Tarptautinė turizmo naujienų paroda Berlyne "ITB Berlin 2018".

Į tarptautinę turizmo naujienų parodą Berlyne nuvykti mane paskatino du dalykai. Visų pirma, gavau nemokamą akreditaciją kaip kelionių blogerė. Jos teko kiek palaukti, bet susitvarkius formalumus kilo rimtas klausimas: tai visigi vykti ar nevykti į Berlyną? Nusprendžiau vis dėlto nuvykti dėl antro dalyko-pagaliau įsitikinti, koks didelis yra pasaulis, nusiteikti nustoti šmirinėti po savo regioną ir imti siekti tolimesnes kryptis. Tarkime, ši paroda man būtų paskatinimas pataupyti eurus ir vietoje smėlio skulptūrų festivalio Jelgavoje, tulpių žydėjimo šventės Burbiškyje ar stintapūkio Palangoje nuvykti kur nors toliau ir sudėtingiau, kad ir į kokius Balkanus. Be to, šioje turizmo naujienų parodoje tikėjausi gauti detalesnės informacijos apie savo jau šiemet suplanuotas keliones.

Lietuvos stendas ITB Berlin 2018 renginyje.

Taigi, apsisprendžiau vykti į Berlyną. Palyginau skrydžių ir autobusų bilietų kainas ir nustebau, kad vos porą valandų trunkantis skrydis ir keliolika valandų trunkantis pervežimas autobusu kainuoja tiek pat- apie 80 eurų į abi puses. Tiesa, skrydžių paieškos programos atsisakė bendradarbiauti ir skristi tiesiogiai iš Vilniaus man reikalingomis dienomis; AirBaltic siūlė keliauti Vilnius-Ryga-Berlynas arba pridėti papildomą nakvynę Berlyne ir tada skristi tiesiogiai. Manęs netenkino nei vienas variantas, kelionės data artėjo ir net nepalankūs skrydžiai brango. Tada ėmė ir įvyko stebuklas: vieną vakarą žaidžiu aš su Go Euro (tai plaforma, rodanti galimus skrydžius, autobusus ir traukinius iš taško A į tašką B, siūlau nemokamai registruotis per mano nuorodą Bonusway ir naudojantis Go Euro informacija perkant bilietus susigrąžinti šiek tiek išleistų pinigų) ir dėliojuosi beprotiškus maršrutus. Kadangi vis tiek grįžtu savaitgalį, tai kodėl gi neišbandžius kokio nors traukinio iš Berlyno iki Gdansko ir tada neparskridus į Vilnių už 10 eurų iš Gdansko? Mano tėtė yra sakęs, kad aš ir griovy galiu miegoti, kad tik daugiau pasaulio pamatyčiau. Matyt, tai suprato ir Visata, nes pasiuntė man iki tol neegzistavusį Ryanair skrydį Vilnius-Berlynas už 25 eurus. Aš jau pasiekiau tokį avantiūrizmo lygį, kad griebiu gerus pasiūlymus kai tik jie atsiranda ir visiškai nepergyvenu, kaipgi reikės iš to Berlyno namo parsikepurnėti. Bet stebuklai tęsiasi ir po dviejų dienų Visata man vėl siunčia iki tol neegzistavusį Ryanair skrydį Berlynas-Ryga (nes, nu, tiesioginis skrydis namo jau būtų per daug gerai) už 27 eurus. Tada sulaukusi Valentino dienos akcijos nusiperku man palankiausiu laiku iš Rygos į Vilnių važiuojančio autobuso (šį karta pasitaikė Lux Express reisas) bilietą už nepilnus 9 eurus. Rezervuoju hostelį Berlyne ir imu vienvietį kambarį, nes noriu tylos ir ramybės.

