Tel Avive gyvenau tik kelios stotelės iki tarpmiestinių autobusų stoties, todėl, vos tik pakišusi raktą po buto durimis (septintą ryto šeimininkė miegojo, o Katsy šitu klausimu pasitikėti negalima) už kelių minučių jau buvau vietoje. Prie įėjimo kaip į žemę įaugęs smaksojo juoda barzda iki pat antakių apaugęs apsaugininkas. Kasose paprašiau bilieto į Jeruzalę, tai sakė eik, Kūtvėla, ir pirk iš vairuotojo. Pagal užrašus virš durų laukimo salėje susiradau Jeruzalės kryptį. Vairuotojas atidarė bagažinę ir visi savo turtą susidėjo patys. Jokių ten lipdukų klijavimo ant bagažo ir bilieto ir panašių buržuazinių kelionių apraiškų. Truputį kirbėjo man širdis ar nenuneš mano kuprinės su didžiai vertinga švarių apatinių baltinių pamaina kol sulips visos tos moterys su vaikais ir šunimis bei keli uniformuoti kareiviai. Už maždaug valandos kelionę sumokėjau vairuotojui į rankas 19 šekelių (14 LTL). Veikė lėtas, bet nemokamas bevielis internetas, kas labai maloniai nustebino, nes autobusas toks gerokai nupušęs atrodė. Doros žydaitės dar ir savo rytmetines maldas sukalbėjo, bet apie jų papročius bus atskirai papasakota.
Jeigu būsite netoli centrinės autobusų stoties Jeruzalėje, tai nepasididžiuokite nusipirkti falafelio stoties prieigose įsikūrusiame
taške visai šalia 14 visuomeninio transporto autobuso maršruto stotelės-imkite su keptais baklažanais, nepasigailėsite, o ir kaina džiugins kišenę. Labai nustebau, kad praeiviai neturėjo nė žalio supratimo kur čia pas juos yra senamiestis, o kai kurie netgi nuoširdžiai stebėjosi apie tokį išgirdę. Čia kaip sustabdyti žmogų Gedimino prospekte prie Makdonaldo ir paklausti kur yra Gedimino bokštas, o tas kraipytų galvą ir sakystųsi nežinąs tokio. Šiaip ne taip gerų žmonių ir žemėlapio Lonely Planet knygoje padedama susiradau savo hostelį, bet čia pamoka, kad nreik būt durnai kaip inkilas-nepasidomėjau normaliai iš anksto kaip tą hostelį susirasti, žinojau tik, kad jis yra netoli Jaffa vartų. Gyvenau ne bet kur, o pagirtame
Abraham Hostel Jerusalem. Kadangi net ir Kūtvėlos anksčiau laiko į kambarį neįleidžia, tai palikau jiems savo kuprinę saugoti, išgėriau jų nemokamos kavos (Kūtvėla baisiai mėgsta ką nemokamai gauti) ir išėjau dar gerą pusdienį po miestą paslampinėti.
|
Palmės prie Jeruzalės senamiesčio sienų. |
|
Kūtvėla Jeruzalėje. 2014 metų sausio mėnuo. Prieš maždaug savaitę čia snigo. |
Jeruzalėje yra keletas transporto rūšių: mikroautobusai, autobusai, taksi, ir tramvajus,
čia vadinamas light rail. Kartą buvo pusvalandžiui sutrikęs jo eismas, tai ne pyragai buvo kai visi paskui bandė į jį sutilpti. Tramvajus nėra labai erdvus ar ypatingai patogus, tik tiek, kad greitas. Bilieto kaina 6.90 ILS (5 LTL) ir pažymėtas bilietas galioja 90 min. Su pažymėtu tramvajaus bilietu galima važiuoti ir autobusu bei atvirkščiai, bet nepažymėtas tramvajaus bilietas negalioja autobuse, nes ten nėra galimybės pažymėti. Kadangi dauguma žmonių važiuoja vos kelias stoteles, tai prie bilietų automatų pastoviai vyrukai bando parduoti savo panaudotus bilietus, kurių galiojimo laikas dar nepasibaigęs, tik keleiviai vistiek kažkodėl iš bilietų automato pirko. Į autobusus įlipama per priekines duris ir iškart perkamas arba žymimas bilietas. Belieka tik apgailestauti, kad nėra dienos bilieto, nes teko daug išleisti vien transportui. Ant kiekvieno tramvajaus bilieto yra pirkimo dienos data, o kitą dieną jo pažymėti nebeleidžiama. Čia manau esnt reikalinga padėkoti visiems kantriems žmonėms, kurie visokeriopai gelbėjo Kūtvėlai perkant bilietus ir nestumdė jos, kai jinai ne tuos mygtukus spaudė.
|
Va koks gražus plieninis žirgas. |
|
Beatvažiuojąs. |
Seniausias žinomas Jeruzalės pavadinimas priskiriamas kanaanitams, kurie šį miestą pavadino Taikos miestu, Salem, Shalem-Shalim. Romėnai čia nepaliko akmens ant akmens maždaus 70 metais pr.m.e. valdant imperatoriui Hadrianui. 130 m.pr.m.e. romėnai miestą atsistatė pagal savo supratimą ir pavadino Aelia Capitolina, kas reiškė Romos kolonija. Turbūt ilgai suko galvą, kol tokį išmoningą pavadinimą sugalvojo. Bizantijos imperijos laikais miestas tapo krikščionišku. Musulmonai arabai be ypatingo vargo miestą užėmė apie 637 m. ir Jeruzalė tapo trečiu po Mekos ir Medinos šventu musulmonams miestu. 1099 m. miestą užėmė Kryžiuočiai. Turkai Mameliukai užkariavo Jeruzalę 1187 m. , bet miesto sienos statyba jau užsiėmė Otomanų imperija. Britų mandatas perdavė miestą žydams. Šiandien nėra iki galo išspręstas klausimas dėl miesto statuso: Jeruzalė laikoma provincija Palestinos sudėtyje, nors tiek Izraelis, tiek Palestina siekia jo kaip savo sostinės. Jeruzalės senamiestis yra įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą su unikaliais 962 istoriniais paminklais.
|
Kalėdų dvasia vis dar juntama. |
|
Suvenyrų parduotuvės. |
|
Jeruzalės senamiestis. |
|
Pietų šalims būdingi balkonai. |
|
Pastato fragmentas. |
|
Viešpaties kapas. |
|
Viešpaties kapo bažnyčia. |
|
Kūtvėla įsiamžino šventoje vietoje. Pačiai teko, nes tų galinčių mygtuką nuspausti skysta buvo. Klaikus neturistinis sezonas. |
Keturios paskutinės Kryžiaus kelio stotys yra Prisikėlimo bažnyčioje, kurią ilgametė krikščioniška tradicija stato šioje vietoje, kurią matote nuotraukose. Neabejotinai, tai yra viena iš svarbiausių šventų vietų krikščionybės istorijoje. 336 m. ši bažnyčia iškilo Golgotos kalno viršūnėje. Tiesą pasakius, 5.000 kvadratinių metrų plote yra susitelkusios kelios bažnyčios po vienu stogu. Kristaus kapas, tikima, yra Rotundos salėje po dideliu kupolu. Bažnyčioje po savą kampą turi katalikai, armėnai, graikai ortodoksai, sirai ortodoksai, koptai ir etiopai. Be to, dvi muslumonų šeimos yra gavusios raktus nuo bažnyčios.
|
Freska bažnyčioje. |
|
Akmuo, ant kurio buvo paguldytas nuimtas nuo kryžiaus Kristus. |
Šis akmuo yra vos keletas žingsnių nuo įėjimo. Žmonės klaupiasi, traukia iš visokių
venzliukų žvakes, šventus abrozdėlius, laiškus, skepetaites, deda ant akmens ir pavolioja dar, idant dar šventesniais taptų. Akmuo gi, sakoma, pateptas šventintais aliejais visokiais. Fotografuoja visi kas netingi-nėra jokio mokesčio ar draudimo naudoti blykstes. Tiesia, bažnyčių viduje darytos nuotraukos man nekokios gavosi dėl netinkamo apšvietimo, betgi ne paveikslavimui jos buvo statytos. Išties, priklaupus prie akmens apėmė didelis
sense of achievement, kad va kur mane, Kūtvėlą, mano kelionės ir klajonės atvedė-prie Viešpaties kapo gi!
