Dienos išvyka į Merkinę: čia pokyliuose šokdavo gražiausios Europos moterys.

Paskutinėje Adventur parodoje prisirinkau nemažai informacinių lanktinukų apie lankytinas Lietuvos vietas. Tada buvo kritiškas vertybių perkainojimas rūšiuojant juos į TAIP arba PERDIRBIMUI krūveles. TAIP krūvelėje atsidūrė ne taip jau ir daug lankstinukų, todėl labai tikėtina per šį turizmo sezoną juos visus iškeliauti. Vienas lankstinukas buvo apie Merkinę (dabar iš jo liko tik suglažmytas ir tušinuku pribraukytas gniužulas). Merkinė man pasirodė visai įmanoma kryptis, tuo labiau, kad garsėja gražiomis apylinkėmis ir dabar jau turi apžvalgos bokštą (kas yra mano silpnybė). Iš pradžių galvojau važiuoti traukiniu iki Kauno, kur prisijungčiau prie kolegės blogerės Aistės iš Keliauk.info ekipažo, bet paskui netikėtai susidarė ekipažas ir iš Vilniaus, todėl Kauno ekipažas liko be šturmano Kūtvėlos. Manau, jie tai gana neskausmingai pergyveno, ir abu ekipažai sutarė susitikti prie Merkinės Gegužės 1-sios ryte.

Kūtvėla grožisi Nemuno ir Merkio santaka nuo Merkinės piliakalnio.

Merkinė buvo vienas svarbiausių miestų Lietuvoje XVI a.- XVII a. pr., nes Merkinėje buvo valdovų mėgstamas medžioklės dvaras; čia susikirto svarbūs prekybos keliai. Čia buvo katalikų ir stačiatikių bažnyčios, sinagogos, du vienuolynai; magistratas posėdžiavo rotušėje. Būtent Merkinėje Jogaila 1387 m. suteikė Magdeburgo teises Vilniui. Pati Merkinė Magdeburgo teises pakartotinai gavo iš Žygimanto Augusto 1569 m., kartu buvo patvirtintas ir herbas su vienaragiu. 1648 m. Merkinėje mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza. Miesto klestėjimo laikai baigėsi pražūtingo Tvano laikotarpiu XVII a. vid. 1794 m. miestą sudegino rusų armija per Kosčiuškos sukilimą. Paskui mūsų valstybė buvo galutinai padalinta 1795 m. Miestą 1882 m. nusiaubė gaisras, 1885 m. buvo nugriauti miesto sienos likučiai, o 1888 m. ant buvusios rotušės pamatų iškilo stačiatikių cerkvė. 1935 m. Merkinėje pirmą kartą mūsų šalyje buvo surengta "Senovės diena". Informacijos šaltinis: lanktinukas "Merkinė", Dzūkijos nacionalinis parkas ir Čepkelių gamtinis rezervatas.

Dešimt priežasčių, kodėl Vilnius yra supermiestas, ir keletas paburbėjimų ko jam dar trūksta, kad iš čia išvažiuojantys verktų.

Kai pasakiau, kad ir aš noriu  stoti į Šaulius, jau kaip nors su lopeta bunkerį iškasti išmokčiau, nesu gi visiškai ir negrįžtamai kušla, tai man pasakė draugai- tu geriau rašyk. Tai rašau. Aišku, šitas straipsnis yra visiškai subjektyvi ir begėdiška Vilniaus propaganda, bet jeigu formatas tiks, tai pagal jį bus galima kur bunkeryje kurpti straipsnius apie Toskaną, Maldyvus, saulėtus Brazilijos paplūdimius ir milžiniškas Prancūzijos austres, o tada juos mėtyti į koloradų apkasus.

Taigi, kodėl Vilnius yra supermiestas?

1. Vilniuje yra moderniška biblioteka Saulėtekyje, kuri dirba visą parą. Užsirašyti į skaitytojus galima pateikus asmens dokumentą ir susimokėjus už skaitytojo bilietą ( €4.34). Skaitytojo bilietą galima papildyti pinigais ir naudoti kopijuojant medžiagą. Taipogi, nakties metu skaitytojo bilietas yra raktas į biblioteką, nes saugumo sumetimais ji yra rakinama.

Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras.

Pernai čia buvo visuomenei rodomas dėl savo būklės atidžiai saugomas "Katekizmas". Bibliotekoje veikia skaitykla, kurioje yra Lonely Planet kelionių gidai, ir už tai Kūtvėla šiai bibliotekai siunčia daug daug karmos taškų. Man patinka ten nuvažiuoti visai dienai pasėdėti prie Coursera paskaitų, nes ten sukurta jauki akademinė aplinka. Yra kavinė, kur galima nusipirkti pavalgyti, bet yra ir mikrobangų krosnelė pasišildyti savo atsineštą maistą. Kavos aparatas tik va nevisada grąžos nori duoti. Bet man maloniausia yra stebėti, kaip mielai biblioteka yra lankoma įvairaus amžiaus studentų, netgi anksti ryte arba vėlai vakare čia pastebimas judėjimas. Tokios vietos reikėjo jau seniai- įsivaizduokite, kad atsitiko blogas oras, nėra ką veikti, vėlu ir visos įdomios vietos užsidaro...Galite bet kada čia atvažiuoti, patogiai įsitaisyti skaitykloje, ir šiltai sau intelektualiai leisti laiką.

