Atrask Švenčionėlius: tarp gamtos, geležinkelio ir atminties.

Jau kuris laikas mano socialiniame burbule sukasi informacija apie kylančią Lietuvos turizmo žvaigždę-Švenčionėlius. Miestelis yra ant geležinkelio atšakos Vilnius- Turmantas, o liepos šeštadieniais „Lietuvos geležinkeliai“ taiko 40 proc. nuolaidą vietinio susisiekimo maršrutams, todėl čia ir galvoti labai nereikia – šeštadienį kylu į Švenčionėlius! 

Kūtvėla lankosi Švenčionėliuose.

Kalvarijų gatvėje buvo avarija, todėl teko kūlverstinai verstis, kad spėčiau į traukinį. Kai jau prie vagono pripuolu ir dantimis įsikabinu į apatinį laiptelį, tai traukinys jau praktiškai pilnas. Traukinys senas, trečios klasės, tai ir bilietai buvo pigūs. Žmonės juda savaitgaliui ilsėtis gamtoje, važinėtis dviračiais, stovyklauti… Atskirai geru žodžiu reikia paminėti traukinio palydovę Jolantą. Mūsų traukinių palydovai išvis yra kosminio gerumo žmonės, net nežinau, gal jiems „Lietuvos geležinkelių“ žmogiškųjų išteklių skyrius net specialią atranką rengia. Traukinyje nėra kondicionieriaus, bet galima nemokamai atsigerti vandens. Kaimynės pasitaiko plepios, tai kelionė iki Švenčionėlių neprailgsta.

Trečios klasės traukinys į Turmantą per Švenčionėlius.

Labai būtų gerai kokios kavos gavus, bet kavinė „Peronas“, esanti geležinkelio perone, dar nedirba. Mažuose miesteliuose viskas atsidaro vėliau nei Vilniuje. Tiesa, stoties pastate yra kavos automatas. Kiek palūkuriuoju gaudydama norimą kadrą nuotraukai, nes iš traukinio išlipusi pora barasi- moteris olbija vyrą, kuris jau spėjo išgert alkoholio. O dar tik devinta valanda ryto!

Švenčionėlių stoties vidaus interjeras.

Knygų mainykla. Gal kam reikia senos enciklopedijos?

Viena iš mano mėgstamiausių knygų.

Stotyje veikia fotografijų paroda.

Labai gaila, kad nėra paruošto turistinio maršruto po Švenčionėlius, todėl orientuotis tenka baksnojant į objektus Google Maps programėlėje. Švenčionėlių palivarkas minimas 1686 m. Švenčionėliai kaip miestelis ėmė kurtis 1861 m., nutiesus Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį ir pastačius stotį. Ne veltui miestelio herbe puikuojasi plačiažnyplis vėžys: 1880–1914 m. veikė vėžių supirkimo ir eksporto bazė ir per metus buvo eksportuojama vėžių už 12 000 rublių, kas šiandien sudarytų apie 500,000 eurų (remiantis istoriniu aukso vertės kursu). Didelis gaisras nusiaubė miestelį 1900 m., o 1920-1939 m. Švenčionėliai buvo okupuoti Lenkijos, apie šį laikotarpį esu rašiusi savo pasakojime iš Švenčionių: In rubežiaus: gyvenimas ant demarkacinės linijos . Valstybine kalba čia buvo pripažinta lenkų kalba, sulenkinti ir pakeisti gatvių pavadinimai, pastatytas paminklas generolui Pilsudskiui, valdininkai ir tarnautojai taipogi buvo siunčiami iš Lenkijos. Vyko gyventojų surašymas. Surašinėtojai, įėję į namus, sveikindavosi lenkiškai, jei jiems atsakydavo lenkiškai, tai visus namo gyventojus užrašydavo lenkais. Lietuviams nebuvo leidžiama dirbti valstybinėse įstaigose ir įmonėse. Palengvėjimo neatnešė nei sovietinė, nei nacistinė okupacija: 1940 m. Švenčionėliuose sovietų valdžios suimta ir Norilsko lageriuose įkalinta apie trisdešimt Lietuvos karininkų ir kareivių, 1941 m. iš Švenčionėlių apylinkių ištremta daug ūkininkų šeimų, o 1941 m. jau nacių okupacinės valdžios įsakymu miške prie miesto sušaudyti Švenčionėlių ir keliolikos kitų miestelių žydai. Karo pabaigoje traukdamasi Vokietijos kariuomenė sudegino apie 60 proc. Švenčionėlių pastatų.

