Kaip Kūtvėla suvedinėjo sąskaitas su Lentvario bažnyčia, susipažino su Kalėdų Seneliu ir nugvelbė vertingą knygą.

 

Lentvaryje paskutinį kartą lankiausi 2011 metais, kai tik buvau pradėjusi rašyti šį kelionių tinklaraštį. Tada internetai nebuvo tokie galingi kaip dabar, todėl teko gerokai paklaidžioti ieškant lankytinų Lentvario vietų. Šiandien tenka konstatuoti, kad situacija su kelio nuorodomis į lankomus objektus nė kiek nepasikeitė į geresnę pusę, nei buvo prieš vienuolika metų. Ankstesnės kelionės metu man nepavyko patekti į Lentvario bažnyčią, tam man prireikė net… keturiolikos metų. Bet geriau vėliau negu niekada, tiesa?

Kūtvėla lankosi Lentvaryje.

Šiaip, turbūt, būčiau dar keturiolika metų kirmijusi namie po šilta antklode, jeigu ne “Lietuvos geležinkelių” iniciatyva išpuošti Kalėdiniai traukiniai, kurie pasirodė esą tokie populiarūs, kad net antrai klasei bilietai šiais metais parduodami su vietos rezervacija. Tai ir Kūtvėla užsikepė trūksta-plyšta tokiu traukiniu pasivažinėti, o kai moteris ko nors užsimano, tai kiaurai sieną pereina. Šiuo konkrečiu atveju užteko tik nusipirkti traukinio bilietą. Labai rekomenduoju įstoti į „Lietuvos geležinkelių“ Keliautojų Klubą, nes nariams dažnai būna siūlomos įvairios nuolaidos, o sukaupus pakankamai nuvažiuotų kilometrų sugeneruojamas nuolaidos kuponas; narystė klube nemokama. Kalėdine tematika išpuošti traukiniai tvarkaraštyje pažymėti atskirai, į kai kuriuos net pirmos klasės bilietai išpirkti. Šiaip esu pastebėjusi, kad pirmos klasės bilietus mūsų traukiniuose išperka greičiausiai. Nei iki Kauno, nei iki Trakų riedėti šį kartą neplanavau, nes norėjau trumpesnės kelionės, tai vos šešiolika minučių iki Lentvario man pasirodė pats tas. Ir kaina džiugino-šiek tiek virš dviejų eurų.

Gimtadienio kelionė į Londoną. Bažnyčių safaris, azijietiškas maistas ir neskanūs skaniukai.

 

No man is an island,
Entire of itself.
Each is a piece of the continent,
A part of the main.
If a clod be washed away by the sea,
Europe is the less.
As well as if a promontory were.
As well as if a manor of thine own
Or of thine friend's were.
Each man's death diminishes me,
For I am involved in mankind.
Therefore, send not to know
For whom the bell tolls,
It tolls for thee.

(John Donne)

Kūtvėla Londone.

Spalis yra mano gimtadienio mėnuo ir mėgstu sau pasidovanoti kelionę, todėl vėl skrendu porai dienų pasibastyti po Londoną. Šiais metais prisidėjo naujiena, nes reikėjo gauti ETA. Tai yra elektroninis leidimas keliauti į Jungtinę Karalystę, nes jie dabar nebe ES dalis. Patogiausia ETA gauti yra pildant užklausą per mobiliąją aplikaciją „UK ETA“, nors yra galimybė formą pildyti ir internetu. Šio leidimo kaina yra 16 svarų sterlingų, jeigu nurodyta suma didesnė-turbūt patekote pas trečiuosius asmenis ar tarpininkus. Nakvynės vietą keičiau kelis kartus, nes galiausiai nakvynės kokybę nusvėrė jos kaina- Londonas vis dar labai brangus miestas nakvoti.

Kelionė Lietuvos piligriminiu keliu: Lyduvėnų geležinkelio tiltas- Šiluva- Tytuvėnai.

 

„Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis,
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,
Baltai iš sodų žalių bekyšą!
Tik brangią kalbą tėvų pamynę
Jie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis
Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,
Ar saulė leidžias, ir vakarėlis,
Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę
Graudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių",
Jausmai bedievio vėl atsidarę
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“

(Maironis, “Pavasario balsai” 1920 m.)

Mano akis užkliuvo už vienos dienos kelionės reklamos. Kelionės programoje minimi du objektai, kuriuos jau seniai noriu pamatyti- Lyduvėnų geležinkelio tiltas ir Tytuvėnų vienuolynas su bažnyčia; Šiluvoje esu buvusi vieną kartą prieš daugybę metų, tai irgi nepakenks dar kartą šventą vietą aplankyti. Kelionės kaina irgi pasirodė priimtina. Kelionės programoje buvo numatyti ir pietūs-  Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo laikų patiekalų degustacija. Nepaisant to, šiek tiek maisto į kelionę iš namų, žinoma, pasiėmiau. Šį kartą nenorėjau labai išlaidauti, todėl nusipirkau pigiausios šlapdešrės, tai ji tokia skysta pasirodė, kad buvo galima ją šaukštu ant bulkos užsitepti. Šaldytuve sugraibiau nuo šaltibarščių užsilikusį agurką. Orų prognozė nedžiugino, tai užsirišau šalikėlį ir užsimečiau ant pečių rudeninę striukę su gobtuvu (nes „kapišonas“- nevartotina svetimybė). Išvykimo vieta buvo prie Lukiškių aikštės, tai man buvo patogu atvažiuoti visuomeniniu transportu. Mūsų susirinko didžiulis autobusas, virš keturiasdešimt turistų, ir dauguma buvo iš Vilniaus- Žiežmariuose paėmėme šešis turistus, ir Kaune įlipo dvi moterys.

Kūtvėla grožisi Lyduvėnų geležinkelio tiltu.

Pirmas sustojimas buvo techninis: kava ir tualetai. Sustojome naujoje El Drive stotelėje neprivažiavus Raseinių. Čia galima krautis elektromobilius. Lankytojai gali įsigyti užkandžių ir gėrimų jungtinėje Caffeine ir Narvesen erdvėje. Čia galima atsikvėpti, užkąsti, išgerti kavos, įsigyti užkandžių kelionei, yra rozetės pasikrauti elektronikai. Mums dar aktualu buvo tualetinių kabinų skaičius, kas visada aktualu didelėms turistinėms grupėms. Labai rekomenduoju čia sustoti poilsiui. Ši El Drive poilsio stotelė yra adresu: Verėduvos k, E85 28, 60291 Raseinių rajono savivaldybė. Mes sustojome techniniam sustojimui čia, nes prie Lyduvėnų geležinkelio tilto yra ribotos WC galimybės, tai irgi turėkite omenyje, jeigu keliaujate su grupe arba vaikais.