|
Įėjimas į Kristaus kapą. |
|
Eilė įeiti į Kristaus kapą. |
Greitai susidariusi eilutė norinčių priklaupti priešais Kristaus kapą sparčiai tirpsta, nes juodai apsirengęs
batiuška rankomis pliaukši ir spartina užsilaikančius. Prie kapo priklaupti vietos yra ne daugiau kaip trims-keturiems žmonėms. Eilė juda greitai operatyvaus
batiuškos dėka, tik biškį paburbame, kad mažai laiko duoda. Kita vertus, kai eilėje pusšimtis žmonių laukia, poteriauti nėra kada. Geriausia tai daryti jau išėjus iš kapo ir šalimais prisidegus bei nugesinus žvakes. Prie šio nuotraukoje matomo namelio, kuriame yra menamas Kristaus kapas, dega žvakė, nuo kurios galima prisidegti savo atsineštas ar netoliese nusipirktas žvakes, paskui jas reikia užgesinti į tokį specialų varpo formos gesintuvą.
|
Šios penkios baltos žvakutės viduryje yra mano, antra iš dešinės-už socialiniuose tinkluose tupinčius. |
|
Vaizdas į Kristaus kapo įėjimo akmenį iš viršaus. |
|
Nukryžiavimo vieta. |
|
Golgota. |
Pakilus šalia centrinio įėjimo esančiais laiptais į antrą aukštą galima pamatyti vietą, kur, tikima, buvo nukryžiuotas Kristus. Žmonės klaupiasi, lenda po nedideliu altorėliu, kaip po stalu kokiu, ir ten liečia ar bučiuoja vietą, kur, tikima, buvo pastatytas kryžius su nukryžiuotu Kristumi. Netoliese sėdi keletas dvasininkų juodais aprėdais ir stebi, kad niekas be eilės nelįstu po altoriumi. Pamatę, kad ateina žmonės, kuriems tikrai reikia Viešpaties pagalbos (tėvai su ligoniukais vaikais ar seni žmonės), liepia kaip mat juos be eilės praleisti. Daug įvairių koplyčių randama ir nusileidus laiptais žemyn. Štai vienoje iš jų, manoma, ir buvo surastas nukryžiavimo kryžius. Bizantijos imperatoriaus motina Elena savo piligriminės kelionės metu liepė jį surasti. Beieškant buvo rasti trys kryžiai, bet tikrąjį atpažinti pavyko aklam žmogui- palietęs jis atgavo regėjimą.
|
Nukryžiavimo kryžiaus radimo vieta. |
|
Vienos bažnyčios skliauto puošmena. |
Šioje bažnyčios vietoje, kurios skliautą matote nuotraukoje aukščiau, susipažinau su tokiu anglu, kuris savo gyvenamąją vietą apibūdino kaip "near Heathrow airport". Jo vardo neprisimenu, bet jis save vadino "What a wolly!", tai tebūnie jis mano tinklaraštyje kaip Wolly būna įamžintas. Jis niekaip nesusitvarkė su savo fotoaparato baterijomis, tai aš jam padėjau. Jis turėjo tokį senovišką aparatą su trimis baterijomis, kurias reikia pagal + ir - sudėti. Po keturių kombinacijų man pavyko reanimuoti jo techniką. Iš džiaugsmo jis man pažadėjo arbatos pastatyti. Jis vaikščiojo po Prisikėlimo bažnyčią fotografuodamas, aikčiojo kokia čia graži vieta, bet faktas, kad čia Kristaus kapas, tikro brito nesujaudino. Jis visą savo turtą buvo susidėjęs į ryškiai mėlyną medžiaginį maišiuką, kurį vis palikdavo viduryje patalpos ant grindų kai sėlindavo fotografuoti freskų. Aš sąžiningai stodavau į to maišiuko sargybą, nes saugumo sumetimais palikti daiktų be priežiūros nerekomenduojama. Paskui jis man tikrai nupirko arbatos (du kartus) ir dar prie arbatos va tokį
pierniką:
|
Labai skanus dalykėlis. |
Dar jis man parodė savo pirkinius. Jo keturių žvaigždučių viešbutis Tel Avive, iš kurio jis vienai dienai atvažiavo į Jeruzalę, neturi skuduro batams valyti, tai jį nusipirko vienoje suvenyrinėje parduotuvėje Jeruzalėje. Paskui dar pasivaikščiojome kartu, nes jis ieškojo vėjo varpelių-neradome. Pardavėjai buvo mandagūs, bet ne tokie įkyrūs kaip man vėliau vienai vaikštant. Bendrai paėmus, sudėtinga pirmą kartą naviguoti po senamiesčio labirintą, bet kiekvieną kartą stabtelėjus ir įbedus nosį į žemėlapį prisistato koks 7-8 metų berniukas, kuris už nedidelį mokestį išves Jus nors ir į pasaulio kraštą arba pardavėjas (moterų perdavėjų nemačiau) nurodys kelią, bet teks paimti jo vizitinę kortelę. Keletas vyrukų siūlėsi palydėti, bet mandagiai atsisakius nepriekabiavo. Dažnai kelią parodo tiesiog paprasti žmonės pamatę sutrikusį turistą. Tada klausia iš kur, ar patinka Izraelis, ir pokalbį būtinai pabaigia "You are welcome". Wolly netrukau įsodinti į autobusą namo, nes Kūtvėla ketino kabarotis stačiais laiptais ant Jeruzalės mūrų, kas jam visiškai nepatiko.
|
Kūtvėla prie Raudų sienos. Aplinkui žydai vis taikėsi užrišti raudoną siūlą ant rankos. |
|
Raudų siena Jeruzalėje. |
Beveik 50 m. ilgio ir kiek mažiau nei 20 m. aukščio siena yra švenčiausia žydams vieta visoje Jeruzalėje. Žydų istorija pasakoja, kad Vakarų siena buvo pastatyta karaliaus Erodo laikais 20 m.pr.m.e. Raudų siena ji pavadinta dėl to, kad žydai čia rinkdavosi raudoti dėl sunaikintos Saliamono šventyklos. Žydai tiki, kad ši siena yra vienintelė likusi jų šventyklos siena romėnams nusiaubus Jeruzalę 70 m. Siena yra padalinta į dvi dalis: vyrams ir moterims. Vyrų dalyje mačiau vykstant ir prekybą įvairiais religiniais reikmenimis. Moterų sienos dalis kiek trumpesnė už vyrų, jos tvarkingai rikiuojasi į eilutę ir laukia savo eilės prieiti prie sienos. Aš užrašiau prašymą ant popieriuko, kuriam suradau plyšiuką sienoje, tarp daugelio kitų popieriukų. Du kartus per metus paštas Dievui yra išvalomas, o rašteliai užkasami Alyvų kalne.
|
Visa istorija keliais žodžiais. |
Buvo klausimų dėl fotografavimo. Fotografuoti galima diskretiškai iš tolo išskyrus šabo dieną, kai lankytojus prašoma visiškai susilaikyti nuo fotografavimo. Moterims kol kas melstis vilkint ritualinius rūbus ir laikant Torą yra draudžiama. 2013 m. gegužę aktyvistės po 20 metų išsireikalavo teismo leidimą melstis su ritualiniais šalikais ir Tora, bet ultraortodoksams žydams (kurie reikalauja netgi lytinės segregacijos autobusuose, nieko neprimena?) toks elgesys yra "provokacija" ir jie visokeriopai su tuom kovojo,
netgi svaidydami į moteris šiukšlių maišus. Kūtvėlos vizito prie Raudų sienos metu buvo visiška taika ir ramybė.
|
Archeologinių kasinėjimų vieta netoli Raudų sienos. |
|
Patikros punktas norintiems patekti prie Raudų sienos bei ant kalno į mečetės teritoriją. |
|
Vaizdas nuo apžvalgos pakylos. |
|
Priartintas musulmonų šventyklos kupolas. |
Armėnų kvartale esantis Siono kalnas žinomas dėl karaliaus Dovydo kapo, Mergelės Marijos mirties vietos, Paskutinės vakarienės kambario, Šv. Petro Gallicantu ("gaidžio giedojimas") bažnyčios bei Oskaro Šindlerio kapo.
|
Dormition Sanctae Mariae , Šv. Marijos mirties ("užmigimo") abatija. |
Krikščioniška tradicija mini čia mirus Mergelę Mariją ir čia ją buvus paimtą į dangų. Daugiau apie tai parašysiu prie jos kapo (Dangun Ėmimo) bažnyčios.1898 m. turkų sultonas padovanojo šį žemės lopinėlį Vokietijos kaizeriui Vilhelmui II, kuris jį padovanojo Vokietijos katalikų bažnyčiai 1910 m. Dveji spiraliniai laiptai veda į kriptą, kur yra Marijos mirties vieta.
|
Marijos mirties vietoje stovinti, tiksliau, gulinti statula. |
Statula, kurią matote nuotraukoje, yra padaryta iš vyšnios medžio ir dramblio kaulo. Šios bažnyčios kupolas ir varpinė matomi iš labai toli. Daugeliui piligrimų ši bažnyčia yra viena iš švenčiausių vietų visame Izraelyje.
