Augustavo kanalai-Suprašlis-Bialystokas.

Mano planuojamų kelionių sąraše Bialystokas (Balstogė) jau seniai įrašytas. Pasirinkau vienos dienos kelionę su kelionių agentūra iš Lietuvos norėdama apsidairyti, ar verta atvažiuoti ilgesniam laikui. Išvykimas buvo numatytas 6.15 nuo Spaudos rūmų. Maloniai nustebino faktas, kad šeštadienį 5.14 ryto jau buvo pirmas troleibusas. Bet žinote tą posakį, Karma is a bitch ? Autobusas pasitaikė tas pats grabas ant ratų, su kuriuo važiavome į Provansą, net su tomis pačiomis problemomis- kondicionieriaus nušokimas nuo proto, gale įkaitęs variklis, cypiantis katinas, o šį komplektą dar papildė pikti vairuotojai. Nesu dar buvusi kelionėje, kur vairuotojai būtų buvę patenkinti savo darbu. Gidė buvo lenkakalbė,- tokią, kokią reikia siųsti į Lenkiją, nes kitaip nesusikalbėsi,- bet valstybinės kalbos nemokėjimas buvo akivaizdus: žiaurus trumpųjų balsių ilginimas, žodžio kirčiavimas ne tame skiemenyje, žodyno skurdumas tiesiog badė ausis, o ekskursiją pradėjome nuo to, kad Lizdeikia išpranašavo Gediminui, jog garsas apie Vilnių "eis į visas keturias puses". *Facepalm*

Kūtvėla prie laivuko, Augustavo kanalai. 

Pokyčiai Kūtvėlos gyvenime

Ne, dar neištekėjau. Tik Kristaus amžiaus ištikta suprantu, kad norom nenorom teks keisti keliavimo įpročius. Per šiuos kelis intnensyvaus keliavimo metus susiklostė mano keliavimo įpročiai, kurie lemia kelionės sėkmę. Be to, nors dar nereikia lazdele ramsčiuotis ar Bilobil gerti, sveikata jau nebe ta, kaip prieš dešimt metų. Manau, kad pereinu į brandaus keliavimo etapą. Ką tai reiškia?

Transportas. Esu laiminga, kad pasinaudojusi akcijiniais pasiūlymais kelionėms autobusu pamačiau Varšuvą, Taliną, Rygą, Berlyną. Ilgiausiai truko kelionė į Černobylį, net 29 valandas. Tuomet atrodė, kad nuovargis pasimirš, o ger įspūdžiai liks.Taip ir yra, bet jaučiu, kad atėjo laikas išbandyti kitas transporto priemones. Skrydis sutaupytų nemažai laiko, kurį būtų galima skirti lankytiniems objektams apžiūrėti, todėl žadu pereiti ant aktyvesnės akcijinių skrydžių medžioklės.

Nakvynė. Čia taip pat bus pokyčių. Supratau, kad esu tyrinėjantis tipas. Mėgstu vakare pasidaryti rytojaus programą, susižymėti žemėlapyje maršrutą, susiruošti maistą, susiplanuoti išlaidas. Mėgstu ir eiti anksti miegoti, nes būnu pavargusi per dieną. Taipogi, keliuosi anksti. Todėl dabar stengsiuosi užsisakinėti vienvietį kambarį nebrangiame viešbutyje arba hostelyje. Tai gerokai paplonins kelionės biudžetą, juolab, kad yra pasitaikę užsisakyti lovą 4-čiame kambaryje ir nakvoti vienai, tai iš principo tas atskiras kambarys kaip ir išsidūrimas gautųsi. Dar padariau išvadą, kad visai netrokštu bendrauti su kitais žmonėmis, apsistojusiais tame pačiame hostelyje-su dauguma jų neturiu nieko bendro (išskyrus priklausymą žmonių rasei, žinoma).

Maistas. Niekaip nesuprantu žmonių, sugebančių pietums atsinešti sumuštinį ir suvalgyti parke ant suoliuko. Pačiai teko taip verstis Londone, kur dienos biudžetas maistui buvo 7 svarai sterlingai: sumuštinis, pakelis čipsų ir buteliukas vandens, toks buvo dienos pasiūlymas supermarkete, dar ir grąžos liko. Bado šmėklai grėsmingai sušmėžavus, pasinaudojau lietuviška banko sąskaita. Beveik niekuomet specialiai neužsakinėju pusryčių hostelyje, nes dažnai jie būna neverti sumokėtos sumos, verčiau vietiniame supermarkete nusiperku ko nors kelioms dienoms. Dabar žadu make it a point ir rytais nueiti papusryčiauti į kultūringas įstaigas. Juk geri pusryčiai yra geros dienos pradžia, ne? Be to, noriu patyrinėti ir nacionalinę virtuvę.

Lankytinos vietos. Mažiau reikš daugiau, t.y. ruošiuosi apibėgti mažiau objektų per ilgesnį laiką ir skirti kiekvienam daugiau laiko. Todėl teks dar atidžiau daryti kelionės namų darbus ir subjektyviau atsirinkinėti, ką noriu pamatyti.

Pakavimas. Backpack'ą ilgesnėms kelionėms pakeis lagaminas ant ratukų. Kuprinė yra gerai kelių dienų išvykai, bet ilgesnės kelionės metu aš vis ko nors prisiperku (kaip vyno Prancūzijoje) ir vis sunkiau kuprinę užsimesti ant pečių darosi. Aišku, yra tas pliusas, ka dkol visi grūdasi prie dviviečio lifto, kur telpa du žmonės ir pusė lagamino, aš užlipu į reikiamą aukštą laiptais be vargo. Tačiau sunkios kuprinės transportavimas nuo taško iki taško yra nepatogus.

Drabužiai. Jeigu paskaitysite bet kurios kelionių agentūros rekomendacijas rūbams, pamatysite, kad vyrauja sportinis stilius: patvari avalynė (sportbačiai ar basutės), lengvai skalbiamo medvilnės rūbai (marškinėliai), kuprinė, kepurė...Reikia pripažinti, kad tokia apranga tikrai patogi keliaujant, bet nėra pakankamai elegantiška prisėsti pietums elegantiškame restoranėlyje. Pamaniau, kad reiktų pakeisti sportbačius medžiaginiais bateliais, džinsus- ilgu sijonu, marškinėlius- dailia bliuzele. Juk norisi nuotraukose gražiai atrodyti.

Svarbiausia-keliauti daugiau, bloginti-mažiau :-)

Kūtvėla

Kūtvėla kieminėja po Vilniaus universiteto ansamblį arba Dėl visko kalti Radvilos.

