Ar audra gali būti graži?

Vakarykštis didelis audros debesis su mažai lietaus, užklojęs dangų virš mano lango.



Kaip manote, ar audra gali būti graži? Kokius gamtos reiškinius teko stebėti?

Su meile ir antklode ant galvos,

Kūtvėla Audrytė

Vyno Dienos 2013: tiek daug blogo vyno vienoje vietoje dar nesu mačiusi

Intriguojantis pavadinimas, ką? Pati sugalvojau. O bet tačiau čia bus rašoma apie vyną, ir bus rašoma teigiamai, todėl jeigu esate koks nors ten abstinentas arba nepilnametis, tai spauskit čia idant žalos nepatirtumėte savo jautriai asmenybei. Kasmetiniais vyno atlaidais pramintas renginys Šiuolaikinio meno centre šį savaitgalį konkuravo su "Skamba skamba kankliai" ir įkyriu lietumi ir reikia pripažinti, kad renginys, vykęs po stogu, turėjo stiprų konkurencinį privalumą. Kaip ir jo turinys. Lankytojams iškart buvo įteikiamos maloniai nuteikiančios personalinės taurės (su renginio logotipu, o ne kokios ten plastikinės) ir renginio katalogas su vieta pastaboms.

Čia- mano grobis. Kažkaip nefotogeniškai ta tuščia taurė atrodo, bet visos genialios mintys ateina paskui. 

Aš tai vyną klasifikuoju gurmaniškai: neskanus, skanus, ir labai skanus. Gal taip someljė kursuose ir nemokina, bet, patikėkit manimi, taip gyventi yra žymiai paprasčiau. Šiandien iš šimtų butelių reikėjo per ribotą laiką (kol sąmonė neatsijungs) išsirinkti sau patikusius vynus, patikimiausias būdas tai padaryti yra, savaime suprantama, ragaujant, o ragauti buvo galima visko, ko tik nori ir paskui dar pakartoti. Ir saugotis, kad neprisisiurbti kaip kempinei jau pačiame pirmame stende. Dar buvo galima išpilti vyną iš taurės lauk, aš tai stengiausi su tuom kovoti, bet po penktos taurės supratau, kad išpilti vis dėlto teks, o tai visas renginys man baigsis net neįtrečdalėjęs.

Be trilypės klasifikacijos, man dar svarbu yra kvapas. Uoslė mano yra duok Dieve, užuosiu jeigu apelsiną kitame kambaryje būsit valgę (čia atsiminti reik tiems, katrie dalintis nemėgstat), ir nuo kvapo sprendžiasi Taip arba Ne patiekalui arba gėrimui. Čia išaiškėjo (vienas someljė atliko abrakadabra su dviem vynais), kad man patinka popsas. Vyno popsas, aha. Čia kai kvapas ir skonis yra visko daug, bet ne subtilu. Norėjau jam priminti, kad subtilumui net per Euroviziją nesiseka, bet ką jau čia su už save geriau žinančiu ginčysies.

Dar visko buvo ragauti. Tai labai skanią nusipirkau sardinietišką duonelę. O prie jos pasiėmiau (vienas pažįstamas griežtai liepia tokiais atvejais rašyti "nusipirkau", kad nesusipratimų nekiltų paskui) užtepėlę iš pievagrybių ir saulėje džiovintų pomidorų. Wine and Smile įmonė vaišino aliejais su baltaisiais ir juodaisiais triufeliais, verti "honorary mention" už originalumą.

Renginio metu buvo keletas edukacinių užsiėmimų, kur buvo ne tik degustuojama, bet ir kalbama apie tai, kas degustuojama.

Vyno ir muzikos derinimas.

Iš tiesų, atsikimšęs butelaitį vyno žmogus imi ir užsileidi muziką, čia kaip grietinės prie barščių įsidėti-savaime suprantama. Vyno ir muzikos simbiozė jau seniai prašėsi specialistų dėmesio. Deja, degustacijos metu pilstyti vynai pateko į mano pirmąją kategoriją.

Taigi, štai mano įžvalgios akies, jautrios nosies, ir aštrių skonio receptorių atrinkti vynai.

Vyno Akademija/Mineraliniai vandenys. Carmelle Sauvignon Blanc Comte Tolosan IGP, baltasis sausas vynas, pietvakarių Prancūzija: įvertinau dėl nuostabaus kvapo, vynas sausas, bet nesakau, kad nevertas dėmesio. Lizard Riesling Q.b.A. Mosel, baltasis pusiau saldus vynas, Mozelis. Viso renginio vinis ir vienintelis, kurį pasirįžau įsigyti (teks pėdinti į parduotuvę, nes renginio metu juo neprekiavo) yra Michael Leon Gewurztraminer Alsace A.C., baltasis sausas vynas, Elzasas.

Office City Vilnius/ Bovin Winery. Traminec,  vynas iš Makedonijos. Kol kas tiek tegaliu pasakyti, reiks detaliau pasidomėti. 2010 metai.

Vinophilia. Kaune esanti įmonė (Tilžės g. 41 arba Vilniaus g. 38) prekiauja Ruminiškais vynais. Verti "honorary mention" dėl savo išskirtinumo parodos fone.

VinnY's. Domaine d'Elise Chablis, 2011 metai. Puikiausias Chablis viso renginio metu.

Aspi Winery/Viognier. Viognier White Semi Sweet, 2011 metai. Azerbaidžano vynas, kol kas dar neturi leidimo prekiauti Lietuvoje. Buvo galima užsiprenumeruoti jų naujienas.

Jungent. Golden Mile Sauvignon Blanc, 2010 metai. Triskart sidabro medalininkas iš Naujosios Zelandijos, vertas čia būti paminėtas vien už įžūlumą būti skoniu kitoks, nei likę parodos vynai. Pirmo gurkšnio metu patariu būti atsargiems-akys gali ant kaktos iššokti.