Atrask Plungę: tarp Alpių įkvėptos gamtos, itališko rafinuotumo ir žemaitiško tvirtumo.

Gimiau su ankstyvu pavasariu,

dėl džiaugsmo vasaros,

dėl speigų žiemos...

ir nežinojau: ar tai dovana, ar likimas..?

Per dienas — visa išbyrėjo.

Liko tik rudenys,

kuriuos, tartum palikimą,

sudėjau į pašventintas skrynias

ir užkasiau po žeme...

Sunkios liūtys

išrausė mano likimus

ir žaidimo metus —

išbarstė

po žemės smiltynus...

Esu ruduo ir skubu

dovanoti save —

iškirstai pavasario giriai...   (Antanas Lipskis. „Mėlynoji delčia“, Čikaga, 2005)

Žinote, kad kartą metuose ir lazda iššauna? Tai man šiemet tokia lazda tapo Žemaitija. Labai seniai norėjau pakeliauti po šį man visiškai nepažįstamą regioną, bet susisiekimas visuomeniniu transportu (vietiniais autobusais ar traukiniu) čia labai ribotas ir brangus, nepigios ir nakvynės paslaugos. Labai džiaugiuosi, kad šiemet „Lietuvos geležinkeliai“ taiko įvairias akcijas, kurių metu galima įsigyti bilietus beveik perpus pigiau. Jau lankiausi Švenčionėliuose ir Telšiuose tokios akcijos metu, o dabar riedu į Plungę. 

Kūtvėla lankosi Plungėje. 

Miestas ant septynių kalvų Telšiai: kur kultūra slypi po kiekvienu meškos pėdsaku.

 

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty“.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje. - Vytautas Mačernis, 1942 m.

Kūtvėla lankosi Telšiuose.

Žinote tą posakį: „Vyras pasakė-vyras padarys, nereikia jam priminti kas pusę metų?“ Tai aš dar geresnė už tą vyrą, nes Telšius aplankyti žadu metų metais, jau gal net koks ir apvalus jubiliejus susidarys. Šiemet skubu pasinaudoti „Lietuvos geležinkelių“ akcija liepos mėnesiui ir perkuosi bilietą šeštadieniui su net 40 proc nuolaida. Gerai, kad susigriebiau iš anksto, nes tą savaitgalį Klaipėdoje vyksta „Jūros šventė“, tai bilietai tirpte tirpo. Ursulijus Lepečkojauskas irgi užsimanė kartu su manimi į Telšius- neva, giminių aplankyti. Mat, jeigu jis yra meškius, tai jau iškart ir Žemaitijos bajoras! Nenorėjau jo imtis kartu į tokią tolimą kelionę, tai lepečkojus prigrasino, kad apskųs šviesiausiajam valdovui už bajoro laisvės suvaržymą. Teko imtis ir jį, gal pabus už vertėją, jeigu lietuviškai nesusišnekėsiu Žemaitijoje? 

Atrask Švenčionėlius: tarp gamtos, geležinkelio ir atminties.

Jau kuris laikas mano socialiniame burbule sukasi informacija apie kylančią Lietuvos turizmo žvaigždę-Švenčionėlius. Miestelis yra ant geležinkelio atšakos Vilnius- Turmantas, o liepos šeštadieniais „Lietuvos geležinkeliai“ taiko 40 proc. nuolaidą vietinio susisiekimo maršrutams, todėl čia ir galvoti labai nereikia – šeštadienį kylu į Švenčionėlius! 

Kūtvėla lankosi Švenčionėliuose.

Kalvarijų gatvėje buvo avarija, todėl teko kūlverstinai verstis, kad spėčiau į traukinį. Kai jau prie vagono pripuolu ir dantimis įsikabinu į apatinį laiptelį, tai traukinys jau praktiškai pilnas. Traukinys senas, trečios klasės, tai ir bilietai buvo pigūs. Žmonės juda savaitgaliui ilsėtis gamtoje, važinėtis dviračiais, stovyklauti… Atskirai geru žodžiu reikia paminėti traukinio palydovę Jolantą. Mūsų traukinių palydovai išvis yra kosminio gerumo žmonės, net nežinau, gal jiems „Lietuvos geležinkelių“ žmogiškųjų išteklių skyrius net specialią atranką rengia. Traukinyje nėra kondicionieriaus, bet galima nemokamai atsigerti vandens. Kaimynės pasitaiko plepios, tai kelionė iki Švenčionėlių neprailgsta.

Mozūrija: senosios Prūsijos atodūsis. Gižycko- Geldapė- Stančikų tiltai.

Mozūrijos krašto žmonės save kildina iš kelių etninių grupių. Lenkijos žemėlapio kraštelis, po kurį šiandien trepsėsime, oficialiąja Mozūrija tapo 1815-1818 m. reformos, siekiant pabrėžti skirtingumą nuo Lenkijos. Šiose žemėse ilgus šimtmečius gyveno baltų gentys: galindai, bartai, sūduviai, jotvingiai, nadruviai… Kaimynystėje buvę lenkai priėmė krikštą ir pamažu kolonizavo šias baltų žemes, bet XIII a. į mūsų kraštus atsikėlęs Vokiečių ordinas užkariavo šią teritoriją. Riba tarp Mozūrijos ir Mažosios Lietuvos ėjo maždaug ties Geldapės upe, o paribyje pamaldos bažnyčiose vykdavo trimis kalbomis: vokiečių, lietuvių ir lenkų; buvo pripažįstama katalikybė ir evangelikų liuteronų tikėjimas. Ežeringas kraštas pasižymi dideliu miškingumu, todėl gyventojų tankis nedidelis. Iš pliusų- taip sunkiau plėstis epidemijoms. Prūsijos valdžia XIX a. pašalino mozūrų kalbą iš viešojo gyvenimo ir žmonės ėmė vokietėti. Dėl aukštesnio nei Lenkijoje pragyvenimo ir kultūros lygio, aktyvios vokiečių propagandos ir valdžios gąsdinimų, per 1920 plebiscitą už susijungimą su valstybingumą atkūrusia Lenkija balsavo tik apie 10 % gyventojų. Potsdamo konferencijos (1945 m.) nutarimu Mozūrija su Varme ir Pavysliu (2/3 Rytprūsių) atiteko Lenkijai. Komunistų valdžia evangelikus mozūrus laikė vokiečių naciais, ėmėsi represijų. Po Antrojo pasaulinio karo Mozūrijoje apsigyveno repatriantų iš Lenkijos iki karo valdytų žemių, jų tarpe ir iš Vilniaus krašto.

