Viena diena Lietuvoje: obuolių sūris, lietuviškas zodiakas, savitarnos keltas ir dūdmaišis bažnyčioje.

Kelionės partneris: Aukštaitijos nacionalinis parkas.

Nepraėjo ir šimtas metų, o aš vėl keliauju į Aukštaitiją. Šį kartą vykstu susipažinti su projektu „Darnaus vandens turizmo stiprinimas Lietuvos ir Latvijos pasienio regione, įtraukiant vietos verslininkus ir bendruomenes“. Skamba kaip kažkokia abrakadabra? Tai reikia išsiaiškinti! Mūsų ciekavų zosių, norinčių išsiaiškinti, buvo pilnas autobusas - žurnalistų, tinklaraštininkų ir influencerių, kuriuos dabar nuomonės formuotojais reikia vadinti.

Pirmiausia atvykstame į Anykščių regioninio parko lankytojų centrą. Čia, prie puodelio rytinės kavos, jau galime plačiau atmerkti akis ir stačiau pastatyti ausis. Leisiu sau citatą iš pristatymo skaidrės: „Šiuo projektu parodome, kad saugomos teritorijos nėra tik vietos, kuriose kažkas ribojama. Tai gyvos erdvės, kur galima pažinti gamtą, ilsėtis, keliauti atsakingai ir kartu prisidėti prie regionų gyvybingumo. Ir būtent toks požiūris yra ateities kryptis, kai gamtos apsauga ir turizmas ne konkuruoja tarpusavyje, o papildo vienas kitą.“ 

Kūtvėla lankosi Lajų take Anykščiuose. 

Anykščių regioninio parko lankytojų centre susipažįstame su ekspozicija. Saugomų teritorijų emblemos sudaromos iš dviejų dalių: viršuje vaizduojamas kultūrinis objektas, apačioje- gamtinis. Anykščių regioninis parkas atpažįstamas iš Laimės žiburio ir vietiniuose miškuose klestinčios voverių civilizacijos. Darbo stalas apsiavęs veltinius, kurie primena sovietmečiu Anykščiuose veikė veltinių fabrikas „Spartakas“, kuris buvo ne tik vienintelis toks fabrikas Lietuvoje, bet ir šia produkcija aprūpindavo visą Sovietų sąjungą, įėjo į dešimtuką šio profilio įmonių Sovietų Sąjungoje. Prekyba su Rusija sustojo Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, sustojo ir veltinių fabriko staklės… Labai įdomiai apipavidalintas lankytojų centras pristato tiek unikalias gamtines ir kultūrines vertybes, tokias kaip legendinis Puntukas, mitinė (o gal ir ne?) Mindaugo pilis Voruta, vienintelis Lietuvoje Arklio muziejus, medžių viršūnes siekiantis Lajų takas, bet ir mažiau žinomus, bet ne mažiau įdomius lankytinus objektus.

Anykščių veltinukai. Labai geras apavas!

Iš Anykščių kilę daug inteligentų, tai Kūtvėla irgi stengiasi atrodyti inteligentiškai.

Lajų takas Anykščiuose išlieka turistų traukos centru. Prisimenu, kaip jis buvo atidarytas prieš dešimt metų ir koks buvo anšlagas pirmosiomis dienomis… Pirmąjį savaitgalį po atidarymo apsilankė apie 11,000 žmonių, o automobilius teko palikti už kelių kilometrų. Prisipažinsiu- internetiniuose archyvuose išlikusius reportažus apie Lajų tako atidarymą skaitau kaip aštraus siužeto trilerį su erotikos elementais. Dabar Lajų takas sulaukia apie 100,000 lankytojų per metus. Tai paskatino savivaldybę bei verslininkus investuoti į naujus turizmo objektus, pramogų centrus, atsidarė nemažai naujų maitinimo įstaigų, organizuojama vis daugiau įvairių renginių, taip pat yra susidomėjimas nakvynės paslaugomis. Mes apsukame garbės ratą Lajų taku, pasigrožime originalia jo architektūra ir apdainuotuoju Anykščių šileliu (Fun Fact: o jūs žinojote, kad „Anykščių šilelis“ yra ne poema, o giesmė?) … Deja, Lajų taką yra ištikęs dažnas lankomų objektų negalavimas- nebeveikia keltuvas neįgaliems asmenims…

 

Lajų tako lankymo informacija.