Prie karaliaus Dovydo kapo nėjau, nes patalpoje buvo keletas žydų. Krikščionys, žydai ir musulmonai tiki būtent čia esant palaidotą karalių Dovydą. Nenorėjau brautis kaip nagla turistė, tai paspoksojau pro tarpdurį. Kita vertus, padrąsinančių gestų nesulaukiau ir iš patalpoje buvusių pusės. Na, pasakiau, vis tiek nelabai svarbu. Argi palyginsi žydų karaliaus kapą su Kristaus kapu?
Nė gerti neatneša.
|
Paminklas karaliui Dovydui. Arfos muzika jis piktąją dvasią išvarydavo. Koks muzikalumas! |
Tame pačiame pastate yra Paskutinės vakarienės kambarys. Nors nuoroda "Cenacle" ir veda į jį dar nuo Siono vartų, surasti tą patalpą nėra lengva, o ir ieškos tik tokie kaip Kūtvėla, kurie universitetuose italų kalbą mokėsi ir žino, kad "cenare" reiškia "vakarieniauti". Suraskite karaliaus Dovydo paminklą, tegul jis būna Jums iš dešinės, ir netoliese bus laiptai iš kiemelio pusės, be jokios nuorodos, į antrą aukštą. Praeisite nedidelę patalpą su apsaugininku ir gretimoje patalpoje rasite Paskutinės vakarienės kambarį.
|
Paskutinės vakarienės kambarys. |
Kadangi pastatas ėjo iš konfesijos į konfesiją, tai krikščionybei toks svarbus kambarys atrodo kaip matote nuotraukoje-plikos sienos ir kelios kolonos. Šv. Petro Gaidgystės bažnyčios šį kartą neaplankiau, bet, sprendžiant iš surinktos informacijos, tai tebūtų tik pliusiukas sąraše, nes ypatingu interjeru ji nepasižymi. Oskaro Šindlerio kapo aplankyti ir nepavyko, nes kapinių vartai buvo užrakinti. Nelipsi gi per tvorą šventoj vietoj.
|
Palmės ir senamiesčio siena. |
Jeruzalė visada turėjo gynybinę siena, bet dabartinės sienos statybos priskiriamos sultonui Suleimanui Didžiajam. Čia tam pačiam, apie kurį per LNK savaitgaliais serijalas rodomas. Patarčiau pasiskaityti
kolegės tinklaraštininkės Urtės įrašus ir sužinoti visą tiesą apie sultonų haremus ir nepasiduoti serijalų propagandai. Sakoma, kad Suleimanas Didysis labai mylėjęs Jeruzalę ir statęs čia negailėdamas, pradedant citadele ir baigiant šešiais vandens kanalais. Pačiame mieste galima surasti trisdešimt penkis įrašus su Suleimano Didžiojo parašais. Skaičių mėgėjams bus įdomu sužinoti, kad Otomanų laikų Jeruzalės siena driekiasi 4.200 metrų ir yra 2 metrų storio. Kadaise čia buvo 44 praėjimai sienose, 7 dideli atviri vartai bei 4 dideli uždaromi vartai. Jeruzalės sienos statyba užtruko ketverius metus nuo 1236 iki 1540. Statybos metu buvo suręsti 34 bokštai. Paskaičius tokius aprašymus, tai Vilniaus miesto statyba atrodo toks slunkių darbas, kad net kumščiai gniaužiasi. Kur žiūrėjo Radvilos? Devyniolika metų (!) trukusios statybos išstenėjo dešimt vartų 3 km ilgio sienoje, kurių vidutinis aukštis siekė 6,5 metrus, o storis ties pamatais svyravo 0.9-1.4 metrų. Bokštų turėjome baisiai daug-visus du. Bet viską paaiškina tas faktas, kad pats pranašas Mahometas pasirodė Suleimanui Didžiajam sapne, išpranašavo daug karinių pergalių ir liepė papuošti Meką, Mediną, bei Jeruzalę. Kurgi mūsų didikams su pranašais galynėtis.
Turistinio sezono metu turistai verkauja, kad tenka laukti valandą ir net ilgiau eilėje pakilti ant Šventyklos kalno, kur stovi "The Dome of Rock" mečetė, nors aš neužtrukau nė penkiolikos minučių. Žydai mini čia Dievą sukūrus Adomą, buvus Abraomo aukos vietą, Jokūbą susapnavus laiptus į dangų, o musulmonai tiki pranašą Mahometą iš čia nužengus su visų žirgu į dangų. Akmuo, nuo kurio pranašas pakilo dangun, yra saugomas šventovės viduje. Be to, čia kadaise buvo Saliamono ir Erodo šventyklos. Ši šventovė (kai kurie šaltiniai ją įvardina būtent šventove, ne mečete) buvo pastatyta 689-691 m. Vieni iš svarbiausių restauravimo darbų buvo Suleimano Didžiojo paliepimu: išorinės sienos mozaikos buvo padengtos glazūruotomis plytelėmis ir pirmą kartą kupolas buvo padengtas auksu (1993-1994 m. auksavimas buvo atnaujintas). Manoma, kad ši šventykla buvo statoma kaip antipodas Prisikėlimo bažnyčiai. Daug rabinų yra išaiškinę, kad žydams negalima vaikščioti ta teritorija, kad netyčia neužmintų ant tos vietos, kur buvusi švenčiausia žydų šventyklos vieta. Čia taipogi galima pakalbėti apie "Jeruzalės sindromą". Yra užregistruota nemažai atvejų, kai žmonės tikino, jog Kristus su jais kalbėjęsis ir sakęs negalįs ateiti, nes pilna netikratikių. 1969 m. turistas iš Australijos padegė šią šventovę. Laimei, gaisrą pavyko užgesinti, bet, nelaimei, ne musulmonai į šventovės vidų nebeįleidžiami. Daktarai suskaičiuoja 50-200 "Jeruzalės sindromo" atvejų per metus, beveik ketvirtis pacientų anksčiau nebūna turėję jokių psichinių problemų.
|
Viena gražiausių vietų kur Kūtvėla nebuvo įleista. |
|
Musulmonų šventykla. |
|
Architektūros detalė. |
|
Sienos puošmenos. |
|
Ant kalno yra didelė teritorija su daugelio pastatų ir struktūrų likučiais. Lonely Planet knygoje tam yra atskiras žemėlapis. Manoma, kad ant tokių vartų Paskutiniojo teismo dieną bus kabinamos svarstyklės sieloms sverti. |
Kartais žemėlapis atveda prie jame nepažymėtų perliukų.