Žinote kaip būna, kai viskas pasisuka 180 laipsnių kampu? Tiesiog žemė iš po kojų išslysta. Taip ir man atsitiko šiandien. Išėjau parengti fotoreportažo apie Vilniaus universiteto ansamblį (toliau -VU). Manyje kirbeno doro lietuvio žmogaus pasipiktinimas, kad už miesto centre esančių VU rūmų lankymą reikia susimokėti 5 LT (dar 8 LT kainuos pasikėlimas į Šv. Jonų bažnyčios varpinę). Greičiausiai pitaką teks pakloti net jeigu tik norėsite kelią susitrumpinti ir kirsti į Pilies gatvę nuo Prezidentūros. Buvau pasirengusi landyti Vilniaus požemiais nei mokėti, bet kitaip (nebent pro vienus tuo metu buvusius atvirus vartus iš Pilies gatvės pusės) nepastebėtai sunku patekti.

Tai žinot ką, pasakysiu taip-mažai dar ima. Tik nesupraskit paraidžiui ir nebranginkit :-) VU ansamblis tikrai vertas lankymo, ką patvirtino ir grupės turistų su gidais, ir puikūs vaizdai.

VU kiemelių planas. Įėjimas į VU ansmablį yra prie Nr.3.

Bet nebūčiau susigundžiusi, jeigu ne vienas intriguojantis konfliktas.

TravelSIM: dabar su mama kalbėsitės pigiau.

Žinokite, mama skambina ir penkiasdešimtmečiaims, todėl nesiraukykite dėl pavadinimo. TravelSIM kortelę man padovanojo per ITB Berlin renginį jų atstovas iš Talino. Kai pasiskundžiau, kad aš gi ne šerpė kokia, o visgi pagirta kelionių tinklaraštininkė, o į mano laiškus dėl bendradarbiavimo TravelSIM Talino ofisas neatsakinėja, tai jis pasakė, kad kaltuosius "найду и накажу". Taip kad žinokite -su Kūtvėla menki juokai.

Pirmiausia pasigrožėkime paslaugos pakuote- tokia graži, kaip jos neišlukštentas pirmapradis variantas, ji jau niekada nebebus (bet geriau jau vokelis būtų uždaras, nes dabar per jo atvirą plyšį ta SIM kortelė gali iškristi, o radęs, tai kaip tą meilę Palangos jūroje, jau jos neatiduos). Kiekviena pakuotė yra papildyta 10 EUR suma. Pakuotė, kurią parduoda platintojai Lietuvoje, pasak jų internetinio tinklalapio, yra papildyta 10 LT suma. Kadangi, nors ir Kūtvėla, skirtumą tarp 10 EUR ir 10 LT aš vis dėlto įžiebiu, tai džiaugiuosi gavusi užsieninį variantą.

TravelSIM pakuotė. 

Pakuotėje yra vartotojo vadovas ir SIM kortelė su naujų Jūsų telefono numeriu. Kadangi šios genialios idėjos išradėjai yra estai, tai ir numeris pas Jus prasidės +372 kodu. Ant plastikinės kortelės su SIM kortele kitoje pusėje yra nauji PIN ir PUK kodai.

Išpakuojame. 

Vartotojo vadovas ir SIM kortelė. 

Tada susirandame telefoną, kuris tinka pasiimti į kelionę. Gali būti senas ir panaudotas, negaila pamesti ar kad pavogs.

Tikėjotės ko nors išmanesnio? 

Tada įstatome SIM kortelę į seną naują ir -svarbu!- nepririštą telefoną, įjungiame jį ir suvedame PIN, nurodytą ant plastikinės kortelės. Mano atveju šioks toks minusas gavosi toks, kad PIN įvedus pirmą kartą jo nebereikia pakartoti, telefonas įsijungia jau be jo. Tai ir sakau, senas ir naudotas, nes netekties atveju bus negaila. Telefono pagrindiniame meniu bus TravelSIM logotipas ir tenais turėsite adresų knygą, galėsite pasitikrinti sąskaitos likutį ir panašiai. Mano atveju dar buvo galima naudotis kontaktais, išsaugotais senajame telefone. Manau, jeigu Jūsų telefonas palaiko dvi SIM korteles, tai galėsite prieiti prie kontaktų ir jau savo naudojamoje SIM kortelėje.

Įdedame SIM kortelę.

Toliau einame į http://www.travelsim.com/ ir užsiregistruojame. Taip galėsime pasinaudoti papildomomis paslaugomis: įjungti ir išjungti balso paštą ar skambučių peradresavimą, pamatyti atliktų veiksmų išklotinę, pasitiktinti sąskaitos likutį, nusipirkti daugiau kredito, siųsti nemokamas SMS žinutes.

Mano sąskaitos išklotinė. 1 puslapis iš 3. 

Na, ir einame prie svarbiausios dalies: kiek gi visa tai kainuoja? Taigi, jeigu Jūsų mama turi Skype (irgi estiškas daiktas) ir moka juo naudotis, tai Jūsų mamai skambučiai nekainuoja nieko, ir tai išbandytas faktas, nes už skambutį mokate Jūs, 0.15 EUR už minutę.

Tačiau, kad naudotis tokiu gėriu, teks duoti nurodymų Skype. Skambinti per Skype galima arba papildžius norimą Kontaktą telefono numeriu arba surenkant norimą numerį virtualia klaviatūra. Ir įjungiant mikrofoną, žinoma.

Telefono numerį galima surinkti ir čia arba pasinaudoti Add to Contacts galimybe. Be abejo, vėliavėlę susirandame estišką. 

Tenegąsdina Jūsų Skype pageidavimai užsimokėti, kaip ir žadėjau-mamai tai nieko nekainuos. Visa esmė yra teisingai suvestas telefono numeris, todel jinai Jums teskambina taip: +372800xxxxxxxx, kur estiška vėliavėlė atitinka +372, o tie iksai yra Jūsų naujasis telefono numeris be Estijos kodo. Tie 800 ir leidžia mamai skambinti Jums nemokamai. Tuo pačiu noriu pastebėti, kad kai kurių viešbučių kambariuose pokalbis nepavykdavo, nes manęs mama negirdėdavo, bet išėjus į laiptinę viskas normalizuodavosi.

Tinklalapyje galite pasitikrinti, kokie yra paslaugų tarifai tose šalyse, į kurias arba pro kurias Jūs važiuosite.

