Kėdainiai: daugiau nei agurkai – kuo žavi miestas prie Nevėžio?

 

Kelionės partneris: Kėdainių turizmo ir informacijos centras.

Šiemet Kėdainiai yra Lietuvos kultūros sostinė. Šį garbingą ir įpareigojantį titulą jie oficialiai gavo šių metų paskutinę sausio dieną prie užšąlusio Nevėžio spaudžiant -19’C šaltukui. Mes pasidairyti po Kėdainių senamiestį ir pasidomėti karščiausiomis turistinio sezono naujienomis keliaujame spaudžiant +24’C šiltukui, bet pavadinkime tai sveika opozicija.

Kėdainiai nebus Lietuvos kultūros sostine kiekvienais metais, bet kiekvienais metais jie bus Lietuvos viduryje ir, tikiuosi, pasiekiami traukiniu. Mus pasitinka Kėdainių turizmo ir verslo informacijos atstovė Sonata Gabševičienė ir globoja visos viešnagės metu. Ji patvirtina, kad atvykti traukiniu į Kėdainius svečiams tikrai labai patogu tiek iš Rygos, tiek iš Klaipėdos.

Kūtvėla ir Nevėžis Kėdainiuose. 

Ryto kavą geriame „Kavamanija“ kavinėje. Kėdainiuose yra dvi šio tinklo kavinės, viena jų įsikūrusi senamiestyje, o mūsiškė - J. Basanavičiaus gatvėje 91 arba, kaip vietiniai sako, „prie bokšto“. Šis patikslinimas nurodytas net oficialiame kavinės tinklalapyje. Mano nuomone, čia yra tikrų tikriausias kokybės garantas, kad verslas priklauso vietiniam žmogui. Mes, vilniečiai, turime savo „prie barbakano“,  kauniečiai dažnai sako "prie Soboro", o Gerb. Skaitytojas gal irgi ką nors panašaus turite? J. Basanavičiaus gatvės „Kavamanija“ siūlo ne tik kavą ir desertus, bet ir vėlyvuosius pusryčius, tik juos geriausia užsisakyti iš anksto telefonu.

Rytinė kava.

Dienos kelionė į Rilos vienuolyną iš Sofijos. Antroji diena Sofijoje.

 

Ryte nemaloniai nustebina pusryčiai. Pasirodo, bufetas čia tik savaitgaliais, o darbo dienomis yra fiksuotas meniu su paveikslėliais. Pasirenku, atrodo, saugų variantą, bet netrukus nusiviliu, nes kietai virti kiaušiniai labai neskanūs, toks jausmas, kad gal net vakarykščiai. Dar kartą pasidžiaugiu viešbučio vieta, nes šalia esančioje troleibuso stotelėje stoja man reikalingas troleibusas Nr. 6., kuriuo nuvažiuoju iki susitikimo vietos. Šiandien keliauju į savo išsvajotą Rilos vienuolyną. Nors vakar vakare gautame informaciniame laiške iš kelionių agentūros buvo prašoma atvykti bent 15 min anksčiau nurodyto išvykimo laiko, aš atvykstu pusvalandžiu anksčiau, o autobusas jau užpildytas daugiau negu pusė. Autobusas susirenka didžiulis, beveik šimtas turistų! Man pasiseka, sėdžiu viena. Autobusas neblogas, po sėdyne yra USB krautis telefonui. Išvykstame laiku. Netrukus gidas primena kelionės programą. Mūsų autobuse susirinkę turistai yra įsigiję skirtingus kelionės paketus: vieni pirko tik kelionę iki Rilos vienuolyno, kiti pirko papildomą sustojimą prie Bojanos cerkvės, dar kiti pasirinko papildomai žygiuoti iki šv. Ivano urvo Riloje. Gidas leido norintiems papildomai jungtis prie žygio prisimokėti papildomai dabar, dėl Bojanos pirma surinko pinigus iš tų, kurie buvo įsigiję šį sustojimą, ir pasirodė, kad dar yra galimybė prisijungti ir keletui kitų norinčių.

Kūtvėla įgyyvendino ilgametę svajonę ir apsilankė Rila vienuolyne.

Viešbučio pusryčiai. 

Bojanos cerkvė atbaido daug lankytojų, nes joje labai griežta lankymo politika: negalima fotografuoti, į cerkvę leidžiama tik grupėmis iki 8-10 asmenų, o būti viduje galima tik iki 10 min. Bilieto kaina 6,14 EUR. Tačiau aš rekomenduoju apsilankyti, nes cerkvė labai unikali. Mūsų susidarė trys grupės, vadinasi 30-45 min tikrai užtruksime, o jeigu prieš mus lauks jau anksčiau atvykusios grupės, tai mums reikės laikytis gyvos eilės. Pavienių turistų jau sutinkame atvykę prie Bojanos cerkvės, bet turistinis autobusas tik mūsiškis. Aš prasmunku su pirmąja grupe. Ankstyvoji varna dantis rakinėja, ankstyvoji Kūtvėla freskas žiūrinėja! 

Bulgarijos sostinė Sofija: nuo Ulpia Serdica iki Viešpaties Išminties. Viena diena Bulgarijos sostinėje.

 

Seniai seniai, kai Lietuvoje valiuta buvo tokia valiuta „litas“, gal kas iš vyresnių senolių dar ir prisimenate, aš susižavėjau kelionės aprašymu apie Rilos vienuolyną Bulgarijoje. Žinoma, buvo vienas niuansas- reikėjo nuvykti į Bulgariją. Tiesioginių skrydžių iš Lietuvos į Bulgariją tada dar nebuvo, vėliau pasirodė užsakomieji skrydžiai į Bulgarijos kurortus Auksiniame krante. Žinoma, manyje knibžda svajonė pasivaikščioti po Varną daktaro Jono Basanavičiaus pėdomis, bet pirma reikia uždaryti geštaltą su Rilos vienuolynu. Sukrutau kaip padilginta pamačiusi airBaltic skrydžių išpardavimo pasiūlymą prieš gerus pusę metų ir pagriebiau skrydžius į Buchareštą ir Sofiją. Deja, Buchareštą airBaltic atšaukė, todėl iki paskutinės minutės drebinau kinkas ir dėl Sofijos.

