Gotikinis plytų kelias Europoje: Vilniaus indėlis į Europos architektūros mozaiką.

Niekada nepraleidžiu progos užsukti į Vilniaus g. esantį turizmo informacijos centrą ir prasieiti per visas brošiūras, nes kartais ima ir užkrenta koks perlas. Taip besikuisdama po informacinę medžiagą ir radau lankstinuką anglų kalba apie gotikinį plytų kelią Europoje. Tai yra turistinis maršrutas, pristatantis gotikos paveldą Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 2010 m. Leipcige šis projektas buvo apdovanotas aukso medaliu už pasiekimus išsaugant viduramžių architektūrą Europoje.

Kadangi jau penki metai kaip vėluoju keliauti šiuo maršrutu, tai čiupau fotoaparatą ir žemėlapį, ir nedelsdama išlindau į miestą po ilgos žiemos, anot mūsų klasiko, šilumos girti. O čia dar pasisek tu man taip- Saulės užtemimas. Tai dabar tokia požlibė esu.

Vilnius yra nuostabiai sluoksniuotas miestas, kaip koks pyragas. Gali eiti tuo pačiu maršrutu, bet kiekvieną kartą akcentuoti vis kitus dalykus, ir gausis vis nauja ekskursija. Vilniaus gotika didžiąja dalimi nėra matoma ir prieinama paprastam turistui, nes tiesiog su laiko tėkme atsidūrė rūsiuose. Yra keletas restoranų ir meno galerijų Vilniuje, kurie įsikūrė buvusiuose rūsiuose, todėl daugiau ar mažiau pasižiūrėti tos gotikos galima, bet pačių pastatų architektūra dabar jau laikoma daugiausia barokine arba šiuolaikine. Tas nėra blogai, nes galima per porą valandų pamatyti visus siūlomus objektus ir tada dar lieka laiko kur nors skaniai pavalgyti. Lietuvai skirtame lankstinuke Vilniuje yra pažymėti devyni objektai kaip lankytini ir  jie yra papildomai aprašyti, dar septyni objektai yra tik pažymėti kaip galimai lankytini be aprašymo, o Kaune yra pažymėti kaip lankytini ir aprašyti trys objektai, o dar šeši yra pažymėti kaip galimai lankytini be aprašymo. Iš viso europiniame projekte yra pažymėtas trisdešimt vienas gotikinis objektas.

Varliagyvių niokotojų siaubo Kūtvėlos reidas į Vingio parką: kodėl mes turime tokį turtą viduryje miesto, bet tik spjaudome ir gaudome?

Nuo kovo 10 d. iki balandžio 20 d. vyksta varliagyvių migracija, kurios metu jie ieško savo antrosios pusės. Deja, daugelis mūsų šokuojančių mažųjų draugų gyvenimą tragiškai baigia po automobolio ratais. Tokia situacija šviesiais 2015 metais yra netoleruotina. Mes gal ir nesame tiek pajėgūs finansiškai, kad varliagyviškai jautriose vietose įrengtume jiems požemines perėjas, bet kai kurių priemonių varliagyvių santuokiniam gyvenimui pagerinti mes tikrai galime imtis- mes galime bent laikinai uždrausti automobilių eismą jų migracijos teritorijoje. Gamtininkai, mokslininkai ir aktyvūs piliečiai jau nebe pirmi metai bando atkreipti valdžios dėmesį į šią problemą. Todėl mane maloniai nustebino po nedidelio trepsėjimo vietoje, kai viskas  eilinį kartą krypo į valdžios neryžtingumą ir prokrastinaciją, staiga žiebęs sprendimas: automobilių eismas Vingio parke- draudžiamas.

Todėl šituom pranešama, kad iki š.m. balandžio 20 d. imtinai automobilių eismas Vingio parke yra draudžiamas. Išimtis taikoma policijos, gaisrinės, greitosios pagalbos automobiliams ir kitoms transporto priemonėms, kurios ten yra būtinos. Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Zoologijos katedros atstovai taip pat pradeda varliagyvių stebėjimus. Viešosios tvarkos patruliai nebus abejingi ir padės gaudyti už padangos varliagyvių naikintojus. Toks Vilniaus miesto savivaldybės atsakingų darbuotojų sprendimas parodo, kad tie dvidešimt penki Nepriklausomybės metai nepraėjo veltui-pagarba jiems.