Kūtvėla lankosi prie Stančikų tiltų. 

Kelionės programa man pasirodė įdomi, kainos ir kokybės santykis tikrai geras, bet rasti gerą gidą šiais laikais yra rimtas iššūkis. Kelionę kiek pagadino prastas organizavimas, bet apie viską iš pradžių. Išvykstame iš Vilniaus anksti, 4.30 val. ryto iš ERGO aikštelės Geležinio Vilko gatvėje. Dar iš vakaro užsisakau taksi (plius trys eurai). Aikštelė tuščia, tai užeinu į Circle K degalinę pasėdėti šviesoje. Juokinga, bet lauke šilčiau nei degalinėje, matyt, dėl aktyviai veikiančio kondicionieriaus, todėl netrukus einu ieškotis sukeliovų. Turistai jau renkasi, bet dauguma vyksta į Latvijos pajūrį. Vilniuje į mūsų autobusą sėdame gal dešimt turistų. Autobusas labai geras, Toks Neo linija, į reisą vyksta du vairuotojai. Labai patiko, kad po kėde veikė elektros rozetė, nes pasikrauti telefoną kelionės metu reikėjo kelis kartus. Sustojame papildomai paimti turistų Žiežmariuose, Kaune ir Marijampolėje. Šalia manęs sėdasi ponia Gražina. Įsišnekame, nu ir ką jūs sau manot- visur rasi žvirblį ir zanavyką! Ponia Gražina nuo Sintautų, o mes tarpe Kudirkos Naumiesčio ir Šakių, tai praktiškai giminės! Pasienyje stojame į tualetus. Pasiseka, nes po mūsų atvažiuoja dar du autobusai, bet kavos jau nebespėju nusipirkti. Lenkijos pasieniečiai atlieka patikrą ieškodami nelegalių migrantų, bet mūsų autobuso nestabdo- atnaujinta pasienio patikra neturėtų sudaryti nepatogumų turistams, tvirtino lenkiškoji administracijos pusė. Dar vienas sustojimas išsikeisti valiutą tiems, kas laiku nesusižiūrėjo.

Atrask Kazlų Rūdą: turizmo gidas keliautojams po šį Lietuvos kampelį.

 

„ Tik trečią dieną pargrįžo bajoras Baltramiejus, penkiskart bridęs per Vabalkšnę, skendęs Pilvėje, išklampojęs Tamsplynę, nuklydęs net į Stumbragirį… Nei būtą, nei regėtą stirniną išvydęs, jo paveikslo apakintas kai atitoko, suprato, kad stebuklingo sidabraragio išskeltos žiežirbos kelią jam rodo. Ta kryptimi patraukęs, didelį girios plotą apėjęs, pavargęs ir alkanas pagaliau atgalios sugrįžo. Ant kalnelio Jadvygą, sūnų apspistą, pamatęs, griuvo šalia jų ir užmigo, tespėjęs pasakyti, kad šičia statys Kazlų dvarą. “- iš Kazlų Rūdos įkūrimo legendos.

Kūtvėla lankosi Kazlų Rūdoje.

Man geležies ir ragų kraštas Kazlų Rūda-tolimiausias Lietuvos taškas, nes iki jo nukeliauti man prireikė septynių metų. Ragą vis pakišdavo tai oras, tai sveikata, tai Merkurijus retrograde. Kiekvienais metais per turizmo parodą pasiimdavau Kazlų Rūdos reklaminių proklamacijų, bet Kūtvėla yra viena ant visos Lietuvos ir užsienio, tai planuoji važiuoti į Kazlų Rūdą, o realiai lipi į lėktuvą į Paryžių. Bet per tuos septynerius metus pagerėjo susisiekimas traukiniais ir dabar galima įsigyti bilietus iš karto su persėdimais. Į Kazlų Rūdą važiavau iš Vilniaus su persėdimu Kaune.

Tarp abiejų traukinių persėdimui buvo vos septynios minutės. Paklausiau traukinio palydovės Vilniaus reise į kurią platformą atvyksime ir kur stovės traukinys į Kazlų Rūdą, bet tokios informacijos nėra kaip gauti. Jeigu ieškote idėjų startuoliui, tai labai reikia mobilios programėlės LTG išvykimo/atvykimo platformoms matyti. Atvykstame į 11-ąją platformą Kaune, tą pačią tolimiausią. Skutu link stoties pastato, kur yra elektroninis informacijos terminalas. Man reikalingas traukinys stovi čia pat, 1-ojoje platformoje, reisas Kaunas- Marijampolė per Kazlų Rūdą. Traukinys čia net per stipriai pasakyta- automotrisė, jau pilna keliautojų. Daug vyresnio amžiaus damų vyksta su gide į Marijampolę-matyt, kažkoks kolektyvas susiorganizavo išvyką. Šanuolės! Automotrisė nepatogi, sėdime susigrūdę, vietos kojoms nelabai yra, apie bagažą jau nekalbu. Laimei, kelionė neilga, vos pusvalandis. 

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Trečioji diena.

 

Ryte išsikrapštau iš migio labai anksti, nes noriu pagaliau nuvažiuoti iki Parlamento ir Big Beno privalomai nuotraukai iš Londono. Kitaip gi nesiskaito, kad buvai Londone. Tada važiuoji iki vieno nuostabiausių muziejų, kokiame tik teko lankytis- Wallace Collection. Tai yra nacionalinis muziejus, kurio kolekciją sudaro pirmų keturių Hertfordo markizų ir Sir Richard Wallace (spėjama, ketvirtojo markizo nesantuokinio sūnaus) sukauptos meno vertybės.

Ikoniškasis Londonas.

Kitos kelionės planuose- Londono apžvalgos ratas. 

Vestminsterio abatija.

Wallace Collection.