Štai Prancūzijos tarifai. Išeinantys skambučiai 0.35 EUR/1 min, SMS į ES šalį 0.08 EUR, įeinatys skambučiai nemokami. 

Jeigu įeinantys skambučiai šalyje, kur esate, yra mokami, prisidės 0.15 EUR /1 min už Skype pokalbį. Jeigu įeinantys skambučiai toje šalyje nemokami, bus tik 0.15 EUR/1 min. Savo telefone irgi turėsit įjungti Skype paslaugą, bet tai nesunku-vos kelių klavišų kombinacija, visi nurodymai čia: http://www.travelsim.com/skype/

Papildomai Jūs galite kaupti skrydžių mylias. Užregistravę savo naująjį numerį http://www.mobilemiles.com/ tinklalapyje už 1 minutę įeinančio ar išeinančio pokalbio uždirbsite 1 mylią. Mylių perkėlimas po kelionės gali šiek tiek užtrukti, kol visi duomenys paaiškės. 100 mylių gausite kaip dovaną naujam vartotojui.

Taigi, mano sąskaitoje buvo 10 EUR, išnaudojau nepilnai 5 EUR per 10 kelionės dienų per Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją. Siųsdavau kelias SMS per dieną tėvams, tėvai man vakarais paSKYPEindavo, ir tikrai užteko poros minučių esminei informacijai gauti. Mėgstantiems paplepėti turbūt verta pasipildyti kreditą didesne suma.

Išmanusis telefonas irgi keliavo kartu ir buvo naudojamas gaudyti wi-fi.

Taigi, Kūtvėla yra patenkinta šita dovana ir drąsiai ją endorsina.

Su meile,

Kūtvėla

Kelionė į Provansą, septintoji diena: Heidelbergas, Vokietija.

Deja, oras kelionės metu buvo labai lietingas, o kai sustojome Heidelberge, praplipo tikra liūtis. Vietoje ekskursijos sulindome į pilnus turistų barus ir kavines. Labai nustebino, kad vienoje kavinėje prie mūsų staliuko prisėdo amerikiečiai turistai ir pradėjo mus kalbinti. Pas mus neįprasta, kad esant kelioms laisvoms vietoms prie stalo, kur jau sėdi kompanija, prisėsti ir imti pažindintis. O vat amerikiečiai-žmonės be kompleksų. Bet negaliu pasakyti, kad man tai patiko-sėdime, šnekamės sau, o prilenda kažkas ir trukdo.

Esu tikra, kad Heidelberge tikrai yra ką pamatyti, bet lietus yra lietus. Tai tik pafotografavau probėgomis ir nusipirkau rankinuką iš gobeleno imitacijos (7 EUR, it's a bargain).

















Turistinės informacijos bus panaršyti kad ir pas Heidelberg Marketing. Nakvojome jau įvažiavę į Lenkiją, o kitą dieną visą važiavome namų link. Taip kad, galima sakyti, jau ir kelionės pabaiga.

Kūtvėla Lietujetaitė

Apie autentišką plytą arba Kai žinojimas per daug kenkia.

Straipsnį šia tema pradedu rašyti jau nebe pirmą kartą, bet vis ištrinu taip ir nepabaigtą juodraštį. Emocijų daugiau nei argumentų, o tai nebūtų objektyvu. Šiuo straipsniu noriu paskatinti protingą diskusiją su argumentais už ir prieš, todėl reikia šiek tiek pasikaustyti renkant informaciją. Prisipažinsiu, šitas straipsnis buvo įkvėptas, tiesiog pajutau spyrį į užpakalį, gerbiamos Kristinos Sabaliauskaitės straipsnio "Apie Valdovų rūmus be emocijų", kuris mane gerokai supykdė, o supykusi aš būnu bene produktyviausia. Visų pirma, noriu pasakyti, kad gerbiu gerbiamos Kristinos nuomonę ir manau, kad kai kuriose mūsų istorijos srityse jinai tikrai yra autoritetas, tačiau vėlgi visi žinom, kad savam krašte pranašu nebūsi.

Mane užkabino ir šiam straipsniui įkvėpė šis tekstas: "Praeitis ir praeities gyvenimo būdas mums nebebuvo savastis, perduota mums mūsų senelių ir tėvų kartu su stalo manieromis – vien tik paskiri, užsilikę ir istorijos negandose išsigelbėję objektai, sustatyti ir sudėlioti menama, bet dažniausiai netikra tvarka už muziejinės virvelės, ir sudėlioti ten žmonių, kurie dažniausiai niekada neturėjo galimybės panašiais daiktais naudotis. Dabar, keliaujant, atgyjant susidomėjimui kasdiene kultūra ir jos istorija mes tampame vis labiau išprusę – ir jau daugelis mūsų akimirksniu atskiria, kur tikras, gyvas istorinis interjeras, kuriame sluoksniuojasi kelių ar net keliasdešimties kartų skonis ir daiktai, o kur – baldų parduotuvės kampelis ar muziejinis „tipinis“ laikotarpio interjeras." [...] "Ne, valdovai tikrai taip negyveno. Tačiau tikrai turėjo tokius puikius gobelenus" [...]"Net kaip muziejinė ekspozicija rezultatas, deja, neatgyja – nei Renesanso, nei Baroko interjerais. Žygimantas Augustas tokiuose interjeruose būtų miręs iš nuobodulio ir komforto stygiaus, Barbora Radvilaitė – išprotėjusi nuo asketiško atšiaurumo, o Vladislovas Vaza – atsisakęs sosto, sulysęs ir paskelbęs bankrotą." [...]"Nedarykite klaidos ir nė nebandykite įsivaizduoti, kad gyveno taip – tarp plikų baltai tinkuotų sienų, taip menkai apstatytuose interjeruose; be knygų, be muzikos instrumentų, be retenybių, be indų, dėželių, stalo sidabro ir keramikos, be Kordobos odos apmušalų ant sienų, be užuolaidų, užtiesalų, staltiesių ir pagalvių, galiausiai – be paveikslų."

