Airijos sostinė Dublinas: dienos kelionė į Milžinų kelią Šiaurės Airijoje.

Airija turi tiek daug parodyti turistams, kad neabejotinai teks sugrįžti dar ir dar kartą, o šios kelionės metu įgyvendinau seną svajonę-pamatyti Milžinų kelią, Giant's Causeway. Gerokai iš anksto nusipirkau kelionę internetu iš vietinės agentūros, bet ji tikrai populiari ir išvykstama kasdien, todėl labai iš anksto pirkti nėra būtina. Aš netgi nežinojau visų galimų tokios išvykos variantų, būčiau sutaupiusi 20 eurų su kita firma, kuri netgi daugiau laiko prie objektų būtų davusi. Na, bet ir gudri višta kartais uodegą išsidilgina.

Išvykome apie 6.30 ryto nuo turistų susrinkimo taško prie Molly Malone skuptūros. Netrukus kirtome sieną ir įvažiavome į Šiaurės Airiją, kuri priklauso Britanijos karūnai. Trumpam sustojome degalinėje papildyti kofeino baterijas (tik eurų turintiems mokėti galima bankine kortele, nes čia jau galioja svarai sterlingai) ir štai mes jau prie Dark Hedges, kuriuos išgarsino filmas "Sostų karai". Išgarsino taip, kad turistai eina be perstojo, todėl vietiniai gyventojai išsireikalavo turistus uždrausti, todėl įstatymas dabar draudžia eismą šioje vietoje (išskyrus tam tikras išimtis). Prieš du šimtus metų Stiuartų šeima pasodino apie 150 medžių alėją, kuri taip žavi filmo gerbėjus.

Turistai ir medžiai.

Kūtvėla grožisi senąja alėja.

Kitas mūsų sustojimas buvo prie beždžionių tilto tarp pakrantės uolų, bet dėl didelio vėjo turistams jis buvo uždarytas. Mums leido pasivaikščioti pakrante ir iš tolo į jį pavėpsoti. Aš, žinoma, piktinausi. Perėjau Alionių pelkę, perėjau Skersabalių beždžionių tiltą žiemą, o čia žmonės dreba dėl menko vėjūkščio! Deja, tokia čia tvarka, teko paklusti.

Kitoje pusėje-Škotija.

Dramatiška Airijos pakrantė.

Karvytės.

Airijos salos smaragdinė žaluma.

Kūtvėla grožisi gamta.

Ieškome tilto.

Radome tiltą. Darbuotojas matuoja vėjo stiprumą.

Negalima.

Kūtvėla nusiminusi.

Organizuoti pietūs buvo numatyti vienoje pakelės alinėje, dar autobuse gidė su sąrašu perėjo ir susižymėjo kas ką valgys. Ta alinė garsi visokiais akseksuarais iš "Sostų karų". Kaip matote, kelionė tikrai patogi, su pertraukėlėmis sulakstyti pas nykštukus ir skrandis tuščias nepaliekamas. Tik va Revolut mokėjimo kortelė man nesuveikė, nes šiame kaime neveikė internetas.

Pagaliau atsirado žmogus, vertas šio sosto.

Galiausiai pasiekėme ir Milžinų kelią. Prie jo verta atvažiuoti visai dienai, nes yra keletas įvairaus sudėtingumo maršrutų, turistų patogumui iki kelio pradžios kursuoja autobusas (1 svaras/ 1,30 eur). Viena legenda pasakoja, kad kažkada čia gyveno milžinas Finas. Kartą jis sužinojo, kad Škotijoje gyvena kitas milžinas, ir panoro jėgomis pasimatuoti. Finas pastatė šį kelią iki Škotijos ir slapta apžiūrėjo miegantį konkurentą, bet škotų milžinas pasirodė tvirtesnis, ir uodegą paspraudęs Finas parbėgo namo, pas žmoną. Ši slapta davė vyrui vaistinio antpilo ir Finas užmigo ir tada Fino žmona suvystė jį kaip kūdikį. Kai škotų milžinas irgi atėjo aiškintis santykių, ji parodė "Fino vaiką" ir paprašė nežadinti. Škotų milžinas išsigando, nes jeigu tokio dydžio kūdikis, tai koks tada pats Finas? Bėgdamas namo, škotų milžinas net išspardė dalį kelio. O geologai mano, kad šis gamtos kūrinys sukurtas vulkaninio poveiko.

Panoraminis vaizdas.

Aukštai lipti.

Artėjame prie grožio.

Dramatiška gamta.

Kūtvėla prie Milžinų kelio.

Kūtvėla prie Milžinų kelio.

Meditacija.

Gamtos jėga.

Kūtvėla grožisi gamtos kūriniu.

Kūtvėla palaiko Milžinų kelią.

Yra ir tokių gabaliukų.

Kūtvėla tikrina, ar gabaliukai gerai laikosi.

Kūtvėla paremia Milžinų kelią.

Turistai maklinėja.

Asmenukės penkiaminutė.

Labai daug turistų, visur lenda, visur lipa. Turizmo informacijos centras mokamas (7 svarai), tai mane nustebino. Jis netgi bando išguiti aplinkines parduotuvytes!

Foto sustojims prie pilies griuvėsių.

Toliau keliavome į Belfastą, kur norintys galėjo pasiimti papildomą ekskursiją apie istorinę-politinę šio miesto pusę, bet aš atsisakiau, nes buvau pavargusi ir tuos pinigus geriau skyriau arbatos puodeliui su pyragėliu. Senstu, matyt, nes pradedu vertinti patogumą. Beje, visą dieną su protarpiais lijo.

Belfasto rotušė.

Grįžome į Dubliną apie 21.00 val. Susipakavau daiktus, nes rytoj jau reikės keliauti namo. Skrydis kitos dienos pavakaryje, todėl numačiau laiko rytoj nupirkti dovanas namie pasilikusiems. Ryte palikau daiktus saugoti ir dar spėjau apsilankyti Nacionalinėje bibiotekoje, kur buvo paroda apie Yeats'o gyvenimą ir kūrybą. Man labai patiko.

Nacionalinė biblioteka.

Miesto autobusu atvažiavau iki oro uosto. Ten tvarka aiški, perėjau visus punktus, sulaukiau savo skrydžio ir štai aš jau namie.

Netrukus bus paskutinis įrašas "Kas liko už kadro Dubline?" su praktiškais patarimais.

Jūsų Kūtvėla