Varnikų pažintinis takas: kai miesto žmogus aplanko Motiną Gamtą

Ogi susivokiau, kad Trakuose esu buvusi daugybę kartų, bet neturiu apie juos jokio straipsnio. Kas gi be manęs pasakys, kad be Trakų pilies dar yra Vytauto funduota bažnyčia ar senosios karaimų kapinės? Net naktį miegot nustojau, vis graužiausi, kokia aš apsileidusi ir kaip jūs tai išgyvensit. Taigi, tik padorumui leidus ryte krutėti kaip mat čiupau fofoaparatą ir moviau į stotį. Bet, kaip sakoma, jeigu nori prajuokinti Dievą, tai papasakok jam savo ateities planus. Užėjau į Trakų TIC ir pasirausiau informaciniuose lankstinukuose, kur ir aptikau Varnikų pažintinį taką. Jau seniai norėjau jį aplankyti, bet nežinojau kaip. Šita diena privertė mane savimi didžiuotis.

Kaip jau žinote, aš nevairuoju, todėl visur tenka naudotis visuomeniniu transportu arba eiti pėsčiomis. Nuo Trakų TIC iki Varnikų pažintinio tako veda kelias. Pirmiausia, ką pamatau pasukus palei Trakų pusiasalio pilį palei ežerą, yra nuostabios spalvotos valtys. Laikas: 10:00.

Toliau matosi tiltas per ežerą.

Kai jį priėjau ir užkėliau koją, prisiminiau, kodėl aš nekenčiu tokių tiltų- jis kas trys žingsniai siūbuoja ir, nors tarpai tarp lentų nedideli, baisu įkišti koją ir griūti ant nosies. Siūbavimas- kaip jūros ligos, perėjau davusi eilinius skaistybės ir neturto įžadus. Vietomis taip atrodė:

Jau perėjus tiltą padariau keletą nuotraukų. Vienoje matosi toks keistas iškilimas, bet paskui supratau -kad baidarės praplauktų. Tolumoje matosi Trakų bažnyčia.Graži nuotrauka, net pačiai patinka.

Pavyko aptikti gulbę, kurią panorau nuftografuoti. Bet jinai, ančių apsupta, rakinėjosi šonus (o antys ją kruopščiai mėgdžiojo) ir šansai sulaukti gero kadro tirpo kaip sniegas birželį. Bet pagaliau pavyko kažką užfiksuoti, man labai patiko jos atspindys vandenyje. Gulbė išdidžiai nuplaukė- paparacina kas netingi, kad juos kur.

Toliau mediniu tiltu, iš visų pusių apsupto švendrais, perėjau per kitą ežerą ir aptikau jachtų prieplauką. Labai gražus vaizdas atsiveria į Trakų pilį. Ilgiau braižytis aplink jachtas nedrįsau, ne mano gi (ech...gaila...).

Toliau žemėlapis rodo, kad turiu prieiti Varnikų piliakalnį, tai jeigu ne pakrypusi nuoroda, bučiau nė dėmesio neatkreipusi.

Bendrai paėmus, su nuorodomis ir gerai, ir prastai, nes visos jos tokios:

Tikėsimės, ateityje ant jų bus kažkas parašyta, nes nuo čia jau prasideda klaidžiojimas. Pasukau į kairę pagal nuorodą ir kurį laiką lodinau šunis kiemuose (bet kryptis buvo teisinga). Atkreipkit dėmesį į miško pavadinimą:

O_O Budulių miškas?

Praėjus pro gyvenvietę, kelias išsišakojo-kairėn ir dešinėn. Kadangi dešinėje matėsi proskyna, bandžiau vadovautis logika (žemėlapis šiame tarpe jau nesiekia) ir eiti kairėn miško link, tuom sugaišdama 15 minučių ir atsidurdama prie Skaisčio ežero stovyklos. Visgi reikėjo eiti į proskyną, kuri mane atvedė ten, kur reikia.

