Mane galima sutikti:


Kol tu mąstei sustojęs, baigės tavo kelias:
Visa būtis šioj žemėj – tik sekundės kelios.

Kai lieki pelkėje ant kupsto...Naktinis žygis į Sietuvos kūlgrindą.

Monday, July 18, 2016

Dažniausiai žmonės lieka ant ledo. O aš likau pelkėje ant kupsto. Bet apie viską iš pradžių.

Kelionę į Žemaitiją planuoti sekėsi sunkiai ir iki pat išvykimo dienos nebuvo tvirtos programos, nes tik kelionės išvakarėse galutinai patvirtino, kad naktinis žygis į Sietuvos kūlgrindą vis dėlto įvyks, o ir be to atrinkti lankymo labiausiai vertus objektus iš turtingos Žemaitijos turizmo klodų buvo labai didelis iššūkis. Sėkmingai pagaliau buvo išspręstas ir nakvynės klausimas- mus priglausti sutiko Rietavo senelių namai. Nors pagal paso duomenis dar lyg ir ankstoka ten prašytis, kainos ir kokybės santykis buvo tikrai geras. Šiaip nakvynę Žemaitijoje rasti yra didelis hemorojus galvos skausmas: didžiuosiuose portaluose (Booking, Agoda) yra sukelti vienetai Žemaitijos regione nakvynės paslaugas teikiančių įmonių, ir jų siūlomi variantai mūsų poreikių netenkino. Jeigu pavykdavo interneto gelmėse atkapstyti kokio savarankiško viešbučio tinklalapį, tai jame esanti rezervacinė sistema neveikdavo (Error 404). Jeigu tokio viešbučio tinklalpyje iš viso nebūdavo rezervacinės sistemos, tai būdavo nurodomas telefonas ar elektroninis paštas, bet nebūdavo nei kambarių nuotraukų, nei kainų (arba jos būdavo litais), nei infrastruktūros aprašymo. Tikras Barstyčių akmuo nuo širdies nusirito, kai Rietavo senelių namai patvirtino mūsų rezervaciją.

Pagrindinis išvykos kodiniu pavadinimu "Žemaitijos šturmas ir škvalas" tikslas buvo pereiti Sietuvos kūlgrinda. "Kūlis" žemaitiškai reiški akmenį, o kūlgrinda yra slaptas akmenų takas per pelkes. Tokių takų prireikė mūsų žemaičiams ir kuršiams XIII-XIV a. kovų su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais metu. Jais mūsų pagonys protėviai galėdavo pabėgti į saugią vietą, todėl už kūlgrindos vietos išdavimą bausdavo griežtai. Šiandien turistams siūloma išbandyti perbristi 250 m. ilgio ir 8 m. pločio kūlgrindos atkarpą. Sietuvos kūlgrinda yra minima kaip vienintelė lankymui pritaikyta kūlgrinda Lietuvoje ir netgi gavo Didįjį archeologijos prizą. Tiesa, tai buvo dar 2005 m.

Mano nuomone, ši kūlgrinda nepritaikyta saugiam lankymui. Visų pirma, taip ir negavau esminės informacijos apie tai, ką reikia pasiimti į šį žygį. Visų antra, nebuvo paminėta nei tako danga, nei infrastruktūra (kur persirengti, kur nusiprausti). Pats takas iki kūlgrindos yra iš dviejų-trijų lentų virš vandens, o tos lentos slidžios kaip aliejumi aplietos ir be atramos, daug kur lentos yra įlūžusios ir nepakeistos naujomis, kyšo vinys. Rizika pasimauti padą ant tokios vinies  ar nuslysti į vandenį - beveik kiekviename žingsnyje. Be to, ėjome naktį (kodėl šis kartą per metus vykstantis renginys yra nakties metu-taip ir nesupratau).

