Mažeikiai: senoji baltų kryžkelė Ventos upės vingyje.

 

Viską atiduok. Nepasilik
nieko sau. Išdrįsk tą vieną kartą
kaip akmuo, kaip paukštis pasinerti
visas visiškai ir atmerktom akim: krisk,
krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę,
tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina
mėlynoj nirvanoje užsimiršimo…

Nebijok nebūti. Tik tada,
atiduodamas save, save atrasi.
Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis
atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata
ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga
dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant,
suledėjusios miglos kristalo atšvaita,
kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo.

Visą atiduok save. Visai. Ir būk laimingas- Henrikas Nagys „Nirvana“.

Kūtvėla lankosi Mažeikiuose. Nuotrauka išplaukusi Ventos vingiu. Redakcija atsiprašo. 

Apie Mažeikius žinojau tik tiek, kad 1888 m. čia, tuometinėje Rusijos imperijoje, gimė Johanas Karlis Leonhardas Zalite, kitaip- Karlis Zalė. Šiandien Rygoje stovi jo magnus opus statula Laisvė, laikanti tris žvaigždes, simbolizuojančias tris istorinius Latvijos regionus Kuržemę, Vidžemę ir Latgalą.

Mažeikiai sukrėtė mane iki mano jautrios sielos gelmių. Rašau šį pasakojimą, o manyje grumiasi emocijų audra: pyktis, liūdesys ir- galiausiai- viltis. Pyktis dėl to, kad Mažeikiai- užslėptas Lietuvos turizmo kampelis, kuriam taip trūksta reklamos. Liūdesys dėl to, kad matosi nemažai apleistų namų, kai kurios maitinimo įstaigos nedirbo šeštadienį, viešųjų tualetų klausimas neidealiai išspręstas; tačiau visa tai- sutvarkomi dalykai. Dėl to ir viltis, kad Mažeikiai turi gražų turizmo potencialą, kuriam reikia padėti atsiskleisti. 

 „Lietuvos geležinkeliai“ paskelbė 90 proc. nuolaidą bilietams Lietuvoje Traukiniautojų dienos proga. Šiemet tokiu pasiūlymu pasinaudojo net 33,000 keleivių! Pasinaudoju šiu pasiūlymu ir aš, prisitaikau turimą kupono likutį ir į Mažeikius keliauju už 0,28 EUR į abi puses su persėdimu Šiauliuose. Taip taip, čia ne spausdinimo klaida- šios dienos kelionė geležinkeliu man nekainavo nei pusės euro. Kelionės rytą Vilniuje pliaupia lietus, labai panašus į tą, dėl kurio kilo Nojaus tvanas, bet už trijų su uodegėle valandų Šiauliuose jau giedra ir saulėta. Šiaulių traukinių stotis man pasirodė labai prastos būklės, o moterų tualete yra tik viena kabina. Jau maniau, kad nespėsiu persėsti į traukinį Radviliškis- Mažeikiai per Šiaulius, bet kažkaip visgi pavyko ir ausų neapsimyžti, ir į traukinį nepavėluoti. O traukinys, kaip visi žinome, myžančių nelaukia! 

Kūtvėla ir Birutė atvyksta į Šiaulius.

Šiaulių geležinkelio stotyje yra įamžintas šiaulietis Stasys Nosys.

Informacija prie paminklo.

Ant mano turimo bilieto nurodytas pirmas vagonas, o atvažiuoja vieno vagono traukinys, tai yra -pirmas vagonas ir vienintelis vagonas vienu metu, tai bilietas kaip ir nepamelavo. Tik tie mažieji traukiniai tokie nepatogūs, trūksta vietos daiktams susidėti, jais tik žiurkėnus vežioti, o šiandien šis vienturtis vagonas dar ir pilnutėlis pilnutėlaitis... Keletas vietinių gyventojų, tokių turistinių srautų gyvenime nematę, baimingai glaudžia prie širdies į sodus vežamus pomidorų daigus, kad susigrūdę turistai jų nesuniokotų. Valanda laiko visiškai neprailgsta bendraujant su kitais keleiviais.

 

Mūsų traukinys į Mažeikius.

Mažeikiuose iškart akis bado uždaryta traukinių stotis, o prie žygdarbiams neįkvepiančio biotualeto nusidriekia eilutė. Ironiška, kad stotis uždaryta, o juk Mažeikiai atsirado būtent geležinkelio dėka. Eiliuotoje Livonijos kronikoje XIII a. pab. minimas žemaičių kunigaikštis Mažeika: „Mūšyje žuvo daug žemaičių ir valdovo Mažeikos sūnus, o Kurše paimtas į nelaisvę Daugavgryvos cistersų vienuolyno vienuolis Vigboldas Doselis buvo išvaduotas. [...] Mūšio metu žuvo vienas brolis ir trys vokiečiai bei dar daug žemaičių. Jų kunigaikštis Mažeika buvo priverstas palikti karo grobį ir ginklus (šalmus, skydus, ietis, kardus ir 250 arklių) ir grįžti į Žemaitiją. Ordino broliai išlaisvino kuršius belaisvius, broliškai pasidalijo pelną ir per Jelgavą grįžo į Rygą.“ Daug vandens Venta nutekėjo nuo tų laikų, bet vietovės vardas išliko, XVI a. minimas Mažeikių kaimas. 

Mažeikių geležinkelio stotis. 

