Miestas ant septynių kalvų Telšiai: kur kultūra slypi po kiekvienu meškos pėdsaku.

 

Aš pažinau karalių tavyje iš žingsnių aido
Ir iš akių blizgėjimo aštraus,
Nors kartais jos iš tavo liūdno ir pailgo veido
Man švietė giedrumu audros nuskaidrinto dangaus.

Kiekvienas tavo žodis, išdidus, bet mielas,
Kiekvienas tavo mostas, laisvas ir platus,
Kalbėjo apie didžią, gražią sielą,
Praaugusią lyg aukštas medis girioje visus medžius.

Nes tu sakei: „Per žemę mes praeinam
Tik vienąsyk, tai būkime tvirti!
Kieno gyvenimas bus panašus į sodrią dainą,
Tas nesutirps mirty“.

Todėl (nors neturėjai tu namų, kai saulė leidos,
Nei sosto, nei tarnų karališkam dvare)
Iš tavo liūdno ir pailgo veido
Aš pažinau karalių tavyje. - Vytautas Mačernis, 1942 m.

Kūtvėla lankosi Telšiuose.

Žinote tą posakį: „Vyras pasakė-vyras padarys, nereikia jam priminti kas pusę metų?“ Tai aš dar geresnė už tą vyrą, nes Telšius aplankyti žadu metų metais, jau gal net koks ir apvalus jubiliejus susidarys. Šiemet skubu pasinaudoti „Lietuvos geležinkelių“ akcija liepos mėnesiui ir perkuosi bilietą šeštadieniui su net 40 proc nuolaida. Gerai, kad susigriebiau iš anksto, nes tą savaitgalį Klaipėdoje vyksta „Jūros šventė“, tai bilietai tirpte tirpo. Ursulijus Lepečkojauskas irgi užsimanė kartu su manimi į Telšius- neva, giminių aplankyti. Mat, jeigu jis yra meškius, tai jau iškart ir Žemaitijos bajoras! Nenorėjau jo imtis kartu į tokią tolimą kelionę, tai lepečkojus prigrasino, kad apskųs šviesiausiajam valdovui už bajoro laisvės suvaržymą. Teko imtis ir jį, gal pabus už vertėją, jeigu lietuviškai nesusišnekėsiu Žemaitijoje? 

Jeigu dėl tikslios Telšių įkūrimo datos (1317? 1398? 1450?) yra abejonių, tai dėl miesto pavadinimo abejonių nėra jokių: Telšius įkūrė milžinas Džiugas Telšys, žemaičių kovų su kryžiuočiais laikais gyvenęs ant netoli miesto esančio Džiuginėnų piliakalnio.  XVI–XVIII a. Telšiai jau buvo valdovo dvaras su miesteliu, Telšių seniūnijos dalis. Seniūniją Lietuvos valdovai duodavo valdyti ar įkeisdavo už pinigus įvairiems asmenims, dažnai valstybės pareigūnams. Telšių seniūnijos laikytojais buvo tokios žinomos didikų giminės kaip Valavičiai, Sapiegos, Denhofai, Oginskiai,Kalinauskai, Zabielos…  LDK kanclerio ir Telšių seniūno Povilo Sapiegos šeimos pastangomis 1624 m. į Telšius pakviesti buvo Šv. Pranciškaus ordino mažieji broliai bernardinai. Žemaitijos neaplenkė XVII- XVIII a. negandos, siaubusios mūsų kraštą: karai, maro epidemijos, gaisrai… Nuo XVII a. pab. miestelyje pradėjo kurtis žydai. Augustas II suteikė turgaus privilegiją, miestelyje suklestėjo prekyba ir amatai. Telšiai augo lėtai, nes dažnai nesutarė Telšių dvaro ir Bernardinų vienuolyno administracijos. Telšiams 1791 m. suteiktos Magdeburgo teisės ir miesto herbas, o Telšių gyventojai tapo miestiečių luomo nariais, buvo įtvirtinta jų teisė į savivaldą. Rusijos imperijos valdymo metais Telšių klestėjimas prislopo. Sovietmečiu plačiai garsėjo iš nedidelės įmonės išaugęs stambus trikotažo fabrikas „Mastis“, įkurtas vaisių ir daržovių konservų fabrikas, skaičiavimo technikos gamykla. O iš ko gyvena Telšiai šiandien? Verta paminėti didžiausią pieno produktų gamintoją Lietuvoje bendrovę "Žemaitijos pienas", kuriai priklauso ir legendinis sūris "Džiugas". Akį traukia ir Telšių vėjo jėgainių parkas. Daug žmonių vysto smulkųjį verslą. Žinoma, nepamirštas ir turizmas. Ne veltui 2023 m. Telšiai laimėjo nacionalinį apdovanojimą „Sėkmingiausia turizmo traukos vietovė“, kurį organizavo „Keliauk Lietuvoje“.

Telšių geležinkelio stotis.

Geležinkelio ruožo Kretinga-Telšiai- Ruožiai atidarymas įvyko 1932 m., o užrašas ant simbolinių vartų skelbė: „Per Žemaitiją į platųjį pasaulį“.

Nuorodos į lankytinas vietas Telšiuose.

Paminklas tremtiniams prie Telšių geležinkelio stoties.

Motyvuojantis įmonės pavadinimas įkvepia kūdintis. O aš ir naują maudymuką nusipirkau!

Telšių autobusas. Taip ir nesugebėjau išsiaiškinti jo grafiko. 

Pažintį su Telšiais pradedu nuo senųjų žydų kapinių, nes jos yra pakeliui į centrą. Eiti nuo geležinkelio stoties reikia gal 15 min.

 

Informacinis stendas prie senųjų Telšių žydų kapinių. 

Senosios Telšių žydų kapinės.

Senosios Telšių žydų kapinės.

Senosios Telšių žydų kapinės.

Naudodamasi Google Translate išsiverčiu, kad čia palaidotas gerbiamas Telšių rabinas Josefas Jehuda Leibas Blachas.

Senosios Telšių žydų kapinės.

Senosios Telšių žydų kapinės.

Akį traukianti reklama.

Originalus apipavidalinimas. 

"Verpėja", diplominis VDA Telšių fakulteto studento A. Janušausko darbas, 1974-1975 m.

Stabteliu prie šios įdomios skulptūros. Iš pažiūros- sovietinis reliktas. Kita vertus- Telšių istorijos dalis. Skulptūra buvo skirta audimo ir verpimo fabrikui "Mastis", įkurtam telšiškio M. Augustinavičiaus lėšomis 1930-1932 m. Sovietmečiu šis fabrikas pagamindavo trikotažo už 25 mln rublių per metus (jeigu tikėti istorinės valiutos konvertacija, tai būtų 120-150 mln eurų), bet 1990-siais metais, pasiekęs savo klestėjimo viršūnę, fabrikas bankrutavo.  

Sekantis mano sustojimas šiandien- Telšių ješiva. Telšių ješiva yra Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys, įkurtas istorinėje Telšių žydų aukštojoje mokykloje. Ješiva Telšiuose įkurta 1875 m., jos sėkmė siejama su rabinu Elizieriu Gordonu (jeigu gerai supratau, tai jo žentas rabinas palaidotas senosiose Telšių žydų kapinėse). Elizieris Gordonas pirmasis Lietuvoje pritaikė modernius mokymo metodus: studentai turėjo laikyti stojamuosius egzaminus, po kurių buvo skirstomi į grupes pagal žinių lygį. Iki tol ješivose buvo tęsiama tokia praktika, kai kiekvienas savo nuožiūra pasirinkdavo skaitomą Talmudo dalį, o dabar grupėmis suskirstyti studentai visą semestrą skaitydavo ir analizuodavo tą patį Talmudo fragmentą. Telšių ješivoje taip pat buvo pritaikyta nuolatinė žinių tikrinimo tvarka, kuri iki tol nebuvo praktikuojama kitose ješivose. Per trumpą laiką Telšių ješiva tapo vienu reikšmingiausiu žydų švietimo centru Rytų Europoje. Į ješivas Telšiuose, Kaune ir Panevėžyje studijuoti atvydavo žydai iš viso pasaulio- vienu metu čia studijuodavo iki 500 rabinų. Visos trys ješivos dar karo metais buvo atkurtos Izraelyje ir Amerikoje, kur iki šiol tęsia savo veiklą. Dalis buvusių ješivos auklėtinių sugebėjo  su Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje Čijune Sugiharos išduotomis vizomis traukiniu išvyko į Japoniją, o 1941 m. pradžioje pasiekė JAV. Telšių ješiva 1942 m. tuo pačiu pavadinimu buvo atkurta JAV, Klivlende, kur tęsiama Telšiuose susiformavusi mokymo sistema. Gaila, kad apsilankyti nepavyko dėl ješivoje vykusio renginio, apie kurį savalaikės informacijos nebuvo paskelbta viešumoje. 

