Jauniausias Vilniaus rajonas Balsiai: gyvenimas tarp mitologijos ir gamtos.

 

Vasara-kelionių metas. Taip galvoja ne tik Kūtvėla, bet ir kokie trys milijonai lietuvių, todėl visos populiarios poilsio vietos užgultos taip, kad obuoliui nėra kur nukristi, o neišnuomoti lieka tik gandralizdžiai, bet Palangos verslininkai ir į juos jau dairosi. Visiškai nesinori užpakaliuotis su minia ir muštis eilėje dėl su sūriu užkepto karbonado, todėl mano akys nukrypo į Vilniaus gyvenamuosius rajonus. Juolab, kad vasarą keliauti yra labai brangu, o gyvenu iš mokytojos atlyginimo.

„Neakivaizdinis Vilnius“ portale išsirenku Balsius. Toks man visai nepažįstamas Vilniaus kampelis, bet pasiekiamas visuomeniniu transportu, o aš dar turiu galiojantį nuolatinį bilietą. Oras bjūra, ant lietaus, bet jeigu Lietuvoje lauksi gero oro, tai niekada niekur nepakeliausi. 

Apie Balsius keliautojams įdomios informacijos internete negausu. Paieškos rezultatai siūlo kelionę į Balio salą (ačiū, ne) ir išmeta kelerių metų senumo straipsnį apie galimai nelegaliai pastatytą kryžių, kuris sukiršino bendruomenę. Balsiai yra vienas jauniausių Vilniaus rajonų, apsuptas brandaus miško ir Neries kilpų, o Verkių regioniniame parke yra ir ežerų. Profesoriaus Norberto Vėliaus iniciatyva čia gatvės pavadintos baltų mitologinių dievybių vardais (tas nepasitenkinimas kryžiumi man jau atrodo logiškas, turbūt kažkam ėmė padai svilti). Balsiuose 1939 m.buvo numatyta statyti karinį oro uostą, nes čia iškrinta mažiausiai kritulių ir rečiausiai būna rūkas. Prisimenu kaip skridome iš Prahos, kuri principe yra dauboje, ir rūkas buvo toks tirštas, kad už oro uosto autobuso lango tik vata matėsi. Mūsų pasiimti atskridęs lėktuvas pusantros valandos suko ratus virš Prahos, ieškodamas kaip nusileisti. Mūsų Balsiai kur kas geresni!

Aš išlipu truputį ne ten, kur reikia, nes Kūtvėla gi lengų kelių neieško ir šiaip yra žinoma avantiūristė, bet jeigu ketinate sekti mano pėdomis, tai geriausia išlipti stotelėje „Balsių mokykla“. Šiuo metu čia stoja Nr. 65, 76 ir 120 autobusai.

Pirmas žvilgsnis į Balsius-labai teigiamas.

Bičių dievas Bubilas.

Kūtvėla ir Bubilas. Tas celofano maišelis yra gili filosofinė mūsų kartos prasmė. 

Balsių stotelė.

Balsių progimnazijos teritorijoje yra įkurtas pažintinis botaninis sodas ir pojūčių skveras. Aplinką puošia įvairios baltiškos dievybės. Baltupių progimnazija buvo pirmoji po Nepriklausomybės pastatyta mokykla Vilniuje. O Balsių pradinė mokykla jau netrukus bus perpildyta, nes Balsiai muša Vilniaus gimstamumo rodiklius.

Balsių progimnazija.

Pažintinio tako pradžia.

Neaiškios paskirties statinys.

Sveikatingumo takui pačiam nepakenktų pasisveikatinti...

Mokomasis gėlynas.

Romuvos kalva didesnio įspūdžio nepaliko. Netolimame mitologiniame (čia kitokių nebūna) parke šurmuliuoja blusturgis, bet ilgiau neužsilaikau, nes dar daug kas neapžiūrėta. Jau vidurys dienos, norisi kavos ir į tualetą. Laimei, netrukus prieinu degalinę. Tualetas mokamas, bet dabar jau daug kur taip.

