Kelnas: odekolono, šokolado ir Trijų Karalių miestas. Antra dalis.

Naują dieną pradėjau pasiklysdama. Būna toks momentas, kai reikia nepažįstamame mieste kažkur nuvažiuoti, aš jau neblogai orientuojuosi kas kur yra, bet tada šauna ta geniali mintis, kad reikia pavažiuoti dar viena stotele toliau, nes gal bus mažiau eiti. Šį kartą tramvajus mane nuvežė tikrai  toliau, negu reikėjo-tiltu į kitą Reino upės pusę, bet nuo vaizdo, kuris atsivėrė į Kelno senamiestį nuo kito upės kranto, man net žandikaulis atvipo.

Alt St Heribert bažnyčia. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1376 m., atstatyta dabartinė 1977 m.

Kelno senamietis.

Kelno naujamiestis.

Kūtvėla lankosi Kelne.

Gatvės menas.

Ilgai nevėplinėjau, senamiestyje manęs laukė ilga diena. Kadangi turėjau Kelno miesto turistinę kortelę su visuomeniniu transportu, tai tiesiog įšokau į kitą tramvajų atgal, pavažiavau tą vieną stotelę, išlipau ir tiek naujienų.

Kelnas: odekolono, šokolado ir Trijų Karalių miestas. Pirma dalis.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad skaičius asmenų, karalių ar tiesiog išminčių, atėjusių aplankyti naujagimio Jėzusėlio, Biblijoje nėra nurodytas. Dovanų jie atnešė tikrai karaliui deramų- aukso, smilkalų ir miros, nors neabejoju, kad Marija būtų labiau įvertinusi tris karalienes su pampersais, vaikišku šampūnu ir drėgnomis servetėlėmis. Betgi šio reportažo metu Redakcija laikysis kanoniškai priimto sutarimo, kad karalių buvo trys.

Nebrangus skrydis į Kelną buvo mano eilinės nemigos rezultatas, nes vieną naktį prieš gerus kelis mėnesius vis varčiausi pataluose ir niekaip negalėjau užmigti, todėl nusprendžiau pažiūrėti ar Ryanairas kokių gerų kainų nesiūlo (neklauskite, kodėl tai reikėjo daryti antrą valandą nakties) ir štai, prašom, yra geras pasiūlymas į kažkokį ten Kelną. Aš, aišku, nedurna kaip inkilas, pasižiūrėjau internete kas tas Kelnas ir tai, ką man Google Images parodė antrą valandą nakties, man visai patiko, todėl nusprendžiau įsigyti šį skrydį. Kai skrydžio patvirtinimas jau gulėjo mano elektroniniame pašte prisiminiau, kad būtent Kelne per Naujuosius metus iš 2015-ųjų į 2016-uosius migrantai siaubė miestą ir prievartavo moteris (vien Kelne buvo užregistruota 600 lytinių nusikaltimų tą naktį). Kitais metais didesniuose Vokietijos miestuose per Naujuosius metus moterims buvo išskirtas metaline tvora aptvertas getas, kur jos galėjo ateiti, "jeigu pasijustų nesaugiai" savo gimtajame mieste. O vos kelios dienos prieš mano skrydį kažkoks šaunuolis iš Sirijos Kelno centrinėje traukinių stotyje į greito maisto restoraną įmetė Molotovo kokteilį, kuris nudegino paauglei kojas, paskui šis teroristas (arba alleged terrorist, kaip rašo tolerantiškoji spauda) paėmė įkaite moterį ir viskas baigėsi tuom, kad netolerantiška vokiečių policija jį peršovė ir pasiuntė į reanimaciją. Juokas juokais, bet mano kelionės metu Kelnas buvo bene saugiausias miestas Vokietijoje, nes visuomet po tokių įvykių sustiprinama apsauga. O nuo šios vietos-tik apie gerus dalykus. Pažadu!

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi Kelno katedra.