Netoliese pasitinka nuoroda į holokausto aukų kapus. Visai šalia yra kapinaitės, bet vietinės. Pažymiu laiką ant šios nuotraukos, kaip tako pradžios, bet realiai tai tik krypties nuoroda, pats takas dar toliau : 10:46. Paėjėti reikia nemažai ir ties šia nuoroda sukti kairėn, jeigu norite aplankyti memorialą:

Kurį laiką nesupratau, kodėl čia provėžos tokios, paskui susivokiau ir net negera pasidarė- masinio kapo duobė gi čia (1446 aukos).Grįžtu į pagrindinį taką ir einu toliau, ir štai:

Poilsinėje iškabinti informaciniai stendai. Pats parkas pilnas nuorodų, bet pagal dizainą nesuprast-bus ant jų kas rašoma ar ne. Netoli yra mašinų stovėjimo aikštelė.

Pažintinio tako nuorodos, greičiausiai tik krypčiai rodyti.

Pirmoji stotelė yra regykla su nuo jos atsiveriančiu vaizdu žemyn.Šią 15 metrų gylio daubą suformavo ledynas. Vasarą jos gylį apgaulingai slepia augmenija. Kažkiek tikėjausi panašumo į Velnio duobę Aukštadvaryje, bet paparčiai taip sužėlę, kad sunku ką ir įžiūrėti.

Visai šalia yra stendas su pažintinio tako schema ir mįslė-du išsišakoję keliai jam abipus, nuorodos nėra, tai rinkitės dešinįjį ir netrukus, irgi po dešine, bus tai:

Neilgai trukus prasideda nuostabusis žygis, kur aikščiojau iš susižavėjimo ir galva lingavau, kad pas mus tokia grožybė yra, bet-deja- ne visi ją matę. Nuimu laiką: 11:13.

Labai patiko šie medžiai, kurie matosi kad yra gyvenimo vėtyti ir mėtyti:

Antroji stotelė aiškina, kad dešinėje yra eilėmis pasodintas 40 metų pušynas, o kairėje (kur ir yra šie kreivi medžiai) yra senas natūraliai susiformavęs mišrus miškas. Tai gali būti sena, apleista ir mišku užaugusi pieva arba ganykla. Dabar čia yra kertinė miško buveinė*, kuriai reikia senų medžių ir negyvos medienos saugomų rūšių egzistavimui. Mane nuo seno žavi šis augalas, kas jis?

Prasideda medinis takas, iš abiejų pusių apsaugotas atramomis.

Ir štai, žvelgiu aš į pirmąją pelkę savo gyvenime.

Apaugimas žole, samana ir mišku tikrai apgaulingas, galima ir nugrimzti apsižioplinus. Toliau seka takas jau be atramų, pafotografuoju samanų.

Aptinku vaivorus, dar girtuoklėmis vadinamus. Nuo mėlynių skiriasi dydžiu, atspalviu ir skoniu. Tai kaip ir šilauogių genties mėlynių giminaitis. Renkant vaivorus, dažnai apsvaigsta galva, gali pradėti pykinti, o taip nutinka todėl, kad vaivorai labai dažnai auga greta pelkinių gailių.

Tokia graži akimirka-nuvirtęs medis, pasiglemžtas samanų.

O samanos čia tikrai gražios:

Nesu tikra, ar štai čia yra samanos? Labiau kažką kadugiško primena.

Befotografuodama samanas, net sucypiau iš laimės-ogi va, spanguolė!

Labai bijojau nužengti nuo tako, tai vos ne pilvu prigulus jas fotografavau, sukeldama nuostabą begikui. Iš kur pelkėse sportuojantys žmonės??? Spanguoles aš kaip bruknes augant įsivaizdavau, bet pasirodo, kad ne-jos ant ployčio kotelio auga ir ant samanų tiesiog guli. Ir bene dvi saulašares pavyko užfiksuoti? Greita konsultacija su labiau išmanančiais patvirtina: apskritalapė saulašarė, musėkautas**.

Prieinu sekančią stotelę, kur yra suoliukai atsisėsti.

Ant atbrailos padėjus fotoaparatą ir nustačius 10 sekundžių režimą, įsiamžinu labai gražioje gamtoje.Esu pelkiniame miške. Ar galite patikėti, kad šios mažaūgės pušaitės yra tokios pat senos, kaip ir didžiosios miško pušys? Man sunku. Jos lėtai auga dėl nuolatinės drėgmės ir maisto medžiagų trūkumo.