Kūtvėla lankosi Bulgarijos sostinėje Sofijoje.

Šituom Redakcija atskirai dėkavoja Vilniaus oro uosto saugumo patikros darbuotojams ir išmaniosioms technologijoms, kurių dėka saugumo patikra supaprastėjo ir žymiai pagreitėjo- tikra Čiurlionio „Pasaka“!

Iš esmės, šios kelionės tikslas buvo Rilos vienuolynas, kurį geriausia pasiekti su organizuotu turu iš Sofijos, bet laiko atsargai užsimečiau dieną Sofijoje. Paskui netgi kažkiek gailėjausi kad tiek trumpai tepabuvau Bulgarijos sostinėje, nes būčiau radusi ką čia veikti 2-3 dienas. Jau nusileidus persėdimui Rygoje pamačiau žinias, kad dėl jobanų batiuškos iš Minsko kontrabandinių balionų Vilniaus oro uostas buvo uždarytas netrukus po to, kai mūsų lėktuvas pakilo. Per Marytės plauką neprireikė to užsimesto laiko atsargai! Skrydis iki Rygos trunka 35-55 min., atsižvelgiant į vėjo kryptį, o iš Rygos iki Sofijos yra stabiliai 2 h 30 min. Apdairiai buvau įsimetusi į rankinę knygą prastumti laikui lėktuve. Mane nustebino, kad lėktuvai šios kelionės metu buvo pilni, buvo drąsiai galima pardavinėti stovimas vietas. Rygoje įlipo didelė moksleivių grupė su mokytojomis, turbūt kokia nors mainų programa?

Mažeikiai: senoji baltų kryžkelė Ventos upės vingyje.

 

Viską atiduok. Nepasilik
nieko sau. Išdrįsk tą vieną kartą
kaip akmuo, kaip paukštis pasinerti
visas visiškai ir atmerktom akim: krisk,
krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę,
tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina
mėlynoj nirvanoje užsimiršimo…

Nebijok nebūti. Tik tada,
atiduodamas save, save atrasi.
Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis
atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata
ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga
dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant,
suledėjusios miglos kristalo atšvaita,
kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo.

Visą atiduok save. Visai. Ir būk laimingas- Henrikas Nagys „Nirvana“.

Kūtvėla lankosi Mažeikiuose. Nuotrauka išplaukusi Ventos vingiu. Redakcija atsiprašo. 

Apie Mažeikius žinojau tik tiek, kad 1888 m. čia, tuometinėje Rusijos imperijoje, gimė Johanas Karlis Leonhardas Zalite, kitaip- Karlis Zalė. Šiandien Rygoje stovi jo magnus opus statula Laisvė, laikanti tris žvaigždes, simbolizuojančias tris istorinius Latvijos regionus Kuržemę, Vidžemę ir Latgalą.

Mažeikiai sukrėtė mane iki mano jautrios sielos gelmių. Rašau šį pasakojimą, o manyje grumiasi emocijų audra: pyktis, liūdesys ir- galiausiai- viltis. Pyktis dėl to, kad Mažeikiai- užslėptas Lietuvos turizmo kampelis, kuriam taip trūksta reklamos. Liūdesys dėl to, kad matosi nemažai apleistų namų, kai kurios maitinimo įstaigos nedirbo šeštadienį, viešųjų tualetų klausimas neidealiai išspręstas; tačiau visa tai- sutvarkomi dalykai. Dėl to ir viltis, kad Mažeikiai turi gražų turizmo potencialą, kuriam reikia padėti atsiskleisti. 

Viena diena Lietuvoje: obuolių sūris, lietuviškas zodiakas, savitarnos keltas ir dūdmaišis bažnyčioje.

Kelionės partneris: Aukštaitijos nacionalinis parkas.

Nepraėjo ir šimtas metų, o aš vėl keliauju į Aukštaitiją. Šį kartą vykstu susipažinti su projektu „Darnaus vandens turizmo stiprinimas Lietuvos ir Latvijos pasienio regione, įtraukiant vietos verslininkus ir bendruomenes“. Skamba kaip kažkokia abrakadabra? Tai reikia išsiaiškinti! Mūsų ciekavų zosių, norinčių išsiaiškinti, buvo pilnas autobusas - žurnalistų, tinklaraštininkų ir influencerių, kuriuos dabar nuomonės formuotojais reikia vadinti.

Pirmiausia atvykstame į Anykščių regioninio parko lankytojų centrą. Čia, prie puodelio rytinės kavos, jau galime plačiau atmerkti akis ir stačiau pastatyti ausis. Leisiu sau citatą iš pristatymo skaidrės: „Šiuo projektu parodome, kad saugomos teritorijos nėra tik vietos, kuriose kažkas ribojama. Tai gyvos erdvės, kur galima pažinti gamtą, ilsėtis, keliauti atsakingai ir kartu prisidėti prie regionų gyvybingumo. Ir būtent toks požiūris yra ateities kryptis, kai gamtos apsauga ir turizmas ne konkuruoja tarpusavyje, o papildo vienas kitą.“ 

Kūtvėla lankosi Lajų take Anykščiuose. 