Taigi, šiltą ir saulėtą pirmadienio popietę Kūtvėla užrakino ofiso Pašilaičiuose duris, sėdo į 16 troleibusą, ir nubildėjo į Vingio parką pažeidėjų medžioti.

Vingio parkas nuo Gamtos mokslų fakulteto pusės.

Kadangi sprendimas dėl eismo draudimo buvo priimtas netgi galima sakyti skubos tvarka, abejojau, ar per savaitgalį bus iškabinti atitinkami kelių eiso taisyklių ženklai. Juk mūsų valdininkai nėra labai greiti, ar ne? Taigi, čia randu esant reikalinga pasakyti, kad kai nori, mūsų valdininkai yra greiti ir dar greitesni. Jau iš tolo mane maloniai pasitiko automobilių virtinės iš abiejų kelio pusių. Tenka pripažinti, kad automobilių statymo klausimas nėra išspręstas, nes padorios automobilių statymo aikštelės parko prieigose ir nėra. Šį kartą esu linkusi sutikti, kad automobilis yra būtinas, nes iki parko jame be vairuotojo ir jo šeimos dar atvažiuoja a) vežimėlis vaikui b) šeimos šuo c) riedlentė d) dviratis e) šiaurietiško ėjimo lazdos f) paspirtukas. Vežant į parką savo gyvenimo moterį, vaiką, ir bent vieną iš paminėtų priedų būtų tikrai neoperatyvu naudotis visuomeniniu transportu, kurio stotelės gana nepalankiai išsidėsčiusios parko atžvilgiu. Esu linkusi palaikyti nuolatinį automobilių eismo draudimą Vingio parke, bet su sąlyga, kad būtų įrengta padori stovėjimo aikštelė ir nedidelis paslaugų paviljonas.

"Maro Diena": literatūrinė provokacija ir propaganda apie Kauną ir ne tik.

Štai ir aš perskaičiau antrąją Andriaus Tapino knygą "Maro diena". Ne tik perskaičiau, bet ir pauosčiau. Kai socialiniuose tinkluose kilo diskusija apie spaustuvės dažais kvepiančias knygas, tai ir pauosčiau. Ko tik žmogus nepadarysi, literatūros kritiku būdamas.

"Apie funikulierius bus?"- dalykiškai pasiteiravau Andriaus Tapino dar gerokai prieš knygos pristatymą miestui ir pasauliui.
"Ne,"- kaip kirviu nukirto gerbiamas Autorius.

Net klaviatūrą kava apspjoviau. Tai kaip čia dabar, kaip tai knygoje apie Kauną nebus rašoma apie funikulierius?! Galbūt gerbiamas Autorius buvo paveiktas kokio nors Vilniaus universiteto dominijos alchemikų išradimo? Juk Kaunas be funikulierių tai kaip Antonijus be Kleopatros, Romeo be Džuljetos, Šerlokas Holmsas be daktaro Vatsono! Su kritikais taip nekalbama.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad knygos veiksmas nukelia skaitytojus į 1907 m., o funikulieriai Kaune atsirado tik 1931 m. Tačiau ar negali, pavyzdžiui, Vilniaus legatas Antanas Sidabras į kalną pasikelti kokia nors vietos mechanikų sukonstruota bėgine transporto priemone ir tada žiebti kokiam nors blogiečiui į dantis? Žinoma, gali. O ta bėginė transporto priemonė ir būtų funikulieriaus prototipas. Todėl aš raginu gerbiamą Autorių apsvarstyti šią galimybę. Tuo labiau, kad susitikime su skaitytojais Knygų mugės metu jis prisipažino pirmojoje knygoje padaręs klaidų. Tada skaitytojai galėtų džiaugtis turėdami first edition ir  revised second edition! O kauniečiai šį klausimą galėtų apsvarstyti rerefendume. Taigi, aš pasakiau, o kauniečiai žinokitės.

Tada pradėjau skaityti knygą ir supratau, kad funikulieriaus nebuvimas Kaune nėra vienintelė to miesto problema.

Funikulieriaus nebuvimas knygoje-ne vienintelė miesto bėda.

Šita knyga yra visiška provokacija sustabarėjusiam mąstymui ir absoliuti lietuvių* kultūros propaganda.

Rasta internetuose. Idėjos autorius sunkiai atsekamas.

Toliau bus atskleidžiamas Andriaus Tapino knygos "Maro diena" siužetas, todėl knygos neskaitę ir nenorintys susispoilinti malonumą tegul paskaito kad ir Žemaitės "Sutkus".