Bet kelias veda toliau.

Argi vabalas ne gražuolis? O kokie įspūdingi ūsai! Gal kas žinot, kaip jis vadinasi?

Ir štai jau ketvirtoji stotelė. Čia pamatysiu pataisus; saulėje mėgsta pasikaitini driežai ar angis. Kaip matote iš sekančios nuotraukos, miškas labai pasikeitęs.

Miškinis pataisas, kuris naudojamas Velykų stalui puošti pažeidžiant jo rinkimo taisykles, yra sporinis induotis, kuris žaliuoja ištisus metus. Šie augalai yra vieni seniausių augalų žemėje. Taip kad prisiminkite-tai augalas saugomas ir prašome neskinti bei nepirkti! http://grynas.delfi.lt/gyvenimas/pries-velykas-turguose-klesti-nykstanciu-pataisu-prekyba.d?id=44723941

Neilgai trukus ir penktoji stotelė. Jeigu ne smalsumas, tai būčiau pražiopsojusi, nes stendas yra atokiau nuo kelio. Pieva negali egzistuoti be žmogaus pagalbos, ją būtina šienauti ar joje ganyti, kitaip jinai pavirs mišku. Pievose gyvena tie augalai ir gyvūnai, kurie negali gyventi miške.  Šioje pievoje esanti kalva yra ozo*** dalis.

Prie pievutės gera ir prisėsti.

Trepsiu toliau.

Labai norėjosi pamatyti kokį gyvūną, tai va-driežas. Ne driežas net, o driežiokas tik. Labai maži ir greiti, bet šitas buvo nusiteikęs pozuoti. Priartintas kadras:

Dinosauro giminė?

Realus dydis:

Mažuliukas kelių centimetrų driežas.

Takas veda toliau:

 

Pasidaro įdomu, kodėl kai kurie augalai tokiais pūkais apsinešę:

Miškas čia jau nebe toks kaip iki šiol, kažkoks skurdesnis:

Spanguolės jau rausta.

Ramunę baltają....įpinsiu tau į kasas....

Šeštoji stotelė paaiškina apie Ziboldo (Zyboldo) obelį. Kadangi nesugebu jos atpažinti, tai nuotraukos nekeliu. Jos plitimas natūralioje gamtoje yra nepageidautinas, bet sunkiai sustabdomas, nes sėklas platina paukščiai. O toliau takas veda prie ežero.

Matomai kokie vandenį pamėgę augalai.

Sekanti stotelė paaiškina apie aukštapelkes. Du vienas šalia kito esantys ežeriukai- Bevardis ir Piliškių- yra vieno ežero liekanos, tik dabar juos skiria 70 metrų pločio kiminų liūnas. Dėl užaugimo jų plotas nuolat mažėja, kol juos pasiglemš pelkė.

Jūsų proanūkiai galbūt čia ežero jau neberas...

Vandens čiuožikas

Ar čia žmogaus darbas, ar paukštis pats susitvarkė?

Labai įdomi aštuntoji stotelė: apačioje lyti pelkė, jos pakraštyje eglynas, o ant kalvos auga pušys ir ąžuolai. Labai daug augalijos: samanos, pakalnutės, pipirlapės...Išbaidau stambų paukštį.

Pelkė ir eglynas

Pušys ir ąžuolai

Pelkės augmenija.

Kurį laiką tenka paeiti tamsiu mišku su aukštais medžiais, fotoaparate net blykstė įsijungia. Prieinu stovyklavietę ir tako pabaigą (12:45):

Ar man tik rodosi, ar čia zuikis?

WC

Toliau paėjus yra paskutinė, dešimtoji, stotelė. Šioje atkarpoje jau matosi inkilų prikelta, paukščiai skraidžioja. Reiktų pasimokyti tyliai sėlinti, tai gal ir nufotografuoti pavyktų. Stotelė aiškina, kad žievėgraužis tipografas (na ir vardas) yra eglės liemenų kenkėjas, priešas numeris vienas, kaip koks koloradas bulvėse. Efektyviausias kovos būdas- sanitariniai kirtimai.