Į naktinę kūlgrindą vietoje to, kad penktadienio vakarą sėdėtų kur bare ir gurkšnotų šaltą alų, išsiruošė patrakusi arti trisdešimties žmonių grupė, tame tarpe buvo ir mūsų ketvertukas iš Vilniaus. Buvau mačiusi nuotraukas iš šito žygio internete, todėl žinojau, kad reikės vietomis bristi vandenyje ir bus reikalingas maudymukas. Dėka savo ketveriukės draugo Pauliaus gavau neperšlampamą maišą ypač svarbiems daiktams susislėpti.

Mūsų ketveriukę miniu ne be reikalo. Dėl nepakankamos informacijos (čia jau akmuo į organizatorių pusę) nebuvau apsiavusi geresnių batų ir buvau be asmeninio šviesos šaltinio. Na, reikia prisiimti dalį atsakomybės ir sau- juk galėjau su organizatoriais asmeniškai susisiekti ir paklausti. Tik va visi protingi po laiko. Taigi, pradedame žygį slidžiu siauru lentų taku ir priekyje einantys greitai atsiplėšia. Nors instruktažo metu žygio vadovas prašė vieni kitus prižiūrėti, tai-deja-buvo išimtis nei taisyklė. Ir aš tiesiog supanikavau- tamsoje nuslydau ant kupsto šalia medinių lentų tako -tai jai atsiprašau, jeigu sumindžiau kokią Raudonosios knygos pažibą- ir sakau viskas, negaliu, aš bijau. Aš gal geriau palauksiu, sakau, prie automobilio. Taip mano vilniečiai bendrakeleiviai ir nuvilnijo be manęs. Nebuvo jokio grupės stabdymo pranešti žygio vadui, kad vienas žmogus toliau neis. Tamsu, slidus takas, ir aš ant kupsto. Galėjau ir numirti tenai.

P1530489
Saulėlydis nuo Medvėgalio piliakalnio. Juk reikia kažkaip pasakojimą iliustruoti.

Man pasisekė, kad mane už alkūnės čiupo man visiškai nepažįstamas žygeivis, užkėlė ant to prakeikto tako ir atidavė savo ciklopą keliui pasišviesti. Tik jo dėka- iš to streso net vardo nepaklausiau- aš perėjau tą legendinę Sietuvos kūlgrindą. Iki jos daugiau ėjau tako pakraščiu, nes šlapios, slidžios ir vietomis labai netikusiai įlūžusios lentos nėra tas reklamuojamas "pritaikymas lankymui", apie kurį dėl elementarios informacijos stokos naiviai galima pagalvoti.

Taip, reikėjo bristi į vandenį. Bridome kas kaip norėjome,- aš bridau basa, vilkėdama pilną maudymuką ir užsivilkusi termo-maikę ilgomis rankovėmis (nuo šalčio ir uodų, kurie visgi sugebėjo man šlaunis apgraužti). Ant nugaros turėjau neperšlampamą kuprinę ir maišelį su į šiukšlių maišu nuo vandens apsaugotais batais. Kadangi medžiaginis maišelis buvo peršlampamas, tai kartais tekdavo jį kelti virš galvos. Pirmi žingsniai į glitų, dvokų, šaltą dumblą, pirmi kikenimai ir cypavimai-ir štai, mes jau vandenyje iki pusės šlaunų, o štai jau ir jau bambą siekia...Giliausia vieta ir buvo man kažkur iki bambos. Labai nepatogiai ir skausmingai teko statyti kojas ant po pelke esančių akmenų, kurių tie mūsų pagonys protėviai nesusiprotėjo nugludinti (o gal bėgo ta kūlgrinda avėdami geležiniais batais?). Sunku buvo ir lygsvarą išlaikyti, kai toks neaiškus gruntas po kojomis, o ir įsitverti aplinkui nėra į ką. O čia dar mūsų pokštininkai dirbtinę guminę gyvatę merginoms numetė :-) Rimtai išsigandau pačioje kūlgrindos "vinyje" kai įstrigome iki "geros vietos" tirštame dumble ir nei krust. Laimei, mūsų patyręs žygio vadovas šią vietą žinojo, todėl gaudė už rankos, tempė į paviršių, nepatempiamiems tai ir ropoti keturiomis liepė, kol pagaliau visi išsikepurnėjome į sausumą.

