Kur prasideda Lietuva: Skuodas- viešnagė kietame kuršių krašte.

Reportažo partneris: Skuodo rajono turizmo informacijos centras.

"- Jonai, tu mediciną baigęs. Kaip moksliškai vadinasi tas medicininis terminas, kai galva nuo kūno atsiskiria? Apartpuolis?"

"-Apuolės mūšis." (Liaudies išmintis iš Interneto)

Kūtvėla lankosi prie Barstyčių (Puokės) akmens Skuodo rajone. Akmens Konstitucija I skyrius 3 straipsnis: "Akmuo turi teisę į formą, kurią jam suteikė gamta ir laikas-netobulą, bet unikalią"

Skuodas gali pasigirti seniausiu šalyje istoriniu paminklu- koplytėle Mūro kryžiumi (pastatyta 1567 m., atstatyta 1990 m.). Rašytiniuose šaltiniuose Skuodas pirma kartą paminėtas 1253 m. Žemaičiai 1259 m. Skuodo mūšyje sutriuškino Livonijos ordino kariuomenę. Skuodo reikšmė pradėjo augti vėlai, tik XVI a., kai, patikslinus Kuršo ir Žemaitijos ribas, jis tapo pasienio miestu ir atiteko didikams Chodkevičiams. LDK kariuomenės reikalams Livonijos kare Jonas Jeronimas Chodkevičius išleido nemažai savo lėšų, joms padengti iš valdovo Žygimanto Augusto gavo čia valdų, kurių tarpe buvo ir Skuodas. "Amžinam naudojimui,"- paskyrė valdovas. Naujojo šeimininko didiko Chodkevičiaus iniciatyva Skuodas gavo miesto teises. Tais pačiais 1572 m. Jonas Jeronimas Chodkevičius dešiniajame Bartuvos upėskrante ėmė kurti naują miestą ir nepasikuklino jį pavadinti savo vardu- Johanesbergas. Skuode-Johanesberge susikirto svarbūs prekybos keliai, jungę Livoniją su Prūsija, vakarų Žemaitiją su Liepojos ir Rygos uostais. Tas ir dabar nepasikeitę- iki Rygos čia žymiai arčiau, negu iki Vilniaus ar Kauno, o Bartuvai esant vandeninga, sakoma, į Liepoją galima valtimis nuplaukti. Skuode XVIII a. įsikūrė muitinė, ėmė keltis žydų kilmės gyventojai, jiems čia su laiku priklausė didžiausi fabrikai. Vietovė labai nukentėjo Šiaurės karo metais dėl kilusio bado ir maro. Po Chodkevičių čia valdas turėjo su jais vedybiniais ryšiais susigiminiavę Sapiegos, iš kurių dvaras buvo atimtas po 1831 m. sukilimo numalšinimo. Rusijos imperijos sudėtyje savivaldos netekęs Skuodas ėmė provincialėti, bet su laiku išaugo sagų gamybos, odos išdirbimo, batų siuvimo įmonės, o 1915 m. netoliese atsiradus geležinkeliui buvo drąsiai galima tvirtinti, kad Skuodas buvo pasienio, amatų ir prekybos miestas. Antrojo pasaulinio karo metais buvo sunaikinta žydų bendruomenė. Bombarduodami atsitraukiančią vokiečių kariuomenę, sovietų kariuomenė praktiškai nušlavė miestą nuo žemės paviršiaus. Po karo apylinkėse veikė Kardo apygardos partizanai, sovietmečiu gyventojai tremti į Sibirą. Atkūrus Nepriklausomybę, Skuode steigtos įvairios pramonės įmonės. Miestelis visgi nedidelis, apie 5,000 gyventojų, su rajonu bus apie 14,000 gyventojų.

Ruošiantis kelionei į Skuodą, labai rekomenduoju pažiūrėti Prano Šarpnickio dokumentinį filmą "Lietuva prasideda nuo Skuodo" (YouTube platforma). 