Anykščių regioninio parko lankytojų centre susipažįstame su ekspozicija. Saugomų teritorijų emblemos sudaromos iš dviejų dalių: viršuje vaizduojamas kultūrinis objektas, apačioje- gamtinis. Anykščių regioninis parkas atpažįstamas iš Laimės žiburio ir vietiniuose miškuose klestinčios voverių civilizacijos. Darbo stalas apsiavęs veltinius, kurie primena sovietmečiu Anykščiuose veikė veltinių fabrikas „Spartakas“, kuris buvo ne tik vienintelis toks fabrikas Lietuvoje, bet ir šia produkcija aprūpindavo visą Sovietų sąjungą, įėjo į dešimtuką šio profilio įmonių Sovietų Sąjungoje. Prekyba su Rusija sustojo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, sustojo ir veltinių fabriko staklės… Labai įdomiai apipavidalintas lankytojų centras pristato tiek unikalias gamtines ir kultūrines vertybes, tokias kaip legendinis Puntukas, mitinė (o gal ir ne?) Mindaugo pilis Voruta, vienintelis Lietuvoje Arklio muziejus, medžių viršūnes siekiantis Lajų takas, bet ir mažiau žinomus, bet ne mažiau įdomius lankytinus objektus.

Mineralinės ramybės miestas Druskininkai: įspūdingas Lynų kelias per Nemuną, pasaulinio garso skulptoriaus Žako Lipšico muziejus, istoriniai vitražai ir žydinčios alyvos.

 "Per amžius būk laisva,

O Lietuva.

Ir būk visiems teisinga ir gera,

Kai valanda išmuš,

Priglaus mane. Tau - karūna!

Žygimantai Augustai!

Išgirsk mane.

Tokia yra manos šalies valia.” - J. Grušas "Barbora Radvilaitė".

Lietuva yra unikalus kraštas, čia pinasi tikra paliudyta istorija ir mitų ūkais apgaubta legenda. Ne išimtis ir Druskininkai. Pasakojama kad ant aukšto stataus Nemuno kranto stovėjusi garsi Liškiavos pilis. Kartą tos pilies valdovas su dvariškiais medžiojo anapus Nemuno. Medžioklė buvusi sėkminga ir atsidėkodamas dievams kunigaikštis ketinęs nušauti sakalą. Visi susirinkę ant Nemuno kranto, kur buvo paleistas sakalas. Kunigaikštis šovė, ir paukštis, pervertas strėlės, krito į Nemuno vandenis. Pilies valdovas puolė paskui auką ir paniro. Kilo sumaištis, kadangi visi manė, kad jis nuskendo. Labiau už kitus išsigando ir nusiminė kunigaikščio žmona. Ji bėgiojo pakrante ir šaukė savo vyrą gailiai verkdama, sūrias ašaras liedama. Po kiek laiko iš vandens su sakalu rankose išniro kunigaikštis - jis buvo gyvas ir sveikas. O toje vietoje, kur nukrito kunigaikštienės ašaros, iš žemės ištryško sūrieji šaltiniai. Tada čia ir įsikūręs Druskos miestas -Druskininkai. 

Kūtvėla keliasi Lynų keliu Druskininkuose.

Pirmasis Druskininkų rašytinis paminėjimas buvo 1596 m. Lietuvos Metrikoje. Jau labai seniai čia tryško mineralinių druskų turinčios versmės. Jų gydomąja galia pirmieji įsitikino vietiniai kaimiečiai. Jie pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau išgyja žaizdotos kojos. Dėl to apie XVII–XIX a. pr. apsukresni druskininkiečiai pradėjo "gydyti". XVIII a. ypač išgarsėjo liaudies gydytojų Sūručių (Sūrmiečių, Suraučių) dinastija. Druskininkais susidomėjo Gardine vykusio Seimo nariai ir jų paskatintas apsilankė Lietuvos–Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Apie 1790 m. jo įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir 1794 m. birželio 20 d. dekretu Druskininkus paskelbė gydomąja vietove. Druskininkų vardo nagelime atsieti nuo Vilniaus universiteto profesoriaus Ignacijaus Fonbergo vardo. Jis XIX a. domėjosi šiais gydomaisiais vandenimis. Pateikus duomenis carui Nikolajui I, gautas leidimas 1837 metais vystyti Druskininkuose kurortą, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo šimtmečio pradžios. XIX a. pab. Druskininkai buvo garsūs ne tik visoje carinės Rusijos imperijoje, bet ir už jos ribų. Sovietmečiu kurorto infrastruktūra buvo pritaikyta masiniam Sovietų sąjungos žmonių gydymui. Tuo metu veikė 10 sanatorijų, buvo pastatytos mineralinio vandens ir gydomojo purvo bei fizioterapijos gydyklos, per metus ilsėdavosi apie 400.000 žmonių. Druskininkai ir šiandien siūlo įvairias gydomąsias programas.  

Kelionė po Utenos kraštą: gražiausios vietos ir skaniausi sustojimai.

Kelionės partneris: Utenos verslo ir turizmo agentūra. 

Į Utenos kraštą visada grįžtu su malonumu- čia man gera būti. Tad ir šįkart mūsų draugiška kelionių žurnalistų kompanija išsiruošė pamatyti Utenos krašto naujienų bei paragauti šios derlingos žemės skonių. Nors diena pasitaikė tikrai lietuviška- su cepelino spalvos dangumi ir nesibaigiančiu lietumi - po nedidelių nuotykių pasiekėme Užpalius.

Čia, į Šventosios upės slėnį, prieš dešimt tūkstančių metų paskui elnių kaimenes atėjo mūsų pirmieji protėviai, kurių paskutinį atodūsį mena senieji pilkapynai. Viduramžiais, kai reikėjo atremti Livonijos ordino antpuolius, buvo pastatyta Užpalių pilis. Pilies seniai nebėra, bet lig šiandien išlikęs Kaniūkų pavadinimas mena mūsų gynėjus leičius su žirgais. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Užpaliai paminėti Mindaugo sutartyje su Livonijos ordinu 1261 m. Vytautas Didysis čia paskyrė Kristiną Astiką, Radvilų giminės pradininką. Gedimino valdymo metais čia ėjo svarbus prekybinis kelias. Pilies reikšmė sumenko XVI a., kai smuko Livonijos ordino galybė, ir pradėjo kurtis miestelis. Čia buvo seniūnija, teismas, kariuomenės sutelkimo vieta, taipogi ėjo vienas iš pagrindinių LDK kelių iš Vilniaus į Rygą, o XVIII a. Užpaliai gavo ir miesto teises. 

