Miestas ant moters rankų: Jonava. Žygis aplink Jonavą ir keista jo atomazga.

 

Jonavos įkūrėjais laikomi didikai Kosakovskiai. 1750 m. Marijonai Zabielaitei-Kosakovskienei Augustas III suteikė privilegiją „įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius, apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones, t.y. krikščionis, totorius, žydus…“. Toks pavadinimas miestui buvo suteiktas pagal mirusio Marijonos vyro Dominyko Kosakovskio tėvo Jono vardą. Miestas formavosi pagrindinių kelių į Vilnių, Kauną, Ukmergę ir Kėdainius sankirtoje. Šis kraštas garsėjo javų ir kitų maisto produktų prekyba, didelėmis mugėmis; Nerimi buvo plukdomi sieliai. Nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos pašto kelią, miesto reikšmė dar labiau išaugo, o XIX a. atsiradusio geležinkelio dėka prekyba miestelyje dar labiau suintensyvėjo. Pramoninio miesto vaizdą Jonava įgavo sovietmečiu, netoliese iškilus azotinių trąšų gamyklai. Pro miestą eina Kauno- Daugpilio plentas, susikerta geležinkelio linijos ir Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Šiemet Jonavoje sustoja ir tarptautinis traukinys Vilnius-Ryga.

Kūtvėla lankosi Jonavoje.

Jonavos kaip turistinės krypties rimtai nesvarsčiau. Per turizmo parodą Adventur stabtelėjau prie Jonavos stendo, pasiėmiau reklaminės medžiagos. Miestas man pasirodė pakankamai didelis, plius labai reklamavo naują baseiną. Pasidomėjau nakvynės galimybėmis, nes po baseino dardėti traukiniu namo visai nesinorėjo, ir kažkiek nusivyliau pasirinkimu. Dabar, po žygio, galvoju, kad gal ir nelabai verta į tą Jonavą turistams važiuoti...

Skambanti Aukštaitijos širdis Utena: neįprasti muziejai, tautodailės perlai, pasaulį pakeitę išradimai ir gastronomijos aukštumos.

 

Kūtvėla ir Amžinasis turistas.

Kelionės partneris: Utenos turizmo informacijos centras. 

  „Utena man liko geriausias miestas pasauly. Esu, galima sakyti, buvęs visur, bet nei Roma, nei Venecija, nei Londonas, nei Paryžius – niekados negali susilyginti su mano mylima Utena“, - Alfonsas Nyka-Niliūnas.

Lietuviai esame keliaujanti tauta. Mūsų kirčiavimą galima išgirsti nuo Bogotos iki Tokijo. Roma, Venecija, Londonas ir Paryžius mums jau tapę savaitgalio stotelėmis kavos išgerti. O štai, drįstu sakyti, savąjį kraštą dar per mažai esame pažinę ir patyrę, todėl labai apsidžiaugiau Utenos turizmo informacijos centro kvietimu į infoturą po Utenos kraštą. Čia, piliakalnių ir ežerų krašte, mitinėje Nalšios žemėje, ryčiausioje Lietuvos dalyje, mums kas rytą pateka saulė.

Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Trečioji diena.

Ši diena buvo rezervuota kaip laisva. Planuose buvo arba išvyka į Vieną, arba kokia nors ekskursija po vyno regioną. Mano draugai internetuose patarė aplankyti Devin pilį. Jos lankymas įskaičiuotas į Bratislava Card, bet ten realiai vieni griuvėsiai, todėl šios išvykos neplanavau. Tačiau esu stipriai nuvarginusi kojas ir oras atvėso, lynoja, todėl išvyka į Devin pilį atrodo šiandien pats optimaliausias variantas. 

Dunojus prie Devin pilies.

Laukiu autobuso.

Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Antroji diena.

Naktis prabėgo gerai. Mano kambario kaimynės ramios, nei viena neknarkia. Anksti išsiruošiu į miestą, nes laukia turininga programa. Pusryčiams senamiestyje dar niekas neatsidarė, čia reikia tik dairytis kad nepalįsti po šiukšliaveže ar prekių pristatymo sunkvežimiu. Galiausiai vakar mano nusižiūrėta kepyklėlė atsidaro, todėl degustuoju vietinę konditerinę garsenybę. Tas malonumas man atsieina tris eurus už slieko dydžio ragelį, tai jaučiuosi tokia biškį ekonomiškai išnaudota. Čia užeina vakar lėktuve matyta lietuvių turistų grupė, kuri irgi nugula prie vitrinos. Persimetame labu rytu. Jie šiandien planuoja važiuoti dienai į Vieną. Žinau, kad daug keliautojų taip daro. Paprašau, kad mane nufotografuotų. Išėjo tokios liūdnos nuotraukos, lygiai kaip mano banko sąskaita po šitų prabangių pusryčių.

Bratislava rožok pusryčiams.

Nuostolio dydis.

Kūtvėla pusryčiauja Bratislavoje.

Slovakijos sostinė Bratislava: nuo romėnų Gerulatos iki Vengrijos karalių karūnavimo vietos. Pirmoji diena.

Apsilankyti Bratislavoje niekada nebuvo mano svajonė, bet nėra geresnio motyvatoriaus už lietuvišką pavydą. Iš socialinių tinklų paskyrų iš Bratislavos į mane žvelgė tai vienas, tai kitas pažįstamas, o aš vis stebėjausi kokiu medum toje Bratislavoje ten visiems patepta. Patyriau nedidelę reputacinę krizę kai sužinojau, kad skrydžiai iš Lietuvos į Bratislavą vyksta jau du metai. Tiesa, iš Kauno, bet negali gi Vilnius susigrobti viską sau.

Bratislavos pilis. 

Ryanair skrydžiai nebrangūs, nes ši aviakompanija tiesiog lyderiauja durniausių skrydžių laikų srityje. Atrodo, kad išvykimas 8.45 val. nėra pasaulinis blogis, bet rekomenduojamam laikui iki skrydžio iš Vilniaus atvykti nėra normalių galimybių. Teko ieškotis nakvynės Kaune. Laimei, viešbučių pasiūla pakankama, kainos kiek didokos, bet juk Kaunas. Po ilgo krapštymosi visgi apsistoju ties Kaunas City viešbučiu Laivės alėjoje. Trys žvaigždutės, bet kiek pervertinta, nes vėlyvam atvykimui ir ankstyvam išvykimui viešbutis neprisitaikęs: kambaryje nėra virdulio, tai vėlai vakare net arbatos neišgersi, o pusryčiai, kurie įskaičiuoti į kainą, tiekiami nuo tam tikros valandos, todėl jų negavau, nebuvo ir pusryčių paketo išsinešimui. Kaip už 52, 00 EUR nakčiai, nerekomenduoju.