Kėdainiai: daugiau nei agurkai – kuo žavi miestas prie Nevėžio?

 

Kelionės partneris: Kėdainių turizmo ir informacijos centras.

Šiemet Kėdainiai yra Lietuvos kultūros sostinė. Šį garbingą ir įpareigojantį titulą jie oficialiai gavo šių metų paskutinę sausio dieną prie užšąlusio Nevėžio spaudžiant -19’C šaltukui. Mes pasidairyti po Kėdainių senamiestį ir pasidomėti karščiausiomis turistinio sezono naujienomis keliaujame spaudžiant +24’C šiltukui, bet pavadinkime tai sveika opozicija.

Kėdainiai nebus Lietuvos kultūros sostine kiekvienais metais, bet kiekvienais metais jie bus Lietuvos viduryje ir, tikiuosi, pasiekiami traukiniu. Mus pasitinka Kėdainių turizmo ir verslo informacijos atstovė Sonata Gabševičienė ir globoja visos viešnagės metu. Ji patvirtina, kad atvykti traukiniu į Kėdainius svečiams tikrai labai patogu tiek iš Rygos, tiek iš Klaipėdos.

Kūtvėla ir Nevėžis Kėdainiuose. 

Ryto kavą geriame „Kavamanija“ kavinėje. Kėdainiuose yra dvi šio tinklo kavinės, viena jų įsikūrusi senamiestyje, o mūsiškė - J. Basanavičiaus gatvėje 91 arba, kaip vietiniai sako, „prie bokšto“. Šis patikslinimas nurodytas net oficialiame kavinės tinklalapyje. Mano nuomone, čia yra tikrų tikriausias kokybės garantas, kad verslas priklauso vietiniam žmogui. Mes, vilniečiai, turime savo „prie barbakano“,  kauniečiai dažnai sako "prie Soboro", o Gerb. Skaitytojas gal irgi ką nors panašaus turite? J. Basanavičiaus gatvės „Kavamanija“ siūlo ne tik kavą ir desertus, bet ir vėlyvuosius pusryčius, tik juos geriausia užsisakyti iš anksto telefonu.

Rytinė kava.

Kėdainių kavos plantacijos. Va jums ir globalinis atšilimas. 

"Kavamanija". 

"Kavamanija" asortimentas.

"Kavamanija" Kėdainiuose.

„Saviakai“,- apie „Kavamanijos“ įkūrėjus Vaigą ir Beną Cechanavičius savo kėdainiečiai socialiniuose tinkluose. Bet argi galima tikėti ką žmonės gatvėje šneka? Ne tai kad galima, o netgi ir reikia, todėl aš išslenku iš kavinės, sėkmingai apsimetu gėlių klomba, prisiderinu prie aplinkos ir dairausi. „Anksčiau vyrai su alum čia sėdėdavo,“- prie staliuko lauke kavą gurkšnojančius pažįstamus vyrus pasveikina praeivis, bet šie nepyksta. O praeivio žodžiuose yra tiesos krislas: „Be alkoholio neišgyvensite“ fraze „Kavamanijos“ įkūrėjai buvo gąsdinami nuo Adomo ir Ievos laikų. Tik štai durys čia neužsidaro nuo lankytojų srauto. 

Toliau vykstame ten, kur pėsčiųjų tiltas per Nevėžį jungia istorines Aukštaitijos ir Žemaitijos žemes. Čia, kur driekiasi Nobelio literatūros premijos laureato Česlovo Milošo „Isos slėnis“, kur metų pradžioje buvo šventiškai inauguruota Lietuvos kultūros sostinė, susitinkame su Kėdainių kultūros sostinės komunikacijos vadovu Benu Cechanavičiumi. Žurnalistams įdomu, kaip atrenkamos kultūros sostinės, nes dėl šio garbingo titulo grumiasi ne viena vietovė. Projektas labai atsakingas, jį teikiant jau reikia nurodyti visų metų programą. Žinomos ir sekančios dvi Lietuvos kultūros sostinės: 2027 m. estafetę iš Kėdainių perims Pasvalys, o 2028 m. - Zarasai. Bet iki metų pabaigos dar daug vandens Nevėžiu nutekės, o Kėdainiai pateisins savo šūkį: „Įspūdidinga“. 

Kėdainių rotušė- viena iš išlikusių trijų rotušių Lietuvoje. 

