Mane galima sutikti:

********

Kūtvėla lankosi lebedų, tevertinų, ir citnago krašte Zervynose.

Saturday, April 19, 2014

"Vėlyvas startas pagausina žygeivių skaičių,"- tarė Tadas Šidiškis, apžvelgdamas savo išrikiuotą pulką Vilniaus geležinkelio stotyje, o aš labai džiaugiausi pagaliau ištaikiusi progą pamatyti Zervynas. Dešimtos valandos traukinys per dvi  visiškai neprailgusias valandas pristatė mus į mažytutę Zervynų stotį. Man patinka žygiuoti su Vilniaus universiteto žygeivių klubu, nes mūsų žygiai suderina gamtą ir pažinimą: per tas dvi valandas traukinyje norintys susipažino su Dzūkijos krašto unikalumu. 1283 m. iš Kryžiuočių nuniokotų savo žemių į dar laisvus mūsų kraštus atsikėlė jotvingių gentis. Kaimo pavadinimas Zervynos turi jotvingišką hidroniminę šaknį "zerv", nuo "zerventi", t.y. srauniai tekėti. Gyventojai čia tradiciškai vertėsi bitininkyste, miško gėrybėmis, žvejyba, gerai pažinojo vaistažoles. Šiandien Zervynos 48 sodybų kaimas yra respublikinės reikšmės architektūros paminklas dėl XVIII-XIX a. susiformavusio plano ir liaudies architektūros. Kaime žinoma akmens amžiaus stovykla. Per Vėlines Zervynose vis dar senuoju papročiu dešimt parų kūrenami laužai. Daugiau apie unikalius Zervynų kaimo gyventojų papročius klausykite atsisiuntę 5.83 MB dydžio audio failą iš Dzūkijos nacionalinio parko skilties apie Zervynas. Ir taip jau atsitiko, kad į Zervynas mes keliavome Verbų Sekmadienį. Balandžio pabaigoje senais laikais žemdirbiai sveikindavo deivę Žemyną bundant gamtai po žiemos ir šventė Žiedkelę, kurią Katalikų bažnyčia 325 m. susiejo su Velykomis. Jos būna ne vienu laiku, nes Nicos bažnytinis susirinkimas nsuprendė švęsti Velykas praėjus 14 dienų po pavasario pradžios, t.y. pirmą sekmadienį po vasarinio mėnulio pilnaties, kuri kiekvienais metais būna skirtingu laiku tarp kovo 21 d. ir balandžio 26 d.

Pirmiausia bežyguodami pastebėjome šalia vieno namo rūkstant juodus dūmus ir urmu supuolėme paveldo gelbėti, bet be reikalo-žmonės sau ramiai pirtį kūreno.

P1300982
Pirtis.



P1300983
Zervynų kaimo pastatai. 

P1300991
Labai draugingas katinas. 

P1300992
Šuniukas buvo pririštas prie tokios va improvizuotos būdos. 

P1300995
Toks dailus statinukas. 

P1300998
Žygeivis neturi teisės praeiti pro ąžuolą jo neapkabinęs. Nes kaipgi kitaip žinosi, koks ąžuolo storis? Juk tai yra žygeiviais matuojamas dalykas. 

P1310002
Stogai čia ne šiferiu dengti.

P1310015
Langinės-puikios. Ir tekanti saulė virš palėpės langelio-puiki. 

P1310023
Zervynų kaimo simbolis- trys kryžiai su prijuostėmis.
Prijuostės ant kryžių čia rišamos daugiausiai vestuvių papročiu. Jaunoji prijuostę ant kryžiaus pririšdavo atitekėdama, kad susilauktų vaikų. Vyresni žmonės jas rišdavo įvairių malonių ar sveikatos prašydami. Motinos rišdavo prijuostes ant kryžių, kad dukros nesantuokinio vaiko glėby neparsineštų. Tradicija liepdavo rišti tokias prijuostes dar prieš saulei patekant. Dzūkijos moterys prijuostes dėvėjo ilgiausiai iš visų regionų, net iki Antrojo pasaulinio karo. Labai įdomiai apie prijuostes yra parašyta M. Lebednykaitės straipsnyje "Prijuostės polisemiškumas tradicinėje kaimo bendruomenės pasaulėžiūroje".Perskaičiau, kaip senmerges bausdavo, ir susirūpinau :-)

Jau minėjau, kad kaimo teritorijoje buvo aptikta akmens amžiaus stovykla.

P1310033
Akmens amžiaus stovykla.
Ši stovykla nėra vienintelė, kaimo prieigose rasta daug akmens ir žalvario amžiaus stovyklų. Įsivaizduokite, kad čia žmogaus jau gyventa kažkus 2,5 mln metų prieš mūsų erą. Kostmosas, ne? Netrukus priėjome sodybą, kur mūsų gausus 40+ būrys palaukė už vartų, kol šeimininkas maloniai leido mums užeiti apsidairyti.

P1310038
Čia filmavo "Niekas nenorėjo mirti". 
Toliau ėjome drevėtų pušų ieškoti. Titnago prisirinkau pilnas kišenes.

P1310046
Titanagas. Dzūkai sakytų, kad citnagas čia. 
Titnagu švarinamo vandens mitą daužo "Vilniaus vandenys": titnagas yra netirpus mineralas, todėl jokių savo svaybių jis vandeniui neatiduoda. Titnagu valyti vandenį yra tas pats, kas įberti saują smėlio ir tikėtis naudos. Šaltinis: Mitais apipintas vanduo: kaip atpažinti tiesą. Na o bet tačiau štai ir prijojom uošvės dvarelį, t.y. priėjome drevėtąsias pušis.

