Paskutinis Rojaus pasispardymas. Plaukiame į Gozo salą.

Gozo sala yra turbūt geriausiai reklamuojamas Maltos turistinis produktas, ir ne be reikalo. Šiandien teko keltis taip anksti, kad net viešbučio registratūroje naktavojęs darbuotojas krūptelėjo, ir tada reikėjo dar su tamsa vingiuoti per pusę salos autobusu iki kelto. Prie stotelės įsikūrusi nedidelė kepyklėlė jau traukė iš krosnies karštus pyragėlius ir skaniais kvapais gundė belaukiančius autobuso į įvairius salos viešbučius vykstančius darbuotojus. Didelė problema buvo mano visiškai prarastas balsas- kosulys nepasidavė vidiniam ir išviršiniam trynimui spiritu ir šiandien visiškai atėmė man balsą. Keltas į Gozo pusę nemokamas, bet grįžtant reikia apmokėti kelionę į abi puses (nepilnai 5 EUR).

Išvykstame.

Kūtvėla keliauja į Gozo. 

Rytas Maltoje.

Rytmetinė kava. 

Kelte yra baras, kur galima gauti kelių rūšių kavos ir sumuštinių, todėl tas pusvalandį trunkantis persikėlimas labai tiko pusryčiams. Taip pat yra knygynas, kuriame aptikau labai fainą knygelę The Malta Coastal Walk. Iš tiesų, norintys nesitrinti alkūnėmis su minia turistų tam visiškai nepritaikytose vietose gali pasirinkti vieną iš dešimties maršrutų ir pažinti salą pėsčiomis. Į žygio pradžią galima atvykti autobusu, o eiti galima tiek, kiek norite. Vienas maršrutas man iš karto krito į akis, bet niekaip negalėjau jo normaliai išstudijuoti, nes vaizdas už borto prašyte prašėsi fotografuojamas.

Saulėtekis.

Kūtvėla saulėtekio metu.

Comino sala ryto saulėje.

Comino sala.

Prasilenkiame su keltu iš Gozo. 

Matosi Gozo krantas.

Gozo prieplauka.

Kūtvėla vadovauja kelto įplukdymo į uostą procedūrai. 

Artėjame prie Gozo.

Kūtvėla atvyksta į Gozo salą. 

Išeinant iš kelto terminalo galima iš anksto įsigyti atgalinį bilietą, tada nereiks laukti eilėje ir bijoti, kad pavėluosi į keltą. Šalia kelto terminalo yra autobuso stotelė (dienos bilietas kainuoja 1.50 EUR), iš kur galima nuvažiuoti iki sostinės Viktorijos (vietinių gyventojų tebevadinama Rabat). Transportas Gozo saloje pakankamai komplikuotas, nes visi išvykimai būna per sostinę, o autobusai kursuoja tik kartą per valandą. Norintiems operatyviau apžiūrėti salą verta pagalvoti apie siūlomą Hop on-Hop off autobusą, bet juo Maltoje nusivyliau, todėl nesusigundžiau, arba nuomotis automobilį.

Pirmas sustojimas buvo Ta Pinu bažnyčia. Tiksli šios bažnyčios statybos data nėra žinoma, bet XVI a. archyvuose randami jos paminėjimai. Sakoma, kad jau XVI a. čia stovėjusi koplyčia buvo labai apleista ir leista nugriauti, bet kūju užsimojęs darbininkas kaipmat susilaužė ranką. Užsimoti vėl nenorėjo niekas, todėl koplyčia liko stovėti dar 400 metų. Bet labiausiai šią vietą išgarsino 1883 metų atsitikimas, kai keturiasdešimt penkerių metų netekėjusi moteris (šis faktas visur labai pabrėžiamas) Karmela Grima išgirdo Mergelės Marijos balsą. Visa istorija detaliai papasakota Ta Pinu National Shrine, Gozo tinklalapyje. Autobuso vairuotojas pasitaikė susiraukęs chamiškas sūtrauka, kad jis kur ant kaktuso atsisėstų, bet nuvežė prie pat durų.

Ta Pinu bažnyčia.

Ta Pinu bažnyčia.

Ta Pinu bažnyčia.

Viduje poteriavo kelios moterėlės. Šiame krašte bažnyčios labai įdomiai statomos: altorius yra po baldakimu maždaug bažnyčios viduryje. Man nelabai patinka, kad visur vietoj paprastų žvakučių yra elektrinės lemputės- įmeti auką, ir užsidega lemputė.

Driežiukas irgi poteriauti eina.