Dieve, na ir įsivažiavau, laikas sustoti, o tai bus ne citata, o viso straipsnio kopijavimas, kas jau būtų labai negražu iš mano pusės, o net gal ir baustina. Iš tiesų, viskas, kas čia aukščiau pacituota, o raktinės mintys pabrauktos, yra tikra teisybė. Todėl aš sakau jums visiems čia skaitantiems rimtai, kad po atkurtus Valdovų rūmus vaikščioti be gido yra niekai. Tai bus išmesti pinigai už bilietą, nes pasivaikščiosite gana skurdžiais interjerais apstatytomis salėmis, kur sienos nukabinėtos portretų kopijomis (mane žiauriai sunervino Bonos Sforcos portretas visu ūgiu. Buvo motyvuojama, kad šis portretas pabrėžia jos valdingą charakterį, bet, Dieve mano, kodėl jeigu valdinga, tai būtinai sena žiežula?), paskaitysite etiketes prie vieno ar kito eksponato, bet išeisite ir pasakysite, kad nieko doro nematėte. Norėčiau pateikti kontrargumentą mano pacituotam tekstui: juk Jūs, priimdami svečius, juos kviečiate į svetainę, o savo plaukų šepetį laikote miegamajame, ar ne? Na, nebent Jūsų butas vieno kambario, tada sudėtingiau. Tai štai, jeigu vaikščiotumėte su gidu, sužinotumėte, kad atkurti interjerai yra reprezentacinėse patalpose, kur valdovai negyveno, o tik priimdavo pasiuntinius, dalyvaudavo seimuose, ir pan., todėl visokie ten indai, dėželės, mylimos knygos ir visas panašus turtas buvo privačiuose valdovų apartamentuose, kur net grindys buvo medinės. Taip taip, medinės, o ne keramikinės, nes ant medinių grindų maloniau ir sveikiau ryte basam atsistoti. Tai patieskit kilimą ant plytelių, sakot? Bet kilimai buvo naudoti tik tada, jeigu tos plytelės negražios buvo, nes kam gi leisti tokius pinigus joms įsigyti, jeigu pradėsi kilimais dangstyti? Na, dėl paveikslų sutinku, bet būkime kantrūs, jų kol kas ne tiek daug ir įsigyta. Jeigu skaitote čia dabar ir manote, kad čia nieko gudraus nėra, eini į aukcioną ir perki, tai prašom šiek tiek pasidomėti vertybių atkuriamiems Valdovų rūmams principais: LDK valdovų rūmų atkuriamų interjerų istorinių kultūros ir meno vertybių atrankos kriterijai.

Deja, istorinių interjerų atkūrimo teisybė nuvilia liaudį. Valdovų rūmai buvo taip supolitizuoti, kad visi daugiau žino apie Brazausko mauzoliejų, sunaikintą Lietuvos kultūrą ir autentišką XIII amžiaus eskalatorių, nei kreipia dėmesį į tai, kad Valdovų rūmai buvo sunaikinti kaip mūsų valstybingumo simbolis, kaip mūsų valstybingumo simbolis jie ir buvo atstatyti. Atstatyti jie ne iš autentiškos plytos, o kaip naujas šiuolaikiškas statinys su visais tam deramais reikalavimais: priešgaisrine apsauga, metalo detektoriumi, privažiavimais neįgaliesiems. Darbo ten dar nearti dirvonai, gal ir kokį laido galą kyšant pamatysit. O norint autentiškos plytos, kurios likučiai 250 metų gulėjo sulyginti su žeme, reiktų vykti į Europą, ardyti XVI a. rūmus ir iš šių autentiškų plytų atstatinėti Valdovų rūmus. Bet va, skiedinys plytoms sujungti bus nebe autentiškas, tai vėl negerai. Hiperbolizuoju, žinoma. Kitas mano kontrargumentas išsakytai pacituotame tekste minčiai apie tai, kad mūsų valdovams tokie interjerai nebūtų išėję į sveikatą, yra tas, kad interjerų įrengimas bus ilgus metus trunkantis procesas ir tos kesoninės bei plafoninės lubos dar sulauks savo dienos. Laikas ir pinigai padės po trupinėlį atkurtuosius Valdovų rūmus išpuošti. Tačiau tam reikia restauratorių, architektų, dailėtyrininkų ir kitų lankytojui nematomų asmenų kantrybės ir begalinio juodo darbo (o mes praeiname, netgi prabėgame, pro eksponatus vitrinose ir sakome, kad nieko čia doro nėra). O tam, kad nepridarytų klaidų, reikia daug turinėti ir gilintis į šykščias informacijos nuotrupas. Štai, pavyzdžiui, mes žinome, kad vienoje Valdovų rūmų patalpoje buvo ištapytas 1611 m. Smolensko mūšis. Žinome ir meistrus, bet, deja, mūsų nepsiekė nei tikslaus siužeto aprašymas, nei kiti tų meistrų darbai. O juk nenorime tiap liap prikeverzoti, kad tik 10 LT už bilietą paklojęs lankytojas nesiskųstų plikomis lubomis? Todėl, gerbiama Kristina, turėkime visi kantrybės. Ir Jūsų šventa tiesa-gobelenų ir koklių kolekcijos yra tiesiog mindblowing. Beje, koklių kolekcija pas mus yra didžiausia Europoje, surinkta iš vieno objekto. Teisybės dėlei būkime biedni, bet teisingi: buvome savotiškas Europos užkampis, ypač tai taikoma XVIII a., todėl tikėtis tokio lygio erdvių ir puošybos kaip kitose Europos karališkose pilyse -neverta. Jeigu dabar Skaitytojas susigriebėte už galvos ir surikote "O kaipgi mūsų galinga valstybė nuo jūros iki jūros?!", tai aš Jums siūlau pasiskolinti pas vaikus istorijos kontūrinį žemėlapį ir pasižiūrėti, kiek tos jūros mes iš tikrųjų turėjome, garantuoju, kad nustebsite. Gal net nemaloniai.

Noriu paprašyti nustoti verkti ir skųstis kokie mes maži ir kaip mūsų niekas nemyli (kai net mes patys savęs nemylime) ir prisiminti, kad žmogaus ranka- reformacijos judėjimas Europoje, Didžioji Prancūzijos revoliucija, du Pasauliniai karai, sovietmetis- nepagailėjo daugelio Europos kultūros ir meno vertybių. Pasižiūrėkime atidžiau.

Gdanskas. Laisvasis miestas Dancigas 90 % buvo sunaikintas Antrojo pasaulinio karo metais. Apie turisto įspūdžius galite pasiskaityti Hecktic Travels: Gdansk Old Town reportaže.

Dresdenas. Iš Šiaurės Vokietijos kultūros centro su daugybe muziejų ir istorinių pastatų 1945 m. liko tik prisiminimas. Maždaug toks:

Dresden, Teilansicht des zerstörten Stadtzentrums über die Elbe nach der Neustadt. In der Bildmitte der Neumarkt und die Ruine der Frauenkirche. Šaltinis: https://en.wikipedia.org/wiki/Bombing_of_Dresden_in_World_War_II (c) German Federal Archives. 