"Telšē kap Naujorks, veini mūrā!!" -sako telšiškiai.

Labai graži Telšių ješiva. Mozaikinė žvaigždė, paimta nuo skulptūrinio drabužio, simbolizuoja atgimimą. 

"Išgelbėjęs vieną gyvybę-išgelbėja visą pasaulį". 

Telšių ješiva.

Geriamo vandens fontanas.

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Telšiuose.

Lietuvos skalikas. 

Lietuvių skalikai žinomi jau nuo XIV a., tačiau dėl maišymosi su kitomis veislėmis XX a. baigė išnykti. Telšiškis gamtosaugininkas Zigmantas Goštautas su VU gamtos fakulteto dėstytojo ir kinologo Viktoro Bergo pagalba pradėjo selekcininko darbą skalikų veislei atkurti. Deja, Z. Goštautas mirė 1980 m., o pirmoji Lietuvių skalikų paroda įvyko 1981 m. 

Pirmieji žmonės buvo žemaičiai! 

Žemaitijoje gaublį laiko meškos, o ne kokie nors ten drambliai ar banginis. 

Ursulijus Lepečkojauskas palieka pėdsaką istorijoje. 

Stilizuota skrynia.

Tarpukariu veikusiems žydų bankams atminti,

Telšių turizmo informacijos centre aš perkuosi suvenyrus, o Ursulijus Lepečkojauskas eina giminių lankyti. Aš net nežinojau, kad Lepečkojauskų giminė tokia plati! 

Telšių turizmo informacijos centras ir Meškų muziejus.

Nuotraukos neperduoda to įspūdžio! Būtinai užsukite pasižiūrėti.

Žmogaus dydžio meškiai yra laimė! 

Ursulijus Lepečkojauskas mezga tarptautines pažintis.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Meškų muziejuje.

Meškiai iš rožių.

Ursulijus Lepečkojauskas giminių susitikime Telšiuose ir tikras jo dėdė Grizelds Taukštpėds. 

Užsuku į čia pat esančią „Prezo“ kepyklėlę ir net atsilošiu pamačiusi eilę. Pirkėjai kepinius išsineša po abiem pažastimis pasikišę, nes rankose tiesiog nebetelpa. Imu dvi bandeles su cinamonu- mat, kepinius moteris turi valgyti po du, kad būtų balansas!

Vienintelis ir teisingas bandelių valgymas. Viso 2,80 EUR.

Bandelės vs Maudymukas. Yra apie ką pagalvoti.

Dvi Telšių pusės.

Gerai, kad pasistiprinau, nes link bažnyčios vedanti Didžioji Žemaičių siena yra ant stačios kalvos. Pasaulyje yra tik dvi tokios sienos: viena yra Telšiuose, kita, kiek ilgesnė, – Kinijoje. 

Telšių senamiestis.

Telšiuose ir akmenys žemaitiškai kalba.

Baltų kalbų šeima.

Valdovų privilegijos Žemaitijai.

Didžioji Žemaičių siena.

Ursulijus Lepečkojauskas mėgaujasi ausų masažu.

Kūtvėla ir Ursulijus Lepečkojauskas domisi Žemaitijos istorija. 

Didžiosios Žemaičių sienos fragmentas.

Durbės mūšio įamžinimas.

Žemaitijos legendos.

Ursulijus Lepečkojauskas klausosi Žemaitijos legendų.

Pirmasis ant skulptūros esantis žemaičių vaikas simbolizuoja menininkus ir kūrėjus, kurie buvo ir yra Žemaitijos varomoji jėga. Antrasis (stovintis) vaikas – tai pasišventęs patriotas, karžygys, gynėjas, saugantis Žemaitijos istoriją, žemę, papročius ir kalbą. Trečioji figūra (vaikas, besibučiuojantis su meškiuku) – diplomatas, gebantis kantriai ieškoti sprendimo ir rasti išeitį net kebliausioje situacijoje. Sugalvojus norą ir patrynus meškai nosį- noras būtinai išsipildys!  

Kūtvėla lankosi Telšiuose.

Karolinos Praniauskaitės rožynas.

Karolina Praniauskaitė yra laikoma pirmąją lietuviškai rašiusia moterimi kūrėja. Ji gimė ne­tur­tin­gų ba­jo­rų šeimoje 1828 m. ne­di­de­lia­me dva­re­ly­je ne­to­li Tel­šių, ku­rį iš se­no­lių pa­vel­dė­jo jos tė­vas, il­ga­me­tis Tel­šių pa­vie­to teis­mo ta­rė­jas. Mo­ti­na bu­vo ki­lu­si iš ne­tur­tin­gos, bet moks­lo vy­rais pa­gar­sė­ju­sios Dob­še­vi­čių gi­mi­nės. Tė­vas mi­rė, kai mer­gai­tei bu­vo ket­ve­ri. Iki de­šim­ties me­tų ma­žo­ji poe­tė au­go pa­lik­ta sa­vo va­liai, iš­ti­sas die­nas klai­džio­da­ma po pu­šy­ną, ku­ris su­po jos gim­tą­jį na­mą. Vy­res­ny­sis bro­lis, ma­ty­da­mas glež­ną se­sers svei­ka­tą ir neįp­ras­tą jaut­ru­mą, už­drau­dė jai skai­ty­ti poe­zi­ją ir ra­šy­ti ei­les. Pir­ma­sis poe­tės biog­ra­fas Fe­lik­sas Rim­ke­vi­čius rašė, kad „Kas ją pa­ži­no, vi­si my­lė­jo, vi­sus pa­trau­kė ge­ru­mu, mei­liu kal­bė­ji­mo ža­ve­siu, švel­nu­mu, man­da­gu­mu.“ Poetė kū­rė nak­ti­mis prie žva­kės ir tuo dar la­biau ar­dė svei­ka­tą, o ga­lu­ti­nai pa­šli­jus ūkio rei­ka­lams, dva­re­lį te­ko lik­vi­duo­ti. Ka­ro­li­na su mo­ti­na per­si­kė­lė gy­ven­ti į Tel­šius ir ke­le­tą me­tų dir­bo pe­da­go­gi­nį dar­bą – Že­mai­ti­jo­je bu­vo įpras­ta švie­ses­nėms mo­te­rims na­muo­se mo­ky­ti ne­di­de­lius vai­kų bū­re­lius. Tel­šiuo­se Ka­ro­li­na pamilo, bet jos mylimojo tė­vas ne­lei­do ves­ti be­krai­tės ir iš­siun­tė sū­nų gy­ven­ti ki­tur. Jau­na poe­tė su­si­rgo džio­va, į ku­rią bu­vo lin­ku­si nuo ma­žu­mės ir dabar nie­kas jau ne­bed­rau­dė jai ra­šy­ti. Bro­lis įver­ti­no se­sers ta­len­tą ir pra­dė­jo ja rū­pin­tis, ska­ti­no kur­ti, ne­tgi or­ga­ni­za­vo jos kū­ri­nių spaus­di­ni­mą, šiuo klausimu susirašinėjo su Vil­niaus spaus­tu­vi­nin­ku A. Za­vads­kiu. Už­si­mez­gė įdomus ir vaisingas Ka­ro­li­nos Pra­niaus­kai­tės ir An­ta­no Ba­ra­naus­ko poe­ti­nis ry­šys. Karolina Praniauskaitė mirė 1859 m. iš­gy­ve­nu­si tris­de­šimt vie­ne­rius me­tus. Prieš mir­tį ji pa­pra­šė mo­ti­nos su­de­gin­ti vi­sus po­pie­rius. Mo­ti­na ne­drį­so prie­šin­tis mirš­tan­čio­sios va­liai. Bro­lio ne­bu­vo na­mie, o se­suo at­vy­ko pra­slin­kus tre­je­tui va­lan­dų po poetės mir­ties ir ra­do vos ke­lis są­siu­vi­nius, iš­li­ku­sius ne­pai­sant jos va­lios. Ka­ro­li­na bu­vo pa­lai­do­ta Ute­no­je. Jos atminimui Telšiuose pasodintas rožynas. 

