Vilnius- gražiausias miestas pasaulyje. Rimtai.

Vilnius keičiasi. Vis dažniau sutinku žmonių, kurie kalba man nesuprantama kalba. Ir jie ne turistai, turistus lengva atskirti: žemėlapis, foto aparatas, kepurė nuo saulės, kuprinė, tvirti sandalai. O šitie drožia sau nosies tiesumu kur jiems reikia, balbatuodami kažką savo kalba į išmaniuosius telefonus, nešdamiesi kavą, moterys kaukšėdamos kulniukais į šaligatvius. Kas jie? Koks jų santykis su mūsų Vilniumi, mūsų istorija? Akimis palydžiu dešimties japonų turistų vorelę, einančia siaura senamiesčio gatvele. Įdomu būtų kada sustabdyti ir juos, pakalbinti kas juos čia atviliojo iš Tekančios Saulės šalies, į mūsų rūku dengtą miestą, kur dažnai lyja. Pasakoju ir čia, ir gyvai savo turistams apie Vilnių, miestą, kurį be galo myliu, ir tikiu kaip Evangelija, kad jis yra gražiausias miestas pasaulyje; bet šitam miestui gido nereikia,- jis pats savaime yra ir grožis, ir istorija. Šiandien pabadžiau pažiūrėti į Vilnių kitu kampu- tiesiog fiksavau gražias jo mozaikos detales, kurios galbūt neturi to istorinio krūvio kaip, pavyzdžiui, Katedra, ir turistų grupės ten nedažnai užsuka. Kiek bandžiau suskaičiuoti, per standartinę trijų valandų ekskursiją sugebu parodyti tik penktadalį Vilniaus-tą grietinėlę, pažymėtą istoriškai svarbiu, tik gidams matomu, ženklu.

Naujausias Vilniaus "kūdikis" yra vos prieš porą dienų yra paminklas lietuvių skalikui, vieninteliam Lietuvos medžiotojų išvestam medžiokliniam šuniui. Paminklas pastatytas netoli įėjimo į Gedimino kalną, už tos baisios rotondos. Vieta paminklui netoli atkuriamų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų parinkta, matyt, neatsitiktinai- medžioklė buvo valdovų mėgstama laisvalaikio praleidimo (ir politikos) forma. Bonos Sforcos giminės dvaruose Italijoje auginami šunys buvo laikomi itin vertinga dovana. Žygimanto Augusto šunimis rūpinosi dvidešimt šunininkų. Šunų skaičius didikų dvaruose buvo įspūdingas, nes vien kiškių medžioklei reikėdavo iki 40 skalikų. Yra žinomas ir istorinis XVI a. anekdotas apie ispanų kilmės teisininką Petrą Rozijų. Trakų vaivados Mikalojaus Radvilo Rudojo šis ispanas paparašė šuns kiškiams medžioti. Radvila pasiteiravo, ar garbusis ispanas nori vižlo, ar skaliko. Rozijus paprašė paaiškinti, nes nesuprato veislių pavadinimų. Radvila paklausė, ar ponas Rozijus nori "tokio, kuris suranda, ar tokio, kuris vejasi". Ispanas atsakė, kad nori tokio, kuris ir vejasi, ir suranda, nes "būčiau tikras nevisprotis, jeigu laikyčiau du šunis dėl vieno niekingo kiškio". Valdovų ir didikų medžiokliniai šunys būdavo maudomi, šukuojami, kerpami, turėjo prabangius aksesuarus ir naudojosi geriausių veterinarų paslaugomis, o jų maisto racionas buvo prabangesnis už valstiečio stalą. Išsamus straipsnis apie šunis mūsų valdovų ir didikų aplinkoje XIII a. vid.- XVII a. pr: R. Ragauskienė. Mokslinis straipsnis.

Lietuviškas skalikas. Autoriai: R. Keturka ir F. Volčiak, 2015 m. 

Bernardinų sodas puikiai įsilieja į miestiečių ir turistų poreikius. Kruopščiai tvarkomas ir naujais želdiniais sezoniškai atnaujinamas parkas jau švirkščia fontanais. Į vieną jų jau metamos monetos ir galvojami norai. Mūsų atsakymas Romos Trevi fontanui :-) Nors parkas buvo visuomenei pristatytas paskubomis ir ne iki galo sutvarkytas, dabartinis vaizdas yra stipri pažanga.

Tulpės- sezono gėlės.

Šachmatų staliukai užmti 100 %. 