Kūtvėla lankosi Utenos krašte.

Caro metais uždraudus lietuvišką spaudą, Užpalių ir apylinkių žmonės organizavosi slaptas mokyklas, mokymo dažniausiai imdavosi liaudies švietimui atsidėjusios panelės arba šie tiek skaitymą ir raštą išmanantys vyresni žmonės. Caras 1892 m. įvedė baudas ir už tokių mokyklų steigimą, laikymą ar mokymą jose be vyriausybės leidimo nusikaltusieji buvo baudžiami piniginėmis baudomis iki 300 rublių arba areštu iki trijų mėnesių. Nors atrodytų, kad kraštas čia nuošalus nuo didžiųjų miestų, 1905 m. revoliucijos atgarsiai buvo pasiekę ir Užpalius, čia laisvamaniškai nusiteikę vietos gyventojai nuėję ir į valsčiaus raštinę ir paštą išmėtė ir sumindžiojo caro portretus. Maža to, paskui jie nužygiavo iki valstybinės degtinės parduotuvės, užrakintas duris išlaužė, iš sandėlio nešė dėžes su degtinės buteliais ir sudaužė.

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Ketvirtoji diena.

 

Ketvirtoji diena Budapešte buvo skirta apsukti garbės ratą po miesto centrą, susipakuoti rankinį bagažą ir vakare nueiti į operą. Rytas buvo rūkanotas, ir iš tiesų labai įspūdingai atrodo Dunojus rūke. Šiandien neveikė keltas į kalnus,- gerai, kad nusprendžiau iki jo net nevažiuoti, nes labai ilgai būtų užtrukę. Mano kauniečiai kaimynai iš lėktuvo tai buvo iki jo nusigavę, užkilt tai užkilo, tik vat atgal jau nebekėlė. Mano Budapest Card visuomeniniam transportui galiojo iki 10.50 val., todėl toli neblūdijau, kad nereiktų „zuikiu“ važiuoti. Pietauti pasirinkau nebrangų kinietišką restoranėlį netoli hostelio. Numatytasis kelionės biudžetas jau buvo beveik išnaudotas, o viršyti nesinorėjo. Šios  kelionės metu patyriau nenumatytų išlaidų: komisinis atlyginimas už forintų išgryninimą, įskaičiuotas aptarnavimas restoranuose (10-15 proc), depozitas už gėrimus supermarkete (0,50 HUF)… Reiktų atsiminti, kad Budapešte veikia taromatai, juos galima rasti Google Maps aplikacijoje, tik turėkite omenyje, kad taromatai čia dažnai neveikia. Radau informacijos, kad įvedus taromatų sistemą Budapešte suaktyvėjo benamiai, kurie rausia šiukšiadėžes ir ieško tų depozitinių butelių. Įdomu tai, kad depozitas čia galioja ir stiklo buteliams.

Kūtvėla grožisi Budapešto gatvės menu.

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Trečioji diena.

 

Trečioji diena Budapešte buvo skirta muziejams. Kaip tyčia, tą dieną lijo, todėl praleidau daug laiko po stogu. Iki atsidarant muziejams dar spėjau pasivaikščioti po rytinį Budapeštą bei sušlamšti labai skanią bandelę su špinatais ir sūriu. Turėjau mintį išgerti kavos garsiojoje „New York“ kavinėje, bet pasižiūrėjau vidun pro langus ir nepajutau noro užsukti. Lankytojai rymo prie kavos puodelių, nes visa kita kainuoja kosminius pinigus, net nepadorius Vengrijai.

Kūtvėla grožisi Budapešto liūtais.

Garsusis Budapešto tiltas.

Pyragėlis su sūriu ir špinatais.

Įėjimas į metro. 

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Antroji diena.

 

Antrąją pažinties su Budapeštu dieną skyriau Budos dalies tyrinėjimui. Manoma, kad Budą įkūrė huno Atilos brolis Bleda (Buda). Trys savarankiški miestai Buda, Obuda ir Peštas susivienijo į Budapeštą 1873 m. Budos pastatai yra ant aukšto kalno, į kurį galima pasikelti funikulieriumi. Jis nėra įskaičiuotas į paprastą Budapest Card, todėl pasiskaitau atsiliepimus ir nusprendžiu, kad 5,500 HUF (15 EUR) geriau sutaupysiu ir išleisiu kitur, juolab kad netoli funikulieriaus yra nemokamas liftas (gerokai taip užmaskuotas), o iki laiptų į Žvejų bastioną veža miesto autobusas. Pasirenku būtent pastarąjį variantą. Budoje esanti Šv. Mato bažnyčia atsidaro nuo 9.00 val., aš esu kiek anksčiau ir labai gerai, nes žmonių praktiškai nėra ir galima gražiai pasifotografuoti. Čia bus labai faina vasarą, kai veiks lauko terasos (jos ir dabar veikia, tik norinčių nosis mėlyninti ant šalčio nedaug). Žvejų bastionas gavo tokį vardą dėl to, kad istoriškai žvejų gildija buvo atsakinga už šios atkarpos gynybą. Dabartinis bastionas pastatytas 1895-1902 m., minint šalies 1000-čio metų jubiliejų.

Kūtvėla grožisi Budapešo panorama nuo Žvejų bastiono.

Pakeliui iki vietino pašto.

Budapešto architektūra.

Budapešto centras.