Lajų takas.

Lajų takas.

Lajų tako apžvalgos bokštas. 

Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! Kas jūsų grožei senobinei tiki?

 „Matot, problema čia buvo tokia, kad dėl lėšų trūkumo Medžių lajų tako projektavimo bei statybos pradžioje privedė prie to, kad buvo perkamas lietuviškas gaminys. Atsivežti jį iš kitur mes negalėjome, nes buvo per brangu. Dabar ta firma, kuri gamino tą keltuvą, yra bankrutavusi, o keltuvas per tiek laiko susidėvėjo. Kiekvienais metais atlikus keltuvo inspekciją, yra pareiškiama, kad jis yra nesaugus ir mes jo negalime eksploatuoti. Dar vienas dalykas - buvo tokia techninė problema. Keltuvai nekyla aukščiau, nei 20 metrų, o  apžvalgos bokštas yra 34 metrų aukščio. Todėl buvo keletas tų keltuvų sudėta, kad keliais etapais užkylama beveik iki viršaus. Dabar ieškome variantų, kaip keltuvą būtų galima paremontuoti. Mūsų sąlygomis būtų geriausia ne keltuvas, bet liftas. Lankytojas galėtų pats pasikelti, nereikėtų darbuotojo pagalbos. Bet vėlgi, su liftais yra problemos, kurias nežinau, ar mes sugebėsime išspręsti. Reikalinga šildoma šachta. Galvojame apie tokį variantą. Manau, kad iki kitų metų tą problemą turėtume išspręsti.“- šaltinis Neveikiantį keltuvą tikisi pakeisti liftu, 2025 m. 

Kaip manote, ar skaičius trylika yra nešantis nelaimę? Tiek tiltų jungia ilgiausios tik Lietuvos teritorijoje tekančios upės Šventosios krantus, o ji iš savo 248 kilometrų Anykščių kraštui dovanoja virš 80-ties kilometrų! Netoli Lajų tako yra 2020 m. atidarytas Anykščių šilelio lynų tiltas. Juo galima nueiti iki Karalienės liūno. Rašytoja Bronė Buivydaitė knygoje „Anykščių baladės“ užrašė vieną iš girdėtų legendų apie Karalienės liūną. „Gal nuo gelmėse besiveržiančio šaltinio, gal nuo kažkokių dumble susidariusių dujų vandens paviršius čia kartais suraibuliuoja, sujuda. Pasak legendos - tai vaidilutė vartosi dugne, vis negali nurimti. Seniai seniai, prie žaliu kaspinu apjuosto liūno vaidilutės šventą ugnį saugojusios - ir juodą naktį, ir skaidrią dieną. O Šventosios krantą linksmosios undinės taškydavusios. Čia, prie liūno, šventąją tėvų ugnį saugoti ateidavusi ir jaunutė, graži karalienė - kartu su vaidilute dievų garbei giesmes giedojusi, aušrą pasitikdavusi. Bet vienąkart atskrido baisi juoda neganda – tūkstančiai juodų paukščių.../ Pulkų pulkai įbrido į Šventąją upę - protėvių ir tėvų tikėjimą išnaikinti. Iškirto, sunaikino žaliąjį gojų būriai svetimų vyrų, žvėrimis pavirtusių. Krikščionių žyniai šaukė žmones bristi į liūną ar į upę ir melsti malonės naujojo Dievo. Ir pakluso žmonės juodiesiems paukščiams... Tik jaunoji karalienė prie liūno kranto stovėjo išdidžiai pakelta galva. - Štai dar viena stabmeldė stovi, - ištarė karalienė ir žengė į liūną. Nuo to laiko žmonės liūną ir ėmė Karalienės liūnu vadinti. Sakoma, jog ir dabar ramiomis vasaros naktimis iš liūno žiūrinčios dvi liūdnos akys - tai nerimsta, dejuoja jaunoji karalienė.“

Lynų tiltas per Šešupę.

Tolumoje matosi Lajų tako apžvalgos bokštas.

Gaudome saulę Anykščiuose.

Populiarus sustojimas nuotraukoms. Kūtvėla net užsimerkusi nuo populiarumo. 