Kūtvėlos reportažas apie Saulėtekyje esančią biblioteką: Naujoji VU biblioteka -architektūros šedevras ir moterų rankinukų draugas.
Bibliotekos tinklalapis: Nacionalinis atviros prieigos mokslinės komunikacijos ir informacijos centras.

Tuo pačiu noriu pastebėti, kad neseniai renovuota Karoliniškių biblioteka, plušama renovuojant ir Mickevičiaus biblioteką. Labai džiugu, kad skiriama lėšų šiems projektams, nes bibliotekose ne tik galima sutaupyti skolinantis, o ne perkant, brangias knygas, bet ir lankyti, pavyzdžiui, kompiuterinio raštingumo kursus. Tikiuosi, bibliotekų veikla ateityje plėsis apimdama parodas ir seminarus, viešas paskaitas visuomenei.

Gotikinis plytų kelias Europoje: Vilniaus indėlis į Europos architektūros mozaiką.

Niekada nepraleidžiu progos užsukti į Vilniaus g. esantį turizmo informacijos centrą ir prasieiti per visas brošiūras, nes kartais ima ir užkrenta koks perlas. Taip besikuisdama po informacinę medžiagą ir radau lankstinuką anglų kalba apie gotikinį plytų kelią Europoje. Tai yra turistinis maršrutas, pristatantis gotikos paveldą Vokietijoje, Danijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. 2010 m. Leipcige šis projektas buvo apdovanotas aukso medaliu už pasiekimus išsaugant viduramžių architektūrą Europoje.

Kadangi jau penki metai kaip vėluoju keliauti šiuo maršrutu, tai čiupau fotoaparatą ir žemėlapį, ir nedelsdama išlindau į miestą po ilgos žiemos, anot mūsų klasiko, šilumos girti. O čia dar pasisek tu man taip- Saulės užtemimas. Tai dabar tokia požlibė esu.

Vilnius yra nuostabiai sluoksniuotas miestas, kaip koks pyragas. Gali eiti tuo pačiu maršrutu, bet kiekvieną kartą akcentuoti vis kitus dalykus, ir gausis vis nauja ekskursija. Vilniaus gotika didžiąja dalimi nėra matoma ir prieinama paprastam turistui, nes tiesiog su laiko tėkme atsidūrė rūsiuose. Yra keletas restoranų ir meno galerijų Vilniuje, kurie įsikūrė buvusiuose rūsiuose, todėl daugiau ar mažiau pasižiūrėti tos gotikos galima, bet pačių pastatų architektūra dabar jau laikoma daugiausia barokine arba šiuolaikine. Tas nėra blogai, nes galima per porą valandų pamatyti visus siūlomus objektus ir tada dar lieka laiko kur nors skaniai pavalgyti. Lietuvai skirtame lankstinuke Vilniuje yra pažymėti devyni objektai kaip lankytini ir  jie yra papildomai aprašyti, dar septyni objektai yra tik pažymėti kaip galimai lankytini be aprašymo, o Kaune yra pažymėti kaip lankytini ir aprašyti trys objektai, o dar šeši yra pažymėti kaip galimai lankytini be aprašymo. Iš viso europiniame projekte yra pažymėtas trisdešimt vienas gotikinis objektas.

Varliagyvių niokotojų siaubo Kūtvėlos reidas į Vingio parką: kodėl mes turime tokį turtą viduryje miesto, bet tik spjaudome ir gaudome?

Nuo kovo 10 d. iki balandžio 20 d. vyksta varliagyvių migracija, kurios metu jie ieško savo antrosios pusės. Deja, daugelis mūsų šokuojančių mažųjų draugų gyvenimą tragiškai baigia po automobolio ratais. Tokia situacija šviesiais 2015 metais yra netoleruotina. Mes gal ir nesame tiek pajėgūs finansiškai, kad varliagyviškai jautriose vietose įrengtume jiems požemines perėjas, bet kai kurių priemonių varliagyvių santuokiniam gyvenimui pagerinti mes tikrai galime imtis- mes galime bent laikinai uždrausti automobilių eismą jų migracijos teritorijoje. Gamtininkai, mokslininkai ir aktyvūs piliečiai jau nebe pirmi metai bando atkreipti valdžios dėmesį į šią problemą. Todėl mane maloniai nustebino po nedidelio trepsėjimo vietoje, kai viskas  eilinį kartą krypo į valdžios neryžtingumą ir prokrastinaciją, staiga žiebęs sprendimas: automobilių eismas Vingio parke- draudžiamas.