Metro Budapešte. Labai dailu. 

Kūtvėla lankosi Žvejų bastione.

Žvejų bastionas.

Žvejų bastionas. 

Budapešto panorama nuo Žvejų bastiono. Matosi ir autobuso stotelė.

Žvejų bastionas.

Kūtvėla lankosi Žvejų bastione.

Žvejų bastionas.

Budapeštas: modernus miestas imperijos šešėlyje. Pirmoji diena.

Budapeštas niekada nebuvo mano kelionių radare, bet kai iš Vilniaus galima suskraidyti už 54 EUR į abi puses, o pats skrydis į vieną pusę trunka nepilnas dvi valandas, tai kur čia žmogus nesusigundysi. Skrydžio laikas irgi buvo protingas, nereikėjo skubėti į oro uostą dar saulei nepatekėjus. Saugumo patikroje eilės praktiškai nebuvo, tik nerimo sukėlė vis vėlinami skrydžiai. Kaip visada, „kaltininkas“ – Air Baltic. Turiu su jais du skrydžius su persėdimu šiais metais, tikiuosi iki to laiko jie susitvarkys savo problemas. Aš skridau su Wizz Air, ir pirmą kartą per savo kelionių istoriją buvau paprašyta įdėti kuprinę į nemokamo bagažo išmatavimus atitinkančią dėžę.

Kūtvėla lankosi Budapešte.

Drakoniškos represijos Kūtvėlos rankiniam bagažui. 

Kaip Kūtvėla suvedinėjo sąskaitas su Lentvario bažnyčia, susipažino su Kalėdų Seneliu ir nugvelbė vertingą knygą.

 

Lentvaryje paskutinį kartą lankiausi 2011 metais, kai tik buvau pradėjusi rašyti šį kelionių tinklaraštį. Tada internetai nebuvo tokie galingi kaip dabar, todėl teko gerokai paklaidžioti ieškant lankytinų Lentvario vietų. Šiandien tenka konstatuoti, kad situacija su kelio nuorodomis į lankomus objektus nė kiek nepasikeitė į geresnę pusę, nei buvo prieš vienuolika metų. Ankstesnės kelionės metu man nepavyko patekti į Lentvario bažnyčią, tam man prireikė net… keturiolikos metų. Bet geriau vėliau negu niekada, tiesa?

Kūtvėla lankosi Lentvaryje.

Šiaip, turbūt, būčiau dar keturiolika metų kirmijusi namie po šilta antklode, jeigu ne “Lietuvos geležinkelių” iniciatyva išpuošti Kalėdiniai traukiniai, kurie pasirodė esą tokie populiarūs, kad net antrai klasei bilietai šiais metais parduodami su vietos rezervacija. Tai ir Kūtvėla užsikepė trūksta-plyšta tokiu traukiniu pasivažinėti, o kai moteris ko nors užsimano, tai kiaurai sieną pereina. Šiuo konkrečiu atveju užteko tik nusipirkti traukinio bilietą. Labai rekomenduoju įstoti į „Lietuvos geležinkelių“ Keliautojų Klubą, nes nariams dažnai būna siūlomos įvairios nuolaidos, o sukaupus pakankamai nuvažiuotų kilometrų sugeneruojamas nuolaidos kuponas; narystė klube nemokama. Kalėdine tematika išpuošti traukiniai tvarkaraštyje pažymėti atskirai, į kai kuriuos net pirmos klasės bilietai išpirkti. Šiaip esu pastebėjusi, kad pirmos klasės bilietus mūsų traukiniuose išperka greičiausiai. Nei iki Kauno, nei iki Trakų riedėti šį kartą neplanavau, nes norėjau trumpesnės kelionės, tai vos šešiolika minučių iki Lentvario man pasirodė pats tas. Ir kaina džiugino-šiek tiek virš dviejų eurų.

Gimtadienio kelionė į Londoną. Bažnyčių safaris, azijietiškas maistas ir neskanūs skaniukai.

 

No man is an island,
Entire of itself.
Each is a piece of the continent,
A part of the main.
If a clod be washed away by the sea,
Europe is the less.
As well as if a promontory were.
As well as if a manor of thine own
Or of thine friend's were.
Each man's death diminishes me,
For I am involved in mankind.
Therefore, send not to know
For whom the bell tolls,
It tolls for thee.

(John Donne)

Kūtvėla Londone.

Spalis yra mano gimtadienio mėnuo ir mėgstu sau pasidovanoti kelionę, todėl vėl skrendu porai dienų pasibastyti po Londoną. Šiais metais prisidėjo naujiena, nes reikėjo gauti ETA. Tai yra elektroninis leidimas keliauti į Jungtinę Karalystę, nes jie dabar nebe ES dalis. Patogiausia ETA gauti yra pildant užklausą per mobiliąją aplikaciją „UK ETA“, nors yra galimybė formą pildyti ir internetu. Šio leidimo kaina yra 16 svarų sterlingų, jeigu nurodyta suma didesnė-turbūt patekote pas trečiuosius asmenis ar tarpininkus. Nakvynės vietą keičiau kelis kartus, nes galiausiai nakvynės kokybę nusvėrė jos kaina- Londonas vis dar labai brangus miestas nakvoti.

Kelionė Lietuvos piligriminiu keliu: Lyduvėnų geležinkelio tiltas- Šiluva- Tytuvėnai.

 

„Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.

Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Griaudžiai malonias dainas ringuoja.

Ten susimąstęs tamsus Nevėžis,
Kaip juosta juosia žaliąsias pievas;
Banguoja, vagą giliai išrėžęs;
Jo gilią mintį težino Dievas.

Kaip puikūs tavo dvarai, tėvyne,
Baltai iš sodų žalių bekyšą!
Tik brangią kalbą tėvų pamynę
Jie mūsų širdis mažai ką riša.

