Kamuolys yra apvalus: Kūtvėla keliauja į naująją Lietuvos krepšinio sostinę Prienus.

Kol Amerikos spauda nepradėjo linksniuoti Prienų pavadinimo ir neteisingai kirčiuoti Vytauto vardo, apsilankymo Prienuose net neplanavau. Tačiau dabar buvau tiesiog aplinkybių įpareigota nuvažiuoti rinkti medžiagos apie naująją Lietuvos krepšinio sostinę ir visai Lietuvai papasakoti. Maloniai nuteikė galimybė įsigyti autobuso bilietus internetu ir gana patogus tarpmiestinio susisiekimo autobusais tvarkaraštis. Kiek nuvylė apsilankymas Prienų savivaldybės tinkalapyje, nes patiems Prienams turistinės informacijos yra mažai, daugiau pasakojama apie patį Prienų rajoną. Mažai vilties ką surasti apie pačius Prienus turėjau ir naršant internete, bet netikėtai radau išsamų "Trepsim po pasaulį" reportažą apie Prienus, kuris man ir padėjo susiplanuoti dieną. Kelionės išvakarėse nufotografavau Ursulijų Lepečkojauską su nauju Prienams skirtu plakatu, pataginau planuojamas aplankyti vietas, o prieniškiai ten anksti miegoti neina, pasidalino tuo įrašu, ir taip apie planuojamą Kūtvėlos atvykimą į Prienus sužinojo apie 2,300 Facebook'o narių. Viskas, galvojau, bus iškilimingas Kūtvėlos pasitikimas Prienų autobusų stotyje su raudonu kilimu ir dūdų orkestru.

Ruošiamės į Prienus!

"Daug Lietuvoje miestų miestelių penemuniais išsibarsčiusių ramiai su Nemunu per laiką keliauja. Daug Lietuvoje miestų miestelių, kur tiltais per Nemuną susibėga upių krantai, eina žmonės vieni pas kitus, vieni į kitus...Tačiau jokiam kitam mieste nerasi tilto, sujungiančio ne tik dvi miesto dalis, bet ir du Lietuvos kraštus-Suvalkiją ir Dzūkiją. Tik Prienuose gali pasijusti iš karto ir dzūkas, ir suvalkietis esąs, nes vienam gale tilto suvalkietiškai šūktelėjęs iš kito tilto galo aidą dzūkuojant išgirsi. Prienai, tai miestas, kur trumpiausias kelias suvalkiečiui pas dzūką-tik per tiltą". - aiškina Prienų rajono savivadybės išleistas turistinis lankstinukas. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Prienai minimi 1502 m., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras padovanojo Prienus totorių kilmės kunigaikščiui Mykolui Glinskiui, kuris pabėgo į Maskvą, o Prienai vėl atiteko valstybės iždui. Tiesa, Glinskis į Maskvą pabėgo ne todėl, kad jam Prienuose nepatiko, o todėl, kad susikonfliktavęs su Ponu taryba sukėlė maištą. Nenurimo ir Maskvoje, buvo įkalintas. Iš kalėjimo išėjo savo dukterėčios, Elenos iš Glinskių, padedamas- ji tapo Maskvos cariene.  Deja, Mykolo Glinskio įtaka dukterėčiai, tapusiai regente, buvo nereikalinga, todėl jis vėl buvo įkalintas ir mirė badu. O pačioje Maskvoje nepalankiai žiūrėta į moterį valdovę, ji negalėjo rodytis per oficialius politinius priėmimus, ir galiausiai niekuo nesirgusi Elena ėmė va taip paprastai ir numirė. Tik žymiai vėliau Rusijos mokslininkai paims mėginius iš jos sarkofago ir nustatys, kad ši pažangi, protinga ir ambicinga moteris valdovė mirė nunuodyta gyvsidabriu. Į Maskvos sostą sėdo Elenos iš Glinskių sūnus Ivanas IV Žiaurusis.


Keltis teko 05.00 val. ryto. Į Prienus atvažiavau mažu Kautros mikroautobusu, net vairuotojas išsigando, kad pilnas ekipažas susirinko dar Vilniuje, o juk pakeliui dar visokiuose kaimuose sustojimai numatyti! Buvo tarpas, kad keli žmonės stovintys važiavo, gal ir pažeidimas, bet juk žiema, nepaliksi žmones šalti pamiškėje ant plento. Laimei, didžioji keleivių dauguma išlipo Birštone, o kiti tęsė kelionę iki Vilkaviškio ir Marijampolės. Prienuose išlipome ir mudu su Ursulijumi Lepečkojausku. Raudono kilimo ir dūdų orkestro nebuvo, o kadangi mudu su Ursulijimu esame kuklūs, tai džiaugėmės, kad išvengėme triukšmingo dėmesio. Pirmu reikalu buvo dabar pasysinti (tik būkit mieli kas ten Prienų autobusų stoties WC administruojate, prikalkite kabliukus moterų skyrelio tupyklose, nes biškį privatumo norisi) , o antru-patikrinti, ar tas ženklas į turizmo informacijos centrą nemeluoja.