Kėdainiai prisimena savo didikus Radvilas. 

Niekada neasocijavau Kėdainių su menu. Su agurkais- taip. Su Radvilomis- taip. Pasirodo, kad Kėdainių dailės mokykla dabar užima net dvi buvusias sinagogas: Didžiąją sinagogą ir Smilgos gatvės sinagogą (piešimas, tapyba, tekstilė). Didžiąją vasarinę sinagogą žydai ėmėsi statyti 1784 m. Statyba užtruko trejus metus, o vidaus įrengimas- visus dvidešimt trejus metus, bet įrengus sinagogą žydų bendruomenė džiaugėsi, kad ši sinagoga yra puošniausia ir gražiausia Lietuvoje. Nors ir gražiausia Lietuvoje, sinagoga buvo nešildoma. Moterims melstis buvo pristatytas dviaukštis medinis priestatas. Yra žinoma, kad sinagoga buvo gražiai ištapyta, viena iš figūrų lubose buvo milžiniška žuvis Leviatanas. Antrojo pasaulinio karo metais žydų bendruomenė buvo sunaikinta, sinagogoje buvo įrengtos arklidės, sovietmečiu- sandėliai. Puošnusis vidaus interjeras buvo sunaikintas. Po Nepriklausomybės atgavimo, sinagoga grąžinta Lietuvos žydų bendruomenei, ji pastatą padovanojo savivaldybei. Pastatas buvo restauruotas Kultūros paveldo departamento ir Kėdainių rajono savivaldybės lėšomis ir čia įsikūrė Kėdainių dailės mokykla, vykdanti vaikų ir suaugusiųjų neformalųjį švietimą.

 

Kėdainių dailės mokykla.

Naujai ištapytos lubos.

Keramikos klasė.

Keramikos klasės darbas.

Keramikos klasės darbai.

Pasivaikštome po klases. Lubose čia vėl išpiešta žuvis, tik nebe Leviatanas. Manau, kad iš mūsų grupės būtų daug norinčių čia mokytis, nes kainos labai demokratiškos. Aš net lipdymo iš molio patirties turiu: iš molio nulipdžiau susirangiusį žaltį per edukaciją Latvijoje, tik teko jį palikti krosnyje žiestis, o vėliau draugė latvė atvažiavo į svečius ir atvežė tą mano šedevrą, tik kažkodėl labai juokėsi. Spėju, kad iš pavydo? 

Ant Smilgos gatvės sinagogos sienos puikuojasi užrašas, kad čia mokėsi Vilniaus Gaonas. Šią sinagogą XIX a.vid. savo lėšomis pastatė turtingiausias miesto siuvėjas Ilja Vilneris. Sakoma, kad po ginčo su žydų varguomene jis nusprendė pastatyti atskirą sinagogą turtingiems sąjungos amatininkams ir mėsininkams. Po Holokausto sinagoga prarado savo paskirtį, todėl sovietmečiu sinagogoje buvo įrengta kepykla, vėliau veikė parduotuvė, o paskui - sandėlis. Po Nepriklausomybės atgavimo sinagoga buvo restauruota ir perduota Lietuvos žydų bendruomenei, minint 200-sias Vilniaus Gaono mirties metines atidengta memorialinė lenta. Kėdainių rajono savivaldybės tarybos sprendimu ir Lietuvos žydų bendruomenės pritarimu, savivaldybės administracijai leista 50 metų neatlygintinai valdyti ir naudotis sinagogos pastatu, taip čia įsikūrė Kėdainių dailės mokyklos piešimo, tapybos ir tekstilės klasės. 

Smilgos gatvės sinagoga.

Čia studijavo Vilniaus Gaonas.

Smilgos sinagogos klasėje.

Žygeivė Kūtvėla įvertino aulinuką.