Carinės Rusijos laikais 1869 m. pradėtas tiesti Romnai- Liepoja geležinkelis. Dabartinis stoties pastatas iškilo 1876 m. Tai buvo pirmasis mūrinis miestietiškas pastatas, aplink kurį 1880 m. suformavus sklypus prasidėjo Mažeikių miesto augimas. Pastatas yra ne vieno istorinio įvykio liudininkas: čia vykdamas į Liepoją lankėsi Rusijos imperatorius Nikolajus II, Pirmojo pasaulinio karo metais stoties restorane pietavo Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, tame pačiame restorane bermontininkų vadas pulkininkas Pavelas Bermontas-Avalovas pakeltas į generolus, pakeliui į Rygą Mažeikiuose buvo apsistojęs kardinolas Achiles Ratti - būsimasis popiežius Pijus XI, įvyko Lietuvos Prezidento Antano Smetonos susitikimas su apskrities savanoriais… Radau paminėjimą, kad per Mažeikių geležinkelio stotį buvo gabenamos didelės draudžiamosios lietuviškos literatūros siuntos spaudos draudimo laikotarpiu. Tarpukariu stotyje veikė paštas-telegrafas, restoranas, pirmos klasės laukimo salė ir trečios klasės laukiamasis su bufetu. Atvykę traukiniai Mažeikiuose stovėdavo apie valandą, tad keleiviai išeidavo pasivaikščioti grįstu peronu. Sovietmečiu sąstatai iš čia riedėjo į Sibirą. Šiuo metu gražiai iš išorės sutvarkytas Mažeikių stoties pastatas uždarytas. Jį perėmė Mažeikių rajono savivaldybė ir planuojama, kad ateityje čia įsikurs Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centras, verslo inkubatorius, kavinė. Čia turėtų būti įrengta ir istorinė ekspozicija, veiktų meno galerija, konferencijų salė, o galbūt net ir Civilinės metrikacijos skyrius. Priplojus nosį prie apdulkėjusių langų matosi stipriais apleistas stoties vidus. Norisi tikėti, kad kitą kartą atvykusi į Mažeikius traukiniu čia jau rasiu geresnį rytojų. 

Tipiškas Mažeikių kampelis.

Šiuolaikinis sprendimas šiuolaikiniam turistui.

Geležinkelis dalina Mažeikius į dvi dalis. Senamiestis pasitiko tyla ir tiesiog Bibline ramybe. Užeinu į turizmo informacijos centrą. Jį lengva praeiti, nes įėjimas labai gerai maskuojasi dideliame, rožine spalva nudažytame „Sodra“ pastate. Manau, kad tai yra puiki mintis jį perkelti į geležinkelio stotį, nes dabar turizmo informacijos centras ten toks „kampininkas“ valdiškuose namuose. Visgi, malonus TIC darbuotojas mandagiai pasitinka, gaunu nemokamą miesto žemėlapį, įsigyju „Surink Lietuvą“ magnetukų savo augančiai kolekcijai, apžiūriu nedidelę mažeikiečių tapytų paveikslų parodą. Man parekomenduoja užsukti į netoliese esančioje bibliotekoje veikiančia gintaro papuošalų parodą ir pakviečia į japonų anime gerbėjų renginį Kultūros centre. Suprantu, kad laiko iki atgalinio traukinio nėra bekraštės marios, tai teks suktis kaip vijurkui, jeigu norėsiu suspėti nuveikti nors tai, ką esu iš anksto suplanavusi, bet tai kaip čia neužeiti pasižiūrėti į gintarinius papuošalus? Už magnetukus atsiskaitau apdairiai iš „kojinės“ pasiimtais grynaisiais pinigais, nes nėra galimybės mokėti kortele. Mažeikiuose yra keletas bankomatų, tai situacija nekritiška, čia jums ne Marcinkonys. 

Mažeikiai- miestas vingyje Ventos.

Mažeikiuose netrūksta tokių apleistų-remontuojamų pastatų.

Gintarinio smalsumo vedama užsuku į Mažeikių Henriko Nagio viešąją biblioteką. Henrikas Nagys gimė Mažeikiuose 1920 m., bet Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Vakarus, galiausiai įsikūrė Monrealyje, Kanadoje. Jis dirbo fabrikuose, dėstė universitete ir gimnazijose, lituanistinėse mokyklose, vertė ir skelbė vokiečių, amerikiečių, latvių poeziją ir prozą. Nerandu vieno stiliaus apibūdinti jo kurtiems eilėraščiams: jo poezijoje juntamas romantizmas, maištingumas, tėvynės netekties nuojauta, vaikystės prisiminimai, ekspresionizmą keičia egzistencializmas... Jo sesuo Zinaida Nagytė, vėliau tapusi rašytojo Mariaus Katiliškio žmona, rašyti pradėjo brolio paskatinta, pasirašinėjo kaip Liūnė Sutema. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, poetas lankėsi Lietuvoje du kartus. Nors H. Nagys mirė Monrealyje 1996 m., urna su jo kremuotais palaikais 1997 m. palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje. 

Mažeikių viešoji biblioteka.

Mažeikių viešoji biblioteka.

Gražus vitražas bibliotekoje.

Poeto Henriko Nagio atminimas bibliotekoje. Portretas kairiajame viršutiniame kampe išsiuvinėtas kryželiu. Nespalvota nuotrauka- Vytauto Maželio. Siuvinėjo Irena Dulkienė 2023 m. 