Turizmo skatinimo tikslais Malta kartas nuo karto pakviečia kelionių tinklaraštininkų (man niekaip nepasiseka perlipti kvalifikacinio barjero), kurie aprašo savo patirtį ir sukelia nemažai internetinio triukšmo. Mane užkabino vienas aprašymas, kur pasakojama apie šalia Ta Pinu esančias Kalvarijas. Taigi, už įkvėpimą dėkoju Easy Hiker: Blood, Sweat and Sunburn. Perėjau į kitą gatvės pusę, kur siauras takelis vedė link to, kas aukštuose krūmuose atrodė kaip kryžius.

Kylant į kalną atsiveria panoraminis apylinkių vaizdas.

Kryžius laukuose. Bet, kaip netrukus paaiškėjo, ne tas, kurio reikia.

Kairėn eisi- akmenis rasi, dešinėn eisi-kaktusus rasi. 

Traukdama kaktuso spyglius iš panosės susimąsčiau. Viena vertus, yra kampelių šiose salose, kur buldozeriai dar neprivažiavo ir kur tik žygio metu galima praeiti. Kita vertus, piligrimai su rožančiais vienoje rankoje ir maldaknyge kitoje tikrai negali ropštis tokiu baisiu taku, jeigu neturi trečios rankos žygio lazdai. Tada kitapus suarto lauko pamačiau baltuojant kitą statulą. Teko mesti takelį dėl kelio ir pėdinti per svetimą nuosavybę.

Va kur tikrasis Kalvarijų kelias. 

Toliau-nuotraukos iš žygio iki pat kalno viršaus.

Kelias Kalvarijomis iki kalno viršaus kol kas labai prastas, ir kad ne tas mano anksčiau aptiktas pasakojimas, tai niekaip nebūčiau susigundžiusi ten nueiti. Tačiau visa Gozo sala dabar apkalinėta pastoliais, nes Malta yra gavusi rimtą finansavimą tiek savo, tiek Gozo fortifikacijoms atkurti, tuom pasinaudojama ir gerinant infrastruktūrą, Norintys pereiti Gozo Kalvarijomis tegul pereina per gatvę nuo Ta Pinu bažnyčios kada tiktų už nugaros ir tada tegul laikosi dešinio tako nuo viešojo tualeto (galbūt ateityje sustatys ir geresnes nuorodas). Ir nepatingėkite pernešti per kelią visas sraiges, kiek tik rasite, nes taip ne tik išsaugosite gurmaniško patiekalo populiaciją, bet ir pagerbsite Viešpaties triūsą, nes Jis sraiges sukūrė anksčiau negu Jus. Taip, taip, tą pačią dieną, bet anksčiau.

308 autobusas iš Viktorijos atveš iki šios stotelės, jeigu norite apsilankyti Ta Pinu bažnyčioje ir pereiti Kalvarijas. 

Jau bekrebdždėdama žemyn pamačiau nuvažiuojantį autobusą. Štai jo žavingasis tvarkaraštis.

Raz v god pad Novij God.

Nuo kalno buvo galima pasižvalgyti po apylinkes, todėl dabar buvo du variantai. Pirmas variantas buvo žydėti čia dar valandą ir laukti autobuso į Viktoriją, kur dar valandą reiktų laukti autobuso iki Azure Window. Antras variantas buvo eiti atgal orientuojantis pagal autobuso stoteles ir ieškoti tos, kur stoja man reikalingas autobusas iki sekančio lankytino objekto, bet kad nereiktų grįžti per Viktoriją. Pasirinkau antrąjį variantą. Nes, nu.

Ta Pinu bažnyčia. 

Gamtovaizdis.

Opuncijos Kūtvėlą pasitinka kekėmis.

Laimei, man teko laukti tik kokias penkiolika minučių. 

311 autobusas iki Dwejra man ir buvo reikalingas.

Autobuso stotelė buvo labai patogioje vietoje, šalia sankryžos į Ta Pinu bažnyčią.

Turiu valandą laiko pasigrožėti žymiausiais Gozo gamtos stebuklais. 

Dwejroje galima praleisti ir daugiau negu valandą jeigu ne tik pasižiūrėsite į dvi garsenybes -Fungus Rock ir Azure Window- bet norite ir pasiplaukioti valtimi arba pavalgyti. Čia atvažiuoja daug žmonių nardyti.

Fungus Rock.

Fungus Rock.