Trumpas kainų reziume:

• skrydžiai su Ryanair Vilnius-Berlynas ir Berlynas-Ryga: apie 50-55 eurai, įskaičiuotas 1 mažas rankinis bagažas pasiimti su savimi ir 1 mažas rankinis bagažas nemokamai priduodamas į bagažą prie vartų. 
• autobusas Ryga-Vilnius: nepilnai 9 eurai, akcija.
• nakvynė Berlyne, vienvietis kambarys hostelyje, be pusryčių, 102 eurai su patalyne ir rankšluosčiais, 3 naktys.

Transporto, maisto, lankytinų vietų ir suvenyrų kainų čia neminėsiu, nes jos svyruoja labai individualiai. Berlyno transporto kainas galima pasitikslinti čia. Berlyne puikiai veikia visuomeninis transportas; traukiniai, autobusai ir tramvajai kursuoja kas 5-15 minučių, priklausomai nuo reiso. 

Na, o kaipgi pati turizmo naujienų paroda, garsioji "ITB Berlin"? Prisipažinsiu, likau nusivylusi. Jai buvau suplanavusi dvi dienas, bet užteko vienos. Visų pirma, tos turistinės informacijos, kurios tikėjausi, negavau, nes kai kurios kryptys neturi parengusios net elementariausių turistinių žemėlapių.  Tarkime, tokie Suvalkai. Juokitės juokitės, o ar žinote, kad Suvalkų kapinėse yra kenotafas (o gal ir kapas?) to vienintelio lenko, žuvusio Niujorke per 9/11? Visų antra, buvo labai daug kičo ir turizmo naujienų paroda vietomis priminė Kaziuko mugės beskonybę. Nepatekau ir į Blogger Speed Dating renginį, kur kelionių blogeriai ir įmonės tariasi dėl bendradarbiavimo: tiesiog mano kuklus kampelis internete yra...na...labai kuklus :-) Vėlgi, savęs pardavinėti agresyviai irgi nesiėmiau-jeigu susiplanuosiu kur konkrečiai kelionę, tada ieškosiu jai partnerių. Gaila, kad šiemet teks atsisakyti Klaipėdos, nes nepavyksta rasti partnerių numatytai programai įgyvendinti (man ten reikia bent trijų nakvynių). Taigi, bendrai paėmus, "ITB Berlin" nepateisino mano lūkesčių, todėl kitą viešnagės Berlyne dieną paskyriau pasibastymui po miestą, kas gerokai kirto per mano biudžetą, bet, kaip sakoma, karste stalčiukų nėra, su savimi nepasiimsi.

Skaitau Lietuvą-skaitau pasaulį. Vilniaus knygų mugės grobis!

"Didieji knygų atlaidai", "Metiniai knygų atlaidai", "Piligriminė kelionė"...Taip Vilniuje kasmet rengiamą knygų mugę imta vadinti nuo maždaug 2011-2012 m. Net jeigu tai ir buvo leptelta pašiepiant, šiandien Vilniaus knygų mugės kitaip ir nebepavadinsi, nes į ją suplaukia žmonės iš visos Lietuvos ir vaikšto su knygų sąrašais rankose, lyg su kokiu Katekizmu, ir bando atsilaikyti prieš pagundą nusipirkti knygų, kurių nėra sąraše. Jeigu šis renginys truktų ne keturias dienas, o visą savaitę, drąsiai galėtume jį įrašyti į UNESCO nematerialiojo pasaulio paveldo sąrašą.