Ispaniški vynai dvelkė neviltimi. Provanso vynai irgi nesužavėjo, kažkiek gaila, nes turiu susiplanavusi kelionę į šį regioną.

Išlaidos šiam renginiui daugiau nei minimalios: 24 LT už 40 LT vertės bilietą per grupinio pardavimo portalą, 14 LT už sardinišką duonelę ir 8 LT už užtepėlę iš pievagrybių ir saulėje džiovintų pomidorų.

Visa čia išsakyta nuomonė yra subjektyviai mano, bet nebūtinai turi sutapti su Jūsų. Ir atsiminkite, kad vartodami alkoholį Jūs rizikuojate savo, savo šeimos ir visuomenės gerove.

Su meile,


Kūtvėla

Varnikų pažintinis takas Trakuose

Šiandien oras buvo puikus, todėl išsiruošiau į dienos kelionę į Varnikų pažintinį taką. Kadangi juo jau esu ėjusi pernai ir niekas ten nepasikeitė (tik uodų labai daug), todėl naujo reportažo nerašysiu. Šį kartą paeksperimentavau su nuotraukomis, čia atrinkau ir sudėjau pačias geriausias. Po Varnikų pažintinio tako pasivaikščiojome prie pilies ir aplankėme senąsias karaimų kapines.

Judantis tiltas. 

Krikštų mįslė įminta

Tai štai, pavyko sužinoti, kodėl kapinėse krikštai (taip vadinami šitie antkapiai Kuršių nerijoje) buvo statomi kojūgalyje, o ne galvūgalyje. Ogi kad prisikeliančiajam Paskutiniojo teismo dieną būtų į ką įsitverti. Praktiški žmonės tais laikais Kuršių nerijoje gyveno, ką?

Su meile,

Kūtvėla

P.S. Hmmm... O tai ką daryti tiems, kurie pelenais virtę?

Vingio parko tulpės

Kažkaip čia keistai gavosi, kad nacionalinė Turkijos ir Irano gėlė, Olandijos gėlininkystės karūnos perlas, tapo tokia populiaria Lietuvoje, kur tautosaka mini tik rūtas, mėtas ir lelijas, kad net Burbiškio dvaro apgultis kasmet kartojasi, o braliukai latviai dar ir tulpes ten gvelbia (tai paaiškina jų keistą elgesį šių metų Eurovizijos metu). Ir jeigu dabar vyriškis skaito čia ir galvoja, kad čia jam bus neįdomu, nes čia apie gėles rašo, tai siūlau atsinešt šalto alaus bokalą arčiau monitoriaus ir visgi pasiskaityti. Nes jeigu negulėjai po sakuromis Vilniuje, tai nesi asmenybė, o jeigu nenuvedei savo moters pasifotografuoti tulpėse Vingio parke, tai nesi tikras vyras. Va taip vat.

Kūtvėla tulpėse. Dėkui Vakariui už foto!

Duomenų apie tulpių, kaip ir daugelio kitų darželio gėlių, auginimo pradžią Lietuvoje neturime. Manoma, kad jos XVII a. arba XVIII a. pr. pradėtos auginti dvarų parkuose, vienuolynų ir klebonijų gėlynuose. Ypač jos mėgtos Žemaitijoje, tačiau greitai išplito visame krašte. Stilizuotus jų žiedus rankšluosčiuose, staltiesėse, lovatiesėse, juostose, skarelėse, proginiuose audekluose audė audėjos. Jų žiedais išpaišydavo langines ir kraičio skrynias. Tačiau reiktų pažymėti, kad kai kurie ornamentai greičiausiai vaizduoja ne tulpes, o raudonąsias lelijas. Visame krašte tulpės vadintos panašiais vardais, visi jie daugiau ar mažiau primena lotyniškąjį gėlės vardą tulipa gesneriana L.: pilyponas, tilliponas, tulpija, stulpanas, tulbėlė. Sakoma, kad tulpės daugelyje Europos kalbų vadinamos panašiai.



Darželiuose tulpės sodintos gerai matomoje vietoje. Dažniausiai joms būdavo skirta lysvė palei trobos sieną arba palei tvorą. Šios gėlės labai vertintos dėl to, kad pirmiausia pražysdavo pavasarį, kai kitos gėlės dar miegodavo. Tulpės taipogi dažnai sodintos ir kapinėse. Labiausiai vertintos raudonos darželinės tulpės, kartu su jomis dažnai būdavo sodinamos ir girinės tulpės, kurios būna tiktai geltonos. Tačiau geltonos tulpės buvo mažiau vertinamos dėl savo spalvos ir mažesnio žiedo, kaip, beje, būdavo menkiau vertinami ir kiti geltonai žydintys augalai.



Nenorintys dalyvauti Burbiškio dvaro apgultyje (geriau yra nuvažiuoti dieną dvi prieš šventę), gali pasirinkti mažiau masyvų renginį Vingio parke Vilniuje. Ggeužės mėnesį būna tradiciniu tapęs tulpių ir keramikos renginys, kurio metu degama keramika ir renkama gražiausia tulpė. Tiksli renginio data ir laikas būna skelbiami VU Botanikos sodo tinklalpyje .




Tačiau yra viena problema, kuri iš esmės ir paskatino parašyti šitą reportažą. Pasigėrėję tulpėmis Vingio parke ir pėdindami namo su ledais, sutikome kelis pažįstamus, kurie parke jau buvo praleidę porą valandų, bet kad čia visai ranka paduot yra tulpynas išgirdo pirmą kartą gyvenime. Ir jų negalima kaltinti, nes nuorodų į botanikos sodą parke nematėme, o pats įėjimas, jeigu nežinai kur jis yra, užmaskuotas ir vasaros dieną užstotas automobilių. Jeigu reiktų taip tiksliai pasakyti, kur jis yra, tai sakyčiau ieškokite netoli mini zoo. Pats gi botanikos sodas, o gal greičiau sodelis, gana apleistas palyginus su garsiuoju filialu Kairėnuose, bet matosi prižiūrinti ranka. Reginys tulpyne yra vertas paieškoms sugaišto laiko. Taigi, kitamęt būtinai apsilankykite!


