Paminklas Kęstučiui. Aut. G. Kamarauskas, K. Lupeikis, 1990 m.

1933 m. Prienų pakraštyje pradėtos statyti kareivinės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio penktojo pulko kariams. 1937 m. prie kareivinių iškilo ir paminklas Kęstučiui, kurį sukūrė tuo metu karinę prievolę atlikinėjęs M. Austėjus. 1945 m. šį paminklą nugriauti įsakė vietos komunistų administracija, o juodą darbą dirbdamas naktį plušėjo būrys sovietinės armijos kareivių. 1988 m. po ilgų derybų komunistų administracija leido atkasti buvusio paminklo vietą. 1990 m. paminkas Kęstučiui buvo atstatytas naujoje vietoje-netoli Nemuno, prie įvažiavimo į miestą per Greimų tiltą iš Birštono ir dabar iš aukštai žvelgia į miestą.

Prienai yra Suvalkija.

Prienai už tilto ir Birštonas-Dzūkija. Gerai dar, kad vizų turistams nereikia.

Keliaujant nieko nėra širdžiai mieliau už šitą ženklą.

Nemunas.

Greimų tiltas.

Algirdas Julius Greimas (1917-1992) buvo prancūzakalbis semiotikas, lietuviškai rašytų mitologijos studijų autorius, pasaulinio garso mokslininkas, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjas. Jo tėvai buvo kilę iš Marijampolės. Per pirmuosius masinius trėmimus 1941 m. Algirdo Juliaus Greimo tėvas Julius Greimas buvo Prienų burmistras ir "liaudies priešas", todėl jį ištrėmė į Rešiotų lagerį Kransojarsko srityje, o motiną Konstanciją Greimienę-į Kano rajoną Altajuje. Prienų burmistras neišlaikė Sibiro speigų ir vos po pusmečio tremties mirė 1942 m., jo kūną sunkiai priėmė kasimui nepasiduodanti amžino įšalo žemė. Greimo motinai pavyko pabėgti į Lietuvą 1948 m., bet ji buvo vėl suimta ir išgyveno tremtyje Altajuje iki 1954 m., kai po Stalino mirties grįžo į Lietuvą, čia pragyveno du metus ir mirė. Algirdas Julius Greimas mirė Paryžiuje 1992 m., o amžino atilsio atgulė greta motinos Petrašiūnų kapinėse Kaune; čia yra ir jo tėvo kenotafas.

1795 m. Prienų tiltas skyrė ne tik du Lietuvos regionus, bet ir dvi imperijas-Rusiją ir Prūsiją. 1915 m. Prienų tiltas buvo susprogdintas. 1924 m. medinį Prienų tiltą sugriovė galingos ledų sangrūdos. Medinis tiltas buvo atstatytas, bet ta pati lemtis jį ištiko 1937 m. Tada buvo pastatytas pontoninis tiltas. 1938 m. buvo pastatytas naujas gelžbetonio tiltas. 1941 m. vykstant mūšiams tarp sovietų ir vokiečių, tiltas buvo išsprogdintas sovietų nurodymu, bet vokiečiai mikliai surentė pontoninį tiltą. Medinis pontoninis tiltas Antrojo pasaulinio karo metais buvo statomas ir griaunamas pavydėtinu dažnumu; paskutinį kartą Prienų tiltas buvo vėl susprogdintas ar tik ne 1944 m. ir atstatytas 1947 m. Nuo 2010 m. Prienų tiltas vadinamas Greimų vardu. Manau, kad tikrai verta skirti laiko pasigilinti į Greimų šeimos gyvenimą, darbus ir palikimą ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos kontekste. Galbūt kada nors Prienuose atsiras memorialinis Greimo semiotikos centras?

Dar pasakojama, kad arkliavagiai perdažytus arklius parduodavo kitoje Nemuno pusėje, bet net ir šie nusikaltėliai turėjo savo garbės kodą ir nevogdavo iš vargšų.

Koks žavus kontrastas ant Nemuno kranto. 

Viešbutis neveikia nuo 1995 m.

Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centras.

Nemuno kilpų regioninio parko lankytojų centre Prienų filiale manęs jau laukė ir priėmė labai maloni darbuotoja. Pirmiausia pasiklausiau, ar yra koks Prienų miesto turistinis žemėlapis. Pasirodo, kad yra, nors teko perklausti ar ne du kartus, nes net savomis ausimis netikėjau, kad toks stebuklas gali būti. O va, pasirodo, yra toks Prienų miesto lankytinų vietų žemėlapis! Šiame lankytojų centre galima gauti informacijos ne tik apie patį Nemuno kilpų regioninį parką ir Prienų miestą, bet yra ir atvirukų su Prienų vaizdais -taip, taip, įsivaizduokite, Prienai turi atvirukų! Čia galima pasiklausyti paukščių balsų ar paragauti šaltino vandens. Mudu su Ursulijumi Lepečkojausku įsigijome ir po savanorišką saugomų teritorijų lankytojo bilietą.

Kūtvėla, Ursulijus Lepečkojauskas ir jo dėdė iš mamos pusės Prienas Nemunaitis.
dėl savo niurzglaus charakterio giminėje pramintas "Krienu".  

Welcome pack.

Iš to džiaugsmo net nepastebėjau, kad Prienų žemėlapis nuotraukoje su pažymėtomis kapinėmis, maždaug nebe "Pamatyti Paryžių ir numirti", o "Pamatyti Prienus ir numirti". Bet daugiau svetingumu piktnaudžiauti nenorėjau, teko vilktis šiltą striukę ir krebždėti žemėlapyje nužymėta trajektorija, nes pamatyti šiandien reikėjo iš tiesų buvo daug.

Revuonos parkas ir buvęs vandens malūnas.

Revuonos parke yra buvęs Prienų dvaras, kurio istorija iš tikrųjų verta į ją netiesiogiai įsivėlusio kardinolo Rišelje intrigų ir Aleksandro Diuma plunksnos. Didikų Butlerių giminė kilusi iš Airijos, vėliau persikėlė į Vokietiją, iš kur pasiekė Lenkijos ir Lietuvos žemes. Gotardas Vilhelmas Butleris (1600-1660) pasižymėjo Vazų valdovų dvare 1638-1640 m. Tuo metu Jonas Kazimieras Vaza, valdovo Vladislovo Vazos brolis, vyko laivu iš Ispanijos į Italiją, bet Marselio uoste buvo suimtas Rišelje nurodymu kaip šnipas ir įkalintas Sisterono pilyje-tvirtovėje. Jo laiškus Prancūzijos karaliui buvo patikėta perduoti G. V. Butleriui, o grįžęs į Lenkiją Butleris diplomatinėmis pastangomis pasiekė, kad garbingas kalinys būtų perkeltas į Vincennes tvirtovę. Kai Jonas Kazimieras buvo išlaisvintas, jam buvo suteikta Prienų seniūniją 1643 m., o šias valdas vėliau už ištikimą tarnystę Vazos perleido minėtajam Butleriui. Tikinama, kad tuo metu visi dvaro pastatai buvo mediniai, o apie 1667 m. Butlerio našlė pastatė pilį, panašią į Sisterono pilį Prancūzijoje. Kai Butleris buvo Prienų seniūnas, mieste buvo pastatyta pašto stotis, sudėti mediniai šaligatviai. Butlerių pilis buvo apgriauta 1701 m. švedų Šiaurės karo metu ir iki mūsų dienų neišliko.

Revuonos šaltinis.

Revuonos parke teka legendinis šaltinis. Kai 1997 m. Prienuose pirmą kartą buvo surengtas medžio drožėjų simpoziumas, dalyvių tarpe buvo gerklų vėžiu sergantis ukrainietis. Jis gėrė šio šaltinio vandenį kelias savaites ir pasveiko, tai paliudijo ir tyrimai. Revuonos parko dar laukia tvarkymo darbai, būtų puiku, jeigu jų metu sutvarkytų priėjimą prie šio legendinio šaltinio. O iki tol teks biškį paklampoti per dumblą, bet kas išbrido Sietuvos kūlgrindą, nepražus ir Prienuose.

Revuonos parką puošia tautodailininkų darbai.

Revuonos parko įdomumai.

Tiesiog baltų totemai.