Mazheyk, - taip šį miestą vadino čia gyvenę žydai. Geležinkelio dėka atsirado prekybos ir pramonės potencialas, sudominęs čia kurtis žydus, bet caro įsakymas jiems uždraudė čia gyventi 1882- 1903 m. laikotarpyje. Nepaisydami caro draudimo, žydai kūrėsi ir gyveno Mažeikiuose, sudarė penktadalį miestelio gyventojų. Pirmojo pasaulinio karo metais Mažeikiai sudegė, caro įsakymu žydai ištremti į Rytus. Po karo jie grįžo, padėjo atstatyti Mažeikius, jų bendruomenė jau sudarė trečdalį miestelio gyventojų. Galima teigti, jog Mažeikių istorijoje pirmasis naftos produktų perdirbimu pradėjo verstis Jokūbas Kanas, Vasario 16-osios gatvėje turėjęs tepalų dirbtuves. Pirmoji sinagoga atsirado 1900 m., o 1922 m. gautas leidimas statytis mūrinę sinagogą. Iki Pirmojo pasaulinio karo dauguma vietos žydų lankė rusiškas mokyklas, tačiau tarpukariu buvo įsteigtos žydiškos mokyklos, keletas bibliotekų, kuriose buvo skolinamos knygos jidiš ir hebrajų kalbomis; veikė skirtingos labdaros organizacijos. Deja, Holokausto metu 1941 m. netoli senųjų Mažeikių žydų kapinių buvo nužudyta apie 2500 Mažeikių ir aplinkinių miestelių žydų. Šaltinis: Mažeikiai (Mazheyk, מאַזשייק)

Mažeikiuose gimė dailininkas, vienas žymiausių XX a. vid. Izraelio abstrakcionistų Pinhas Abramovičius (1909–1986) ir mokslininkas, istorikas, Lietuvos žydų kultūros tyrinėtojas Izraelis Lempertas (1925–2012). 

Šalia bibliotekos įamžinta senosios sinagogos vieta.

Informacinis stendas prie buvusios sinagogos.

Iš svarbių dokumentų.

Nesuveikė QR kodas. Gal kas žinote kam skirtas šis žemklas ant sienos?

Mažeikių gėlynai.

Žmogaus šešėlio laikrodis. Kiek susidėvėjęs, bet labai originalus.

Labai gražus kaltinis suoliukas- sūpynės.

Laikraščio redakcijos pastatas.

Mažoji Mažeikių architektūra.

Kelio nuorodos į lankytinus objektus Mažeikiuose. 

Mažeikių muziejus dažnai geru žodžiu minimas, todėl drąsiai spaudžiu durų rankeną. Lankytojų šeštadienį negausu, gal du-trys žmonės, bet pasidžiaugiu, kad visgi mūsų, Traukiniautojų, šiandien turėtų užeiti ir daugiau. Bilieto kaina 4,00 EUR (pilna kaina), atsiskaitoma tik grynais pinigais. Tik čia įvykiai pakrypsta netikėta linkme- maloni bilietų kasos darbuotoja nepaleidžia manęs vienos blaškytis po ekspoziciją, o operatyviai paskambina telefonu ir įteikia mane į geras rankas ekskursijų vadovei Romai Petrulevičienei, kuri supažindina mane su dviem mane dominusiomis ekspozicijomis: archeologine baltų genčių radinių ekspozicija ir naftos gavybos ekspozicija. 

Mažeikių miesto muziejus.

Skulptūra "Segė" prie Mažeikių muziejaus. Kalvis Martynas Stankus ir bendraminčiai, 2024 m.

Mažeikių muziejus įkurtas 1928 m. Daug šilto ir šalto matęs muziejus dabar veikia 2015 m. rekonstruotame pastate. Muziejus vykdo šviečiamąją veikla ir Internete: filmas „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių“ buvo sukurtas 2020 m., jis išverstas ir į gestų kalbą. Muziejus didžiuojasi galintis pasiūlyti regėjimo negalią turintiems lankytojams jiems skirtą parodos dalį su lietimui pritaikytomis eksponatų kopijomis, o prieš kelis metus atsirado speciali ekspozicija apie naftos gavybą, perdirbimą, Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos istoriją. Noriu paminėti, kad Mažeikių muziejus turi padalinių: Židikuose yra rašytojos Šatrijos Raganos memorialinis muziejus, o Viekšniuose veikia Viekšnių vaistinės muziejus, Lietuvos aviacijos pradininko Aleksandro Griškevičiaus memorialinis muziejus bei Biržiškų šeimos memorialinis muziejus. Toks įdomus sutapimas: esu baigusi Mykolo Biržiškos gimnaziją Vilniuje, o su Aleksandro Griškevičiaus idėjomis ir jo „Žemaičio garolekiu“ susipažinau neseniai aplankiusi atnaujintą Lietuvos aviacijos muziejų Kaune. Manau, kad dėl kitų metų kelionės jau apsispręsta! 