Informacija parengta naudojantis "Tradiciniai Lietuvos darželių augalai", Z. Gudžinskas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2010.

Ar spėjote šiemet pasigėrėti tulpėmis?

Su meile,

Kūtvėla Raudonatulpaitė

Kas liko už kadro Minske?

Labai daug kas liko už kadro, todėl pasistengsiu bent šiek tiek papasakoti šitame straipsnyje.

Viza. O kaipgi be jos. Ją gauti yra du keliai: atstovybė arba kelionių agentūra. Pasirinkus pirmąjį atvejį, atsisiuntus internetu ir užpildžius vizai reikalingus dokumentus, teks eiti į atstovybę, laukti kelias valandas eilėje, sumokėti eurais ir dar nusipirkti draudimą. Be to, jeigu prašysite turistinės vizos, teks pateikti kaip įrodymą ir iškvietimą iš Baltarusijoje registruotos turistinės firmos arba viešbučio (kurie privers apsimokėti visiškai nereikalingas brangias nakvynes). Visa šita biurokratinė painiava taip susuka galvą, kad lengviau yra tiesiog pasiimti pasą, nuotrauką, piniginę ir kreiptis į kelionių agentūrą. Tačiau čia irgi ne pyragai-reikalavimai skiriasi. Štai įstaiga, kur pirkausi autobuso bilietus, vizos forminimui prašė atspausdinto viešbučio "vaučerio".  Ar čia toks kuponas iš registruotos Baltarusijoje firmos, ar tiesiog rezervacijos atsispausdinimas, taip ir liko neaišku. Aš savąją vizą pasidariau "Fridmis" įmonėje, nes jų komisinis mokestis pasirodė kukliausias, ir jie be paso ir nuotraukos jie daugiau nieko nereikalavo. Viso: 120 LT už vizą (padaro per savaitę)  ir 9 LT už draudimą, kurio galiojimo metui išduodama viza. Be draudimo neleis kirsti valstybinę sieną ir nepriims viešbutyje.

P.S. dokumentai vizai gauti forminami mėnesį prieš kelionę ir ne anksčiau.

Kelionė. Važiavau autobusu su firma "TOKS". Bilietas į abi puses kainavo apie 90 LT. Jeigu pasiimsite lojalumo kortelę (nemokamai, anketą rasite prie informacijos kasos Vilniaus autobusų stotyje), gausite 5 proc. nuolaidą. Išvykome 6.40, Minske buvome 10.30,  tame tarpe 1 val. buvo sugaišta pasienyje. Tik įlipus į autobusą vairuotojas išdalino migracines korteles, kurios viena pusė liks pasieniečiui įvažiuojant į Baltarusiją, o kitą pusę atiduosit jam grįždami namo. Pildomi asmens duomenys, vizos numeris, lankymosi tikslas, gyvenamosios vietos Baltarusijoje adresas.

P.S. išvykdami iš viešbučio gaukite antspaudą ant migracinės kortelės su apsistojimo tame viešbutyje datomis. Tai reikalinga būnant, remiantis įvairiais šaltiniais, 3-5 ir daugiau darbo dienas Baltarusijoje. Jeigu gyvensite ne viešbutyje, o privačiame sektoriuje, gali tekti žygiuoti į artimiausią policijos poskyrį su buto šeimininku už parankės ir registruotis tenais.

Viešbutis. Pagaliau Minske pradeda judėti ledas hostelių srityje. Jų yra net keletas, nors prieš porą metų nebuvo visiškai. "Hostelworld" sistema rodo net keturis hostelius Minske. Pabandžius juose rezervuotis nakvynę gegužės mėnesiui atsimušiau kaip į sieną- jie specializuojasi priimdami dideles grupes, pavieniais keliautojai nepriimami, vizų jie neregistruoja, ir panašiai. Viešbučių Minske netrūksta, jeigu esate pasirengę mokėti 70 USD už naktį vienviečiame kambaryje, pusryčiai ne visada įskaičiuoti. Man pavyko rasti optimalų variantą: Hotel "Sport". Penkios nakvynės keturviečiame kambaryje be pusryčių man kainavo 190 LT.

Gyvenimas šiame viešbutyje vertas atskiro paragrafo. Keturvietis kambarys, dvi spintos, dvi rozetės. Kaldros įvilimas neįvelkamas, o užsiklojamas ant antros paklodės. Dušas dvivietis, be pertvarų. Tualetas "turkiško stiliaus", buvo kilęs noras nufotografuoti, bet susilaikiau. Kiaurą parą aukšte budi kambarinė, kuriai paliekamas kambario raktas išeinant. Kambarinės kambaryje yra mikrobanginė krosnelė, arbatinukas, fenas plaukams, lygintuvas; svečiai viskuom gali naudotis. Ramybės valanda nuo 23.00. Išvykstant kambarys parodomas kambarinei. Šalia viešbučio yra kiaurą parą veikiantis kioskas-užkandinė. Netoli yra supermarketas "Ryga".  Metro stotelė "Akademija navuk" už 10 min. kelio pėsčiomis. Už penkias nakvynes sumokėjau 600.000 BYR (kažkas apie 200 LT). Visgi vėl apsistočiau čia- nebrangu, geras susisiekimas su centru, netgi, galima sakyti, centre ir yra tas viešbutis.