Su Pergalės diena!

Prieš porą savaičių dalyvavau Bažnytinio paveldo muziejaus surengtame protmūšyje. Nors mano komanda laureatais ir netapo, bet taipogi nebuvome ir paskutiniai nežiniukai. Prizines vietas laimėjusios komandos maloniai pasidalino savo premijomis su visais žaidėjais, todėl šį savaitgalį mums buvo ekskursijų maratonas: pažintis su Bažnytinio paveldo muziejaus ekspozicija, Katedros varpinės lankymas, ir Katedros požemiai su valdovų kripta. Kaip pavyzdys rodo, protingais būti-apsimoka!

Vaizdas nuo apžvalgos aikštelės Katedros varpinėje. 

Vilniaus senamiestis. Tolumoje- Šimašius Towers. 

Gegužės 8-10 d. vyko Europos dienos, kurių renginių metu buvo pristatytos įvairios šalys. Geriausias pristatymas (na, bent jau skaniausias) vyko Gedimino prospekte, kur buvo galima paragauti įvairių nacionalinių patiekalų. Nes kokia čia šventė be tušintų  kopūstų?

Merkinė antras dublis, Liškiava ir Puvočių apžvalgos bokštas.

Penktadienį Merkinėje buvo galima pastebėti švytruojant žydrąją Kūtvėlos skrybėlaitę. O jau grįžus į Vilnių ir pradėjus rinkti medžiagą reportažui ir paaiškėjo, kad ne viską vilniečiais ir kauniečiais būdami Merkinėje tą dieną pamatėme. Teisingai rašė Regimantas Dima savo tinklaraštyje: Turizmas tai du, maksimum- trys. Tiek man, tiek kolegei keliautojai Aistei iš Keliauk.info buvo laisvas pirmadienis, todėl buvo sutarta, kad aš atvyksiu į Kauną ir tada kelionę tęsime jos automobiliu. Kas, kad man reikės atsikelti 6.00 val. ryto- padejuosime kai pasenėsime.

Merkinė. Antras dublis. 

Iš tiesų, ryte kėliausi labai sunkiai. Tokiu laiku žvitriai narvelyje pjuvenas rūšiuoja tik mano žiurkėnas Cepelinas, kuris yra įpratęs pusryčiams gauti šviežios salotos lapelį. Todėl ir žvitrus, nu. Kelionė traukiniu (€4.95) neprailgo ir apie 9.00 val. ryto jau buvau Kaune. Ten dar užsukome į Statoilą kuro mašinai ir žmonėms. Aistė vairavo, o Kūtvėla pirštu sekdama kelių atlasą dirbo šturmanu. Pakeliui užpelengavome tris taškus, kur grįžtant sakėme sustosime: cepelinų reklamą, aukščiausią Lietuvos medį ir kažkokią atodangą.

Dienos išvyka į Merkinę: čia pokyliuose šokdavo gražiausios Europos moterys.

Paskutinėje Adventur parodoje prisirinkau nemažai informacinių lanktinukų apie lankytinas Lietuvos vietas. Tada buvo kritiškas vertybių perkainojimas rūšiuojant juos į TAIP arba PERDIRBIMUI krūveles. TAIP krūvelėje atsidūrė ne taip jau ir daug lankstinukų, todėl labai tikėtina per šį turizmo sezoną juos visus iškeliauti. Vienas lankstinukas buvo apie Merkinę (dabar iš jo liko tik suglažmytas ir tušinuku pribraukytas gniužulas). Merkinė man pasirodė visai įmanoma kryptis, tuo labiau, kad garsėja gražiomis apylinkėmis ir dabar jau turi apžvalgos bokštą (kas yra mano silpnybė). Iš pradžių galvojau važiuoti traukiniu iki Kauno, kur prisijungčiau prie kolegės blogerės Aistės iš Keliauk.info ekipažo, bet paskui netikėtai susidarė ekipažas ir iš Vilniaus, todėl Kauno ekipažas liko be šturmano Kūtvėlos. Manau, jie tai gana neskausmingai pergyveno, ir abu ekipažai sutarė susitikti prie Merkinės Gegužės 1-sios ryte.

Kūtvėla grožisi Nemuno ir Merkio santaka nuo Merkinės piliakalnio.

