2011 m. gruodžio 20 d., antradienis

Etnografinė gaisrininkų brigada braido po sniegą

Buv. Laukininkai db.Šumskas- Kalveliai (Kenos geležinkelio stotis) (15 kilometrų)

Kėlimasis buvo sunkus. Išvakarėse spoksojau televizorių iki išnaktų ir naudojausi Maxima akciją vynui. Na, kūnas yra silpnas :-) Ryte atsikėliau anksčiau nei reikėjo, todėl turėjau progos pamedituoti dėl žygio; oras nebuvo toks, kaip prognozuotas-nei lietaus, nei šlapdirbos, tai motyvacijos lįst atgal po kaldra neatsirado, ir štai jau kraunuosi žygio mantą. Į sportbačius dar papildomai įsidedu vitpadžius, kurie šildo paduką; apipurškiu saugojančiu nuo purvo ir lietaus purškalu. Maisto vakar nebuvo nei noro, nei nuotaikos pirktis, todėl iš namų išeinu anksčiau, kad galėčiau pakeliui apsipirkti.

Susitikimas sutartas 10.00 val. autobusų stotyje. 9.30 val. baigiu apsirūpinti maisto atsargomis autobusų stoties IKI parduotuvėjė; termosas arbatos įsidėtas dar iš namų. Strategiškai aplankau autobusų stoties WC. Keliaujant šis punktas papuola tarp dažniausiai lankomų objektų, tai visokių teko prisižiūrėti. Šitas dirba automatizuotai: meti 1 LT į dėžutę ir turi keletą sekundžių pasukti sukamas duris ir patekti vidun, kai užsidega žalia rodyklė. Išėjimo sukamosios durys sukasi nuolatos.

Susirenka 14 žygeivių, lygiai tiek vietų yra užsakytame mikroautobuse. Yra ir tarpmiestinis autobusas Vindžiūnų kryptimi, bet vakar kaip tik pasikeitė tvarkaraštis, ir nebuvo tiksliai žinoma, ar maršrutas nenuimtas. Sutvarkome važiavimo formalumus ir pajudame Šumsko link. (! Šumskas yra pasienio zona ir reikalinga turėti asmens dokumentą, jeigu koks antpečiuotas pareigūnas susidomėtų kuprinuota grupe, bag ne cigaretes kontrabanda nešame).




Važiuojame taip vadinamu Juoduoju traktu.Šį vardą kelias gavo senovėje dėl dažnų plėšikavimų. Šumske būname per gerą pusvalandį, kelyje aplenkdami tarpmiestinį autobusą, išvažiavusį šiek tiek prieš mus. Autobusas toks purvinos spalvos, nuplautas būna avietinis; labai panašaus tipo kursuoja į Maxima bazę ar Ozą. Laukdami, kol prisijungs žygeiviai iš Šumsko, apžiūrime bažnyčią. Šiek tiek paskaitymo ta tema:

Šumsko dvaro savininkai Mykolas ir Halina Šumskiai 1696-1697 m. pastatė medinę Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. Tuo pat metu čia įkurdinti vienuoliai dominikonai, kuriems 1696 m. paskirti Didžiosios ir Mažosios Kuosinės palivarkai. Šalia bažnyčios (tų pačių fundatorių lėšomis) XVII a. pabaigoje pastatytas medinis kvadrato plano vienuolyno pastatas. 1767-1789 m. jau dominikonų fundacijos dėka, pagal architekto T. Russeli’o projektą iškilo vėlyvojo baroko stiliaus mūrinė bažnyčia. [...] 1857 m. Rusijos valdžia vienuolyną uždarė. Tada jame buvo 12 vienuolių. Bažnyčią puošę paveikslai ir įranga išvežti į Vilnių. Kai ką priglobė tuometiniai Šumsko dvaro savininkai. Nėra žinoma, koks likimas ištiko stebuklais garsėjusį, papuoštą paauksuotais sidabro apkaustais Švč. M. Marijos paveikslą.[...] Po konvento uždarymo, siekiant bažnyčią paversti cerkve, parapijiečiai prievarta užrašinėti stačiatikiais. Tai daryta 1865 m., kai stačiatikiais užrašyta daugiau kaip 300 parapijiečių. Katalikai bažnyčią atgavo tik 1917 m. [...] Plačiau: http://vienuolynai.mch.mii.lt/V8-46/Sumsko.htm 

Šumsko bažnyčioje yra palaimintosios šv. Faustinos relikvijos 




Čia įėjimo paradiniai vartai










1996 metais, kai buvo švenčiamos Šumsko šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios įkūrimo 300-osios metinės, šiai datai įamžinti miestelio gyventojai pastatė ant kalvos tris kryžius.







Bažnyčioje buvo beprasidedančios pamaldos. Viena moterėlė stabtelėjo pasiklausti, kodėl čia toks būrys susispietė (į atlaidų lankytojus mes nepanašūs). Lietuviškai kalba silpnai, tai bendraujamės rusiškai. Sako, Šumske gyvena apie 1,000 gyventojų, iš jų gal 5 lietuviškos šeimos.