Kelnas ar Kiolnas? VLKK teigia, kad "Taisyklingai adaptuota Vokietijos miesto Köln forma yra Kelnas" ir deda nuorodą į Visuotinę lietuvių enciklopediją, kuri savo ruožtu praneša, kad "Köln (Kèlnas), miestas Vokietijos vakaruose, Šiaurės Reino‑Vestfalijos žemėje, abipus Reino; apygardos centras. 961 000 gyventojų (2006); priklauso Reino‑Ruhro aglomeracijai; ketvirtas pagal gyventojų skaičių Vokietijos miestas. Didesnė jo dalis yra Reino kairiajame krante; per Reiną nutiesti 8 tiltai. Upių uostas (didžiausias Vokietijoje; krovinių apyvarta 7–8 mln. t, 2001). Geležinkeliai ir automobilių magistralės jungia Kölną su daugeliu Vokietijos, t. p. Olandijos, Prancūzijos miestų. Kölną juosia žiedinė automobilių magistralė (54 km). Tarptautinis oro uostas (Wahner Heidėje, į pietryčius nuo Kölno; aptarnauja Kölną ir Boną). Metropolitenas (nuo 1985)."... Aš keliu rankas aukštyn ir mojuoju balta vėliava, nes pasiduodu, net nepasiduodu, o tiesiog gėdingai kapituliuoju: tai Kelnas, Kiolnas ar Köln? Redakcija mielai rašytų Odekolonas, tik vat kad tokio miesto nėra, todėl reportaže bus minimas Kelnas, nes taip buvo pas Ryanairą parašyta. 

Mano tiesioginis skrydis iš Vilniaus buvo pakankamai vėlyvas, bet Vokietija turi vieną privalumą keliautojams iš Lietuvos- vokiečiai gyvena viena valanda atgal nuo mūsų, todėl galima "sutaupyti" šiek tiek laiko. Mano kelionės metu Kelne buvo visiška betvarkė su visuomeniniu transportu, negaliojo atsispausdintos transporto schemos, net Google turima informacija buvo klaidinga (sic!), nes vyko kažkokie požeminio geležinkelio tvarkybos darbai (Kelne kursuoja tramvajus, mokantis palįsti po žeme kaip metro), todėl traukiniai nestojo reikiamose stotelėse ir iš esmės turistui buvo gyva pekla ten toje visoje maišalienėje susigaudyti, bet čia gi Vokietija, Ordnung muss sein, todėl beveik visose miesto traukinių ir autobusų stotelėse buvo visuomeninio transporto darbuotojai, kurie nukreipinėjo žmones į reikiamus transportus. Dėl viso šito chaoso į savo hostelį atvykau gerokai po vidurnakčio. 

Dvi retų ir senų spausdinių parodos Vilniuje: Lietuvos istorija kaip ant delno!

Šiandien aplankiau dvi retiems spausdiniams skirtas parodas.

Pirmoji paroda vadinasi "Įvairenybės apie Vilniaus vyskupiją" ir veikia Vrublevskių bibliotekos vestibiulyje. Tiksliau, tai yra Lietuvos mokslų akademijos biblioteka, todėl skaitytojams reikalingi nario pažymėjimai, kurie nesuderinti su LIBIS sistema, todėl čia negalioja kitos tarpabonementinės bibliotekos skaitytojo pažymėjimas. Tačiau Vilniaus vyskupijai skirta paroda yra bibliotekos vestibiulyje, į kurį įėjimas laisvas. Romos katalikų bažnyčia ir Vilniaus vyskupija šiemet mini kelias svarbias sukaktis, viena jų- garbingas 630-ties metų Vilniaus vyskupijos jubiliejus. Šia proga Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos fonduose esantys dokumentai yra pristatomi visuomenei nedidelėje parodoje. Vilniaus vyskupiją įkūrė popiežius Urbonas VI savo 1388 m. kovo 12 d. bule. Vilniaus vyskupija buvo pavesta Gniezno bažnytinei provincijai ir apėmė Vilniaus, Trakų, Vitebsko, Polocko, Minsko, Naugarduko, Mstislavlio, Smolensko ir dalis Brastos vaivadijų-manoma, tai buvo didžiausia vyskupija Europoje. Nuo to laiko Vilniaus vyskupija matė daug šilto ir šalto- Brastos uniją, Rusijos caro administracijos priespaudą, du Pasaulinius karus, sovietų terorą...Turtingi Vrublevskių bibliotekos fondai atskleidžia unikalią ne tik Vilniaus vyskupystės, bet ir visos Lietuvos istoriją.