Pažintį su Mažeikių muziejaus ekspozicija pradedame nuo pavadinimo: „Mažeikių kraštas: tarp kuršių, žiemgalių ir žemaičių”. Išties, nepavydėtina šio krašto geografinė padėtis nulėmė tai, kad jis buvo trijų genčių paribyje. Ginkluotės ekspozicijai esu kiek abejinga, bet su didele aistra apžiūriu baltiškų papuošalų ekspoziciją. Galima naudoti didinamąjį stiklą smulkioms detalėms įžiūrėti. Žinoma, nepraleidžiu progos pasimatuoti vieną kitą papuošalą, o mano vadovė po ekspoziciją dar pasiūlo prisitaikyti šalmą ir pamosuoti ginklu. Kaip pasakytų mano didžiai gerbiamas vienos knygos herojus generolas fon Borozis, tokią mane pamatęs „priešas pasiduos iš juoko“. Sužinau apie iki šiol mane negirdėtą baltų gentį lamatus. Tai - gimininga kuršiams baltų gentis, gyvenusi dabartinės Šilutės, Švėkšnos ir Priekulės apylinkėse, žinoma iki XIII a. Kiti gi tyrinėtojai šią gentį priskiria skalviams. Ji vėlai minima rašytiniuose šaltiniuose, nes išvengė Rygos vyskupo ir Livonijos ordino dalybų. Kalbininkas Kazimieras Būga Lamatos pavadinimą kildina iš indoeuropietiško žodžio „lama“, reiškiančio pelkę arba balą. Tai, atrodo, teisinga, nes dalis teritorijos iš tiesų buvo pelkėta ir išvagota upeliais, o gyventi tinkamos aukštumos kaip tik ir buvo db. Šilutės, Švėkšnos ir Priekulės apylinkės. Lamata buvo prekybinių kelių kryžkelėje, kuri leido lamatams kartu su skalviais kontroliuoti prekybą Nemunu, ypač ryškūs šios žemės ryšiai su Skandinavija ir Gotlandu. Vėliau, manoma, lamatai asimiliavosi su savo kaimynais. 

Gražieji baltų genčių papuošalai.

Gražieji baltų genčių papuošalai.

Mažeikių muziejaus simbolis.

Kūtvėla matuojasi atkurtą istoriją.

Atkurti baltų genčių papuošalai, kuriuos galima paliesti.

Last line of defence. 

Kita mane suintrigavusi ekspozicija skirta naftos gavybai. Mažeikių naftos perdirbimo įmonė pradėta statyti 1972 m. Lietuvai atgavus Nepriklausomybę iškilo Būtingės naftos terminalas. Prisimenu, kiek triukšmo buvo 2006 m., kai „Mažeikių naftos“ pagrindiniu akcininku tapo Lenkijos koncernas PKN ORLEN, dar po trijų metų AB „Mažeikių nafta“ tapo AB „ORLEN Lietuva“. Didžiausias krovinys Lietuvos istorijoje į „ORLEN Lietuva“ atvyko 2023 m. Tai buvo įspūdingas, 1800 tonų reaktorius, skirtas naujo naftos perdirbimo produktų gamyklos įrenginio statybai. Apie šį įvykį buvau tik viena ausimi girdėjusi, bet pavyko susižinoti pikantiškų detalių jau ruošiant šį pasakojimą. Iš anksto suplanuotu 145 km ilgio maršrutu per Klaipėdos, Kretingos, Skuodo ir Mažeikių rajonus krovinys turėjo būti vežamas vidutiniu 3 km/val. greičiu ir tik naktimis. Dėl to apie porą metų vyko kelių paruošiamieji darbai: tvirtinami plento kelkraščiai, nutiesti tam nepritaikytų tiltų gretutiniai apvažiavimai, sutvarkyti tiltai, įrengtos poilsio aikštelės lydinčiam inžinierių personalui, darbo netrūko ir ESO koreguojant elektros tiekimą gyventojams. Juokas juokais, bet didžiausiam Lietuvos istorijoje kroviniui neįveikiamu tapo po lietaus pražliugęs žvyrkelis Kretingos rajone, kur reaktorius įstrigo. Laimei, trukdis nebuvo kritinis. Ekspozicijoje pristatoma, kaip nafta patenka į Būtingės terminalą, iš ten pasiekia Mažeikius, čia yra perdirbama ir keliauja toliau. Per metus Būtingės naftos terminale iškraunama vidutiniškai 95 tanklaiviai; importuojama 9,5 milijonai tonų naftos. Įspūdinga! Ekspozicijoje galima negi... pauostyti naftą! Į rankas man kolbelių neduoda (kad nelaimė neatsitiktų), bet pauostymui užsisakau arabiškos, norvegiškos ir venesuelietiškos naftos. Arabiška man kvepia skaniausiai- kaip tikri arabiški kvepalai. 

Labai nemalonūs skaičiai.

Tas geltonas daiktas- realaus skersmens naftos vamzdžio maketas.

Mažeikių muziejų rekomenduoju aplankyti visiems, besidomintiems šio krašto istorija. Mano smalsumas pilnai patenkintas, aš atsisveikinu su maloniomis Mažeikių muziejaus darbuotojomis ir dairausi netoliese esančios Švč. Jėzaus Širdies bažnyčios. Ji pastatyta 1936 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio- Žemkalnio projektą, puošimu rūpinosi dailininkas Rimtas Kalpokas. Akį džiugina centrinis altorius, jame po nukryžiuotojo Kristaus kojomis suklupusi Šv. Marija Magdalena. Labai graži bažnyčia, o centrinis altorius su Nukryžiuotojo ir Šv. Marijos Magdalenos kompozicija yra vienas iš gražiausių centrinių altorių, kuriuos esu mačiusi keliaudama, o mačiusi aš esu, čia jau patikėkite manimi, daug. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia labai nukentėjo, sovietinė armija čia įsirengė radijo stotį, jos antenoms labai tiko bažnyčios bokštas. Prieš daugiau nei dešimtmetį bažnyčia buvo suremontuota. 

Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Mažeikiuose.

Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia Mažeikiuose.

Labai elegantiškas vidaus interjeras.

Informacinė lenta bažnyčioje. Kokia puiki mintis!

Įspūdingas centrinis altorius.

Labai tvarkingi informaciniai stendai prie lankytinų objektų.

Kitapus bažnyčios- koplytstulpis ir memorialinė lenta ant namo sienos. Prieinu pasmalsauti. Liūdna vieta- čia sovietmečiu kalinti politiniai kaliniai. 

Sovietų teroro aukų atminimui.

Mažeikių liuteronų evangelikų bažnyčia skendi medžių apsuptyje ir plika akimi beveik nematoma nuo gatvės. Sakoma, kai kurie medžiai yra šios bažnyčios amžininkai. Žvilgsnis užkliūna už keistos architektūros. Ši bažnyčia pastatyta 1908-1910 m. Pamaldos čia buvo laikomos vokiečių ir latvių kalbomis. Kunigas su parapijos pirmininku keliavo po parapiją rinkti aukas bažnyčios statybai, jiems pavyko surinkti 270 caro rublių, geležinkelio stoties viršininkas surinko dar 100 caro rublių. Kaimyninių parapijų tikintieji latviai irgi parėmė bažnyčios statybą. Iš viso statant bažnyčią buvo išleista 7500 caro rublių. Palyginimui, per mėnesį darbininkas galėdavo uždirbti 23-25 caro rublius. Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia nukentėjo, kai rusai taikėsi į vokiečių tankus, o pataikė į bažnyčios bokštą ir kilo gaisras. Paskui rusų kareiviai išvogė remontui suvežtas medžiagas ir pastatas stovėjo apleistas. Pamaldos vyko retai ir kitų konfesijų patalpose, po karo nebebuvo ir kunigų, nes vienus ištrėmė į Sibirą, kiti pasitraukė į Vakarus. Sovietmečiu atsirado mano žvilgsnį patraukęs keistas pastato pertvarkymas, nes čia buvo įrengta gaisrinė. Po Nepriklausomybės atgavimo pastatas buvo sugrąžintas tikintiesiems. Radau informacijos, kad bokštas sutvarkytas ir pritaikytas lankymui, bet daugiau informacijos apie lankymo laiką nenurodyta. Maža liuteronų evangelikų bendruomenė po truputį nyksta, nes jaunimas renkasi gyventi didesniuose miestuose. 

Mažeikių liuteronų evangelikų bažnyčia.

Kairėje pusėje matosi buvusios gaisrinės durys.

Informacinis stendas yra ir prie šios bažnyčios.

Istoriniais laikais Mažeikiuose gatvės buvo grįstos akmenimis, o jeigu tikėti žemaičiais- „velnio bruku“. Sakoma, kad net ir dabar laukuose akmenys dygsta kaip grybai iš žemės. Man padarė įspūdį, kad kuriant miestui paminklus, biustus ar skulptūras yra naudojami būtent Mažeikių krašto rieduliai. 

Viena iš skulptūrų Mažeikiuose. Gaila, nėra jokios lentelės su pavadinimu.

Pirmoji cerkvė Mažeikiuose pastatyta 1894 m. netoli geležinkelio stoties. Ji pastatyta privačiomis lėšomis, tarp aukojusių minimi Peterburgo pirklys I.S. Kručkovas, Kronštato pirklys I.A. Kozlovskis ir vietiniai stačiatikiai. Prie cerkvės veikusią mokyklą lankė ne tik rusų ir kitų tautybių vaikai, bet ir geležinkelio tarnyboje dirbusių lietuvių vaikai,- kadangi kitos mokyklos nebuvo, kai kurie mažeikiškiai leisdavo berniukus ir į šią mokyklą, nes pramokus rusiškai lengviau būdavo tarnauti kariuomenėje. Mažai šiuo lingvistiniu privalumu džiaugėsi kunigas Juozas Tumas- Vaižgantas, kuris 1900 m. taip rašė: „Negut kas galvas apsuko mažeikiškiams, kad jie savo vaikus paveda auklėti vieros neprieteliams!“ Pirmojo pasaulinio karo metais dauguma rusų persikėlė į Rusiją, mokykla buvo uždaryta, o kaizerio kariuomenė cerkvėje įsirengė, pasak įvairių šaltinių, komendantūrą, ligoninę ar tai arklides. Paskui pūtė nepalankūs istorijos vėjai ir cerkvės toje vietoje, kaip tokios, nebeliko; berods, galutinai buvo nugriauta 1951 m. 

Mažeikių cerkvė.

Įdomu tai, kad tiek stačiatikiai, tiek liuteronai evangelikai kaimyniškai meldėsi vieni pas kitus, jeigu nebuvo galimybės melstis savo maldos namuose. Tarp Mažeikiuose gyvenančių stačiatikių buvo daug geležinkelininkų, kitų sričių specialistų, gydytojų, tarp jų - ir garsus gydytojas Vladas Burba bei jo žmona Jekaterina. Abu sutuoktiniai buvo cerkvės statybos komiteto nariai. Architektas Vsevolodas Kopylovas suprojektavo naują medinę Mažeikių Dievo Motinos Dangun ėmimo cerkvę, kuri buvo pastatyta 1931 m. (kitur- 1933 m.). Tolimesnė informacija apie tarpukario metus labai skiriasi. Vienur rašoma, kad iš senosios cerkvės nebepavyko atgauti liturginių reikmenų, o pamaldas vesdavo atvykstantis šventikas, o kitur- kad naujoji cerkvė buvo gausiai lankoma, turėjusi didelį chorą, veikė labdarybės draugija. Per Antrąjį pasaulinį karą cerkvė labai nenukentėjo. Šiandien cerkvė veikianti, vyksta reguliarios pamaldos, veikia sekmadieninė mokykla. Šalia pamaldų tvarkaraščio prie cerkvės nurodyta, kad cerkvė atidaryta penktadieniais 9.00- 12.00 val.