Pinigai. Gražūs, bet ne skalsūs. Kai kurių kainų tiesiog neina logiškai suprasti. Mokamas WC kainuoja 850 BYR, gaunasi 25 lietuviški centai. Tiesiog sysintojų Rojus, bet su sąlyga, kad nereikalausite grąžos iš 20.000 BYR banknoto, nes galite apsisysinti, kol sulauksite. Bankomatų ir banko skyrių mačiau pakankamai nemažai. Grįžus Lietuvon, vienintelis man žinomas bankas, kuris perka ir parduoda Baltarusijos valiutą, atsisakė supirkti 1,000 BYR smulkiais.

Transportas. Pirkau dešimties dienų bilietą keturioms transporto priemonėms (metro, tramvajui, troleibusui ir autobusui) ir sumokėjau nepilnai 50.000 BYR ( apie 16 LT). Palyginimui, Vilniuje dešimties parų bilietas kainuoja 41 LT ir turime tik autobusus ir troleibusus. Daugiausiai važinėjausi metro- greita ir efektyvu. Taipogi galiu rekomenduoti 100 numerio autobusą, kuris pravažiuoja palei pagrindines lankytinas vietas. Vienkartinis bilietas bet kuria transporto priemone kainuoja 1,7000 BYR. Autobusais irgi dažnai naudojausi. Juose pakabinti plakatai, kad nuo "Jūsų sumokamų pinigų priklauso visuomeninio transporto darbo kokybė". Nuolatinis bilietas gerai tuom, kad galima naudotis visuomeniniu transportu nesukant sau galvos: reikia pavažiuoti vieną stotelę ir važiuoji, perėdimai neriboti, o gal apsižioplinus ne į tą pusę važiuoji ir reikia grįžti-ko tik keliaujant nepasitaiko. Į išmanųjį telefoną galite atsisiųsti Minsko visuomeninio transporto programėlę. Jos prireiks, nes ant stulpo stotelėje skelbiama tiktais maršruto numeris ir kryptis, bet neskelbiama kokomis gatvėmis jis važiuoja.

Fontanas ir antrame plane matosi Minsko miesto autobusas. 

Įdarbinimas. Žinote tą anekdotą "Kiek japonų reikia pakeisti vienai elektros lemputei?" Tai čia viskas vyksta rimtai. Gėles sodina kelių žmonių brigados. Autobusuose dirba kontrolieriai, kurie parduoda bilietus. Supermarkete stovi vaikinukas, sveria vaisius ir daržoves, įdeda į maišelį ir užriša. Universalinėje parduotuvėje stovi moteris su per petį persimesta juosta "Informacija". Kavinėse vadybininkas pasveikina prie įėjimo, tik tada prieina padavėja. Parkuose žmonės su ryškiomis liemenėmis ir šluotelėmis reguliariai suka ratus ir švarinėja. Saldumynų paduotuvė susikrstyta į skyrius sausainiams, sveriamiems saldainiams, saldianių dėžutėms, šokoladams, likeriams; kiekvienas skyrius turi unifromuotą pardavėją. Traukinių stotyje visos parduotuvės vienodo standarto, visose dirba uniformuotos pardavėjos, nepaisant to, ar tai greitas maistas ar gėlės. Dirbanti tauta tie baltarusiai, tik labai mėgsta daryti 15 min. profilaktines pertraukėles tris kartus dienoje.

Valgymas. Katastrofa, švelniai tariant. Pats maistas skanus, bet kol jo sulauki, pražilti galima...Dienos metu 45 min. laukti karšto patiekalo yra norma, vakarais tai išauga iki 1,5 valandos. Kai kuriose kavinėse net kojos neįkelsi, nes viskas užimta. Mokėsit už kiekvieną menką priedėlį- grietinę prie blynų, duoną prie sriubos, wasabi krienus ir ridiką prie suši, cukrų prie arbatos...Tada dar 45 min. lauksite sąskaitos. Neduokdie neturėsite lygiai, teks dar laukti ir grąžos. Nepaisant to, kad baltarusiai yra darbšti tauta, padavėjų ir virėjų trūkumas akivaizdus. Kavą atnešti pamirš nuolatos.

Bulviniai blynai "draniki". Nacionalinė virtuvė. 

Kalba. Rusų, su baltarusiškais intervalais viešajame transporte.

Religija. Turbūt labiausiai krentantis į akis dalykas. Visose metro stotyse yra pastatytos aukų dėžutės, skirtos surinkti lėšų cerkvės statybai. Universalinėse parduotuvėse ir požeminiuose perėjimuose sėdi vienuolės su aukų dėžutėmis. Maisto parduotuvėse gali pasitaikyti skyrelis su ikonomis ir vienuole, jas pardavinėjančia (žr. Įdarbinimas). Turėjau galimybę žvilgtelėti į Velykų tradicijas šiame krašte. Priėjimas prie cerkvių buvo apribotas metaliniais aptvėrimais, prie jų budėjo du policininkai ir vienas omonininkas (matyt, kad įsikarščiavę tikintieji ko nors nepridirbtų). Prie cerkvių buvo išnešti stalai, ant kurių tikintieji buvo pasidėję savo šventintiną maistą, kurį batiuška krapino švęstu vandeniu. Surinkti raudonai dažyti kiaušiniai puikavosi sukrauti stirtomis dėžėse. Iš kuklumo nepasiklausiau, ką jie su jais veiks.

Turizmas. Sunkiai skinasi kelią. Labai trūksta užrašų anglų kalba bei turizmo informacijos centrų. Minske yra tik vienas turizmo informacijos centras, kuris dirba tik darbo dienomis. Jis yra įsikūręs netoli "Nemiha" metro stoties. Nei autobusų, nei traukinių stotyse turizmo informacijos centrų nėra. Miesto žemėlapį su net ne visais pažymėtais lankytinais objektais teks nusipirkti knygyne.