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka.

Šią biblioteką įkūrė žymus Vilniaus advokatas, visuomenininkas ir bibliofilas Tadas Stanislovas Vrublevskis (1858-1925). Jis buvo ir aistringas kolecionierius, domėjosi daile, medaliais, monetomis, senais rankraščiais. Savo asmeninę biblioteką jis praturtino supirkęs kitų asmenų bibliotekas- grafo Juzefo Pliaterio, Juzefo Cechanovičiaus...Rinkiniuose buvo ir nemažai masonų ložės literatūros. Advokato Vrublevskio asmeninę biblioteką 1912 m. sudarė apie 65,000 knygų, 1,000 žemėlapių, apie 5,000 rankraščių ir autografų. Šis lobis buvo saugomas jo bute Universiteto gatvėje (namas nr. 9). Tuomet 1913 m. ši asmeninė biblioteka buvo perduota Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių (advokato tėvų) viešosios bibliotekos draugijai. Tačiau Tadas Vrublevskis neapsiribojo vien bibliotekos perdavimu visuomenei, jis skyrė lėšų ir pačios bibliotekos pastato statyboms, bet šiuos planus sužlugė Pirmasis pasaulinis karas. Laimei, jo metu bibliotekos fondai nenukentėjo. Po karo Eustachijaus ir Emilijos Vrublevskių viešosios bibliotekos draugija buvo reorganizuota į draugiją mokslui remti, jos buveine buvo įtvirtintas Vilnius ir buvo uždrausta rinkinius išvežti iš miesto. Po Tado Vrublevskio mirties minėtoji Draugija toliau kuravo biblioteklos reikalus ir nupirko Tiškevičių rūmus (Žygimantų g. nr. 1), juos renovavo ir pritaikė bibliotekai. Lankytojai čia galėjo ne tik skaityti knygas, bet ir apsilankyti muziejuje, turinčiame Vilniaus ikonografijos ir Masonikos padalinius, buvo įrengtas Fundatoriaus atminimo kambarys. Bibliotekos fondai labai nukentėjo per 1939 metų sovietų okupaciją, kai dalis medžiagos, įskaitant masoniką, buvo išgabenta į Rusiją, 1941 m. įkurta Lietuvos TSR mokslų akademijos centrinė biblioteka. Jos fondai nuolat augo, nors kai kurių tarpukario Lietuvos ir Vilniaus krašto institucijų rinkinių nesuspėta perimti, nemaža dalis buvo sunaikinta. Tačiau buvo ir gerų naujienų-grįžo dar 1915 m. caro administracijos išsivežti rankraščiai, 1956 m. perduotas Vilniaus kapitulos archyvas, rastas Arkikatedros remonto metu. Po Nepriklausomybės atgavimo biblioteka pertvarkya, nuo 2009 m. vėl vadinasi Vrublevskių vardu.

Rubrika "Pabertų minčių karoliai": muzikinė rezistencija po kupolu su Jogailaičių karūna.

Būna, kad nušvitimas ištinka tada, kai mažiausiai jo lauki, tarkime,- pūkšteli į vonią ar per kaktą taukšteli obuolys. Manasis nušvitimas atsitiko vidury Vokiečių gatvės, kai mano sijono padalkos pasiraitė nuo kelių iki vidurio šlaunų taip, kad išsigandau, jog su tokia nuogybe manęs joks kunigas į sakralinės muzikos valandas neįleis ir teks man iš savo 38 sijono dydžio peršokti, deja deja, į 40. Bet šiandien ne apie tai, šiandien apie tai, kas studentų himne įvardinama kaip mecenatum caritas.