Fungus Rock, Grybo uola, yra nedidelė sala ant kurios riterių Hospitalierių laikais buvo rastas grybas (kitais šaltiniais- baisiai smardus augalas), turintis gydomųjų savybių. Jis buvo labai saugomas, uola paskelbta nelankoma, buvo nupieluoti visi įmanomi atsikišimai, galintys padėti užlipti iki jos viršaus, pastatytas sargybinis, o pagauti aplink ją besitrinantys asmenys gaudavo tris metus irkluoti galeras. Kai lankiausi Mdinoje esančiame Gamtos mokslų muziejuje, atkreipiau dėmesį į pasakojimą, kad ant šios uolos-salos iki šiol gyvena žiurkės, nors mokslininkai negali atsakyti, kaip jos ten atsirado ir kaip joms pavyksta išgyventi.

Kitas gamtos kūrinys, šiandien traukiantis turistus į šį uolėtą salos pakraštį, yra Azure Window, Žydrasis Langas. Tai yra gamtos kūrinys, tačiau gamta jį po truputį ir ardo.

Azure Window.

Reikia žiūrėti po kojomis.

Azure Window.

Azure Window.

Kūtvėla prie Žydrojo Lango, Gozo sala.

Toliau-nė žingsnio. Taip, Kūtvėla, tau irgi galioja. 

Yeah, well. 

Azure Window.

Kūtvėla Gozo saloje.

Kūtvėla prie Azure Window, Gozo sala.

Kūtvėla prie Azure Window, Gozo sala. 

Valandos laiko pilnai užteko pasižvalgyti. Tokiu būdu pagrindiniai dienos darbai buvo nuveikti, todėl grįžau į Viktoriją, kur ketinau pasivaikščioti ir galbūt užkąsti. Tada, jeigu liks laiko, galvojau nuvažiuoti iki šventyklų, bet jos nebuvo prioritetas, nes šventyklų jau ir taip nemažai buvau prisižiūrėjusi. Viktorija man kažkaip labiau patiko už Valetą, nes pasirodė labiau susitvarkiusi, bet paskui pamačiau milžiniškas statybas citadelėje ir visas žavesys prapuolė.

Šventųjų abrozdėliai ant namų sienų.

Viktorijos balkonai, Gozo.

Viktorija, Gozo.

Viktorija, Gozo. 

Kelias į citadelę vilioja nemokamomis degustacijomis. 

Namas ant kampo.

Citadelė.

Citadelėje yra katedra. Įėjimas 1.50 EUR.

Beveik visa citadelė yra atstatinėjama.

Įspūdingi mūrai.

Panorama nuo citadelės mūrų.

Gozo citadelė.

Daug kur kabo įspėjamieji ženklai. 

Kūtvėla baisiai nemėgsta, kai jai sako "No". 

Gozo citadelė.

Naujai renčiama. 

Citadelėje dabar vyksta dideli kuitimo darbai. 

Gozo katedra.

Kūtvėla Gozo citadelėje.

Citadelės lankymas iš esmės yra labai nesudėtingas: galima eiti ratu gynybinėmis fortifikacijomis, nuolatos užsukant į kelis muziejus ir parduotuves, kur galima įsigyti įvairių suvenyrų. Gozo saloje taipogi yra amatininkų miestelis, kaip ir Maltoje, bet man tenais jau nieko nebereikėjo, todėl į planus ir neįtraukiau. Diena pasitaikė labai karšta, todėl užsukau į "Ta Rikardu" užeigą atsigaivinti. Paėmiau taurę vietinio balto vyno (2 EUR) ir gabaliuką ožkos sūrio (irgi kažkas apie 2 EUR). Labai jauki patalpa, maloni ir šneki šeimininkė, galiu rekomenduoti. Kadangi turėjau likusį kuponą vakarienei viešbutyje, nenorėjau išlaidauti pietums, todėl tik užkandau ir pailsinau kojas. Čia pastebėjau, kad nutrūko viena mano rankinės rankena. Ne veltui žvejų miestelyje nusipirkau naują rankinę! Šalia sėdėjo jauna šneki pora, ir vaikinas aiškino merginai, kodėl Suleimano armija taip ir nepaėmė Maltos. Pasiteiravau jų, ar verta užsukti į katedrą. Bažnyčių jau buvau nemažai mačiusi, todėl nieko ypatingo nesitikėjau, tuo labiau, kad įėjimas buvo mokamas. Kita vertus, ne karvę kainuoja. Pasirodo, bilietas galioja ir katedros muziejuje, kuris man pasirodė visai įdomus. Citadelėje yra ir etnografinis muziejus, bet paspoksojau į jį nuo slenksčio ir apsisukau ant kulno-nesužavėjo. Manau, citadelėje reiktų įvesti tokią sistemą, kaip Sicilijos Eričėje- abonementinis bilietas, apimantis visas lankytinas vietas. Tiesa, dauguma Gozo įdomybių įtraukti į Malta Heritage Pass.