Pirmasis Hertfordo markizas buvo Edward Seymour, Lordo Protektoriaus, palikuonis. Jis, to net nežinodamas, pradėjo šią nuostabią kolekciją įsigydamas šešis Canaletto darbus iš dailininko dirbtuvių. Antrasis Hertfordo markizas išsinuomojo dabartinį pastatą savo rezidencijai ir kartu su žmona buvo geri Princo Regento draugai. Trečiasis Hertfordo markizas mėgo ekstravaganciją ir buvo neabejingas olandų tapybos darbams ir Sevro porcelianui. Ketvirtasis Hertfordo markizas užaugo kaip anglas ir prancūzas, nes keli metai po jo gimimo tėvai pasuko skirtingais keliais ir motina mažametį sūnų išsivežė į Paryžių. Anglijoje šis didikas lankėsi retai, daugiausia laiko praleido Prancūzijoje, kur pagarsėjo kaip žymiausias šalies kolekcionierius. Jis teikė pirmenybę jau pripažintų menininkų kūriniams ir pirko aukcionuose, o ne per salonus ar antikvariatus. Markizas pinigų neskaičiavo ir vienas žymiausių kūrinių jo kolekcijoje, „Besijuokiantis kavalierius“, jam atsiėjo šešis kartus nuo spėjamos aukciono kainos, nes didikas aršiai varžėsi su vienu iš savo konkurentų kolekcionierių. Būtent šis didikas yra atsakingas už tai, kokią formą kolekcija įgavo, nes iš 770 kolekcijoje saugomų paveikslų, 600 buvo nupirkti jo užsakymu. Pats to nežinodamas, jis įsigijo baldų, kurie vėliau tyrimų metų buvo nustatyti kaip padirbinti Marijos Antuanetės kambariams Petit Trianone.

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Antroji diena.

 

Ryte keliuosi anksti, kad galėčiau papusryčiauti be eilės. Tada važiuoju į Kenwood House.

Dido Belle ir Elizabeth Murray. 

Dido Elizabeth Belle (1761-1804) gimė Britanijos kolonijose egzotiškose salose. Jos tėvas buvo britų laivyno karininkas, o jos mama buvo vergė. Spėjama, kad gražią vergę karininkas pasiliko sau po sėkmingo ispanų laivo šturmo, suartėjimas greičiausiai nebuvo su abipusiu sutarimu. Tokie vaikai- ne retenybė kolonijose.

Karjeros siekęs karininkas penkiametę mergaitę parsivežė į Angliją (vergės motinos niekas nesiklausė) ir patikėjo auklėti aristokratams giminaičiams Kenwood dvare. Aristokratai giminaičiai jau globojo kitą nepilnametę našlaitę giminaitę, todėl mergaitės augo kaip seserys. Nepaisant spėjamos tėvystės, tėvas Dido taip ir nesuteikė savo pavardės. Dido motinai galiausiai buvo suteikta laisvė ir ji apsigyveno Amerikoje. Laivyno karininkas laiko gyvenime nešvaistė veltui – jis tapo admirolu ir laimingu penkių vaikų tėvu nuo penkių skirtingų moterų, tik nei vienos taip ir nevedė. Savo testamente paminėjo tik du iš savo vaikų.

Kenwood dvaras Londone. 

Dido (toks buvo populiarus vergių vardas) Kenwood dvare pragyveno trisdešimt vienerius metus. Jos socialinė padėtis buvo labai neapibrėžta, nes visgi buvo gimusi teisėtoje vergijoje. Nepaisant šio fakto, globėjai suteikė jai deramą to meto kilmingos mergaitės išsilavinimą. Jos globėju buvo vyriausiasis teisėjas ir jam teko nagrinėti labai delikačią bylą, kurios sprendimu vėliau pasinaudos aboliucionistai. Sprendimas nebuvo idealus- vergija kolonijose buvo legali, bet vergas, pasiekęs Britanijos žemę, techniškai tapdavo laisvas, nes Britanijos salose vergija nebuvo įteisinta. Po savo globėjo mirties Dido paveldėjo nedidelį turtą, ištekėjo, susilaukė vaikų ir gyveno nedideliame name Londone. Ji mirė sulaukusi 43-ejų metų. Jos kapas neišlikęs.

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Pirmoji diena.

 

Londonas yra mano miestas. Keliauju ten ketvirtą kartą, bet tikrai ne paskutinį - jau net kitos kelionės plano apmatai yra. Juk visiems žinoma, kad „When a man is tired of London, he is tired of life, for there is in London all that life can afford.”

Pirmosios Londono akimirkos.

Skrydis iš Vilniaus buvo labai ankstyvas, nekursavo visuomeninis transportas, todėl dar iš vakaro užsisakiau taksi. Rezervacija kainavo papildomus 3 EUR, bet užtat miegojau ramiai. Kaip moko žydų išmintis, jeigu problemą galima išspręsti pinigais, tai ne problema, o išlaidos. Saugumo patikrą greitai praėjau naujajame terminale, kur nosį gana nemaloniai kuteno dar neišsivėdėjęs dažų kvapas, bet skridau iš senojo terminalo, kur tebėra pasienio kontrolė. Padidėjus ne Šengeno zonos keleivių srautui, pasienio patikroje buvo įjungti labai naujoviški e-vartai. Pirmiausia, keleivio prašoma nuskenuoti savo asmens dokumentą, kad sistema patikrintų dokumento tinkamumą ir keleivio galimybes naudotis savitarnos varteliais. Tokiais e-vartais gali naudotis tik biometrinius pasus turintys asmenys. Jei dokumentas tinkamas, varteliai atsidaro ir tada keleivis galės atlikti kitą žingsnį – prieš dar vienus vartelius reikės nuskenuoti pirštus ir žiūrėti į kamerą. Jeigu sutaps pase nurodyti ir realiai esantys biometriniai duomenys, atsidarys antrieji varteliai ir asmuo įžengs į ne Šengeno zoną.

Apžvalginės ekskursijos po miestą autobusu: TAIP ar NE?

"Apžvalginės ekskursijos po miestą autobusu- taip ar ne?"- šį klausimą uždaviau savo tinklaraščio Facebook paskyroje ir vienbalsiai atsakėte- TAIP.

Kūtvėla išbando Big Bus autobusą Londone.

Kokie tokios turistinės pramogos privalumai?

1) Patogumas: Autobusas priveža prie toliau nuo centro esančių miesto vietų. Tai patogu tiems, kurie nenori vaikščioti ilgus atstumus arba negali vaikščioti dėl sveikatos būklės. Tai yra aktualu keliaujantiems su vaikais ar vyresnio amžiaus asmenimis.

Big Bus autobusas Londone.

2) Greita miesto apžvalga: ekskursija autobusu leidžia per trumpą laiką pamatyti daugelį miesto lankytinų vietų ir svarbių objektų. Dažnai gidas (arba audiogidas) pateikia įdomią informaciją apie kiekvieną sustojimą, o tai padeda geriau suprasti miesto istoriją ir kultūrą. Tokios ekskursijos aktualios kruiziniais laivais atvykstantiems turistams, turintiems tik keletą valandų iki laivo išplaukimo, ar keliautojams, kuriuos labai spaudžia laikas. Taipogi, tokios ekskursijos padeda sunkiau erdvėje besiorientuojantiems asmenims suvokti miesto mastelį ir atstumus tarp lankytinų objektų.