Lietuva turtinga mitais, padavimais, legendomis… Tačiau kartais tenka iš tų mitinių padebesių nusileisti į žemę ir labai bibliškai, kaip Šventajame Rašte ir nurodyta, savo veido prakaitu pelnytis duoną. Turbūt taip ir bus atsiradęs mūsų sekantis sustojimas Padvarninkų kaimas, savo pavadinimą gavęs nuo čia įsikūrusių baudžiauninkų, nusipirkusių žemės iš dvaro. Padvarninkų kapinėse palaidoti netoliese gyvenę rašytoja Liudvika Didžiulienė- Žmona, švietėjas Stanislovas Feliksas Didžiulis, bei kiti jų šeimos nariai, knygnešys Jonas Šaučiūnas ir jo šeima. Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių sodyba-muziejus Padvarninkuose kviečia geriau pažinti pirmosios gastronominės knygos lietuvių kalba „Lietuvos gaspadinė arba Pamokinimai, kaip prigulinčiai suvartoti Dievo dovanas“ autorę Liudviką Didžiulienę-Žmoną. Ji gamino maistą kaip tikra dvaro virėja ir tvirtai tikėjo, kad su meile gardesnis duonos kąsnis, negu širdžiai kenčiant Strasburgo paštetai. 

Tačiau šiandien mūsų autobusas suka į kitą pusę ir sustojame ne prie Strasburgo paštetus gaminančio fabriko, o prie obuolių sūrius gaminančio Mindaugo Balčiūno sodybos. Mus pasitinka pats šeimininkas ir kviečia nuo kylančio vėjo slėptis pavėsinėje- sako, tai antras jo paties rankomis pastatytas statinys… po šuns būdos. Šunų čia irgi yra- visi du. Niekada neplanavęs pirkti sodybos jau dabar buvęs vilnietis į šią sodybą su šeima atsikėlė vienai vasarai po dukros gimimo, neva – po obelimi vežimėlį laikyti sveikiau nei mieste ant asfalto. Obelų čia buvo trylika (vėlgi tas mistinis skaičius trylika, ar tik nebus koks ženklas iš aukščiau?), tai vežimėliui buvo kur laikytis, bet dar buvo ir įspūdingi saulėlydžiai su lakštingalų čiulbesio įgarsinimu...ir visa tai vainikuojama šiandien keliomis tonomis per metus pagaminamo (išverdamo?) obuolių sūrio. Taip MB „Pjauk grybą“, nuo kurios kadaise prasidėjo šeimos verslas, transformavosi į „Marijos trobelė“. 

Rekvizitas glostymui ir rekvizitas ragavimui. Svarbiausia- nesupainioti. 

Mindaugas Balčiūnas veda edukaciją apie obuolių sūrius. 

Be jokių konservantų.

Mokomės gurmanišų subtilybių.

Legendinės obelys.

 „Viskas vyksta ne pagal mane ir aš laimingas,“- juokiasi Mindaugas, pasakodamas apie obuolių sūrio gamybos ypatumus, šio verslo niuansus, girdamas šio išskirtinio lietuviško produkto skaniąsias savybes. Aš užsiklausiau ir netyčia… suvalgiau beveik visą rekvizitą. Pasirodo, man taip patogiai po alkūne buvęs papjaustytas sūris laukė savo eilės mūsų grupės edukacijai, o ne personaliniam Kūtvėlos apsirijimui... Redakcija šituom labai atsiprašo ir pasižada ateityje būti atidesniais, o savo korespondentus maitinti dažniau. Tuo tarpu mūsų edukacija tęsiasi ir pagaliau visi norintys gali padegustuoti netikėtų obuolių sūrio derinių su žemaitišku kastiniu, paskui su raudonų apelsinų marmeladu, pelėsiniu sūriu, graikiniu riešutu… Mėgstantys aštriai irgi nelieka nuskriausti, jų gurmaniškam teismui atiduodamas aštrus „tapas“ su obuolių sūriu.

Mūsų nuomonė išsiskiria kuris derinys skaniausias, bet vienbalsiai nusprendžiame, kad obuolių sūris yra labai tinkama verslo dovana ar suvenyras iš Lietuvos. Į šią kategoriją patenka ir obuolių traškučiai bei uoginiai vaisinukai. Jeigu su obuolių traškučiais viskas kaip ir aišku, tai uoginiai vaisinukai priverčia kilstelėti antakius: tiesiog sutrinta ir išdžiovinta uogos (30%) ir obuoliai (70%). Nieko daugiau. Skanu ir sveika valgyti, be pridėtinio cukraus, saldiklių, dažiklių, konservantų.