Skambina mišioms, o jau mes einame buvusio dvaro vietos link. Čia vis dar miško gėrybių sezonas.


Kryžkelėse čia gausu kryžių. Štai vienas iš jų. Visi tvarkingai tvorele aptverti.


Kelias veda pro kapines. Trumpai stabtelime prie varpinės.


Savotiškai įdomus pastatas, bet vidun, matomai, nėra galimybės patekti; ir varpai turbūt jau nebeskamba. Einame tuo, kas kažkada buvo dvaro alėja, bet dabar jau labai toli nuo savo buvusio titulo. O štai prieiname atviresnę vietą ir pasižiūrime kairėn-ten, kur miško juosta, medžiai jau šlama baltarusiškai. 

Miškas-jau Baltarusija
Kačiukai Velykas su Kalėdom supainiojo
Yra ką į supirkimo punktą nešt
Dvaro parkas, dabar sulaukėjęs stipriai

Šioje vietoje jau vaikščiojimas nebe toks smagus, nes žemė apdrėbta storu nukritusių lapų sluoksniu, ir dar pasnigta apie porą saujų; mano sportbačiai smenga pakankamai giliai, kad pradėčiau nerimauti dėl sušlapimo. Bet dabar ne tai svarbu-mums reikia iš parko akmenų tarpo surasti akmenį su duobute.

Tai yra tai vadinami dubenėtieji akmenys. Duobutėje esantis vanduo laikomas šventu. Kiek Lietuvoje yra dubenėtųjų akmenų, nėra tiksliai žinoma; dažnai jie guli apleisti miškuose, laukuose, ir apie juos nėra pakankamai informacijos. Nemažai dubenėtųjų akmenų, perkeltų iš savo vietos, yra šalia Molėtų Astronomijos Observatorijos. Prof. V. Straižio dėka čia jie buvo perkelti iš įvairių rajonų tarybiniais metais, taip juos apsaugant nuo sunaikinimo. Neilgai trukus jau džiaugsmingai susispiečiame aplink savo radinį.



Žengiame toliau; pro medžius jau ryškėja dvaro pastatas ir šalia buvęs kumetynas. Didelio ir didingo tai būta ansamblio: rūmai, namas, ledainė, arklidė, tvartas, spirito varykla, vandens malūnas, kluonas, svirnas, tvora su vartais, parkas; teritorijos plotas 148000 kv. m (taip tvirtina Kultūros vertybių registras). 


Štai toks ženklas žymi dvaro rūmų paradinį fasadą:




Tai -teorija. O dabar praktiškai pažiūrėkime, kaip tai vykdoma. 





Sovietmečiu čia buvo kažkoks kolūkio darinys. Reikia pripažinti, kad vidus nėra katastrofiškai blogai išsilaikęs, nepasakyčiau, kad būklė avarinė ar ką, bet restauratorių rankos prašosi. Žvalgomės toliau.

 
 Štai čia auga piramidinė tuja. 








Tai buvo dvaro ledainė. Ledainės dvaruose minimos jau nuo XVIII a. vidurio, nors greičiausiai statytos ir anskčiau. Ledas žiemą gautas sušalus vandeniui. Ledainėse laikyta mėsa, žuvis, kiti šalčio reikalingi produktai.



 Svirnas iš lauko akmenų bus geriausiai išsilaikęs šio ansamblio pastatas.


Labai graži didelė liepa
Toliau einame pro dar keletą apleistų ir beviltiškai apgriuvusių pastatų griaučių (nuotraukų nerodau, kad jautresnis skaitytojas neapsiraudotų), kol prieiname vandens malūną. Na, tai, kas kažkada buvo vandens malūnu.





Malūnui vandenį tiekė Pienios upelio tvenkinys. Pasigrožęję/pasisiaubėję, einame į mišką. Laikas laužą kurti, kojas rankas apšilti, kūną maistu irgi karštu gėrimu pastiprinti. Tai baigiamąsias išvadas dėl Šumsko dvaro turbūt geriausia pateikti čia: atstačius tai, kas įmoanoma ir pritaikius turizmo reikmėms, mano nuomone, šis ansamblis niekuo nenusileistų Rundalės rūmams Latvijoje. Čia būtų galima atvažiuoti vienai dienai iš Vilniaus, pasivaikščioti gamtoje, pastatuose galėtų veikti parodos, seminarai gali būti vedami, įvairios amatininkų dirbtuvės; teikiamos apgyvendinimo paslaugos. Bet ačiū, kad paskaitėte drambliuko svajones.




Prieš objektyvą- baltu sniegu storai padengtas Šumsko kalvynas, susidaręs priešpaskutiniojo ledyno metu. 



Tinkamos vartoti erškėtuogės. Apspitom kaip vanagai, bet man pasirodė neskanios, nors ir daug jose vitamino C. 