Jau išmokome naują žodį „įspūdidinga“, bet išgirstame ir dar vieną kėdainietišką aktualiją - žodį „gurkti“, reiškiantį godų valgymą. Kėdainių senamiestyje yra parduotuvė „Gurkė“, kur Agurkų muziejaus įkūrėja Justina Kočetova papasakoja apie Kėdainius garsinančią produkciją. Pirmuosius žydus į Kėdainius pasikvietė Kristupas Radvila XVII a. Tačiau neturtingiems žydams „dėžutininkams“, kurie savo turtą gali atsinešti maiše ant kupros, neleista kurtis Kėdainiuose. Kėdainiams reikėjo žydų su kapitalu, kuris leistų pasistatyti namus ir pradėti verslą, iš kurio galėtų mokėti mokesčius. Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi, privačių miestų, kokiu buvo Radvilų Kėdainiai, nebeliko, nebeliko ir draudimo į Kėdainius keltis neturtingiems žydams. Šie neturėjo iš ko pragyventi, ėmė nuomotis mažus žemės plotus ir auginti tai, kas buvo paklausu. Taip jau likimo buvo, matyt, nuskirta, kad Kėdainiuose paklausu buvo agurkai. Geležinkeliui pasiekus Kėdainius XIX a., agurkai buvo eksportuojami į Latvijos uostus. 

Kūtvėla ruošiasi degustuoti agurkų skanėstus.

Kūtvėla maskuojasi, kad prisiderintų prie kraštovaizdžio. Atrodo, kad pavyko?

Teko girdėti, kad nelabai kėdainiečiai mėgsta būti asocijuojami su agurkais. Bet juk ne vienas Lietuvos miestas ir miestelis garsėja valgomais dalykais: Žagarė garsėja vyšniomis, Joniškis- virtieniais, Palanga- stintomis, Viduklė- koldūnais, Garliava- cepelinais… Jogailos dvaro knygose agurkai ir medus įrašyti du ar tris kartus. Manoma, šis desertas mūsų kraštus pasiekė iš Graikijos. Dabar turime savo Graikiją agurkų klausimais Lietuvoje,- Kėdainiuose. Apžiūrime Agurkų muziejų, padegustuojame agurkų su medumi ne ką blogiau nei Jogailos dvariškiai, zefyrų ir net šokolado su agurku, 

įvertiname parduotuvės asortimentą. Tokios degustacijos rengiamos iš anksto susitarus, bet užsukti į Agurkų muziejų ir įsigyti lauktuvių iš Kėdainių galima parduotuvės darbo valandomis.

Skanaujame "Gurkės" parduotuvės asortimentą.

Agurkų džemas.

Ešerio užtepėlė. 

Vienas iš Agurkų muziejaus eksponatų. 

Agurkų slėgimo priemonė.

Agurkiniai ledai.

Tradicinių amatų centras Arnetų name pristato tradicinius amatus. Čia reikia atkreipti dėmesį, kad amatas nėra tiesiog hobis, kuriuo žmonės užsiima kas antrą sekmadienį po pamaldų. Tam, kad veikla būtų pripažinta amatu, reikia įrodyti veiklos ilgaamžiškumą, tęstinumą; tuo ir skiriasi tradiciniai amatininkai ir tradicinių amatų meistrai. Kodėl namas vadinasi Arnetų namu? Jį XVII a. vid. pastatė škotas, pasiturintis javų pirklys Jonas Arnetas (John Arnot). Paskui jį nupirko evangelikų reformatų bendruomenė, įrengė kleboniją. Didžioji patalpų dalis per XIX–XX a. rekonstrukcijas prarado autentiškas formas ir bruožus. Juos išlaikė tik dvi šiaurinio ir dvi rytinio korpusų patalpos, kupolo formos virenė su atviru židiniu, nedidelė skliautuoto tualeto patalpa prie kamino (šildoma tupykla tais laikais buvo kaip koks penthauzas šiandien) ir po abiejų korpusų sandūra išmūrytas dviejų patalpų skliautuotas rūsys su tambūru ir laiptine iš kiemo. Evangelikų reformatų nuosavybe namas buvo iki Antrojo pasaulinio karo. Po Nepriklausomybės atgavimo jis grąžintas bendruomenei, išnuomotas Kėdainių rajono savivaldybei. Paties Jono Arneto likimas neaiškus, liko tik jo namas ir vardas. Apžiūrime namą iš vidaus, pasigrožime atkurtu vidaus interjeru, paskui nusileidžiame į gerai išsilaikiusius rūsius. Arnetų namo lankymas nemokamas, tik reikia pasidomėti darbo laiku, nes savaitgaliais, žinoma, turistiniai objektai regionuose nedirba. Galimai kažkada Arnetų namas bus atvertas lankymui paskutinį mėnesio sekmadienį kartu su nemokamais muziejais. 