Uoginis vaisinukas, angliškai - "fruit leather". 

Obuolių sūris pikantiškai.

Edukacija baigėsi ir šeimininkė kviečia pietų. Noriai sumerkiame šaukštus į karštą sriubą.

 

Daržovės mėsos buljone ir duona su kastiniu.

Plėšyta mėsa su namie raugtais agurkėliais.

Sodyba ir teisinga vėliava.

Žvaigždės čia ne tik gastronominės, bet ir kosminės: 1929 m. netoliese nukrito meteoritas. Pasak liudytojų, „nakties danguje pasirodė Mėnulio pilnaties dydžio šviesulys su ilga uodega, artėdamas prie Žemės jis mažėjo ir galiausiai subyrėjo į kibirkštis“. Šios minties lydimi atsisveikiname su svetingais šeimininkais ir tęsiame kelionę Kulionių kaimo link. Čia įsikūrusi Kulionių etnografinė sodyba ir Dangaus šviesulių stebykla.

Etnografinė sodyba.

Informacinis stendas prie Etnografinės sodybos. 

„Pavėlavote,“- mus priekaištu pasitinka Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laureatas, etnokosmologas, muziejininkas, Romuvos vaidila, publicistas Jonas Vaiškūnas. Stovime visu būriu akis žemyn nudelbę, iš gėdos degantys, visi tokie labai žurnalistai- juk išties vėluojame... Inteligentai, škias.

„Šešis šimtus metų,“- pratęsia mintį Jonas Vaiškūnas. - „Tada buvo užgesintas paskutinis aukuras.“ 

Jonas Vaiškūnas įžiebia ugnį aukure.

Kitapus ežero- Etnokosmologijos muziejus.

Dangaus šviesulių stebykla.

Kaip Puntukas nuo širdies! Užgesinto aukuro, aišku, kažkiek gaila, bet kam dabar lengva? Net pašviesėjusiais veidais apsupame Joną stebykloje. Kodėl stebykloje? Ogi todėl, kad mūsų lietuvių kalba atskleidžia ir mūsų pasaulėžiūrą, unikalią ir nepakartojamą. Štai pasakysite „observatorija“- ir ką? O štai „stebykla“- ir stebėti, ir stebėtis… Stebykla įrengta 1996 m. Čia susipažįstama su laiko samprata, astronomijos ištakomis, kalendoriaus atsiradimu. Senovinės mūsų baltiškosios šventvietės buvo tokiomis stebyklomis. Ir koks ten kalendorius, jeigu tikrasis žodis yra „metskaitis“? Na, galvoju, čia jau iš mūsų naivumo juokiamąsi. Kas čia per žodis? O vat ir yra! Lietuviškas laikraštis „Sandara“ 1957 m., ėjęs JAV, taip rašė: „Pirmasis lietuviškas kalendorius išėjo 1846 metais, paruoštas ir išleistas Lauryno Ivinskio (1808-1881 m ), vardu ‘‘Metų skaitlius ūkiškas”, o vėliau - “Kalendorius arba metskaitis ūkiškas”. Išeidavo kasmet ir ėjo iki 1864 metų.“ Šiame metskaityje buvo patarimų, priežodžių, dainų, pasakų, žinių iš istorijos, gamtos ar geografijos…

Apie lietuviško zodiako egzistavimą aš nė viena ausimi nebuvau girdėjusi ir tai tik parodo, kad mokytis niekada nevėlu. Pirmas tokio unikalaus zodiako paminėjimas minimas Teodoro Narbuto aprašytoje Perkūno šventykloje Vilniuje. Anot jo, ši šventykla stovėjusi toje vie­toje, kur Vilnia įteka į Nerį. Čia buvęs palaidotas kunigaikštis Šventaragis, o jo sūnus Gerimantas 1265 m. šioje vietoje pastatydinęs Perkū­no šventyklą. Požemiuose buvę laikomi se­novės lietuvių garbinamieji žalčiai, rupūžės ir kiti gyviai. Altorius turėjęs dvylika laiptų, kurių kiekvienas buvęs skirtas atskiram zodiako ženklui. Kiekvieną mėnesį buvę aukojama ant to laipto, į kurio ženklą įeidavo saulė.