Švenčionėlių stoties pastatas. Antra klasė. 

Šventas tremtinių atminimas. 

Tvoros tapyba prie geležinkelio. 

Tvoros tapyba prie geležinkelio. 

Tvoros tapyba prie geležinkelio. Vėžys darosi asmenukę. 

Ateitis mūsų...ėėėė...žnyplėse! 

Šita nuotrauka papiktino vilniečius. Geležinis vilkas yra Vilniuje. Švenčionėliai gali turėti geležinį vėžį!

Jau minėjau, kad miesteliui paskatą kurtis davė geležinkelio tiesimas. Geležinkelio stotis buvo numatyta tarp Žeimenos upės ir Sudotos ežero, apie 3 km nuo dabartinės stoties. Buvo pastatytas medinis pastatas, kuriame gyveno stoties viršininkas ir keletas geležinkelio prižiūrėtojų, pakabintas varpas, čia 1861-1862 m. ir buvo geležinkelio stotis. Sudotos ežero, miško ir žemės savininkas nepanorėjo, kad jo žemėje augtų gyvenvietė, todėl susikalbėjo su statybos rangovu, kad stotis būtų statoma ne jo žemėje ir būtų iškelta, o už tai sumokėjo penkiasdešimt aukso rublių. Mūsų dienomis, įvertinus istorinę valiutos konversiją pagal auksą, tai būtų apie 1,800 EUR. Sakoma, kad buvusios stoties medinis pastatas dar stovi ir šiandien. O štai nusigyvenęs Juodiškėlio dvarininkas suprato, kad jei stotis bus statoma jo žemėje, tai žemės ir miško kaina labai pakils, todėl jis irgi davė rangovui kyšį aukso rubliais. Šie du žinomi kyšiai geležinkelio statybos rangovams nebuvo vieninteliai, tai buvo gana paplitusi praktika. Dabartinis stoties pastatas iš raudonų plytų iškilo 1862 m. ir yra laikomas vienu gražiausių ir didingiausių stočių pastatų visame Vilniaus-Daugpilio ruože. Stotyje buvo dvi keleivių laukiamosios salės, telefono ir telegrafo skyrius, stoties viršininko, budėtojų ir kitų tarnautojų kabinetai.

Karo inžinieriaus generolo Boleslovo Jaloveckio (1846–1917) įsteigta Pirmoji Rusijos privažiuojamų kelių bendrovė 1894 m. gavo carinės Rusijos valdžios leidimą ir ėmė tiesti  215 km ilgio siaurąjį geležinkelį Panevėžys–Švenčionėliai- Pastovys (db. Baltarusija). Šio geležinkelio sąmata sudarė 4.3 milijonus rublių- milžiniški pinigai, pavertus eurais. Švenčionėliuose pradėjo veikti siaurųjų, o vėliau ir plačiųjų garvežių remonto dirbtuvės, jose daug vietinių žmonių gaudavo darbo. Siauruoju geležinkeliu važiavo ne tik keleiviai, bet ir buvo vežama mediena, kvarcinis smėlis, dolomitai, skalda, grūdai, miltai, cukriniai runkeliai, gyvuliai ir kt. Iš Panevėžio, Anykščių, Utenos siauruoju geležinkeliu atvykę keleiviai Švenčionėliuose laukdavo atvykstant plačiojo geležinkelio traukinio į Vilnių. Vokiečiai 1915 m. nutiesė dar vieną siaurojo geležinkelio liniją Švenčionėliai-Adutiškis medienai į Vokietiją išvežti. Deja, laikas ir progresas nestovi vietoje: paskutinis traukinys siauruoju geležinkeliu iš Švenčionėlių į Panevėžį išvyko 1972 m., apie 1974 m. siaurojo geležinkelio linija Švenčionėliuose buvo išardyta, jos vietoje nutiesta Partizanų gatvė ir pratęsta Vilniaus gatvė, o 1975 m. siaurojo geležinkelio atkarpa Švenčionėliai - Utena perdirbta į plačiąją geležinkelio vėžę. Dabar apie šį svarbų istorinį etapą primena tik raudonų plytų griaučiai. Daugiau apie Švenčionėlių siaurąjį geležinkelį skaitykite čia: Ramunė Čeburenko. Švenčionių siaurasis geležinkelis. 