Internetas. Beveik nerasta. Logiškiausias sprendimas lankytis kavinėse su lipduku wi-fi nepasitvirtino, nes ryšys ten katastrofiškas. Pasijungti pavyko tiktais kavinėje Golden Coffee ("Независимости, 18). Į bet kokias pastangas pasigauti nemokamą ryšį įsiveržia "Beltelecom" ir reikalauja apsimokėti. Gal ir galima, bet kur garantija, kad veiks?

Suvenyrai. Keramikos dirbiniai, lininiai rūbai ir namų apyvokos daiktai, medinės dėžutės vizitinėms kortelėms, naminukai domovojai, šiaudiais dekoruotos dėžutės papuošalams, ikonėlės, kvepalai. Knygynuose pasirinkimas knygų apie Baltarusiją anglų kalba labai ribotas, bet rekomenduoju "Минск за один день", 29.900 BYR (apie 10 LT).

Žmonės. Žmonės Minske neįtikėtinai mandagūs, tokia ir man teko tapti: uoliai užleidinėjau vietas autobuse vyresnio amžiaus žmonėms. Duris į metro visada visi palaiko už savęs einančiam. Aptarnavimas kavinėse lėtas, bet mandagumo etalonas. Viešbučio personalas (išskyrus vieną atvejį) buvo labai pagarbus. Ekskursijos į Myrą ir Nesvyžių gidė pagarbiai mus vadino "mielais svečiais". Liko labai šiltas ir jaukus įspūdis. Policijos mačiau, bet nesikabinėjo, fotografavau ką norėjau (prie prezidentūros nelindau, tenais, sako, liepia kaipmat pratrint viską).

Kaštonus saugo?

Buvo pastebėjimas, kad labai jau šlovinamas Lukašenka mano reportažuose. Neteisybė. Na, ne visai teisybė. Pats jis dabar tiktais antrą kartą paminimas. Turbūt toks įspūdis susidarė dėl esamo kontrasto mūsų žiniasklaidoje ir mano reportažuose. Minskas man padarė didelį įspūdį- švarus, puošnus, įdomus, transportas geras, maistas skanus, nakvynė pasisekė, lankytinos vietos puikios. Nežinau, kiek prie to prisidėjo gerbiamas  šalies prezidentas, bet jeigu prisidėjo, tai labai gerai padarė. Tai tiek šita tema.

Lygtais nieko nepamiršau. Jeigu ką-klausimus į komentarus.

Su meile,

Kūtvėla

Dienos kelionė į Myrą ir Nesvyžių

Iš trijų Baltarusijos UNESCO paveldo statusą turinčių objektų, du yra Myro pilis ir Nesvyžiaus rūmai. Tačiau jeigu susisiekimas tarp jų tarpmiestiniais autobusais ir įmanomas, tai man nepavyko jo atsekti. Todėl į šią visos dienos ekskursiją išsirengiau su organizuota ekskursija su vietine agentūra, kurią man parekomendavo per ITB Berlin renginį sutikti Baltarusijos turizmo stendo atstovai. Tuo pačiu tai buvo ir pertrauka nuo savarankiško turistavimo, kai leidau sau atsikvėpti, už mane buvo viskas pagalvota, dėl nieko nereikėjo rūpintis, galėjau save palepinti. O diena, kaip matote iš nuotraukų, buvo lietinga, tačiau ne kartą esu sakiusi, nėra blogo oro, yra bloga apranga, tai su ta bloga apranga ir išsiruošiau į kelionę.

Iki Myro pilies važiavome kažkur 1,5 val. Susirinkimo vieta buvo "Planeta" viešbutis, aštunta valanda ryto. Tenais man dar pavyko pasijungti prie bevielio interneto ir pasitikrinti elektroninį paštą. Apynaujis, bet daug kilometražo matęs autobusas sutalpino apie 40 įvairaus plauko ir susivėlimo būtybių, nepabūgusių apsiniaukusio dangaus, daugiausia rusų tautybės. Kaip vėliau paaiškėjo, autobuso ekipažas netgi atsarginių lietsargių porą buvo įsimetę. Ir štai, po 1,5 val. kelio- Myro pilis.

Myro pilis, Baltarusija.

Minsko botanikos sodas

Galite mane vadinti botanikos sodų junkie.* Tai yra, botanikos soduose mane apima didelis džiaugsmas ir malonumas, o dar jeigu tulpės žydi, tai ir visiška euforija. Miesto žemėlapyje pastebėjau, kad Minsko botanikos sodas yra visai netoli mano viešbučio. Nors tą dieną kojos jau buvo gerokai pamuštos po vakardienos išvykos į Myrą ir Nesvyžių, visgi susigundžiau. Be abejo, tas mažas atstumas žemėlapyje pavirto į begalinį pėdinimą pliskinant saulei (kai niekur toli važiuoti nereikia, oras iškart kaip Turkijos kurorte pasidaro). O genijus, kūręs žemėlapį, net nepasivargino pažymėti kur yra įėjimai į botanikos sodą. Sėskitės, gerbiamasis, du. Kelionės metu naudojausi In Your Pocket Minsk susirasta informacija, ir -kadangi lankymo kaina nebuvo pateikta- klaidingai maniau, kad lankymas nemokamas. Deja, bilietukas man atsiėjo 6 LT. Na, nieko, raminau save, juk va Kairėnuose mokam visus 7 LT.