|
Kristaus kalėjimas graikų ortodoksų bažnyčioje. |
Nekaip nuteikia tos požeminės duobės su grotomis. Bet sekantis perliukas buvo nuostabus. Šv. Onos bažnyčia stovi toje vietoje, kur, tikima, kadaise grotoje gyveno Ona ir Joachimas, Mergelės Marijos tėvai, ir čia, sakoma, yra Marijos gimimo vieta. Tiek Marijos gimimas, tiek jos vėlesnis gyvenimas žinomas iš taip vadinamų apokrifinių raštų. Tai yra slaptos evangelijos, netapusios Biblijos dalimi. "Kartą, kai Joakimas, kurio vardas reiškia „Viešpats pasirengęs", šventykloje atnašavo auką, žydai iš jo tyčiojosi sakydami, kad jis nevertas atnašauti, nes neturįs palikuonių. Pažemintas ir susikrimtęs Joakimas pasitraukė į dykumą. Ten po keturiasdešimties dienų ir naktų jam pasirodė angelas ir pranešė, kad Ona nėščia. Tada jis paaukojo dešimtį avinėlių ir grįžo namo. Oną taip pat angelas įspėjo, ir ji nuėjo prie Jeruzalės miesto vartų pasitikti vyro: šis epizodas, žinomas kaip „susitikimas prie Aukso vartų", dažnas Rytų ikonografijoje; vartai vadinti auksiniais, nes buvę paauksuoti, tačiau istorinių žinių apie juos nėra." (Šaltinis:
Šv. Joakimas ir Ona, Švč. Mergelės Marijos tėvai.) Bažnyčia pastatyta 1138 m. Ardos, Baldvino I, pirmojo Jeruzalės karaliaus, žmonos paliepimu. 1192 m. bažnyčia perėjo į musulmonų rankas ir čia buvo įrengta islamiška seminarija. 1856 m. ją kaip padėką už Prancūzijos palaikymą Krymo karo metu Otomanų sultonas padovanojo Napoleonui III ir šiandien ši bažnyčia priklauso Prancūzijai. Tai vienas iš nedaugelio lankytinų objektų Jeruzalėje kuriam taikomas įėjimo mokestis. Bažnyčia pasižymi puikia akustika, todėl čia dažnai gieda turistų grupės. Man pasitaikė galimybė pasiklausyti japonų turistų giesmių-labai puikios!
|
Kiemelis. |
|
Bažnyčios fragmentas. |
|
Ikona Marijos gimimo grotoje. |
|
Šv. Ona su dukra. |
XIX a. archeologai rado Jono evangelijos penktame skyriuje minimus tvenkinių likučius. Jono evangelija mini, kad čia Jėzus išgydęs paralitiką. Čia jau buvę gydomieji vandenys ir žmonės ateidavo vandens procedūrų, bet paralitikas nepajėgęs įlipti į vandenį, todėl Jėzus jam ir padėjęs.
|
Gydomųjų vandenų tvenkinių liekanos. |
|
Gydomųjų tvenkinių giruvėsiai. |
|
Šv. Stepono vartai. |
Arabiškas užrašas mini, kad Suleimanas Didysis pastatė šiuos vartus 1538 m. Jie yra rytinėje sienos dalyje ir yra įėjimas į Via Dolorosą, Kristaus kelią iš kalėjimo iki nukryžiavimo. Vėliau šie vartai pavadinti Liūtų vartais dėl skulptūrų virš įėjimo.
Nuo Liūtų vartų kelias veda į Kedrono slėnį ir Alyvų kalną. Kelionė yra netrumpa ir gana varginanti, todėl jau prie Liūtų vartų turistų laukia taksistai. Taipogi, 75 maršruto arabiškas autobusas (stabdome rankos mostu ir prašomės išleidžiami kai reikia) nuo Damasko vartų už 5.50 ILS užveš iki pat viršaus vos per kelias minutes. Betgi Kūtvėla turi būtinai bandyti numirti nuo karščio, troškulio, bado, nuovargio ir panašiai bandydama visur nuropoti savarankiškai. Nes, atseit, taip daugiau pamatoma nei pro murziną autobuso langą. Alyvų kalnas yra sėte nusėtas šventomis vietomis, tačiau
daug bažnyčių uždaromos nuo 11.45/12.00 iki 14.30/15.00.
|
Mergelės Marijos kapas. |
Kandeliabrais nukabinėta Dangun Ėmimo bažnyčia pastatyta ant menamo Mergelės Marijos kapo. Kapas, žinoma, tuščias, nes po mirties jinai buvo paimta į dangų. Stačiatikių bažnyčia nepripažįsta dangun ėmimo fakto, nes, pasak vienos mano kalbintos vienuolės, šiam įvykiui nebuvo liudininkų. Krikščioniška tradicija iš dalies su tuo sutinka- susirinkusiems atidengus karstą jis buvo tuščias, tik pilnas gėlių, iš to ir atsirado dangun ėmimo versija, kurią palaiko tais, kad niekur nėra nė vienos Marijos relikvijos (kairės kojos mažojo pirštelio sąnario ar panašiai). Kiek prisimenu iš vienos paskaitos, kai kurie apokrifiniai tekstai mini, kad Marijai mirus šviesos stulpe pasirodė Kristus, taręs "Ateik, brangiausiasis perle" ir pasiėmęs ją su savimi, bet apokrifiniai tekstai tradicinės Bažnyčios akyse nėra pliusinami. Tarp dangun ėmimu netikinčių buvo ir Kristaus mokinys Tomas, kuris netikėjo ir Kristaus prisikėlimu tol, kol pats nepalietė jo žaizdų. Tiesiog Tomas kažkur bastėsi kai Jėzus kėlėsi iš numirusiųjų ir niekaip negalėjo patikėti kitais apaštalais, kurie tikino matę Kristų prisikėlusį. Bet užtat tai buvo puiki proga Kristui ištarti nemirtingą frazę: "Palaiminti tie, kurie tiki nematę". Bet nepasimokė Tomas iš pirmo karto. Merdint Marijai jis keliavo pas ją, kad kartu su kitais apaštalais, metusiais visus apaštalavimo darbus ir skubančiais pas Mariją, pabūtų šalia paskutinę jos gyvenimo akimirką, bet nespėjo. Nepaisant to, kad matė prisikėlusį Kristį ir lietė jo žaizdas, Neviernas Tamošius vis negalėjo patikėti tuom, ką jam kiti apaštalai pasakojo. Teko Mergelei Marijai iš dangaus numesti Tomui savo diržą ar juostą, kad tas įtikėtų.
|
Francesco Granacci [Public domain], via Wikimedia Commons. Marija numeta diržą/juostą apaštalui Tomui. |
Laidojimui skirtos olos čia buvo išskaptuotos dar I a.pr.m.e. Vėliau jos išsiplėtė į kryžiaus formos bažnyčią su menamu Marijos kapu per vidurį. VI a. aštuonkampė bažnyčia buvo pastatyta viršutiniame lygmenyje ant kapo, bet persų invazijos metu ji buvo sugriauta. Dabartinė bažnyčia datuojama XII a. ir priskiriamia Kryžiuočių laikų statyboms. Nupėdinau žemyn akylai ieškodama Marijos kapo, nes tose Jeruzalės bažnyčiose viskas yra taip užmaskuota, kad ir žinodamas kur -nerasi.
|
Kandeliabrai. |
Ant tokios atbrailos buvo išdėliotos žvakutės ir visokie šventi abrozdėliai. Nors Kūtvėla katalikė nekokia, auginta gana aplaidžiai šitu klausimu, bet žvakutes maldos namuose uoliai degina. Juk nepakenks, ką? Toks
batiuška skvernais kilimus šluodamas ten darbavosi. Klausiu "How much" tos žvakutės, o tas man sako "Да бери сколько нужно". Na neversliai, visiškai neversliai. Bet Kūtvėla išdidi, aukų krebutėn pinigėlį įmetė. Pats kapas vėlgi tokiame nedideliame šventais paveikslais nukabinėtame kambarėlyje, į kurį įeinama pro nedidelę angą. Už kapo kambarėlio yra šventas paveikslas altoriuje.
|
Įėjimas į Marijos kapą. |
Vat kiek dvasinio peno gavau, o dar tik Alyvų kalno papėdė. Neplanuotai netoliese pamačiau labai gražaus portalo bažnyčią, tai smalsumas paėmė viršų-ir gerai padarė.
|
Visų Tautų bažnyčia, kitaip žinoma kaip Agonijos bazilika. |
Nepaisant pavadinimo, ne visos tautos yra atstovaujamos, tik tos dvylika, kurios finansiškai parėmė bažnyčios statybas. Ką gi, tame teisybės yra. Ši bažnyčia stovi ant dviejų jau buvusių bažnyčių pamatų: pirmoji, statyta dar IV a., buvo sugriauta žemės drebėjimo metu VIII a. Antroji bažnyčia buvo oratorija, pastatyta Kryžiuočių virš pirmosios bažnyčios griuvėsių, bet 1345 m. apleista dėl nežinomų priežasčių. Trečioji iškilo 1924 m. architekto A. Barluzzi dėka.
|
Bažnyčios interjeras mėlynas- simbolizuoja paskutinę Kristaus naktį. |
|
"Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip Aš noriu, o kaip Tu nori". |
|
Getsemanės sodas. |
Čia, netoli Visų Tautų bažnyčios, iki šiol auga keli alyvmedžiai, pasodinti prieš daugelį amžių, trys iš alyvmedžių buvo moksliškai datuoti ir mena daugiau kaip 2.000 metų. Mokėdami žmonių kalbą, jie daug papasakotų! Jėzus šitame sode meldėsi prieš savo suėmimą, kai buvo išduotas Judo. Pagal Matą, Kristus tris kartus meldėsi šiame sode, ir visose maldose minėjo taurę, kurią turėsiąs išgerti.