Švenčionėlių siaurojo geležinkelio stoties likučiai.

Caro tėvelio laikus menantys griuvėsiai.

Netoliese įkurta Lentpjūvės respublika, kurios man taip ir nepavyko rasti. Radau tik vyrus, dengiančius stogą. Čia trūkumas, kad nėra parengto jokio turistinio maršruto po Švenčionėlius, tai vyresnio amžiaus hipsteriai iš Vilniaus pasiklysta. Lentpjūvės respublika, įkurta buvusioje lentpjūvėje, yra kultūrinė erdvė, panaši į mūsų Užupio respubliką, tik pastarąją žymiai lengviau rasti. Žinoma, galėjau stogdengių pasiklausti, bet pabijojau, kad būsiu pristatyta prie darbo. Miestelyje daug įdomios medinės architektūros. Gaila, kad nemažai pastatų stipriai apleisti, negyvenami, užkaltais langais. Medinės architektūros gerbėjams čia būtų įdomu pasivaikščioti.

Labai gražūs mediniai apvadai. 

Kuom ne Prancūzijos Provansas?

Akį iš tolo traukia labai graži Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia. Ji priklauso Šv. Edvardo parapijai ir kai kuriuose žemėlapiuose ar informacinėje medžiagoje įvardinama kaip Šv. Edvardo bažnyčia. Jeigu kas žinote tiksliau kas čia ir kaip, lauksiu komentaro. Kai 1900 m. gyventojai prašė valdžios leidimo Švenčionėliuose prie kapinių pasistatyti koplyčią, jie, žinoma, leidimo negavo. Kai 1903 m. leidimas visgi buvo gautas, žmonės jau norėjo bažnyčios. Kunigas Jonas Burba 1906 m. pradžioje viename gyvenamojo namo gale įrengė altorių, kitame įsikūrė pats. Iš buvusio bendruomenės grūdų sandėlio 1907 m. pastatyta medinė bažnyčia. Įsteigtą parapiją valdžia patvirtino tik 1910 m. Klebono Prano Čaglio rūpesčiu 1913 m. įkurtas „Ryto“ draugijos skyrius, įsteigta biblioteka su skaitykla, 1915 m. prie bažnyčios atidaryta lietuviška mokykla. Klebono Ambraziejaus Jakavonio iniciatyva 1929 m. pradėta statyti dabartinė mūrinė bažnyčia. Iki 1940 m. buvo pastatytos sienos ir uždengtas stogas. Gestapininkai 1942 m. sušaudė Švenčionėlių kleboną Boleslovą Bazevičių ir mokyklų kapelioną Janą Naumovičių. Karo ir pokario metai statybas buvo sustabdę, o ant neužbaigtų statinio sienų augo berželiai, kai klebono Broniaus Laurinavičiaus pastangomis, po didelių vargų ir nesuskaitomų važinėjimų su tikinčiųjų delegacijomis po aukščiausias sovietinės valdžios instancijas, prašant įvairių leidimų ir medžiagų, 1956 -1959 m. bažnyčia galiausiai buvo užbaigta ir pašventinta. Sakoma, kad tai yra vienintelė Lietuvoje pokario metu pastatyta ir veikianti bažnyčia. Nors leidimą pabaigti statybas suteikė LTSR ministrų taryba, Bronius Laurinavičius sovietinės valdžios įsakymu iškeltas į Adutiškį, kur jam teko ganyti ne tik savo parapijiečius, bet ir daugelį Baltarusijos katalikų.

Švenčionėlių bažnyčia skendi žalumoje.

Interaktyvūs Švenčionys- Švenčionėliai.

Didingi bažnyčios bokštai. 

Pirmosios bažnyčios vieta,

Pirmosios Švenčionėlių bažnyčios atminimui. 

Labai įspūdinga architektūra.

Medinis kryžius primena laivą.

Sancta Terra. 

Švenčionėlių bažnyčia.

Vitražas su Vytautu.

Prisimename savo geradėjus.