Pusryčiaujame vėl naujoje vietoje: "Skuodiškių užeiga". Čia veikia svečių namai ir kavinė. Pusryčiams patiekiamas švediškas stalas. Aš mėgaujuosi labai skaniais mini kibinukais, o kai šeimininkė atneša karštų blynelių su varške, tai eilutė nusidriekia tris ratus aplink stalą. Gera matyti, kad Skuode yra padorių įstaigų sočiai pavalgyti, juk keliautojams tai labai aktualu. 

Skuodo muziejus buvusios dvarvietės pastate bus, turbūt, vienas jauniausių muziejų kuriame esu lankiusis, įkurtas 1991 m. Įkūrimo proga buvo garbinga- Skuodas šventė savo įkūrimo 420-sias metines. Čia apžiūrime istorinę-archeologinę ir etnografines sales, pasigrožime talentingais vietos gyventojų ir meistrų darbais. Viena iš siūlomų edukacijų, kurią mums pristato muziejininkas ir gidas Ignas Gulbinas, yra sagų gamyba iš...pieno. Skuodo sagų fabrikas neseniai būtų atšventęs garbingą 90-ties metų jubiliejų, jeigu tebeveiktų. Ilgiausia eilė nusidriekė norinčių per specialius akinius pamatyti "Puolė Apuolę" virtualios realybės pasakojimą. Aš nespėjau atstovėti tokios ilgos kelionių žurnalistų ir kelionių organizatorių eilės, tai pasižymiu kitam kartui. 

Skuodo muziejus buvusioje dvarvietėje. 

Skuodas rudenį labai fotogeniškas.

Černobylio katastrofos pasekmių likviduotojams atminti. Per 1500 likviduotojų buvo iš Žemaitijos. Skulpt. Mindaugas Jankauskas, 2026 m. Keturiasdešimt metų po katastrofos. 

Papuošimai parke prie Skuodo muziejaus. 

Tremtinių į Sibirą palikimas.

Tautodailininkų darbų paroda Skuodo muziejuje. 

Etnografinis kambarys. 

Kokia graži puodėška! 

Mane visada žavi lauko koplytėlių apipavidalinimas. 

Jeigu kada išdrąsėsiu pasidaryti tatuiruotę, tai bus kažkas iš tokių motyvų. 

Nenustebčiau, jeigu šiame krašte ir velniai vis dar veisiasi. 

Koks charizmatiškas velniukas. 

Aštuoni kilometrai nuo Skuodo yra Apuolės kraštovaizdžio ir istorinis draustinis. Čia saugomos seniausios Lietuvos gyvenvietės, istoriniuose šaltiniuose paminėtos 853 m., ir senkapio liekanos. Apuolės piliakalniu naudotasi nuo pirmųjų mūsų eros amžių iki XIII a. Minėtoji data įėjo į istoriją, kai Švedijos karalius Olafas užpuolė Apuolės pilį, jau atmušusią danų antpuolį. Istorikai mano, kad, nepaisant cituojamų istorinių kronikų, abiejų pusių jėgos buvo apylygės. 

Informacinis stendas prie Apuolės piliakalnio. 

Apuolės istorinis-landšaftinis draustinis. 

Kūtvėla lankosi ant Apuolės piliakalnio.

Apuolės piliakalnis Skuodo rajone.