Netoliese yra vienas iš pastebimiausių Alyvų kalno lankytinų objektų-Marijos Magdalenos cerkvė.
Įraše apie Tel Avivą aš jau minėjau apie kiaušinių marginimo tradicijos atsiradimą. Marijos Magdalenos cerkvės ikonostase centrinis paveikslas ir rodo Marijos Magdalenos apsilankymą pas imperatorių Tiberijų. Ši cerkvė buvo pastatyta Rusijos caro motinos garbei 1888 m. Dabar beieškodama informacijos apie tai, kaip kiaušiniu galima priversti imperatorių pakeisti nuomonę, aptikau, kad Marijos Magdalenos atneštas kiaušinis paraudo, simbolizuodamas Kristaus kraują. Smalsu gi ir man buvo rašant ankstesnius įrašus, nes "pakeitė spalvą" nelabai informatyvu buvo. Vienuolyne gyvena apie 30 vienuolių iš įvairių pasaulio šalių. Norint aplankyti šią cerkvę teks išsukti iš tiesaus kelio ir lipti laiptais pro be galo žavius žalumos apsuptus namelius su gėlynais.
|
Lipame iki Marijos Magdalenos cerkvės. |
|
Marijos Magdalenos cerkvė. |
|
Gražieji svogūniniai bokštai. |
Didžioji kunigaikštienė ir stačiatikių kankinė Elizaveta Fiodorovna ir vienuolė Varvara Jakovlevna yra palaidotos šioje cerkvėje. 1930 m. čia apsilankiusi princesė Alisa Battenberg, princo Čarlzo motina, pageidavo būti ateityje palaidta šalia savo tetos. 1969 m. ji mirė Bekingemo dvare Londone ir 1988 m. jos palaikai buvo paguldyti amžino atilsio čia, kaip ji ir pageidavo. Princesė Alisa taip pat gerbiama kaip Pasaulio Teisuolė ( nuo 1994 m.) už žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais, 2010 m.
post mortem ji buvo Britanijos vyriausybės apdovanota Holokausto Didvyrio medaliu.
Kelias į Alyvų kalno viršūnę yra tik vienas, siauras kaip kojinė. Automobiliai signalizuoja profilaktiškai, kad turistai spėtų įtraukti pilvus ir prisiploti prie sienos.
|
Vaizdas į Jeruzalės fortifikaciją. |
|
Kelias Kūtvėlai ir kitiems turistams šventas vietas lankyti. Atbraila yra įsitverti ir ne veltui, nes sulig žingsniu vis stačiau darosi, o ir vidurdienio saulė pliskina negailestingai. |
|
Žydų kapinės Alyvų kalne. |
Žydai tiki, kad pasaulio pabaigoje Kristus ateis į Alyvų kalną ir iš ten prasidės mirusiųjų prisikėlimas, todėl jie stengiasi būti palaidoti būtent čia. Jie tiki, kad stebuklingas tiltas sujungs Alyvų kalną su tuo kalnu, kur dabar stovi musulmonų "The Dome of Rock", buvusioje dviejų žydų šventyklų vietoje, ir teisieji tuo tiltu pereis.
Prie Dominus Flevit bažnyčios yra didelė atvira erdvė su kvapą gniaužiančia Jeruzalės panorama.
|
Absalomo kapas Kedrono slėnyje. Kedrono slėnyje, pasak Biblijos, vyks Paskutinis teismas. |
16,5 m. aukščio kapas susideda iš dviejų dalių: apatinė dalis yra išskaptuota iš akmens, o viršutinė yra sudėliota iš akmenų. Viduje yra keli palaidojimai. Viename iš jų galimai ilsisi Absalomas, karaliaus Deivido trečiasis sūnus, sukilęs prieš tėvą. Dėl savotikšo panašumo kapas dar vadinamas faraono kepure arba faraono namu. Žydai, krikščionys ir musulmonai ateidavo čia akmenų palaidyti ir vaikus atsivesdavo-vat, mokykyitės, šalaputriai, kas būna tėvų neklausantiems. Kas tėvų neklauso-valgo duoną sausą, o po mirties dar jų kapas akmenimis apmėtomas. Kadangi tokia tėvobaiminga veikla truko ne dieną ir ne dvi, užrašai ant paminklo neberyškūs ir nebegalima atsekti, kas gi čia iš tikrųjų ilsisi, bet naujausi archeologiniais kasinėjimai dabar čia randa Zachariją, Jono Krikštytojo tėvą.
Tokie informacijos atnaujinimai nestebina, nes pats paminklas iškilo maždaug tūkstančiu metų vėliau nei mirė Absalomas.
|
Jeruzalės panorama nuo Dominus Flevit. |
|
Dar viena panorama. |
|
Dominus Flevit. Viešpats Verkė. |
Ašaros formos bažnyčia tuo metu, kai Kūtvėla iki jos užropojo, buvo uždaryta. Ši vieta nebuvo pažymėta šventų vietų žemėlapyje iki Kryžiuočiai čia pastatė pirmąją koplyčią 1187 m. XVI a. čia, jau turbūt nebestebina, buvo mečetė arba medresė, pastatyta ant buvusios koplyčios pamatų-tiksli pastato paskirtis iki šiol tikslinama. Nuotraukoje matoma bažnyčia buvo pastatyta 1953-1955 m. italų architekto A. Barluzzi dėka.
|
Sunykusios žydų kapinės. |
|
Prižiūrimos ir lankomos žydų kapinės. |
Pranašų Haggai, Zachariah ir Malachi, gyvenusių 5 a.pr.m.e., kapas manęs nesudomino. Jis jau yra netoli Alyvų kalno viršūnės, kur yra dar visa puokštė lankytinų šventų vietų. Šiaip jau tenais skaitosi arabų rajonas (75 maršruto autobusas yra vairuojamas arabo) ir nerekomenduojama čia lankytis sutemus, nes jis garsėja kišenvagiais ir šiaip laikomas nesaugia vieta pavieniams turistams. Kūtvėlai nieko blogo nenutiko, bet slampinėjo jinai dienos metu ir visur būdavo keletas turistų, o jau ant viršukalnės tai turistų autobusai vos prasilenkt spėdavo. Pagrindinis jų taikinys buvo Konstantinopolio imperatoriaus motinos Elenos funduota Pater Noster bažnyčia. Man iki jos atėjus jau buvo vidurdienis ir ji buvo uždaryta pertraukai. Kitą dieną iki čia atvažiavau autobusu, laiko taupymo sumetimais. Pater Noster bažnyčia garsėja tuom, kad joje daugiau nei šimtu kalbų užrašyta "Tėve mūsų" malda. Manoma, kad šitoje vietoje Kristus mokino taip melstis. Įėjimas kainuoja 8 šekelius.