Šv. Edvardas, sudėtingų santuokų ir išsiskyrusiųjų dangiškasis patronas. 

Vitražas su Mindaugu. 

Švenčionėlių bažnyčia.

Rūpintojėlis prie bažnyčios.

Vilniečiai žino Broniaus Laurinavičiaus visuomeninio transporto sustojimą Kalvarijų gatvėje. Kaipgi susijęs Švenčionėlių dvasininkas su judria sankryža Vilniuje? Bronius Laurinavičius baigė Vilniaus kunigų seminariją 1944 m. ir tapo įšventintas kunigu. Jo dvasininkavimo metais Švenčionėliuose buvo pabaigta statyti minėtoji gražioji bažnyčia. Dvasininkas buvo Lietuvos Helsinkio grupės narys. Šios grupės tikslas buvo informuoti kitų šalių vyriausybes apie sovietų okupuotose teritorijose vykdomus žmogaus teisių pažeidimus. Lietuvos Helsinkio grupė palaikė ryšius su Latvijos, Suomijos, Norvegijos, Švedijos, Danijos, Lenkijos, Italijos, Sakartvelo, Azerbaidžano, Ukrainos ir Maskvos Helsinkio komitetais bei grupėmis, su Vienos tarptautine Helsinkio federacija, Jungtinių Amerikos Valstijų tautine Helsinkio federacija, Jungtinių Amerikos Valstijų advokatų komitetu už žmogaus teisių gynimą, Didžiosios Britanijos draugija Amnesty International, Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisija (Ženevoje), Ženevos žmogaus teisių komitetu ir kitomis organizacijomis. Dėl nuolatinių persekiojimų ir narių suėmimų Lietuvos Helsinkio grupės sudėtis keitėsi. Bronius Laurinavičius taipogi aktyviai bendradarbiavo Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikoje, gynė Katalikų Bažnyčios teises sovietų okupacijos metais, rašė viešus atsišaukimus, dėl ko buvo nuolatos persekiojamas KGB agentų.  

Paminklas Broniui Laurinavičiui prie bažnyčios.

Broniaus Laurinavičiaus kapas prie bažnyčios. 

 Nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali užmušti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali pražudyti ir sielą, ir kūną pragare.  Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekrinta žemėn be jūsų Tėvo valios. O jūsų net visi galvos plaukai suskaityti.  Tad nebijokite! Jūs vertesni už daugybę žvirblių. 

1981 m. lapkričio 24 d. vakarą Vilniuje prie to meto Dzeržinskio ir Žalgirio gatvių sankryžos savivartis sunkvežimis mirtinai sužalojo Bronių Laurinavičių. Lietuvos tikintieji ir kunigai vieningai tvirtino, kad tai bus tai KGB darbas, juolab, kad prieš kelias dienas laikraštyje „Tiesa“ (kurioje nebūdavo tiesos ir kurią žmonės pirkdavo už tris kapeikas vietoje deficitinio tualetinio popieriaus) buvo atspausdintas straipsnis, nukreiptas prieš kunigą Bronių Laurinavičių, būk tai žalojantį vaikų gyvenimą. Visgi, įvykis buvo triukšmingas, todėl bylą perėmė LTSR Vidaus reikalų ministerija. Čia pat į darbą prisistatė ir provokatoriai propagandistai: tuometinė milicija skirstė subėgusius žmones, neleido būriuotis, išskiriant vieną įgėrusią moteriškę, visiems uoliai aiškinančią, kad esą „senis buvo girtas, ėjo degant raudonai šviesaforo šviesai ir palindo po ratais“. Rytojaus dieną žuvimo vietoje susirinkus žmonėms, vėl prisistatė alkoholiu trenkianti moteris ir vėl aiškino, kad kunigas pats palindo po ratais. Žinoma, čysta kaip vaiko ašara Vidaus reikalų ministerija kvietė visus įvykio liudininkus prisistatyti, bet liudininkai nedrįso, bijodami susilaukti didelių garantuotų nemalonumų. Visgi, atsiliepusių buvo. Kunigas Bronius artimiems bičiuliams buvo prasitaręs, kad jau du kartus buvo bandyta jį suvažinėti. Viena įvykio liudininkė tvirtino, kad prie kunigo pristojo keletas vyriškių, paėmė už parankių ėmė kalbinti, ir važiuojant pro šalį sunkvežimiui, staiga užkalbintąjį pastūmę po mašina. Tokia įvykio versija patvirtinta kelių liudininkų pasakojimais, taip tvirtino ir pats sunkvežimio vairuotojas, taip teigė ir į nelaimės vietą atvykę greitosios pagalbos medikai. Sovietinė valdžia stengėsi nuslėpti informaciją apie šį nusikaltimą ir laidotuves, bet to padaryti nepavyko, nes išėjo Vatikano radijo pranešimas. Bronius Laurinavičius savo testamente pageidavo būti palaidotas prie jo pastangomis pastatytos Švenčionėlių bažnyčios, nors Švenčionių rajono vykdomojo komiteto posėdyje buvo nutarta neleisti įvykdyti paskutinės velionio valios. Į laidotuves atvyko vyskupai tremtiniai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, kurie su grupe kunigų koncelebravo pagrindines gedulingas Mišias. Pamokslininkai kunigai iškėlė daugelį šviesių velionio asmenybės bruožų: „Tai vienas iš didžiausių ąžuolų Lietuvos giriose, viena iš ryškiausių žvaigždžių Lietuvos padangėje“. Daugiau: Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika. Broniaus Laurinavičiaus mirtis ir laidotuvės.