"Štai, devintą dieną švedų žmonės, nuvargę nuo nuolatinių kautynių, pasijuto spaudžiami ir, didžiai išsigandę, galvojo tik, kaip iš ten pasprukti... Bet staiga visų širdys tiek sutvirtėjo, kad visi be baimės tuojau panoro pulti ir užkariauti pilį. Kai iš visų pusių apstoję norėjo pradėti mūšį, tie, kurie buvo (pilies) viduje paprašė, kad jiems leistų pasikalbėti." – cituojama Rimberto kronika. Apuolės gynėjai pasiūlė švedams atsipirkti ir pripažinti jų valdžią. - "[…] karalius ir kunigaikščiai, sveikesnę nuovoką turėdami, paspaudė pilėnų dešiniąsias, santvarvę padarė ir, gavę daugybę turtų bei 30 įkaitų, džiaugdamiesi sugrįžo pas savuosius[…]". Matyt, Apuolės gynėjus priimti tokį sprendimą privertė ribotos maisto atsargos. Visgi, galime didžiuotis puikiais kuršių gynybos įgūdžiais- Apuolės pilis taip ir nebuvo paimta. Kuršių gentis nesukūrė valstybės, todėl buvo užkariauti ir pavergti Livonijos ordino. Dalis kuršių susiliejo su žemaičiais, dalis- su latviais ir nuo XVI a. kuršių gentis kaip atskira nebeminima, o Apuolės vardas ėmė grimzti užmarštin. Didieji piliakalnio tyrinėjimai buvo vykdomi bendros lietuvių ir švedų ekspedicijos metu 1928-1932 m. Minint atmintinus istorinius įvykius, ant Apuolės piliakalnio rugpjūčio mėnesį vyksta istorinės rekonstrukcijos festivalis.

Jau užlipus ant Apuolės piliakalnio. Dievas davė mums orą šiai kelionei. 

Mus pasitinka edukatorė ir gidė Daiva Budrienė, kuri mums pristato kuršių moters pasaulį IX a. Aš akis spiginu į atkurtą kuršių moters kostiumą ir įspūdingus papuošalus. Esu tokios juvelyrikos gerbėja, pati turiu keletą tokių papuošalų, todėl puikiai žinau jų kainas: plėšrūs žuvėdai šitą kuršių moterį išneštų pirmą! Apuolės piliakalnis man padarė labai didelį įspūdį. Žinoma, Dangus buvo mums maloningas ir pasiuntė puikų rudenį. Vėjas papučia, senieji medžiai suošia, nukritę spalvingi lapai plevena ore…Regis, sustok ir įsiklausyk- išgirsi praėjusių laikų šnabždesį… Juk žmonės šneka, kad piliakalnio viduje yra prasmegusi didelė senovės kuršių pilis, pilna aukso ir brangenybių, o lobį saugo užkeiktas gaidys. Lygiai vidurnaktį iš piliakalnio gilumos galima išgirsti jį giedant. Jei atsirastų drąsuolis, kuris naktį sugebėtų iškasti tam tikrą vietą neištaręs nė vieno žodžio, pilis iškiltų į viršų, o visi turtai atitektų jam. Tačiau iki šiol visi bandę išsigando aplink kylančių baisių garsų ir vaiduoklių! Edukacijos metu susipažįstame su kuršių genties istorija, pačiupinėjame atkurtus buities reikmenis, pasigrožime papuošalais… Apyrankės svoris- įspūdingas! Tokia edukacija labai praturtino Apuolės piliakalnio lankymą, nemažai mūsų grupės dalyvių dabar svarsto apsilankyti Apuolės festivalyje, kur galima pamatyti senuosius amatus, pasiklausyti archajinės muzikos, pamatyti vikingų ir kuršių kovas…

Kuršių moteris IX a. 

Apžiūrime iš arti įspūdingus juvelyrinius dirbinius. 

Dabar ir man labai reikia tokios apyrankės!

Pietaujame kavinėje "Gintagnė". Čia pirmiausia skanaujame sočią karštą šiupininę sriubą. Karštam patiekalui mums pasiūlo įvairių mėsos patiekalų asorti su karštomis bulvėmis ir kelių rūšių salotomis. Man ypatingai patiko šonkauliukai, kurie tiesiog tirpte sutirpo ant liežuvio.