Paminklas Žemaitijos sūnui Kazimierui Simonavičiui pagerbti.  Argi yra lietuvis, kurio namų bibliotekoje nėra knygos "Didysis artilerijos menas"? 

Brolių Narutavičių atminimas ant Telšių katedros sienos. Gabrielius Narutavičius buvo pirmasis Lenkijos prezidentas. 

Šiaurinėje Masčio ežero pakrantėje stūksanti Insulos kalva 1624 m. buvo puikiai pritaikyta pranciškonų bernardinų sakraliniam kompleksui. Vienuolyno fundatoriais buvo Telšių seniūnas, Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pakancleris Povilas Sapiega ir jo žmona Kotryna Goslauskaitė -Valavičienė Sapiegienė. Kadangi Telšių miestas buvo karaliaus dvaras, tai vienuolyno steigimą turėjo patvirtinti Abiejų Tautų Respublikos valdovas Žygimantas III Vaza. Karaliaus Jono Kazimiero Vazos sekretorius Abraomas Kazimieras Kontrimavičius pastatė Loreto  namelį, kuris buvo vienintelis tuometinėje Žemaičių vyskupijoje ir toliausiai į Šiaurę nutolusi Loreto Švč. Mergelės Marijos garbinimo vieta. Šiaurės karo su Švedija metu Telšių miestas, bažnyčia ir vienuolynas labai smarkiai nukentėjo nuo gaisro, bado bei maro. Nauja nedidukė bažnyčia pastatyta ir Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus pašventinta tik 1748 m. XVIII a. vid. Telšių miestas atsistatė, smarkiai plėtėsi, jo reikšmė  Žemaitijoje augo, čia vyko žemaičių bajorų seimeliai ir teismai. Naujos mūrinės vienuolyno bažnyčios sumanytojais buvo visos Lietuvos bernardinų provincijos provincijolas tėvas Pranciškus Samavičius ir Telšių bernardinų vienuolyno gvardijonas Pranciškus Kašutis. Šioms reikmėms bajorų giminės negailėjo lėšų, galima sakyti, kad šias statybas rėmė visa Žemaitija. Iškilmingai bažnyčia konsekruota 1794 m. Architektas, deja, liko nežinomas. Bažnyčioje buvo įrengti septyni puošnūs Vilniaus baroko stiliaus altoriai ir sakykla, daryti meistrų Tomo Podhaiskio ir Jurgio (kitur- Jono) Mažeikos. Tomas Podhaiskis žinomas dėl Šiluvos bažnyčios interjero dekoravimo darbų, jis puošė Kauno parapijos Šv. Petro ir Pauliaus bažnyčios didįjį altorių, sukūrė kelis altorius Tytuvėnų bernardinų Švč. Mergelės Marijos Angeliškosios bažnyčioje. Dabartinis didysis pirmo aukšto  Švč. Loreto Marijos  altorius buvo pastatytas Loreto Švč. Mergelės Marijos koplyčios vietoje. Altorius turi privilegiją, nurodančią, kad jis skirtas melstis už mirusiųjų sielas. Ši privilegija buvo gauta iš popiežiaus Pijaus VI 1790 m.  

Didysis šv. Antano altorius - XVIII a. vid. nežinomo autoriaus kūrinys. Šv. Antanas Paduvietis yra vienas populiariausių ir labiausiai garbinamų šventųjų Žemaitijoje. 1802 m. buvo sudaryta sutartis su garsiu Vilniaus mūrininku meistru Jonu Borečiu, kuris įsipareigojo per dvejus metus sumūryti bokštus prie prie bažnyčios fasado. Dėl neaiškių priežasčių išmūrytas buvo tik bažnyčios prieangis ir bokštai iki cokoli. Dėl carinės Rusijos valdžios vykdomo Katalikų bažnyčios persekiojimo pranciškonų bernardinų vienuolynas buvo uždarytas. Dalis vienuolyno tapo klebonija, bažnyčia – parapijine Telšių miesto bažnyčia, o kunigai pasauliečiai – šios parapijos klebonais. Klebonas pakvietė žemaičių bajorą architektą Fulgentą Rimgailą, kuris suprojektavo ir 1864 m. pastatė aukštą trijų tarpsnių bokštą, tačiau architektas pervertino Jono Borečio konstrukcijų galimybes, todėl po 1881 m. audros teko šį bokštą išrinkti, o jo vietoje pastatyti dvigubai žemesnį. Dideli bažnyčios remonto ir atnaujinimo darbai buvo vykdomi 1897-1898 m. Iš Varšuvos atvežta metalinė visą antro aukšto galeriją juosianti aptvara su žibintais ir  žvakidėmis, o pagal inžinieriaus Piotro Serbinovičiaus projektą buvo pastatyti istorizmo stiliaus šventoriaus vartai.

1926 m. popiežius Pijus XI įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją ir įsteigė Telšių vyskupiją. Šv. Antano parapijinė bažnyčia tapo Katedra. Pirmuoju Telšių vyskupu buvo paskirtas iškilus Bažnyčios ir Lietuvos valstybės veikėjas Justinas Satugaitis (1866-1943 m.). Čekų meistras Otto Kratokvilas 1938 m. sukonstravo vargonus. 1940 m. vyskupu buvo konsekruotas Vincentas Borisevičius (1887-1946), kuris sovietinio saugumo 1946 m. buvo suimtas, kankintas ir sušaudytas Vilniuje, užkastas Tuskulėnuose. Jo palaikai buvo atrasti ir Katedros vyskupų kriptoje perlaidoti 1999 m. Šiuo metu yra pradėta jo paskelbimo palaimintuoju byla. 

Naująsias katedros duris 2006 m. prof. Romualdas Inčirauskas apkaustė vario plokštėmis, kuriose atsispindi krikščionybės Žemaitijoje raida.  Labai atidžiai apžiūrėti bažnyčios negalėjau, nes balta suknele vilkinti nuotaka niekaip negalėjo įeiti į katedrą. Nežinau, kodėl buvo delsiama, bet dailiai pasipuošę vestuvininkai kantriai sėdėjo klaupkose. Man labai padarė įspūdį sakykla ir antrojo aukšto interjeras. 

Telšių katedra.

Loreto Mergelės altorius.

Įspūdingo grožio sakykla.

Šv. Antano altorius antrame aukšte.

Šv. Antano altorius.

Interjeras man primena rūmus. 

Telšių katedra. 

Vyskupų kripta.

Vyskupų kripta.

Sūrio "Džiugas" namai su terasa ir vaizdu į Masčio ežerą sėste nusėsti norinčiais atsigaivinti, nes saulė pliskina nebe juokais. Laimei, prieš išvykdama uoliai išsitryniaus apsauginiu kremu nuo saulės. 

Prisimename Telšių įkūrėją milžiną Džiugą.

Peliukas gavo sūrio. 