Tarp Vasario 16-sios ir Kovo 11-sios: mėnuo laiko pamąstymams apie Nepriklausomybę.

Ir šiemet per Vasario 16-ją neketinau niekur lįsti iš namų. Esu didelė šalčmirė, o visi istoriniai lūžio taškai pas mus atsitiko žiemą: Vasario 16-ji, Kovo 11-ji, Sausio 13-ji (kuri, kažkodėl, iki šiol vis dar darbo diena), tiesa, bent su liepos 6-ją pasisekė. Bet vis dėlto užsitraukiau ant kūno kelis sluoksnius žiemos sezonui pritaikytų drabužių, apsišiltinau iš visų pusių, ir išriedėjau šventiško Vilniaus pasižiūrėti.

Lietuvių tautos folkloras. Autorius nežinomas.

Šiandien miestas, nepaisant spaudusio šaltuko, buvo pilnas žmonių. Labai daug kas buvo su mažais vaikais ir dar mažesniais paltukais aprengtais šunimis. Taipogi, nemažai buvo turistų, kurie su žemėlapiais rankoje klaidžiojo po Vilnių ir nustebę dairėsi. Jaunimas, kurio troleibuse šalinasi visi padorūs piliečiai, šiandien spjaudė tarp dantų ant šaligatvio ir sakė viens kitam, o tu žinojai, blyn, kad Lietuva buvo didžiausia Europos valstybė, blyn?

 Buvo šalta, bet puiki diena.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalis 2015.

Yra toks nedidelis miestelis Jelgava Latvijoje, kažkada gražiai Mintauja vadintas, netoli pasienio su Lietuva. Šitas mažas miestukėlis visiems galėtų būti dideliu pavyzdžiu, kaip reikia pritraukti turistus. Žiemą, kai turistinis sezonas yra nebent kur slidinėjimo kurortuose ant slidžių ar Turkijoje ant baseino krašto, į Jelgavą suvažiuoja turistai iš viso regiono pasižiūrėti tris dienas trunkančių ledo skulptūrų atlaidų. Latviškai tomis dienomis susikalbėti sunku, nes miestelis net verda nuo lietuvių turistų, suvažiavusių čia dideliais turistiniais autobusais. Ir nuoširdžiai sakau- kai atvažiavau su firma į pirmą ledo skulptūrų festivalį, aš ir pamačiau tik ledo skulptūras, bet kai atvažiavau savarankiškai- aš pamačiau ledo skulptūrų festivalį. Ir šiemet net nebereikėjo braidyti po purvą iki kelių, nes, be to, kad spaudė didelis šaltis, festivaliui buvo skirta naujai sutvarkyta vieta miestelio centre.

Taigi, anksti ryte, stengdamasi labai nebildėti, pasidariau termosą karštos arbatos, šiek tiek užkandau, ir tyliai išslinkau iš savo hostelio Rygoje.

Hostelis Rygoje, kur ant palangės gertas braškių sidras ir klausytąsi Bryan Adams.

Į Jelgavą iš Rygos atvažiavau nedideliu maršrutiniu autobusu. Jie kursuoja kas pusę valandos ir kartais būna, kad juos sustabdo ir patikrina bilietų kontrolė. Bilietus greitai išperka, todėl reiktų nevėpsoti. Kelionė trunka nepilną valandą, o autobusų stotis Jelgavoje yra netoli istorinio centro. Kadangi aš atbildėjau dar labai anksti (nes norėjau išnaudoti šviesų paros metą), tai mano nakvynės vieta dar buvo neatlaisvinta. Iki 13.00 val. galėjau užsiimti kuom tik noriu, todėl autobusų stotyje palikau saugoti savo kuprinę, kad nereiktų beveik 6 kg ant kupros tampytis. Tiesa, buvo šiek tiek vargo kol ją užsegiau, nes neplanuotai teko įgrūsti tenais didelį termosą su arbata, bet dar negimė tokia moteris, kuri nemokėtų užsegti kuprinės vien dėl tos banalios priežasties, kad kuprinė yra perpildyta. Turizmo informacijos centras, kuris yra gal 10 min. pėsčiomis nuo autobusų stoties, dar nebuvo atidarytas (žiemos sezono metu jis pradeda darbą vėliau), todėl turėjau valandą laiko susirasti laukiniams arkliams, kurie buvo viena iš mano kelionės į Jelgavą priežasčių.