Manau, kad Skuodo rajonas turi "kaupikų" problemą. Štai neapsakomasis Vaclovas Intas kaupė akmenis, o Virginijus Mitkus kaupia turbūt viską, kas į akį krenta. Šiuo atveju tai- didelis privalumas, nes gimsta tokios unikalios vietos kaip Žemdirbio muziejus. "Sunku pamatyti ko neturėčiau,"- sako mus pasitikęs šio muziejaus įkūrėjas Virginijus Mitkus. Muziejuje galima susipažinti su senoviniais įrenginiais, darbo įrankiais, namų apyvokos reikmenimis. Muziejaus įkūrėjo teigimu, viskas prasidėjo nuo pirmojo eksponato - kaimyno malūnininko Grabausko už simbolinę kainą perleistų senovinių girnų, bet muziejumi sodybos irgi nepavadinsi, tai - savotiškas gyvenimo būdas. Lauko ekspozicija prasideda nuo memorialo Baltijos šalių Afganistano karo bendražygiams. Pats V. Mitkus praleido du metus Afganistane, grįžęs kartu su žmona buvusio kolūkio patalpose įkūrė metalo apdirbimo įmonę, o šiai minčiai jį įkvėpė Afganistane sutikti vietos gyventojai, kurie turėjo išgyventi vien savo jėgomis. 

Prisimename Afganistano karo dalyvius.

Kūtvėla rado tuos septynmylius batus, kurių labai reikėjo vakar Akmenų parke. 

Žemdirbio muziejus. 

Žemės ūkio padargų kolekcija.

Kūtvėla lankosi Žemdirbio muziejuje. 

Žemdirbio muziejus.

Labai jaukus arkliukas.

Esu neabejinga arachnoidų giminei. 

Infoture po Uteną ir Utenos kraštą lankėme Pačkėnuose gyvenančią raganą. Pasirodo, ragana (Skuodo rajono kultūros centro kultūrinių renginių organizatorė ir multifunkcinės erdvės vienkiemyje įkūrėja bei animatorė Rasa Kiburytė) gyvena ir Skuodo rajone. Ir net ne tai kad gyvena, o netgi savo rezidenciją "Susimatom!" valdo. Mūsų apsilankymo metu rezidencija kaip tik ruošėsi Helovinui. Šioje rezidencijoje papuošimai atlikti labai skoningai ir sukurta labai atmosferiška aplinka. Čia organizuojami magiški nuotykiai vaikams (burtų lazdelių gamyba, magiško eliksyro virimas, skraidančių šluotų išbandymas), mugės, loterijos… Jeigu keliausite po Skuodo rajoną su vaikais, tikrai verta pasidomėti renginių kalendoriumi.

Kiekviename iš mūsų gyvena vaikas :-) Kaip manote, per kiek laiko parskrisčiau į Vilnių?

Kokie šaunūs pipiriukai.

Vyksta pasirengimas vakaro renginiui.

Gaila, kad negirdite fono muzikos- labai faina aplinka.

Katile kunkuliuoja kažkoks magiškas eliksyras.

Moliūgai yra nuostabiai fotogeniška daržovė, sutinkate? 

Tematinis sodybos papuošimas.

Jeigu yra aksioma infoturuose, kuriuose mane pakviečia dalyvauti, tai ji yra tokia: visada aplankome vietinį bitininką. Bet po kelių infoturų ima galva suktis ir atrodo, kad vienur pabuvęs jau esi viską ir matęs, negi tos bitės kuom nors skiriasi? Dūzgia ir tiek! Šį klausimą užduodame mus pasitikusiam bitininkui Sauliui Žutautui. "Gamoje yra tik septynios natos, o žiūrėkite, kiek skirtingų simfonijų iš jų sukurta,"- sako gerb. Saulius. Ir juk-teisybė! Negali netikėti bitininku, kuris prižiūri aštuoniasdešimt bičių šeimų. Atokus ir ramus bitynas anaiptol nereiškia, kad galima sėdėti rankas ant pilvo sunėrus, nes darbų čia netrūksta ištisus metus. O ir bitė jau toks "žvėris", kurio nei aptversi, nei pririši, tai medų neša iš kur jai nešasi, tolimus atstumus įveikia. Produkcijos užtenka ir eksportui. Aš, medų nelabai mėgstanti, neatsispiriu pagundai pakaštavoti medaus su koriu ir taip greit, turbūt, joks nusidėjėlis nebus atsivertęs kaip Kūtvėla prie vaišių stalo. Charizmatiška šeimininkė vaišina įvairiais sūriais, ant kurių siūlo užsitepti kelių rūšių medaus. Mus sudomina ir parduotuvėlės asortimentas, čia galima įsigyti ne tik kelių rūšių medaus, bet ir rinkinių dovanoms. 