Informacija autobuso stotelėje.

3) Įperkama: Palyginti su privačiomis ekskursijomis, autobusu vykdomos apžvalginės ekskursijos dažnai būna pigesnės ir todėl prieinamesnės plačiam turistų ratui. Dažnai perkant tokias ekskursijas iš anksto arba internetu būna gerų kainos pasiūlymų, įvairių akcijų.

Kūtvėla keliauja nesezono metu. 

4) Puikus pasirinkimas įvairių grupių poreikiams: Tokios apžvalginės ekskursijos tinka tiek vienišiems keliautojams, tiek šeimoms ar draugų grupėms, nes autobusas sutalpina visus norinčius ir leidžia pasimėgauti kelione kartu. Dažnai tokie autobusai turi specialią vietą, pritaikytą neįgaliojo asmens vežimėliui.

Vieta neįgaliojo keliautojo vežimėliui Big Bus autobuse.

5) Klimato sąlygos: Apžvalginės ekskursijos autobusu gali būti patogios tiek žiemą, tiek vasarą, nes jos suteikia galimybę išvengti prastų oro sąlygų, tokių, kaip lietus ir sniegas ar alinantis karštis.

Atviras denis Big Bus autobuse.

6) Lankstumas: Kai kurios ekskursijos autobusu siūlo galimybę pasirinkti įvairius maršrutus arba išlipti norimose vietose ir taip susikurti individualų ekskursijos planą. Nusipirkus vieną bilietą, galima persėsti į 2-3 skirtingų maršrutų autobusus per visą bilieto galiojimo laiką. Kartais taip galima pakeisti visuomeninio transporto poreikį.

7) Gido paslaugos: Daugelis tokias ekskursijas organizuojančių įmonių turi patyrusius gidus, kurie suteikia papildomos informacijos, duoda naudingų patarimų.

Nors dauguma apklaustųjų pasisakė už apžvalgines ekskursijas autobusu, negalima, objektyvumo dėlei, nepaminėti ir tokios pramogos trūkumų.

Londono vaizdai nuo Big Bus autobuso denio. 

1) Apribotas lankytinų vietų pasirinkimas: Nors tokia ekskursija leidžia pamatyti daugelį miesto vietų, ne visos jos bus pasiekiamos tiesiai iš autobuso, nes autobusas tiesiog neturės galimybės sustoti “prie durų”.

Žiema Londone. Kaip jums tai patinka?

2) Mažiau asmeniškumo: Jeigu autobusu keliauja didelė grupė, gidas negali skirti laiko kiekvienam dalyviui.

Londonas ruošiasi Valentino dienai. 

3) Laiko apribojimai: Ekskursijose paprastai yra nustatyti laikai kiekvienam sustojimui, todėl gali būti sunku pabūti tam tikrose vietose tiek, kiek norėtumėte. Tokiu atveju reiktų išlipti iš autobuso, aplankyti tą įdomią vietą, ir tada laukti sekančio autobuso. Tokie autobusai kursuoja intervalais 15-30 min., bet kartais intervalas būna ir 60 min.

Londonas nuo Bib Bus autobuso denio.

4)  Patogumo trūkumas dėl kitų keleivių: Daug žmonių vienu metu gali sumažinti komfortą autobuse, ypač jei jis pilnas. Tai gali būti nepatogu, jeigu jums nepatinka keliauti su didelėmis grupėmis ar jei norite ramybės, nes žmonės mėgsta garsiai dalintis įspūdžiais. Dar gali būti, kad į pilnai užsėstą autobusą tiesiog nebus galimybės įlipti. Ši rizika ypač didelė prie labai populiarių lankytinų objektų.

5) Priklausomybė nuo oro sąlygų: Esant nesezonui arba blogoms oro sąlygoms, autobusai gali tiesiog nekursuoti.

6) Palyginti su ekskursija pėsčiomis, mažiau unikalių detalių: Autobusas negali sustoti mažose gatvelėse ar vietose, kuriose būtų galima atrasti kažką naujo. Tai gali būti nuobodu tiems, kurie nori išsamiau tyrinėti miestą aplenkiant turistų apgultus lankytinus objektus.

7) Triukšmas ir kamščiai: Miestuose, kuriuose yra daug eismo, autobusu gali būti sunku judėti greitai ir patogiai. Eismo kamščiai gali užlaikyti autobusą, o jame nebus tualeto.

8) Kaina: Nors turai autobusu gali būti pigesni už privačias ekskursijas ar savarankiškai susidėliotą kelionės maršrutą, jie nėra “pigiau grybo”. Rekomenduotina skaityti atsiliepimus prieš perkant apžvalginę ekskursiją autobusu.

9) Nenumatytos aplinkybės: Aplinkybės, kurių nebuvo kelionės planavimo metu, gali rimtai atsiliepti patyrimui. Autobuso sustojimas gali būti perkeltas, maršrutas gali būti pakeistas dėl streiko, ir pan.

Londone suskaičiavau bene penkias skirtingas įmones, kurios vežioja turistus apžvalginiais autobusais, o kur dar visokie specializuoti turai- Hario Poterio filmavimo vietos, naktinis turas po iliuminuotą Londoną, ir pan. Gali susisukti galva kaip tam žvirbliui, kuris nuo tvoros įkrito į kibirą su vandeniu.

Garsioji Trafalgaro aikštė Londone. 

Mano skrydis iš Vilniaus į Londoną (per Lutono oro uostą) buvo labai ankstyvas ir įregistravimas į nakvynės vietą dar nebuvo galimas. Turėjau langą tarp 9.30 ir 15.00 val. Be to, oras buvo žvarbokas ir vietomis lynojo. Buvau nemigusi dar iš vakaro, todėl tik išlipus iš trijų valandų skrydžio visiškai nesinorėjo pakartoti Heraklio žygdarbių, o tiesiog norėjosi pasilepinti, taip kad toks turas autobusu pasirodė pati geriausia mintis. Dėkoju Big Bus įmonei už galimybę pasivažinėti po Londoną jų apžvalginiu autobusu.

Londono akimirka. 

Man patiko:

• Dažnai išdėstytos autobuso stotelės. Viena stotelė, man artimiausia, buvo nukelta, bet kita stotelė buvo už kelių minučių pėsčiomis.

• Detalus maršruto žemėlapis ir nemokamos ausinės klausytis audiogido.

• Galimybė nulipti pasišildyti į dengtą autobuso vidų ir vėl užlipti pasidairyti po miestą iš aukšto.