Kai kartą užsiminiau, kad visai norėčiau pamatyti Dresdeną, mano pašnekovas tiesiog paniekinamai prunkštelėjo ir pasakė, kad tai naujas miestas ir tenais nėra ką žiūrėti. Tai dabar aš jau šiek tiek išmintingesnė ir labai norėčiau sugrįžti laiku į tą pokalbį ir paklausti kur, mano pašnekovo nuomone, yra eksponuojamas vienas vertingiausių pasaulio tapybos šedevrų - "Siksto Madona". Taip taip, Dresdene. Vis dar manote, kad ten nėra ką žiūrėti? Na, nebent tapyba Jums ne prie širdies, на вкус и цвет товарища нет.

Rafaelio "Siksto Madona". Šaltinis: http://lt.wikipedia.org/wiki/Siksto_madona (c) Artwork

Originalas saugomas Senųjų meistrų paveikslų galerijoje Dresdene.

Varšuva. 84% miesto buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metais, įskaitant ir Varšuvos karališkuosius rūmus, kur rezidavo valdovai po to, kai Lenkijos sostinė buvo perkelta iš Krokuvos dar Žygimanto Vazos laikais.

Varšuvos karališkoji pilis, 1941 m. Šaltinis: http://commons.wikimedia.org/wiki/Royal_Castle_Warsaw (c) Sieteiglesias

Šiandien lankytojai mato visai kitokį vaizdą:

Foto iš kelionės archyvo.

Royal Castle in Warsaw with permission of the authors Marek and Ewa Wojciechowscy [http://www.poczta-polska.pl/mw]. Šaltinis: http://commons.wikimedia.org/wiki/Royal_Castle_Warsaw

Varšuvos senamiestis yra įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą vadovaujantiems dviem kriterijais: už atstatymo mastą ir už detalų atstatymą miesto, kuris buvo visiškai sunaikintas tyčia. Buvo svarbu net ne pats atstatymas (senamiestyje kiekvienas namas atstatytas ne paskutiniu, bet geriausiu jo laikotarpiu), o būtent žmonių pasiryžimas ir įdėtas darbas.

Rundalė. 1972 m. pilyje įkūrus muziejų prasidėjo atstatomieji darbai, kurie tebevyksta po šiai dienai, pasitelkiame kalkuliatorių ir štai, prašom, viso- nei daug, nei mažai, 41 metai. Po Antrojo pasaulinio karo šiuose Rastrelio sukurtuose rūmuose buvo įrengtas grūdų sandėlys, o hercogo buvusiame miegamajame-sporto salė. Beje, man pasakojo senas knygas su nuotraukomis kažkada vartę pažįstami, kad patį hercogą buvo išvilkę iš jo sarkofago Mintaujoje dabar Jelgavoje ir surengę fotosesiją, įkišę jam į dantis smilkstančią cigaretę.

Čia sovietmečiu galėjo drybsoti grūdų maišai. Šaltinis: http://commons.wikimedia.org/wiki/Category:Rund%C4%81le_Palace (c) Nikater

Berlynas.  Šiemet prasideda Berlyno karališkųjų rūmų atstatymas-barokinių rūmų likučius po karo sunaikino komunistinis režimas. Jeigu tikėti spauda-gal ir nereikėtų, nes kai kur jinai visiškai nusigrybauja-tai šis projektas kainuos 590 milijonus eurų. Taip, galima pasilaikyti už stalo, kad nenukristumėme, suma perspjovė net mūsų Valdovų rūmų išlaidas, bus ką kritikams veikt. Darbai planuojami būti pabaigti 2019 m.

Galima tęsti iki begalybės, o paskui pereiti kitus žemynus, kad ir Afriką, visur rasime pavyzdžių, kai žmonės atkūrinėja prarastus pastatus ir vertybes. Taip, tai brangu. Taip, tai ilgai trunka. Taip, politikai irgi turi savo nuomonę šiuo klausimu (juk reikia pensininkų balsus kuom greičiausiai artėjantiems rinkimams užsigarantuoti, kas ten žino, gal ne visi datrauks iki sekančių). Tik žiniasklaidos pozicija man kartais nesuprantama, nes bent jau apie Valdovų rūmų atkūrimą tai buvo tiek purvo pripilta, kad ir tas, kuriam jūra iki kelių, nedrįstų bristi.

Kas liečia Valdovų rūmus, štai išsilaikysiu egzaminą gido akreditacijai gauti ir pakviesiu į ekskursiją. Valdovų rūmų direkcijos vietoje aš kurį laiką išvis tik su gidais lankytojų grupes leisčiau, kad nors kiek reabilituotų šito pastato reputaciją, bet suprantu, kad jie ir taip neguli (kita vertus, kodėl turėtų sau gyvenimą kažkokiomis grupėmis su gidais apsunkinti, juk ne muziejus tas statybas užsakė). BET! Mes pagaliau turime objektą, kuriame galime kalbėti apie savo -gerą ir gražią, liūdną ir skaudžią- istoriją. Ilgus dešimtmečius tai buvo galima daryti tik slaptai, kokį nors Mindaugo karūnavimą prastumiant kaip vardadienio šventę. Užtikrinu Jus, kad nei aš, nei mano vaikai jau taip minėtinas dienas minėti nenorėsime. Mes turime istoriją, kuria galime pagrįstai didžiuotis (na, gal iskyrus ponų rietenas dėl valdžios, privedusias ATR prie krizės), ir gal po kelių kartų nustosime pirmauti pagal savižudybių skaičių. Dabar turime pastatą, kuris neabejotinai veiks kaip patriotinio ugdymo dalyvis ir, jeigu taip nuoširdžiai, tie -jeigu tikėti žiniasklaida- 337 milijonai litų už tai yra tikrai prieinama kaina: šiek tiek daugiau nei po 100 LT kiekvienam Lietuvos piliečiui (jeigu mūsų vis dar 3 milijonai, tai žmogui gaunasi 112 LT 33 centai). Aš tai dar galiu sau leisti ir man netgi malonu turėti mažą šio pastato gabaliuką (simboline prasme, žinoma).

Aš pasakiau.

Kūtvėla

Kelionė į Provansą, aštuntoji diena: popiežių Avinjonas ir Burgundijos Beaune prieglauda arba Namo per Lietų.

