Kur susitinka lietuviškas šokoladas ir latviškas ledas. Šiauliai- Jelgava, ledo skulptūrų festivalis.

 

Yra toks nedidelis pasienio miestelis Latvijoje, kur kasmet susitinka giminės, draugai ir pažįstami- Jelgava (buv. Mintauja). Čia į kasmetinį ledo skulptūrų festivalį suvažiuoja visa Lietuva. Nors į Jelgavą dabar jau galima nuvažiuoti iš Vilniaus tiesiogiai traukiniu, pasvėrus visus už ir prieš nusprendžiau, kad optimaliausias variantas bus parsiduoti kokiais nors kelionių agentūrai. Pasirinkimas-nors vežimu vešk. Kelionės pasiūlymą sudaro dvi dalys: programa iki Jelgavos ir programa Jelgavoje. Turistai gali rinktis teatralizuotą ekskursiją Jaunpilyje, pažintinę ekskursiją Rygoje, degustaciją sūrių, sulos, česnakų ar grybų ūkyje Latvijoje, Biržų alaus kelią, mano programoje buvo pasiūlymas važiuoti per Šiaulius aplankant „Rūtos“ šokolado gamyklą.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalio laureatas.

Šeštadienio rytas paškudnas, lynoja. Iki 2G autobuso brendu per suplaktą su smėliu sniegą kaip ta eilėraščio ragana-nepalikdama pėdų. Iš po nosies nuvažiuoja vienas autobusas, laimei-sekantis už keturių minučių, kitaip jau vėluočiau atvykti į išvykimo vietą prie Spaudos rūmų. Autobusas vėžlina, surenka visus raudonus šviesoforus, todėl prie mūsų turistinio autobuso puolu lyg ten būčiau pamačiusi vartus į Rojų. Grupė pasitaikė labai punktuali, todėl išvykstame laiku. Važiuoti reikės, deja, bet per Kauną, nes pusė grupės įlips tenai. Sustojimą į tualetus tenka vos ne išsireikalauti, nes kažkodėl išvykę laiku jau vėluojame, bet, turbūt, gamtoje kitaip ir nebūna. Šitam šventam reikalui stojame nedidelėje degalinėje, o paskui jau tik Kryžkalnyje, kur pasiseka eilėje prie infrastruktūros išsirikiuoti prieš privažiuojant kitam turistiniam autobusui. Įdomumo dėlei- mūsų grupėje buvo 48 turistai.

Megaturas firmos autobusas pasirodė be galo komfortabilus. Daug erdvės kojoms, patogios atsilenkiančios sėdynės, vairuotojas pasirūpino netgi prailgintoju su rozetėmis pasikrauti telefonams, o gidė priminė prisisegti saugos diržus. Pasaulis mažas, nes sutinku keliautoją, kuri mane prisimena iš kelionės į Gotlando salą. Kelias neprailgsta, nes jį trumpina gidės pasakojimas ir jos vykdomos fiskalinės operacijos, nes reikia surinkti pinigus už Šokolado muziejų Šiauliuose ir organizuotus pietus.

Prieš kurį laiką klausiau Jūsų, ar verta eiti į Šokolado muziejaus programą. Mums siūlyta ekskursija po muziejų ir edukacija, kurios metu galima pasidaryti savo šokoladinių saldainių, paskui pietų metas ir laisvas laikas apsipirkti firminėje parduotuvėje. Ekskursija su edukacija vienam žmogui kainuoja 25 EUR. Man asmeniškai tai pasirodė per brangu, bet lemiantis faktorius buvo tas, kad apie šią pramogą nėra jokių atsiliepimų. Dabar kainos visur labai sukilusios, žmonės ieško geriausio vertės ir kokybės santykio, todėl aš pasišykštėjau ir nusprendžiau tiesiog turėti daugiau laisvo laiko Šiauliuose. Mano šios dienos tikslas visgi buvo Jelgava. Kiek šnekėjau su žmonėmis po pietų, įspūdžiai labai skirtingi-vieniems patiko, kitiems-nelabai. Firminėje parduotuvėje eilė ilgiausia, dirba tik viena kasa, tai pardavėja po devintu prakaitu, nenuostabu, kad nelabai mandagi. Pagundai įsigyti šokoladinių saldainių neatsispiriu ir aš.