 Išeinu ten pat, kur ir pradėjau kelionę taku-prie apžvalgos aikštelės į daubą. Atgal man kelias jau žinomas ir einu į Trakus, užsipelnytai papietauti. Jau gerokai įdienoję, karšta, ežere vandens lelijos beveik išsiskleidusios.

Prie Trakų pusiasalio pilies (13:30) antys duodasi ieškodamos maisto.

Apetitas geras, sustabdo prie "Karaimų 13". Kokie gi Trakai be karaimų patiekalų? Užsisakau taurę balto šalto Čilės vyno ir pyragą su vištiena (meniu šis patiekalas pažymėtas paveldo ženklu). Tešla tikrai trademark, saldi ir trapi, vos įveikiu pyragą, toks saldus. Norėjau paragauti čenako, bet jo būtų tekę laukti 45 minutes, tai atidėjau iki kito karto. Sąskaita: 18 LT.

Taurės kotelis įdomiai pakrypęs.

Karaimiškas pyragas su vištiena.

Trakuose turistų daugybė, dauguma kalbantys rusiškai. Kainos prie Trakų salos pilies sukrečiančios: buvau sušilusi, užsimaniau Coca Cola, tai ranką atitraukiau kaip nuplikyta-6 Lt už 0,3l. Pakentėjau iki parduotuvės, kur gavau už perpus pigiau, ir dar su laimingu kamštuku-išlošiau 0,3l buteliuką. Gal reiktų ir Teleloto bilietą nusipirkt?

Norintys pakartoti mano žygį (ką netgi labai rekomenduoju padaryti, nes jokia nuotrauka neperduos to fantastiško vaizdo), gali pasiimti maršruto piešinį Trakų turizmo informacijos centre arba rasti čia: http://www.trakai.lt/index.php?2960100360

Kaip matote, didžiuotis galiu- įgyvendinta sena svajonė, ir, kas svarbiausia, savomis jėgomis. Bendras paties tako ilgis yra 3,4 km, bet dar panašiai susidaro iki jo einant ir grįžtant. Taigi, pradėjau žygį 10:00, prie paties tako pradžios buvau 11:13, žygis baigtas tako pabaigoje 12:45, o prie Trakų pusiasalio pilies esu 13:30. Viso gaunasi apie 3,5 val., kas nėra blogai.

Žygio metu mačiau uogautoją. Ar galima saugomose teritorijose uogauti? Draustiniai – teritorijos, kuriose saugomos moksliniu ir pažintiniu požiūriu vertingos vietos, jose esantys gamtos ir kultūros paveldo kompleksai ir objektai (vertybės), jų kraštovaizdis, biologinė įvairovė ir genofondas. Šių teritorijų vertybių apsauga garantuojama nenutraukiant jose ūkinės veiklos. Išeina, kad galima.

Buvo klausimas dėl uodų- vienas įkando, kitą nuvijau, daugiau prie manęs niekas nepriekabiavo.

Gera naujiena yra ta, kad yra miesto autobusas į Užutrakį. Kol kas iki paties dvaro jis veža tik vasaros sekmadieniais, kitu laiku teks galiuką paėjėti; geriausiai užsukit į Trakų turizmo informacijos centrą ir pasiklauskit. Taigi, planas kitam kartui-Užutrakis.

TERMINAI

*kertinė miško buveinė: žmogaus ūkinės veiklos nepažeistas (arba sąlyginai nepažeistas) miško plotas, kuriame šiuo metu didelė tikimybė neatsitiktinai aptikti nykstančių, pažeidžiamų, retų ar saugotinų buveinių specializuotųjų rūšių.

**musėkautas: vabzdžiaėdis augalas.

***ozas: ilga (iki 30-40 km), siaura (nuo kelių metrų iki 2-3 km) kalva, sudaryta daugiausia iš smėlio ir žvyro. Šis kalvagūbris susidaro iš nuogulų, kurios klostosi ledyno viduje, vandens tirpsmo tėkmių vagose.


Su meile,

Kūtvėla