Pirmieji gyventojai čia įsikūrė prieš maždaug 2,000 metų, davę miestui Aouenion vardą,- tai sudurti du keltų kilmės žodžiai ir reiškia "vandenų valdovas". Tada netoliese į Marselį apie 600 metus pr.m.e. atsikraustė graikai, kuriems irgi patiko tas "vandenų valdovas", todėl jie čia pasistatė uostą, kurį savo ruožtu atėję romėnai dar labiau praplėtė. Iki maždaug 1309 m. miestas buvo visiškai nežymus ir netgi, sakyčiau, niekam ypatingai nereikalingas, gyvenimas ramiai tekėjo savo vaga. Na, o 1309 m. viskas ir prasidėjo...

Popiežių rūmai, Avinjonas. 

Kelionė į Provansą, septintoji diena: saldusis Provanso Eksas, ochrinis Rusiljonas, vėjuotasis Gordes, Levandų muziejus= tobulas kelionės receptas.

Šiandienos turą pradedame Aix-en-Provence arba Provanso Ekso. 4 amžiuje pr.m.e. žemutinis Provansas buvo okupuotas keltų-ligūrų konfederacijos, o jų plėtros pabūgusios gentys kreipėsi, kaip visada, į Romą. Konsulas Kajus Sekstus Kalvinus 123 metais pr.m.e. sunaikino grėsmės šaltinį, bet, savoms pozicijoms įtvirtinti, liepė pastatyti stovyklą prie terminių šaltinių. Naujai įkurta vietovė gavo Aquae Sextiae pavadinimą, t.y. Sekstus Vandenys, o šiandien mes juos žinome kaip Aix-en-Provence. XII a. Provanso Eksas tapo Provanso grafų sostine. Miestas dominavo regione du šimtus metų, pasiekęs savo šlovės zenitą XV a. valdant bon roi Rene, t.y. gerajam karaliui Rene. Renė iš Anžū, mano jau minėtas reportaže apie Marselį, buvo gabus kalboms, dailei, muzikai, domėjosi tiksliaisiais mokslais, daug keliavo. Jo interesų dėka miestas augo ir puošėsi, dvare virte virė kultūrinis gyvenimas. Jo mirtis buvo, galima sakyti, ištisos eros pabaiga. Šiandien Provanso Eksas lankytojus pasitinka Mirabo alėja ir fontanais. Šiaurinėje alėjos pusėje yra gyvenamieji pastatai, buvę rūmai ir viešbučiai, o pietinėje pusėje klesti kavinės (juk niekas Provanse nenori gerti kavą pavėsyje).Mieste gyveno ir dailininkas Sezanas.

Provanso Ekso vizitinė kortelė: Laisvės aikštė ir Rotondos fontanas. 

Kelionė į Provansą, šeštoji diena: Marselis. Geroji Mamytė, Ifo pilis, kruizas į kalankas, garsioji žuvienė.

Marselis buvo įkurtas graikų 600 metais pr.m.e. ir šiandien yra antras pagal dydį Prancūzijos miestas ir, turbūt, mažiausiai prancūziškas. Apie jo įkūrimą yra sukurta ir legenda. Vienas toks veikėjas vardu Protis (na, na, nesijuokit) ieškojo naujos vietos įkurti prekybos punktą finikiečiams ir aptiko Viduržemio jūroje Lacydono įlanką, turinčią gėlo vandens ir apsaugotą uolomis. Protis buvo pakviestas sudalyvauti bankete, kurį iškėlė Ligūrijos genties vadas savo dukters Gyptis jaunikiams. Banketo pabaigoje Gyptis taurę vyno pasiūlė ne kam kitam, o Protis. Na, kur jau dėsies, teko ženytis (kaip jau minėjau, nuotakos tėvas-genties vadas, o bankete gentiečių daug turėjo būti, ginkluoti visi. Meilė ateina paskui.). O gyventi jaunoji pora įsikūrė netoli Lacydono, o iš jų gyvenvietės ir gimė Marselis. Šis miestas yra laikomas vienu iš pirmųjų graikų uostų Vakarų Europoje, tai buvo ir pirmoji gyvenvietė gavusi miesto statusą Prancūzijoje. Ginantis nuo jungtinio etruskų, kartaginiečių ir keltų aljanso, graikai glaudėsi prie stiprėjančios Romos. Tokios abipusiai naudingos draugystės dėka miestas klestėjo kaip grandis tarp Galijos, norinčios romėnų gėrybių ir vyno, ir Romos, norinčios naujų produktų ir vergų, iki Julijaus Cezario atėjimo į valdžią. Ankstesniame reportaže jau minėjau, kad Marselis palaikė sukilusį Pompėjų, kuriam visgi nepasisekė nuversti Cezario, ko pasekmėje miestas buvo nusiaubtas, laivynas konfiskuotas. Būtent Marselyje, kai ateina krikščionybė, stebuklingai laivo katastrofoje išsigelbėja Šv. Marija Magdalietė. Na, o po Romos imperijos žlugimo barbarai ten viską gerai paniokojo. Maždaug taip:

Sack of Rome. Šaltinis: http://en.wikipedia.org/wiki/Sack_of_Rome_(410) (c) Uploadalt

Kelionė į Provansą, penktoji diena: Baux-de-Provence, Arlis, ir Marselio užuominos.

Kelionės po romėniškuosius griuvėsius ieškant Provanso tęsiasi toliau. Šiandien ankstėliau iš ryto, prieš turistų ordas, skubame į Baux (tarti: "bo") miestelį. Kadaise čia buvo trubadūrų kultūros sostinė ir dvaras, bet šiandien tėra snaudžiantis mažas miestelis, pakibęs ant uolos. Jame yra net kokios trys gatvės, todėl žiūrėkit, kad nepaklystumėt. Ant 900 metrų ilgio ir 280 metrų aukščio uolos ir yra viduramžius menantis miestelis. Na, mena jis dar geležies amžiaus žmones, bet suklestėjo jisai tai viduramžiais. X a. pab. stipri feodalinė šeima jau tvirtai savo gniaužtuose laikė visą apylinkę, o XI a.pab. ši šeima jau buvo galingiausia pietų Prancūzijoje, po padu turėjusi 79 miestelius ir kaimus. Les Baux valdovai buvo tokie mandri, kad save kildino iš Baltazaro, vieno iš Trijų Išminčių (būtent taip, kai kuriose tradicijose jie ne Trys Karaliai, o Trys Išminčiai) ir tai atspindėjo savo herbe. Les Baux šeimyna sau leido ginklais pabarškinti prieš Provanso grafus, kas gal ne visada buvo išmintinga. Su šitais karingais princais rado sau prieglobstį ir garsiausi to meto trubadūrai. Les Baux dvare būdavo rengiami patys pačiausi dainų apie meilę turnyrai, kurių laimėtojas gaudavo karūną iš povo plunksnų ir bučinį nuo gražiausios damos (matot kokie, ne materialių gėrybių gviešėsi). Tačiau ir čia ne visada šviečia saulė- mirus Alix, paskutinei Les Baux giminės atstovei, valdas pasiėmė Provanso grafai, o vėliau jos perėjo Prancūzijos karūnai. 1528 m. kraštas išgyveno nedidelį renesansą, bet netrukus tapo protestantų tikėjimo centru ir Liudvikas XIII 1632 m. įsakė sunaikinti šį tikėjimą kartu su pilimi ir jos sienomis. Šitą purviną darbą atliko ne kas kitas kaip kardinolas Rišeljė, pasikvietęs Les Baux valdovą pas save ir jam nesant namie įsakęs savo armijai pulti. Juodosios technologijos, ne kitaip*.1642 m. miestas buvo atiduotas Grimaldi šeimai, kurie valdė Monaką, ir pasivadino Baux markizais. Būdamas prancūziškas titulas, jis perduodamas tik pagal vyrišką liniją (meh :P).