Kol mano grupė tyrinėja šokolado subtilybes, aš ieškau Šiaulių informacijos centro, kur man reikia įsigyti magnetuką iš „Surink Lietuvą“ kolekcijos, ir dar noriu užsukti į Baltų kultūros pažinimo centrą. Šis jaunas, tik 2021 m.atidarytas centras supažindina su baltų genčių gyvenimo būdu ir suteikia daug reklaminės medžiagos planuoti keliones po mūsų istorines vietas. Ir viskas nemokamai, tik imk, planuok ir keliauk. Baltų kultūros pažinimo centras įrengtas labai išmaniai, čia galima ateiti ir su vaikais. Kaip tik viena šeima su vaiku buvo užsukusi, visi labai įsitraukę buvo į ekspoziciją.

Šiaulių turizmo informacijos centras.

Baltų kultūros pažinimo centras.

Baltiškasis gyvenimo būdas.

Baltų genčių teritorija.

Kiekviena baltų gentis turi savo išskirtinumų. Kuršiai buvo viena karingiausių ir turtingiausių genčių, kurių gerovė buvo paremta geriausiomis vikingų tradicijomis: prekyba, duokle ir plėšikavimu. Turbūt nėra lietuvio, negirdėjusio apie kuršių pilį Apuolę? Prūsų žemėse buvo religinis centras Romuva, nuo seniausių laikų čia žmonės kasė gintaro žaliavą, čia ėjo legendinis Gintaro kelias į Europą; įdomu tai, kad per prūsiškas šermenis būdavo rengiamos žirgų lenktynės. Jotvingių teritorija didžiąja dalimi yra šiandien Lenkijoje, o dėl slavų įtakos jotvingių moterų aprangoje išryškėjo bizantiškos apdailos detalės; istorijos mėgėjai tikrai žino jotvingių kunigaikštį Skomantą. Prūsų ir jų kaimynų galindų žemėse randamos „Prūsų bobos“, bet apie galindus žinoma mažai, jie ima nykti jau VII a. Žemaičių žemėse ėjo gynybinė pilių linija, šie baltai skyrėsi savo aprangos detalėmis ir laidojimo papročiais-dalis vyrų palaidoti su žirgų...dalimis. Saulės ir Durbės mūšio nugalėtojai tik 1413 m.priėmė krikštą. Žiemgalių žemės buvo derlingos, prekiavo su skandinavais, o savo mirusių nedegindavo. Latgalių gyvenvietės žinomos ežerų salose, moterys puošėsi unikalios metalu puoštomis skaromis; latgalių kaimynai lyviai svarbius sprendimus patikėdavo žirgui- kuria koja žengs per ietį, taip ir bus- Taip arba Ne. Sėlių teritorijoje auga garsusis Stelmužės ąžuolas, krašte plėtota drevinė bitininkystė, pilkapius apdėdavo akmenų vainikais. Aukštaičiai užsiėmė amatais ir prekyba, todėl buityje gausu prabangos importo prekių, gausios įkapės randamos ir jų kapinynuose, kur mirusieji laidoti kartu su žirgais. Genčių konsolidacijos laikotarpiu aukštaičiai suartėjo su lietuviais. Lietuvių genties žinomiausi miestai-Kernavė, Senieji Trakai ir Vilnius. Aplink lietuvius XIII a. ėmė telktis giminingos gentys ir taip susiformavo darinys, tapęs Lietuva.

„Pasimatuoju“ baltišką profesiją- audėja. Neblogai, negaliu skųstis. Matuojuosi dar kartą- jau siuvėja. Trečią kartą tampu audinių margintoja. Visi darbai gerbtini, bet labai jau fiziškai sunkūs, bandau nulaužti sistemą ir fotografuojuosi nusiėmusi akinius. Derliaus nuėmėja!

Kūtvėla tapo  audėja.

Kūtvėla tapo derliaus nuėmėja.

Užsuku į Prezo kepyklėlę. Nesu labai alkana, nes autobuse užkandau iš namų lauknešėlio, todėl prisėdu puodeliui kavos ir kruasanui su aviečių įdaru. Sumoku 2,25 EUR. Iš pradžių galvoju, kad gal man kruasano nepaskaičiavo, bet ne, turiu čekį: kruasanas 0,75 EUR, kava su pienu 1,50 EUR. Tokios kainos yra baisus skandalas, mes Vilniuje nepratę taip mažai mokėti. Kepyklėlė populiari, durys neužsidaro.