Turbūt reikšmingiausia Prienų pramonės įmonė buvo alaus bravoras, kuriame gamino, sakoma, geriausią alų Lietuvoje. Pirmos žinios apie Goldbergų verslą Prienuose, t.y. degtinės gamyklą, siekia 1874 m., o dažnai minima Prienų alaus bravoro įkūrimo data 1868 m. turimais šaltiniais nepativirtinama. Galbūt ši data alkoholinių gėrimų fabrikui "prilipo" jau vėliau, kai buvo pereita prie alaus specializacijos, kaip firmos prekinis ženklas. Alų gaminti apsimokėjo labiau nei degtinę dėl mažesnių akcizų, švelnesnės įstatymų priežiūros, žydų verslus reguliavusių įstatymų pakeitimų, ypač tinkamo šiam verslui šaltinių vandens. Yra žinoma, kad 1878 m. buvo pastatyti du nauji pastatai, vienas kurių buvo ledainė su rūsiu tik alaus gamybai. Tiksliai sunku pasakyti, koks alus buvo gaminamas Goldbergų bravore, bet faktas, kad jis buvo transportuojamas net iki Lozdės sako, kad tai galėjo būti kelionės nebijantis šviesus alus. Apie Prienus buvo sakoma: "Apie tą miestelį niekas nei žinote nežinotų, jeigu ne Goldbergo bravoras".

Apie 1920 m. Goldbergai pardavė bravorą Bencijonui Šakovui. Naujasis savininkas ne tik neištrynė Goldbergų pavardės iš bravoro tęstinumo istorijos, bet netgi naudojo ją kaip reklamą. Po Pirmojo pasaulinio karo bravorui reikėjo kapitalinio remonto. Be alaus, šiame bravore buvo gaminamas ir midus. 1924 m. Prancūzijoje vykusioje prekybos, pramonės ir ūkio prekių mugėje alaus gamybai Lietuvoje atstovavo Volfo ir Goldbergo-Šakovo įmonės, o 1930 m. panašioje parodoje Lietuvoje Goldbergo-Šakovo įmonė apdovanota aukso medaliu. Prienuose gaminamas alus buvo siunčiamas į Lietuvos diplomatines atstovybes Maskvoje, Romoje, Londone, Niujorke...1941 m. prasidėjo nacionalizavimas, užėjusi vokiečių valdžia irgi savinosi viską nesigėdydma. Bencijonas Šakovas su žmona pasidavė vokiečiams, tokio sprendimo priežastys lieka neatskleistos. Paskutinį kartą juos prieniškiai ir matė 1941 m. Bravoras buvo vokiečių susprogdintas 1944 m. Dabartinėje buvusio bravoro teritorijoje yra Prienų autobusų stotis ir policija. Daugiau: Romas Vilčinskas "Prienų alaus bravoras 1868-1944 m."

Prienų autobusų stotis.

Inžinierius ir mokytojas Cezaras Pšemeneckis pasistengė, kad Prienuose 1929-1930 m. būtų pastatyta elektros pastotė ir iš Kauno atvesta elektra. Jo žmona Ania buvo Maskvos Didžiojo teatro solistė, ją Prienuose lankė Fiodoras Šaliapinas. Tuomet Pšemeneckių namuose vykdavo kultūros vakarai, pats šeimininkas grieždavo smuiku-sakoma, tai buvo dabar be pėdsako dingęs stradivarijus. Buvusiuose Pšemeneckių namuose 1995 m. buvo įkurtas Prienų krašto muziejus, kuriame mudviejų su Ursulijumi  Lepečkojausku irgi laukė! Mudu pasveikino muziejaus direktorė, o gidė viską aprodė.

Prienų krašto muziejus.

Dar besiruošiant kelionei ir renkant informaciją apie lankytinas vietas Prienuose pastebėjau labai gerą šio muziejaus internetinę svetainę, kuri tikrai nuteikė apsilankyti. Šiuo metu veikia nedidelė ekspozicija, nes dalis pastato pritaikoma muziejaus veiklai, bet netrūksta įvairių edukacijų. Viena iš šio krašto muziejaus tematikų-krašto paveldas ir amatai, tam pirmajame aukšte skirti du kambariai. Viskas neperkrauta, yra į ką akis paganyti, gidams į pagalbą ateina ir trumpi filmukai-juk sunku išpasakoti, kaip tą virvę seniau vydavo ar kaip sieliai buvo plukdomi, o iš filmukų viskas labai aišku.

Audimo staklės.

Ursulijus Lepečkojauskas grožisi juostomis.

Informaciniai stendai lietuvių, rusų ir anglų kalbomis. 

Šiaudų sodų neišpasakytas grožis.

Lova su intarsija.

Sielininkų amatas -pavojingas. 

Sielininkų pjūklas. 