Apie tai, kad Švenčionėliuose būta ir cerkvės, sužinojau jau grįžusi namo. Kaip jau minėjau, parankios turistinės informacijos apie Švenčionėlius nėra. Imu įtarinėti, kad miestelyje slepiama kažkokia valstybinė paslaptis. Gal čia kur pakastas mūsų aukso rezervas? Minčių kyla įvairių. Dievo Motinos Kazanės Ikonos cerkvė iki 1972 m. stovėjo ties Vilniaus g. 124, šalia dabartinės gimnazijos. Buvusios cerkvės vietą žymi pamatų perimetras ir stačiatikių atminimo kryžius. Cerkvė buvo pastatyta apie 1880 m. ir ja naudojosi nutiesto Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio aptarnaujantis personalas ir jo šeimų nariai. Tokios cerkvės iškildavo tuose miesteliuose, kur būdavo įrengiamos naujojo geležinkelio stotys, nes stoties administracija ir aptarnaujantis personalas dažnai būdavo rusai stačiatikiai. Jie dažnai atvykdavo pagal pareigybinius paskyrimus su šeimomis, jų vaikams reikdavo rusiškų mokyklų, rusakalbių gydytojų, stačiatikių šventikų, ir pan.- taip vietovė imdavo sparčiai rusėti. Nepadėjo ir tai, kad iki 1907 m. Švenčionėliuose nebuvo mokyklos ir pasiturinčių tėvų vaikai važiuodavo į už Švenčionių buvusią keturklasę rusų kalba dėstoma mokykla. Nemažai vaikų mokėsi ir Kaltanėnuose, vienuolių pranciškonų įkurtoje dviklasėje mokykloje, o 1907 m. Švenčionėliuose buvo pastatyta keturklasė klasių rusų kalba dėstoma mokykla. Visa raštvedyba geležinkelyje ir įstaigose buvo rusų kalba. Sovietiniais metais vietinė stačiatikių parapija buvo priskirta prie Švenčionių stačiatikių parapijos, o 1960 m. sustiprėjo bažnyčios persekiojimai ir vietos valdžiai netiko, kad cerkvė stovėjo šalia mokyklos, o tai prieštaravo sovietinei ideologijai ir cerkvė buvo uždaryta. Verta prisiminti, koks cinizmas būdingas sovietinei okupacijai. Sovietinė administracija labai mėgo uždarinėti maldos namus, nors jų negriaudavo. Ilgą laiką buvusi cerkvė naudota ūkio reikmėms, o laikui bėgant pastatas sunyko. O kai jau pastatas sunyko, sovietinės administracijos nurodymu buvusi cerkvė ir buvo nugriauta. Nes sovietinė valdžia negriauna maldos namų, ji tik griauna avarinės būklės pastatus, kad neatsitiktų nelaimė. Turbūt, turėtume su ašaromis akyse dar ir padėkoti. Ikonostasas išvežtas į Švenčionių cerkvę. Nors, pagal kanonus, po cerkvės griovimo likusios medžiagos gali būti naudojamos tik naujos cerkvės statybai arba turi būti sunaikinamos, iš likučių buvo pastatytas privatus namas ir ūkinis pastatas. Prie gero tai neprivedė: ūkinis pastatas sudegė, jo savininkas mirė, o pastatytame name ilgą laiką niekas nebegyveno. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, vietos tikintieji buvusios cerkvės kontūrus pažymėjo atvežtais pamatų blokais, padarė takus, pasodino gėlyną, o altoriaus vietoje pastatė medinį kryžių.