1932 m. įkurtas Minsko botanikos sodas priklauso geriausiems Europos botanikos sodams, sako proklomacijos. Jo kolekcijose randama 8,000 augalų rūšių. Lankytojams šis sodas atviras visus metus. Daug augalų įtraukti į Raudonąją knygą. Jo detalus aprašymas, kurį radau jau po kelionės, paliko man įspūdį, kad tesugebėjau pamatyti vos trečdalį. Atstumai šiame botanikos sode-dideli, o pirmas įspūdis-ne koks. Tuščia, nyku, beveik niekas nežydi, o jeigu kas žydi, tai atitverta taip, kad neprieisi. Žiemos sode paėmė dar 3 LT už įėjimą. Kadangi kol kas tai buvo vienintelė potenciali vieta rasti ką nors, bet ką, žydintį, išsitraukiau piniginę.

Čia kažkas va žydi. 

Orchidėja.

Palmės.

Dar buvo pastatyti narveliai su čirškiančiais paukštukais. Vienas tokias treles varė, kad neapsikentusi bilietų pardavėja sakė, kad paukštis tuoj gaus į galvą. Čia baudžiama už tai, kad esi paukštis :-( Dar buvo keletas vėžlių raudonomis akimis, kurie kabinosi ir skrebeno savo mažomis storomis kojytėmis į baseino sienas, norėdami į laisvę.





Kadangi žiemos sode moterys klausinėjo, kur čia tulpės žydi ir gavo detalius krypties nurodymus, aš irgi ėjau iš paskos.Bilietą pirkau tarnybiniame įėjime, o ne pagrindiniame, tai negavau botanikos sodo schemos. Bet atsižvelgiant į bendrą situaciją, tulpės šiandien buvo my best shot išvis ką nors pamatyti.

Parteris.

Ąžuolų alėja.

Narcizai.

Tulpių buvo gal dešimt lysvių. Mūsų Vingio parko kolekcija čia viską nustelbtų, kristų moterys lusvėse tiesiog ir alptų iš grožio. Nesuprantu, kodėl tokioje šalyje kaip Baltarusija, kur tulpės-mėgstamas patriotinis kvietkas, tokia skurdi tulpių kolekcija.

Prie pagrindinio įėjimo sveikino lankytojus deivė Flora.

Žiemos sode nuo įžūlių lankytojų ir kenkėjų vabzdžių augalus saugojo meškiukas. Taip, taip, meškiukas!




* junkie: a person who gets an unusual amount of pleasure from or has an unusual amount of interest in something.

Galbūt šio botanikos sodo potencialas liko neatskleistas, nes tiesiog per mažai skyriau jam laiko, o gal ir orai dar nebuvo sušildę augalijos. Oficialus tinklalapis: http://cbg.org.by/about

Su meile,

Kūtvėla

Šv. Kankinės D. K. Elžbietos vienuolyno kompleksas Minske

Šventosios Kankinės Didžiosios Kunigaikštytės Elžbietos cerkvė ir vienuolynas yra gerokai nuo miesto centro ir kažkodėl tai yra dar vienas objektas, apie kurį Minsko gyventojai nelabai žino. Apie jį labai įdomiai buvo parašyta In Your Pocket Minsk. Tai sakralinių pastatų kompleksas, pastatytas 1999 m. kaip centras 70-čiai moterų vienuolių ir kitų pasišventųsių asmenų, dirbsiančių teikiant dvasinę ir socialinę pagalbą tiems, kuriems to reikia. Centras ir šiandien padeda atsistoti ant kojų sveikstantiems alkoholikams ir narkomanams. 120 ha plote buvo įkurtas ūkis, kuriame pastoviai gyvena 50-80 gyventojų, dirbančių su gyvuliais, žemės ūkyje, sode, paukštidėje... Vienuolyne taipogi restauruojamos ikonos iš visos Baltarusijos. Vienoje cerkvių vienuolės pasikeisdamos be pertraukos skaito Psalmes už pasaulio išgelbėjimą. Parduotuvėlėje galima nusipirkti medaus ir kitokių maisto produktų, religinių reikmenų parduotuvėje galima įsigyti kulto riekmenims skirtų priemonių.

Elžbieta Fiodorovna, mergautiniu vardu Elžbieta Aleksandra Luisa Alisa iš Heseno ir nuo Reino, buvo Aleksandro II ir Marijos Aleksandrovnos penktojo sūnaus Sergejaus žmona. Tapusi našlaite 14 metų, mergaitė beveik išimtinai buvo auginama savo senelės, Anglijos karalienės Viktorijos. Santykiai su gimine šiek tiek komplikavosi Elžbietai po santuokos nusprendus pereiti į stačiatikybę (ji buvo auginama kaip liuteronė). Po pasikėsinimo į vyrą (bomba jį suplėšė į gabalus) Elžbieta galutinai pasitraukė į vienuolyną. Jinai labai daug dirbo padėdama likimo nuskriaustiesiems ir ligoniams. 1918 m. Elžbieta ir kiti Romanovų šeimos nariai buvo nugabenti į mišką, įmesti į apleistą šachtą ir susprogdinti granatomis. 1981 m. ją šventąją paskelbė Stačiatikių bažnyčia užsienyje (įkurta neramiais bolševikiniais laikais Serbijoje), 1992 m. tą pat padarė ir Rusijos Stačiatikių bažnyčia. Jos pagrindinė šventovė yra Maskvoje, Šventųjų Marijos ir Martos vienuolyne, kurį ji padėjo įsteigti. Dabar tenais saugomos kelios jos relikvijos, kurios grįžo vėl susijungus abiems stačiatikių bažnyčioms. Elžbieta yra viena iš dešimties XX-jo amžiaus šventųjų, statulomis pavaizduotų virš durų Vestminsterio Abatijoje Londone.