Dabar jau nebežinau, kas yra Skuodo "vizitinė kortelė"- akmenys ar moliūgai?

Tyrinėjame avilį iš arti.

Širdies formos tvenkinys. O gal mano akys apsigauna?

Čia galima įsigyti dovanų rinkinių. 

Man patiko stilingai pateikta degustacija. 

Medaus korys, kurį galima valgyti visą. 

Kokia įspūdinga žvakė! 

Kol dar šviesu, skubame prie Barstyčių (Puokės) akmens - didžiausio akmens Lietuvoje. Manoma, kad ledynai jį atvilko iš Švedijos. Mus pasitinka Barstyčių kaimų bendruomenės atstovai su teatralizuota Barstyčių akmens legenda. Pasakojama, kad labai seniai, ramų čionykštį gyvenimą sutrukdė atplaukusios didžiulės žuvėdų su slibinu priešakyje ir ėmė niokoti viską, kas buvo jų kelyje. Žyniai prakeikė žiaurius atėjūnus ir šaukėsi dangaus keršto. Perkūnas išgirdo žynių maldas ir žemę nusirito drebinantis trenksmas, žaibai skaldė ir skandino valtis, plėšikai žuvėdai skendo ežero gelmėse. Kilusi audra pakėlė visą ežerą kartu su jame buvusiomis žuvėdų valtimis ir nusinešė, o užsirūstinęs Perkūnas tas valtis vis žaibu palydėdavo, o tos bematant suakmenėdavo ir akmenimis susmegdavo į žemę ar nežinia kur išnykdavo. Bet nedorieji žuvėdai tapo prakeikti amžiams, net ir dabar kartais tie laivai atsibunda, bures šilkines išpučia, bet kelio atgal į savo kraštą niekaip negali rasti… Kadaise ir šis Barstyčių akmuo žuvėdų valtimi atgimdavo, ant jo vienut vienutėlis raguotas žmogus sėdėdavo, laumių choras giedodavo, raganaitės šokdavo… Tik kartą staiga užgiedojo gaidys ir didysis akmuo nespėjo pasislėpti, taip ir liko styroti per amžius. 

Barstyčių akmuo prabyla...

Dabar tik trūksta, kad Perkūnas trinkteltų! 

Kūtvėla išpildė savo seną svajonę-pamatyti didžiausią Lietuvos akmenį. 

"Akmuo turi teisę būti, be pateisinimo, be judėjimo, be paskirties."- Akmens Konstitucija, I skyrius, 1 straipsnis.

Barstyčių kaimų bendruomenė pristato teatralizuotą Barstyčių akmens legendą. 

Norintys gali specialiai pristatytomis kopėčiomis užlipti ant šio milžino galiūno, bet aš nesiryžau. O ir Akmens Konstitucija šitu klausimu labai aiškiai pasisako: "Akmuo turi laisvę būti nenaudojamu-jis neprivalo tarnauti žmogui", II skyrius 13 straipsnis. 

Tai svarbu: WC automobilių stovėjimo aikštelėje yra nepatenkinamos kokybės ir labai nerekomenduoju juo naudotis: tai yra skylė betono grindyse ir virš jos pastatyta nepritvirtinta aukšta kėdė su skyle. Labai tikiuosi, kad investicijos pasieks šitą kampelį ir atsiras bent jau biotualetas.