Deja, patikrinti Teodoro Narbuto aprašytų dalykų neturime galimybės, o ir šiaip esu skeptiška jo kūrybos atžvilgiu, bet ginčytis su archeologiniais radiniais jau būtų sunku. Dabartinės Baltarusijos teritorijoje esančiuose Raubičiuose, Baltarusių liaudies muziejuje (Музей белорусского народного искусства в Раубичах) saugomas įspūdingo dydžio medinis kaušas iš beržo gumbo. Mes turbūt niekada nesužinosime jo kelio iki muziejaus fondų. Toliau pasakosiu kokią informaciją radau informaciniuose šaltiniuose rusų kalba, tai turėkime omenyje, kad mėgėjų perrašyti istoriją netrūksta, o patikrinti faktus ar atidžiau ištirti eksponatą esamomis politinėmis aplinkybėmis - neįmanoma. Ilgą laiką gyvavo versija, kad šis kaušas po Antrojo pasaulinio karo buvo atrastas vienos Gardino bažnyčios ar vienuolyno rūsyje, tarp ten sumesto seno bažnytinio inventoriaus. Ant kaušo yra išdeginta dvylika žmonių ir gyvūnų atvaizdų, kurie atsidengė nuo kaušo nuėmus spalvotais dažais nutapytus krikščioniškųjų šventųjų paveikslus. Šią versiją paneigia 2023 m. publikuoti iki tol nežinoti duomenys iš Vokietijos federalinio archyvo Koblence.

Lietuviškas zodiakas.

"Žvaigždių skliauto" lankymo informacija.

Nustatyta, kad iki revoliucijos šis kaušas buvo Mogiliovo muziejuje, iš kurio dėl revoliucijos ir karo grėsmės buvo perkeltas į Minską, iš ten Antrojo pasaulinio karo metais buvo nacių išvežtas į Vokietiją, į Koblencą. Po karo (originaliame tekste- „po pergalės“) vertybė buvo grąžinta į Sovietų Sąjungą ir pateko į Gardino istorijos ir archeologijos muziejų, ir šis faktas suklaidino sovietinius mokslininkus, kurie priskyrė kaušui radimvietę Gardine. Į Mogiliovo muziejų kaušas pateko iš Dievo Motinos Gimimo cerkvės dabartiniame Slavogorode Mogiliovo srityje (buvęs Propoiskas). Šis kaušas skiriasi nuo rusiškų savo medžiaga (ne liepa, o beržas), paties kaušo forma ir rankenos forma. Toliau mokslininkai patys su savimi nesusitaria: „Aвторы нового исследования признают, что ковш действительно имеет черты, характерные для культуры Великого Княжества Литовского, но настаивают на его белорусском происхождении.“ Lyg istorinės baltarusių žemės nebuvo LDK sudėtyje… „Теперь мы знаем, что это не импорт из России и не трофей, а образец нашего собственного декоративно-прикладного искусства времен ВКЛ.“ Kaušas datuojamas XV-XVI a. Šaltinis: Naša Niva, publikacijos data 15.01.2026 Aktyvios nuorodos nededu, nesinori prisivilioti kokių nors botų. 

Paslaptingojo kaušo replika.

Mes susėdame Žvaigždžių skliaute su mūsų edukatoriumi Jonu Vaiškūnu ir jis mums paaiškina kaip skaito ant šio kaušo esančius zodiako ženklus, kaip jie siejasi su mūsų lietuviškomis tradicinėmis šventėmis ir papročiais, gauname pačiupinėti iš beržo gumbo pagamintą kaušo kopiją- tik dydis neatitinka, nes tik tokio dydžio beržo gumbas buvo rastas. Vieni išeiname sužavėti, kiti skeptiškai kraipo galvas, bet kuriuo atveju -abejingų nelieka.

Knyga apie lietuvišką zodiaką.

Lankymo infromacija aktuali šio įrašo publikavimo metu, vėliau ji gali keistis.

Tęsiame kelionę. Labanoro regioniniame parke esantis Aiseto ežeras yra ilgiausias ežeras Lietuvoje, net 15,9 km. Šis ežeras yra ilgiausias teisingas ežeras mūsų šalyje, nes kiti ilgesni už jį ežerai iš tiesų yra keli ežerai sujungti upeliais. Po praėjusio infoturo į Utenos kraštą aš ėmiau domėtis pavadinimų kilme, tai neriu į žodyną. „Aisus“ gali reikšti niūrus, rūškanas, ilgesingas, tamsus, liūdnas, kartus, skausmingas, aštrus… Indoeuropietiška versija šaknį „ais“ verčia kaip „greitai judantis“. Tai žinokite, tas skaičius trylika visgi buvo pranašiškas…

Iki perkėlos einame pėsčiomis. Atstumas apie 2 km.