Prasideda Geibulių miškas. Kiekvienam žygyje kelias vis kitoks būdavo. Šitame purvas maišosi su sniegu ir vietomis šlapia ir slidu. Kai kur balos jau leduku apsitraukusios, bet šita telkšojo sau laiminga, laukdama, kad kas neišbristų. Bet žiemos gamta labai graži, oras buvo šiltas (kažkur +4'C), pasirodė saulytė, o ir dangus mėlynas. Štai žiemos vaizdeliai:





Stojam pietums. Stojimas gana nevykęs, nes miške nuo medžių visai stipriai ir nesmagiai laša. Miškas šlapias, bet reikia eiti pasimalkauti, niekur nesidėsi. Štai kaip mes pietavome:

Laužas nenoriai ėmė šlapią medžiagą, bet paskui susiprato ir įsidegė

Pagaliau nors kartą yra kur kuprines sausai pasikabinti


Čia auginamas biokuras. Iki šiol maniau, kad biokurui tinka tik, pvz., maisto atliekos, kurias metam į šiukšles, kaip bulvių lupenos ir panašiai. Paisidomėjus paaiškėjo, kad biokurui tinka ir miško ūkio pramonės paruošta mediena ir specialiai auginami energiniai augalai, iš kurių gaminami pjuvenų briketai (pjuvenas naudoja ir mano žiurkėnas). O gamta ir toliau tik gražėja.





Atidi akis pastebi, kad sniego vis daugėja. Taip yra todėl, kad vis dar kylam Medininkų aukštuma. Čia -kalnai. Dabar daug fotografavau, stengdamasi pagauti dangaus atspalvius. Jis čia kaip opalas švytėjo. 







Ar dėlto, kad čia žeima žiemiškesnė, ar ką, bet tvenkinys čia atrodo jau surakintas žiemos. 




Betrepsėdami prieiname Kuosinės geomorfologinį draustinį. 




Kas yra geomorfologinis draustinis? Jie steigiami tipiškų ir unikalių reljefo formų kompleksams saugoti. Tokių draustinių Lietuvoje yra 40.


Dar vienas pakelės kryžius. 




Kur buvo balos, dabar viskas pasidengę leduku. Netoliese neblaivus vietinis gyventojas "pakrištijo" mus gaisrininkų brigada dėl šio vaikino striukės spalvos. Vietovės gana laukinės, turistų nenutrintos, tai nenuostabu, kad vietiniams gyventojams toks būrys kelia smalsumą. 



Šitas kryžius šiek tiek kitoks, nei anksčiau matyti-čia galima ir atsisėsti apmąstymams. 


Labai graži sodyba


Lieka po kairei žvyrkelio beieškant

Pirmą kartą matau vėliavą, iškeltą ne per valstybinę šventę. Iš vienos pusės, savotiškai malonus patriotinis jausmas, iš kitos pusės-savotiškas nesmagus liudininkas apie vietinius gyventojų santykius-kad visi žinotų, kas kur gyvena.


Jau temsta

Prieš mus- Kalveliai ir tenais yra geležinkelio stotis Kena
Be komentarų

Būtų įdomu kada įkopti į tą bokštą, kur tolumoje matosi; gal panorama būtų graži
Kalveliuose stabtelime parduotuvėje ir visai nebetoli Kena. Padariau porą nuotraukų, bet labai jau tamsu buvo, todėl nieko neina įžiūrėti. Informacijos apie pačią Kenos geležinkelio stotį nelabai daug, išskyrus kaip puiku, kad ją modernizavo. Tačiau keleiviams laukti stotis nepritaikyta, bent jau pirmasis jos aukštas. Yra gal dešimt sėdimų vietų, bilietų kasa, durys į muitinę ir administracines patalpas. Yra antras aukštas, bet laiptų į jį nesimato. Jau reikėjo pasinaudoti WC, tai reikia papeikti atsakingą personalą už tai, kad tualetuose rūkoma ir net nesistengiama to nuslėpti- klozete plaukioja nuorūkos ir tvyro rūkalų dvokas. Bilietas į Vilnių kainuoja 5.50LT (be nuolaidos).


Traukinio laukiame apie 45 minutes. Atvažiuoja automotrisė; viduje jinai primena modernųjį troleibusą. Nors vagonas yra vienas, jis nėra visiškai užpildytas. Važiuoja labai greitai ir švelniai. Vilniuje būname per kažkur 40 minučių. Čia-sniego nė ženklo. 


Štai kaip savaitgalius leidžia susivėlusiai Jūsų


Kūtvėla

2 komentarai:

MariukasM rašė...

Baltai užpavydėjau :) Toje pusėje esu buvęs, bet per trumpai ir per mažai. O dabar dar ir rimtas peršalimas privertė baigti šiuometinį valkiojimosi sezoną.

Ele Pranaityte rašė...

Kaip dabar sveikatytė?