|
1886 m. ši princesė įsteigė netoliese esantį Karmeličių vienuolyną. |
|
Pater Noster bažnyčia. |
|
Kiemelis pilnas keramikinių plytelių su "Tėve mūsų" įvairiomis kalbomis. |
|
Lietuviškai. Ieškokite bažnyčios viduje, durų dešinėje. |
|
Dengtos galerijos irgi papuoštos keraminėmis plytelėmis su malda. |
Kadangi pirmąją savo dieną Alyvų kalne nespėjau iki pertraukos apsilankyti šioje bažnyčioje, tas dvi-tris valandas aplinkui slampinėti nebuvo jokio tikslo. Nusprendžiau nusipirkti keletą suvenyrų ir taip išsikeisti stambią kupiūrą. Užsukau į vieną didelę, visko turinčią parduotuvę, kur-o stebukle- ir beveik visos kainos buvo nurodytos. Nusižiūrėjau iliustruotą knygą apie Jeruzlę, bet man prie kasos užgiedojo 70 LTL atitinkančią kainą. Drebančia ranka grąžinau knygą atgal. Protingai padariau, nes senamiestyje dorybingų knygų knygyne lygiai tokią pačią pirkau už maždaug 35 LTL. Kol smalsavau toje parduotuvėje ir svyravau tarp alyvuogių muilo ir Negyvosios jūros muilo (galiausiai neprikau nei vieno), turėjau progą pasiklausyti ką kalbasi tarpusavyje rusiškas parudotuvės personalas. Parduotuvės savininkas rusas barė paradvėją, kad ta per pigiai pardavusi. Juokingiausia yra tai, kad savi apsukinėja savus. Rusai turistai mano, kad rusas pardavėjas, kaip tėvynainis, tikrai duos gerą kainą, bet išeina taip-kadangi kainos nesurašytos- kad permoka bent du kartus. Oi tai mokė tas savininkas savo pardavėją verslo subtilumų, smagu buvo klausytis.
Kitą dieną po Pater Noster aplankiau dar keletą pakeliui pasitaikiusių lankytinų objektų.
|
Žengimo dangun kupolas ir katinas. Be katino tai šventa vieta nešventa pasidaro. |
Nedidelė bažnyčia čia buvo pastatyta paminėti Kristaus įžengimą dangun. 1187 m. bažnyčią perėmė Saladinas ir pavertė mečete. Šis Jeruzalės paėmimas baigėsi trečiojo Kryžiaus žygio išprovokavimu, kuris galiausiai pasibaigė taikos susitarimu tarp Saladino ir Ričardo Liūtaširdžio. Buvo susitarta, kad Jeruzalė lieka musulmonų rankose, bet krikščionys gauna laisvą priėjimą prie šventų vietų.
|
Dešinė Kristaus koja lietė šį akmenį dangun žengimo metu. |
Greitai apsisukau tose dviejose šventose vietose ir nuvažiavau į
Yad Vashem, Holokausto, muziejų. Hostelio duotame žemėlapyje buvo parašyta važiuoti tramvajumi iki paskutinės stotelės. Kiek dairiausi išlipusi, jokios nuorodos į muziejų nemačiau. Klausiau kelių žydaičių su mokyklinėmis uniformomis, bet šis kontingentas Jeruzalėje niekada nieko nežino. Arba visiškai nežiniukės, arba anglų kalbos pamokose čia mokina tik "I don't know". Nustebino. Žydaitė nežino kur Holokausto muziejus? Na, kita vertus, mūsų gimnazistai irgi ne visi pasakys kur yra KGB muziejus Vilniuje. Ogi Yad Vashem nuorodos visai už perėjos buvo. Autobuso stotelėje ten pakabintas skelbimas, kad reiks eiti 10-15 min. arba reikia čia laukti nemokamo autobuso, kuris kursuoja kas 20 min. Belaukdama autobuso susipažinau su pagyvenusia niujorkiečių pora. Bekalbant praeivis pasakė, kad iki muziejaus nė 5 min. ėjimo nėra. Iš tiesų taip ir buvo.
|
Yad Vashem. |
|
"Tiltas išnykusiam pasauliui". |
|
Ezekielis "Sausų kaulų slėnis". Pasiskaitykit, gana įspūdinga. |
Muziejus yra nemokamas. Praleidau ten apie tris valandas, bet to nepakako. Pirmas eksponatas prie įėjimo- Kauno žydo santuokos liudijimas. Kadangi fotografuoti muziejuje negalima, konspektavau kiek pajėgiau į užrašų knygelę. Informacija dubliuojama anglų kalba, o video įrašai su angliškais titrais.
"A citizen of the Reich is a subject of the State who has German blood",-sako Reicho pilietybės įstatymas, datuojamas 1935 m. rugsėjo 15 d. Netoliese buvo vaizdinė medžiaga padedanti nusistatyti savo arijų kraujo grynumą pagal tai, kiek vokiečių ar žydų buvo giminėje. Standartinis matavimas buvo pats asmuo, jo tėvai ir seneliai, ir tik mažiausiai trečia grynai vokiška karta galėjo nebijoti dujų kameros. Tikrieji arijai ir jiems prijaučiantys laiką leisdavo žaisdami
stalo žaidimus, pavadinimu "Juden Raus", kuris kažkiek primena šiandien populiarų "Monopolį", tik finišo langelyje buvo užrašyta "Out to Palestine". Žaidžiama mėtant kauliuką ir judančiomis figūrėlėmis atimant iš žydų turtą ir išsiunčiant juos į Palestiną. Laimi tas, kas išsiunčia šešis žydus. Bet šis žaidimas sulaukė SS kritikos kaip nerimtai žiūrintis į žydų klausimą. 1930 m. buvo sugalvota kokiais instrumentais galima pasimatuoti rasinę klasifikaciją- nuotraukose buvo matyti, kaip įvairiais prietaisais matuojamos vaikų galvos. Odos ir plaukų rasinė klasifikacija, sukurta antropologo Bruno Schultz, buvo nustatoma pagal spalvų paletę, tokią šiandien turi kirpyklos ir duoda pasirinkti dažant plaukus.
Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui daug žydų emigravo. Jie intensyviai mokėsi užsienio kalbų tam, kad greičiau pritaptų naujoje šalyje. Tačiau ne viskas buvo taip paprasta, sako stendas "World closed to Jews": "Under the circumstances, Australia cannot do more...as we have no real racial problem, we are not desirous to import one", -sakė T. W. White, Australijos delegatas
Evian konferencijoje 1938 m. liepą. Vokietijoje buvo sudaromos visos sąlygos žydams norėti išvykti ir iki 1938 m. šalį paliko 150.000 žydų tautybės asmenų. Mišrios poros būdavo su užrašais ant krūtinių išstatomos viešai paniekai (maždaug "Esu didžiausia kiaulė šalyje, nes prasidėjau su žydu"). Vokietijai prisijungus Austriją beveik 185.000 žydų atsidūrė vokiečiams pavaldžioje teritorijoje. Daugelis jų taip ir nerado šalies, kuri juos priimtų. JAV labai nenoriai išdavinėjo vizas žydams, nes Didžiosios depresijos metais su darbu ir socialine parama patiems buvo sunku. 1938 m. trisdešimt dviejų šalių atstovai susirinko Prancūzijos kurorte Eviane aptarti susidariusios situacijos. Devynias dienas trukusios konferencijos metu buvo "išreiškiamas susirūpinimas", bet dėl "paaiškinamų priežasčių" daugelis šalių negalėjo priimti žydų pabėgėlių. Vokietija savo ruožtu badė pirštu į konferenciją ir garsiai stebėjosi, kad ją kritikuojančios šalys pačios nesiima aktyvių veiksmų pagelbėti žydams. Devyni mėnesiai prieš karą pradėjo veikti "
Kindertransport"- nelydimų žydų tautybės vaikų kelionė į Didžiąją Britaniją.
"There are no small children in the ghetto, only small Jews...Small Jews aged ten and up who are already working...A child like this gets no breakfast before going to work...He must labor a few hours in the workshop before he receives a thing gruel...",- Jozef Zelkowicz, Lodzės getas, Lenkija.