Paskutinis, bet anaiptol ne prasčiausias, mūsų infoturo objektas, kurį pasiekiame dar su saulės šviesa,- Laukių ąžuolas Rukų kaime. Skaitau reklaminį lankstinuką ir netikiu savo akimis: ąžuolui 350-400 metų! Laukių ąžuolas yra dvigubas laureatas: 2025 m. jis išrinktas Lietuvos medžiu, o 2026 m. , nurungęs dvylika konkurentų - Europos medžiu, laimėjęs Lietuvai ši konkursą pirmą kartą per visą konkurso istoriją. Dar nespėjęs buvo ir kojų...ėėė...šaknų apšilti, kai latviai jau pastatė kelio nuorodą į jo pusę. Pranciškus ir Barbora Laukiai su meile pasodino ąžuolą, tikėdami, kad jis taps visos giminės saugotoju. Simboliška, jog šis medis iš tiesų augo kartu su šeimos istorija: čia vaikai ieškodavo ramybės, čia rinkdavosi kaimynai ne tik pasikalbėti, bet ir švęsti, dainuoti. 2025-ieji tapo šio ąžuolo atgimimo metais. Susivienijusi Rukų kaimo bendruomenė ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti apleistą teritoriją ir atgaivinti šio ąžuolo istoriją: įrengė takus, pasėjo žolę, o patį galiūną apjuosė apsaugine tvorele. Šiandien ąžuolu rūpinasi jau šeštoji Laukių giminės karta. Antroje vietoje liko žymiai "jaunesnė" 150-ties metų laukinė obelis iš Slovakijos, trečioje vietoje- dar "jaunesnė" 110-ties metų palinkusi guoba Lenkijoje netoli didikų Šidloveckių ir Radvilų dvaro. Kova dėl šio garbingo titulo buvo arši, laimėtojas išaiškėjo vos ne paskutinę minutę,- pasakojo mums Rukų kaimo bendruomenės pirmininkė ir Skuodo amatų ir paslaugų mokyklos direktorė Egida Skurdauskienė. Rukų kaimo bendruomenės nariai mus šiltai priima, labai emocionaliai papasakoja ir apie patį ąžuolą, ir apie Europos medžio rinkimus, o galiausiai į ilgą kelionę išleidžia pilnais karštos košės pilvais. Parsivežu Laukių ąžuolo giliuką,- kai keliausiu aplankyti Stelmužės ąžuolo, nuvešiu jam dovanų, kad Zarasų krašto sengalvėlis galėtų pabendrauti su kuom nors artimesniu savo amžiui.

Laukių ąžuolas. Iš tiesų labai gražus medis. Sakyčiau, netgi elegantiškas! 

Informacinė lenta prie Laukių ąžuolo.

Bendruomenės puoselėjama aplinka prie Europos metų medžio.

Kūtvėlos grobis iš Skuodo rajono. Visų šitų magnetukų tai tikrai labai reikėjo, prašom  man fone neburbėti, ačiū. 

1/60- tai geriausias įrodymas, kad Lietuva tikrai prasideda nuo Skuodo. 

Kelionė atgal buvo žymiai mažiau įspūdinga nei pirmyn, bet gal tai ir gerai, nes parvažiavome be streso. Dėkui mūsų organizatorei Ventei Viteikaitei už kvietimą dalyvauti. Dėkui kolegai Ramūnui iš "Nesėdėk namuose", kuris suganė mus moteriškas ir iki namų durų vėlai naktį saugiai pristatė. Taipogi dėkui kolegai Edmundui Ganusauskui, kuris mus moteriškas iš autobuso visada saugiai iškelia. Didelis dėkui ir šio infoturo organizatoriams - Skuodo rajono turizmo informacijos centrui ir Skuodo rajono savivaldybei-  kad šitaip gražiai mus priėmė ir taip šauniai pristatė savo kraštą, kad mes dar ilgai nepamiršim. 

"Kas supranta akmenį, tas pradeda suprasti save."- Akmens Konstitucija, IV skyrius, 32 straipsnis. 

Ar esate buvę Skuode ir jo apylinkėse? Ką dar galite patarti aplankyti? Kokie įspūdžiai?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Akmenaitė