Švenčionėliuose daug medinių namų su vitražinėmis gonkomis. Kiek ėjau ir žiūrėjau-neradau vienodo rašto. Vienur spalvoti vitražai išlikę, kitur plastikiniai langai sudėti, dar kitur išvis gonkelių nebėra. Man atrodo, kad būtų labai gražu išsaugoti senąsias gonkeles su vitražais, juk čia toks miestelio architektūrinis unikumas. Kur daugiau taip pamatysi? Apie Švenčionėlius informacijos išvis yra labai mažai. Radau internete užuominą, kad surinkta medžiaga apie miestelį yra Švenčionėlių progimnazijos kraštotyros muziejuje. Kas esate buvę? Kokios lankymo valandos?

Žalumoje skendintys medinukai.

Labai gražūs gėlių darželiai prie namų. 

Langai jau plastikiniai, bet gonkelės išsaugotos. 

Švenčionėlių medinukas.

Net pašokau į aukštį tokias lelijas pamačius.

Liūdnojo vaizdo riteris... O kokie buvo puikūs vitražai...

Gonkelėms-kvit, lelijėle.

Bendruomenės parkas.

Švenčionėlių simbolis.

Kūtvėla lankosi Švenčionėliuose.

Už tilto per Žeimenos upę yra kelio nuoroda į holokausto aukų kapus. Vokietijos kariuomenė Švenčionėlius užėmė 1941 m. Čia buvo sukurta maisto kortelių sistema, nustatytos prievolės ir duoklė karo reikmėms. Švenčionėliuose gyveno didelė žydų bendruomenė, jie turėjo sinagogą (minimas dviaukštis medinis pastatas, sudegęs 1944 m.), mokyklą, daug prekybos įmonių. Pirmosiomis okupacijos dienomis prasidėjo komunistų, sovietinių pareigūnų ir žydų areštai; Švenčionyse ir Švenčionėliuose (kvartale db. Kaltanėnų gatvėje) įkurti getai. Žydai privalėjo nešioti skiriamuosius ženklus, jiems uždrausta tam tikromis valandomis pirkti maisto produktus ar lankytis turguje. Valsčių policijos viršininkams buvo išsiųstas slaptas Švenčionių apskrities policijos vado įsakymas dėl visų apskrities žydų suvarymo į Švenčionėlių poligono barakus (miške apie 1,5 km nuo Švenčionėlių buvo 8 dideli barakai, kiekviename jų galėjo tilpti apie 800 žmonių) ir jų turto konfiskavimo. Išvarytiems žydams leista pasiimti tik patalynę, nešiojamus drabužius ir maisto produktų. Tų pačių 1941 m. rudenį vokiečių valdžios nurodymu visi Švenčionių apskrities žydai turėjo būti sušaudyti. Buvo sumobilizuota apie 300 vietos gyventojų iškasti griovį Švenčionėlių poligone netoli barakų. Manoma, kad Švenčionėlių poligone per dvi dienas nužudyta apie 4000 (kitur minima 8000) žydų. Daugiau: Švenčionėlių kraštas. 

Petunijomis apželdintas tiltas per Žeimeną. Legenda pasakoja, kad Žeimenos upėje pasimatydavo kelios undinės, kurios skindavo iš dangaus žvaigždes ir puošdavosi jomis plaukus. 

Holokausto aukų kapai. 

Paminklas holokausto aukoms. 

Miesteliai, kurių žydai buvo nužudyti Holokausto metu. 

Paminklas Holokausto aukoms. 

Miškas gyvena savo gyvenimą.

Žbynabudė, jeigu neklystu?