• Paslaugos populiarumas. Nors oras, kaip ir minėjau, buvo prastas, turistų buvo nemažai.

PRO TIP: rekomenduoju atsisiųsti mobiliąją aplikaciją, kurioje nurodytos visos stotelės, yra žemėlapiai, kelionę galima sekti realiu laiku ir kurioje pateikiama visa aktuali informacija. Mobiliąją aplikaciją rasite App Store ir Google Play. 

Londonas nuo Big Bus autobuso denio.

Man nepatiko:

• Nemažai laiko skiriama važiuoti tiesiog konkrečiu rajonu, o ne sustoti prie konkretaus lankytino objekto. Kita vertus, taip galima pamatyti nemažai skirtingos miesto architektūros.

• Dėl uždaryto eismo prie Parlamento, tą dieną turistinio autobuso maršrutas buvo nukreiptas.

• Audiogido pasakojimas vietomis įtraukė, neva, istorinių herojų įrašytus komentarus ar vieną kitą keistą britišką anekdotą. Man labiau patinka rimtesni, labiau istoriniai pasakojimai. Bet čia jau ieškau musių ant asfalto.

Daugiau informacijos ir bilietai: Big Bus Tours

Jūsų Kūtvėla

Karolio Didžiojo miestas Achenas: nuo imperijos centro iki provincijos tylos.

 

“Tai kur šį kartą buvai?”

“Achene.”

“Nu nenori, tai ir nesakyk. Tik ar būtina čia keiktis?”

Kūtvėla lankosi Achene.

Karolio Didžiojo kaukolės relikvija vartosi savo gražiajame relikvijoriuje iš sielvarto, kad jo istorinė sostinė dabar susitraukė iki nedidelio miesto Belgijos ir Prancūzijos pasienyje apie kurį nedaug kas tebežino. Acheno vardas kildinamas iš senosios vokiečių kalbos žodžio “aach”, reiškiančio upę, šaltinį ar vandenį. Žmonės čia kūrėsi jau Neolito laikotarpyje, pavilioti natūralių šiltųjų mineralinių šaltinių. Keltų kilmės gyventojai prie šitų vandenų garbino medicinos dievą. Architektūros meną išpuoselėję romėnai šią vietovę vadino iš keltų pasiskolintu vardu “Aquisgrannum”- dievo Grano vanduo. Acheno svarba labai išaugo VIII a., valdant Karoliui Didžiajam. Nuo 936 m. iki XVI a. čia buvo karūnuojami to meto Vokietijos valdovai. Miestas ėmė smukti XVI a. , nes išaugus Vokietijos teritorijai, šis miestas-sostinė buvo nepatogioje geografinėje padėtyje ir 1560 m. karūnacijos buvo perkeltos į Frankfurtą prie Maino. Miesto nepapuošė nei konfliktai su Reformacijos judėjimu, nei miesto gaisrai. Ne ką geresnio į Acheno istoriją įrašė Napoleonas, 1801 m. ankesavęs miestą Prancūzijos naudai, nei jo perleidimas Prūsijai po Vienos kongreso. Antrojo Pasaulinio karo metais Achenas labai nukentėjo nuo bombardavimo .

Mano kelionės tikslas buvo tai, kas -laimei- Achene išliko arba buvo po karo atkurta. Labai norėjau pamatyti Acheno katedrą, kurioje buvo karūnuojami karaliai ir imperatoriai, ir katedros lobyną su įspūdingu Karolio Didžiojo relikvijoriumi. Tokią kelionę aš jau buvau numačiusi savo ankstesnės kelionės į Kelną metu, bet tuo kartu jos įgyvendinti nepavyko. Todėl po kelių metų pertraukos vėl skrendu į Kelną.

Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. III dalis.

 

Šiandien buvo labai intensyvi diena. Labai anksti ryte išsiregistravau iš viešbučio. Metro stotyje papildžiau Navigo Pass brangiu bilietu, apimančiu 1-5 zonas. Rekomenduoju turistams pirkti būtent dienos bilietus, o ne atskirus bilietus vienkartiniam važiavimui, nes Paryžiaus visuomeniniame transporte būna sutrikimų, kai nekursuoja transportas kuria nors kryptimi ir reikia ieškoti alternatyvų. Važiuoju iki Gare de Lyon, kur seku ženklus, rodančius bagažo saugyklą. Užeinu. Lietuvoje gyvename kaip Dievo užantyje, nes galime bagažo saugyklomis naudotis nekontroliuojamai, o dar kai kur bagažą saugoti paima darbuotojas. Čia turiu praeiti saugumo patikrą tam, kad įeičiau į spintelių saugyklą. Dar iš anksto nusiėmiau grynųjų pinigų, nes saugykloje nėra priimamos banko kortelės. Informacija pasenusi, korteles priima, bet aš duodu saugyklos darbuotojui grynus pinigus. Jis banknotą pakeičia čia pat esančiame automate ir padeda man apsimokėti už bagažo saugojimą. Para saugojimo laiko mano kuprinei kainuoja 5.50 EUR, bet pati saugykla nedirba visą parą. Užsuku pusryčiams į kepyklėlę. Pasiimu vaisių salotų- kelionės metu labai svarbu valgyti vaisius.

Kūtvėla lankosi Fontainebleu rūmuose.

Žiūrau telefono navigacijoje kaip toliau važiuoti, tai vos vynuoge nepaspringstu. Sutrikęs eismas, remonto darbai, ieškokite alternatyvaus maršruto. Bet yra sekantis reisas, už 7 min., kuris dar siekia Fontainebleu Avon stotį. Švieslentėse netrukus užsidega platforma, iš kurios išvyksta mano traukinys, ir aš neriu traukinio link. Prie laiptų į platformą yra Navigo Pass žymeklis. Man buvo kilęs tas logiškas klausimas, kodėl reikia žymėti bilietus kaskart važiuojant, jeigu bilietas galioja parą laiko? Protingiausias atsakymas, kurį radau, buvo tas, kad taip sekama kokie maršrutai populiarūs, o kokie ne, ir taip koreguojami tvarkaraščiai.

Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. II dalis.

 

Švinta čia vėlai, todėl dar prietemoje esu prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Man labai patogu važinėtis metro su persėdimais į RER traukinius. Turiu rezervuotą bilietą į Saint Chapelle pasigrožėti vitražais. Grožio mylėtojų šiandien netrūksta, vėl driekiasi eilės. Turiu laisvo laiko, todėl dairausi kas dar Paryžiuje geresnio. Netikėtai prieinu sekantį šios dienos lankytiną objektą- Saint Severin bažnyčią, bet ji dar uždaryta. Užeinu į nebrangią užeigą paragauti lietinių, kuriais garsėja Prancūzija. Kavos neužsisakau, jau minėjau, kad ji man Paryžiuje nepatiko. Lietiniai kaip lietiniai, nieko ypatingo.