 

Kruasanas su aviečių įdaru-delikatesas.

Iki išvykimo iš Šiaulių dar turiu laiko, todėl ieškau Chaimo Frenkelio vilos. Šiauliai palieka dvejopą įspūdį. Iš vienos pusės, čia kyšo daug sovietinio brutualumo, iš kitos pusės stebina muziejų gausa ir mažoji architektūra. Mieste patogu orientuotis, nors pavyko ir paklysti. Na, kaip sakant, -what’s life without a little disappointment? Chaimo Frenkelio vilos parke rožynas dar apgaubtas apsauginėmis priemonėmis, nors paties rožyno apimtis įspūdinga. Rožynas įveistas 2018 m., skirtas paminėti 100 metų atkurtam Lietuvos valstybingumui. Pasidedu atmintyje pliusiuką-čia reikės sugrįžti vasarą, kai žydės rožės.

Chaimo Frenkelio vila Šiauliuose.

Chaimo Frenkelio vila labai graži. Frenkeliai ją pasistatė 1908 m. šalimais savo odos dirbinių fabriko, čia buvo visi patogumai- vandentiekis, elektra, šildymas, telefonas. Chaimas Frenkelis gimė Ukmergėje, bet verslui vystytis buvo geriau Šiauliuose, tuomet užėmusiems strategiškai patogią vietą. Čia Chaimas Frenkelis įsigijo odos rauginimo dirbtuves ir samdė ir pats apmokė dešimt darbininkų, darbas vyko mediniuose barakuose, o gamyba vykdyta rankomis. Per tris dešimtmečius nedidelė įmonė išaugo į vieną didžiausių fabrikų Rusijos imperijoje, pats fabrikantas buvo bene pirmasis Šiaulių milijonierius. Apie tai, kad Šiauliai yra vienas stambiausių pasaulio odos pramonės centrų 1911 m.rašė anglų enciklopedija Britannica. Paryžiaus pasaulio parodoje 1905 m. šio fabriko dirbiniai apdovanoti aukso medaliu. Šeima dosniai rėmė labdarybės įstaigas, skyrė lėšų medinei sinagogai perstatyti į mūrinę. Užėjus Pirmajam pasauliniam karui šeima pasitraukė į Vokietiją, ten tikėjosi gauti kompensaciją už karo padarytą žalą, bet Ch. Frenkelio sveikata sušlubavo (minima epilepsija) ir į Šiaulius jis nebegrįžo. Jo sūnus atkūrė sutrikdytą fabriko veiklą, specializavosi avalynės srityje, bet emigravo prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tačiau jo žmona pateko į Šiaulių getą.

Šiaulių getui išgyventi padėjo, ironiška, Frenkelių fabrikas, nes naciai išskyrė galinčius dirbti ir negalinčius dirbti. Negalinčių dirbti likimas buvo aiškus iš karto. Žydams gete išgyventi padėjo ne tik darbas odos gaminių fabrike, bet ir Zoknių karinis oro uostas, apylinkių durpynai, Pavenčio cukraus fabrikas. Vokietijai pralaimėjus karą, 1944 m. Šiaulių getas buvo likviduotas, kaliniai perkelti į Dachau ir Štuthofą. Holokaustą išgyveno vos 500 Šiaulių žydų.

Mane sugraudino batai, sukabinti ant tvoros. Idėja buvo atkreipti dėmesį į nepjaunamą žolę, paskatinti žmones atrasti mažai žinomąfabriko teritoriją ir pakelti nuotaiką. O aš esu buvusi Aušvice, kur holokausto ekspozicijoje sudėtos krūvos žmonių asmeninių daiktų, tame tarpe-ir batų. Kambario dydžio patalpa, pilna batų, kurių avėtojai išėjo per kaminą dūmais… O čia, matote, - „pakelti nuotaiką“. Bet aš gal per jautriai reaguoju?

Batų instaliacija prie Chaimo Frenkelio vilos.

Memorialas Holokausto aukoms ir žydų gelbėtojams Šiauliuose.

Šiauliai palaiko Ukrainą.