Kaip linksma sodžiuos, kai vyturėlis
Jaukiai pragysta, aukštai iškilęs,
Ar saulė leidžias, ir vakarėlis,
Ramumą neša, saldžiai nutilęs.

Bažnyčios tavo ne tiek gražybe,
Ne dailės turtais, ne auksu žiba;
Bet dega meilės, maldos galybe,
Senųjų amžių gyva tikyba.

Kai ten prieš sumą visi sutarę
Graudžiai užtraukia „Pulkim ant kelių",
Jausmai bedievio vėl atsidarę
Tikėti mokos nuo tų vaikelių.

Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai!
Ne veltui bočiai tave taip gynė,
Ne veltui dainiai plačiai išgyrė!“

(Maironis, “Pavasario balsai” 1920 m.)

Mano akis užkliuvo už vienos dienos kelionės reklamos. Kelionės programoje minimi du objektai, kuriuos jau seniai noriu pamatyti- Lyduvėnų geležinkelio tiltas ir Tytuvėnų vienuolynas su bažnyčia; Šiluvoje esu buvusi vieną kartą prieš daugybę metų, tai irgi nepakenks dar kartą šventą vietą aplankyti. Kelionės kaina irgi pasirodė priimtina. Kelionės programoje buvo numatyti ir pietūs-  Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo laikų patiekalų degustacija. Nepaisant to, šiek tiek maisto į kelionę iš namų, žinoma, pasiėmiau. Šį kartą nenorėjau labai išlaidauti, todėl nusipirkau pigiausios šlapdešrės, tai ji tokia skysta pasirodė, kad buvo galima ją šaukštu ant bulkos užsitepti. Šaldytuve sugraibiau nuo šaltibarščių užsilikusį agurką. Orų prognozė nedžiugino, tai užsirišau šalikėlį ir užsimečiau ant pečių rudeninę striukę su gobtuvu (nes „kapišonas“- nevartotina svetimybė). Išvykimo vieta buvo prie Lukiškių aikštės, tai man buvo patogu atvažiuoti visuomeniniu transportu. Mūsų susirinko didžiulis autobusas, virš keturiasdešimt turistų, ir dauguma buvo iš Vilniaus- Žiežmariuose paėmėme šešis turistus, ir Kaune įlipo dvi moterys.

Kūtvėla grožisi Lyduvėnų geležinkelio tiltu.

Pirmas sustojimas buvo techninis: kava ir tualetai. Sustojome naujoje El Drive stotelėje neprivažiavus Raseinių. Čia galima krautis elektromobilius. Lankytojai gali įsigyti užkandžių ir gėrimų jungtinėje Caffeine ir Narvesen erdvėje. Čia galima atsikvėpti, užkąsti, išgerti kavos, įsigyti užkandžių kelionei, yra rozetės pasikrauti elektronikai. Mums dar aktualu buvo tualetinių kabinų skaičius, kas visada aktualu didelėms turistinėms grupėms. Labai rekomenduoju čia sustoti poilsiui. Ši El Drive poilsio stotelė yra adresu: Verėduvos k, E85 28, 60291 Raseinių rajono savivaldybė. Mes sustojome techniniam sustojimui čia, nes prie Lyduvėnų geležinkelio tilto yra ribotos WC galimybės, tai irgi turėkite omenyje, jeigu keliaujate su grupe arba vaikais.

Atrask Plungę: tarp Alpių įkvėptos gamtos, itališko rafinuotumo ir žemaitiško tvirtumo.

Gimiau su ankstyvu pavasariu,

dėl džiaugsmo vasaros,

dėl speigų žiemos...

ir nežinojau: ar tai dovana, ar likimas..?

Per dienas — visa išbyrėjo.

Liko tik rudenys,

kuriuos, tartum palikimą,

sudėjau į pašventintas skrynias

ir užkasiau po žeme...

Sunkios liūtys

išrausė mano likimus

ir žaidimo metus —

išbarstė

po žemės smiltynus...

Esu ruduo ir skubu

dovanoti save —

iškirstai pavasario giriai...   (Antanas Lipskis. „Mėlynoji delčia“, Čikaga, 2005)

Žinote, kad kartą metuose ir lazda iššauna? Tai man šiemet tokia lazda tapo Žemaitija. Labai seniai norėjau pakeliauti po šį man visiškai nepažįstamą regioną, bet susisiekimas visuomeniniu transportu (vietiniais autobusais ar traukiniu) čia labai ribotas ir brangus, nepigios ir nakvynės paslaugos. Labai džiaugiuosi, kad šiemet „Lietuvos geležinkeliai“ taiko įvairias akcijas, kurių metu galima įsigyti bilietus beveik perpus pigiau. Jau lankiausi Švenčionėliuose ir Telšiuose tokios akcijos metu, o dabar riedu į Plungę. 

Kūtvėla lankosi Plungėje. 

Miestas ant septynių kalvų Telšiai: kur kultūra slypi po kiekvienu meškos pėdsaku.

 

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty“.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje. - Vytautas Mačernis, 1942 m.

Kūtvėla lankosi Telšiuose.

Žinote tą posakį: „Vyras pasakė-vyras padarys, nereikia jam priminti kas pusę metų?“ Tai aš dar geresnė už tą vyrą, nes Telšius aplankyti žadu metų metais, jau gal net koks ir apvalus jubiliejus susidarys. Šiemet skubu pasinaudoti „Lietuvos geležinkelių“ akcija liepos mėnesiui ir perkuosi bilietą šeštadieniui su net 40 proc nuolaida. Gerai, kad susigriebiau iš anksto, nes tą savaitgalį Klaipėdoje vyksta „Jūros šventė“, tai bilietai tirpte tirpo. Ursulijus Lepečkojauskas irgi užsimanė kartu su manimi į Telšius- neva, giminių aplankyti. Mat, jeigu jis yra meškius, tai jau iškart ir Žemaitijos bajoras! Nenorėjau jo imtis kartu į tokią tolimą kelionę, tai lepečkojus prigrasino, kad apskųs šviesiausiajam valdovui už bajoro laisvės suvaržymą. Teko imtis ir jį, gal pabus už vertėją, jeigu lietuviškai nesusišnekėsiu Žemaitijoje? 