Merkinė buvo vienas svarbiausių miestų Lietuvoje XVI a.- XVII a. pr., nes Merkinėje buvo valdovų mėgstamas medžioklės dvaras; čia susikirto svarbūs prekybos keliai. Čia buvo katalikų ir stačiatikių bažnyčios, sinagogos, du vienuolynai; magistratas posėdžiavo rotušėje. Būtent Merkinėje Jogaila 1387 m. suteikė Magdeburgo teises Vilniui. Pati Merkinė Magdeburgo teises pakartotinai gavo iš Žygimanto Augusto 1569 m., kartu buvo patvirtintas ir herbas su vienaragiu. 1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza. Miesto klestėjimo laikai baigėsi pražūtingo Tvano laikotarpiu XVII a. vid. 1794 m. miestą sudegino rusų armija per Kosčiuškos sukilimą. Paskui mūsų valstybė buvo galutinai padalinta 1795 m. Miestą 1882 m. nusiaubė gaisras, 1885 m. buvo nugriauti miesto sienos likučiai, o 1888 m. ant buvusios rotušės pamatų iškilo stačiatikių cerkvė. 1935 m. Merkinėje pirmą kartą mūsų šalyje buvo surengta "Senovės diena". Informacijos šaltinis: lanktinukas "Merkinė", Dzūkijos nacionalinis parkas ir Čepkelių gamtinis rezervatas.

Dešimt priežasčių, kodėl Vilnius yra supermiestas, ir keletas paburbėjimų ko jam dar trūksta, kad iš čia išvažiuojantys verktų.

Kai pasakiau, kad ir aš noriu  stoti į Šaulius, jau kaip nors su lopeta bunkerį iškasti išmokčiau, nesu gi visiškai ir negrįžtamai kušla, tai man pasakė draugai- tu geriau rašyk. Tai rašau. Aišku, šitas straipsnis yra visiškai subjektyvi ir begėdiška Vilniaus propaganda, bet jeigu formatas tiks, tai pagal jį bus galima kur bunkeryje kurpti straipsnius apie Toskaną, Maldyvus, saulėtus Brazilijos paplūdimius ir milžiniškas Prancūzijos austres, o tada juos mėtyti į koloradų apkasus.

Taigi, kodėl Vilnius yra supermiestas?

1. Vilniuje yra moderniška biblioteka Saulėtekyje, kuri dirba visą parą. Užsirašyti į skaitytojus galima pateikus asmens dokumentą ir susimokėjus už skaitytojo bilietą ( €4.34). Skaitytojo bilietą galima papildyti pinigais ir naudoti kopijuojant medžiagą. Taipogi, nakties metu skaitytojo bilietas yra raktas į biblioteką, nes saugumo sumetimais ji yra rakinama.

Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras.

Pernai čia buvo visuomenei rodomas dėl savo būklės atidžiai saugomas "Katekizmas". Bibliotekoje veikia skaitykla, kurioje yra Lonely Planet kelionių gidai, ir už tai Kūtvėla šiai bibliotekai siunčia daug daug karmos taškų. Man patinka ten nuvažiuoti visai dienai pasėdėti prie Coursera paskaitų, nes ten sukurta jauki akademinė aplinka. Yra kavinė, kur galima nusipirkti pavalgyti, bet yra ir mikrobangų krosnelė pasišildyti savo atsineštą maistą. Kavos aparatas tik va nevisada grąžos nori duoti. Bet man maloniausia yra stebėti, kaip mielai biblioteka yra lankoma įvairaus amžiaus studentų, netgi anksti ryte arba vėlai vakare čia pastebimas judėjimas. Tokios vietos reikėjo jau seniai- įsivaizduokite, kad atsitiko blogas oras, nėra ką veikti, vėlu ir visos įdomios vietos užsidaro...Galite bet kada čia atvažiuoti, patogiai įsitaisyti skaitykloje, ir šiltai sau intelektualiai leisti laiką.

Kūtvėlos reportažas apie Saulėtekyje esančią biblioteką: Naujoji VU biblioteka -architektūros šedevras ir moterų rankinukų draugas.
Bibliotekos tinklalapis: Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras.

Tuo pačiu noriu pastebėti, kad neseniai renovuota Karoliniškių biblioteka, plušama renovuojant ir Mickevičiaus biblioteką. Labai džiugu, kad skiriama lėšų šiems projektams, nes bibliotekose ne tik galima sutaupyti skolinantis, o ne perkant, brangias knygas, bet ir lankyti, pavyzdžiui, kompiuterinio raštingumo kursus. Tikiuosi, bibliotekų veikla ateityje plėsis apimdama parodas ir seminarus, viešas paskaitas visuomenei.