos abi gyveno ūkyje ir augino avis. Šv. Margaritai piršosi gubernatorius Olybrijus, tik reikalavo atsisakyti tikėjimo. Ji nesutiko, todėl ją suėmė ir kankino. Kankinimų metu įvyko keletas stebuklų,-vieno jų metu Šv. Margaritą prarijo Šetonas slibino pavidalu. Jai pavyko ištrūkti gyvai dėka kryžiaus, kuris sudirgino slibiną (drįstu spėti-slibiną supykino?). Pastarasis stebuklas laikomas apokrifiniu.

Rytų bažnyčioje Šv. Margarita iš Antiochijos tapatinama su Šv. Marina ar Šv. Pelagėja. Jos kultas paplito Anglijoje, kur priskaičiuojama daugiau kaip 250 jos vardo bažnyčių. Šv. Margarita laikoma nėštumo globėja. Ji buvo plačiai žinoma nuo XII a.iki XX a., bet tada dėl realių įrodymų apie jos egzistavimą stokos tapo nebe tokia gerbiama. Ji buvo viena iš šventųjų, pasirodžiusi Žanos d'Ark regėjimuose.

Dailėje Šv. Margarita iš Antiochijos vaizduojama įvairiose kompozicijose su slibinu.

Raffael 101.jpg
Šv. Margarita ir slibinas. Rafaelis, apie 1518 m. Wikipedia Commons. 
Ar šiuolaikinei moteriai,- feministei, karjeristei, leidžiančiai palydovus į kosmosą- reikia religijos? Pasakojimą pabaigti noriu pacituodama kultūros istorikę, Lietuvos ambasadorę prie Šventojo Sosto Ireną Vaišvilaitę: "[...] bažnyčios nėra muziejai, stiliaus pavyzdžiai ar koncertų salės-jose ir šiandien tebegyvuoja tai, vardan ko jos buvo statytos. Ir tai didžiulis turtas, nes daug kartų suplėšytas Lietuvos istorijos ir kultūros audinys išsaugojo nenutrauktas gijas, kurios kaip mitinės Ariadnės siūlas gali padėti rasti taką prie gyvojo vandens versmių, be kurių Vilnius nebūtų tuo, kas jis yra-vienas iš didžiausių Europos miestų, kurio nepažįstant ir nežinant apie čia besiskleidusią įvairialypę krikščioniškąją tradiciją neįmanoma kaip reikiant suprasti ne tik Lietuvos, bet ir Europos."

Su švente, mielos moterys!

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Nulinkusitulpaitė

0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...