Prie tilto per Žeimenos upę yra Žeimenos pažintinis takas. Jis įrengtas užliejamose pievose ant pontonų, kad nenukentėtų per potvynius. Žygiuoti čia galima kaip Jėzus vandeniu! Pažintinis takas yra beveik žiedinis: šioje atkarpoje galima startuoti nuo Žeimenos tilto tarp Švenčionėlių ir Platumų arba nuo Paupio gatvės Švenčionėliuose. Tai yra tik nedidelė 3 km ilgio pažintinio tako atkarpa, leidžianti išbandyti šį neįprastą taką. Kitos atkarpos veda ne tik vandeniu, bet ir miestelio gatvėmis. Apie tai daugiau rašė kolega tinklaraštininkas ir pažintinių kelių guru "Nesėdėk namuose": Žeimenos pažintinis takas- vienintelis, kuris neskęsta. Prie tako pradžios yra žemėlapis, bet jame nelengva susigaudyti. Detalaus ir turistams draugiško pažintinio tako maršruto parengta nėra, tenka tik apgailestauti.

Žeimenos pažintinis takas.

Žeimenos pažintinio tako žemėlapis nėra labai aiškus.

Takas per užliejamas pievas.

Takas per užliejamas pievas. 

Poilsio stotelės Žeimenos pažintiniame take. 

 

Saulutė jau aukštai, metas pietums. Su rekomendacijomis pavalgyti Švenčionėliuose lieka tikėtis geriausio. Oficialiuose turizmui skirtuose šaltiniuose išvardintos vietos net ne Švenčionėliuose, o Rekvizituose nurodytos įmonės neturi nei darbo laiko, nei atsiliepimų. Jeigu kas žinote, kur turistams galima pavalgyti Švenčionėliuose, tai irgi lauksiu komentaro. O aš ieškau „Bistro Mėta“, kurio maisto nuotraukos socialiniuose tinkluose verčia seilę nuvarvinti. Šis bistro garsėja sezonine virtuve, tai kaipgi čia nepakaštavosi voveraičių iš Labanoro? Bistro pateisina savo apibrėžimą ir patiekalas man ant stalo garuoja man dar nespėjus patogiai užpakalio ant kėdės pritaisyti.

Sakoma, kad iki 1814 m. rusų kariuomenės įžengimo į Paryžių, ten nebuvo jokių bistro. Tik kavinės ir restoranai su prancūzišku aptarnavimu, kurį net ir dabar galima apibūdinti vienu žodžiu – „lėtai“. O rusų kariuomenei nėra kada kada gaišti, jau tada reikėjo statyti naują tvarką, kas, kad ne komunizmą. Nušoka kazokas nuo žirgo, puola grojančiu pergalės maršą pilvu į restoraną ir skubina padavėją „Greitai! Greitai! (rus. „bystro“). Taip jau ir pasiliko, kad vietos, kuriose galima greitai užkąsti, ir liko pavadintos bistro. Nei kazokų, nei žirgų Švenčionėliuose nemačiau, o va bistro yra. Mažas gėlėse paskendęs namelis kviečia prisėsti po skėčiais nuo saulės ir atsipūsti po ilgo trepsėjimo. Rekomenduoju!

[Norėčiau papildyti Bistro "Mėta" komentaru, kad tokia istorikų pamėgta rusiška žodžio kilmė gali būti ir nesusipratimas: "Prancūzijoje bistro reiškė nedidelę, jaukią vietą, kur patiekiami paprasti, sezoniniai, namų stiliaus valgiai, dažnai gaminami šeimininkų rankomis. Tai buvo kaimyniška, neformali valgymo erdvė – be pompastikos, bet su siela. Tai ne greitas maistas – tai nuoširdus maistas."]

Priestočio g. 11. Švenčionėlių vizitine kortele tapęs piešinys. Linas Kaziulionis, 2022 m. 

Medicinos įstaiga, o tokia panaši į dvarą. 

Bistro "Mėta". 

Vištiena su Labanoro voveraitėmis. 