Jau minėjau, kad Telšių įkūrėju laikomas milžinas Džiugas.  "Senų senovėje, kai žmonės su milžinais broliavosi, neįžengiamų girių ir žalių kalvų apsupty gyveno milžinas Džiugas Telšys. Mylėjo jį Žemaitijos krašto gyventojai už kilnią ir gerą širdį, pagalbą sunkiu metu. Džiugas, būdamas nepaprastos galybės, neleido atėjūnams skriausti savo kaimynų, gynė ir rūpinosi viso krašto gerove.

Taip milžinas būtų ir nugyvenęs amželį. Bet kartą jis pamatė žemdirbio dukterį gražuolę Austelę. Pamilo ją ir iškėlė šaunias vestuves. Žemdirbių kraštas turėjo ir savo tradicijas. Labai svarbi buvo jaunųjų pirmoji naktis. Tos meilės nakties simbolis – tai jaunųjų suspaustas sūris. Kuo jis kietesnis, tuo meilė stipresnė. Kai išaušo pirmosios vestuvių nakties rytas, jaunieji parodė didelį, kietą, tvirtai suspaustą sūrį. Jį paragavę svečiai gyrė malonų skonį, o pajutę džiugią nuotaiką ir jėgų bei meilės antplūdį, puotavo dar visą savaitę. Regis, į tą sūrį jaunavedžiai sudėjo ne tik savo meilės stiprybę, bet ir visą nuostabaus grožio Žemaitijos kraštą: jo rasotas pievas, krištolinius upelius, kalvų didybę, gryną orą ir viltį, kad bus visada laimingi. Puikusis sūris ir po jungtuvių rado pagarbią vietą ant milžino stalo.

Laikas bėgo. Kaip sakoma, vis dėlto niekas su saule negyvena. Netikėtai mirė jaunoji milžino žmona. Sielvartaudamas Džiugas, pats savo rankomis supylė mylimajai kapą – kalną, o po kurio laiko ir pats Džiugas Telšys atgulė šalia savo mylimosios. Tą kalną žmonės pavadinę Džiugo piliakalniu, o miestą šalia jo – Telšiais." - pasakoja Telšių įkūrimo legenda. 

Gražus darbas, gaila, jau kiek apšepęs. 

Paminklas Durbės mūšiui. 

O kaipgi be meškos?

Durbės mūšis įvyko 1260 m. kuršių žemėje, prie Durbės ežero dabartinės Latvijos teritorijoje. Pirmą kartą į Livonijos ordino karą su lietuviais tiesiogiai įsitraukė Vokiečių ordinas. Kariniu žygiu siekta užgrobti Žemaitiją ir sujungti abiejų ordino dalių valdas ir išlaisvinti iš žemaičių blokados Karšuvos žemėje pastatytą vokiečių Georgenburgo pilį. Ordinas sutelkė didžiules pajėgas šiai karinei kampanijai, kurioje dalyvavo Švedijos vadovaujami danų ir švedų daliniai, popiežiaus paskatinti įvairių kraštų riteriai, pavergti Prūsijos ir Livonijos vietiniai gyventojai. Jungtinei ordino kariuomenei iš Klaipėdos žygiuojant Georgenburgo pilies link, žemaičiai netikėtai įsiveržė Livonijos ordino valdomą Kuršą. Priešas buvo priverstas keisti planus ir žygiuoti ginti Kuršo. Mūšiui prasidėjus, iš Livonijos ordino gretų pasitraukė kuršiai, dalis kurių puolė ordiną iš užnugario. Pasitraukus estams, panika apėmė ir vokiečius. Situaciją komplikavo ir tarpusavio nesutarimai, vieno vado nebuvimas. Žemaičiai priešą apsupo. Žuvo apie 150 ordino riterių ir daug karių. Tai buvo didžiausias XIII-XIV a. lietuvių laimėjimas per karus su šiais atėjūnais ir parodė Žemaičių žemių konfederacijos jėgą. Ordinas buvo priverstas išvesti kelių pilių įgulas, pavergtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas. Durbės mūšis sužlugdė Žemaitijos užgrobimo planus, sustabdė priešo veržimąsi į rytus ir leido sustiprėti Lietuvos valstybei.

Amfiteatras prie Masčio ežero. 

Seni žmonės prisimena, kad kadaise ąžuoline tvora aptverta ir giliais grioviais apsupta, ant kalnelio stovėjo tvirta pilaitė. Pakalnėje pilį iš visų pusių supo klampios pelkės. Tai buvo seno, galingo bajoro Masčio sodyba. Kartą didiko rūsčią ramybę sudrumstė Žemaitijos miškų velnias : nelabasis nuo jūros kranto atvilko milžinišką akmenį ir metė jį iš padangės. Bajoro pilis išliko sveika, o akmens išmuštoje duobėje atsirado milžiniškas ežeras, vėliau gavęs Masčio vardą. Iš tiesų didelio akmens būta, nes ežeras-neapglėbiamas! 

Liftas iki ežero pakrantės. Labai patogu!

Masčio ežero pakrantė.

Masčio ežero pakrantė.

Masčio ežeras.

Gluosnis svyruoklis.

Nu koks miestas be katuko?

Masčio ežero pakrantė.

Žemaičių muziejus "Alka". 

Žemaičių muziejus „Alka“ oficialiai įkurtas 1932 m. vasario 16 d., tačiau muziejaus istorijos ištakos siekia dar 1922 m., kai Telšių mokytojų seminarijoje direktoriaus Juozo Gedmino iniciatyva pradėtos rinkti muziejinės vertybės. 1931 m. grupė gimtojo Žemaičių krašto patriotų susibūrė į Senovės mėgėjų draugiją „Alka“, kurios tikslas – puoselėti žemaičių kultūrą, kalbą, istoriją ir įkurti muziejų. Pirmasis muziejus buvo įkurtas nuomojamame mediniame bute, kuris dėl gaisro grėsmės buvo netinkamas, todėl buvo perkeltas į kitą vietą- nuomojamus keturis kambarius mūriniame name. Jau po kelių metų dėl eksponatų gausos ėmė trūkti vietos, todėl draugija nusprendė rinkti lėšas ir statyti muziejų šalia Masčio ežero. Modernų pastato projektą parengė architektas Steponas Stulginskis. Pinigus ir statybines medžiagas aukojo ne tik apskričių, valsčių savivaldybės, bet ir pavieniai asmenys, organizacijos, įmonės, Vyriausybė, Švietimo ministerija. Gausiausiai muziejaus fondai pasipildė 1940 m. kai naujoji Lietuvos valdžia priėmė Kultūros paminklų apsaugos įstatymą ir itin daug vertybių atvežta iš Žemaitijoje nacionalizuotų Tiškevičių, Oginskių, Pliaterių, Šuazelių, Gorskių dvarų. Šios muziejinės vertybės sudaro muziejaus aukso fondą. Didžiausios vertybės karo metais buvo išslapstytos pas kaimuose gyvenusius patikimus pažįstamus bei pačiame muziejuje įrengtoje slėptuvėje ir tik nedidelė dalis eksponatų dėl netinkamų jų laikymo sąlygų nukentėjo arba visai sunyko. Karus ir okupacijas išgyvenęs muziejus tapo svarbiausiu muziejumi Žemaitijoje nuo archeologijos iki šiuolaikinio meno. Labai rekomenduoju aplankyti šį muziejų! 

Luotas.

Papuošalų replikos. Galima čiupinėti. 

Originalūs papuošalai. 

Man archeologijos ekspozicijose visada gražiausia yra papuošalai. 

Žemaitiškos mados apyrankės.

Garsioji Strijkovskio kronika. 