Atrask Švenčionėlius: tarp gamtos, geležinkelio ir atminties.

Jau kuris laikas mano socialiniame burbule sukasi informacija apie kylančią Lietuvos turizmo žvaigždę-Švenčionėlius. Miestelis yra ant geležinkelio atšakos Vilnius- Turmantas, o liepos šeštadieniais „Lietuvos geležinkeliai“ taiko 40 proc. nuolaidą vietinio susisiekimo maršrutams, todėl čia ir galvoti labai nereikia – šeštadienį kylu į Švenčionėlius! 

Kūtvėla lankosi Švenčionėliuose.

Kalvarijų gatvėje buvo avarija, todėl teko kūlverstinai verstis, kad spėčiau į traukinį. Kai jau prie vagono pripuolu ir dantimis įsikabinu į apatinį laiptelį, tai traukinys jau praktiškai pilnas. Traukinys senas, trečios klasės, tai ir bilietai buvo pigūs. Žmonės juda savaitgaliui ilsėtis gamtoje, važinėtis dviračiais, stovyklauti… Atskirai geru žodžiu reikia paminėti traukinio palydovę Jolantą. Mūsų traukinių palydovai išvis yra kosminio gerumo žmonės, net nežinau, gal jiems „Lietuvos geležinkelių“ žmogiškųjų išteklių skyrius net specialią atranką rengia. Traukinyje nėra kondicionieriaus, bet galima nemokamai atsigerti vandens. Kaimynės pasitaiko plepios, tai kelionė iki Švenčionėlių neprailgsta.

Mozūrija: senosios Prūsijos atodūsis. Gižycko- Geldapė- Stančikų tiltai.

Mozūrijos krašto žmonės save kildina iš kelių etninių grupių. Lenkijos žemėlapio kraštelis, po kurį šiandien trepsėsime, oficialiąja Mozūrija tapo 1815-1818 m. reformos, siekiant pabrėžti skirtingumą nuo Lenkijos. Šiose žemėse ilgus šimtmečius gyveno baltų gentys: galindai, bartai, sūduviai, jotvingiai, nadruviai… Kaimynystėje buvę lenkai priėmė krikštą ir pamažu kolonizavo šias baltų žemes, bet XIII a. į mūsų kraštus atsikėlęs Vokiečių ordinas užkariavo šią teritoriją. Riba tarp Mozūrijos ir Mažosios Lietuvos ėjo maždaug ties Geldapės upe, o paribyje pamaldos bažnyčiose vykdavo trimis kalbomis: vokiečių, lietuvių ir lenkų; buvo pripažįstama katalikybė ir evangelikų liuteronų tikėjimas. Ežeringas kraštas pasižymi dideliu miškingumu, todėl gyventojų tankis nedidelis. Iš pliusų- taip sunkiau plėstis epidemijoms. Prūsijos valdžia XIX a. pašalino mozūrų kalbą iš viešojo gyvenimo ir žmonės ėmė vokietėti. Dėl aukštesnio nei Lenkijoje pragyvenimo ir kultūros lygio, aktyvios vokiečių propagandos ir valdžios gąsdinimų, per 1920 plebiscitą už susijungimą su valstybingumą atkūrusia Lenkija balsavo tik apie 10 % gyventojų. Potsdamo konferencijos (1945 m.) nutarimu Mozūrija su Varme ir Pavysliu (2/3 Rytprūsių) atiteko Lenkijai. Komunistų valdžia evangelikus mozūrus laikė vokiečių naciais, ėmėsi represijų. Po Antrojo pasaulinio karo Mozūrijoje apsigyveno repatriantų iš Lenkijos iki karo valdytų žemių, jų tarpe ir iš Vilniaus krašto.

Kūtvėla lankosi prie Stančikų tiltų. 

Kelionės programa man pasirodė įdomi, kainos ir kokybės santykis tikrai geras, bet rasti gerą gidą šiais laikais yra rimtas iššūkis. Kelionę kiek pagadino prastas organizavimas, bet apie viską iš pradžių. Išvykstame iš Vilniaus anksti, 4.30 val. ryto iš ERGO aikštelės Geležinio Vilko gatvėje. Dar iš vakaro užsisakau taksi (plius trys eurai). Aikštelė tuščia, tai užeinu į Circle K degalinę pasėdėti šviesoje. Juokinga, bet lauke šilčiau nei degalinėje, matyt, dėl aktyviai veikiančio kondicionieriaus, todėl netrukus einu ieškotis sukeliovų. Turistai jau renkasi, bet dauguma vyksta į Latvijos pajūrį. Vilniuje į mūsų autobusą sėdame gal dešimt turistų. Autobusas labai geras, Toks Neo linija, į reisą vyksta du vairuotojai. Labai patiko, kad po kėde veikė elektros rozetė, nes pasikrauti telefoną kelionės metu reikėjo kelis kartus. Sustojame papildomai paimti turistų Žiežmariuose, Kaune ir Marijampolėje. Šalia manęs sėdasi ponia Gražina. Įsišnekame, nu ir ką jūs sau manot- visur rasi žvirblį ir zanavyką! Ponia Gražina nuo Sintautų, o mes tarpe Kudirkos Naumiesčio ir Šakių, tai praktiškai giminės! Pasienyje stojame į tualetus. Pasiseka, nes po mūsų atvažiuoja dar du autobusai, bet kavos jau nebespėju nusipirkti. Lenkijos pasieniečiai atlieka patikrą ieškodami nelegalių migrantų, bet mūsų autobuso nestabdo- atnaujinta pasienio patikra neturėtų sudaryti nepatogumų turistams, tvirtino lenkiškoji administracijos pusė. Dar vienas sustojimas išsikeisti valiutą tiems, kas laiku nesusižiūrėjo.