Trečias pirmojo aukšto kambarys (kol kas ir paskutinis, kol muziejus tvarkosi) skirtas partizanams. Prienų rajone veikė Tauro, Dainavos ir Didžiosios kovos apygardų partizanai. Jiems skirta ekspozicija maloniai nustebina savo novatorišku pateikimu.

Vienas iš garsiausių Lietuvos partizanų.

Antrajame muziejaus aukšte galima susipažinti su poeto Justino Marcinkevičiaus gyvenimu ir kūryba, pamatyti keletą asmeniškai jam priklausiusių baldų. Iš tiesų verta apsilankyti Prienų krašto muziejuje, būtinai užsukite ir neplanuokite visko greitai apibėgti, nes kai gidė pradeda pasakoti, tai įdomybėms galo nesimato. Šis muziejus stipriai reabilitavo krašto muziejų reputaciją mano akyse.

Rūšių draugystė. 

Mokslingoji pelėda.

Niekas nepamirštas. Niekas neužmiršta. 

Toliau mane žemėlapis veda iki Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios. Pirmąją medinę bažnyčią pastatė kapitonas Gasparas Horvatas 1609 m. Ši bažnyčia sudegė per Tvaną 1655 m., 1674 m. buvo atstatyta, o 1750 m. pasenusi buvo perstatyta naujai-ši trečioji bažnyčia pasiekė mūsų dienas, ne kartą buvo remontuota. Prienų bažnyčia yra vienas seniausių ir vienas gražiausių medinės architektūros sakralinių pastatų Vilkaviškio vyskupijoje. Aš netgi sakyčiau, kad Prienų bažnyčia yra viena gražiausių mano matytų Lietuvos bažnyčių. Prie jos veikia Krikščioniškojo Gyvenimo grupė.

Prienų bažnyčia.

Fasado fragmentas.

Šv. Kazimieras- tikėjimo sargas.

Prienų bažnyčia. Fragmentas.

Lubų dekoras.

Centrinis altorius.

F. Martišius.

Kunigas Peliksas (kitur-Feliksas) Martišius "Žiburio" draugijos iniciatyva Prienuose atidarė progimnaziją 1918 m., organizavo mokyklos pastato statybą, išplanavo ir apsodino miesto parką. Progimnazijoje vykdavo kultūriniai vakarai, kurių metu buvo renkamos lėšos nepasiturintiems mokiniams. Jis taip pat įkūrė 5 ha sodą-medelyną, dėstė sodininkystės fakultatyvą, parašė vadovėlį šia tema. Palaidotas Prienų kapinėse (m.1955). Jo moto: "Reikia po savo mirties ką nors palikti žmonėms".

Atminimo kryžius sovietinio teroro aukoms.

Žiburiečiams atminti. 

Išblaškytas sielas priglausk, Viešpatie.

Atminimo lenta kunigui J. Zdebskiui.

Kunigas Juozas Zdebskis buvo KGB pramintas "Akiplėša", o tai jau daug ką sako. Šis žmogus mokėjo pasprukti nuo seklių, meistriškai rasdavo KGB sumontuotą pasiklausymo įrangą- tikras lietuviškasis Džeimsas Bondas! Tai buvo žmogus, kuris po penkių tardymo valandų galiausiai paleistas jau prie durų atsisukęs į tardytojus ramiai pasakydavo: "Iki autobuso dar man valanda. Gal galiu kuo pagelbėti? Gal turite vaikų, galėčiau pakrikštyti". Kunigo "nepataisė" net Lukiškės, teko atimti kunigo pažymėjimą, o tai reiškė darbą bet kur, kad nebūtų sankcijų už veltėdžiavimą. Kunigas ėmė kasti griovius Prienuose, kas visiškai netrukdė laisviau važinėti po Lietuvą ir organizuoti rekolekcijas. Po metų kunigui pažymėjimas visgi grąžintas. "Nepataisomas" kunigas ėmėsi organizuoti pogrindinės kunigų seminarijos paskaitas tuometinėje Vilniaus paveikslų galerijoje, t.y. uždarytoje Arkikatedroje. Netgi kunigo bendražygiai nežinodavo ką jis iškrės-tarkime, kunigas galėjo netrumpai pavėluoti į savo vedamas Mišias, nes pakeliui gatvėje rado girtą moterį ir gabeno ją namo. Net ir pakartotinas kalėjimas neatvedė kunigo į "teisingą" gyvenimą, KGB liko tik atimti iš jo vairuotojo pažymėjimą (nes "vairavo girtas") ir aplipdyti agentais taip, kad tiršta būtų. Bet turbūt neverta sakyti, kad vairuotojų kunigui netrūko. Netrūko ir KGB provokacijų-buvo bandoma priversti gydytojus nurodyti, kad kunigo kraujo tyrimas rodo venerinę ligą. Galiausiai KGB liko vienas kelias: 1986 m. vasario 5 d., šviesiausiu paros metu, sankryžoje susidūrė lengvasis automobilis ir pienovežis, žuvusiųjų keleivių tarpe buvo ir kunigas Juozas Zdebskis. Palaidotas Rudaminos bažnyčios šventoriuje.