Šioje kronikoje yra detalus 1260 m. Durbės mūšio aprašymas: 

"Ordino broliai kryžiuočiai iš Livonijos ir Prūsijos žemių, gavę pastiprinimą iš Danijos karaliaus, su didele kariuomene patraukė į pagalbą saviškiams kryžiuočiams, lietuvių apgultiems Šv. Jurgio pilyje Kurše, norėdami juos apginti ir papildyti jų atsargas. O tuo metu atėjo žinia, kad visai netoliese keturių tūkstančių lietuvių kariuomenė varosi iš Kuršo belaisvius ir siaubia valsčius. Kuršiai tuojau pažadėjo kryžiuočiams pagalbą bendrose kautynėse su lietuviais, jeigu tik tie sugrąžinsią jų žmonas ir vaikus, lietuvių paimtus į nelaisvę. Prūsijos ir Livonijos kryžiuočiai jiems iš karto atsakė, kad to būti negali, esą, „pagal įprastinę karo teisę, jeigu mes nugalėsime, mums ir turi atitekti visas laimikis ir belaisviai, arba ką kas pasigriebs“. Toks atsakymas kuršius taip įžeidė, kad jie nusprendė verčiau padėti lietuviams kautis su kryžiuočiais. [Tame mūšyje] šv. Margaritos dieną lietuviai nukovė labai daug krikščionių, [tarp jų] ir Livonijos magistrą Burchardą, ir Prūsijos maršalą Henriką Botelį, o drauge su jais šimtą penkiasdešimt svarbesniųjų Kryžiuočių ordino brolių ir komtūrų, o paprasta kariuomenė buvo sumušta taip (tai liudija paties Dusburgiečio žodžiai), quod tres vel quatuor hostes centum Christianos & cum magna verecundia fugarent, – „kad trys ar keturi priešininkai lietuviai [kiekvienas] užmušė po šimtą vokiečių ir gėdingai juos vaikė“. Ten pat tas kryžiuotis, skųsdamasis lietuviais, rašo: Ecce quomodo confortati sunt inimici nostri. &c., – „Štai kaip sustiprėję yra mūsų priešai. Ten jiems atiteko daugybė grobio, žirgų, šarvų ir ginklų, kuriuos jie išlupo iš rankų tūkstančiams užmuštų krikščionių, o dabar giriasi savo šaunumu. Sunaikink, Viešpatie, jų galią ir išsklaidyk juos, kad suprastų, jog ne kas kitas už mus kovoja, tik Tu pats, Dieve mūsų.“ 

Visais laikais aktualus žemėlapis.

Kunigaikščiai Oginskiai. 

Labai rimta ir turininga knyga.

Telšių ješivos atminimas.

Labai gražus liūtas.

Liūtas.

Marmurinis moters biustas.

Sofija Tyzenhauzaitė Šuazel- Gufje.

“Tai buvo ar nebuvo?” - štai kur klausimas, vertas Šekspyro plunksnos.

 Pirmoji moteris rašytoja, kilusi iš istorinės Lietuvos, buvo Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel -Gufje. Ji gimė 1790 m. Lydos paviete dvare (dab. Baltarusija) Ignoto Tyzenhauzo ir Marijos Pšedzeckytės šeimoje. Tyzenhauzų giminė kilusi iš vokiečių žemių Holšteino grafystės. XIII a. vienas šios giminės riterių atkeliavo į Livoniją, XVI a. susidariusi Kuršo kunigaikštystė (joje buvo Tyzenhauzų valdos) Vilniaus sutartimi pateko LDK, o po Liublino unijos perėjo  ATR vasalinėn priklausomybėn. Iš šios giminės kilo daug aukštų valstybės dignitorių. Sofijos tėvų santuoka nebuvo darni ir jie išsiskyrė. Motina dažniausiai gyvendavo Varšuvoje, tėvas – Rokiškio dvare, todėl apie Sofijos vaikystę patikimų žinių neišliko. Greičiausiai ji vaikystę praleido pas gimines grafus Morikonius. Sofija gavo aristokratišką išsilavinimą, daug skaitė, pati pradėjo rašyti, piešimo ją mokė VU profesorius Jonas Rustemas. Tuo metu Lietuvos aristokratų šeimose kalbėta prancūziškai, šia kalba jaunoji rašytoja ir kūrė.

1812 m. Sofija drauge su panelėmis Morikonytėmis atvyko į Taujėnų dvarą švęsti Velykų. Čia ir įvyko lemtingoji pažintis: per Velykas į Taujėnus, inspektuodamas Lietuvoje stovėjusius rusų kariuomenės dalinius, užsuko Rusijos imperatorius Aleksandras I. Imperijoje buvo vieša paslaptis, kad valdovo santuoka nenusisekė ir kad valdovas “neabejingas moterims”. Užsimezgė draugystė, trukusi net trylika metų – iki Aleksandro I mirties. Netrukus valdovas suteikė Sofijai freilinos titulą. Prancūzmečiu Sofijos tėvas ir broliai, kaip ir dauguma kitų Lietuvos bajorų, puoselėdami iliuzijas atkurti LDK valstybingumą, palaikė Napoleono karines ambicijas, bet šie lūkesčiai taip ir nepasitvirtino. Sofijos dėka, Rusijos imperatorius atleido jos tėvui ir broliams bendradarbiavimą su Napoleonu, jų dvarai nebuvo sekvestruoti, Sofijos užtartas bausmės išvengė ir Vilniaus universiteto rektorius Janas Sniadeckis, vieno pokalbio metu nepalankiai atsiliepęs apie Aleksandrą I, o kažkuris iš pokalbio dalyvių paslaugiai buvo pranešęs „kur reikia“.

Nors po karo Rusijos imperatoriaus santykiai su Lietuvos diduomene gerokai atvėso, su Sofija draugystė nenutrūko. Jie matydavosi valdovo viešnagių Lietuvoje metu, kelis kartus susitiko Varšuvoje. Metai bėgo, o Sofija vis dar buvo netekėjusi. Aukštuomenė į ryšius su Viešpaties pateptuoju asmeniu žiūrėjo atlaidžiai, kol tai neišėjo iš skandalo ribų. Tik štai pirštis gražiajai Sofijai retas mėgino- kur jau čia pasivaržysi su imperatoriumi? Visus labai nustebino pagyvenusios panelės Sofijos (jai buvo dvidešimt devyneri metai) sprendimas prieš giminės valią tekėti už už Platelių dvaro savininko grafo Oktavijaus Šuazelio-Gufje. Grafas už Sofiją buvo gerokai vyresnis, ji tapo jo antrąja žmona, nes su pirmąja žmona iš Potockių giminės grafas labai nesutarė ir jiedu išsiskyrė. Kadangi naująją santuoką sudarė dvi priešingos asmenybės, nuolat kildavo šeimyniniai barniai, kurie baigdavosi nuolankiais grafo atsiprašinėjimais, pirkiniais ir dovanomis Sofijai, kelionėmis į Paryžių, Veneciją, Florenciją. Pragyveno Sofija santuokoje dvidešimt ketverius metus, užaugino sūnų Aleksandrą. Mirė Oktavijus Šuazelis-Gufje 1842 m.

Paskutinį kartą Sofija ir Aleksandras I matėsi 1824 m. Sankt Peterburge, kur ji viešėjo kartu su vyru ir sūneliu, ten jie buvo priimti kaip karališko kraujo asmenys, apgyvendinti Carskoje Selo rezidencijoje. Abi imperatorienės pagerbė Sofiją, pakvietusios į audiencijas. Imperatoriškoji pora dalyvavo Šuazelių sūnelio krikštynose, o pakrikštijo mažąjį Šuazelį Aleksandro vardu… Per paskutinį pasimatymą valdovas guodėsi Sofijai, nes ką tik palaidojęs labai mylimą nesantuokinę dukrelę, kurios susilaukė su grafiene Naryškina. Daugiau jiedu nebepasimatė, nes Aleksandras I labai neaiškiomis aplinkybėmis 1825 m. mirė Taganroge. Rusijos istorikai tvirtina, kad valdovas tik pasiskelbė mirusiu, o vėliau ilgus metus klajojo kaip senolis maldininkas po Rusijos platybes, atgailaudamas už netiesioginį dalyvavimą tėvažudystėje ir kitas nuodėmes. Istorikai, tyrinėję carų kapavietę Sankt Peterburge, Aleksandro I sarkofagą rado tuščią.