Vienas iš kraupiausių išradimų buvo taip vadinamas "Dujų autobusiukas" (rusai tam turi labai tinkamą terminą душегубка)- išmetamųjų dujų vamzdis buvo sukonstruotas taip, kad dujos patektų į autobusiuko vidų, kur buvo sulaikytas žmogus. Autobusiukas iškart pasukdavo link kapinių. Šis kraupus metodas buvo naudojamas Chelmno koncentracijos stovykloje. Ši priemonė nebuvo tobula- auka kankindavosi apie 20 min., o vairuotojas girdėdavo jos klyksmus. Nenuostabu, kad nemažai žydų sakė, jog Dievo nėra arba jis aklas, jeigu leidžia tokias baisybes. "While the ovens were fed by day and by night/ The most Holy Father who dwells in Rome/ Did not leave his palace, with a crucifix high/ To witness one day of pogrom/..."-rašė Nathan Alterman 1942 m. Pijaus XII vengimas įsikišti iki šiol lieka kontraversiškas klausimas. Bet štai Bulgarijoje apie 50.000 žydų bendruomenė buvo išgelbėta, nes pasipriešino vietiniai gyventojai.
"Mirties maršas" būdavo dažniausiai žiemą, kai kalinius versdavo eiti pėsčiomis savaičių savaites be jokio tikslo. Sargybai buvo draudžiama žudyti kalinius, kurie dar galėjo eiti. 1944-1945 m. po Rytų fronto žlugimo Himleris įsakė, kad nei vienas kalinys nepatektų Sąjungininkams gyvas, kaip tai atsitiko su Majdanek stovykla, kuri šiandien yra laikoma geriausiai išsilaikiusia. Kalinės moterys Čekijoje turėjo nueiti 800 km atstumą. 980 kalinių pradėjo žygį 1945 m. sausio 21 d., bet tik 110 iš jų išgyveno ir buvo išvaduotos amerikiečių kariuomenės 1945 m. gegužės 6 d.
Galima pasivaikščioti Teisuolių alėja ir aplankyti Vaikų memorialą. Vaikų memorialas paliko labai stiprų įspūdį. Įėjęs pasijunti lyg kabantis tamsiame šulinyje ar kosmose. Nematai ant ko stovi ir kas yra ištiesus ranką. Toks visiškas juodas vakuumas, kad baisu net žingsnį žengti. Veidrodžiuose atsispindi degančios žvakės, kurios apsupa tave iš visų pusių ir balsu skaitomi Holokausto metu žuvusių pusantro milijono vaikų vardai, amžius ir šalis. Muziejus yra pasiryžęs įvardinti visas Holokausto aukas-vienoje patalpoje mačiau dokumentų segtuvus su aukų duomenimis, o paieškos vis dar tęsiamos.
Yad Vashem muziejus tikrai paliko didelį įspūdį. Labai informatyvios ekspozicijos, informacija pateikiama interaktyviai, yra knygynas ir kavinė (jeigu tik dar turėsit apetitą). Skirkit 3-4 valandas apsilankymui, jeigu norite viską neskubant apžiūrėti ir pasivaikščioti po muziejaus teritoriją. Čia manau esant reikalą pasakyti, kad su Vilniumi kaip Šiaurės Jeruzale galime dėti tašką. Ta karta, kuriai tai dar ką nors sakė, jau paseno ir išmirė. Jaunieji žydai apie Vilnių nėra girdėję, o apie Šiaurės Jeruzalę-tuo labiau, jiems tai didelis atradimas, bet jo nesureikšmina. Vidutinio amžiaus žmonės apie Vilnių žino tik tiek, kad jū tėvai ar seneliai kilę iš ten, bet tuom viskas ir baigiasi. Tel Avive, kadangi gyvenau, kaip pas mus sakoma, "pas žmones", tai nuvežiau dovanų knygelę apie žydų kultūros pėdsakus Vilniuje, kurią pirkau
Žydų kultūros ir informacijos centre Vilniuje- jiems labai patiko. Taip kad teks galvoti kažką naujo norint pritraukti turistus iš Izraelio.
Na, o penktadienio rytą paskyriau apsilankymui
Izraelio muziejuje. Jame eksponuojami Negyvosios jūros rankraščiai, yra archeologinių kasinėjimų skyrius, judaikos skyrius su keliomis rekonstruotomis sinagogomis, bei Europos tapybos darbų skyrius su prancūziško stiliaus salonu. Kadangi penktadienį jis dirbo labai trumpai, teko greitai krutėti. Visa laimė, kad judaikos nemažai buvau Prahoje mačiusi, nes čia galima valandų valandas smaksoti prie kiekvieno eksponato. Labai įdomu buvo regiono nuotakų kostiumų parodą pamatyti ir apie jų kvepiančius karolius sužinoti.
|
Yemen bride via Wikimedia Commons. Photo: The Israel Museum, Jerusalem, by Oleg Kalashnikov. |
|
"Shrine of the Book": čia saugomi Negyvosios jūros rankraščiai. |
Buvau daug girdėjusi, kad būtinų būtiniausiai reikia tuos rankraščius pamatyti. Šiaip nesu ypatinga priplėkusių papirusų gerbėja, bet tenka pripažinti, kad paroda labai gera. Lankytojai gali gauti nemokamą audiogidą, tik reiks užstatui palikti amsens dokumentą-rekomenduoju pasinaudoti. Qumran vietovėje netoli Negyvosios jūros olose 1946-1956 m. buvo rasti indai su 972 rankraščiais. Hebrajų, aramėjų ir graikų kalba parašyti tekstai datuojami III a.pr.m.e.-I a.m.e. Beveik 230 rankraščių priskiriami biblijiniams rankraščiams ir yra maždaug tūksančiu metų senesni nei primieji oficialiai pripažinti biblijiniai rankraščiai. Beveik ketvirtis rankraščių skirti juos parašiusios visuomenės gyvenimo būdui ir filosofijai. Čia galite detaliau pasiskaityti apie šiuos rankraščius ir jų svarbą:
The Leon Levy Dead Sea Scrolls Digital Library . Kadangi šių svarbių rankraščių radimo data patenka į Izraelio nepriklausomybės paskelbimo laikotarpį (1948 gegužės 14 d.), kai kurie istorikai ir mistikai čia mato Dievo pirštą.
|
Antrosios šventyklos laikotarpio Jeruzalės maketas. Mastelis 1:50. |
|
Maketo detalė. |
|
Menas? Oldenburg ir van Bruggen, 1992. |
Praleidau dvi puikias valandas gėrėdamasi archeologine dalimi ir judaikos ekspozicijomis. Nuo eksponatų gausos net akys raibo. Iš tiesų, rekomenduočiau skirti visą dieną archeologinei daliai, nes ten epochų be galo be krašto, ir radinių visokiausių įdomių. Audiogidas pritaikytas įdomiausiems eksponatams. Net galva susisuko. Judaikos salės atskleidė žydų gyvenimo tradicijas, parodė įvairius buities daiktus, rūbus, papuošalus. Labai įdomus buvo toks specialus namelis. Jeigu neklystu, jis vadinamas "sukkah" ir yra skirtas prisiminti 40 metų klajojimą po dykumą, bet taipogi naudojamas ir per derliaus šventę. Religingi žydai pasistato tokį namelį ir gyvena savaitę mąstydami apie tai, kaip jų protėviai vertėsi laikinuose namuose tuos 40 metų klajodami. Auskarankiai, norintys susimeistrauti vieną tokį, gali rasti detalias instrukcijas čia:
The Leaning Sukkah Of Flores . Statybų procesui vadovaujančios moterys ypatingai atkreipkite dėmesį į instrukciją №2: "Don't let your husband mix alcohol with power tools". Galima pasivaikščioti sode, suprojektuotame garsaus japonų dizainerio Isamu Noguchi.
Netoli Izraelio muziejaus yra rožių parkas. Kaip jau esu minėjusi ankstesniuose įrašuose, daug kas Izraelyje yra funduota privačių asmenų arba įvairių fondų.
|
Rožių parkas. |
|
Sausio mėnuo Jeruzalėje. |
|
Rožė. |
|
Obeliskas iš Buenos Airių. |
Wohl šeima parėmė 150 projektų Izraelyje, Jungtinėje Karalystėje, buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Šiame rožių parke auga beveik 15.000 rožių krūmų. Ruošiant dirvožemį sodinukams buvo rasta nemažai vertingų archeologinių radinių. Man labai patiko pasivaikščiojimas šiame sode, tiktai daug rožių jau buvo nužydėjusios.