P1310051
Drevėtoji pušis. 

P1310059
Kūtvėla prie drevėtos pušies. 
Drevėtos pušys mena senas bitininkystės tradicijas. Dzūkijos nacionalinio parko teritorijoje yra apie 50 drevėtųjų pušų, iš jų 16 yra paskelbtos gamtos paminklais. O kad drevėje įsikurtų bitės, tai jokių burtų nereikia-gerą drevę jos ir pačios susiranda. Dreves reikia valyti du kartus per metus. Gerais metais iš vienos drevės galima prikopinėti iki 10 kg miško medaus. Sena tai tradicija, minima visuose trijuose LDK Statutuose (pirmasis-1529 m.). Ši tradicija liko Dzūkijoje todėl, kad miškų kirtimo mastai nebuvo tokie dideli, kaip likusioje šalyje. Dėl prietarų, prekiauti bitėmis pradėta vėlai, tik XX a., nes tikėta, kad su bitėmis parduosi ir savo sėkmę, todėl bites buvo linkę žmonės dovanoti į "geras rankas". Tradicijos lėmė tai, kad bitininkavo tik suaugę vyrai. Plačiau apie drevinę bitininkystę Lietuvoje skaitykite čia: Ten, kur bitės drevėse tebegyvena. Radau nemažai patarlių apie bites, man labai patiko ši: "lyjant bitės nedirba". Tai kai lis, turėsiu alibi neit į darbą, -juk jeigu jau net bitės nedirba!

Bet reikia eiti toliau.

P1310065
Žengia mūsų gausus būrys.

P1310067
Ne miškas, o pasaka. 

P1310068
Kertame geležinkelį. 

P1310069
Pasidaliname šiukšlių maišus ir iki žygio galo renkame ką randame. Kad šiukšlintojams visą gyvenimą reiktų slieko pažastį uostyti. 

P1310073
Grybai.
Bobausis yra pavasarinis gurmanų megstamas grybas. Auga jis kerpiniuose pušynuose, kirtavietėse, gaisravietėse. Bobausis yra priskiriamas prie nuodingų grybų, bet tinkamai paruoštas jis valgomas netgi garsiuose prancūziškuose restoranuose. Ir Justiniškėse :-)

Žygiuodami palei Ūlą, stabteldavome prie atodangų. Dar žaluma nesugrįžusi, bet vaizdai visgi pakankamai įspūdingi.

P1310088
Kūtvėla drebina kinkomis prie skardžio. 
Matėme šilagėlių. Sugulėme pilvais į samanas, o objektyvais į šilagėles. Šios gražuolės įrašytos į Lietuvos Raudonąją knygą ir už jų skynimą skiriamos baudos nuo 75 LTL. Kas Kūtvėlą pažįsta, tai žino, kad už gamtos niokojimą jinai skirtų dar ir fizines bausmes, nedemokratiška tokia jinai yra.

P1310099
Šilagėlės žiedas. 

P1310101
Šilagėlės. 

P1310102
Grožis!!!
Pagarbiai apžiūrėję šilagėles, tęsėme žygį.

P1310107
Ūlos vingis. 

P1310114
Ilsimės ant atodangos. 

P1310127
Dar vienas Ūlos vingis. 

P1310136
Kuom ne paplūdimys? Tik vat be papinyko nepasideginsi-gal kokie žygeiviai eina pro šalį :-)

P1310152
Dar vienas Ūlos vingis. 

P1310153
Jau beveik į žygio pabaigą. 

P1310155
Tiltas per Ūlą. 

P1310158
Mums-dešinėn. Jau ir traukinys netrukus. 
Ūlos akies šio žygio metu nesiekėme. Mančiagirės kaimo kapinėse pamatėme tris labai gražius kryžius.

P1310159
Trys kryžiai Mančiagirės kaimo kapinėse. 

P1310162
Kryžiaus fragmentas.

P1310175
Mančiagirės kaimo kapinaitės.
Nors garsiosios Ūlos akies nepamatėme, aptikome kitą akį. Vanduo buvo labai skanus. Vis pamirštu pasiimti tuščią buteliuką tokiam vandeniui pasisemti, bet nuo šiol prisiminti bus paprasčiau, bet apie tai bus kitame reportaže.

P1310178
Kūtvėla prie akies. 

P1310181
Genio arba meletos čia darbai. 
Vienoje proskynoje pamanėme, kad pasivijome nutolusius savo bendrakeleivius, bet ten pasirodė šiuos kraštus pamėgę "ninzės" (http://www.ninjutsu.lt/). Netrukus mūsų šaunus būrys jau kramtė paskutinius sumuštinius Zervynos geležinkelio stotyje (gerai, kad nelijo, visi į stotį-pavėsinę nebūtume tilpę), kažkieno šunėkui uoliai padedant. Labai atsipūsti nebuvo kada, nes netrukus pasirodė traukinys. Mums pasisekė, nes užėmėme visą vagoną vieni patys sau, todėl dainosliejosi laisvai.

Pabaigai paminėsiu, kad lebedais Dzūkijoje vadinami čiobreliai, o tevertinomis-baravykai.

Ar teko patiems lankytis Zervynose?

Su meile,

Kūtvėla Titnagaitė


0 comments:

Post a Comment

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...