Sofija gyveno aristokratės kosmopolitės gyvenimą, daug laiko praleisdama užsienyje – Italijoje, Paryžiuje,  taipogi Epernay dvare Šampanės departamente Prancūzijoje,  kur buvo jos vyro tėvonija, kurią jis atgavo restauravus monarchiją. Taip Sofijai teko pažintis su dar su vienu valdovu – Prancūzijos karaliumi Liudviku XVIII, nors audiencija pas karalių nebuvo maloni. Sofija kasmet grįždavo į Lietuvą, jos pačios žodžiais tariant “šventą žemaičių žemę, kurios skalsi lietuviška duona buvo daug vertesnė už svečių šalių pokyliuose upeliais tekėjusį šampaną”. 

Šiame savo gyvenimo etape Sofija buvo atsikračiusi provincijos ponios kompleksų, kai net menkiausiose gyvenimo smulkmenose paisoma vadinamos viešosios nuomonės ir bijoma elgtis netradiciškai; 1818–1831 m. Sofija prancūziškai parašė ir Paryžiuje išleido penkis istorinius romanus. Labiausiai rašytoją išgarsino „Atsiminimai apie imperatorių Aleksandrą, Rusijos carą“, išleisti Paryžiuje 1829 m.

Metams bėgant Sofija labai pasikeitė ir tikrai ne į gerąją pusę: buvusi salonų ir pokylių pažiba, stebindavusi visus nepriekaištingu skoniu ir išskirtiniu puošnumu, tapo menkai savo išvaizda besirūpinančia dama, kuri net skrybėlę atbulai dėvėdavo. Jos tikra sesuo vengdavo gatvėje jos kompanijos. Sofijai tai mažai rūpėjo. Palaipsniui ji įgijo „mėlynos kojinės“ reputaciją. Labai sėkmingai apvesdino savo vienintelį sūnų su grafaite Sofija Čapskyte, išrūpino iš imperatoriaus Aleksandro II jam, nors buvo Prancūzijos pilietis, teisę valdyti Platelius.

Įvairiuose memuaruose užfiksuota nemažai Sofijos keistenybių. Marijos Teresos Kasparos Skuževskos Oginskienė atsiminimuose rašoma, kad prieš vykdami į svečius jie namuose papusryčiavo, nes iš anksto žinojo, kad Plateliuose prie vaišių stalo gali būti nepakviesti. Apie Sofijos apsileidimą drabužių klausimu jau ėjo legendos, į kurias Sofija nekreipdavo dėmesio ir net pasigirdavo, kad perkanti Paryžiaus Pont-Neuf rajone veikiančioje dėvėtų drabužių parduotuvėje. Sofijai užkliūdavo net ir tai, kad namų reikmėms būdavo įsigyjami geros kokybės rankšluosčiai. Platelių dvaro reikalus tuo metu jau tvarkė Sofijos sūnus Aleksandras, bet motina juo ne visada pasitikėdavo, tad  kartais, bijodama, jog jis pirkdamas arklius bei galvijus, gali už juos permokėti, pati vykdavo jų pirkti į šalia buvusio miestelio turgus. Sofija tikėdavo, kad taupumas yra jos vienas iš geriausių bruožų, tad girdavosi, jog gyvendama Paryžiuje labai kukliose patalpose su sūnumi Aleksandru, pati gamina vakarienę ir pragyvenimui išleidžia labai mažai pinigų. Pažymima ir tai, kad Sofija ir Aleksandras Šuazeliai turėjo teisę gauti kunigaikščių titulą, tad dėl to jie kreipėsi  į Prancūzijos vyriausybę, tačiau šis titulas jiems nebuvo suteiktas, nes Prancūzijos ministerijos darbuotojai, atvykę sutvarkyti kai kokių formalumų į butą, kuriame tuo metu Paryžiuje gyveno Sofija su sūnumi, pamatę, kokia čia aplinka ir kad  kunigaikštienės titulo siekianti Sofija pati verda bulves, valdžiai pateikė siūlymą Šuazelių prašymo netenkinti. Platelių Šuazeliai turėjo Prancūzijos pilietybę, daug turto ne tik Prancūzijoje, bet ir Rusijos teritorijose, tad toks grafienės Sofijos ir jos sūnaus taupumas daugeliui juos pažinojusių žmonių buvo nesuprantamas ir kėlė juoką. Kita vertus, iš pačios Sofijos atsiminimų žinome, kad santuokinio gyvenimo pradžioje, jau gimus sūnui Aleksandrui, šeima buvo didelėje finansinėje duobėje, Sofija buvo priversta finansinės paramos prašyti net caro Aleksandro I. Būtent tuo laikotarpiu, matyt, Sofija ir tapo itin taupi.

Mirė rašytoja grafienė Sofija Tyzenhauzaitė-Šuazel-Gufje 1878 m. Nicoje, būdama aštuoniasdešimt aštuonerių metų, iki mirties išlaikiusi šviesią atmintį, blaivų protą, gyvybingumą, pergyvenusi tris Rusijos imperatorius ir keturis Prancūzijos valdovus. Šaltinis: Grafienė Sofija Viktorija Tyzenhauzaitė de Šuazel-Gufjė senatvėje ir Sofija Tyzenhauzaitė: užmiršta romanistė

Skrybėlaičių mados. 

Labai gražūs baldai.

Labai gražios skulptūros.

Marijos Antuanetės biustas.

Herbiniai servyzai.

Baldai, inkrustuoti medžioklės trofėjais.

Partizanų apygardos.

Sovietinė maisto pramonė. Aš labai miglotai prisimenu tokius stiklainius namuose.

Sovietinė propaganda.

Kam ten prie ruso buvo geriau?

Tipiškas sovietinis interjeras. 

Kol nepakilsi- jie neišeis.

Mane į šį muziejų traukė labai konkretus paveikslas – Pranciškaus Smuglevičiaus „Agripina perkelia Germaniko palaikus į tėvynę”. Šio dailininko kūryba susidomėjau aplankiusi Valdovų rūmuose surengtą jo darbų parodą. Manau, kad Telšiai turėtų labiau reklamuotis turintys tokį puikų paveikslą. Pranciškus Smuglevičius (1745-1807) buvo vienas iš nedaugelio mūsų krašto dailininkų, gavusių platų ir įvairiapusį išsilavinimą. Jo tėvas, irgi dailininkas, kildinamas iš Žemaitijos, nors didžiąją dalį gyvenimo praleido keliaudamas po kraštą su užsakymais. Lukas Smuglevičius buvo vedęs kito žinomo dailininko, Simono Čechavičiaus, sesers dukrą. Lukas Smuglevičius atliko nemažais Augusto III užsakymų ir pelnė valdovo dvaro dailininko vardą ir bajorystę- pastaroji vietinės kilmės dailininkams tuo metu būdavo suteikiama tik išimties atvejais, nes menininkai buvo prilyginami amatininkams, o bajoras verstis amatais negalėjo. Taip kad Pranciškus Smuglevičius gimė Varšuvoje jau bajoru. Dailės meno jis mokėsi pas Simoną Čechavičių, pradėjo domėtis istorine, mitologine tematika; 1763 m. išvyko mokytis į Romą. Gabus jaunuolis buvo paremtas valdovo Stanislovo Augusto premija, gaudavo paramą ir iš LDK valstybės iždo. Po mokslų Romoje dailininkas daugiausia gyveno Varšuvoje, bet 1795 m. persikėlė į Vilnių ir universitete įsteigė Piešimo ir tapybos katedrą. Metus laiko caro Pavlo I kvietimu dirbo Sankt Peterburge, ten dekoravo Šv. Mykolo (vėliau Inžinerijos) rūmus. Paskutinius metus vėl dirbo Vilniuje, čia gaudavo daug užsakymų, bet skundėsi silpna sveikata. Dailininkas šeimos nesukūrė, todėl gyveno brolio šeimoje. Palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. Po jo mirties dirbtuvėse rasta daug nebaigtų paveikslų-juos dailininkas pradėjo tapyti neturėdamas užsakymo, ketindamas vėliau parduoti, toks reiškinys mūsų krašte dar buvo naujas, nes čia dailininkai imdavosi konkrečių užsakymų ir iš jų gyvendavo.