Netoliese yra vienuolynas-tvirtovė su bažnyčia toje vietoje, kur, spėjama, augo medis, iš kurio buvo padarytas Kristaus kryžius. Kai kurie šaltiniai tvirtina, kad čia buvo palaidota Adomo kaukolė, iš kurios ir išaugęs tas medis, bet dar bent dvi vietos Jeruzalėje teigia esančios šios kaukolės saugotojos. Kryžiuočių laikų statinys kurį laiką priklausė gruzinams, paskui graikams. Gruzijos prezidentas Saakašvilis apsilankė šiame vienuolyne 2004 m., bet šiek tiek prieš tai buvo sugadinta sena gruziška freska, vaizduojantį vieną gruzinų poetą. Gruzija pateikė oficialų skundą Izraeliui dėl šio įvykio. Prie įėjimo į tvirtovę mane pasitiko kudlotas šunėkas ir tuoj pat apseilino man kelnes. Visiškai nepiktybinis toks, bet palaidas. Įėjimo mokestis turėjo būti 10 šekelių, bet iš manęs paėmė visus 15 šekelių- buvau vienintelė lankytoja. Šis objektas tikrai sutrauktų daugiau turistų, jeigu nebūtų taip toli nuo senamiesčio. Įėjimas į jį yra pro taip vadinamus "Doors of humility", kuklumo duris, kurios yra tokios mažos, kad reikia pasilenkti (nusilenkti?) įeinant. Šios pamaldžios durys turi ir praktinį pritaikymą, nes žmonės galėjo pabėgti nuo raitelio.
|
Kuklios durelės į vienuolyno teritoriją. |
|
Kryžiaus vienuolynas-tvirtovė. |
|
Vidinis kiemelis. |
|
Daug mūro ir medžiai. |
|
Čia augo medis, iš kurio buvo padarytas Kristaus kryžius. |
|
Labai graži varpinė. |
Tokiame dievobaimingame mieste kaip Jeruzalė šabas yra dalykas rimtas. Religingiems žydams negalima vairuoti ar net išeiti iš namų. Vienas gidas pasakojo, kad jo pusseserė grįžo namo vėliau nei planavo ir liko sėdėti alkana porą dienų, nes negalėjo išeiti į parduotuvę. Mes klausėmė, kodėl. Visų pirma, sakė jis, parduotuvės nedirba, visų antra, ją būtų kiti žydai kiaušiniais apmėtę. Šabas yra šabas, dorose įstaigose net liftai automatiškai sustoja kiekviename aukšte, kad neduokponedieve nereiktų mygtuko spausti.
Šabo metu negalima dirbti ir kurti, bet galima ilsėtis ir naudotis tuom, kas jau sukurta. Pavyzdžiui, negalima kurti ugnies ir gaminti maisto, todėl šabo maistas yra paruošiamas iš anksto. Vairavimas sukelia tam tikras kibirkštis užvedant variklį, todėl jis irgi draudžiamas. Negalima įjungti elektros kambaryje, todėl reikia iš anksto prieš šabą nuspręsti, kuriose patalpose paliksite šviesą įjungtą per visą šabo laiką. Šabo taisyklės griežtai reglamentuoja, kad negalima kurti nieko naujo, todėl netgi toks dalykas kaip tualetinis popierius turi būti iš anksto paplėšytas į gabalėlius, nes atsiplėšti nuo rulono jau yra mažos skiautelės sukūrimas. Taip pat negalima laistyti gėlių ar jas skinti, nes šabo metu negalima rodyti, kad žmogus valdo pasaulį. Taipogi, negalima rašyti ar piešti. Be abejo, viskam yra savos ribos, ir šabo taisyklės negalioja, jeigu reikia gelbėti žmogaus gyvybę. Kai iki soties pasivaikščiojau rožių parke buvo trečia valanda popiet penktadienį. Šabas techniškai prasideda penktadienį po saulės laidos ir baigiasi šeštadienį po saulės laidos, bet neapsimoka atidaryti parduotuvę šeštadienį vakare kelioms valandoms, todėl viskas lieka uždaryta iki sekmadienio ryto, nors visuomeninis transportas jau važiuoja ir šeštadienį vakare. Jeruzalė visiškai užsidarė šabo laikotarpiui, mačiau tik tris pažeidėjus, bet daug verslo jie nesugeneravo. Blogiausia buvo tai, kad tramvajus jau nebevažinėjo, nors saulė dar buvo aukštai. Taip liko neįgyvendintas planas aplankyti Ein Kerem miestelyje esančią Marijos apsilankymo pas Elžbietą bažnyčią, nes tiesiog nebuvo transporto. Sakoma, kad Tel Avive šabo visiškai nesijaučia. Na, o man teko pėdinti dairantis į šalis "oi čia kažkur matyta, pro čia važiavau autobusu" metodu iki tramvajaus bėgių, o jais sekti iki hostelio. Buvo galimybė eiti iki Raudų sienos ir pasmalsauti kas ten vyksta šabo metu, bet kojos jau buvo patinusios. Grėsė lėta bado mirtis, nes buvau neapskaičiavusi tokio Jeruzalės fanatizmo. Laimei, hostelis už 35 šekelius (liepė duoti lygiai arba mokėti kortele, nes šabo metu negali duoti grąžos) parūpino šabo vakarienę. Dalyvauti ją ruošiant nebuvo būtina, bet daugelis užsirašiusiųjų prisitatė virtuvės šefui ir buvo įdarbinti. Ir sakyk kad nėra karmos-Kūtvėla gavo tai, kas jai nesiseka: smulkinti petražoles. Buvo pagaminta apie aštuoniolika patiekalų, o Kūtvėlos sučiečkavotos petražolės buvo panaudotjs jų papuošimui-garbė!. Prieš kraunantis į lėkštes ir kemšant už abiejų žandų, hostelio darbuotojai dar papasakojo apie apie šabo tradicijas, uždegė žvakes, palaimino duoną ir vyną. Duoną, tiksliau bulką, kaip kad Kalėdų plotkelę visi pasidalinome po gabaliuką. Pavalgius pajutau tokį energijos ir adrenalino antplūdį! Šiek tiek pavirškinus nusprendžiau pasivaikščioti po Jeruzalės senamiestį paskutinį kartą, nes likusias dvi dienas turėjau kitų planų.
|
Šabas Jeruzalėje. |
|
Prie durų yra tokie daiktai, mezuzah vadinami. Viduje yra pergamentas su švento teksto ištrauka. Toks net oro uoste buvo, iš Vilniaus skridusios žydaitės iš eilės bučiavo. Home sweet home? |
|
Šabas Jeruzalėje. |
|
Uždarytos beveik visos suvenyrų parduotuvės (dirbo gal kokios trys). |
|
Baisiausia-savas šešėlis. |
Buvo momentų, kai buvau visiškai viena visoje gatvėje, o gal ir visame rajone. Gal ir nelabai protinga sutemus tokiame krašte vienai bimbinėti, bet gi nieko nenutiko-gyva sveika sugrįžau. Šį įrašą užbaigsiu protinga citata ių žydų raštų:
"The whole world is a very narrow bridge, and the main thing is to have no fear at all."
Informacija šiam įrašui parengta naudojantis Lonely Planet kelionių gidą "Israel and the Palestinian Territories", iliustruota knyga apie Jeruzalę, internetiniai šaltiniai nurodyti įkeliant nuorodas į juos. Gali būti, kad kai kuri informacija skirsis nuo tos, kurią žinote Jūs.
Dar apie Jeruzalę skaitykite:
Tiesiog šiaip sau: Izraelis-sekmadienis Jeruzalėje.
Pasiruošti kelionei padės
Tourist Israel: Israel's Cool Travel Guide.
Su meile, kaip visada susivėlusi ir Šventos Dvasios pilna,
Kūtvėla Jum Dievo Duotoji
2 komentarai:
Ačiū už gražų pasakojimą. Smagu buvo skaityt. Pats vasarį buvau Izraely 1.5 dienos. Tikiuosi kitąmet vasarį savaitėlę ten pakeliaut.
Ten yra ką pamatyti kiekvienam. Jeruzalę verta bent kartą gyvenime aplankyti.
Rašyti komentarą