Arnetų namas Kėdainiuose.

Įspūdingi šiaudiniai sodai.

Audimo staklės.

Rūsyje- medžio drožėjo dirbtuvės.

Manoma, tai- ledo kirtiklis.

„… prašau […], kad be didelių išlaidų ir iškilmių […] palaidotumėte Kėdainiuose, didžiojoje evangelikų bažnyčioje, funduotoje mūsų kunigaikščių protėvių, prie jų palaikų, kurie ten sudėti.“- iš Jonušo Radvilos dukros Onos Marijos Radvilaitės 1667 m. sausio 21 d. testamento. 

Radvilų kripta Kėdainiuose.

Nauji vargonai.

Man primena garsiąsias Radvilų patrankas, ar ne?

Nei vienas apsilankymas Kėdainiuose neapsieina be pagarbaus galvos nulenkimo prie Radvilų giminės kriptos Evangelikų reformatų bažnyčioje. Tai pirmoji atkurta XVII a. LDK didikų kapavietė Lietuvoje, įrengta vienoje iš seniausių ir didžiausių protestantiškų bažnyčių visoje buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje. Mauzoliejuje saugomi kunigaikščių Kristupo Perkūno (1547–1603), Jonušo (1612–1655), Mikalojaus (1610–1611), Jurgio (1616–1617), Stepono (1624–1624) ir Elžbietos (1622–1626) Radvilų sarkofagai. Onos Marijos Radvilaitės paskutinė valia atgulti Kėdainiuose nebuvo įgyvendinta, ji palaidota Karaliaučiaus katedroje, Brandenburgo kurfiurstų ir Prūsijos kunigaikščių kriptoje. Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčia buvo nusiaubta sovietmečiu, sunaikintas interjeras, išniekinta kripta. Tai, ką matome šiandien, yra kruopštaus restauravimo vaisius. Džiugu, kad artėja prie pabaigos reikšmingas kultūrinis projektas „Kėdainiams reikia vargonų“: jau baigti iš Vokietijos atgabentų vargonų montavimo darbai, šiuo metu vykdomi paskutiniai derinimo darbai. Koją kiša tai, kad bažnyčia nešildoma ir žiemą dėl šalčio tokie darbai vykti negali, bet tikimąsi kad rudenį naujieji vargonai jau sugaus po bažnyčios skliautais. 

Radvilų giminės kripta.

Evangelijos žodis.

Toliau mūsų kelias veda atgal prie istorinio sinagogų komplekso, kur Mažojoje žieminėje sinagogoje veikia Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūris centras. Sinagoga buvo šildoma, joje buvo ne tik meldžiamasi, bet ir studijuojama Tora, posėdžiaudavo bendruomenės teismas. Statybines medžiagas parūpino tuometinis Kėdainių savininkas grafas Marijanas Čapskis. Antrojo pasaulinio karo metais Kėdainiai trumpam tapo vienos žymiausių judaizmo dvasinės akademijos – Myro ješivos – prieglobsčiu. Karo metais ir sovietmečiu nustekenta sinagoga dabar restauruota, vidaus projektavimas matosi žymiau aiškiau, negu greta esančioje Didžiojoje sinagogoje: matosi erdvių padalijimas į vyrų ir moterų puses, keturiais stulpais aprėmintos bimos vieta (pakyla Torai skaityti), skliautuota niša prie buvusio Aron ha Kodešo (Toros laikymo vieta), plokščios lubas, dekoruotos aštuoniakampėmis nerviūromis.

Daugiakultūris centras Kėdainiuose. 

Myriaus ješivos atminimas.

Grafikos darbų paroda.

Senasis sinagogų kompleksas.

Dabar čia rengiamos parodos, vyksta koncertai. Pirmajame aukšte šiuo metu pristatoma unikali paroda „Impresionistų grafika“, nes kultūros sostinės titulas įpareigoja Kėdainiuose pristatyti aukšto lygio renginius. Grafikos darbus parodai paskolino privati Prancūzijos Kesauri šeimos kolekcija „La Collection Kesauri“. Antrame aukšte, buvusioje moterų galerijoje, veikia ekspozicija „Ich bin Keidaner“, pristatanti Kėdainių žydų bendruomenės istoriją. Ekspozicija nedidelė, bet labai įtrauki. 

"Ich bin Keidaner,"- taip prisistatydavo Kėdainių žydai.