Aš mėgstu sidrą ir vyną, tačiau keliaujant nebrokiju ir vietinio alaus pakaštavoti. Rinkuškių alaus esu ir anksčiau ragavusi, man patiko. O dirbant tokius sunkius darbus, kaip derliaus nuėmėja, reikia nesezono metu ir pailsėti, jėgų pakaupti.

Gero alaus klubas.

Klientas visada teisus?

Alaus klubo interjeras.

Ragauju lietuvišką alų.

Vis dar statome komunizmą. 

Filosofo Greimo mintys.

Šiaulių herbe- Poniatovskių jautis, nes Šiauliai buvo karališkas miestas.

Gatvės menas Šiauliuose.

Kas čia per būdelė? 

Šiaulių katedra.

Šiauliuose daug įdomių skulptūrų.

Šiauliai šviečia.

Kūtvėla lankosi Šiauliuose.

Vaizdas į Šiaulių katedrą nuo apžvalgos aikštelės.

Kūtvėla lankosi Šiauliuose.

Mažoji miesto architektūra.

Jelgavoje esame gerokai po pietų, bet labai gerai, kad dar šviesu. Čia, istorinėje Livonijos ordino ir Baltų žemių sankirtoje, rezidavo Kuršo ir Žiemgalos hercogai. Šis nedidelis žemės lopinėlis kaitino Lietuvos valdovų, Rusijos caro ir Švedijos karaliaus interesus. Čia gyvenę baltai turėjo pripažinti atvykėlių iš vokiškų kraštų pirmenybę (pirmieji Livonijos ordino broliai atvyko iš Bremeno), bet kol atvykėliai Kalavijuočiai buvo užimti žemgaliais ir žemaičiais, o jų kolegos iš Jeruzalės nešė Kristaus meilę į prūsus, mes turėjome laiko sukurti valstybę, o Mindaugui užteko politinės valios prašyti krikšto. Mums turbūt aktualiausias Žiemgalos istorijos laikotarpis yra Žygimanto Augusto valdymas, kai tuometinė Livonija pasiprašė globos dėl išaugusios kaimynų karinės agresijos. Netgi ir po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo, šis regionas išliko Rusijos carų titulų paminėjime kaip atskiras jurisdikcijos vienetas.

Jelgavos rūmai.

Jelgavos liuteronų bažnyčios bokštas, dabar TIC ir apžvalgos aikštelė.

Rusijos caro Petro I-jo dukterėčia Ana Ivanovna buvo ištekinta už šių žemių valdytojo, bet anksti liko našlė. Jos favoritu tapo Ernstas Johanas Bironas, kuris, Anai tapus Rusijos cariene, Rusijos ižde kaip ungurys raitėsi. Anos Ivanovnos valdymo dešimtmetis į Rusijos istoriją įėjo kaip „Bironščina“. Žinomas architektas Rastrelis suprojektavo carienės favoritui Jelgavoje baroko stiliaus rezidenciją. Po carienės mirties jos favoritui teko matyti ir šilto, ir šalto, Jelgavos rezidencija buvo ne kartą nuniokota dviejų pasaulinių karų ir sovietinės okupacijos metais. Dabar čia įsikūręs Žemės ūkio universitetas, bet norintys gali aplankyti Kuršo hercogų laidojimo kriptą.

Dar mums aktualu tai, kad čia istoriškai buvusi nemaža lietuvių populiacija. Savo metu čia gyveno, mokėsi ar dirbo tokie žmonės kaip J. Jablonskis, A. Smetona, L. Didžiulienė-Žmona, J. Gruodis… Kai sovietmečiu tremtiniams nebuvo galima grįžti į gimtinę, nemažai iš tremties grįžusių lietuvių kūrėsi kuom galima arčiau Lietuvos, todėl mūsų žmonių palikuonių šiandien galima rasti Jelgavoje ir Daugpilyje. Norintys eina į apžvalginę ekskursiją, o aš vykdau savo programą, nes Jelgavą žinau kaip savo delną. Spėju nueiti papietauti. Kasoje man karbonadą per klaidą išmuša pigiau, bet negi skųsiesi? Jelgavoje per ledo skulptūrų festivalį visada buvo ilgiausios eilės pavalgyti, bet šiemet festivalio teritorijoje leido bujoti Kaziuko mugės ekvivalentui, todėl tai nuėmė labai daug alkanos liaudies. Užsuku ir į vietinį prekybos centrą latviško sūrio lauktuvėms, tai pasirinkimas labai skurdus, o visos pozicijos užpildytos lietuviško sūrio produkcija. Iš vienos pusės džiugu dėl mūsų eksporto, iš kitos pusės liūdna dėl vietinės produkcijos. Negi namo iš Latvijos vešiuos lietuvišką sūrį? Make it make sense, please. 