Čia buvo pirmoji "Žiburio" gimnazija. Pastatas sudegė 1956 m.

Architektūros simbiozė.

Kitas sustojimas pažintinėje programoje su Prienais- sniego senių paradas prie savivaldybės. Ant savivaldybės pastato puikuojasi Šv. Jurgio abrozdas.

Šv. Jurgis.

1773-1775 m. Seimo nutarimu Prienai atiteko kunigaikščiui Kazimierui Sapiegai. Jam valdant Prienai gavo Magdeburgo teises ir herbą su Šv. Jurgiu. Netrukus, 1795 m., Prienai atiteko Prūsijai, čia galiojo Napoleono kodeksas. Napoleonas nugalėjo Prūsiją ir Prienus atidavė savo kamergeriui Aleksandrui Sapiegai. Šias valdas Sapiegų giminė išlaikė iki 1857 m., kai jas Rusijos administracija nusavino.

Prienų centrinė aikštė. 

Kūtvėla lankosi Prienuose.

Senių besmegenių sąskrydis Prienuose siekia atkreipti dėmesį į klimato kaitą. Šylantis kilmatas koreguoja metų laikus, tik nuo žmogaus priklauso ar Kalėdos dar ilgai bus baltos.

"Dviese linksmiau". Prienų "Žiburio" gimnazijos trečiokų kūrinėlis. 

Ursulijus Lepečkojauskas lankosi Prienuose.

Prienų globos namų kūrinėlis.

Ponaitis Gėliukas.

Numetei šiušklę-kriuktelk.

Paminklas partizanams.

Prienų kultūros centras.

Memorialinė lenta pirmosios lietuviškos komedijos autoriui Keturakiui, 2014 m. Aut. G. Piekuras.

Paminklas A. Maceinai, 1997. Aut. A. V. Ambraziūnas. Paminklą pašventino
Maceinos giminaitis, kunigas klebonas Remigijus Maceina.

Antano Maceinos balsą vyresni žmonės turbūt prisimins iš "Amerikos balso". Prienų "Žiburio" gimnazijos auklėtinis, kunigų seminarijos studentas, filosofas, rašytojas ir poetas, profesorius, kandidatas į Lietuvos švietimo ministrus amžino atilsio atgulė Brebersdorfo kapinėse Vokietijoje. Ši iškili asmenybė irgi yra rimtas kandidatas į Maceinos filosofijos centro įkūrimą Prienuose. Manau, kad mūsų krašto šviesūs žmonės tikrai mažai mums patiems kokybiškai ir šiuolaikiškai pristatomi; neprisimenu, kada paskutinį kartą lankiausi memorialiniame bute ar žymaus žmogaus tėviškėje,- tiesiog bijau to niūraus senoviško pristatymo. Prienai čia turi galimybę parodyti ką gali.

Centrinis turgelis. Privilegiją turgui Prienams 1580 m. suteikė Steponas Batoras. 

Tarybinių karių kapinėse palaidoti 566 žinomi ir 27 nežinomi kariai. Rusijos ambasada paskutinį kartą
kapines tvarkė 2006 m. 

Tarybinių karių kapinės Prienuose.

Yra kas prisimena.

Prienų "Žiburio" gimnazija su krepšinio sale ketvirtame aukšte.

Paminklas partizanams.

Prienų krašto partizanams.

Kitapus "Žiburio" gimnazijos plyti vos ne miesto parku ir rūkymo zona paaugliams virtusios senosios Prienų kapinės. Matant taip apleistus kapus, įdubusius palaidojimus, išlaužtus šeimų kapų rūsius, išpuvusius medinius kryžius tiesiog šiurpas krato. Šias kapines reikia tučtuojau sutvarkyti, kol numirę nepradėjo keltis ir piktintis, arba kol koks praeivis neįgriuvo. Kapinėse buvo treji vartai: turtingiems, neturtingiems ir nekrikštytiems. Šios kapinės uždarytos 1961 m., o 1962-1963 m. senųjų kapinių sąskaita buvo tiesiamas kelias: kas galėjo persilaidoti artimuosius į naująsias kapines taip ir padarė, o buldozeriu atverstus palaikus perlaidojo bendrame kape naujosiose kapinėse. Mūrinė gimnazija gi stovi ant vokiečių liuteronų kapų. Vienu žodžiu, labai nekažką.