Akmenys ekspozicijoje, nes iš Kėdainių žydų bendruomenės ir teliko tik akmenys...

Košerinis ir nekošerinis maistas.

Kėdainių agurkų pramonė.

Labai mėgstu beigelius. Skanu, o dar ir apsauga visokeriopa! Geriau nei draudimas. 

Pietaujame restorane „Grėjaus namas“, kur mus pasitinka savininkas Mantas Petrulis. Namas paminėtas miesto inventoriaus sąraše 1765 m. Jo savininkas škotas Jokūbas Grėjus (Jacob Gray) 1731 m. su keliais bendraminčiais įsteigė pirmąją akcinę bendrovę Lietuvoje, ėjo magistrato teismo tarėjo pareigas, o 1741 m. buvo išrinktas miesto burmistru, bet išpardavęs turtą 1767 m. išvyko į Rygą. Vėlgi, liko tik jo namas ir vardas. Viešbutis ir restoranas čia veikia jau daugiau kaip dvidešimt metų. 

Mums užsakytas degustacinis meniu. Pirmas patiekalas- legendinis škotiškas hagis. Aš nesu subproduktų mėgėja, man vėdarai ir šaltiena yra baisiausi dalykai pasaulyje. Apie hagį buvau girdėjusi, kad jis gaminamas iš kimšto avies skrandžio- jau pats vaizdas man britkus. Mums paaiškina, kad į tą skrandį sudeda avies subproduktus ir avižines kruopas, o tada kepa. Iškeptą hagį prapjauna ir patiekia tai, kas buvo sukepta viduje. Kai patiekalas atkeliauja mums ant stalo, turiu pripažinti, kad tas hagis ne toks jau ir baisus… Jis patiektas su bulvių ir pastarnokų koše. Paskui internete skaičiau, kad jis būna patiekiamas su ropių ir morkų koše, ne pastarnokų, bet už kiek pirkau-už tiek ir parduodu. Taip to hagio bijojau, kad pirma su šaukštu ant jo puoliau, nes su baime reikia kovoti, net jeigu tavo rankose yra tik šaukštas! Skonis kažkiek primena anties kepenėlių paštetą. Mums labai patiko, šis patiekalas visiems paliko gerą įspūdį.

Škotiškas hagis ant mūsų stalo.

XVIII a. škotų poetas Robertas Burnsas (Robert Burns) netgi sukūrė poemą apie hagį. Jeigu sugebėsite neužsikirsdami perskaityti pirmąjį posmą- sveikinu, Jūs išlaikėte blaivybės testą, Motiejus Valančius spaudžia Jums ranką. 

 “Fair fa’ your honest, sonsie face,
Great Chieftain o’ the Puddin-race!
Aboon them a’ ye tak your place,
Painch, tripe, or thairm:
Weel are ye wordy of a grace
As lang ‘s my arm.”

Blaivybės testo gali ir prireikti, nes šeimininkas neplanuotai pasiūlo paragauti dviejų rūšių škotiško viskio. Vienas dūminis, kitas- maišytas. Viskio ragautojų mūsų tarpe nedaug, bet jeigu šeimininkas siūlo, tai svečio pareiga neatsisakyti, todėl prašau abiejų. Man dūminis viskis labai patiko! 

Karštas patiekalas, irgi užsakytas iš anksto, - Radvilų troškinys iš jautienos. Jį į meniu įtraukti rekomendavo prof. Rimantas Laužikas. Šis patiekalas sukelia įvairių emocijų prie mūsų stalo. Jautiena troškinta su prieskoniais, ryškiai išsiskiria kuminas (ne kmynas, o būtent kuminas) ir užgožia mėsos skonį. Aš asmeniškai mėgstu, kai mėsa turi mėsos skonį, žuvis turi žuvies skonį, ir t.t., bet su istoriniais receptais sunku ginčytis. Prieskonių gausa istoriniais laikais liudijo namų šeimininko turtingumą, o juk kalbame apie tokią giminę kaip Radvilos! 

Radvilų troškinis iš jautienos su daržovėmis.