Pietūs Jelgavoje.

Oras mūsų nelepino.

Ledo skulptūros man patiko, tik oro temperatūra buvo pliusinė ir viskas varvėjo. Žmonės greitai ištrypė pievutes ir išmindė purvą, todėl susidarė balos. Pamažu žmonių ėmė vis daugėti, prie skulptūrų pasidarė problema prieiti, tai apsukau garbės ratą ir nukurnėjau pasėdėti prie puodelio kavos, pamedituoti prieš kelionę namo.

Katinas cidonijose.

Gaila, mano favoritė nieko nelaimėjo. Auksinė žuvelė, Illia Lypka, Ukraina.

Pravėplinau autoriaus regalijas.

Čia irgi pravėplinau. Ne Kūtvėla, o Vėpla kažkokia.

Komandinės skulptūrų rungties čempionas. Vaclas Lemon, Marian Maršalek, Čekija.

Temsta Jelgavoje.

Individualios rungties antros vietos laimėtojas. Paparčio lapas, Agnese Rudzite Kirillova, Latvija.

Kalno viršūnė. Dorjnamjil Baatar, Mongolija.

Meilės kodas. Vasyl Semko, Ukraine.

Individualios rungties čempionas. Vaclav Lemon, Čekija. 

Lobio saugotoja. Andres Rattasepp, Estija. 

Mano pamilta žuvelė.

Eilė prie bilietų. 

Truputį priminė Šanchajų.

Kavos pertraukėlė mano mylimoje kavinukėje.

Ledo baras.

Atsisveikiname su Jelgava.

Latviškos lauktuvės.

Niekada taip nelaukiau Kauno, kaip šiandien. Visi nusivaikščioję, knapsi nosimis. Vidurnaktį išleidę kauniečius užimame atsilaisvinusias vietas ir jau pusiaugulomis įvažiuojame į Vilnių. Naktinių autobusų nebėra, kad VVT pleiskenos ištiktų, tai laimei, mano kelionės kaimynas pasisiūlo pavežti. Labai ačiū, Dariau! Namie esu beveik po paros laiko ant kojų, todėl greitai apsimėtau daiktus ir lendu po kaldra.

Dar 2015 m. esu įvedusi tarptautiniu lygiu pripažįstamą Ežių vertinimo sistemą kelionėms su agentūra.

1 ežys- žemiau plintuso su rizika numirti.

2 ežiai- pavojaus gyvybei nebuvo, bet vis tiek žemiau plintuso.

3 ežiai- pusė velnio, būna ir blogiau.

4 ežiai- vos keletas trūkumų, kurie neįtakoja bendro kelionės įspūdžio.

5 ežiai- labai super kelionė.

Kelionę organizavo agentūra „Kelionių laikas“. Vertinu ją 4 ežiais. Vieną ežį nuimu dėl „Rūtos“ šokolado fabriko.

Kelionės į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį išlaidos:

* Kelionė 55,00 EUR

* Bilietas į ledo skulptūrų festivalį 10,00 EUR (pirkta internetu iš anksto, vietoje buvo jau 15,00 EUR)

* „Rūtos“ firminė parduotuvė: 8,30 EUR

* Prezo kavinė Šiauliuose: 2,25 EUR

* Alus Šiauliuose: 1,70 EUR

* Pietūs Jelgavoje: 8,90 EUR

* Latviškas sūris lauktuvėms: 4,00 EUR

* Kavinė Jelgavoje: 5,90 EUR

* Jelgavos apžvalgos bokštas: 1,50 EUR

Viso: apie 96,00 EUR

Štai tokie mano įspūdžiai iš Jelgavos. O jūs šiemet buvote šiame ledo skulptūrų festivalyje? 

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi, Jūsų

Kūtvėla Vėplaitė