Aiseto ežeras.

Ilgiausias Lietuvos ežeras Aistetas. 

Savitarnos kelto instrukcija.

Apie keltą Aiseto ežeru jau buvau ieškojusi informacijos internete, bet ten nebuvo nurodyta nei kėlimosi grafikas, nei kaina. Na, pagalvojau, bus proga per infoturą viską sužinoti, juk tam ir važiuojame. Ne veltui minėjau, kad Aisetas yra ilgiausias mūsų ežeras. Vietiniai gyventojai ir turistai dažnai turi ežerą apvažiuoti, o dabar atsirado galimybė sujungti dviračių ir pėsčiųjų taku Labanorą, ten esantį lankytojų centrą ir bažnyčią su Kulionių kaimu, Molėtų astronomijos observatorija ir Senovine dangaus kūnų stebykla. Tik yra vienas niuansas- keltas yra savitarna! Mūsų tai neatbaido, visi esame pripratę savitarnos kasomis prekybos centruose naudotis, tai ar čia kas sudėtingiau? Sulipame ant kelto, kuris savo forma primena plaukiojantį lieptą, mūsų grupės vadovas išdalina vyrams pirštines ir pristato traukti už grandinės. Vyrai pagavo azartą, keltas pūškuoja (daugmaž) tiesiai per ežerą ir viduryje ežero… įstringame. Taip taip, realiai įstringame! Vaizdas atrodo taip: vienoje pusėje vyrai po prakaitu bando tempti grandinę, kuri nei krust iš vietos, kitoje pusėje moterys viena per kitą bando vadovauti procesui savo naudingais (ne) patarimais, priekyje žurnalistė iš LRT ima interviu iš mūsų vyrų „tiesiogiai iš įvykio vietos“, o ant kranto likę mūsų grupės nariai iš tokio atstumo nesupranta, ar mes ten žvejot susiruošėm… Nei pirmyn, nei atgal. Dabar, galvoju, trūksta kad koks meteoras vėl prilėktų, jablinkšteltų per pakaušį, ir bus tvarka. 

Pamažu tolstame nuo prieplaukos.

Trpū, žirgeli! Įstrigome.

Tada kažkas iš moterų pastebi, kad netoli kranto į baisinį mazgą plūduriuoja susisukusi virvė, kuri reikalinga šiam keltui prisitraukti esant kitame krante negu keltas, ir dėl to sulaiko keltą. Įsivaizduojate? Čia prisitraukiamas savitarnos keltas! Tai nė kėlimo grafiko nėra, nei keltininko, nei bilietų- pats trauki, pats prisitrauki… Mūsų vyrai stoja prie darbo ir judame atgal. Nežinia, kokie ten monai bus tą virvę supainioję, tik viena aišku- vienai ar dviem moteriškėms persikelti šituo keltu nepavyks, ukvatos tiek nebus. Šiaip tokio kelto idėja gal ir gera, bet man taip buvo gera grįžti į žemę, kad užsinorėjau gultis kryžiumi ir pabučiuoti pakrantės smėlį. 

Štai koks buvo mūsų "inkaras". 

Instrukcija prie kelto prieplaukoje.

Keltas per Aiseto ežerą. 

Bet po tokio adrenalino pliūpsnio nebuvo kada voliotis pieskose, nes mūsų laukė vakarienė. Apsėdame beveik visus stalus restorane „Labanoras“. Ant stalo laukia gira, kurią visi giriame ir net nemeluojame- tokia skani! 