Desertui ragaujame ledus su agurkais, kurie savo forma primena karūną ir taip atkartoja Kėdainių pėsčiųjų tilto siluetą, jie netgi taip ir vadinasi- „Tiltas per upę“. Šis desertas yra nuolatiniame meniu. Tie, kurie paprašė prie ledų midaus, įvertino juos geriau nei mes likę, nes tekstūra primena naminį sviestą, o skonis-joks. Pagramdžiau šaukšteliu ir likau nesupratusi.

Agurkiniai ledai Kėdainiuose.

 

"Grėjaus namas" viešbutis ir restoranas.

Po sočių pietų mūsų laukia popietinė mankšta: Kėdainių minareto lankymas. Jis yra parke netoli geležinkelio stoties, buvusioje Kėdainių dvaro teritorijoje. Dvaras ir parkas atsirado XIX a. valdant grafams Čapskiams, po 1863 m. sukilimo dvaras konfiskuotas ir nuosavybė perėjo rusų armijos generolui grafui Eduardui Totlbenui. Jis rūmus rekonstravo, pertvarkė parką, o karams su Turkija atminti ir parkui papuošti apie 1880 m. parke pastatė aivaną, mečetę ir minaretą. Išliko tik pastarasis.

Įveikti 78 laiptelius vienu metu leidžiama ne daugiau keturių žmonių. Sraigtiniai laiptai labai siauri, net tokiai smilgai kaip aš būtų sunku apsisukti, nėra jokių poilsio aikštelių. Nuo viršaus, deja, neatsiveria vaizdinga panorama, bet pati patirtis įdomi. Nežinau, kokie bus aplinkos tvarkymo darbai, bet matau potencialą lauko kavinei. Atvykę traukiniu galėtų atsikvėpti prie puodelio kavos, įveikę minaretą galėtų pasilepinti porcija šaltų ledų. O jeigu dar gražiai apsodinti rožėmis… Saldainiukas, o ne minaretas čia tada bus. Kol kas minareto lankymo tvarka nėra nustatyta, lauksime daugiau naujienų. 

Kėdainių minaretas. 

Aukštai. Gal to antro viskio ir nereikėjo...

Aikštelė prie minareto. 

Laiptai į Kėdainių minaretą.

Ilsimės pavėsyje, kol kita grupė lipa į minaretą.

Atsisveikiname su Kėdainiais daug pamatę, bet dar daug ir nepamatę. Sunku čia viską per vieną dieną apžiūrėti, verta pasvarstyti apie nakvynę, juolab kad yra ir kur. Netrukus sustojame Pelėdnagių bendruomenės centre, vos 4 km už Kėdainių. Mus pasitinka Pelėdnagių bendruomenės pirmininkė Virginija Vilkelienė. Pirmiausia bandome suskaičiuoti pelėdas, kurias iš medžio išdrožė vietos meistras, bet jų, sakoma, apie keturiasdešimt, tai kur čia visas suskaičiuosi.

Pelėdganiai Kėdainių rajone.

Pelėdų toteminis uoksas.

Tada mus pakviečia į lauko turnyrą ir iškart matosi, kas jaunystėje žiūrėjo kinematografijos šedevrą apie Robiną Hudą, o kas tuo metu užsiiminėjo kažkuo kitu ir žymiai mažiau naudingu. Šalia šaudymo iš lanko, nuo Radvilų troškinio apsunkę turistai gali numesti svorį šlepsėdami ypatingomis slidėmis. 

Aš praktikuojuosi atsargiai, neduokdie dar "nuskinsiu" kokią pelėdą.

Išbandyti šias slides norėjo mažuma.  

Bendruomenės centre mus pasitinka su muzika ir vaišėmis. Klausomės legendos apie Pelėdnagių pavadinimą, vaišinamės labai skaniu naminiu rabarbarų pyragu ir gilių kava, o galiausiai ant stalo atkeliauja pelėdos kiaušiniai. Jau galvojau, kad po hagio blogiau nebus, bet pasirodo, kad net ir aš galiu klysti. O jeigu rimtai, tai tas „pelėdos kiaušinis“ yra ne kas kita, kaip kepta bulvė su lašinukais. Uoliai krutiname žandais, nes netikėtai iš tikrųjų labai skanu! Lietuviais esame mes gimę ir mums reikia bulvių, ir net pats Radvila čia bejėgis būtų. Mums groja bendruomenės ansamblis „Ašarėna“, interaktyviai sudainuojame „Išėjo tėvelis į mišką“. Šią edukaciją galima užsisakyti pas „Pėlėdų kaimas“. Man padarė įspūdį galbūt ne tiek pati edukacija, kiek vietos gyventojų bendrystė, susitelkimas, sugebėjimas nedidelėje gyvenvietėje organizuoti veiklas. 