Spėju, žaltys?

Romuva.

Balsių pradinė mokykla.

Mitologinis parkas.

Mitologinis parkas Balsiuose.

Naudinga infrastruktūra. Mėgstu fotografuoti WC patalpas. Nu fetišas toks, prabočykit. 

Kur kas ilgiau užsilaikau prie prekybos centro „Žali“ ir aktyviam laiko praleidimui sukurtos aplinkos. Prekybos centras apšildomas žemės gelmių šiluma, o ant stogo auga šilokai. Pastarojo fakto patikrinti šiandien nesiryžau. Užtat paskanavau kavos. Pirmą kartą ragavau „caramel macchiato“. Aš esu tokia kavos sentikė, man skaniausia yra pienu arba grietinėle balinta kava, bet nežinau kas čia man šiandien ėmė ir užėjo, kad aš išdrįsau išeiti iš savo komforto zonos. Mmmmmm! Kava tai skani! Dar ir ant sūpynių pasisupu.

Prekybos centras "Žali".

Gražiai išpieštas paštomatas.

Dūkimo trasa.

Ištikimybė ir viltis.

Brailio raštu atlikta schema.

Geriamo vandens stotelė ir mokamas tualetas.

Dušas dviratininkams.

Einame ieškoti kavos. 

Misija įvykdyta!

Kava kavutė kavytė kavutaitė.

Kūtvėla lankosi Balsiuose. Čia prieitų Gintarė ir pasakytų: "Tau ką, penki?". 

Trepsime toliau.

Toliau nesunkiai randu Ežerėlio Akį ir eilinį kartą įsitikinu, kad didžiausias gamtos kenkėjas yra pats žmogus, nes prie gražaus ežero priversta kalnai šiukšlių. Tikiuosi, kad šiukšlintojai pajus mano siunčiamą karmą ir jiems bus šeši metai blogo sekso.

Nu įdomu kur tas pažeidėjas ras litų baudai išmokėti?

Ežerėlio Akis.

Netrukus atitrepsiu į Balsių ežero paplūdimį. Čia mane pasitinka puikiai sutvarkyta aplinka. Kiek nervina poilsiautojų leidžiama garsi muzika. Nelabai norėčiau čia leisti laisvalaikį, bet yra kam patinka šašlykas ir bumčikas. Kažkur pagal žemėlapį yra plačialapės klumpaitės radimvietė, bet šį saugomą augalą nuo manęs saugo aukšta tvora. No love lost, nes nežinočiau, kad tai yra plačialapė klumpaitė, net jeigu ji paskambintų man į duris ir paspaustų ranką. Kiek pasimūčiju, bet užlipu iki regyklos. Nelabai kas ten regisi, bet o kam dabar lengva?

Balsių paplūdimys. 

Konteinerinis WC.

Tiesiog Velaskezo menina. 

Balsių paplūdimys.

Gamta-mūsų turtas.

Balsio ežero poilsio zona.

Balsio ežeras.

Laiptai į Rojų.

Regykla į Balsio ežerą.

Balsio ežeras.

Balsio ežero paplūdimys.

Iš po nosies nuvažiuoja net du autobusai, todėl sekančio reikia gerokai palaukti. Bet oras jau pasitaisė, lyti nebegrasina, tik vat vandens reikėjo pasiimti. Geras pusvalandis-ir aš jau namie! Bendrai paėmus, tokiu trumpu pusdienio išlindimu iš namų aš esu patenkinta. Pamačiau kažką naujo, paragavau kažko skanaus, labai daug pinigų neišleidau. Dabar planuose Grigiškės, Pilaitė ir Žirmūnai.

Ar Jums patinka būti turistu savo mieste? Ar domitės rajono, kuriame gyvenate, istorija? Kokius Vilniaus rajonus esate tyrinėję?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Makjataitė-Kavutė