Šaltinis: http://commons.wikimedia.org/wiki/Category:Elizaveta_Fedorovna_of_Russia (c) Ras67

Dienos kelionė į etnografinį muziejų Dudutki

Turėjau laisvą dieną Minske, nes pavyko apžiūrėti suplanuotus norimus lankytinus objektus operatyviau, nei galvojau. Kadangi jau norėjosi ir šiek tiek pakeisti aplinką, nuspręndžiau nuvažiuoti pusdieniui į etnografinį muziejų Dudutki. Buvau girdėjusi, kad jis tikrai vertas dėmesio, tačiau neplanavau jo, nes nemaniau turėsianti pakankamai laisvo laiko. Tačiau vakare viešbučio foje pastebėjau kabančius nedidelius reklaminius skelbimukus, tame tarpe ir apie Dudutki, su autobusų grafikais ir darbo valandomis. Ką gi, vis geriau nei viešbutyje lovoje sėdyne paklodę trinti ir kaimynės knarkimo klausytis, juk taip?

Parašyta, kad pirmasis autobusas į Dududtki iš Minsk Vostochny autobusų stoties išvyksta 9.40. Paskaičiavau, kad 7.00 reiktų keltis, papusryčiauti, ir važiuoti kuom anksčiau į tą stotį (kol ją surasiu, bilietą nusipirksiu, paskui galėsiu ir papusryčiauti stipriau, ir pan.). Papusryčiavau gana brangiai ir nelabai skaniai vienintelėje tokiu metu dirbančioje užkandinėje tiesiai po viešbučio langais (apie parduotuvių darbo laikus ir kitus pričiūdus dar bus rašoma) suvalgydama pašildytą čebureką ir išgerdama šiek tiek tirpios juodos kavos plastikiniame puodelyje. Tiesia, sukimšau visa tai savo viešbučio foje atsisėdusi ant sofos, nes lauke ėmė lyti. Tada pasitikslinau pas viešbučio budintįjį ar metro stotelė mano turimame žemėlapyje Minsk Uschodni ir reiškia Vostochny, jis patvirtino, kad taip. Buvau ten per kelias minutes, nes metro Minske yra ne metro, o svajonė. Truputį paklaidžiojau ieškodama išėjimo, nes ši metro stotis dar turi perėjimą į traukinių stotį. Pagaliau išlindau į paviršių, kur niaukėsi dangus ir lynojo. Paviršiuje manęs laukė ir džiugi naujiena: stotis ne ta. Jeigu yra autobusų stotis X, metro stotis X ir gatvė X, tai jos niekuomet, niekuomet, niekuomet nebus šalia. Aš atvykau į Minsk Vostochny traukinių stotį, bet vat autobusų stotis visai ne čia. Laimei, tokia moterėlė man padėjo, įlipome į 14 maršruto autobusą ir pavažiavome kelias stoteles, išlipome kartu ir tada ji man parodė, kur eiti (kol važiavome, jinai plepėjo su drauge apie pasiruošimus Velykoms, kaip blogai iškepė kepiniai, o jos draugė dar ir gavo baudą už važiavimą be bilieto). Užtrukau kažkur pusvalandį nuo to momento, kai išlipau iš metro. Gerai, kad laiko turėjau avansu. Taip aš tada galvojau. BET!

Minsko nacionalinė biblioteka

"Ji pastatyta and pelkės ir vis smenga", pasakė kažkuris iš mano internetinių pažįstamų. "Kaip ir visas Minskas", pridūrė kitas. Na tai aš, savaime suprantama, suskubau pamatyti šią biblioteką, kol jinai galutinai neprasmego žemės gelmėse. Juk tai -Minsko simbolis, garsinantis šalį pasaulyje. Šis pastatas buvo pastatytas 2002-2006 m. ir jau tapo vienu iš Minsko simbolių ir yra trečia pasaulyje biblioteka pagal turimų knygų rusų kalba skaičių. Daugiabriaunio brilianto formos pastatas pastatytas ant triaukščio pastato, kuriame sutilpo skaityklos 2,000 asmenų ir fondai su 14 milijonų vienetų skaitomos medžiagos. Ant stogo yra apžvalgos aikštelė. Šis pastatas jau spėjo įeiti į pačių keisčiausių pasaulio pastatų Top-50. Palyginimui, naujoji VU biblioteka Saulėtekyje talpina 670 darbo vietų lankytojams ir 1,8 milijono spausdinių. Nykštukas esame, ką?

Tą dieną biblioteka buvo uždaryta, todėl į ekskursiją nepatekau, o paskui kažkaip ir noras praėjo. Bet kadangi pastatas dar naujas, nespėjo jis dar įdomiomis legendomis apaugti ar nuosavą vaiduoklį įsigyti (kokios nors nelaimingos fondų tvarkytojos nelaimingos meilės aukos dvasia neplevena dar po erdvius koridorius), tai pasidomėjau, kokie buvo kitų lankytojų įspūdžiai.

Nacionalinė Minsko biblioteka: deimantas Lukašenkos karūnoje.