Įdomus susitikimas- architektas Vsevolodas Kopylovas suprojektavo „kubistinę“ cerkvę Telšiuose. Ją mačiau savo kelionės į Telšius metu. 

Baltos alyvos ir mėlyna cerkvė.

Mažeikių fragmentas.

Mažeikių fragmentas.

Dar viena įdomi skulptūra Mažeikiuose, tik vėl neradau lentelės su pavadinimu. 

Prie Mažeikių autobusų stoties yra istorinių nuotraukų ekspozicija.

Netoli Mažeikių stoties yra raudonų plytų pastatas kurį laiką buvo Mažeikių komendantūra, kol dėl bermontininkų išpuolių buvo iškelta į Sedą. Čia 1919 m. dirbo generolas Povilas Plechavičius (1890-1973). „Kareiviai Mažeikių komendantūros! Atminkite mūsų kovas, kurias mes laimėjome su mūsų priešais sausio ir kitų mėnesių. Nenusiminkit ir atminkit, kad nežūsite, kol aš su jumis. Mušėme priešą, kada jis buvo šimtą kartu stipresnis už mus, ir dabar sumušime tas bandas, kurios nori pasmaugti mūsų Tėvynę!”- taip generolas P. Plechavičius kreipėsi į savo komendantūros kareivius. O šalia matosi nedidelis namukas- jame laukiantys keleiviai galėdavo gauti karšto vandens. 

Buvusi Mažeikių komendantūra.

Atminimo lenta generolui Povilui Plechavičiui. 

Kairėje matosi nedidelis namelis, kur keleiviai gaudavo karšto vandens.

Mažeikių geležinkelio stotis.

Mažeikių geležinkelio stoties prieigos.

Mažeikių geležinkelio stoties prieigos.

Mažeikių fragmentas.

Netikėtas dalykas- poeto Henriko Nagio gimtasis namas netoli viaduko. 

Senojo stiliaus namas. Kiek supratau, sovietmečiu išdalintas į butus.

Db. Kurmaičių kaime yra po Pirmojo pasaulinio karo vokiečių sudeginto medinio ir atstatyto metalinio tilto kompleksas. Prie jo yra keturių aukštų raudonų plytų vieno metro storumo  bokštai su angomis šaudyti kulkosvaidžiais. Sklinda kalbos, ir žmonės tuo tiki, kad ten vaidenasi, vakarais galima išvysti kareivių vaiduoklius, išgirsti šūvių garsus. Šiuo metu naudojamas XX a. pab. šalia senojo pastatytas naujasis geležinkelio tiltas, o senasis 2007 m. paskelbtas Nekilojamojo kultūros paveldo vertybe. Iki šio tilto šiandien nevykstu, nes rajone be automobilio jau sunku, bet užtat pereinu pėsčiųjų viaduku į kitą Mažeikių pusę- tai yra vienintelis pėsčiųjų viadukas Lietuvoje, turintis liftą. Ir liftas netgi veikia! Sovietmečiu statyto tilto neliko 2000 m., jis buvo technologiškai ir morališkai pasenęs, o jau iš sustojimo Šiauliuose žinau, kad Sovietų sąjungoje neįgaliųjų nebuvo, todėl ir pritaikyti infrastruktūros jų poreikiams nereikėjo. ES ir Mažeikių rajono savivaldybės lėšomis 2017 m. pastatytas naujasis tiltas turi liftus abiejose pusėse, vienu liftu vienu metu gali keltis dvylika-trylika žmonių, du dviratininkai arba du asmenys neįgaliųjų vežimėliuose. Mažeikių Švč. Jėzaus Širdies parapijos klebonas Donatas Stulpinas pašventino naująjį statinį, kad tiltas būtų patikimas ir ilgai tarnautų žmonėms. Liftai veikia ir šaltuoju metų laiku. Jie man nepasirodė labai švarūs, matosi šiek tiek apgadinti vandalų -matyt, švęstas vanduo ant šitų nevidonų neveikia. Ant tilto laukia staigmena- Onutės Venslovienės sukurti sodai. Tiesa, ne iš šiaudų, bet iš plastikinių šiaudelių, bet nuo to nenustoju aikčioti iš susižavėjimo. 

Geležinkelio viadukas Mažeikiuose.

Šiaudiniai sodai viaduke.

Kokie įmantrūs šitie sodai!

Sodai yra mano silpnybė, šalia baltiško stiliaus papuošalų. Toks sodas yra Gyvybės medžio, Visatos simbolis, jame susikerta žemės, erdvės ir dangaus sferos, tuo pačiu ir praeitis, dabartis ir ateitis. Skirtinguose regionuose šiaudiniai sodai vadinami irgi skirtingai: liktorius, voras (voratinkliu jį vadina baltarusiai), rojus, sietynas, aitvaras, miestas… Besilaukianti moteris sodą rišdavo („augindavo“), paskui jis buvo kabinamas virš lopšio, per vestuves sodai kabinti virš stalo, jaunųjų viršugalvyje. Yra netgi savotiškų prietarų, susijusių su sodais: sakoma, kad jei į namus įeina žmogus ir sodas nustoja suktis, tai arba tas žmogus atnešė negerą žinią, arba jis pats nėra geras. Toks negatyvios energijos detektorius iš organiškų medžiagų!