O aš norėčiau pakalbėti apie asmeninės bibliotekos suformavimą. Bibliotekos visais laikais buvo kelią rodantis švyturys ir išminties šaltinis. Iš istorinių šaltinių žinome, kad Ona Vytautienė gavo dovanų kelias knygas apie šv. Daratos gyvenimą ir jomis nuoširdžiai džiaugėsi, kaip, istorikų manymu, nebūtų galėjusi džiaugtis skaityti nemokantis žmogus. Onos Vytautienės knygos bus vienas iš pirmųjų knygų paminėjimų Lietuvos istorijoje, leidžiančių svarstyti jeigu ne apie dvaro bibliotekos, tai bent apie asmeninės valdovų bibliotekos susiformavimą. Yra taipogi žinoma, kad Jogaila su Jadvyga naujai formuojamam Vilniaus Katedros lobynui yra dovanoję vertybių, kurių tarpe buvo Jokūbo Vorangiečio "Legenda Aurea",-knyga apie šventųjų gyvenimus, manoma, parinkta būtent Jadvygos nurodymu. Kol kas mažai plačiajai visuomenei pristatomas turbūt vienas unikaliausių Lietuvos istorijoje veikalų-Vaišvilko iniciatyva vienuolyne Laurušave sukurtas evangelijos nuorašas, kuris yra laikomas pirmąją iš LDK teritorijos kilusia ir išlikusia knyga, datuojama 1329 m.; šiandien jos skaitmeninė kopija saugoma Vilniaus Vrublevskių bibliotekoje. Aleksandras Jogailaitis, valdęs XV-XVI a. sandūroje, laikomas pimuoju mūsų valdovu, mokėjusiu skaityti ir rašyti, o jo žmonai Elenai Ivanovnai Riurikaitei iš Maskvos pasiuntinys atvežė trylikos knygų (tuomet-kodeksų) rinkinį, pirktą Lietuvos Brastoje ir saugotą Vilniaus bernardinų vienuolyne. Žygimanto Augusto biblioteka, davusi pradžią Vilniaus universiteto bibliotekai, verta atskiro straipsnių ciklo. Ne apie tokias aukštas materijas kalbant, Bistrampolio dvare gyvenęs ir jos biblioteka naudojęsis Henrikas Senkevičius ten parašė bene garsiausią savo kūrinį "Tvanas".

Norėčiau pasakyti, kad esu Nepriklausomybės vaikas, bet turbūt nepavyks-gimiau 1981 m., taigi buvau vaikas, ėjęs į Nepriklausomybę: fragmentiškai prisimenu stovėjusi Baltijos kelyje ir fragmentiškai prisimenu Sausio 13-sios įvykius. Įdomumo dėlei pasižiūrėjau, kas įvyko SSRS mano gimimo metais, tai 1981 m. SSRS įvykdė dvidešimt vieną branduolinį bandymą. Užaugau skaitydama Aleksandrą Diuma, Žiulį Verną, Tomą Main Ridą, Emilį Zola, "Drąsiųjų kelių" serijas. Kartą viename Valterio Skoto romane radau žodį "kekšė", kurio reikšmės ėjau pasiklausti pas mamą. Mama pasakė, kad nežino. Pas mokytojus ir inteligentus senelius (senelio tėvas buvo paskutinysis Kudirkos Naumiesčio burmistras) susipažinau su tremtinių atsiminimais ir lietuvių literatūros klasika.

Dabartinė mano biblioteka paremta dviem principais: perku tik tas knygas, kurias skaitysiu pakartotinai, ir tas knygas, kurios man reikalingos darbui. Kartais perku knygas, kurias tiesiog reikia turėti dėl jų visažmogiškos vertės. Neseniai peržiūrėju savo asmeninės bibliotekos katalogą ir su siaubu supratau, kad man reikės testamentu jas palikti Lietuvai, nes paprastam mirtingajam mano surinktos vertingos knygos bus neįdomios ir iškeliaus į knygų laužą, o Lietuva galės iš mano bibliotekos fondų sukurti kažką panašaus į Britų muziejų, tik knygoms. Šiemet į knygų atlaidus irgi žygiavau su sąrašu knygų, kurios turėjo papildyti mano biblioteką, o dėl kai kurių knygų buvau pasiryžusi ir kraują pralieti.

Kūtvėlos knygų grobis.

Jelgavos ledo skulptūrų festivalis "Svajonės". Ar yra vaistas nuo ledo skulptūrų festivalių?