Saint Chapelle koplyčia, Paryžius.

Rytas Paryžiuje.

Nebrangus bistro.

Garsiosios Paryžiaus creppes.

Prie Saint Chapelle koplyčia rikiuojasi net keturios eilės: eilė lankytojams be bilietų, eilė lankytojams su bilietais lygiai valandai (X.00), eilė lankytojams su bilietais pusvalandžio laikui (X.30) ir eilė organizuotos didelėms grupėms. Dabar suprantu, kodėl tiek daug skundų internete dėl šio lankytino objekto, nes turistams sunku susigaudyti į kurią eilę jiems rikiuotis. Vienas apsauginis po devintu prakaitu bando padėti bent kokius civilizacijos pagrindus. Aplink vaikšto ginkluoti žandarai, nes Saint Chapelle koplyčia yra dalis komplekso, kuriam priklauso Teisingumo rūmai. Čia ne tik rentgeno aparatu tikrinamas rankinis bagažas (rankinės, kuprinės…), bet ir kiekvienas įeinantis skenuojamas tokiame rentgeno burbule. Kiek pavargstame prie patikros, nes pusei žmonių reikia nusirišti šalikus ir nusivilkti viršutinius rūbus kad nusiimtų rankines. Mat, visi esame prisiskaitę siaubų apie kišenvagius, todėl visi laiko savo vertingus daiktus arčiau kūno. Tiesa, jau nebe triusikėliuose.

Paryžius- šventė, kuri visada su tavimi. I dalis.

Man katastrofiškai negalima leisti naudotis internetais vėlyvais vakarais, nes lengvai pasiduodu pigių skrydžių reklamoms ir tampu jų siūlomų kelionių auka. Pirmą kartą lankiausi Paryžiuje kai buvau studentė ir man kelionę į Paryžių autobusu su „Novaturu“ padovanojo seneliai už gerai išlaikytus egzaminus. Tada dar gyvenome prie lito ir keliauti savarankiškai nebuvo įprasta. Visi keliaudavo su agentūromis, o į savarankiškus keliautojus būdavo žiūrima atsargiai, kaip į laukinius avantiūristus ir neaiškios reputacijos nuotykių ieškotojus, nuo kurių reikia laikytis kuo toliau. Prisimenu, tos pirmos kelionės metu gyvenome viešbutyje Montmartre ir rajonas jau tada garsėjo savo palaidumu, vakarais į gatves išeidavo įdomiai apsirėdžiusios nesunkaus elgesio damos. Litus ir į juos iškeistus eurus, kad nepavogtų, tada moterys nešiojomės pačioje saugiausioje vietoje -triusikėliuose. Antrą kartą Paryžiuje buvau jau prie euro, kai su tuo pačiu „Novaturu“ (čia galėtų būti jų apmokėta reklama) keliavau po Luaros slėnio pilis. Tada mūsų viešbutis buvo tokiame rajone, kad net nesiekė turistinis žemėlapis ir aš pasiklydau. Tą dieną aš atsiskyriau nuo grupės ir vykdžiau savo asmeninę turistinę programą, už ką mane aprėkė mūsų gidė, nors jai buvau iš anksto pasisakiusi, kad kartu su grupe niekur neisiu, nes esu buvusi visose vietose kur jie eis. Teisybės dėlei, kelionės pabaigoje vertinant gidės darbą anketose visas autobusas skyrė jai žemus balus, už ką ji labai pyko. Bet Dievas trejybę myli, todėl aš ir vėl Paryžiuje.

Kūtvėla ir vėl Paryžiuje.

Mūsų greičiausiai Baltijos šalyje auganti ekonomika nepajėgi paleisti naktinius autobusus sostinėje, todėl į oro uostą važiuoju taksi. Skrydį vykdė Wizzair oro linijos. Jų klientų aptarnavimas man labiau patinka už Ryanair, bet Ryanair niekada neprašo matuoti mažo rankinio bagažo, o Wizzair labai dažnai tai daro. Vilniaus oro uoste daliai mūsų keleivių teko grūsti kuprines į nemokamo rankinio bagažo išmatavimus atitinkantį gardelį. Aš praslinkau nepaliesta, nors širdelė drebėjo. Dar vakare išmatavau savo kuprinę su siuvimo „centimetru“ ir ji tikrai leistino dydžio, bet argi su tais biurokratais pakariausi? Niekas nebuvo išsipirkę prioritetinio įlaipinimo, o laukimo eilėje laikas žymiai trumpesnis nei Ryanair. Skrydis buvo labai ankstyvas, bet sėdžiu viena eilėje netoli pustuščio lėktuvo uodegos tualeto, todėl susirangau ir nusnaudžiu, kaip ir draugiškai pasiknarkdamas visas lėktuvas. Leidžiamės liūdnos reputacijos Paryžiaus Beauvois oro uoste, kuris net nėra Paryžiuje. Liūdną reputaciją šiai vietai suteikia šūsnys neigiamų atsiliepimų iš keleivių, kurie nėra matę blogo gyvenimo ir reikalauja aptarnavimo su šampanu, kai turi biudžetą tik limonadui.

Gimtadienio kelionė į Edinburgą. Antroji diena.

 

Daug keliautojų rekomendavo Dean Village, bet aš savo dieną pradedu Foot of The Walk. Pasivaikštau upės promenada, bet daug tam laiko skirti negaliu, nes reikia skubėti į Škotijos parlamentą, kur esu rezervavusi ekskursiją. Labai patogiai pasigaunu autobusą važiuojantį iki pat parlamento pastato. Mūsų ekskursija trunka apie 45 min. Gidas, vardu Craig, papasakoja trumpai Škotijos valstybingumo istoriją ir pavedžioja po labai avangardiškos architektūros pastatą. Viduje fotografuoti negalima, išskyrus parlamento posėdžių salę. Ar verta skirti laiko apsilankyti Škotijos parlamente? Manau, kad istorijos mėgėjams-tikrai taip. Škotijos ir Anglijos istorija kažkuo panaši į mūsų Liublino uniją su Lenkija. Nenorintiems ekskursijos, galima pasmalsauti ir patiems savarankiškai, bet tik ten, kur nereikia leidimo atidaryti durims.

Leith upės promenada.

Leith upės promenada.