 

"Stumtraukis". 

Einu Bažnyčios gatve. Ji yra viena seniausių gatvių Mažeikiuose. 

 „Pirmas vaizdas buvo toks: didelėje stotyje pirmos klasės bufetas, kuriame dirbo 5 liokajai. Kitame trečios klasės bufete dirbo daugybė žmonių ir nemažai tarnautojų. Žmonės kalbėjo žemaitiškai, rusiškai, latviškai, vokiškai ir lenkiškai. Nustebau, tiek kalbų išgirdęs. Žemaitį iš pirmos dienos buvo sunku suprasti.“ - taip 1905 m. Mažeikius prisimena Karolis Pukevičius, dvidešimtmetis jaunuolis atvykęs iš Šešuolėlių miestelio į Mažeikius vargonauti bažnyčioje. - „1905-ieji buvo revoliucijos metai, kurie palietė ir Mažeikius. Atvykdavo visokių agitatorių, rengdavo mitingus. Mat caras su japonais karą pralošė, tai piliečiai drąsesni paliko, pradėjo visokius reikalavimus statyt. Daug streikų buvo. Spalio ir lapkričio mėnesiais traukiniai normaliai nebėjo. Bent po kelias dienas neatvykdavo. Mažeikiuose depo išgrindė ir jame rengdavo mitingus. Caras buvo išleidęs manifestą, kuriuo davė žmonėms laisvę, bet po to manifesto žmonės pradėjo šaukti: „šalin carą“. Po to pradėjo vėl viską varžyt, prasidėjo areštai, visur pristatė kariuomenės. Mažeikiuose apgyvendino vieną kuopą kareivių, skirtų apsaugai”. Šiuos ranka rašytus atsiminimus išsaugojo Karolio Pukevičiaus duktė Eugenija Pukevičiūtė- Sprogienė. 

Bažnyčios gatvės akcentas buvo, nenuostabu, bažnyčia. Uždraudus lietuvišką spaudą, neleista statyti ir bažnyčios. Iniciatyvos ėmėsi vietiniai gyventojai, vienas jų pažadėjo padovanoti žemės, o apgauti budrią rusų valdžią bažnyčią pradėjo statyti kaip namą su virtuve ir kaminu, o 1902 m. pastatas buvo užbaigtas ir įteisintas kaip… kepyklėlė. Šioje „kepyklėlėje“ buvo įrengta koplytėlė pamaldos laikyti. Kiti šaltiniai mini tik paprastą namą, kuris buvo pastatytas negavus leidimo statyti bažnyčios, o 1904 m. vidaus reikalų ministras leido Muravjovo kaime (taip tuo metu vadinti Mažeikiai), privačiame name, įrengti katalikų koplyčią.

Po lietuviškos spaudos atgavimo čia nesiveržė dirbti kunigai, nes nebuvo klebonijos. Pirmas kunigas klebonas P. Meškauskas atvyko tik 1905 m., kai be paskutiniojo patepimo mirė ne vienas ant bėgių patekęs žmogus. Kunigas klebonas suorganizavo pirmą bažnyčios chorą visoje apylinkėje. Imtos vesti bažnytinės knygos, iki 1917 m. jas reikėjo pildyti tik rusų kalba, vėliau- lotyniškai, o nuo 1920 m. jau buvo galima ir lietuviškai. Tik 1908 m. buvo suteikta teisė vaikus mokyti lietuviškai šioje gatvėje atidarytoje „Saulės“ draugijos išlaikomoje pradžios mokykloje bažnyčios špitolėje. Medinis bažnyčios pastatas buvo perstatytas ir padidintas, nes išaugo ir pati tikinčiųjų bendruomenė, šventoriuje buvo maža varpinė.

Kai bažnyčia nebesutalpino visų norinčiųjų, iškilo antroji, Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia. Sovietų valdžiai nepatiko dviejų bažnyčių veikla, todėl 1960 m. senosios bažnyčios patalpas pavertė sandėliu. Keletą metų tame pastate buvo baldų parduotuvė, o 1984 m. buvo nugriauta. Buvusios bažnyčios šventoriuje dabar stovi koplytėlė, o bažnyčios vietoje sovietiniais laikais buvo pastatytas raudonų plytų daugiabutis namas, kuris priklausė tuometinei kompresorių gamyklai. Šalia daugiabučio žydi labai gražiai prižiūrimas gėlių darželis. Želdynus Mažeikiuose verta atskirai paminėti geru žodžiu, tikrai gražiai prižiūrimi, ir pats miestas švarus.

Pirmosios Mažeikių bažnyčios vieta.

Spėju, tai bus šis daugiabutis?

Įdomus ir pats Bažnyčios gatvės pavadinimo atsiradimas. Tuose pačiuose vargonininko atsiminimuose pasakojama, kad miestelis jau formavosi, o kelios gatvės dar buvo be pavadinimų. Lietuviai išgirdo, kad caras žada gatves pavadinti rusiškai, sukruto ir pavadino jas lietuviškai. Komisija paruošė lentas su pavadinimais, įspėjo žmones nesigąsdinti išgirdus prie namų kalant naktį. Pasakojama, kad iš ryto žmonės labai stebėjosi ir džiaugėsi, kad gatvės pavadintos lietuviškai. Niekas nedrįso nuplėšti lentelių ar pervadinti gatvių rusiškai. Šaltinis: Prisiminimai apie Bažnyčios gatvę užrašyti daugiau negu prieš šimtmetį. 