Geriau už ledo skulptūras gali būti tik ledo skulptūros! Kai Aistei pasakiau, kad šiais metais važiuosiu į net (tik?) tris ledo skulptūrų festivalius (du Lietuvoje ir vieną Latvijoje), ji iš karto nustatė diagnozę: "Tu galvą persišaldei". Tačiau ledo skulptūrose yra kažkokia nenusakoma trauka, jos kaip kokios sirenos traukia kiekvienais metais vėl ir vėl važiuoti jų žiūrėti. Pirmasis mano aplankytas Jelgavos ledo skulptūrų festivalis buvo 2014 m., kai jis paskutinį kartą buvo rengiamas kitoje vietoje, tada buvo pliusinė temperatūra ir teko braidyti po purvą, o tirpstančios skulptūros tiško tiesiog akyse (Pakruojo dvaras-Jelgava-Jelgavos ledo skulptūrų festivalis). Tačiau minios žmonių, suplūdusios pažiūrėti ledo skulptūrų, mane labai suintrigavo, o be to, mes net neišbuvome iki žadėtųjų fejerverkų, nes kelionių agentūra-kaip visada-primakliavojo su programa. Taigi, dar kitais metais atvažiavau savarankiškai ir jau su nakvyne, kurią derinau prieš gerą pusmetį iki kelionės, nes tada Jelgavoje nelabai buvo kur apsistoti (Jelgavos ledo skulptūrų festivalis 2015). Man taip patiko, kad dar kitais metais suorganizavau kelionę į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį savo mamai ir dviems jos kolegėms. Deja, trečias kartas melavo net neraudonuodamas ir festivalis išsigimė, nes nebuvo imtąsi priemonių suvaldyti žmonių srautams (nors ir buvo prognozuota 4,000 lankytojų); realiai buvo gaila išleistų pinigų nakvynei ir kelionei (Trečias kartas nemeluoja: Jelgavos ledo skulptūrų festivalio fiasko). Dar kitais metais kelionę į Jelgavos ledo skulptūrų festivalį gavau dovanų, tuom pačiu gavau ir progą įsitikinti, kad šio festivalio organizatoriai nepasimokė iš pernai metų klaidų,- mūsų autobuse buvo žmonių, kurie stovėjo valandą laiko prie bilietų kasos, todėl išgirtųjų ledo skulptūrų taip ir nepamatė, nes jau reikėjo važiuoti namo; net Kūtvėla pametė moterišką kuklumą ir visur lindo be eilės (Vienos dienos kelionė į Biržus ir Jelgavos ledo skulptūrų festivalį). Šiemet užsidegiau azartu palyginti Lietuvos ir Latvijos ledo skulptūrų renginius, todėl vėl užlipau ant savo mėgstamo grėblio-ledo skulptūrų festivalio Jelgavoje.

Šiais metais Jelgavos ledo skulptūrų festivalio organizatoriai tikrai padarė išvadas ir padidino festivalio teritoriją, perskėlė visą festivalio zoną į keletą įėjimų/išėjimų, net ir bilietų kasos buvo išmėtytos po visą miestelį. Aš apsidraudžiau ir važiavau penktadienį, todėl žmonių srautas buvo labai normalus, o man bus įdomu paskaityti įspūdžius iš savaitgalio keliautojų. Tai, ką pamačiau šiame Jelgavos ledo skulptūrų festivalyje, atpirko visas ankstesnes nuoskaudas ir dar davė džiaugsmo avansu kitiems metams, nes vėl būtinai važiuosiu!

Kūtvėlos favoritas.

Pakruojo ledo skulptūrų festivalis "Ledo karalystė". Patarimai ledo skulptūrų festivalių lankytojams.

Logistika lėmė nakvoti Vilkaviškyje pas Danutę ir Vladimirą, o tada draugiškai vienu ekipažu nuriedėjome iki Pakruojo, pakeliui užsukdami prie Sudargo piliakalnių ir sustodami papietauti Radviliškyje. Sudargo piliakalnių kompleksas mane seniai traukė aplankyti- didybė ir grožis neapsakomi!

Sudargo piliakalniai.

Sudargo piliakalniai (Žydkapiai).