„Labanoro girios “auksas” -grybai - dažniausiai sutinkami mūsų patiekaluose. Taip pat šiame regione gausu sraigių, žuvų, žvėrių bei miško uogų, pievose - prieskoninių žolelių, puikus miško medus - visa tai mes siūlome savo svečiams. Sezoninės daržovės ir vaisiai restorane - iš mūsų daržo ar sodo. Vištų, ančių, putpelių kiaušiniai taip pat iš mūsų ūkio. Nemažą dalį produktų mūsų restoranui tiekia vietiniai augintojai, žvejai ir gėrybių rinkėjai, o ne prekybos centrai, tad tikimės Jūsų supratingumo ir atlaidumo, jei kartais negalėsime pagaminti kurio nors patiekalo, paminėto mūsų meniu.“

Mus nustebina pirmas užkandis: Labanoro pievų vynuoginės sraigės su česnakiniu sviestu. Sraiges aš mėgstu, esu jų kelis kartus Vilniuje prancūziškame restorane ragavusi. Netikėta staigmena Labanore! Su dideliu malonumu priimame, anot Liudvikos Didžiulienės- Žmonos, šias „Dievo dovanas“. Kitas užkandis - rauginti grybai su grietine ir kepintomis bulvėmis- sukuria intrigą. Ir taip spėjame, ir kitaip, tik niekas neatspėjame, kad prieš mus- žaliuokės. Mes, vilniečiai, tokių delikatesų nematę, tik sezono metu voveruškas ir baravykus pirkę (na, dar ir „Lidlo“ pievagrybius, bet šitiems nesezono nebūna), tai iš gėdos dabar nors po stalu lįsk. Trečias užkandis, po kurio jau galvojame prašyti nebeterorizuoti mūsų kulinariškai, nes galim atsisakyti išvažiuoti iš Labanoro be atskiros mūsų grupei adresuotos prokuroro sankcijos, buvo traškios ežero stintelės su rūgpienio ir krapų dažiniu bei agurkų salotomis. Prisipažinsiu- tokias žuvikes ragavau pirmą kartą gyvenime. 

Mus nustebinusios sraigės.

Žaliuokės su bulvių garnyru.

Traškiosios žuvikės. 

Toliau ant mūsų stalo atkeliauja bulviniai blynai su spirgučiais ir grietine. Čia jau kalbos prie mūsų stalo nutyla, atsilaisviname kelnių diržus ir imamės darbo. Blynai tokie skanūs, kad net tirpsta ant liežuvio. Aš įveikiau visus du ir pagalvojau viskas, teks dabar gaspadoriams duris kirviu platinti, kad sveteliai mieliausieji tilptų išeiti. Tai ant tos minties blynų gavome dar- šį kartą desertui, su uogomis. Šitaip sočiai ir skaniai pamylėti kilti nuo stalo nenorėjome, tik suveikė ta baimė, kad virtuvė sugalvos dar ką nors kulinariškai puikaus. Šitie patiekalai buvo mums užsakyti iš anksto kaip grupei, bet jie yra įprastame restorano meniu (žinoma, su sezoninėmis variacijomis), todėl gerb. Skaitytojas ir nebūdamas aukštai pastatytas nuomonės formuotojas gali jais pasimėgauti.

Gardieji bulviniai blynai.

Desertas iš blynų.

Vasaros terasa. Fone matosi mūsų autobusas. 

Paskutinis mūsų šios dienos sustojimas buvo Labanoro Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje. Spėjama, kad pirmoji bažnyčia pastatyta Vytauto Didžiojo laikais, bet pirmasis paminėjimas rašytiniuose šaltinuose datuojamas 1522 m. Ne kartą statyta ir perstatyta bažnyčia, pripažinta XVIII-XIX a. liaudies architektūros paminklu, 2009 metais sudegė. Miestelio gyventojai ieškojo griuvėsiuose stebuklingu laikyto Dievo Motinos paveikslo, o netikėtai rado lobį: daug caro laikų monetų ir išsilydžiusio metalo, nes, galimai, išsilydė paslėptos žvakidės. Vos per dvejus metus pavyko atstatyti bažnyčią, identišką sudegusiajai. Įrengti trys nauji altoriai, kuriuos padarė meistrai Darius Vaišvila ir Henrikas Ratautas, su dailininkės Margaritos Čepukienės sukurtais paveikslais, ant sienų - originalios stacijos, sukurtos dailininkės Teresės Blažiūnienės iš po gaisro rastų senosios bažnyčios vinių. Atkreipkite dėmesį į centriniame altoriuje įkeltą Dievo Motinos paveikslą- tai trimis sluoksniais siuvinėtas rankų darbo kūrinys. Sunku atsekti konkrečią datą, kada čia buvo pradėti švęsti Švč. Mergelės Marijos gimimo atlaidai, kurie labiau žinomi kaip Labanorinės atlaidai ir vyksta tris dienas tuo pačiu metu, kaip ir garsieji Šilinių atlaidai Šiluvoje.