Atrask Kazlų Rūdą: turizmo gidas keliautojams po šį Lietuvos kampelį.

 

„ Tik trečią dieną pargrįžo bajoras Baltramiejus, penkiskart bridęs per Vabalkšnę, skendęs Pilvėje, išklampojęs Tamsplynę, nuklydęs net į Stumbragirį… Nei būtą, nei regėtą stirniną išvydęs, jo paveikslo apakintas kai atitoko, suprato, kad stebuklingo sidabraragio išskeltos žiežirbos kelią jam rodo. Ta kryptimi patraukęs, didelį girios plotą apėjęs, pavargęs ir alkanas pagaliau atgalios sugrįžo. Ant kalnelio Jadvygą, sūnų apspistą, pamatęs, griuvo šalia jų ir užmigo, tespėjęs pasakyti, kad šičia statys Kazlų dvarą. “- iš Kazlų Rūdos įkūrimo legendos.

Kūtvėla lankosi Kazlų Rūdoje.

Man geležies ir ragų kraštas Kazlų Rūda-tolimiausias Lietuvos taškas, nes iki jo nukeliauti man prireikė septynių metų. Ragą vis pakišdavo tai oras, tai sveikata, tai Merkurijus retrograde. Kiekvienais metais per turizmo parodą pasiimdavau Kazlų Rūdos reklaminių proklamacijų, bet Kūtvėla yra viena ant visos Lietuvos ir užsienio, tai planuoji važiuoti į Kazlų Rūdą, o realiai lipi į lėktuvą į Paryžių. Bet per tuos septynerius metus pagerėjo susisiekimas traukiniais ir dabar galima įsigyti bilietus iš karto su persėdimais. Į Kazlų Rūdą važiavau iš Vilniaus su persėdimu Kaune.

Tarp abiejų traukinių persėdimui buvo vos septynios minutės. Paklausiau traukinio palydovės Vilniaus reise į kurią platformą atvyksime ir kur stovės traukinys į Kazlų Rūdą, bet tokios informacijos nėra kaip gauti. Jeigu ieškote idėjų startuoliui, tai labai reikia mobilios programėlės LTG išvykimo/atvykimo platformoms matyti. Atvykstame į 11-ąją platformą Kaune, tą pačią tolimiausią. Skutu link stoties pastato, kur yra elektroninis informacijos terminalas. Man reikalingas traukinys stovi čia pat, 1-ojoje platformoje, reisas Kaunas- Marijampolė per Kazlų Rūdą. Traukinys čia net per stipriai pasakyta- automotrisė, jau pilna keliautojų. Daug vyresnio amžiaus damų vyksta su gide į Marijampolę-matyt, kažkoks kolektyvas susiorganizavo išvyką. Šanuolės! Automotrisė nepatogi, sėdime susigrūdę, vietos kojoms nelabai yra, apie bagažą jau nekalbu. Laimei, kelionė neilga, vos pusvalandis. 

Savaitgalio pabėgimas į Londoną. Trečioji diena.

 

Ryte išsikrapštau iš migio labai anksti, nes noriu pagaliau nuvažiuoti iki Parlamento ir Big Beno privalomai nuotraukai iš Londono. Kitaip gi nesiskaito, kad buvai Londone. Tada važiuoji iki vieno nuostabiausių muziejų, kokiame tik teko lankytis- Wallace Collection. Tai yra nacionalinis muziejus, kurio kolekciją sudaro pirmų keturių Hertfordo markizų ir Sir Richard Wallace (spėjama, ketvirtojo markizo nesantuokinio sūnaus) sukauptos meno vertybės.

Ikoniškasis Londonas.

Kitos kelionės planuose- Londono apžvalgos ratas. 

Vestminsterio abatija.

Wallace Collection.

Pirmasis Hertfordo markizas buvo Edward Seymour, Lordo Protektoriaus, palikuonis. Jis, to net nežinodamas, pradėjo šią nuostabią kolekciją įsigydamas šešis Canaletto darbus iš dailininko dirbtuvių. Antrasis Hertfordo markizas išsinuomojo dabartinį pastatą savo rezidencijai ir kartu su žmona buvo geri Princo Regento draugai. Trečiasis Hertfordo markizas mėgo ekstravaganciją ir buvo neabejingas olandų tapybos darbams ir Sevro porcelianui. Ketvirtasis Hertfordo markizas užaugo kaip anglas ir prancūzas, nes keli metai po jo gimimo tėvai pasuko skirtingais keliais ir motina mažametį sūnų išsivežė į Paryžių. Anglijoje šis didikas lankėsi retai, daugiausia laiko praleido Prancūzijoje, kur pagarsėjo kaip žymiausias šalies kolekcionierius. Jis teikė pirmenybę jau pripažintų menininkų kūriniams ir pirko aukcionuose, o ne per salonus ar antikvariatus. Markizas pinigų neskaičiavo ir vienas žymiausių kūrinių jo kolekcijoje, „Besijuokiantis kavalierius“, jam atsiėjo šešis kartus nuo spėjamos aukciono kainos, nes didikas aršiai varžėsi su vienu iš savo konkurentų kolekcionierių. Būtent šis didikas yra atsakingas už tai, kokią formą kolekcija įgavo, nes iš 770 kolekcijoje saugomų paveikslų, 600 buvo nupirkti jo užsakymu. Pats to nežinodamas, jis įsigijo baldų, kurie vėliau tyrimų metų buvo nustatyti kaip padirbinti Marijos Antuanetės kambariams Petit Trianone.