Praviri varteliai nebyliai kviečia.

Laikas nepaliko vardo.

Antkapio fragmentas.

Antkapio fragmentas.

Nulūžo.

Netoli senųjų Prienų kapinių yra senosios žydų kapinės. Tiesa, jų net kapinėmis nepavadinsi, toks kalnelis ir tiek.

Senosios žydų kapinės Prienuose.

Žydų kapinės veikė iki 1941 m.

Pirmosios žinios apie Prienų žydus siekia 1677 m. Jie vertėsi prekyba, amatais, gamyba; dirbo alaus bravore, lentpjūvėje, malūne. Prienuose XVIII a. buvo pastatyta medinė sinagoga. Kaip ir mano neseniai aplankytos Širvintos, žydų tautos gyventojų paveldo išsaugojime Prienai yra dingęs pasaulis. Man teko skaityti vieną interviu, kuriame buvo kalbama apie tai, kad viena didžiausių Holokausto tragedijų yra pačių žydų kolektyvinės-kultūrinės atminties praradimas. Štai gimsta kur nors Izraelyje, JAV, Pietų Afrikoje žmogus, kurio proseneliams pasisekė išvengti Holokausto, kurie išvyko iš nacių užimtų žemių, pergyveno karą, susilaukė vaikų, anūkų...O ką jie gali tiems savo palikuonims atvežę juos į Europą parodyti iš šimtmečius menančios žydų istorijos ir kultūros? Nieko, tik akimis neaprėpiamus kapinių plotus ir vieną kitą gyvenamuoju namu ar parduotuve tapusią sinagogą.

Taip jau susiklostė, kad ši kelionės atkarpa susideda iš netekčių. Mano kelias iki Prienų krepšinio arenos (oficialiai tai- Prienų kultūros ir sporto centras) vingiuoja iš pradžių gerų šaligatviu, tada prastu šaligatviu, galiausiai-bekele. Visiškai neplanuotai atrandu buvusį karinį miestelį. Viskas apleista, kabo įspėjantys užrašai. Vidun snapo nekišau, pabijojau makaulėn nusitaikiusios plytos, nes kas paskui į internetus apie keliones rašys? Yra kas ir be manęs užsuka.

Jeigu neklystu, pirmojo Kęstučio paminklo vieta.

No-go zone. 

Gatvės menas.

Triskart valio šaunių šeškų šaikai!!!

Prienų arena.

Prienų arenoje 2014 m. atidaryta nauja treniruoklių salė, kainavusi apie 2 mln tuometinių litų iš Valstybės investicijų programos. Už šiuos pinigus sutvarkytas foje, įrengti persirengimo kambariai su dušais, keltuvas neįgaliesiems, dvi sporto salės, automobilių statymo zona, samdomas treneris. O pačioje krepšinio arenoje varžybas stebėti gali 1,500 žiūrovų. Artimiausios rungtynės, kuriose žais broliai Ball, numatomos sausio 9 d. su Minsko  "Tsmoki", o į šias rungtynes susiruošę žiūrovai mokės už bilietus kiek brangiau nei įprastai. Dar Prienai garsėja savo sklandytuvais Pociūnuose, bet pasiskraidymą padebesiuose atidėjau kitam kartui.

Jau buvau apėjusi visas iš anksto atsirinktas ir žemėlapyje pažymėtas lankytinas vietas Prienuose, kai akis užkliuvo už netoli šios arenos pažymėtų žydų kapinių. Nujautė širdis kokios čia kapinės bus, ir neapsirikau.

Holokausto aukų kapai Prienuose.

1939 m. Prienuose gyveno apie 700 žydų, o 1941 m. Prienuose buvo nužudyti 1078 vietiniai ir apylinkių žydai. Tragedijos vietą mena miškelis, masinė kapavietė aptverta tvorele, tvyro tokia keista tyla ir ramybė. Padėti akmenukai liudija, kad šią nuošalią vietą atranda jos ieškantys.

Amžiną atilsį.