Muzikinis svečių pasitikimas.

Rištos pelėdos.

"Pelėdos kiaušinis"- kepta bulvė su lašinukais.

Gražus projekto pavadinimas.

Reikės išbandyti šį receptą.

Paskutinis šios kelionės sustojimas buvo sodyba „Pas bitininką“, kur mus pasitiko pats ketvirtos kartos bitininkas Ramūnas Ardavičius. Bitininkas toks charizmatiškas, kad apspintame jį ne blogiau nei jo paties bitės, tai turbūt nuo mūsų gintis jis uždega smilkytuvą. Aš asmeniškai medui esu abejinga, bet su dideliu susidomėjimu stebiu kokius turistinius vaisius neša bitės šioje sodyboje. 

Sodyba "Pas bitininką".

Bitininkas ruošiasi bites, o gal ir mus, nuraminti.

Mane iš karto sudomina bičių namelis- čia galima miegoti virš avilio! Apie tokį dalyką aš buvau tik skaičiusi, o kai bitininkas pakėlė suolo dangtį ir parodė kas po juo, tai nejuokais nusigandau- nugi rimtai avilys! Tačiau jaučiu žurnalistinę atsakomybę prieš Gerb. Skaitytoją, kaipgi aš neišbandysiu tokios atrakcijos?! Sukalbu tris sveikamarijas ir guluosi ant suolo. Labai savotiškas jausmas, kai žinai, kad tave nuo avilio gyventojų skiria tik grotelės ir medinis dangtis. 

Namelis su bitėmis. 

Avilys po lova.

Avilys po lova.

Kūtvėla išbando bičių namelį. 

Mūsų grupė apsiginkluoja šaukštais ir spiečiumi nugula šviežią medaus korį. Šeimininkas bitininkas rankos neprilaikydamas pila mums paragauti net penkių rūšių savo gamybos midaus. Mūsų moterys tuoj ir šnara kupiūromis, nes kitur tokio midaus negausi, o čia vietoje paragavai ir patikusį įsigijai, vietinį verslą palaikei, o kur dar tie namie pasilikę, lauktuvių išsižioję ne blogiau kaip tos bitės laukiantys...Vieni privalumai! Programoje buvo numatyta žvakių liejimo edukacija, bet realybėje tai buvo žvakių sukimo edukacija,- kiekvienas susisukome po bičių vaško žvakę. Ši edukacija visiems taip patiko, kad reikėjo mus namo vyte vyti. Vienoje rankoje taurė midaus, kitoje- vaško žvakė, kuom ne tobula kelionės pabaiga?

Šviežias medaus korys.

Degustacijai skirta erdvė.

Užkanda prie midaus. Užtepėlė su miškiniu česnaku.

Midaus buteliai užvaškuojami karštu vašku.

Kūtvėla matuojasi pižamą nakvynei bičių namelyje.

Priemonės žvakėms vynioti.

Labai įtraukus procesas. Mūsų grupei labai patiko.

Bičių vaško žvakė. 

Midaus degustacija.

Muzikinę programą šiandien užbaigia 1936 m. vokiška bandonija. Ją mums pademonstruoja ir pagroja kėdainietis Gražvydas Drąsutis, išraitydamas ir polką, ir valsą, ir vargonų verksmą… Unikalus instrumentas ta bandonija: vienas mygtukas gali išgauti skirtingus garsus dumples patraukus ar suspaudus. 

Taip atrodo bandonija. 

Įspūdidinga? Įspūdidinga! Kviečiu ir Jus atrasti įspūdindingus Kėdainius, aplankyti svetingus šio krašto žmones, paragauti kažko naujo ir neįprasto. Kuris iš šios kelionės lankytinų objektų patiko labiausiai?

Kiti mano reportažai iš Kėdainių:

Kėdainiai-Lietuvos geografinis centras-Dotnuva-Akademija-Pelėdnagiai-Labūnava (2013 m.)

Kėdainiai 666: šešios konfesijos, šešios tautos ir šešios turgaus aikštės ant Žemaitijos ir Lietuvos ribos (2024 m.)

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Agurkaitė – Medutė