Įspūdingasis paveikslas turi sau skirtą salę.

 „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę“ yra vienas paskutinių Pranciškaus Smuglevičiaus kūrinių, nutapytų 1807 m. Vilniuje, prieš pat dailininko mirtį. Jame vaizduojamas I a. Romos istorijos epizodas. Agripina parveža į tėvynę mirusio savo vyro, garsaus romėnų karvedžio Germaniko urną su pelenais. Dailininkas pasirinko Agripinos išsilaipinimo uoste epizodą, vaizdžiai aprašytą Publijaus Kornelijaus Tacito „Analuose“:

 „Kad ir kokių sunkumų ir pavojų buvo iškilę plaukiant jūra, Agripina atkakliai tęsė savo kelionę ir pasiekė Korkyros salą, esančią prie Kalabrijos krantų. Negalėdama numalšinti nepakeliamo skausmo ir sielvarto, čia ji praleido keletą dienų, bandydama nors kiek apraminti savo sielą. Išgirdę apie Agripinos atvykimą, visi artimiausi šeimos draugai, dauguma Germanikui tarnavusių karininkų ir daugybė asmeniškai jo nepažinojusių žmonių iš municipalinių miestų atskubėjo į Brundusiumą, jos kelyje patogiausią ir saugiausią miestą išsilaipinti. Vieni norėjo išreikšti pagarbą didžiavyriui, kiti – jų buvo dauguma – atvyko pagaut visus apėmusios bendros nuotaikos. Kai tik laivas pasirodė tolumoje, ne tik uostą ir jo prieigas, bet ir miesto sienas, pastatų stogus – viską, iš kur atsivėrė vaizdas į jūrą ir uostą, akimirksniu užplūdo gedinti minia. Ji susirūpinusi klausinėjo: „Ar išsilaipinančią Agripiną turėtume sutikti tyloje, ar kaip nors išreikšdami savo jausmus?“ Nebuvo apsispręsta, kaip geriausia šioje situacijoje pasielgti. Kada laivas lėtai, o ne veržliai, kaip buvo įprasta, įplaukė į uostą, visų veiduose atsispindėjo liūdesys. Kai Agripina išlipo iš laivo, lydima dviejų vaikų ir rankose laikydama vyro urną, ir kai ji pažvelgė į žemę, vientisa dejonė išsiveržė iš susirinkusios minios. Negalėjai atskirti giminaičio nuo svetimo, vyrų raudos nuo moterų, tačiau tie, kurie atėjo jos pasitikti, liūdesio stiprumu pranoko Agripinos palydovus, išvargintus ilgo gedėjimo“.  

Didžiulio formato drobėje dailininkas nutapė daugiau nei keturiasdešimt natūros dydžio figūrų, pagrindinę heroję dailininkas pavaizdavo pačiame centre. Dėvėdama baltą gedulo apsiaustą, Agripina žengia pirmuosius žingsnius Brundusiumo žeme, prie krūtinės glausdama urną su vyro pelenais. Gedulo nuotaiką sustiprina Agripinos palydovės figūra, atkartojanti netektį ir skausmą simbolizuojančių alegorinių moterų figūrų pozas. Agripiną lydi du vaikai. Mergaitė – tai jauniausioji Agripinos ir Germaniko duktė Julija Livila. Berniukas - tai būsimasis Romos imperatorius Kaligula, nuo vaikystės lydėjęs tėvą karo žygiuose. Agripiną pasitinka ir sveikina spalvinga minia, žiedlapiais barstanti jai kelią. Dailininkas pasistengė išlaikyti net portretinį vaizduojamų herojų panašumą. Germaniko palaikų sugrąžinimas į tėvynę buvo mėgstamas siužetas neoklasicizmo dailėje.

Daugelis Pranciškaus Smuglevičiaus nutapytų paveikslų per antikos istorijos įvykius kalba apie savojo meto ir savojo krašto aktualijas. Politinių asociacijų kelia ir šis jo darbas: galima įžvelgti paralelę tarp Antiochijoje mirusio Germaniko (manyta, nunuodyto imperatoriaus Tiberijaus įsakymu) ir 1798 m. Sankt Peterburge mirusio paskutinio Lietuvos ir Lenkijos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio (taip pat buvo kalbama apie nunuodijimą). Prieš mirtį šį paveikslą Pranciškus Smuglevičius paliko savo mokiniui ir pagalbininkui Mykolui Juzefavičiui, kaip atlygį už darbą ir ilgametę tarnystę. Pats dailininkas kūrinį buvo įvertinęs 700 auksinių zlotų. Pritrūkęs lėšų, Mykolas Juzefovičius nutarė paveikslą parduoti ir jį nupirko Varšuvos kolekcininkas Serakowskis. Vėliau drobė pateko į Raudondvario dvarininko Benedikto Tiškevičiaus rinkinį. Šis ją dovanojo vyskupui Motiejui Valančiui, galbūt 1850–1855 m., kai Motiejus Valančius artimiau bendravo su Raudondvario dvarininku. Vyskupijos centrą perkeliant į Kauną, paveikslas liko Varniuose. Po vykupo mirties jo šeimininkė pardavė kūrinį Pavandenės dvaro savininkui Viktorui Sakelei, kurio sūnus Zigmantas 1930 m. paveikslą padovanojo Žemaičių muziejui „Alka“. Šaltinis: Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Agripina perkelia savo vyro Germaniko palaikus į tėvynę“

Grįžtu į Masčio ežero pakrantę ir tęsiu kelionę iki Telšių "Rumšiškių".

Žiūrau ir negaliu atsižiūrėt į gluosnius svyruoklius.

Kur bepažvelgsi-vienos meškos!

Telšių "Rumšiškės". 

Žemaičių kaimo muziejus yra Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys. Po atviru dangumi driekiasi 8,5 ha plotas, atskleidžiantis Žemaitijos regionui būdingų architektūros statinių paveldą. Etnografinis muziejus atspindi XIX a. pab. – XX a. pr. Žemaitijos kaimo vaizdą. Šiandien čia yra įkurti trys autentiški sodybų ansambliai, kuriuos papildo svarbiausi senųjų gyvenviečių objektai: kapinaitės, malūnas, kalvė. Muziejuje auginamos tik tradicinės, Žemaitijos kaimui būdingos, augalinės kultūros ir gyvuliai: žemaitukai, avys, ožkos, triušiai ir kt. Muziejus pradėtas kurti 1963 m., kai Lietuvos Ministrų taryba, parėmusi muziejininkų ir kultūros veikėjų siūlymą, priėmė sprendimą įkurti Liaudies buities muziejų (dabar Rumšiškių) prie Kauno marių ir tris regioninius muziejus Telšiuose, Rokiškyje ir Alytuje. Žemaičių kaimo muziejus atnaujintas 2012 m. visi pastatai rekonstruoti, aptvertos tvoros, pastatyta naujų kryžių ir koplytėlių.

Labai maloni darbuotoja įteikia man žemėlapį. Klausiu, ar toks didelis plotas, kad reikia žemėlapio, ar nepasiklysiu? Tai, juokiasi, teritorija tvoromis aptverta, tai patvoriais patvoriais ir pareisit. Jau abi juokiamės. Pamatau morkyčių pirkti. Klausiu, kokiems čia žvėrims skirta? Ogi tikrai avyčių, ožkyčių, triušių... Nusiperku porciją šiems žvėrims pavaišinti. Telšių "Rumšiškės" man labiau patiko nei tikrosios prie Kauno, nes ten teritorija milžiniška ir labai daug vaikščiojimo, tuo tarpu čia teritorija mažesnė, viskas labiau koncentruota, bet tuo pačiu gražu ir įdomu. 