"Baux" provansiečių kalba reiškia "uola". 

Kelionė į Provansą, ketvirtoji diena: Montelimaro nuga, Oranžo antikinis teatras, Gardos akvedukas ir vyno degustacija.

Provansas, o tiksliau Provansas-Alpės-Žydrasis Krantas, buvo užkariautas romėnų dar II amžiuje pr.m.e ir tapo pavadintas kažkaip nevaizdingai -Provincia Romana, t.y. "romėniška provincija", ir tiek. Kita vertus, kai Romos imperija driekėsi tokio dydžio, tai kur čia bus fantazijos visoms žemėms pavadinti. Vėliau Provansas buvo valdomas vietos grafų iš Provanso Ekso miesto iki 1481 m., kai tapo pavaldus Prancūzijos karaliui. Provanso žemė matė ir tokias asmenybes kaip Didžiosios Prancūzijos revoliucijos laikais išgarsėjęs politikas Mirabo ar kiek kitokiais žygdarbiais pagarsėjęs markizas de Sadas, jau nekalbant apie impresionistus dailininkus (iš kurių tada Paryžius juokėsi už pilvo susiėmęs). Nors jau virš 500 metų Provansas yra Prancūzijos dalis, jis yra išlaikęs savo savotiškumą, kalbą ir tradicijas, kaip kokia Žemaitija Lietuvoje. Ir, be abejo, reikia paminėti tikrąjį regiono šeimininką -mistralį. Tai vėjas, kuris "ir asilui ausis nurauna". Šis vėjas sugeba pasiekti 90 km/h greitį, o trukmė gali būti nuo vienos dienos iki visos savaitės. Tačiau jis, kaip tikras šeimininkas, ir yra atsakingas už 300 saulėtų dienų Provanse per metus. Namai gi savo ruožtu protingai statomi nugara į šeimininko parėjimo kryptį. Nieko nuostabaus, kad greičiausiu regiono gyvūnu vadinama sraigė.

Nuga (pranc. nougat) yra konditerijos gaminys iš cukraus arba medaus, kiaušinių baltymų ir kepintų riešutų, dažniausiai migdolų. Baltoji nuga yra minkštesnė, o rudoji-kietesnė. Šio saldumyno kilmė taip ir neišaiškinta, bet manoma, kad atsirado Pietų Europoje XV a. Gaminio pavadinimas kildinamas iš lotyniško žodžio "nux"-riešutas. Šiandien daugelyje Europos šalių šis saldumynas asocijuojasi su Kalėdomis. Mes lankėmės gi nugos sostinėje Montelimaro meistelyje, kur vietiniame fabrikėlyje stebėjome jos gamybos procesą. Mūsų autobusas buvo pakeistas prancūzišku autobusu, kuriame nebuvo karšto vandens aparato, o prancūzai vairuotojai buvo praminti "goželiais", nes, matyt, be traktoriaus savo lauke nebuvo daugiau vairavę. Vienas jų dar ant galvos dėvėjo sombrerą ir nešiojo dirbtinių gėlių girliandą ant kaklo.

Nugos fabrikas.

Intarpas gurmanams: Provanso vynas

Kadangi pirmąją dieną kirtus Prancūzijos sieną ekskursinėje programoje jau buvo numatyta vyno degustacija (o, kaip žinia, gera pradžia-pusė darbo), manau esant tikslinga tam skirti atskirą pasakojimą. Nesidedu didele vynų žinove, pasakoju tiek, kiek manau esant reikšminga mano kelionei.

XIX a. vid. toks mažas kenkėjas Phylloxera užpuolė Prancūzijos vynuogynus. Pagrindinė atakos ašis- vynuogienojaus šaknis. Neilgai trukus, kadaise buvę vešlūs vynuogynai stirksojo kaip nuogi kelmai, primenantys ištisus vynuogynų kapinynus. Per sekančius trisdešimt metų užkratas persimetė visoje šalyje. Prancūzijos vyriausybė pasiūlė 300,000 frankų premiją tam, kas suras ginklą prieš kenkėją. Ko tik nedarė-nuo gyvos rupūžės užkasimo po vynuogienojumi iki laistymo baltu vynu, niekas negelbėjo.

Kol vieną dieną atsirado vaistas, toks visiškai net ne prancūziškas. Nors baisusis gyvis kilęs iš Šiaurės Amerikos, jų vynuogynai buvo jam atsparūs, todėl prasidėjo tam tikri hibridizacijos (įskiepijimo) procesai. Ištisus vynuogynus teko persodinti ir laukti kelerius metus, kol jie pradės nokinti vynuoges, ir paskui dar kelerius, kol subrandintos uogos tiks vynui. Taigi, iš esmės, didelė dalis Prancūzijos vynuogienojų savo genus atseka iš Šiaurės Amerikos (bet pasitaikė ir užkrato nepliestų Prancūzijos kampelių), nors EU hibridai nėra mėgstami. O štai vienintelis šiam baubui natūraliai atsparus vynuogienojas auga vulkaninės kilmės Santorino saloje Graikijoje. Du Pasauliniai karai taipogi prisidėjo prie daugelio Prancūzijos vynuogynų netekimo, nes juose vyko karo veiksmai.