Todėl šituom pranešama, kad iki š.m. balandžio 20 d. imtinai automobilių eismas Vingio parke yra draudžiamas. Išimtis taikoma policijos, gaisrinės, greitosios pagalbos automobiliams ir kitoms transporto priemonėms, kurios ten yra būtinos. Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto Zoologijos katedros atstovai taip pat pradeda varliagyvių stebėjimus. Viešosios tvarkos patruliai nebus abejingi ir padės gaudyti už padangos varliagyvių naikintojus. Toks Vilniaus miesto savivaldybės atsakingų darbuotojų sprendimas parodo, kad tie dvidešimt penki Nepriklausomybės metai nepraėjo veltui-pagarba jiems.

Taigi, šiltą ir saulėtą pirmadienio popietę Kūtvėla užrakino ofiso Pašilaičiuose duris, sėdo į 16 troleibusą, ir nubildėjo į Vingio parką pažeidėjų medžioti.

Vingio parkas nuo Gamtos mokslų fakulteto pusės.

Kadangi sprendimas dėl eismo draudimo buvo priimtas netgi galima sakyti skubos tvarka, abejojau, ar per savaitgalį bus iškabinti atitinkami kelių eiso taisyklių ženklai. Juk mūsų valdininkai nėra labai greiti, ar ne? Taigi, čia randu esant reikalinga pasakyti, kad kai nori, mūsų valdininkai yra greiti ir dar greitesni. Jau iš tolo mane maloniai pasitiko automobilių virtinės iš abiejų kelio pusių. Tenka pripažinti, kad automobilių statymo klausimas nėra išspręstas, nes padorios automobilių statymo aikštelės parko prieigose ir nėra. Šį kartą esu linkusi sutikti, kad automobilis yra būtinas, nes iki parko jame be vairuotojo ir jo šeimos dar atvažiuoja a) vežimėlis vaikui b) šeimos šuo c) riedlentė d) dviratis e) šiaurietiško ėjimo lazdos f) paspirtukas. Vežant į parką savo gyvenimo moterį, vaiką, ir bent vieną iš paminėtų priedų būtų tikrai neoperatyvu naudotis visuomeniniu transportu, kurio stotelės gana nepalankiai išsidėsčiusios parko atžvilgiu. Esu linkusi palaikyti nuolatinį automobilių eismo draudimą Vingio parke, bet su sąlyga, kad būtų įrengta padori stovėjimo aikštelė ir nedidelis paslaugų paviljonas.

"Maro Diena": literatūrinė provokacija ir propaganda apie Kauną ir ne tik.

Štai ir aš perskaičiau antrąją Andriaus Tapino knygą "Maro diena". Ne tik perskaičiau, bet ir pauosčiau. Kai socialiniuose tinkluose kilo diskusija apie spaustuvės dažais kvepiančias knygas, tai ir pauosčiau. Ko tik žmogus nepadarysi, literatūros kritiku būdamas.

"Apie funikulierius bus?"- dalykiškai pasiteiravau Andriaus Tapino dar gerokai prieš knygos pristatymą miestui ir pasauliui.
"Ne,"- kaip kirviu nukirto gerbiamas Autorius.

Net klaviatūrą kava apspjoviau. Tai kaip čia dabar, kaip tai knygoje apie Kauną nebus rašoma apie funikulierius?! Galbūt gerbiamas Autorius buvo paveiktas kokio nors Vilniaus universiteto dominijos alchemikų išradimo? Juk Kaunas be funikulierių tai kaip Antonijus be Kleopatros, Romeo be Džuljetos, Šerlokas Holmsas be daktaro Vatsono! Su kritikais taip nekalbama.

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad knygos veiksmas nukelia skaitytojus į 1907 m., o funikulieriai Kaune atsirado tik 1931 m. Tačiau ar negali, pavyzdžiui, Vilniaus legatas Antanas Sidabras į kalną pasikelti kokia nors vietos mechanikų sukonstruota bėgine transporto priemone ir tada žiebti kokiam nors blogiečiui į dantis? Žinoma, gali. O ta bėginė transporto priemonė ir būtų funikulieriaus prototipas. Todėl aš raginu gerbiamą Autorių apsvarstyti šią galimybę. Tuo labiau, kad susitikime su skaitytojais Knygų mugės metu jis prisipažino pirmojoje knygoje padaręs klaidų. Tada skaitytojai galėtų džiaugtis turėdami first edition ir  revised second edition! O kauniečiai šį klausimą galėtų apsvarstyti rerefendume. Taigi, aš pasakiau, o kauniečiai žinokitės.

Tada pradėjau skaityti knygą ir supratau, kad funikulieriaus nebuvimas Kaune nėra vienintelė to miesto problema.

Funikulieriaus nebuvimas knygoje-ne vienintelė miesto bėda.

Šita knyga yra visiška provokacija sustabarėjusiam mąstymui ir absoliuti lietuvių* kultūros propaganda.

Rasta internetuose. Idėjos autorius sunkiai atsekamas.

Toliau bus atskleidžiamas Andriaus Tapino knygos "Maro diena" siužetas, todėl knygos neskaitę ir nenorintys susispoilinti malonumą tegul paskaito kad ir Žemaitės "Sutkus".