Gražioji Labanoro bažnyčia.

Labanoro bažnyčia.

Centrinis altorius. 

Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo parapijos klebonu Jurgis Kazlauskas taip prisimena bažnyčios atstatymo dešimtmetį: „Nors jau praėjo 10 metų, bet labai dažnai prisimenu tą 2011 m. rugsėjo 8-ąją. Tą dieną atverdamas naujos bažnyčios duris, aš tarsi iš aukštybių gavau atsakymą, kad teisingai pasirinkau savo gyvenimo kelią - kunigystę. Apie tai sukosi mintys kai ėjau per tuščią bažnyčią atidaryti didžiųjų durų. Yra tokia apeiga - naujos bažnyčios duris atidaro kunigas, vadovavęs bažnyčios statybai, nes vyskupas neturi teisės bažnyčios atidaryti, jis turi teisę pirmas įeiti į naują bažnyčią. Tada supratau, kad dėl tokios akimirkos verta eiti kunigystės keliu, verta tarnauti Dievui ir žmonėms.[…]“

Mūsų laukė staigmena- po bažnyčios skliautais netikėtai skamba dūdmaišio muzika! Mūsų kelionės vadovas Žydrius Mukulys papasakoja apie šio instrumento istoriją ir pagroja keletą melodijų. Aš mintyse tik žegnojuosi, nes iš visų protingų seminarų žinau, kad bažnyčioje turi skambėti tik du instrumentai: vargonai ir žmogaus balsas. O čia- dūda!

Žydrius Mukulys veda edukaciją apie unikalų instrumentą- dūdmaišį.

Pasirodo, kad dūdmaišis yra senas mūsų kultūroje žinomas instrumentas, juo, manoma, grojo muzikantai Lenkijos karaliaus Kazimiero ir jo žmonos Aldonos Gediminaitės, krikštytos Onos vardu, dvare. Apie Gediminaitę yra likę tokių atsiminimų, kuriuos dažnai cituojama: „buvo taip atsidavusi šokio ir linksmybių džiaugsmams, kad visur, kur važiuotų, muzikantai su arfomis, būgnais ir dūdomis, dainomis ir įvairiomis melodijomis jos laukdavo“. Lietuvos teritorijoje dūdmaišis pirmą kartą minimas XVI a. Instrumentas buvo plačiai paplitęs, bet bažnyčiose jį pakeitė vargonai, pamažu jis ėmė nykti ir liaudyje, nes ten jį pakeitė smuikas. Dūdmaišis buvo labai populiarus instrumentas vestuvėse. Įdomu, kad palyginti negausiuose dūdmaišio gyvavimo Lietuvoje paminėjimuose daug kur apie jį kalbama kaip apie elgetų „darbo įrankį“, kas nepridėjo prestižo šiam instrumentui; keliaujantys muzikantai grodavo smuklėse, o Smurgainių meškų dresavimo mokyklos „auklėtiniai“ šokdavo irgi, greičiausiai, pagal dūdmaišio muziką. Prie instrumento nykimo prisidėjo ir įvairūs oficialūs draudimai, nukreipti prieš šį instrumentą. Mikas Petrauskas, išvardydamas rytų Lietuvos kaimus, kuriuose dūdmaišiu nors ir retai, bet tebegrojama, minėjo, kad „ypač Labanoro kulinė buvo labai garsi“ ir apgailestauja, jog „dabar nei instrumentų, nei pasilinksminimų tenai nebelikę“. Tačiau šiandien instrumentas gyvas, atsiranda besidominčių, jau turime ir meistrų. Dūdmaišis - unikali Labanoro vertybė, kituose Lietuvos valstybiniuose parkuose to nepamatysite ir neišgirsite. Daugiau skaitykite: Užmirštieji muzikos instrumentai: dūdmaišis ir Lietuva. Rūta Žarskienė. PDF failas. 

Stacijos su sudegusios bažnyčios "inkliūzais".

Suvenyrai iš kelionės. 

Ši kelionė gražiai parodo, kokia įvairi ir unikali yra Lietuva. Viso gyvenimo reiktų jai ištyrinėti, išragauti, iščiupinėti. Kviečiu ir Jus atrasti mūsų gražią šalį! Kuri iš šios dienos aplankytų vietų Jums labiausiai patiko?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Žaliuokaitė