Sakralinės muzikos valandos Šv. Kazimiero bažnyčioje yra Kristupo festivalio dalis ir šie valandos trukmės koncertai visuomenei yra nemokami (todėl, jeigu norite gauti atsisėsti, turite ateiti bent penkiolika minučių iki koncerto pradžios). Šiuos koncertus visuomenei dovanoja Kazickų šeima, tiksliau- Kazickų šeimos fondas, nes pačių mecenatų, daktaro Jono Petro Kazicko ir jo žmonos Aleksandros, jau nebėra tarp mūsų. Nuo 2015 m. jų šviesiam atminimui Kazickų Šeimos Sakralinės Valandos skamba kiekvienais metais.

Vargonams gaudžiant su niekuo nesupainiojamą Johannes Brahms patyriau deja vu, lyg būčiau grįžusi kelis dešimtmečius atgal į sovietmetį ir koncertų sale paverstoje bažnyčioje klausyčiausi koncerto. Juk, kaip tikino Vilniaus Katedros-koncertų salės-parodų galerijos meninės programos autoriai, jie visada rinkdavosi rimtus kamerinės muzikos kūrinius koncertams buvusiose bažnyčiose. Kas žino, gal Johannes Brahms irgi skambėjo po išniekintų bažnyčių skliautais.

Po Jogailaičių karūna. 

Tos sakralinės muzikos valandos man dabar atrodo muzikinė rezistencija prieš režimą, kuriam apkapotos nuodingos galūnės, bet kurio konvulsijos draskomas kūnas traiško viską, kas pasitaiko jo kelyje. Tačiau ta Jogailaičių karūna ant Šv. Kazimiero bažnyčios kupolo mane veikia raminamai-kol ji ten, vadinasi, viskas yra gerai.

Tegul taip ir lieka.

Ars longa, vita brevis. Apsilankymas ramiausioje Vilniaus bažnyčioje.

Kokia kantri, pagalvoju, kiek ištvėrei! Ir: ar išmuš tavoji valanda? Juk nesi nei computerlandas, nei seimūnų bendrabutis. Sulauksi. Tik kada?-Jurgis Kunčinas. O sulauksime, jeigu duos Dievas ir netrukdys žmonės, greitai.

Šiandien sudalyvavau ekskursijoje po Švč. Mergelės Marijos Ramintojos (Marijos Paguodos, Paguodėjos) bažnyčią Vilniaus senamiestyje, Savičiaus gatvėje. Apie tokią negirdėjote? Nenuostabu. Ji nukišta į tranzitinį Vilniaus senamiesčio kampą, kuris, jeigu jau taip nuoširdžiai, niekada nebuvo labai jau kažkoks prestižinis. Tik šių metų birželio mėnesį ji buvo atšventinta kaip bažnyčia ir dėl savo sudėtingos istorijos yra praktiškai netyrinėta specialistų, todėl viešojoje erdvėje yra daug netikslios informacijos. Iš anksto atsiprašau, jeigu bus netikslumų ir mano pasakojime.

Marijos Ramintojos bažnyčia Vilniaus senamiestyje.

Savičiaus gatvė mane pasitiko į gatvę "išsprogusiais" barų staliukais. Taip sakau ne todėl, kad kartas nuo karto Vilniaus senamiestyje randama nesprogusių karo reliktų, bet todėl, kad nežinojau apie tokią koncentraciją barų ir restoranų šioje gatvėje, nes paprastai ji būna tyli ir nejauki. Bet gyventi šioje gatvėje nenorėčiau-labai daug triukšmo, cigarečių dūmų ir tranzitinio automobilių eismo. O dabar dar ir turistų minios pradėjo voromis traukti.