Provanso kraštas pirmauja pasaulyje pagal pagaminamo rožinio vyno kiekį. Šis vynas mažai eksportuojamas, jis beveik visas suvartojamas tame regione, kur yra pagaminamas. Kai kurie žmonės sako, kad tai nei vynas, nei vanduo, nors ir turi beveik 13% stiprumą. Mano nuomone, rožinis vynas nei kvapo intensyvumu, nei skoniu tikrai neprilygsta baltajam ar raudonajam vynui. Jo kaina Prancūzijos supermarketuose gali nesiekti ir 5 EUR. Tačiau šioje vietoje turiu pastebėti vieną niunasą, kurį svarbu žinoti, keliaujant į Prancūziją. Vietinės reikšmės vynai ir maistas bus pakankamai brangūs, o kituose regionuose jų beveik nebus progos gauti. Atrodytų, kad plūstant tiek turistų (net ir tų pačių prancūzų), vietinė produkcija galėtų būti pigesnė, kad jos dar daugiau pirktų. Galbūt, bet ne Prancūzijoje. Vietinė produkcija bus nuo brangios iki labai brangios, nes ją vis tiek perka.

Mūsų ekskursijoje buvo numatytas Châteauneuf-du-Pape vyno degustavimas. Šio vyno klasifikacija man nelabai suprantama: vieni priskiria jį Provanso vynams (Provence-Alpes-Côte D'Azur), kiti jį atiduoda Ronos slėnio vynams. Pats gi miestas yra Provence-Alpes-Côte D'Azur regione pagal žemėlapius, bet ant vieno kito butelaičio puikuojasi užrašas Côtes du Rhône.

1308 m. popiežius Klementas V persikelia iš Romos į Avinjoną (apie Avinjono popiežius bus atskira tema) ir per sekančius 70 metų Avinjono popiežiai išpopuliarins vynininkystę šiame regione. Nors Šventieji Tėvai buvo mėgėjai gero Burgundiško vyno, jiems nesvetima buvo palaikyti ir vietines idėjas, 5-10 km aplink Avinjoną, upės Ronos slėnyje. Klementą V pakeitęs Jonas XXII išgarsino vietinius vynus kaip Vin du Pape, o šis terminas vėliau išsirutuliojo į  Châteauneuf-du-Pape, kas reiškė "naujoji Popiežiaus pilis", nes vieną tokią Jonas XXII sau ir pasistatė. Šiame regione auginama 13 rūšių vynuogių, iš kurių pagrindine laikoma Grenache rūšis.

Degustacijos metu mums leido paragauti tris vynus, vieną baltą ir du raudonus.

Degustacija vyko stovint (turbūt, kad daugiau tilptų?) aplink bačkas (romantika, škias), be jokių užkandėlių, savinikui pasakojant kodėl reikia pirmiausia pauostyti kamštį ir kodėl šalią vynuogienojų sodinamos rožės. Vyno degustacija kainavo 7 EUR žmogui, todėl gal ir nereikėtų reikšti ypatingų pretenzijų, bet žmogus jau toks padaras yra, kai nepatiko-tai nepatiko. Nu neskanūs tie vynai ir tiek, tegul ir Popiežiaus žemėse auga. Pavyko atsekti, kur mes konkrečiai buvome: Brotte.com (ENG)

Pastaba: daug vyno rūsių siūlo nemokamas degustacijas pavieniams lankytojams, bet lankytojai turi būti seriously minded about making the purchase.

Ar teko patiems ragauti rožinio vyno?

Su meile,

Kūtvėla Vynuogaitė

Kelionė į Provansą, trečioji diena: Šveicarijos Reino kriokliai ir Liucerna

Mūsų autobusas jau nuo pirmųjų kilometrų Vilniuje rodė kaprizus ir paskutinę transporto susidėvėjimo stadiją- pragariškas bildesys ant stogo, cypiantis katinas po kojomis, sugedęs kondicionierius. Palyginus su kitais dviem autobusais, kurie atvažiavo paimti kitų turistų iš Vilniaus, jis išvis atrodė kaip grabas ant ratų. Leidžiantis serpantinais Čekijoje "katinas" taip cypė, kad moterys vis klausinėjo, ar tik ne stabdžiai namo išėjo. Neapsikentę atakavome agentūras skambučiais ir pagaliau buvo nutarta vežti autobusą taisyti, kol mes pusryčiausime. Taigi, jam jau vėluojant 2 val. mūsų paimti, bimbinėjome po tą patį nedidelį vokišką miestelį.*

Imkit kam ko reikia. Tas narvelis būtų kokiam žiurkėnui pravertęs.

Uostėm rožes ir laukėm.

Pagaliau vidrudienį pajudėjome Šveicarijos link.

Kelionė į Provansą. Antroji diena: Vokietijos Bambergas.

Bambergas dar vadinamas "Vokietijos Roma", nes savo laiku buvo įkurtas ant septynių kalvų, kaip ir Amžinasis miestas. Taipogi, šis miestas buvo ilgai valdomas princų-vyskupų. 1993 m. 250 ha miestas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip tarptautinis kultūros lobis. Šis titulas yra tarp 12-os Vokietijos miestų ir 400-ų miestų pasaulyje. Bambergas gimė kaip gyvenvietė aplink tvirtovę maždaug 902 metais. Tvirtovės įkūrėjai Babenbergeriai davė miestui savo vardą ir išmirė nepalikę paveldėtojų, todėl nuosavybė atiteko karūnai, o vėliau, po įvairių istorinių peripetijų, imperatoriui Henrikui II (buvusiam žinomam kaip Heinrich the Quarrelsome, duke of Bavaria). Miestas tapo šeimos paveldimu turtu ir atskiros diocezijos sostine, todėl išliko nepriklausoma kunigaikštyste net iki 1802 m., kuomet įsiliejo į Bavariją. Nuo XIII a. miestą valdę vyskupai buvo ir Imperijos princai, puošę miestą nuostabiais statiniais. Deja, religija yra piktas daiktas ir XVII a. raganų teismai pasiuntė laužan ne vieną Bambergo gyventoją, o maždaug apie tūkstantį. Šiuo metu jame gyvena 70,000 gyventojų. Bambergas dar garsėja kaip Rauchbier miestas. Šiam alui miežiai džiovinami virš atviros ugnies, todėl prisigeria dūmų kvapo, taip duodami alaus pavadinimą. Bamberge yra dvi alaus daryklos, šį alų darančios jau du šimtmečius. Praktiškai nenukentėjęs per Antrąjį pasaulinį karą, šiandien jis yra turistų traukos centras.

Ką gi, eikime pasivaikščioti po Bambergą.

Pilies gatvė, anyone?