Ežere nusiplovę, kiek tai buvo įmanoma, pelkės palikimą ir persirengę sausais rūbais, tokiu pačiu mediniu taku grįžome atgal (buvo mažiau slidu, nes daug kur šis takas buvo pasidengęs nupjautais meldais, tik va dėl šios priežasties paties tako irgi vietomis nesimatydavo, protarpiais dar ir lynojo). Ciklopas išsikrovė jau paskutiniai žingsniai iki tako pradžios. Jau šiek tiek švito. Į nuostolius teko įrašyti plaukų juostą, kuria dabar kokia Varlė Karalaitė turbūt puošiasi.

Nesvarbu, kad pritrūko informacijos apie šio žygio subtilybes. Slidus takas, įlūžusios lentos, tamsa- visa tai yra niekai. Jeigu eina žmonės, kurie eina kartu, tai visi sunkumai įveikiami - tada tokiu taku galima ir pilvu šliaužti dantimis tas vinis ištraukinėjant, ir jokie sunkumai nėra sunkumai, viskas vis vien pasimirš ir liks tik geri įspūdžiai, nes žmonės, kurie susiruošė į žygį kartu eina kartu. Čia ne paslampinėjimas Akropolyje medžiojant nuolaidas skudurams, čia naktinis žygis į pelkę, kur tikrai ne penkių žvaigždučių komfortas. Kiek esu žygiavusi su Vilniaus universiteto žygeivių klubu- niekada nebuvo tokio dalyko, kad kartu einantys žmonės ką nors taip va panikoje palieka ir net neatsisuka.

Kiekviena kelionė- tai pamoka. Šiąnakt išmokau, kad pasitikėti galiu tik savimi, ir kad gyvenime tenka rely on the kindness of strangers. Ryte autobusu išvažiavau namo į Vilnių viena.Tiesiog nebeturėjau nuotaikos kelionės.Vienintelis šios kelionės pliusas bus Google Maps atsirasiantis Rietavo autobusų stoties pažymėjimas- koks jos adresas nežino nei reguliarius susisiekimus autobusais vykdančių kompanijų informacinis centras, nei 118.

Atleiskite, jeigu šis įrašas Jums nepatiko.Tądien man buvo tikrai bloga diena.

O Sietuvos kūlgrinda verta kiekvieno joje pamesto bato.

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Pelkbrindaitė

4 comments:

said...

Jo jo, tokios jau tos kūlgrindos...
Aš tai seniai su Lena ir jos mokiniais į pelkių žygį ėjom (dieną - ir to užteko) prie Trakų, tai vienoj vietoj marmalynėj kone iki pažastų įklimpom ir pajudėt negalim. Tai gidas paprotino, kad ne panikoj muistytis, o labai lėtai judesius daryti, tada išeina išsikapanoti. Taip ir išlindau, o paskutinius metrus iki kranto tai gulėdami nusiridenome, nes kūno svoris mažesnis gaunasi ir nesmegome į dumblą.
Nežinau, ar čia taip pat buvo, bet jeigu teko bristi iki pusės, tai gal panaši patirtis. Tik pas mus kūlgrindos nebuvo.

Anonymous said...

O tai toliau po Zemaitija nekeliavote? Telsiai, Plunge, Plateliai... niekur? :(((

said...

@Vakaris: jo, pelkė toks dalykas, kuom labiau spurdi -tuom labiau traukia. Jūs gal kažkur Varnikuose ėjote?

@Anonymous: ne, atidėjau geresniems laikams.

said...

Turbūt kažkur ten.

Related Posts Plugin for WordPress, Blogger...