Čia pat „Lietuvos paštas“. Teiraujuosi, gal kartais jie turi atvirukų su Švenčionėliais? Deja, tokių nėra. Tai dar viena praleista proga paimti eurų iš turistų. Bet paštininkė, duok Dieve jai sveikatos, parekomenduoja man užsukti į netoliese esančią ūkinių prekių parduotuvę „Aitvaras“, kurie turi šiokių tokių suvenyrų su Švenčionėlių simbolika- plačiažnypliu vėžiu. Ūkinių prekių parduotuvės man yra silpnoji vieta, aš iš ten visada išeinu pasikrovusi. Kaišiadoryse tai pavyko chalatą nusipirkti, iki šiol jame gyvenu-toks patogus. „Aitvare“ nusižiūrau molinį puodelį. Šitas modelis skirtas vynui ar alui, bet yra ir modelis kavai ar arbatai. O juk galėtų Švenčionėliai prekiauti suvenyrais, nes tas vėžys toks universalus! Labai faina būtų marškinėliai ar prijuostės su vėžio abrozdėliu, atvirukai, magnetukai ant šaldytuvo… Jeigu jau Vilnius puskojines su šaltibarščiais išleido, tai Švenčionėliai tikrai neturi argumentų prieš vėžio įvaizdį.

Suvenyras iš Švenčionėlių. 

Pagaliau gaunu kavos. Suprantu, kad nueiti iki Pirmojo pasaulinio karo karių kapų laiko jau neturiu. Dar liko neapžiūrėtos stačiatikių kapinės, medžio drožėjų darbai Švenčionėlių kapinėse. Jaučiate mano sekančios kelionės į Švenčionėlius temą? Pagrabnų nuotaikų apimta sėduosi „Perone“. Kavos gaunu neiškart, nes užstalė užsėsta, kaip suprantu, vestuvininkų. Pavartau ir meniu, nors ką tik po pietų, bet žurnalistinę pareigą reikia atlikti. Turiu atgalinį traukinio bilietą, tai labai nesiskubinu, nes peronas čia pat ranka paduot. Labai patogu keliaujantiems traukiniu.

Kavinė "Peronas". 

Labai hipsteriškas vidaus interjeras. 

Popiečio kapučinas. 

Trečios klasės traukinys. 

Traukinys į Vilnių artipilnis, nors ir ne toks pilnas, kaip rytinis reisas iš Vilniaus. Netgi traukinio palydovė ta pati. Taip bedardant traukiniu namo mane apniko egzistencinės mintys. Matau save retrospektyviai. Anksčiau tiek traukiniai, tiek autobusai buvo važiavimo būdas. Būtent, važiuodavome į Kauną, Klaipėdą, netgi Trakus su reikalais. O kad tai ir keliavimo būdas-ir kalbos nebuvo. Žinoma, buvome tik tik sovietinę kilpą nuo kaklo nusimetę, tai nė pinigų, nei informacijos, nei precedentų nebuvo, kad keliauti galima ir savo malonumui. Dažniausia Lietuvoje traukiniu ar autobusu gimines lankydavome. Taigi ar čia kelionė? Pirmosios kelionės buvo varginančios, su ilgomis patikromis ant sienų, naktimis autobuse, eilėmis keičiant valiutą. Keliauti tada nebuvo malonu. O šiandien mano kelionės-kaip diena ir naktis nuo tų pirmųjų žingsnių. Ir kaip gera grįžti namo!

Šios dienos kelionės išlaidos:

• Traukinys Vilnius- Švenčionėliai- Vilnius su akcija: 6,72 EUR

• Maistas, gėrimai: apie 20 EUR

• Suvenyrai: 6,60 EUR

Viso: apie 34 EUR suapvalinus į didėjimo pusę.

Švenčionėliams tikrai reiktų susigriebti, viešoms ir privačioms iniciatyvoms suremti pečius ir padirbėti, kad miestelis dar labiau trauktų turistus. Reiktų padirbėti su turistinio žemėlapio parengimu, pažintinio tako maršruto geresniu žymėjimu, suvenyrų asortimentu, maitinimo vietų plėtra ir REKLAMA, REKLAMA ir dar kartą REKLAMA, nebent esate kaip tas žemvaldys ir nenorite permainų, o atliekami penkiasdešimt aukso rublių kišenių plėšia. Kadangi pinigai yra viso blogio šaltinis, tai Redakcija mielai paims Jūsų pinigus ir kentės už Jus. Susisiekime!  

Ar jūs jau spėjote apsilankyti Švenčionėliuose?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Voveruškaitė