Minsko senamiestis, naujamiestis arba tiesiog -miestis

Vienas žodis, su kuriuo Minskas niekada nebus asocijuojamas, yra "senamiestis". Jokių siaurų akmenimis grįstų ir fyfoms su aukštakulniais bateliais neprieinamų gatvelių su jaukiomis kavinukėmis, apželdintomis serenčiais, iškilių renesansinių didikų rezidencijų, vašku kvepiančių amatininkų gildijų pastatų... Tai miestas "feniksas", ne kartą kėlęsis iš pelenų tikrąją to žodžio "pelenai" prasme ir jo architektūra tai atspindi. Totoriai mongolai šiandieninės Baltarusijos žemėse buvo sustabdyti nuo veržimosi į Europą (taip kilęs ir šalies pavadinimas, Bielaja Rus, Baltoji Rusija, nepaimtoji Rusija), o Napoleonas Bonapartas ir Adolfas Hitleris buvo sutriuškinti. Sovietmečiu gi Minskas tapo vartais į bekraštę Stalino imperiją. Pats miestas žinomas nuo 1067 m. kaip provincijos miestas paklusnus Polockui, o vardą gavęs greičiausiai nuo šalia tekėjusio upelio pavadinimo. Reikia pabrėžti, kad pirmasis Minskas buvo įkurtas kažkur 30 km nuo dabaratinės sostinės.  1242 m. Minskas tapo LDK dalimi ir to pasekoje dalinosi visais LDK gyvenimo džiaugsmais ir rūpesčiais. Antrojo pasaulinio karo metu Minsko partizanai pasižymėjo kovoje su okupantais taip, kad po karo miestas gavo Miesto Herojaus titulą (jų Sovietų sąjungoje buvo dvylika). Jame veikė ir vienas didžiausių Europoje žydų getų, talpinęs per 100,000 žydų, iš kurių tik sauja sulaukė karo pabaigos. Po Antrojo pasaulinio karo buvo galvojama perkelti sostinę į Mogiliovą arba išvis pastatyti naują miestą ir palikti senojo miesto griaučius nepaliestus, taip miestas galėtų būti amžinas paminklas fašizmo aukoms (vokiečiai sunaikino apie 80 proc. miesto, iš 270.000 gyventojų teliko 80.000). Tačiau vis dėlto šiandien miestas-feniksas vėl atgimęs, senas ir naujas viename, nes miestas buvo atstatytas (bet ne rekonstruotas, t.y. apie istorinio paveldo išsaugojimą kalba nėjo) 1940-1950 m. Stalinizmo architektūros stiliuje. 1984 m. Minske atsidarė devintoji Sovietų sąjungoje metro linija, ir šiandien pripažįstama viena gražiausių Europoje. Taigi, nepaisant to, kad "senamiestis" Minske yra "растяжимое понятие", šiek tiek papasakosiu apie pagrindinius lankomus objektus. Kadangi atvykau antroje dienos pusėje, skyriau laiko tiesiog vaikščiojimui po miestą, nes muziejų lankymas buvo suplanuotas kitomis dienomis. 

Pirmiausia dviejų (iš dviejų 2013 m. buvusių (stato dar vieną (taip, čia skliausteliai skliausteliuose))) raudonosios ir mėlynosios metro linijų sankirtoje yra Aleksandro parkas. Jame yra skulptūra besipuikuojanti daugelyje kelionių vadovų, nors mano palydovė, sutikusi mane prie stoties ir lydėjusi į viešbutį, buvo didžiai nustebinta tokiu faktu. Jeigu jinai ne visai Jūsų skonio, netoliese rasite vieną iš pirmųjų 1944 m. 3 liepos į miestą prasiveržusių tankų T-34. Pristatau: "Berniukas ir gulbė", skulptorius Bernini, 1874 m. Aleksandro parkas gavo šį vardą dėl (1929 m. sunaikintos) čia stovėjusios Šv. Aleksandro Nevskio (kalbainiai dabar liepa sakyti Neviškio) koplyčios. Pats parkas įkurtas 1972 m. ir jame, planuojant vandentiekio sistemą, buvo pastatytas fontanas, kurį ir papuošė ši skulptūra. Sakoma, dabar parko senąją fauną varles pakeitė balandžiai.

Berniukas ir gulbė.

Gegužės šventės Minske

Šešias dienas svečiavausi Minske, nuotaika kuom pakiliausia, įspūdžiai kuo puikiausi. Taigi, pradėsiu reportažų seriją skirtą šiam miestui. Taip jau išėjo, kad kaimyninė Baltarusija mums asocijuojasi su iš dangaus krentančiais meškiukais, mušama opozicija, ir nenuverčiama diktatūra, kilometrinėmis eilėmis pasienyje, milijonieriais gyventojais ir "Akropolyje" apsipirkinėjančiais milijardieriais. Norėjosi šio reportažo rengimo kažkaip atsiriboti nuo politikos ir parašyti apie turizmą, bet, pamačius visą miestą išpuoštą plakatais, šlovinančiais gegužės 9, kažkaip nesigauna. Daliai Europos Antrasis pasaulinis karas juk buvo Didysis Tėvynės karas, atkreipkit dėmesį į žodį "Tėvynės". Turbūt niekas nesiginčys, kad fašistą reikėjo mušti. Deja, užėję "išvaduotojai" akivaizdžiai mokėsi iš geriausių. O kokia politika, toks ir turizmas, ne?

Baltarusijoje mano lankymosi metu nuotaikos buvo šventiškos (bet ne dėl to, kad Kūtvėla apsilankė). Prasidėjo geri orai, kaip tik tomis dienomis paleido pirmuosius miesto fontanus sezonui, turistų pabiro iš vidaus ir užsienio, kavinės ir restoranai perpildyti (karšto patiekalo laukti 1,5 val yra norma). Našlaitėmis ir tulpėmis dailiais ornamentais sodinamos pakelės, plevėsuojančios vėliavos, parduotuvėse stovi manekenai su uniformomis ir šautuvais, prie kurių fotografuojasi lankytojai.

Manau, nuotraukos kalbės pačios už save.

Pirmasis miesto įspūdis: didelis, erdvus, švarus, gražus, puošnus. 

Turistiniai autobusai gabena miesto svečius. 

Visas miestas su džiugiu pakylėjimu laukia Didžiosios Dienos. 

Naktinis klubas. 

Vėliava iš vėliavų. Labai dailu ir elegantiška. 

Amžinoji ugnis kritusiems kovoje už laisvę. Na, čia taip sako. 

Nakčiai apšviečiamas šio pastato užrašas komentarų nereikalauja.

"Bėgam už laisvę" artai "Bėgam už pergalę" aplink Ašarų salą. 

Su meile,

Kūtvėla