Kai su bilietu užėjau į katedrą išgirdau, kaip kelios moterėlės bandė išsireikalauti (beje, labai nemaloniu balsu) praeiti nemokamai, nes "We want to go to pray". Net sustingau iš smalsumo-praeis ar ne? Nepraėjo. Neužėjo net susimokėjusios.

Dangun Ėmimas. Sakoma, ši statula turi deimantinį vėrinį.

Lubos ištapytos taip, kad atrodo, jog yra kupolas, nors iš tiesų jos yra plokščios.

Katedros interjeras.

Sietynas.

Nebuvau mačiusi taip įdomiai ištapytų lubų, taigi investicija į bilietą atsipirko. Kadangi žinojau tikslų autobuso iki šventyklų išvykimo laiką, iki jo išvykimo nebuvo prasmės smaksoti stotyje, tai patraukiau ieškoti kur galėčiau išgerti puodelį kavos, bet piko metu turistų ir aptarnaujančio personalo santykis išsikreipė į man nepalankią pusę, todėl pavyko tik nusipirkti išsinešimui pamėgtą pyragaitį su špinatais iš kepyklėlės.

Viktorija, Gozo sala.

Šv. Jurgio bazilika.

Labai puiki yra Šv. Jurgio bazilika, nepraeikite pro šalį. Viduje buvo turistų iš Izraelio grupelė, tai skambėjo visa bazilika, turbūt, ir lauke girdėjosi jų klykavimai.

Šv. Jurgio bazilikos kupolas.

Dar vienas Šv. Jurgio bazilikos kupolas.

Akligatvyje. 

Nors pavyko įsėsti į reikiamą autobusą iki šventyklų, šiuose kraštuose kelio nuorodos, matyt, mūsų rezistencijos papročiu priešą klaidinant pasėtos visiškai be ryšio. Buvo likusi valanda iki jų uždarymo, todėl nusprendžiau nebevargti jų ieškant, o ramiai sukramtyti savo pyragėlį su špinatais ir jau keliauti kelto link. Šiose salose ne tik kad penktą valandą vakaro daug kas užsidaro, bet ir pradeda temti. Bet detalesni žemėlapiai su lankytinomis vietomis turėtų būti prioritetas. Turiu įtarimą, kad žemėlapius turistams kuria žmonės, niekada nevažiavę miesto autobusu ir tikrai nėję pėsčiomis toliau alaus baro už kampo. O pačiam Gozo apžiūrėti reiktų skirti dvi ar tris dienas, bet gyvenant čia, nes per vieną dieną tikrai sunku apsisukti. Bet aš nenusimenu-juk dar esu jauna, jeigu skrydžių kainos ir toliau tokios laikysis, sugrįšiu vėl.

Kelionė atgal nebuvo kokia nors ypatinga ar nuotykinga, kol tie keli šimtai kelto keleivių nepabandė susigrūsti į tuos kelis autobusus terminale. Maltoje autobusai nestoja, jeigu juose esantis keleivių skaičius siekia leistiną ribą. Diena buvo puiki, todėl daugybė žmonių buvo pliažuose ir dabar grįžinėjo namo. Jų veiduose atsispindėjo baisus nusivylimas, kai kas dvidešimt minučių kursuojantis autobusas penktą kartą nestojo stabdomas,- į tai reikia atkreipti dėmesį keliaujant Maltoje.

Bye-bye, Gozo.

Paliekame Gozo.

Išplaukiame namo.

Geros dienos pabaiga.

Grįšime, būtinai grįšime.

Po vakarienės nuėjau pasivaikščioti promenada. Mano viešbutis byvo Buggiba (tarti Bužiba) miestelyje, kur yra visokių viešbučių, parduotuvėlių, siūlomi nebrangiai pasiplaukioti laiveliu, pasidaryti žuvyčių pedikiūrą, ir t.t. Nusipirkau šviežių vaisių salotų (3 EUR) ir paskui maloniai pasivaikščiojau apšviesta promenada. Ant vandens siūbavo privačios jachtos, dideliame ekrane buvo rodomas futbolas, tamsoje maudėsi girtas jaunimas- tipiškas kurorto gyvenimas. Kelią į viešbutį išgirdau nesunkiai- pas mus ir vėl diskoteka "kam per šešiasdešimt".

Balsą pasisekė beveik atgauti.

Su meile,

Kūtvėla