Šiame kaimo muziejuje galima pamatyti tris skirtingas sodybas. Pirmoji - turtingo ūkininko, išsiskiria pastatų gausa. Namui būdingas tradicinis žemaitiškos architektūros išplanavimas: centrinėje dalyje esantis kaminas skiria namą į du galus. Vidutinio ūkininko valdos jau kiek kuklesnės, nors man pasirodė netgi puošnesnės už turtingojo ūkininko. Vidutinio ūkininko sodyboje parodyti ir liaudies amatai- audimas staklėmis ir drožyba iš medžio. Mažažemio valstiečio sodyba buvo visai medžių užgožta, eitum ir praeitum. Jo pragyvenimo šaltiniu buvo amažai ir bitininkystė. Nors sodyba kukliausia, joje netrūksta ornamentinės puošybos. 

Žemaičių kaimo muziejus. Turtingo ūkininko namas.

Turto požymis- tapetai.

Labai gražūs popieriaus karpiniai.

Tradicinis apavas.

Ūkio paskirties pastatas.

Morkomis užganėdijamas žvėris.

Ūkio paskirties pastatas.

Malūnas. 

Vidutinioko namas. 

Vidutinioko namas.

Bleizeriai jau tada madoje buvo. 

Žemaitiškos skaros.

Mėlyni balkiai.

Vidutinioko sodyba.

Regėtojas.

Saldus sapnas.

Išmintis.

Senis ir jūra.

Žemaičių kaimo muziejus. 

Mažažemio namas. 

Paąžuolio baravyko radimvietė. Neliesti! 

Baravykų baravykas, visų grybų pulkaunykas! 

Vaismedžių sodas.

Vietinė gyventoja.

Diena buvo labai intensyvi, laikas pietums. Gaila, kad kavinė prie Žemaičių kaimo muziejaus nedirba, tai tenka pėdinti atgal į Telšių centrą ir tenai dairytis. 

Meška ir ta supranta, kad nevalgęs daug neįstengsi. 

Sakoma, buvęs pirties pastatas.

Spėju, dairosi į moterų dušą per plyšiuką? Ot begėdis. 

 Netikėtai užeinu restoraną "Bohema". Restoranas priklauso viešbučiui kartu su spa. Iki traukinio išvykimo liko nedaug laiko, todėl dabar ne laikas išrankumui. Už porciją gruzdintos žuvies su bulvytėmis ir alų sumokėjau apie 17,00 EUR. Manau, kiek per brangu už tokio dydžio porciją (13,50 EUR), nes Vilniuje už tokią sumą galima gauti žuvies porciją per visą lėkštę. 

Pietūs Telšiuose.

Restoranas "Bohema" Telšiuose.

Labai hipsteriškas vaibas.

Langų kontrastai.

Telšių mūrai- kaip Niujorke! 

Blezdingos.

Netikėtas atradimas. 

Pirmasis Žemaičių muziejaus pastatas. 

Paskutinis šios dienos lankytinas objektas- stačiatikių cerkvė. Šv. Mikalojaus cerkvė savo architektūra išsiskiria iš kitų Lietuvos cerkvių ir net kitų konfesijų maldos namų- ji yra kubistinio stiliaus. Pirmoji šiam šventajam paskirta cerkvė Telšiuose pastatyta 1867 m. nugriovus katalikų bažnyčią ir sunaikinus senąsias miesto kapines. Pasipiktinę vietiniai gyventojai pateikė peticiją Rusijos carui, deja, veltui eikvojo pastangas. Tik po daugiau kaip septyniasdešimties metų, 1932 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo tribunolo sprendimu cerkvė perduota katalikams. Už šį sprendimą gavusi kompensaciją stačiatikių bendruomenė įsigijo sklypą šiaurinėje miesto dalyje ir pasamdė architektą Vsevolodą Kopylovą naujai cerkvei statyti. Į naująją cerkvę perkeltas trijų aukštų ikonostasas iš senosios cerkvės. Architekto tėvas buvo Rygoje dislokuoto pėstininkų pulko kapitonas, motina- vokiečių kilmės bajoraitė. Tokios šeimos gana tipiškos Rygai ir jos apylinkėms. Vsevolodas Kopylovas buvo krikštytas stačiatikiu. Pirmąjį pasaulinį karą šeima praleido pasitraukusi į Pskovą, po karo įsikūrė giminės valdose Skuodo valsčiuje. Mokėsi Kaune, ten ir dirbo- Krašto apsaugos ministerijoje, paskui Susisiekimo ministerijoje; dirbo su žinomais architektais ir inžinieriais, kurie vykdė statybas Kaune, įskaitant ir Vytautą Landsbergį- Žemkalnį. Mokslus tęsė Prahoje, bet netrukus vedė, susilaukė vaikų- sūnų Olego Algirdo ir Vadimo Gedimino. Telšiuose įsidarbino 1936 m. jau turėdamas ne tik gerą išsilavinimą, bet ir nemažą praktiką. Čia dirbo kaip inžinierius, dėstytojas, grafikas, knygų iliustratorius. Sovietinės valdžios paaukštinimo atsisakė, nes būtų reikėję keltis į Mažeikius. Per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė į Vakarus ir apie jo tolimesnį likimą nežinoma. 

Informacinis stendas prie Telšių cerkvės.

Originalios architektūros cerkvė.

Vakaras meta šešėlius.

Pamaldų tvarka.

Nuo cerkvės iki Telšių geležinkelio stoties atėjau per kažkur dvidešimt minučių. Prie stoties radau veikiančią maisto prekių parduotuvę, kur nusipirkau šalto gėrimo atsigaivinti. Kol laukiu traukinio, dar spėju apžiūrėti ant stoties sienos išdėstytus meninius akcentus. Nuotaiką kiek drumsčia labai netvarkingas moterų tualetas Telšių geležinkelio stotyje. Žinoma, tvarka priklauso ir nuo mūsų pačių, bet kai nėra nei muilo, nei popierinių rankšluosčių, o šiukšlių dėžė su kaupu virsta per briaunas, tai jau nebe keleivių kaltė. Šiuo klausimu parašiau skundą. 

Atvirukas.

Laiškas draugui.

Atgalinis traukinys buvo prastesnės kokybės, nei rytinis reisas. Rytinio reiso vagonas buvo praktiškai naujas, su elektros rozetėmis po kiekviena sėdyne. Vakariniame reise rozetės buvo vos keliose vietose vagone ir tos neveikė, bet traukinio palydovė maloniai leido telefoną pasikrauti jos kupė. Apie vienuoliktą valandą vakaro, po ilgos ir įspūdžių kupinos dienos, nutrepsėję daugiau kaip 27,000 žingsnių, mudu su Ursulijumi Lepečkojausku pasiekiame Vilnių. 

Suvenyrai iš Telšių. 

Kokias galiu padaryti išvadas iš šios kelionės? Į Telšius iš tolimosios sostinės geriausia atvažiuoti su nakvyne. Per septynias valandas net ne viską spėjau apžiūrėti, iš to laiko dvi valandos buvo vien paties ėjimo. Būčiau norėjusi porą kartų prisėsti kavos ar ledų, bet tada jau tektų atsisakyti kurios nors lankytinos vietos. Rekomenduoju į Telšius važiuoti jau susidarius programą, nes čia yra ką pamatyti. Žinoma, primoji turistinė pagalba visada yra turizmo informacijos centras, kur galima gauti žemėlapių ir įsigyti suvenyrų. Avėkite gerą avalynę, nes reikės daug vaikščioti.   

Kiek atsiėjo ši kelionė į Telšius?

• Traukinys Vilnius-Telšiai- Vilnius su 40 proc nuolaida: 20,28 EUR
• Muziejai: nemokamai su gido pažymėjimu. 
• Maistas, gėrimai: apie 30 EUR (įskaitant maistą, pasiimtą į traukinį).
• Suvenyrai: 14,00 EUR 

Viso: apie 65,00 EUR suapvalinus į didėjimo pusę. 

Redakcija antra para guli be padų, bet kelione į Telšius taip patenkinta, kad išsišiepusi lyg būtų miegojusi su rūbų pakaba burnoje. Ursulijus Lepečkojauskas išvis žada imtis žemaitišką pasą ir kraustytis ten gyventi. O jūs ar jau lankėtės Telšiuose?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Meškapėdaitė