Japoniškos anime gerbėjų renginio plakatas.

Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia buvo ne vieno šios dienos Mažeikių svečio tikslas. Kadaise net trisdešimt du lapai tikinčiųjų parašų liudijo apie norą atkurti parapiją ir turėti naują bažnyčią. Ji buvo pastatyta pagal architektų R. Kazlausko ir H. Štaudės projektą, 2005 m. konsekruota. Bažnyčia tokia didelė, kad net neaišku, kurias duris praverti… Aplink vyksta kažkokios statybos, dalis pastato neprieinama. Pasivaikštau aplink. Architektūra, žinoma, įspūdinga, tik man mielesnės nestambiagabaritinės bažnyčios.

"Kiekvienas yra savo laimės kalvis". 

Čia buvo Pikaso?

Informacinis stendas yra ir prie naujosios bažnyčios.

Mažeikių Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia.

Dairausi kur galėčiau pavalgyti prieš kelionę namo. Nusprendžiu, kad reikia pavalgyti sočiai, todėl užeinu į prekybos centre įsikūrusią „Katpėdėlę“. Užsisakau šaltibarščių ir savo mėgstamų žemaičių blynų. Kol maistą gamina, pasidomiu kas dar įdomesnio apylinkėje. Ventos apžvalgos aikštelė mane sudomina, bet jau matau, kad tikrai nebeliks laiko grįžti į stotį. Labai ilga pati kelionė iš Vilniaus, o kalbinti vietiniai mažeikiečiai neneigia savo „bambagyslės“ su Ryga, iki kurios jiems žymiai arčiau nei iki mūsų sostinės. Kita vertus, esu svarsčiusi galimybę atvykti į Mažeikius su nakvyne, nes matau, kad tiek pačiame mieste, tiek rajone tikrai yra ką pamatyti. Papietavus atsisiunčiu mobiliąją aplikaciją, su kuria lankytojams taikoma 15 proc. nuolaida, tai pietūs su arbatpinigiais man atsieina truputį virš 13,00 EUR. Koja už kojos parpėdinu iki geležinkelio stoties – su žemaičių blynu skrandyje nepaskubėsi. Juk tikri žemaičiai neskuba, ar ne?

Šaltibarščiai. Juk vasara!

Žemaičių blynai. Gardžiai apskrudę, niam niam.

Mažeikių gėlynai.

Mažeikiai, miesto frgamentas.

Mažeikiuose žydi alyvos.

Mažeikių fragmentas.

Šalia viaduko sutinku mėlyną katiną. Katinas Mėlynė yra Mažeikių dailės mokyklos mokinių dovana. Interaktyvus stendas, tokį esu mačiusi ir Plungėje, siūlo keliomis kalbomis susipažinti su Mažeikiais, lankytinomis vietomis, pažaisti edukacinius žaidimus. Būčiau ilgiau pamaigiusi ekraną, bet visi žinome, kad ekranus maigančių traukinys irgi nelaukia. Iki traukinio Mažeikiai- Radviliškis per Šiaulius lieka pusvalandis, ir matau kaip po truputį renkasi tie patys veidai, kuriuos mačiau atvykdama iš Šiaulių – visi mes norėjome pasinaudoti šia nuolaida bilietams ir pamatyti ką nors naujo. Dabar, kai nuo turistų dūsta populiariausi Europos miestai, įvedamos visokios kliūtys turistams, kainos sušoka iki palubių,- reikia keliauti Lietuvoje ir mėgautis naujais atradimais Tėvynėje. 

Mažeikių Mėlynė.

Interaktyvus stendas turistams. Labai šauni mintis!

Šiauliuose persėdimui turiu vieną valandą laiko, nes prieš tai buvęs traukinys buvo išpirktas. Ta valanda prabėga pakankamai greitai, o traukinys Klaipėda- Šiauliai- Vilnius pasirodo esąs be tarpinių sustojimų tarp Šiaulių ir Vilniaus. Džiaugiuosi, kad šalia manęs niekas nesėda, nes galiu pailsinti nuvargusias kojas. Antra klasė nėra labai patogi, bet po trečios klasės iš Šiaulių į Mažeikius skųstis jau būtų gėda. Kėliausi 4.30 val, krentu į lovą 23.30 val. Galbūt būtų protinga nakvoti tokių tolimų kelionių metu?

Praleidau Mažeikiuose apie penkias valandas, bet reikėtų antra tiek. Kitam kartui pasilieka Gramofonų muziejus, Ventos apžvalgos aikštelė, vietinės kavinės ir skaniukai... Galbūt pavyks suderinti antrą Mažeikių aplankymą su Viekšniais. 

Suvenyras iš Mažeikių mano augančiai kolekcijai.

Kelionės į Mažeikius išlaidos:

• Traukinys Vilnius-Mažeikiai-Vilnius: 0,28 EUR

• Lankytinos vietos: 4,00 EUR

• Pietūs: 13,50 EUR

• Suvenyrai: 5,00 EUR

• Kitos išlaidos: 3,50 EUR

Viso: apie 27,00 EUR

Ar Jums teko lankytis Mažeikiuose? Kokie Jūsų įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Naftaitė