Kelias iki Prienų centro gerėjo, nes iš bekelės virto prastu šaligatviu, iš prasto šaligatvio-geru šaligatviu, galiausiai- karšto vyno taure varvekliui ant nosies atitirpinti. Iki mano autobuso į Vilnių buvo likę nemažai laiko, jį užpildyti šiandien turėjo skiautinių parodos atidarymas ir soprano iš Izraelio, Olos Binder, koncertas Prienų kultūros ir laisvalaikio centre. Kelionėse po Lietuvą tokie kultūros centrai yra malonus atradimas, netgi keliones galima pasiplanuoti taip, kad į renginius nueiti. Kultūros centrai kyla nauji, šiuolaikiški, dažnai ES lėšas tikslingai įsisiavindami. Skiautinių paroda labai patiko, nuostabu ką gali susivienijusios mūsų darbštuolės moterys. Koncertas irgi puikus, nors iki pabaigos neišbuvau-deja, spaudė atgalinio autobuso grafikas. Labai džiaugiausi, kad programoje buvo Šuberto "Ave Maria", turbūt tai vienas iš geriausių šio kompozitoriaus kūrinių.

Tik visiškai sutemus susivokiau, kad taip ir nebuvo progos paragauti garsiųjų Prienų kebabų. Šitas baisus suvokimas mane ištiko patamsyje fotografuojant gražiai apšviestą Prienų bažnyčią, kai staiga iš garsiakalbio pasigirdo "Jo vardas bus Emanuelis, kas reiškia Dievas su mumis" ir aš iš to netikėtumo pamiršau, ką man dar reikia Prienuose nuveikti.

Naktyje.

Bendrai paėmus, Prienų gurmanų miestu nepavadinsi. Pavalgyti yra kur, maistas nebrangus, bet nelabai skanus, tik tiek, kad badauti neteks. Va kur tikras minusas, tai kad niekur nėra paragauti Šilavoto veislės karpio-tai lietuviškas karpis. Specialiai jam išvesti 1967 m. Šilavote (Prienų raj.) buvo pastatytas veislinis-selekcinis karpių ūkis, pradėjęs veiklą 1972 m. Šiame ūkyje išvesta veislė 2010 m. Lietuvos republikos žemės ūkio ministerijoje patvirtinta kaip savarankiška lietuviška karpių veislė. Tais pat metais parodoje AgroBalt šis karpis pelnė aukso medalį. Štai Prienams šansas įsitvirtinti Lietuvos turizmo rinkoje-jeigu Palanga turi stintų šventę, Prienai galėtų rengti karpio šventę.

Pasirodo, kad autobusas į Vilnių stoja šalia Prienų autobusų stoties į ją neužsukdamas, todėl puoliau prie jo lyg Rojaus vartus būčiau pamačiusi man atsidarant. Šį kartą nerimauti dėl perpildyto autobuso nereikėjo, nes TOKS autobusas buvo kad ir ne naujas, bet didelis ir tikrai nepilnas. Apie 22:00 val. jau rakinau savo buto Vilniuje duris.

Kokį turistinį įspūdį paliko Prienai? Jie tikrai gauna taškų už svarbius infrastruktūros taškus: turizmo informacijos centrą ir krašto muziejų, patogų susisiekimą autobusais, viešąjį WC (jų yra du-vienas autobusų stotyje, kitas netoli savivaldybės, abudu nemokami). Minusas nelabai skanus maistas, bet tai atperka nedidelės kainos. Dar neaptikau nieko panašaus į kavinę su desertais, kur būtų galima tiesiog sušilti prie kavos puodelio, neradau ir taško kavai išsinešti, kokių Vilniuje ant kiekvieno kampo išdygę. Nakvynė, kiek suprantu, irgi tik Birštone, kas verčia griežčiau planuotis transportą. Tačiau bendras įspūdis labai teigiamas, miestas turi daug potencialo plėtoti turizmą (tik reiktų kažką padaryti su senosiomis kapinėmis, įprasminti žydų ir Prienų krašto šviesuolių paveldą ir pasirūpinti karpio kepsneliais). Kitais metais planuoju tęsti keliones po Lietuvą, todėl kviečiu tapti mano Patronu.

Išlaidos:

• Autobusas Vilnius (Kautra)-Prienai-Vilnius (TOKS), tiesioginis reisas, apie 14 eur
• Savanoriški saugomų teritorijų lankytojų bilietai, 2 vnt: 2 eur
• Koncertas: 2,03 eur
• "Vytauto" mineralinis į kelionę: 0,85 eur (be depozito)
• Pietūs, vakarienė, gėrimai: 3,60 eur

Viso: apie 23 eur

Ar Jums teko lankytis Prienuose?

Su meile ir, kaip visada, susivėlusi Jūsų

Kūtvėla Puriena