Leith upės promenada.

Gimtadienio kelionė į Edinburgą. Pirmoji diena.

 [ Po pranešimo, kad tinklaraštis nebus atnaujinamas, gavau daug palaikymo žinučių. Net nesitikėjau, kad yra tiek daug skaitančių šį tinklaraštį. Palyginimui, jeigu vienas kelionių įrašas čia sulaukdavo 300 peržiūrų, tai jo publikavimas Facebook, su pasidalinimais ir komentarais, perkopė 10,000 skaitytojų auditoriją. Tačiau neseniai teko įsitikinti, kad Facebook platforma labai pažeidžiama, todėl kelionių pasakojimai bus dubliuojami čia, kad išliktų kaip archyvas.]

Aš jau daug metų puoselėju gražią tradiciją- kasmet savo gimtadienio proga pasidovanoti kelionę. Šį kartą garbė mane pasveikinti išpuolė Škotijos sostinei Edinburgui. Norėjau pakeliauti būtent savo gimtadienio mėnesį spalį, bet dėl įtempto darbo tvarkaraščio nebuvo galimybių rinktis patogaus skrydžio laiko, todėl tas mano gimtadieninis skrydis gavosi jau toks, koks gavosi, ir dar iš Kauno. Iš pliusų buvo laiko skirtumas, nes Škotija yra dvi valandos atgal nuo Lietuvos, tai realiai skrendi, bet neskrendi. Paprasta, bet genialu!

Kūtvėla lankosi Edinburge.

Sužinoję, kad spalį keliausiu į Edinburgą, draugai, su kuriais ir priešaik nereikalingi, žadėjo, kad ten bus daug vėjo ir dar daugiau lietaus. Aš, kaip gyvenanti šalyje, kurios pavadinimas kildinamas iš lietaus, tik stebėjausi tokiais nerimtais jų pašnekesiais. Bet mažą lietsargį pasiėmiau (visada jį vežuosi) ir storapadžius sportbačius išpurškiau apsauginiu purškalu. Miesto turizmui ir pasivaikščiojimams senamiesčio grindinio danga rekomenduoju Highland Creek liniją iš Deichmann. Taip apsiginklavus joks Edinburgas nebaisus.

 

“2011 m. spalio 23 d., sekmadienis”- mano kelionių tinklaraščio gimimo diena.

Trylika metų rašymo. Tačiau šiais metais teko priimti rimtą sprendimą. Aš keliausiu ir toliau, bet kelionių tinklaraščio neberašysiu. Na, galbūt nebūsiu tokia jau kategoriška ir kartą ar du per metus įkelsiu naują pasakojimą, bet tikrai nebe iš kiekvienos kelionės.

Kokios šios „prailgintų atostogų“ priežastys?

1) Mano tinklaraštis niekada nebuvo kuriamas generuoti pajamas. Tekstai visada buvo nemokami. Dabar kelionių tinklaraščių tarpe atsirado nemažai tinklaraščių ir portalų, kurie skirti būtent generuoti pajamas, ir jie tai daro gerai. Jų administratoriai sugeba sutarti dėl mokamo turinio talpinimo su turizmo paslaugų teikėjais. Nors nekonkuruoju dėl mokamo turinio, bet labai sunku patekti į infoturus ar kelionių tematikos renginius, o pačiai keliauti už savo pinigus ir nemokamai reklamuoti turizmo paslaugas man jau nebeįdomu.

2) Labai daug informacijos, patarimų, ir turinio mano tinklaraštyje jau morališkai pasenę. Tai, kas buvo keliautojui naudinga žinoti 2011-202 m. dabar arba neaktualu, arba lengvai susirandama paieškos naršyklėje. Tinklaraščio kaip informacijos šaltinio poreikio nebeliko.

3) Nėra atgalinio ryšio. Lietuviai nelabai mėgsta rašyti komentarus ar dalintis įrašais socialiniuose tinkluose. Keista, kai matai 300 peržiūrų, bet nesulauki nei vieno komentaro. Nors pirmiausia visada rašiau taip, kad būčiau patenkinta pati, bet šiuo metu nejaučiu, kad laikas, kurį įdedu į rašymą, emociškai atsiperka.

4) Užaugo Facebook. Anksčiau tinklaraščiai buvo patys sau portalai, bet dabar vis daugiau kelionių turinio atsiduria būtent Facebook, kur komentavimas ir turinio dalinimasis yra žymiai patogesni.

5) Tiesiog pavargau. Kartais įkelti pasakojimą su atredaguotomis nuotraukomis užima visą darbo dieną, už tai negaunant atlyginimo. Tai-mano hobis. Bet po trylikos metų reikia pačiai sau pripažinti- laikas ieškotis naujo hobio. Visi pokyčiai- tik į gerą.

Dėkoju visiems, kurie sekė „Kūtvėlos keliones ir klajones“, rašė komentarus, žinutes, dalinosi įrašais socialiniuose tinkluose ar tiesiog skaitė. Laikykime ryšį ir gerų mums visiems kelionių.

Kėdainiai 666: šešios konfesijos, šešios tautos ir šešios turgaus aikštės ant Žemaitijos ir Lietuvos ribos.

 

“Nuo kelio link namų eini alėja. Ji tarsi tunelis (tokios čia tankios liepos) leidžiasi net iki tvenkinio greta svirno. Tvenkinys vadinamas Juoduoju, kadangi jo niekuomet nepasiekia saulė. Naktį čia vaikščioti baisu; nesyk žmonės šičia matė juodą kiaulę, kuri kriuksi ir pusnagomis kaukši į takelius, o peržegnota išnyksta.”- Česlovas Milošas “Isos slėnis”.

Kūtvėla lankosi Kėdainiuose.

Mano ištikimiausias gerbiamas Skaitytojas žino, kad niekas manęs taip neužšeškina audringai veiklai, kaip galimybė ką nors gauti nemokamai, arba bent jau labai pigiai. Dėl šios labai vertingos charakterio ypatybės galiu kaltinti tik savo suvalkietiškus genus, kurie pasirodė labai gajūs ir išvešėjo prie geros duonos. Žibalo į ugnį įpylė ir patys „Lietuvos geležinkeliai“, paskelbę beprotišką akciją dienos be automobilio proga- net 90 proc. nuolaidą visiems vietinio susisiekimo bilietams ir tokiu būdu man pavyko pačiupti pigius bilietus iki agurkų sostine tituluojamų Kėdainių.  

Mūsų traukinys į Kėdainius. Na, į Klaipėdą, bet pirma- į Kėdainius!

Och, jau tos kopetėlės...