Sudargo piliakalniai.

Nemunas.

Kūtvėla lanko Sudargo piliakalnius.

Pakruojo miestelyje yra 2* svečių namai "Kruoja". Jie nėra įtraukti į populiarias nakvynės rezervacijos sistemas, todėl reikia skambinti telefonu arba rašyti elektroninius laiškus. Nakvynė vienviečiame kambaryje su privačiu vonios kambariu kainuoja 18 eur (be pusryčių). Kambarys nedidelis, tvarkingas, yra rankšluosčiai ir higienos priemonės; pirmame aukšte yra šaldytuvas, mikrobangų krosnelė ir virdulys; veikia nemokamas wi-fi. Nuo svečių namų netoli yra Pakruojo autobusų stotis, o iki Pakruojo dvaro ir ledo skulptūrų festivalio galima nueiti asfaltuotu taku pėstiesiems ir dviratininkams per 30 min. Rekomenduoju. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad festivalio proga nebus pabranginta nakvynė, tai dar sausio pradžioje rezervavausi, nes logistika lėmė nakvoti Pakruojyje.

Vilkaviškis ir Paežerių dvaro ledo skulptūrų festivalis.

Ką pamatyti Vilkaviškyje? Yra šis bei tas, bet tokio turizmo klausimu apleisto miestelio dar turbūt nemačiau. Nors Vilkaviškio turizmo informacijos centre radau kalnus turistinės makulatūros, tenais nebuvo normalaus Vilkaviškio žemėlapio su jame normaliai ir suprantamai turistui nurodytomis lankytinomis vietomis, apie turistui draugišką TIC tinklalapį jau nė svajoti nedrįstu. Pasirodo, kultūros klausimais Vilkaviškis tituluojamas "Lietuvos Černobyliu"! Taigi, teko improvizuoti, tik dabar šiek tiek baiminuosi, kad pradėsiu naktimis švytėti.

Vilkaviškis. Gatvės menas.

Vilkaviškis- jotvingių gyvenamos žemės. Gyvenvietė pradėjo kurtis XVI a. pr. Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Bona Sforca 1545 m. paskyrė dalį miško žydų sinagogos reikmėms; joje buvo saugoma viena seniausių Torų Lietuvoje. Magdeburgo teises Vilkaviškis gavo 1660 m. iš Jono Kazimiero Vazos, o Vilkaviškio herbas Lelija primena didikų Pacų herbą-jie buvo miestelio savivaldos iniciatoriai. Miestelis labai nukentėjo Napoleono karo, Pirmojo pasaulino karo ir Antrojo pasaulinio karo metais.

Viena iš Vilkaviškio įžymybių-Vilkaviškio dvaras. Šis dvaras rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo 1773 m. Tuo metu jis priklausė Mykolui Oginskiui, Vilkaviškio seniūnui ir LDK etmonui. Tačiau šį dvarą išgarsino ne kas kitas, o Napoleonas, keturias dienas apsistojęs Suvalkijoje. Manoma, tai buvo gausiausiai kada nors Lietuvos istorijoje vienoje vietoje sutelkta kariuomenė. Napoleonas panaikino baudžiavą Suvalkijoje, todėl šis kraštas ateityje netruko išgarsėti šviesiais žmonėmis. Dabar dvaras yra privatizuotas, jame gyvena žmonės. Atrodo, šis pastatas neįtrauktas į kultūros paveldo registrą. Visgi, frontonas su kolonomis restauruotas dailiai. Ar Napoleonas 1812 m. tikrai buvo apsistojęs Vilkaviškio dvare? Yra tuo tikinčių. Kita vertus, gerb. Benjaminas Mašalaitis tuo abejoja: Napoleono bendražygių memuaruose nurodomas visiškai kitas medinio dvaro kompleksas, kurio nebėra jau bene 150 metų, o pasakų rimtiems žmonėms sekti gal ir nereikėtų.

Vilkaviškio dvaro fasadas.

Vilkaviškio dvaras.